- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-11-09
- Bylos Nr.
- 2A-1721-886/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-04654-2015-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Gudynienė, Tomas Romeika, Laima Kriaučiūnaitė
- Ieškovas
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos
- Atsakovas
- T. B., R. B.
- Trečiasis asmuo
- Valstybinė miškų tarnyba prie Aplinkos ministerijos
- Kategorijos
- 2.4.2Nuosavybės teisė
- 9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Gudynienės, Laimos Kriaučiūnaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Tomo Romeikos,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. birželio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ieškinį atsakovams T. B. ir R. B. dėl bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo žemės sklypo valdymo, naudojimo ir disponavimo žemės sklypu tvarkos nustatymo, trečiasis asmuo byloje Valstybinė miškų tarnyba prie Aplinkos ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir ieškovė, NŽT) 2015 m. kovo 10 d. ieškiniu (CBP-4644) prašė nustatyti žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – ir žemės sklypas), valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką pagal UAB „Geodezininkai“ 2015 m. kovo 5 d. parengtą žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo projektą, paskiriant žemės sklypo dalį pažymėtą raide B (0,0034 ha ploto) valdyti, naudoti ir disponuoti Lietuvos Respublikai, patikėjimo teisė valdomai ieškovės Nacionalinės žemės tarnybos, o žemės sklypo dalį pažymėtą raide A (0,0247 ha ploto), valdyti, naudoti ir disponuoti atsakovams T. B. ir R. B. (toliau – ir atsakovai).
2. Ieškinyje nurodė, kad žemės sklypas bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai (34/281 dalys, kurias patikėjimo teise valdo ieškovė) ir atsakovams (247/281 dalys) pagal 2011 m. gruodžio 19 d. valstybinės žemės pirkimo - pardavimo sutartį. Kauno apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras 2015 m. sausio 28 d. nutarimu pareikalavo ieškovę imtis priemonių detalizuoti tikslią žemės sklypo dalies vietą, kuri patenka į valstybinės reikšmės miškų plotus. NŽT direktorius 2015 m. vasario 13 d. pavedė NŽT Kauno rajono skyriaus vedėjui organizuoti susitikimą su bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo žemės sklypo bendraturčiais (atsakovais) dėl valdymo, naudojimo ir disponavimo žemės sklypu tvarkos nustatymo, nustatant žemės sklypo bendraturčio – Lietuvos Respublikos – patikėtinio NŽT teisę valdyti ir disponuoti valstybinės reikšmės miško dalį, nepasiekus susitarimo – kreiptis į teismą dėl valdymo, naudojimo ir disponavimo žemės sklypu tvarkos nustatymo teismo tvarka. UAB „Geodezininkai“ 2015 m. kovo 5 d. parengė žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo projektą, pagal kurį žemės sklypo dalis A (0,0247 ha ploto) priskirtina naudotis atsakovams, o žemės sklypo dalis B (0,0034 ha ploto) priskirtina naudotis ieškovei. Projektas atitinka žemės sklypo bendrasavininkų turimas nuosavybės dalis ir nepažeidžia šalių teisių bei teisėtų interesų.
Atsiliepimas
3. Atsakovai 2015 m. balandžio 24 d. atsiliepime į ieškinį (DOK-6194) prašė ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodė, kad žemės sklype yra pastatytas atsakovei T. B. nuosavybės teise priklausantis pagalbinis pastatas – ūkio pastatas (toliau – ir pastatas). Pastatas žemės sklype pastatytas, gavus žemės sklypo bendraturčio sutikimą ir tokio statinio statybą leidžiantį dokumentą. Pastatas yra įregistruotas. Pagal ieškovės prašomą nustatyti naudojimosi tvarką dalis atsakovei priklausančio pastato atsidurtų ieškovės valdomoje žemės sklypo dalyje. Pasiūlyta naudojimosi tvarka neatitinka esamos žemės sklypo naudojimo tvarkos, atsakovų poreikių ir intereso tinkamai naudoti statinį. Nustačius ieškovės pasiūlytą žemės sklypo naudojimosi tvarką, atsakovų padėtis pablogėtų.
4. Trečiasis asmuo Valstybinė miškų tarnyba (toliau – ir trečiasis asmuo) 2015 m. balandžio 7 d. atsiliepime į ieškinį (W3193) su ieškiniu sutiko. Nurodė, kad suformuoto žemės sklypo 0,0034 ha dalis patenka į patvirtintus valstybinės reikšmės miško plotus. Negalima teisinė situacija, kad valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantis daiktas kartu nuosavybės teise priklausytų ir privačiam asmeniui. Ieškovės pateiktas žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo projektas nepažeidžia atsakovų teisių, užtikrina visuomeninės naudos, efektyvumo ir viešosios teisės principus įtvirtintus Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo disponavimo juo įstatyme.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Kauno apylinkės teismas 2021 m. birželio 30 d. sprendimu ieškinio netenkino.
6. Teismas nustatė, kad tarp šalių kilo ginčas dėl to, kad ieškovės teigimu, formuojant žemės sklypą nebuvo atsižvelgta valstybinės reikšmės miško ribas, todėl į ginčo sklypą pateko 30 kv. m valstybinės reikšmės miško ploto. Ant ginčo valstybinės žemės yra pastatytas atsakovei T. B. nuosavybės teise priklausantis ūkinis pastatas, kuris įregistruotas nekilnojamojo turto registre. Pagal ieškovės prašomą nustatyti naudojimosi tvarką pastato 6 kv. m patenka ieškovei priskirtiną naudotis žemės sklypo dalį. Pastatas pastatytas gavus žemės sklypo bendraturčio sutikimą - NŽT Kauno rajono skyriaus 2013 m. gegužės 29 d. sutikimą žemės sklype statyti ūkinį pastatą vieno metro atstumu nuo žemės sklypo ribos (1 t. 70 b. l.), ir gavus statybą leidžiantį dokumentą – Kauno rajono savivaldybės administracijos 2013 m. liepos 24 d. rašytinį pritarimą statinio projektui (1 t. 68 b. l.). Atsakovų teigimu, Taksacinio miško sklypo ribos buvo nustatytos netiksliai, todėl jie kreipėsi į teismą dėl Taksacinio miško ribos nustatymo ir ribos taškų koordinačių nustatymo. Bylos nagrinėjimas 2016 m. sausio 18 d. sustabdytas iki sprendimo kitoje byloje Nr. e2-1520-151/2016 priėmimo ir atnaujintas 2021 m. sausio 22 d. Teismo sprendimu konstatuota, kad nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo keisti (duomenys neskelbtini) eksperimentinės mokomosios miškų urėdijos (duomenys neskelbtini) girininkijos nustatytos Taksacinio miško žemės sklypo ribą (konfigūraciją).
7. Įvertinęs ieškovės pateiktą naudojimosi žemės sklypu tvarkos projektą, teismas sprendė, kad jis neužtikrina protingos abiejų šalių interesų pusiausvyros, galimų ginčų ir konfliktų pašalinimo ateityje. Teismas prašomą nustatyti naudojimosi tvarką vertino kaip ydingą pirmiausia dėl to, kad ji neatitinka faktinės situacijos, nes ieškovei pagal projektą prašomoje priskirti žemės sklypo dalyje „B“ stovi atsakovų teisėtai pastatytas pastatas, kurio statybai buvo gautas valstybinės žemės patikėtinio sutikimas. Atsakovai šį pastatą eksploatuoja kartu naudodamiesi ir atitinkama žemės sklypo dalimi. Patenkinus ieškovės reikalavimus nustatyta naudojimosi tvarka neatitiktų faktinės, per eilę metų nusistovėjusios naudojimosi tvarkos ir neužtikrintų nei atsakovų - statinio savininkų, nei valstybės teisių apsaugos. Nei ieškinyje, nei teismo posėdyje ieškovės atstovas nenurodė, kaip konkrečiai valstybė, kaip sklypo dalies savininkė galės įgyvendinti nuosavybės teisę.
8. Teismas įvertinęs ieškovės pateiktą projektą sprendė, kad jis neužtikrins pirmiausia pačios valstybės, kaip savininkės teisių, nes dalis žemės sklypo užstatyta atsakovams priklausančiu teisėtai pastatytu statiniu, todėl tampa neįmanomas pilnavertis ir efektyvus valstybinės žemės naudojimas, visuomeninės naudos gavimas. Projekte nėra numatytas privažiavimas prie sklypo dalies „B“, kuria naudotis pretenduoja ieškovė. Lieka neišspręstas ir teisinis klausimas, kokiu pagrindu atsakovų pastatas stovi valstybei priklausančiame žemės sklype.
9. Išanalizavus ieškovės pateiktą projektą ir pateiktus įrodymus teismas darė išvadą, kad ieškovės prašoma nustatyti valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka pagal UAB „Geodezininkai“ parengtą projektą yra neracionali, neatitinkanti nusistovėjusios faktinės naudojimosi tvarkos, patogumo reikalavimų, neužtikrina abiejų pusių protingos interesų pusiausvyros, nes neužtikrina nei vienos šalies, kaip savininko, pilnaverčio nuosavybės teisių įgyvendinimo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
10. Ieškovė (toliau – ir apeliantė) 2021 m. liepos 30 d. apeliaciniu skundu (DOK-96986) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2021 m. birželio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliantė prašo prie bylos pridėti papildomus įrodymus, kurie patvirtina, kad plane ginčo žemės sklypo apačioje yra (duomenys neskelbtini) gatvė. Šių įrodymų pateikimas iškilo tik po skundžiamo sprendimo priėmimo, ir anksčiau klausimas dėl privažiavimo nekilo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Teismas nevisapusiškai ir neobjektyviai išnagrinėjo bylą, netinkamai įvertino byloje esančius rašytinius įrodymus ir netinkamai pritaikė teismų praktiką, teisės aktus reglamentuojančius naudojimo ir disponavimo žemės sklypu tvarkos nustatymą, todėl teismo sprendimas yra nepagrįstas ir naikintinas.
10.2. Atsakovai dar iki įsigydami šią žemės sklypo dalį žinojo apie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu nustatytą ir Kadastre įregistruotą valstybinės reikšmės miško ribą, nes, Valstybinė miškotvarkos tarnyba dar 2008 m. sausio 30 d. pateikė atsakymą, jog (duomenys neskelbtini) eksperimentinės mokomosios miškų urėdijos (duomenys neskelbtini) miestelio 113 kvartalo 16 taksacinis sklypas yra priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams. 2011 m. gruodžio 19 d. pirkimo – pardavimo sutartyje nurodyta, kad atsakovai perka tik dalį žemės sklypo, o iš žemės sklypo schemos aiškiai matyti, kad jo pietrytiniame kampe yra valstybinės reikšmės miško žemė. Be to, administracinėje byloje Nr. eA-3477-552/2020 išaiškinimai ir nustatytos aplinkybės yra prejudiciniai faktai šiai nagrinėjamai bylai. Taigi atsakovai patys prisiėmė riziką, 2014 metais statydami ūkinį pastatą, nes žinojo, kad stato ant valstybinio miško žemės. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į teisinės sistemos vientisumo principą, į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) jau išnagrinėtus ginčo aspektus.
10.3. Ieškovė sutikto, kad ginčo žemės sklype būtų statomas ūkinis pastatas vieno metro atstumu nuo žemės sklypo ribos, tačiau ieškovė nesuteikė leidimo pažeisti tuo metu ir dabar galiojančius teisės aktus, t. y. statyti valstybinio miško teritorijoje, apie kurį pagal LVAT nustatytą prejudicinį faktą atsakovai žinojo. Statinys galėjo būti pastatytas vieno metro atstumu nuo žemės sklypo ribos, nepažeidžiant taksacinio miško ribos, t. y. pastačius pastatą kairiau, nei stovi ginčo žemės sklypo atžvilgiu. Darytina prielaida, kad atsakovė turėjo žinoti ir žinojo apie taksacinę miško ribą, kadangi dėl šios priežasties nebuvo parduotas visas žemės sklypas.
10.4. Neteisingas teismo vertinimas, kad prašoma nustatyti naudojimosi tvarka neužtikrina protingos abiejų šalių interesų pusiausvyros. Nustačius ieškovės siūlomą naudojimosi tvarką, kaip tik būtų atsižvelgiama į nusistovėjusią faktinę žemės sklypo naudojimosi tvarką, nes prašomos nustatyti naudojimosi tvarkos Lietuvos Respublikos dalies riba atitinka nusistovėjusią taksinio miško ribą, kuri pagal teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3477-552/2020 yra teisinga, ir apie kurią atsakovai ilgai žinojo. Ieškovės prašoma nustatyti naudojimosi tvarka labiausiai atitiktų nusistovėjusią faktinę žemės sklypo naudojimosi tvarką.
10.5. Teismas neteisingai nustatė, kad naudojimosi tvarkos projekte nėra numatytas privažiavimas prie sklypo dalies „B“, kuriuo naudotis pretenduoja ieškovė. UAB ,,Geodezininkai“ parengtame žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo projekte pavaizduoto žemės sklypo apatinėje dalyje yra nurodytas privažiavimas. Šis faktas buvo paminėtas bylos nagrinėjimo metu. Projektas atitinka žemės sklypo bendrasavininkų turimas nuosavybės dalis ir nepažeidžia šalių teisių bei teisėtų interesų. Pagal projektą užtikrinamas tinkamas Lietuvos Respublikos ir atsakovų nuosavybės teisių į žemės sklypą įgyvendinimas, t. y. nustatyta naudojimosi tvarka neribojama Lietuvos Respublikos, kaip žemės sklypo dalies savininkės, galimybė įgyvendinti valdymo, naudojimo ir disponavimo žemės sklypo dalimi teises visa apimtimi, o atsakovų, kaip žemės sklypo bendrasavininkų, padėtis nepablogėja.
10.6. UAB ,,Geodezininkai“ 2015 m. kovo 5 d. žemės sklypo projektas parengtas vadovaujantis Valstybinės miškų tarnybos prie Aplinkos ministerijos pateiktais duomenimis apie valstybinės reikšmės miško dalį, esančią žemės sklype, todėl svarbu pažymėti, kad žemės sklypo dalis, kuri pagal šį projektą priskirta valdyti, naudoti ir disponuoti Nacionalinei žemės tarnybai, patenka į valstybinės reikšmės miško dalį, kuri pagal Lietuvos Respublikos konstitucijos 47 straipsnį ir Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnį išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai.
Atsiliepimas
11. Atsakovai 2021 m. rugpjūčio 9 d. atsiliepimu į apeliacinį skundą (DOK–100478) prašo skundą atmesti, skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:
11.1. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad atsakovai prisiėmė riziką, 2014 metais statydami ūkinį pastatą, žinodami, kad stato ant valstybinio miško žemės, o pirmosios instancijos teismas skundžiamame teismo sprendime neatsižvelgė į teisinės sistemos vientisumo principą, į LVAT jau išnagrinėtus ginčo aspektus. Administracinėje byloje buvo nagrinėjami kiti reikalavimai, todėl nustatytas prejudicinis faktas yra tik tas, kad į žemės sklypą patenka apie 30 kv. m ploto miško naudmenų. Šioje civilinėje byloje ginčo dėl šios aplinkybės nebuvo. Teismas savo sprendimu ir nekonstatavo aplinkybės, jog atsakovų valdomo ūkinio pastato apie 6 kv. m ploto dalis nepatenka į žemės sklypo dalį, kurioje yra miško naudmenos. Teismas, atmesdamas ieškinį, nurodė visiškai kitą pagrindą, dėl kurio negalėjo tenkinti ieškinio, o būtent, kad atsakovams nuosavybės teise priklausantis pastatas yra pastatytas įstatymų nustatyta tvarka; turint statybą leidžiantį dokumentą ir ieškovės sutikimą tokio pastato statybai; statinio statybos užbaigimas yra įformintas įstatymų nustatyta tvarka; statinys bei atsakovų nuosavybės teisės į jį yra įregistruotos Nekilnojamojo turto registre.
11.2. Teismas teisingai nustatė, kad ieškovei priskirtinoje žemės sklypo dalyje „B“ (0,0034 ha ploto) yra atsakovams priklausančio pastato dalis, todėl tokia naudojimosi tvarka negali būti nustatyta, nes visų pirma pati ieškovė tokia dalimi negalės tinkamai naudotis, nes jos dalis (apie 6 kv. m iš prašomų paskirti 34 kv. m) yra užstatyta atsakovams priklausančiu pastatu. Teisminio nagrinėjimo metu pati ieškovė nesugebėjo paaiškinti, kaip ji galės naudotis užstatyta žemės sklypo dalimi. Ieškovė neginčijo šio statinio suformavimo (statybos) teisėtumo pagrindų, fakto, kad visas pastatas priklauso atsakovams nuosavybės teise. Be to, šis pastatas pastatytas gavus žemės sklypo bendraturčio (ieškovės) sutikimą.
11.3. Nepagrįsti apeliantės motyvai, kad ji sutikto, tik dėl to, kad ūkinis pastatas ginčo žemės sklype būtų statomas vieno metro atstumu nuo žemės sklypo ribos. Apeliantės dėstoma pozicija nepakeičia esamų faktinių aplinkybių, kad statinys jau yra pastatytas, ir jis pastatytas gavus tokio pastato statybą leidžiantį dokumentą. Statinys yra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Registracija ir jos pagrindai nenuginčyti, jų niekas ir neginčija.
Žemesnės instancijos teismas
11.4. Vadovaujantis administracinio teismo 2019 m. birželio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-4195-492/2019, atsakovų nuomone, nagrinėjant šią civilinę bylą ieškovei nepaneigus atsakovų nuosavybės teisių į jų valdomą ūkinį pastatą, naudojimosi tvarka, kurią ieškiniu prašė nustatyti ieškovė taip, kad dalimi ūkinio pastato užstatytos žemės dalis (apie 6 kv. m) atitektų naudotis tik ieškovei, yra negalima. Ir EŽTT, ir LVAT išaiškinimai reiškia, kad šiuo atveju negali būti paneigiamos atsakovų teisėtai įgytos daiktinės teisės – ir nuosavybės teisė į ūkinį pastatą, kurio dalis (apie 6 kv. m) galimai patenka į žemės sklypui nustatytas miško žemės naudmenas, ir atsakovų teisė naudotis šiuo pastatu užstatyta žemės sklypo dalimi, nes pastato statyba yra teisėta ir ši žemės dalis pagal tokį juridinį faktą gali būti naudojama tik šio pastato eksploatavimui. Ieškovė jokių teisių į pastatą neturi, todėl jos ieškiniu prašoma naudojimosi tvarka negali būti nustatoma (žr., pvz., EŽTT 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimą byloje Bogdel prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 41248/06; ; LVAT 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-24-415/2018; LVAT 2018 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-151-492/2018; LVAT 2019 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3645-438/2019).
11.5. Administracinėje byloje ekspertai ekspertizės akte konstatavo aplinkybę, kad ekspertizės metu nustatyta miško riba kerta ir kitą stabilų objektą – statinį (2016 m. gruodžio 21 d. įregistruotą (duomenys neskelbtini)gatvę), o iš ekspertizės akto priedo – situacijos schemos pagal ekspertų atliktus geodezinius matavimus – matyti, kad miško riba atsakovams bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančiame ir bendrosios dalinės nuosavybės teise su Lietuvos Respublika priklausančiame žemės sklype, esančio statinio (ūkio pastato) nekerta ir į sklypą apskritai nepatenka. Todėl ieškovės argumentai dėl naudojimosi tvarkos nustatymo yra prieštaringi – vienu atveju teigiama, kad jai prašoma paskirti naudotis sklypo dalis, nes šioje dalyje praeina miško naudmenų riba, kitu atveju ji pati remiasi įrodymais, patvirtinančiais priešingas aplinkybes: kad ieškovei prašomoje paskirti naudotis žemės sklypo dalyje natūroje jokio miško ne tik kad nėra, bet ir už paties žemės sklypo ribų yra dar ir kitas statinys – Nekilnojamojo turto registre įregistruota gatvė, kas savaime reiškia, jog ir šioje vietoje jokių miško naudmenų natūroje nėra, nes tai susisiekimo komunikacijai eksploatuoti reikalinga žemė.
11.6. Ieškovės pateiktame projekte pažymėtas pravažiavimas, tačiau tai yra (duomenys neskelbtini) gatvė, iš kurios nenumatytas įvažiavimas į žemės sklypą ir į ieškovei prašomą priskirti 34 kv. m dalį. Šiame projekte atsakovei priklausantis pastatas taip pat nepažymėtas. Pagal nekilnojamojo daikto – ūkinio pastato – kadastro byloje esančią pastatų išdėstymo schemą matyti, kad į sklypą yra nustatytas vienintelis įvažiavimas. Tai reiškia, jog nustačius naudojimosi tvarką pagal ieškovės pateiktą projektą, ieškovė, norėdama pasinaudoti jai šiame projekte pažymėta dalimi, į šią dalį galės patekti tik per atsakovams priklausančią žemės sklypo dalį.
11.7. Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai apie teismo galimybę nukrypti nuo pareikštų reikalavimų ir nustatyti naudojimosi tvarką, kuri nevisiškai atitinka šalių teiktus projektus. Atsakovai siūlė ieškovei šį naudojimosi tvarkos nustatymo klausimą spręsti būtent taip, kad atsakovams būtų priskirta naudotis proporcingai priklausanti žemės sklypo dalis, kuri apimtų visą atsakovams nuosavybės teise priklausančiu pastatu užstatytą žemės sklypo dalį, o ieškovei pagal jos pageidavimus būtų paskirta asmeniškai naudotis bet kuri kita laisva (neužstatyta) 34 kv. m ploto žemės sklypo dalis proporcingai jos valdomai daliai. Tačiau ieškovė su atsakovais nebendradarbiavo. Teismo sprendimas ieškovės teisių nepažeidžia ir neužkerta kelio ieškovei kreiptis į atsakovus (ar teismą) dėl naujos naudojimosi tvarkos nustatymo iš naujo, parengus naują naudojimosi tvarkos žemės sklypu pasiūlymą, atitinkantį bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimą reglamentuojančius principus.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Žemesnės instancijos teismas
13. Apeliacijos objektas yra patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pagrįstai nustatė, kad ieškovės prašoma nustatyti valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka pagal UAB „Geodezininkai“ parengtą projektą yra neracionali, neatitinkanti nusistovėjusios faktinės naudojimosi tvarkos, patogumo reikalavimų, neužtikrina abiejų pusių protingos interesų pusiausvyros, nes neužtikrina nei vienos šalies, kaip savininko, pilnaverčio nuosavybės teisių įgyvendinimo.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
14. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, o pagal CPK 324 straipsnio 3 dalį, nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas, vadovaudamasis CPK 314 straipsniu, juos pripažįsta galimus priimti ir tirti. Be to, CPK 180 straipsnis nustato, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes.
15. Apeliantė su apeliaciniu skundu pateikė papildomus įrodymus, kuriais siekia detaliau pagrįsti aplinkybes, susijusias su pravažiavimo keliu iki ginčo sklypo: nekilnojamojo turto registro išrašą apie įregistruotą susisiekimo komunikaciją ((duomenys neskelbtini) gatvę) ir NŽT intraneto kadastro žemėlapio ištrauką. Atsakovai atsiliepime nurodė, kad analogiškus įrodymus jau yra pateikę teismui 2021 m. kovo 30 d. (DOK-40366), pateikiant kitoje byloje atliktos ekspertizės aktą su priedais. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantės pateikti duomenys yra naujesni (2021 m.), nei atsakovų pateiktas 2016 m. atliktos ekspertizės aktas su priedais. Tačiau apeliantės naujai pateikti įrodymai nei patvirtina, nei paneigia turinčių reikšmės bylai aplinkybių, todėl apeliacinės instancijos teismas atsisako juos priimti (CPK 180, 314 straipsnis).
Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių
16. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), bendraturčiais yra atsakovai (247/281) ir Lietuvos Respublika (34/281), kurios patikėtinė yra ieškovė NŽT (1 t. 25-27 b. l.). Sklypas valdomas bendrosios dalinės nuosavybės teise. Dalis suformuoto žemės sklypo (0,0030 ha) patenka į valstybinės reikšmės miškų plotus. Pagal ieškovės pateiktą UAB „Geodezininkai“ parengtą naudojimosi tvarkos nustatymo projektą žemės sklypo dalis „A“ priskirtina naudotis atsakovams (plotas - 0,0247 ha), dalis „B“ – ieškovei (plotas - 0,0034 ha) (1 t. 30 b. l.). Ant dalies ginčo valstybinės žemės stovi atsakovei T. B. nuosavybės teise priklausantis ūkinis pastatas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t. 61 b. l.), įregistruotas nekilnojamojo turto registre (1 t. 25-27 b. l.). Pastatas pastatytas gavus NŽT Kauno rajono skyriaus 2013 m. gegužės 29 d. sutikimą, kad žemės sklype būtų statomas statinys vieno metro atstumu nuo žemės sklypo ribos (1 t. 70 b. l), ir gavus statybą leidžiantį dokumentą – Kauno rajono savivaldybės administracijos 2013 m. liepos 24 d. rašytinį pritarimą statinio projektui (1 t. 68-69 b. l.).
Dėl įrodymų vertinimo
17. Apeliantės teigimu, teismas nevisapusiškai ir neobjektyviai išnagrinėjo bylą, netinkamai įvertino byloje esančius rašytinius įrodymus. Teisėjų kolegija šį apeliantės argumentą laiko nepagrįstu.
18. Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-701/2018). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-01-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 2018-01-10 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-378/2018, 2018-07-14 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-276-687/2018).
19. Įvertinusi byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas išanalizavo ir įvertino įrodymų visetą, kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų visumos skundžiamame sprendime padarė pagrįstas išvadas. Tai, kad teismas tam tikrus įrodymus ir faktus vertino kritiškai, kad nurodė motyvus, kurie nepalankūs apeliantei, ar, kad priėmė apeliantei nepalankų sprendimą, nesudaro pagrindo pripažinti, kad teismas įrodymų nevertino ar vertino neteisingai, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisingas. Skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje yra pateiktas argumentuotas įrodymų vertinimas, o apeliantė teismo išvadų teisėtumo ir pagrįstumo nepaneigė.
Dėl administracinio teismo sprendimo prejudicijos
20. Apeliantė nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo susijusioje byloje Nr. eA-3477-552/2020 dėl taksacinio miško ribos, kurioje atmestas atsakovų skundas, išaiškinimai ir nustatytos aplinkybės yra prejudiciniai faktai šioje civilinėje byloje. LVAT konstatavo, kad nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo keisti taksacinio miško žemės sklypo ribą (konfigūraciją) pareiškėjų nurodytu būdu. Atsakovai, 2014 metais statydami ūkinį pastatą, žinojo, kad stato ant valstybinio miško žemės, todėl prisiėmė riziką. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į teisinės sistemos vientisumo principą, į LVAT jau išnagrinėtus ginčo aspektus. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su nurodytais argumentais.
21. Kasacinis teismas, aiškindamas teismo sprendimo prejudicinę galią, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2008; 2009 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2009; 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-180/2009; 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-382-421/2017, 31 punktas).
22. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gruodžio 18 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. eI-3966-535/2019, nutraukė bylos dalį, kurioje pareiškėjai prašė panaikinti Valstybinės miškų tarnybos 2015 m. spalio 15 d. parengtą Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų patikrino vietoje aktą Nr. 939 su priedais, o kitą pareiškėjų skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Teismas padarė išvadą, jog žemės sklypo ribos (konfigūracijos) keitimui, pakeičiant (duomenys neskelbtini) eksperimentinės mokomosios miškų urėdijos (duomenys neskelbtini) girininkijos 113 kvartalo 23 taksacinio miško žemės sklypo ribą pareiškėjų nurodytu būdu, nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Nurodė, kad nustatyti kitokią taksacinio miško ribą, nei registruota Miškų valstybės kadastre, remiantis UAB ,,Žemetra“ schema CK 4.45 straipsnio tvarka negalima, nes Miškų kadastro duomenys keičiami tik teisės aktų nustatyta tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. kovo 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3477-552/2020 pareiškėjų T. B. ir R. B. apeliacinį skundą atmetė.
23. Teisėjų kolegijos vertinimu, administracinio teismo išnagrinėta byla ir nagrinėjama civilinė byla nėra besąlygiškai susijusios, nes įrodinėjimo dalykai yra skirtingi, nesutampa reikalavimus pareiškusių subjektų tikslai ir ginčo dalykas. Administracinėje byloje buvo nagrinėjamas ginčas dėl taksacinio miško sklypo ribos, siekiant patikrinti, ar teisingai nustatytos taksacinio miško sklypo ribos ir ribos taškų koordinatės. Šioje byloje sprendžiamas klausimas dėl bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo žemės sklypo valdymo, naudojimo ir disponavimo žemės sklypu tvarkos nustatymo. Nagrinėjamoje byloje ieškovė NŽT ieškinio reikalavimą dėl naudojimosi tvarkos žemės sklypu nustatymo grindžia būtent taksacinio miško sklypo riba, tačiau šis kriterijus nėra vienintelis, kurį pirmosios instancijos teismas įvertino, ir nėra pakankamas, kad naudojimosi žemės sklypu tvarka būtų nustatyta pagal ieškovės pateiktą projektą.
24. Apeliantė teigia, davusi sutikimą ginčo žemės sklype ūkinio pastato statybai vieno metro atstumu nuo žemės sklypo ribos, tačiau ji nesuteikė leidimo pažeisti tuo metu ir dabar galiojančius teisės aktus, t. y. statyti valstybinio miško teritorijoje, apie kurį pagal LVAT nustatytą prejudicijai faktą atsakovai žinojo. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo.
25. Žemės sklype pastatytas atsakovei T. B. nuosavybės teise priklausantis pagalbinis pastatas – ūkio pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Pastato statybai gautas Kauno rajono savivaldybės administracijos 2013 m. liepos 24 d. rašytinis pritarimas statinio projektui Nr. RPP-24-130724-00315 ir NŽT Kauno rajono skyriaus 2013 m. gegužės 29 d. sutikimas Nr. 7ST-(14.7.5)-295, kad žemės sklype būtų statomas ūkinis pastatas vieno metro atstumu nuo žemės sklypo ribos. Pastebėtina, kad šiame rašytiniame sutikime nurodyta, jog jis išduotas, atsižvelgus į T. B. pateiktą prašymą ir schemą. Iš to galima daryti išvadą, kad išduodant sutikimą buvo įvertinta ketinamo statyti ūkinio pastato konkreti vieta ginčo žemės sklypo ribose. Pastatas įregistruotas nekilnojamojo turto registre. Apeliantė nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme nepateikė duomenų, kad minėto statinio statyba būtų pripažinta neteisėta. Pažymėtina, kad pastato statybos teisėtumo klausimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl teisėjų kolegija plačiau nepasisako ir nevertina su pastato statyba susijusių aplinkybių.
Dėl naudojimosi tvarkos nustatymo
26. Apeliantė nesutinka su teismo vertinimu, kad prašoma nustatyti naudojimosi tvarka neužtikrina protingos abiejų šalių interesų pusiausvyros. Apeliantės teigimu, nustačius naudojimosi tvarką pagal jos pateiktą projektą, kaip tik būtų atsižvelgta į nusistovėjusią faktinę žemės sklypo naudojimosi tvarką, nes Lietuvos Respublikos dalies riba atitinka nusistovėjusią taksacinio miško ribą. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo sutikti su šiais apeliantės argumentais.
27. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. CK 4.75 straipsnio 1 dalies nuostata, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, reiškia įstatymo įtvirtintą kiekvieno bendraturčio pareigą visus su bendru turtu susijusius klausimus spręsti vadovaujantis interesų derinimo, proporcingumo, savitarpio supratimo principais. Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo daiktu tvarka nustatoma teismo pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-77/2011)
28. Kasacinis teismas savo nutartyse yra išaiškinęs, kokios aplinkybės turi būti įvertintos sprendžiant dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymo: turi būti atsižvelgta į bendraturčių turimas dalis bendrojoje nuosavybėje, įvertintos nesutarimo priežastys, turi būti siekiama, kad nustatoma naudojimosi tvarka būtų patogi bendraturčiams, racionali ir tarnautų geresniam nuosavybės valdymui, atitiktų proporcingumo principą, nepažeistų kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų. Siekdami šių tikslų teismai turi vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais. Be to, sprendžiant, ar prašoma nustatyti naudojimosi bendru žemės sklypu tvarka atitinka nuosavybės teisių įgyvendinimą ir žemės santykius reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, teismai turi įvertinti aplinkybes, susijusias su bendraturčio esminiu interesu naudotis tam tikra bendro sklypo dalimi bei susiklosčiusiais faktiniais bendraturčių žemės naudojimo santykiais, turi būti vadovaujamasi racionalumo, patogumo ir faktinio naudojimo kriterijais, kurie išplaukia iš bendrųjų žemės teisinio santykių reguliavimo principų ir yra pripažinti teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-536/2006, Nr. 3K-3-291/2007, Nr. 3K-3-77/2011, Nr. 3K-3-481/2011 ir kt.).
29. Kai bendraturčių faktiškai naudojamame sklype yra vieno iš jų statiniai, įrenginiai, nustatoma tokia naudojimosi tvarka, kad šie statiniai, įrenginiai liktų šiam bendraturčiui paskirtoje naudotis sklypo dalyje. Kitam bendraturčiui naudojimosi teisė turi būti kompensuota, paskiriant naudotis žeme kitoje to sklypo vietoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-964/2003).
30. Pagal apeliantės pateiktą naudojimosi tvarkos nustatymo projektą žemės sklypo dalis „A“ (247 kv. m) priskirtina naudotis atsakovams, o dalis „B“ (34 kv. m) – apeliantei. Šis projektas parengtas taip, kad į ieškovei priskirtiną naudotis ginčo žemės sklypo dalį patenka dalis (apie 6 kv. m) atsakovei nuosavybės teise priklausančio ūkinio pastato, įregistruoto nekilnojamojo turto registre. Teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiant dėl apeliantės reikalavimų pagrįstumo, būtina nustatyti, ar jos prašoma nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarka yra pozityvi, ar pagrįsta racionaliu daikto naudojimu, ar nedaro žalos ir nesuvaržo kitų bendraturčių teisių, ar toks pasiūlymas konstruktyvus, ar jo įgyvendinimas yra realus.
31. Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, kasacinio teismo praktiką, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kad ieškovės pateiktas naudojimosi žemės sklypu tvarkos projektas neužtikrina protingos šalių interesų pusiausvyros, galimų ginčų ir konfliktų pašalinimo ateityje. Ieškovės prašoma nustatyti naudojimosi tvarka yra ydinga pirmiausia dėl to, jog neatitinka faktinės situacijos, nes ieškovei pagal projektą prašomoje priskirti žemės sklypo dalyje „B“ yra dalis atsakovų pastato, kurio statybai sutikimą davė valstybinės žemės patikėtinis. Atsakovai šį pastatą eksploatuoja kartu naudodamiesi ir atitinkama žemės sklypo dalimi.
32. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia naudojimosi tvarka negali būti nustatyta ir dėl to, kad pati apeliantė negalėtų ją įgyvendinti dėl to, kad žemės dalis (apie 6 kv. m) užstatyta atsakovams priklausančiu pastatu. Apeliantė nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme nepaaiškino, kokiu būdu ji įgyvendins naudojimo, valdymo ir disponavimo teisę žemės plotą, kuris yra užstatytas atsakovų ūkinio pastato dalimi. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovų atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytas argumentais, kad šiuo atveju negali būti paneigiama atsakovų nuosavybės teisė į ūkinį pastatą, kurio dalis (apie 6 kv. m) patenka į valstybinio miško žemės naudmenų ribą, ir negali būti paneigiama atsakovų teisė naudotis ūkiniu pastatu užstatytu žemės plotu, kuris gali būti naudojama tik šio pastato eksploatavimui. Apeliantė, davusi rašytinį sutikimą pastato statybai, jokių teisių į šį pastatą neturi, todėl žemės sklypo naudojimosi tvarka pagal apeliantės pateiktą projektą negali būti nustatyta. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, nei ieškinyje, nei teismo posėdžio metu ieškovės atstovas nenurodė, kokiu konkrečiu būdu ieškovė, kaip sklypo dalies savininko patikėtinė, galės įgyvendinti nuosavybės teisę į prašomą nustatyti naudotis žemės sklypo dalį po statiniu.
33. Apeliacinis skundas taip pat grindžiamas argumentais, kad teismas neteisingai nustatė, kad naudojimosi tvarkos projekte nėra numatytas privažiavimas prie sklypo dalies „B“, kuriuo naudotis pretenduoja ieškovė. UAB ,,Geodezininkai“ parengtame žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo projekte pavaizduoto žemės sklypo apatinėje dalyje yra nurodytas privažiavimas. Teisėjų kolegija šiuos apeliantės argumentus vertina kaip nesudarančius pagrindo skundžiamą sprendimą panaikinti. Pirmosios instancijos teismas įvertino jau minėtą kitą svarbią aplinkybę, kad pateiktas projektas neužtikrins pirmiausia pačios valstybės, kaip savininkės teisių, nes dalis žemės sklypo užstatyta atsakovams priklausančiu statiniu, todėl tampa neįmanomas pilnavertis ir efektyvus valstybinės žemės naudojimas, visuomeninės naudos gavimas.
34. Žemė, kaip ir bet kuris kitas bendrosios dalinės nuosavybės objektas, valdoma, ja naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu (CK 4.74 straipsnis, 4.75 straipsnio 1 dalis). Tai įpareigoja bendraturčius, įgyvendinant savo teises, išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto (žemės sklypo), nesiekti savo interesų apsaugos kito bendraturčio teisių suvaržymo sąskaita ir aktyviai ieškoti priimtiniausio visiems bendraturčiams ginčo sprendimo būdo. Siekimas maksimaliai patenkinti tik savo interesus, ignoruojant kitus bendraturčius, neatitinka nei CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, nei CK 4.75 straipsnio nuostatų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2010).
35. Teisėjų kolegija pažymi, kad jeigu visi bendraturčių byloje pateikti naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarkos projektai yra netinkami ir ydingi, teismas turi teisę juos atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2010). Šis teismo atsisakymas neužkerta kelio nesutariantiems bendraturčiams iš naujo kreiptis į teismą dėl bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo pateikiant kitą naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu tvarkos nustatymo projektą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-308-611/2017, 18 punktas, 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-127-403/2019).
36. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantės pateiktas naudojimosi tvarkos nustatymo projektas neužtikrina proporcingos bendraturčių teisių ir teisėtų lūkesčių apsaugos, toks apeliantės interesas negali būti laikomas teisėtu ir įgyvendinamas kito bendraturčio sąskaita. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad ieškovės prašoma nustatyti valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka pagal UAB „Geodezininkai“ parengtą projektą yra neracionali, neatitinkanti nusistovėjusios faktinės naudojimosi tvarkos, patogumo reikalavimų, neužtikrina abiejų pusių protingos interesų pusiausvyros, nes neužtikrina nei vienos šalies, kaip savininko, pilnaverčio nuosavybės teisių įgyvendinimo.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų ir procesinės bylos baigties
37. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi, todėl atskirai dėl jų nepasisako.
38. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles, kad netinkamai taikė materialiosios ar proceso teisės normas, todėl naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
39. CPK 93 straipsnyje reglamentuojamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas. Vadovaujantis CPK 93 straipsniu, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos iš atsakovų nepriteisiamos. Atsakovai nepateikė įrodymų (CPK 178 straipsnis), patvirtinančių atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme, todėl tokių išlaidų atlyginimo klausimas nesvarstomas.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2021 m. birželio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.