Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėjas Civilinė byla Nr. e2A-432-544/2018

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 1 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Laimanto Misiūno ir Laimutės Sankauskaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės N. B. ir atsakovo D. B. apeliacinius skundus dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2018 m. vasario 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-11-839/2018 pagal ieškovės N. B. ieškinį atsakovui D. B. bei atsakovo D. B. priešieškinį ieškovei N. B., trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, bankrutavusi akcinė bendrovė (toliau – BAB) bankas ,,Snoras“, institucijos, teikiančios išvadas – Utenos rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius, Švenčionių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, dėl santuokos nutraukimo, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo vaikams priteisimo, turto padalijimo ir kitų su tuo susijusių klausimų išsprendimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Ieškovės N. B. ir atsakovo D. B. apeliaciniai skundai atmetami.Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribas nenustatyta.Šioje byloje ieškovė N. B. apeliaciniu skundu ginčija tik iš atsakovo šalių nepilnamečiams vaikams priteisto kasmėnesinio išlaikymo dydį, reikalaudama jį padidinti. Atsakovas D. B. apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu nutraukti šalių santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo, su nustatytu per dideliu išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydžiu, su jam iš ieškovės priteista per maža kompensacija už ieškovės asmeninio turto pagerinimą bei bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sumažėjimą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija bylą nagrinėja apeliacinių skundų ribose ir kitų skundžiamo teismo sprendimo dalių teisėtumo ir pagrįstumo netikrina bei dėl to nepasisako.Ieškovė N. B. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą neteisingai nurodo, kad jis paduotas viena diena praleidus apeliacinio skundo padavimo terminą. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovo apeliacinis skundas ((duomenys neskelbtini)) yra pasirašytas ir į elektroninę bylą pateiktas 2018 m. kovo 8 d. 23:50:25, todėl apeliacinio skundo padavimo terminas, kuris baigėsi 2018 m. kovo 8 d., nelaikomas praleistu (CPK 175¹ straipsnio 8 dalis). Iš byloje esančių duomenų matyti, kad šalys santuoką sudarė (duomenys neskelbtini) Utenos rajono CMS, įrašo Nr. (duomenys neskelbtini). Santuokos metu šalims gimė sūnus F. J. B., o tėvystę dukters R. B. atžvilgiu atsakovas D. B. pripažino 2012 m. vasario 10 d. Šių aplinkybių šalys neginčija. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas vertino, jog šalių santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Su tokia išvada apeliantas D. B. nesutinka, tvirtindamas, kad santuoka iširo dėl ieškovės kaltės ir dėl to iš jos turi būti priteista 2000 Eur neturtinė žala. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiu vertinimu nesutinka. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, sutuoktinis, pareiškęs ieškinį pagal CK 3.60 straipsnį, privalo įrodyti kito sutuoktinio kaltę dėl santuokos iširimo, t. y. privalo įrodyti, kad kitas sutuoktinis dėl subjektyvių priežasčių iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas ir kad dėl tokio jo elgesio bendras gyvenimas tapo negalimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad įstatyme sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo apibrėžiama kaip sutuoktinių pareigų pažeidimas iš esmės. Sutuoktinio pareigos nustatytos CK 3.26–3.30; 3.35–3.36, 3.85, 3.92, 3.10 straipsniuose. Tai lojalumo, tarpusavio pagalbos ir moralinės bei materialiosios paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima bei kitos įstatyme nustatytos pareigos. Siekiant proporcingai paskirstyti procesinę šalies įrodinėjimo pareigą dėl santuokos nutraukimo priežasčių CK 3.60 straipsnio 3 dalyje nustatytos prezumpcijos, kurioms esant laikoma, kad santuoka iširo dėl vieno sutuoktinio kaltės. Nors pagal CK 3.60 straipsnio 3 dalį sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo yra preziumuojama, tačiau šiais atvejais vienam sutuoktiniui tenka įrodyti faktą, su kuriuo siejama kito sutuoktinio kaltės prezumpcija. Tuo atveju, kai sutuoktinis, dėl kurio kaltės kitas sutuoktinis įrodo faktines aplinkybes, su kuriuo įstatymas sieja kaltės prezumpciją, pateikia įrodymų ir nurodo faktines aplinkybes, kad santuoka realiai iširo ne dėl šių priežasčių (su kuriomis įstatymas sieja santuokos iširimo kaltės prezumpciją), tai pirmajam sutuoktiniui tenka taip pat pareiga įrodyti, kad santuoka iširo būtent dėl šių priežasčių. Teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį dėl santuokos išsaugojimo pablogėjus tarpusavio santykiams ir kitas reikšmingas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes. Lojalumo pareiga reiškia, kad sutuoktinis visada tiek šeimoje, tiek už jos ribų turi veikti kito sutuoktinio, visos šeimos interesais, negali supriešinti savo asmeninių interesų su kito sutuoktinio ar šeimos interesais. Abipusės pagalbos pareiga reiškia, kad sutuoktiniai turi paisyti vienas kito nuomonės, būti vienas kitam ištikimi, visus šeimos gyvenimo klausimus spręsti abipusiu susitarimu. Moralinė ir materialinė parama reiškia, kad sutuoktiniai privalo rūpintis vienas kitu: tiek materialiąja, tiek fizine ir psichologine prasmėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-2/2011; 3K-3-99-969/2016 ir kt.).Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas vertino, kad atsakovas nepateikė pakankamai konkrečių įrodymų, leidžiančių konstatuoti ieškovės neištikimybę ar lojalumo pareigos pažeidimą šalims būnant santuokoje. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančius įrodymus bei atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti vien ieškovės kaltę dėl santuokos iširimo. Sutiktina su atsakovo D. B. apeliaciniame skunde nurodytomis aplinkybėmis, kad ieškovės veiksmai – alkoholio vartojimas, susirašinėjimas su kitais vyrais, nepilnamečių vaikų palikimas vienų, o taip pat piniginių lėšų iš biologinio R. B. tėvo ar kitų asmenų gavimas, vykimas į kelionę su kitu vyru, nėra tinkamas sutuoktinio elgesys. Tačiau, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, šie veiksmai iš esmės yra įvykę šalims jau nebegyvenant kartu, t.y. po 2013 metų spalio mėnesio, dėl ko tai negali būti pagrindu pripažinti šalių santuoką iširus tik dėl ieškovės kaltės. Pagrįsta bei byloje surinktų įrodymų pagrindu nustatytas faktines aplinkybes atitinka pirmosios instancijos teismo išvada, kad konkrečių objektyvių ir patikimų atsakovės neištikimybės faktų ir objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų tuos faktus, byloje nebuvo surinkta (CPK 178 straipsnis). Vien atsakovo įtarimas, kad tokie ieškovės veiksmai galėjo būti atlikti dar šalims gyvenant kartu, tėra nepagrįsta prielaida. Tokio vertinimo nekeičia ir atsakovo tvirtinimas, kad ieškovės susirašinėjimo turinys leidžia manyti, jog su kitu vyru susiformavęs ryšys yra ilgalaikis ir galėjo prasidėti šalims dar gyvenant kartu, kadangi toks vertinimas, kaip ir kitų vyrų į ieškovės banko sąskaitą pervestų piniginių lėšų faktas, įrodo pinigų gavimo, o ne ieškovės neištikimybės faktus.Priešingai, nei tvirtina atsakovas D. B. apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas liudytojų S. R. bei D. A. parodymų apie tai, jog ieškovę galima apibūdinti kaip bendraujančią, draugišką, komunikabilią, dažnai mėgstančią draugijas moterį, neturėjo pagrindo vertinti kaip neginčijamų ir objektyvių įrodymų, patvirtinančių ieškovės neištikimybę ar nelojalumą šeimai, juo labiau, kad į bylą nebuvo pateikta įrodymų apie ieškovės elgesį, nesuderinamą su sutuoktinio pareigų vykdymu, šalims gyvenant kartu. Nagrinėjamu atveju reikšminga šalis geriausiai pažinojusių jų artimųjų nuomonė, kuri taip pat neleidžia tvirtinti, jog būtent tik ieškovė yra kalta dėl šalių santuokos iširimo. Vertinant atsakovo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su, jo manymu, netinkamu ieškovės, kaip vaikų motinos, pareigų įgyvendinimu, apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, jog pagal byloje esančius duomenis administraciniai bei baudžiamieji procesai ieškovės atžvilgiu buvo nepradėti ar nutraukti reabilituojančiais pagrindais. Pagal kitus byloje surinktus įrodymus ieškovė iš esmės apibūdinama kaip tinkamai įgyvendinanti savo valdžią vaikų atžvilgiu, sudaranti tinkamas gyvenimo sąlygas vaikams, užtikrinanti sąlygas jų visapusiškam vystymuisi (Utenos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvados, D. B. parodymai). Išvadą, kad abi šalys yra kaltos dėl santuokos iširimo, pagrindžia ir liudytojų B. S., D. B., D. B. parodymai, iš kurių matyti, kad šalys, kol dar gyveno kartu, nesutarė ir konfliktavo tarpusavyje, nepakankamai rūpinimosi vienas kitu, dėl ko jų tarpusavio santykiai pašlijo. Iš atsakovo motinos liudytojos D. B., kuri turėjo galimybes stebėti šalių tarpusavio santykius, parodymų seka, kad jai susiformavo įspūdis, jog abi šalys yra kaltos dėl santuokos iširimo. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė taip pat įrodinėjo netinkamą atsakovo, kaip sutuoktinio, elgesį ir pareigų kitam sutuoktiniui pažeidimą (išlaidavimas kolekcionavimui, laiku nepadengti įsiskolinimai, pornografijos žiūrėjimas, perdėtas kontroliavimas, nepagrįstas pavydas ir kt.), o tai patvirtina, kad ieškovė turėjo priekaištų atsakovui, juo labiau, kad būtent ji kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl santuokos nutraukimo, išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo ir kitų su santuokos nutraukimu susijusių klausimų. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija visiškai sutinka su skundžiamame sprendime išdėstytu vertinimu, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nes byloje esantys įrodymai leidžia pagrįstai spręsti, jog abu sutuoktiniai iki gyvenimo skyrium pradžios konfliktavo ir nesiekė spręsti kilusių tarpusavio problemų bei tarpusavio nepasitikėjimo klausimo.Kartu apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, jog atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės dėl jo tinkamo elgesio gyvenant santuokoje bei siekio išsaugoti šeimą pirmosios instancijos teismo taip pat buvo įvertintos ir aptartos skundžiamame sprendime. Iš skundžiamo sprendimo matyti, jog teismas atsižvelgė į tai, kad pagal byloje surinktus įrodymus šalys tiek atskirai, tiek ir padėdami vienas kitam, sprendė bendrus klausimus ir iškilusias problemas – atsakovas prisidėjo prie ieškovės įgyto žemės sklypo tvarkymo, ieškovė ėmėsi priemonių ir nevengė atsikratyti žalingų įpročių (alkoholio vartojimas), atsakovas buvo pervedęs į ieškovės banko sąskaitą piniginių lėšų, abu sutuoktiniai rūpinosi nepilnamečiais vaikais ir kt. Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi, jog atsiliepime į atsakovo priešieškinį ieškovė nurodo, kad tik įsitikinusi, kad šeimos išsaugoti nepavys, ji paprašė atsakovą palikti šeimos būstą, o iki faktinių skyrybų iniciavo pokalbius ir stengėsi išsaugoti šeimą. Byloje nesant šiuos ieškovės argumentus paneigiančių įrodymų, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo konstatuoti, jog tik atsakovas siekė išsaugoti šeimą. Kartu atsakovo nurodoma aplinkybė, kad būtent ieškovė pirma jam pateikė santuokos nutraukimo teisinių pasekmių sutarties projektą, nėra įrodymas, leidžiantis pripažinti šalių santuoką nutrūkus dėl ieškovės kaltės. Taigi, nagrinėjamoje byloje esančių įrodymų visuma leidžia neabejotinai pritarti pirmosios instancijos teismo išdėstytoms išvadoms, jog tiek vieno, tiek ir kito sutuoktinio elgesyje buvo abejingumo vienas kito atžvilgiu, trūko tolerancijos, pakantumo ir pagarbos bei siekio iškilusius klausimus spręsti tarpusavio sutarimu, dėl ko visiškai pagrįstai šalių santuoka nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Atsakovas neįrodė ieškovės neištikimybės ir nelojalumo fakto, dėl ko nėra pagrindo taikyti jo nurodomą CK 3.60 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą prezumpciją ir konstatuoti, kad šalių santuoka iširo tik dėl ieškovės kaltės. CK 3.70 straipsnio 2 dalies nuostata, įtvirtinanti sutuoktinio teisę reikalauti iš kalto dėl santuokos nutraukimo sutuoktinio atlyginti neturtinę žalą dėl santuokos nutraukimo, netaikoma, jei santuoka nutraukta dėl abiejų sutuoktinų kaltės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nustačius, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, aplinkybė, kad galbūt vieno sutuoktinio kaltė (jos laipsnis) dėl santuokos nutraukimo didesnė nei kito sutuoktinio, neturi įtakos išvadai dėl abiejų sutuoktinių kaltės buvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2011). Taigi byloje pripažinus, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai santuoką nutraukė dėl abiejų sutuoktinių kaltės, teisėjų kolegija nepasisako dėl skundo argumentų neturtinės žalos atlyginimo klausimu, nes šiai žalai priteisti nėra teisinio ir faktinio pagrindo. Dėl skundžiamo teismo sprendimo dalies priteisti išlaikymą nepilnamečiams vaikams apeliacinius skundus pateikė abi šalys: atsakovas skunde tvirtina, kad teismas iš jo nepagrįstai priteisė per didelį kasmėnesinį išlaikymą šalių nepilnamečiams vaikams ir jis sutinka teikti 150 Eur išlaikymą kiekvienam vaikui, o ieškovė nurodo, kad teismas iš atsakovo priteisė per mažą išlaikymo dydį, kuris dukrai R. B. turi būti padidintas iki 250 Eur, o sūnui F. J. B. – iki 200 Eur per mėnesį. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiais šalių argumentais nesutinka, nes, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, sprendžia, kad byloje nenustatytas pagrindas padidinti ar sumažinti skundžiamu sprendimu priteisto išlaikymo dydį šalių nepilnamečiams vaikams. Pažymėtina, jog tarp šalių nekyla ginčas dėl to, kad išlaikyti nepilnamečius vaikus yra tėvų pareiga. Atsakovas sutinka teikti 150 Eur dydžio išlaikymą kiekvienam iš nepilnamečių vaikų. Todėl teisėjų kolegija dėl tėvų pareigos išlaikyti savo nepilnamečius vaikus vykdymo išsamiau nepasisako. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu iš atsakovo priteistas 200 Eur išlaikymo dydis dukrai R. B. ir 170 Eur išlaikymo dydis sūnui F. J. B. kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki vaikų pilnametystės yra nustatytas tinkamai įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą ir atitinka šį klausimą reglamentuojančias teisės normas. Iš skundžiamo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas įvertino tiek šalių turtinę padėtį, gaunamas pajamas ir turimą turtą, tiek, priešingai nei tvirtinama ieškovės apeliaciniame skunde, nepilnamečių vaikų poreikius. Nustatydamas iš atsakovo priteistino išlaikymo dydį, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė, kad šalių vaikai yra 7 bei 17 metų amžiaus, kad sūnus lanko darželį, muzikos mokyklą bei įvairius būrelius (anglų k., šokių, futbolo), kad jam reikalingos lėšos kasdieniniai veikslai bei sveikatos priežiūrai, kad dukra mokosi profesinio ugdymo centre ir jai reikalinga pastovi sveikatos priežiūra bei specialios priemonės (dėl regėjimo korekcijos, diabeto, nustatyto vidutinio neįgalumo lygio), kad vaikų gyvenamoji vieta nustatoma su motina, dėl ko būtent jai tenka kasdieninė vaikų priežiūra ir buitinis aprūpinimas, kad ieškovė per mėnesį gauna apie 228 Eur dydžio išmokas, kad ieškovės pateikti vaikų išlaikymo dydį pagrindžiantys duomenys leidžia vertinti, kad mėnesinis 300 – 400 Eur sūnui ir apie 400 – 550 Eur dukrai skiriamas išlaikymas nėra neadekvatus, akivaizdžiai per didelis ar neproporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei amžiui. Šios aplinkybės leidžia atmesti kaip nepagrįstą ieškovės apeliacinio skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl šalių dukrai R. B. priteistinos sumos dydžio. Priešingai nei tvirtina apeliantas, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas nepilnamečių vaikų išlaikymo dydis yra per didelis, o jų poreikių patenkinimui pakanka ir mažesnės sumos. Dėstydamas tokius argumentus, apeliantas nepateikė jokių duomenų, leidžiančių pagrįstai vertinti, kad nepilnamečių vaikų poreikiai, nustatyti skundžiamu sprendimu, iš tiesų yra mažesni. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, teismų praktikoje pripažįstama, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti, yra pripažintas minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-259/2004; Nr. 3K-3-495/2009), kuris, be kita ko, nėra imperatyvus, ir gali būti taikomas priklausomai nuo konkrečios situacijos.Nagrinėjamu atveju į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad šalių nepilnametis sūnus skundžiamo sprendimo priėmimo metu išties lankė darželį, įvairius užsiėmimus, jo naudai mokamos įmokos pagal sudarytą draudimo sutartį, jis aprūpinamas buitinėmis prekėmis, skiriamas dėmesys jo lavinimui, pilnavertei aplinkai ir tobulėjimui. Šalių nepilnametė dukra yra žymiai vyresnio amžiaus (17 metų), turi specialiųjų poreikių (patvirtina medicinos dokumentų išrašai apie sveikatos sutrikimus, rekomendacijas namuose tęsti terapiją bei laikytis specialaus mitybos ir aktyvumo rėžimo, atlikus medicininius tyrimus). Iš ieškovės į bylą pateiktų duomenų taip pat matyti, kad R. B. yra užtikrinamos tinkamos gyvenimo, ugdymo bei lavinimo sąlygos. Šiuo atveju byloje nėra duomenų, paneigiančių, jog šalių nepilnamečiai vaikai yra tinkamai aprūpinami mokymosi priemonėmis, sportine įranga, apranga bei avalyne, higienos priemonėmis, užklasine veikla, transportu, kišenpinigiais ir kitomis būtinomis priemonėmis.Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas įvertino bylos duomenis apie šalių vaikų būtiniems poreikiams užtikrinti reikalingą pinigų sumą per mėnesį ir tinkamai ją nustatė. Apelianto argumentai, kad tiek jis, tiek ieškovė pasiimdavo šalių sūnų keletui dienų su savimi ir jį išlaikydavo ir kad iki teismo sprendimo priėmimo vaikų išlaikymui užteko ir mažesnių piniginių sumų, nesudaro pagrindo mažinti teismo nustatyto išlaikymo dydį. Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, pats atsakovas bylos nagrinėjimo teisme metu sutiko mokėti vaiko išlaikymui 170 Eur išlaikymą per mėnesį. Apelianto tvirtinimas, jog D. S. ieškovei į banko sąskaitą pervedami pinigai buvo išlaikymas dukrai R. B., tėra objektyviais duomenimis nepagrįsta prielaida. Nepaneigtas ieškovės tvirtinimas, kad tokiu būdu minėtas asmuo grąžino skolą ieškovės broliui. Kitokių įrodymų šiuo apsektu byloje nėra. Tai, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones iš atsakovo buvo priteistas mažesnis išlaikymo dydis nepilnamečiams vaikams, negali daryti įtakos skundžiamu teismo sprendimu nustatytam vaikų išlaikymo dydžiui, nes laikinosios apsaugos priemonės yra taikomos neišnagrinėjus civilinės bylos iš esmės, neištyrus ir neįvertinus visų byloje esančių įrodymų visumos. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas vertina nepagrįstu ir atmeta atsakovo D. B. apeliacinio skundo reikalavimą, jog nustatytas nepilnamečių vaikų išlaikymo dydis turėtų būti priteistas ne nuo 2015 m. balandžio 30 d., o nuo 2018 m. vasario 6 d.Nors ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad didesnio dydžio išlaikymą teismas turėjo nustatyti įvertinęs atsakovo gaunamus dienpinigius, o atsakovas nurodo, kad mažesnio dydžio išlaikymą teismas turėjo nustatyti dėl to, kad ieškovė neturi galimybių skirti vaikams tokio paties dydžio išlaikymą, koks yra priteistas iš atsakovo, tačiau šie argumentai pirmosios instancijos padarytų teismų išvadų dėl išlaikymo dydžio nepaneigia. Vertindamas šalių turtinę padėtį, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad abiejų šalių turtinė padėtis iš esmės vienoda. Nors ieškovė turi savo vardu registruoto nekilnojamojo turto – butą ir žemės sklypą, tačiau butas yra įkeistas ir už jį mokamas kreditas. Atsakovas, būdamas jaunas ir darbingas vyras, tvirtina gaunantis minimalų darbo užmokestį, bet tada lieka neaišku, iš kokių pajamų atsakovas mokės jo paties sutinkamą mokėti išlaikymą vaikams po 150 Eur kas mėnesį, iš kokių pajamų sūnui yra nupirkęs brangių ir ne pirmo būtinumo daiktų (keturratis, benzininis žaislinis automobilis ir pan.), o sau 2016 metais 2007 m. gamybos automobilį „Peugeot 307“. Byloje pateikti duomenys, kad atsakovas dirbo tolimųjų reisų vairuotoju. Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą tokiems darbuotojams darbdavys turi mokėti nustatyto dydžio dienpinigius. Apeliantas nepateikė įrodymų, koks jo gautų dienpinigių dydis (CPK 178 straipsnis). Apeliantė skunde pagrįstai tvirtina, kad pagal šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką dienpinigiai turi būti vertinami kaip asmens gaunamos pajamos ir į jas atsižvelgiama nustatant išlaikymo dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-251/2003; Nr. 3K-7-6/2007; 3K-3-249-313/2016; ir kt.). Todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai sprendė, kad atsakovo turtinė padėtis bei pajamos nebuvo visiškai atskleistos. Tokiu atveju visos abejonės, atsižvelgiant į nepilnamečių vaikų gynimo prioritetinį principą, vertinamos nepilnamečių vaikų naudai. Iš atsakovo D. B. apeliacinio skundo turinio sektų, kad jis iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo išvadų dėl jo turtinės padėties įvertinimo, bet siekia įrodyti, kad priteisto išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydis turėtų būti sumažintas dėl to, kad ieškovė, neturėdama nuolatinio darbo ir stabilių pajamų, negali skirti tokio paties dydžio išlaikymo nepilnamečiams vaikams. Nors tėvų pareiga išlaikyti savo vaikus abiem tėvams yra vienoda, tačiau tai nereiškia, kad kiekvienas iš jų turi teikti vienodo dydžio išlaikymą. CK 3.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas tėvų valdžios lygybės principas reiškia tai, kad tėvų teisės ir pareigos vaikams yra lygios, tačiau konkrečios teisės ir pareigos bei jų apimtis gali skirtis, priklausomai nuo daugelio faktinių aplinkybių, tokių kaip nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta, turtinė padėtis ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriau teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013). Šį klausimą skundžiamame sprendime tinkamai įvertino ir išsprendė pirmosios instancijos teismas, kuris padarė pagrįstą išvadą, kad šalių turtinė padėtis iš esmės yra vienoda, o ieškovė turi pakankamai galimybių skirti ir skiria analogiško dydžio išlaikymą, be to, būtent jai tenka kasdienė vaikų priežiūra ir buitiniai klausimai. Su tokiu vertinimu apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka ir sprendžia, jog šalių turtinė padėtis nesudaro pagrindo didinti ar mažinti šalių vaikams priteisto išlaikymo dydį. Papildomai apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog ieškovės apeliacinio skundo argumentai, kad šalių vaikams turėtų būti priteistas 500 Eur ir 400 Eur išlaikymas, nepagrįstas įrodymais, nekonkretizuotas, kodėl neteikiant tokio dydžio išlaikymo nebus tinkamai užtikrinami šalių nepilnamečių vaikų interesai, vystymosi sąlygos bei sveikatos priežiūra. Pažymėtina, kad ginčo pradžioje ieškovė iš atsakovo prašė priteisti žymiai mažesnio dydžio išlaikymą (dukrai – 30 Eur per mėnesį, o sūnui – 170 Eur per mėnesį; 2015 m. rugpjūčio 18 d. – dukrai po 150 Eur, o sūnui – po 170 Eur per mėnesį) ir nepagrindė, kodėl bylos nagrinėjimo metu taip ženkliai išaugo būtini vaikų poreikiai. Teisėjų kolegija iš dalies kritiškai vertina ieškovės į bylą pateiktų nepilnamečių vaikų išlaikymo išlaidų apskaičiavimą dėl kasmėnesinių lėšų, skiriamų F. J. B. vaistams, vitaminams bei stomatologo paslaugoms (nėra įrodymų apie šalių sūnui nustatytus specialiuosius poreikius), kasmėnesinių išlaidų šalių nepilnamečių vaikų gimtadienio šventėms ar po 250 Eur kiekvienam iš vaikų skiriamam maitinimui namuose. Tokios išvados papildomai pagrindžia, jog pirmosios instancijos teismo nustatytas kiekvienam iš nepilnamečių vaikų kasmenėsinio išlaikymo dydis (300 – 400 Eur sūnui ir apie 400 – 550 Eur dukrai) yra tinkamas bei adekvatus, pakankamai užtikrinantis būtinus vaikų poreikius ir jų vystymąsi. Nors apeliaciniame skunde visiškai pagrįstai dėstoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika apie prioritetinį vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą, o taip pat nustatytą orientacinį vienos minimalios mėnesio algos išlaikymo kriterijų, tačiau pabrėžtina, jog nustatydamas konkretaus vaiko poreikių turinį, teismas turi įvertinti, ar išlaikymas bus pakankamas tenkinti būtinas vaiko vystymosi sąlygas, t. y. ar bus patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-620/2005; Nr. 3K-3-49/2010; Nr. 3K-3-278/2010). Vertindamas turinčio prievolę teikti išlaikymą nepilnamečiam vaikui asmens turtinę padėtį, teismas turi atsižvelgti į tai, kokio dydžio pajamomis disponuoja toks asmuo, ar tos pajamos reguliarios, taip pat į tai, kokio dydžio turtas valdomas, ar turima reikalavimo teisių arba skolų kitiems asmenims. Be to, svarbu nustatyti, ar išlaikymą turintis teikti asmuo turi neordinarių išlaidų, kitų išlaikomų asmenų, taip pat reikėtų atsižvelgti ir į tokio asmens sveikatos būklę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-307/2006; Nr. 3K-3-491/2011). Kasacinio teismo praktikoje taip pat konstatuota, kad tėvų turtinės padėties kriterijus yra reikšmingas, bet ne lemiantis, sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio, nes išlaikymas visų pirma turi užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Dėl priteistino išlaikymo dydžio spręstina kiekvienu atveju individualiai įvertinant reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamais klausimais suformuojamos teismų praktikos laikėsi ir nuo jos nenukrypo. Taigi apeliacinės instancijos teismas neturi objektyvaus pagrindo vertinti, kad skundžiamu sprendimu priteisto išlaikymo nepilnamečiams vaikams atsakovas negali teikti dėl to, kad to neleidžia jo turtinė padėtis, ar teikiamo išlaikymo dydis turėtų būti nustatytas didesnis. Atsižvelgiant į tai, o taip pat ir į augančius šalių nepilnamečių vaikų poreikius, teisėjų kolegija sprendžia, kad iš atsakovo priteistas 200 Eur dukrai ir 170 Eur sūnui kasmėnesinis išlaikymo dydis yra pagrįstas ir jį mažinti ar didinti nėra pagrindo.Atsakovas D. B. apeliaciniu skundu taip pat reikalauja pakeisti skundžiamo sprendimo dalį dėl jam priteistos kompensacijos dydžio, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nepagrįstai jam iš ieškovės nepriteisė 4664,84 Eur kompensacijos dėl nepagrįsto praturtėjimo bei 993,98 Eur kompensacijos už bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sumažėjimą. Tačiau ir su šias atsakovo D. B. apeliacinio skundo argumentais apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti.Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje pateiktų duomenų pagrindu negalima pagrįstai konstatuoti, kad būtent atsakovas pirko metalinį garažą ir apmokėjo jo atgabenimo į ieškovės žemės sklypą išlaidas bei padengė kelio įrengimo išlaidas. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas argumentavo, kad liudytojos D. B. parodymai dėl pinginių lėšų davimo atsakovui nesudaro pagrindo konstatuoti, kad būtent atsakovas vykdė nurodomus pirkimus. Tiek ieškovė, tiek liudytoja D. B. patvirtino, kad prie šių darbų atlikimo bei objektų įsigijimo daug prisidėjo ir ieškovės tėvas. Apeliantas D. B. tokių pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigė, o tvirtindamas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, tik papartotinai išdėstė savo pirmosios instancijos teisme išsakytą poziciją, kurią aptarė bei įvertino pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu bei tenkinti šį atsakovo D. B. reikalavimą. Teisėjų kolegija sutinka, kad yra aukštesnė tikimybė, jog pagal byloje esančius duomenis ieškovė turėjo piniginių lėšų (bankiniai pavedimai iš brolio, motinos, pačios ieškovės nurodytos aplinkybės dėl pavienių darbų už artimųjų apkirpimą bei artimųjų materialinę pagalbą). Be to, atsakovas į bylą nepateikė jokių įrodymų, kuriuose būtų užfiksuotos aplinkybės apie būtent jo atliktus pirkimus ar užsakytus darbus. Byloje esantys duomenys apie tvenkinių kasimo darbų užsakymą ir apmokėjimą bei leidimo važiuoti valstybinės reikšmės keliais išdavimą tik patvirtina, kad šios paslaugos buvo teikiamos ieškovei (UAB „Wapsa“ PVM sąskaita – faktūra serija (duomenys neskelbtini) pasirašė būtent ieškovė, 2009 m. balandžio 8 d. paslaugos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini)taip pat sudaryta būtent tarp UAV „Wapsa“ bei ieškovės, UAB „Ligaja“ rašte bei leidime važiuoti valstybinės reikšmės keliais didžiagabaritei ir (ar) sunkiasvorei transporto priemonei Nr. (duomenys neskelbtini) nėra nurodytų atsakovo D. B. asmens duomenų), tačiau tai nepatvirtina atsakovo D. B. dėstomų argumentų bei neleidžia konstatuoti, kad būtent iš jo lėšų buvo apmokėtos nurodytos prekės bei paslaugos. Kartu apeliacinės instancijos teismas nesutinka ir su atsakovo D. B. apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais dėl ieškovės asmeninės paskolos įmokų mokėjimo bei šios sumos, kaip kompensacijos (4390,06 Eur), iš ieškovės priteisimo.Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas sprendė, jog pagal šalių paaiškinimus negalima objektyviai nustatyti atsakovo ieškovei pervestų lėšų paskirties ir tikslo, o pateikti duomenys taip pat patikimai nepatvirtina, kad atsakovo ieškovei pervedamos lėšos buvo panaudotos būtent jos asmeninės paskolos padengimui. Tokią pirmosios instancijos teismo išvadą papildomai patvirtina ir aplinkybė, kad ieškovė turėjo bei gaudavo iš jai artimų žmonių piniginių lėšų – įplaukos į ieškovės sąskaitas buvo ne tik atsakovo įmokėtos lėšos, bet ir iš savivaldybės administracijos gautos išmokos, D. B. bei B. S. pervedimai, pačios ieškovės įmokėtos įvairios pinigų sumos, kartais viršijančios 289,62 Eur (1000 Lt).Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nurodė, jog objektyvių duomenų, kad tarp šalių buvo susitarimas dėl kredito dengimo atsakovo lėšomis, nėra pateikta. Atsakovo pervedimai nebuvo atliekami tokiu periodiškumu, koks buvo nustatytas įmokų grafikas ieškovės N. B. sudarytame kreditoriniame įsipareigojime (kasmėnesinės įmokos po 82,83 Eur paskolos dalis bei apie 30 Eur palūkanos; kredito sutarties 2.7 punktas). Dalies lėšų pervedimų paskirtis yra nurodyta „sąskaitos papildymas“. Pavedimai atlikti 2007 m. spalio 9 d. bei 2008 m. sausio 30 d., t. y. iki 2008 m. kovo 7 d. ieškovės būsto paskolos sutarties sudarymo ir kredito suteikimo. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kuriuose būtų konkrečiai užfiksuota, kad jo pervedamos piniginės lėšos į ieškovės sąskaitą yra skiriamos būtent ieškovės asmeninės paskolos dengimui. Atliktų pervedimų sumos skirtingos, nors, atsakovo teigimu, kredito įmoka buvo konkretaus dydžio. Tokie faktiniai duomenys neleidžia spręsti, jog piniginės lėšos ieškovei buvo pervestos būtent jos asmeninės paskolos įmokų mokėjimui, o ne bendrų šeimos poreikių tenkinimui. Kartu apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad atsakovo teiginiai, jog ieškovė neturėjo pajamų, teisingi tik iš dalies. Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, ieškovės pajamų deklaracijos, bankų sąskaitų išrašai, ieškovės paaiškinimas apie tai, kad ji būstui įsigyti išlaidų faktiškai nepatyrė, nes būstą jai perleido motina B. S., o gautas kreditas buvo panaudotas žemės sklypo, automobilio pirkimui, buto remontui, paskolai broliui (būsto paskolos sutartis sudaryta 2008 m. kovo 7 d., o žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis – 2008 m. gegužės 19 d.), išties leidžia vertinti, kad byloje nėra paneigta, jog ieškovė turėjo piniginių lėšų bei pakankamų finansinių galimybių vykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Iš pateikto ieškovės banko sąskaitos išrašo matyti, kad laikotarpiu nuo 2007 m. vasario 13 d. iki 2009 m. birželio 12 d. ieškovei buvo pervedamos pinigines lėšas, kurių paskirtis - darbo užmokestis, nuo 2008 m. iki 2013 metų ieškovės sąskaitą banke papildydavo įvairūs asmenys. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, priešingai nei tvirtinama D. B. apeliaciniame skunde, neturi pagrindo labiau tikėti, jog atsakovo ieškovei pervestos piniginės lėšos buvo tikslinės įmokos kredito grąžinimui, todėl vertina, kad šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas taip pat yra teisėtas ir pagrįstas. Vertinant apeliacinio skundo argumentus, susijusius su kompensacijos už atsakovo D. B. dar 2008 metais ieškovės automobiliui „L. R.“ nupirktus ratlankius, apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, jog, priešingai nei tvirtinama atsakovo apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime atsižvelgė ir įvertino aplinkybę, jog atsakovas ieškovės automobiliui nupirko 4 ratlankius, taip padidindamas jo vertę. Kartu teismas vertino, jog šiuo metu ratlankių rinkos vertė, atsižvelgiant į šalių poziciją bei viešojoje erdvėje esančius duomenis apie tokio tipo ratlankių kainas, yra 70 Eur. Atsakovas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija, nepateikė konkrečių argumentų, kurie paneigtų nustatytą ratlankių rinkos vertę, juo labiau, kad nuo jų įgijimo yra praėję 10 metų, jie buvo naudojami pagal paskirtį, todėl dabartinė jų rinkos vertė negali būti prilyginta jų įsigijimo vertei. Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog skundžiamos pirmosios instancijos teismo sprendimas skundžiamose dalyse dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, neturtinės žalos atsakovui nepriteisimo, iš atsakovo priteisto išlaikymo dydžio nepilnamečiams vaikams nustatymo, kompensacijos dydžio už turto pagerinimą bei prarastą turtą iš ieškovės atsakovui nustatymo yra teisėtas ir pagrįstas, nes priimtas tinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus, tinkamai pritaikius ir išaiškinus teisės normas bei padarius pagrįstas išvadas (CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis). Kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams, jei yra atskleista bylos esmė (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-7-38/2008; Nr. 3K-3-252/2010; Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).Atmetus šalių apeliacinius skundus ir šalims nepateikus įrodymų dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimų į apeliacinius skundus parengimą, bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme nepriteisiamos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

nutaria:

Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2018 m. vasario 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.