- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-10-08
- Bylos Nr.
- e2S-768-280/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-50-3-00787-2015-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Laimutė Sankauskaitė
- Atsakovas
- D. B.
- Ieškovas
- N. B.
- Išvadą teikia
- Utenos rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius
- Kategorijos
- 3.3.2.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Pirmosios instancijos teismo teisėjas Civilinė byla Nr. e2S-768-280/2015
Gediminas Karpavičius Teisminio proceso Nr. 2-50-3-00787-2015-0
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. spalio 8 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Laimutė Sankauskaitė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo D. B. atskirąjį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1105-839/2015 pagal ieškovės N. B. ieškinį atsakovui D. B., trečiajam asmeniui – bankrutavusiai AB bankui ,,Snoras“ (atstovaujama UAB „Valnetas“) dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo jiems priteisimo, ir D. B. priešieškinį N. B. dėl santuokos nutraukimo dėl ieškovės kaltės, turto grąžinimo, kompensacijos priteisimo, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo jam priteisimo, bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, neturtinės žalos priteisimo, institucija teikianti išvadą – Utenos rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo jiems priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama dėl abiejų sutuoktinių kaltės nutraukti 2011-09-29 tarp ieškovės ir atsakovo sudarytą santuoką, nustatyti nepilnamečių vaikų R. B. ir F. J. B. gyvenamąją vietą kartu su ieškove, priteisti išlaikymą nepilnametei dukrai R. B. po 150 Eur kas mėnesį mokamomis išmokomis, priteisti išlaikymą nepilnamečiui sūnui F. J. B. po 170 Eur kas mėnesį mokamomis išmokomis, iki vaikų pilnametystės.
Atsakovas D. B. priešieškiniu prašo nutraukti 2011-09-29 tarp atsakovo ir ieškovės sudarytą santuoką, pripažinti, kad ieškovė kalta dėl santuokos iširimo, priteisti iš ieškovės be pagrindo įgytą turtą bei kompensaciją dėl nepagrįsto praturtėjimo ir bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sumažėjimo, nustatyti nepilnamečio vaiko F. J. B. gyvenamąją vietą kartu su atsakovu ir priteisti vaikui išlaikymą po 120 Eur kas mėnesį mokamomis išmokomis iki sūnaus pilnametystės, nustatyti ieškovei bendravimo su sūnumi tvarką, priteisti iš ieškovės 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl santuokos iširimo.
Atsakovas pateikė apylinkės teismui prašymą taikyti laikinąją apsaugos priemonę - nustatyti nepilnamečio sūnaus F. J. B. gyvenamąją vietą kartu su vaiko tėvu D. B. iki kol bus išnagrinėta civilinė byla Nr. e2-1105-839/2015.
Žemesnės instancijos teismas
Utenos rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 30 d. nutartimi atsakovo prašymas dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo – iki bus išnagrinėta civilinė byla nustatyti nepilnamečio sūnaus F. J. B. gyvenamąją vietą su tėvu, atmestas. Teismas nurodė, kad nėra pateikta pakankamai duomenų, jog vaiko tėvai neteikia sūnui nuolatinės priežiūros, ar kad yra iškilusi reali grėsmė vaiko saugumui ar sveikatai. Teismas pripažino, kad vien tik pateiktas raštas dėl pradėto ikiteisminio tyrimo savaime nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, jog ieškovė elgiasi netinkamai, neprižiūri savo nepilnamečio sūnaus, neleidžia jam bendrauti su atsakovu ar vaiko atžvilgiu atlieka netinkamus veiksmus, t.y. atsakovo nurodytos aplinkybės nepagrįsto jokiais kitais objektyviais duomenimis. Be to, teismas nurodė, kad nėra duomenų, jog vaiko dabartinė gyvenamoji vieta nepastovi ir jam neįprasta.
Šalies argumentai
Atsakovas atskiruoju skundu prašo Utenos rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 30 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – taikyti laikinąją apsaugos priemonę ir nustatyti F. J. B. gyvenamąją vietą su tėvu D. B. iki kol bus išnagrinėta civilinė byla Nr. e2-1105-839/2015. Atskiruoju skundu teigiama, jog skundžiama teismo nutartis pažeidžia vaiko teises ir teisėtus interesus, teismas neįvertino prašyme nurodytų faktinių aplinkybių. Pažymi, kad teismas, tokiomis pačiomis bendromis ir standartinėmis išvadomis grindė ir ankstesnę 2015-06-05 nutartį, kuria buvo atsisakyta tenkinti kitokį atsakovo prašymą dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo – D. B. bendravimo su nepilnamečiu sūnumi tvarkos nustatymo. Teismo išvada apie tarp sutuoktinių esantį konfliktą, yra nepagrįsta ir neesminė. Teismas nevertino, kad ieškovės galimai nusikalstamais veiksmais buvo pasikėsinta į vaiko F. J. B. apsaugą nuo nežmoniško, orumą žeminančio elgesio, kurį vaikui garantuoja Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 37 str. a) punkto nuostatos. Teismas nevertino, kad atsakovo sūnui dėl ieškovės veiksmų nebuvo užtikrinta vaiko teisė į pilnavertį ir prideramą gyvenimą, kuris garantuotų vaiko orumą, numatytą Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 23 str. 1 d. Pažymi, kad teismas nevertino to, jog nepilnametis F. J. B. nebuvo apsaugotas nuo galimo seksualinio piktnaudžiavimo jo atžvilgiu. Nurodo, kad teismui su prašymu buvo pateiktas Utenos apskrities VPK Kriminalinės policijos nusikaltimų tyrimo skyriaus 2015-06-15 pranešimas Nr. 89-S-23740 „Dėl pradėto ikiteisminio tyrimo“, kuriame nurodyta, jog yra pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 153 str. dėl jaunesnio negu šešiolika metų asmens tvirkinimo. Tačiau teismas nesidomėjo ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-32503-15 surinktais duomenimis. Atsakovas teigia, kad teismas pažeidė CPK 376 str. 2 d. pareigą apsaugoti vaiko teises ir interesus, CK 3.65 str. 1 d. nuostatą atsižvelgti į vaiko interesus, kai iškyla klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir nevertino pavojingos situacijos, kurioje atsidūrė atsakovo sūnus dėl galimai ieškovės padarytos nusikalstamos veikos.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 straipsnis). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl atskirojo skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
Pagal CPK 375 str. teismas, nagrinėdamas šeimos bylas, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nurodytas CK 3.65 str., atsižvelgdamas į vaikų interesus. Pagal CK 3.65 str. 2 d. 2 p. teismas, atsižvelgdamas į vaikų interesus, gali nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų.
Pažymėtina, kad Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis numato, kad, imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės, ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo institucijos, svarbiausia – vaiko interesai. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nurodo, kad tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomeninės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo visur ir visada pirmiausiai atsižvelgti į teisėtus vaiko interesus. Prioritetinis vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugos ir gynimo principas bei viešasis interesas reikalauja, kad, sprendžiant su vaiku susijusius klausimus, būtų taikomos efektyvios vaiko teisių ir interesų užtikrinimo priemonės.
Vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimu suformuota teismų praktika taip pat orientuoja teismus, nagrinėjant bylą, vadovautis išimtinai vaiko interesais, kuriuos kiekvienoje nagrinėjamoje byloje būtina individualizuoti. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas susietas su vertinamosiomis sąlygomis, kurias teismas kiekvienu individualiu atveju turi įvertinti, atsižvelgdamas į prioritetinius vaiko interesus. Skiriant laikinąsias apsaugos priemones, būtina atsižvelgti ne vien į būtinumo užtikrinti teismo sprendimo vykdymą kriterijų, bet ir į tai, kokias laikinąsias apsaugos priemones konkrečioje situacijoje yra tikslinga taikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011). Taip pat kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, keičiant vaiko šeimos aplinką būtina nustatyti, jog esanti aplinka jam tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų sveiko vaiko normaliam vystymuisi, o tokia aplinka jam būtų sukurta pakeitus vaiko gyvenamąją vietą nustatant ją su kitu iš jo tėvų. (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 22 d. nutartis, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008; 2010 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2010; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2013).
Atskiruoju skundu akcentuojama aplinkybė, jog yra pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-32503-15 pagal BK 153 str. ir tvirtinama, kad teismas, nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, šios atsakovo nurodytos aplinkybės bei to, kad F. J. B. nebuvo apsaugotas nuo galimo seksualinio piktnaudžiavimo jo atžvilgiu, tinkamai neįvertino. Kaip matyti iš skundžiamos teismo nutarties, apylinkės teismas, įvertinęs pateiktus duomenis, pasisakė, jog atsakovo pateiktas raštas dėl pradėto ikiteisminio tyrimo savaime nesudaro pakankamo pagrindo išvadai, jog ieškovė elgiasi netinkamai, neprižiūri savo nepilnamečio sūnaus, neleidžia jam bendrauti su atsakovu ar atlieka netinkamus veiksmus vaiko atžvilgiu. Ikiteisminis tyrimas nebaigtas, todėl bet kokie jam pateikti duomenys, kurie turi būti patikrinti, teismo negali būti vertinami kaip patikimi. Jeigu atsakovo nurodomos aplinkybės pasitvirtintų, tai vėliau nebūtų kliūčių laikinąsias apsaugos priemones pritaikyti.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nebuvo pateikta pakankamai duomenų, jog yra iškilusi reali grėsmė vaiko saugumui ar sveikatai, kad reikėtų keisti jo gyvenamąją vietą. Pats faktas, kad pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal atsakovo D. B. pareiškimą, nesant jokių kitų objektyvių duomenų apie galimą neteisėtą ir netinkamą ieškovės elgesį F. J. B. atžvilgiu, jo priežiūrą, dar nesudaro pagrindo taikyti atsakovo prašomą laikinąją apsaugos priemonę ir pakeisti mažamečio F. J. B. gyvenamąją vietą. Atsakovas kreipėsi dėl ikiteisminio tyrimo kilus ginčams su sutuoktine.
Iš N. B. ieškinio matyti, jog atsakovas iš namų, kuriuose gyveno sutuoktiniai, išsikraustė 2013 m. rugpjūčio mėnesį, ir dvejus metus šeima faktiškai gyvena atskirai. Atsiliepimu į ieškinį atsakovas pripažįsta, kad su ieškove kartu nebegyvena nuo 2013 m. rugsėjo mėnesio, neveda bendro ūkio. Taigi mažametis vaikas, likęs gyventi su motina, manytina, yra labiau prisirišęs prie motinos ir sesers, jis pastoviai gyvena jam įprastoje aplinkoje, kurioje gyveno ir su tėvu. Aplinkos pakeitimas dėl prašomų laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo gali jam padaryti tam tikrą socialinę, psichologinę žalą, sukelti emocinių išgyvenimų. Teismas sprendžia, kad laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas – mažamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su tėvu gali pakenkti vaiko interesams, todėl nagrinėjamu atveju yra negalimas.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu šeimos bylose, todėl atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas netenkintinas, o skundžiama teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 str. 1 d. 1 p.,
nutaria:
Utenos rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.