Vilniaus apygardos teismo nutartis

Civilinė byla Nr. e2A-1778-794/2020 Teisminio proceso Nr. 2-68-3-21255-2019-6 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4; 2.1.5.4; 2.4.2.1; 3.1.7.6; 3.3.1.18.4; 3.3.1.20 (S) VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2020 m. lapkričio 19 d. Vilnius Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko (pirmininkas ir pranešėjas), Rūtos Petkuvienės ir Ingos Staknienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės (apeliantės) J. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 10 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2‑1684-845/2020 pagal ieškovės J. N. patikslintą ieškinį atsakovėms O. J. K. ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, dėl pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo, tretieji asmenys VĮ Registrų centras, N. F. ir Vilniaus m. 15-ojo notarų biuro notarė D. J.. Teisėjų kolegija nustatė: I. Ginčo esmė 1. Ieškovė J. N. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu atsakovėms O. J. K. ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, prašydama pripažinti nekilnojamąjį daiktą Valstybės Įmonės Registrų centro 2005 m. gegužės 4 d. pažymėjime įrašytą kaip butas, (duomenys neskelbtini), pastato - gyvenamojo namo 1A1m unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), 56/100 dalimi; pripažinti 2018 m. rugsėjo 10 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) negaliojančia nuo jos sudarymo dienos ir taikyti sandorio negaliojimo pasekmes - abišalę restituciją; tuo atveju, jei teismas netenkintų šio reikalavimo, ieškovė prašo jai perkelti pirkėjo teises ir pareigas pagal 2018 m. rugsėjo 10 d. buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), bei įpareigoti ieškovę sumokėti atsakovei O. J. K. 35 199 Eur sumą, taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovei nuosavybės teise priklauso 22/100 dalis gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – Gyvenamasis namas), kita 22/100 dalis Gyvenamojo namo priklauso ieškovės seseriai N. F., o likusi gyvenamojo namo dalis (56/100) priklausė – Vilniaus miesto savivaldybės administracijai. Ieškovė, įgijusi nuosavybės teisę į 22/100 Gyvenamojo namo dalis, kartu su bendrasavininke N. F. siekė iš Vilniaus miesto savivaldybės (toliau – Savivaldybė) nusipirkti pastarajai priklausančią namo dalį. Savivaldybei priklausiusi Gyvenamojo namo dalis (56/100) nesant teisinio pagrindo ir jį pagrindžiančių dokumentų, 2005 metais buvo įregistruota kaip butas (duomenys neskelbtini), Nekilnojamojo turto registre. Ieškovės teigimu, negalima tokia teisinė situacija, kai dalis (44/100) to paties nekilnojamojo turto objekto (Gyvenamojo namo) Nekilnojamojo turto registre yra įregistruota kaip gyvenamasis namas, o kita dalis (56/100) – kaip butas. Ginčo objektas visada buvo ir yra gyvenamasis namas, o butas (duomenys neskelbtini), nuo pat pradžių turėjo būti įregistruotas ne kaip butas, o kaip Gyvenamojo namo dalis. Ieškovė paaiškino, jog yra šio Gyvenamojo namo bendraturtė, turėjusi pirmenybės teisę pirkti iš Savivaldybės jai priklausiusias 56/100 Gyvenamojo namo dalis. Savivaldybė, parduodama atsakovei O. J. K. aukcione jai priklausiusią Gyvenamojo namo dalį, t. y. registruotą kaip butas (duomenys neskelbtini) (toliau – Ginčo patalpa, butas), pažeidė ieškovės pirmenybės teisę pirkti šį turtą, todėl ieškovė prašo jai perkelti pirkėjo teises ir pareigas pagal 2018 m. rugsėjo 10 d. Ginčo patalpos pirkimo – pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). 2. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad pagal 1999 m. rugsėjo 8 d. priėmimo – pardavimo aktą Nr. (duomenys neskelbtini)Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausė butas (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai, jau 1999 m. minėtame akte ginčo objektas yra nurodomas kaip (duomenys neskelbtini), t. y. butas, o ne gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) dalis. 1992 m. rugsėjo 24 d. sutartyje tarp Vilniaus miesto Rasų seniūno S. B. ir S. L. M. (pirkėjas) nurodyta, kad pirkėjas gyvena (duomenys neskelbtini), butas (duomenys neskelbtini), ir tai rodo, kad jau 1992 metais Gyvenamasis namas, buvo suskirstytas į butus. Pažymėjo, kad VĮ Registrų centras, o ne Savivaldybė įregistravo Ginčo patalpą, kaip butą, o ne kaip gyvenamąjį pastatą. Atsakovės manymu, ieškovės reikalavimai yra kilę iš viešojo konkurso rezultatų, todėl tokiems reikalavimams pareikšti taikytinas 1 mėnesio ieškinio senaties terminas. Viešasis aukcionas vyko nuo 2018 m. rugpjūčio 13 d. iki 2018 m. rugpjūčio 16 d., tuo tarpu į teismą ieškovė kreipėsi tik 2019 m. birželio 27 d., t. y. ieškovė kreipėsi į teismą praleidus 1 mėnesio ieškinio senaties terminą. 3. Atsakovė O. J. K. su pareikštu ieškiniu nesutiko. Atsakovės manymu, 1997 m. gruodžio 16 d. kadastrinės bylos duomenys patvirtina, kad toks turto vienetas kaip butas jau egzistavo kadastrinės bylos sudarymo metu, t. y. 1997 metais. Paaiškino, kad kadastrinės bylos kopija atlikta pagal 1948 m. spalio 14 d. inventorizaciją, todėl tikėtina, kad butas, kaip atskiras turto vienetas, gyvenamajame name buvo suformuotas dar iki 1948 metų, todėl ieškovės reikalavimas pripažinti butą 56/100 gyvenamojo namo dalimi nepagrįstas. Atsakovė pabrėžė, jog ieškovė dar 2018 metų spalio mėnesį žinojo apie sandorį, tačiau nelaikė, kad jos teisė yra pažeista ir nesiėmė jokių veiksmų tokią teisę apginti, priešingai, ieškovė siekė parduoti jai priklausantį turtą ir siūlė jį pirkti atsakovei. 4. Trečiasis asmuo VĮ Registrų centras prašė nagrinėti bylą teismo nuožiūra. Pažymėjo, kad VĮ Registrų centro 2005 m. gegužės 4 d. pažymėjime apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą Nekilnojamojo turto registre Ginčo patalpa yra registruota kaip butas. Registrų centro funkcija yra Registro duomenų įrašymas pagal jam pateiktus dokumentus, t. y. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai patvirtina, kad nuosavybės teisės į Ginčo patalpą, įregistruotos remiantis 1998 m. liepos 13 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. (duomenys neskelbtini) ir 1999 m. rugsėjo 8 d. Priėmimo – perdavimo aktu Nr. (duomenys neskelbtini). Tuo tarpu nuosavybės teisės į Gyvenamojo namo dalį (44/100), įregistruotos remiantis 1992 m. rugsėjo 24 d. Pirkimo – pardavimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad ieškovės tėvas L. S. nupirko 44/100 gyvenamojo namo dalies. Ieškovė nenuginčijo Nekilnojamojo turto registre esančių duomenų ir nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad buto statuso registracija yra neteisėta ir nepagrįsta, kadangi Registrų centras duomenis registravo pagal jam pateiktus dokumentus. Pažymėtina, kad tuo atveju, jeigu ieškovė siekia nuginčyti pačią registraciją, ji turėtų ginčyti dokumentus, kurių pagrindu buvo atlikta registracija. 5. Tretieji asmenys N. F. ir Vilniaus m. 15-ojo notarų biuro notarė D. J. teismo nustatytu terminu atsiliepimų į ieškinį nepateikė. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė 6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. liepos 10 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė. Teismas, priteisė iš ieškovės J. N. atsakovei O. J. K. 2000 Eur atstovavimo išlaidų ir priteisė iš ieškovės į valstybės biudžetą 691 Eur žyminio mokesčio ir 25,65 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų, viso – 716,65 Eur. 7. Teismas nustatė, kad jau 1954 metais ginčo pastate buvo du butai, įrašai apie ginčo pastate esančius butus nuolat buvo tikslinami ir duomenys išliko nuoseklūs, todėl sprendė, jog VĮ Registrų centre 2005 metais visiškai teisėtai ir pagrįstai buvo įregistruotas butas Nr. (duomenys neskelbtini) adresu (duomenys neskelbtini). Ginčo patalpa niekada nebuvo įregistruota kaip gyvenamojo namo dalis. Teismo vertinimu, 2014 m. liepos 28 d. SĮ Vilniaus miesto būsto raštas Nr. (duomenys neskelbtini) skirtas ieškovei, aiškiai nurodė, jog butas Nr. (duomenys neskelbtini) nuo 2006 metų buvo išnuomotas, jo gyventojas mirė 2013 metais, o duomenų apie šio buto privatizavimą įmonė neturėjo, patvirtina, jog ieškovei buvo žinomas ir suprantamas Ginčo patalpos – buto statusas. Taip pat 2010 m. lapkričio 17 d. ir 2010 m. gruodžio 17 d. Registrų centro išrašai patvirtina, jog ieškovė, 2010 m. gruodžio 7 d. gaudama paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, aiškiai žinojo, jog ginčo pastate yra du butai, suformuoti kaip atskiri turto vienetai. Kadangi įrodymų, jog šalys būtų kreipęsi dėl 2005 metais Registrų centre užfiksuotų įrašų, byloje nėra ir įvertinus tai, kad ieškovė 2005 metų teisinę registraciją pradėjo ginčyti tik tuomet, kai atsakovė O. J. K. įgijo ginčo butą, teismas sprendė, jog ieškovė pateiktu ieškiniu siekia pakeisti nekilnojamojo turto objekto statusą, o ne ginčyti teisinę registraciją, tačiau šiam ieškovės tikslui, teismas nenustatė nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Kadangi butas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausė Savivaldybei ne bendrąją daline nuosavybe, ji teisėtai organizavo jo pardavimą aukciono būdu, o ieškovė, kaip ir kiti aukciono dalyviai, lygiomis teisėmis galėjo dalyvauti pirkime. 8. Teismas pažymėjo, jog ieškovė nesiėmė savalaikių priemonių savo galimai pažeistoms teisėms apginti, t. y. teismo neįtikino, jog ieškovė apie pažeistas jos teises sužinojo tik 2019 metų balandį. Taigi aplinkybė, jog ieškovė praleido ieškinio senaties terminą priskirtina jos elgesiui. Teismas spendė, jog ieškinio senaties termino praleidimas nagrinėjamojoje byloje taip pat sudaro savarankišką pagrindą ieškiniui atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai 9. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 10 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-1684-845/2020 ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. 10. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: 10.1. Teismo sprendimas, kuriame padarytos viena kitai prieštaraujančios išvados apie ginčo turto statusą, negali būti vertinamas kaip pagrįstas ir teisėtas. Ieškovės keliamas ginčas dėl daikto teisinio statuso neišvengiamai turės įtakos atsakovės nuosavybės teisėms ir susiklosčiusiems civiliniams teisiniams santykiams, kadangi ieškovė reiškia reikalavimą dėl pirkėjo teisių pagal pirkimo – pardavimo sutartį perkėlimo. 10.2. Teismas nagrinėdamas civilinę bylą neatskleidė jos esmės, t. y. ieškinio pagrindą sudarančios aplinkybės dėl viešo aukciono būdu Savivaldybei priklausančio objekto perleidimo pažeidžiant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. spalio 28 d. nutarime Nr. (duomenys neskelbtini) nustatytas taisykles ir dėl sandorio, kuriame įrašyti aiškiai neteisingi duomenys apie žemės sklypą, teisėtumo, liko neišnagrinėtos. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog nėra tikslinga pasisakyti dėl kitų ieškinio reikalavimų, nes teismo manymu, jie yra išvestiniai. Apeliantė ginčija sandorį, kuris yra sudarytas, pažeidžiant imperatyvias teisės normas, nustatančias, jog valstybei ar savivaldybėms nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas viešo aukciono būdu turi būti parduodamas kartu su jam priskirtu žemės sklypu bei imperatyvias teises normas, reikalaujančias aptarti pirkėjo teises į žemės sklypą (LR Vyriausybės 2014 10 28 nutarimo 1178 2.1 punktas, CK 6.394 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1174-624/2019). 10.3. Apeliantė nesutikdama su pirmosios instancijos teismu nurodė, kad teismas be jokio teisinio pagrindo konstatavo, jog apeliantės tėvas S. L. M. 1992 m. rugsėjo 22 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu įgijo butą, o ne 44/100 medinio gyvenamojo namo dalį su priklausiniais. Taip pat be jokio teisinio pagrindo konstatuota, jog ieškovė, 2010 m. gruodžio 7 d. gaudama paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, aiškiai žinojo, jog ginčo pastate yra du butai, suformuoti kaip atskiri turto vienetai bei tai, kad ginčo butas buvo atidalintas iš bendrosios nuosavybės ir CK 4.76-4.79 straipsnių nuostatos ieškovės atžvilgiu netaikomos. 10.4. Apeliantė pažymėjo, jog žemės sklypas, kuriame stovi ginčo namas, patenka į (duomenys neskelbtini) regioninio parko ir (duomenys neskelbtini) kraštovaizdžio draustinio teritoriją, kuri pagal Vilniaus miesto bendro plano sprendinius namų valdos, esančios „miškuose“ ir „miškinguose teritorijose“ yra nedalomos, t. y. bet kokį namų valdos padalinimą ar atidalinimą ginčo teritorijoje draudžia bendrojo plano sprendiniai. 11. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 10 d. sprendimą palikti nepakeistą. 12. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: 12.1. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog kiekvieną kartą atlikus duomenų atnaujinimus, ginčo pastato patalpų charakteristikoje buvo nurodyta ta pati informacija apie nekilnojamojo turto statusą (dvibutis pastatas) ir apie pastate esančių butų skaičių. Atsakovė pabrėžė, jog įrašai apie ginčo pastate esančius du butus buvo padaryti 1959 m. lapkričio 18 d., 1960 m. lapkričio 19 d., 1966 m. lapkričio 21 d., o pastato inventorinių žinių duomenimis, užfiksuotais 1982 m. gegužės 10 d., nustatyta, jog skiltyje butų skaičius pažymėti du butai ginčo pastate. Iš 1982 m. gegužės 10 d. pastatų vidaus plotų eksplikacijos matyti, jog butų numeriai yra pažymėti skaičiais 1 ir 2, taip pat nurodyti kiekvieno buto kambarių numeriai. Nustatytos faktinės bylos aplinkybės visiškai paneigia ieškovės ieškinio teiginius apie tai, kad ginčo objektas visada buvo ir yra gyvenamasis namas, o butas (duomenys neskelbtini), nuo pat pradžių turėjo būti įregistruotas ne kaip butas, o kaip gyvenamojo namo dalis. 12.2. Apeliantei nesutinkant su viešuosiuose registruose esančia informacija dėl nekilnojamojo turto statuso, turėtų būti ginčijami būtent Nekilnojamojo turto registre esantis duomenys, tačiau tokiu atveju turi būti pateikiami priešingą informaciją pagrindžiantys duomenys ir įrodymai. Bylos nagrinėjimo metu apeliantė nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad buto statuso registracija yra neteisėta ir nepagrįsta. Tuo atveju, jeigu apeliantė siektų nuginčyti pačią registraciją, ji turėtų ginčyti dokumentus, kurių pagrindu buvo atlikta registracija. 12.3. Ginčo patalpos nebuvo bendrosios dalinės nuosavybės dalis, šios patalpos buvo parduodamas be bendro naudojimo patalpų, todėl informaciniai pranešimai Gyvenamojo namo gyventojams nebuvo siunčiami, Savivaldybė nelaikė apeliantės ginčo objekto bendraturte. Pažymėjo, jog negalima laikyti, jog apeliantės teises šiuo atveju buvo pažeistos, kadangi pagal CK 4.79 straipsnio 2 dalį numatyta, jog dalies, esančios bendrąja nuosavybe, pardavėjas privalo raštu pranešti kitiems bendraturčiams apie ketinimą parduoti savo dalį, tačiau šiuo konkrečiu atveju, pagal 2018 m. rugsėjo 11 d. buto pirkimo-pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) pirkėjai O. J. K. buvo parduotas šis butas be priklausinių. 12.4. Teismas sprendimu tinkamai nesprendė klausimo dėl viešojo aukciono būdu parduodamo turto taisyklių nustatymo, nes ieškinys iš esmės buvo pateiktas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir pirkėjo teisių pareigų perkėlimo, o ne dėl viešojo aukciono taisyklių pažeidimo. Tiek Savivaldybės, tiek kitų proceso šalių atsiliepimuose yra aiškiai nurodoma, kad šiuo konkrečiu atveju, Savivaldybė nėra nekilnojamojo turto – žemės sklypo savininkė, todėl negali būti remiamasi CK 6.394 straipsnio 2 dalimi. Savivaldybė nėra žemės sklypo savininkė, žemės sklypą patikėjimo teise valdo Nacionalinė žemės tarnyba, todėl Savivaldybė laikosi pozicijos, kad viešojo aukciono sąlygos nebuvo pažeistos. 12.5. Apeliantės reikalavimai būtent ir yra kilę iš viešojo konkurso rezultatų, todėl tokiems reikalavimams pareikšti taikytinas 1 mėnesio ieškinio senaties terminas. Viešasis aukcionas vyko nuo 2018 m. rugpjūčio 13 d. iki 2018 m. rugpjūčio 16 d., tuo tarpu į teismą ieškovė kreipėsi tik 2019 m. birželio 27 d., taigi praleidusi 1 mėnesio terminą. Atsižvelgiant į tai, jog viešojo aukciono rezultatai nebuvo ginčyti įstatymo nustatytu terminu, jie laikytini teisėtais bei pagrįstais. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė O. J. K. prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 10 d. sprendimą palikti nepakeistą. 13. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė O. J. K. prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 10 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti iš ieškovės atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. 14. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: 14.1. Ieškovei aiškiai buvo žinomas ir suprantamas Ginčo patalpų statusas – butas ir todėl pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą pakeisti Nekilnojamojo turto registro Centro duomenų banko duomenis. Taigi, ieškovės argumentas, kad teismas priėjo dviejų viena kitai prieštaraujančių išvadų yra absoliučiai nepagrįstas. 14.2. Ieškovės argumentai, jog parduodant butą viešojo aukciono būdu buvo pažeistos Vyriausybės 2014 m. spalio 28 d. nutarime Nr. (duomenys neskelbtini) nustatytos taisyklės, t. y. be nekilnojamojo turto objektui priskirtino žemės sklypo, yra nepagrįsti, nes Žemės sklypas nuosavybės teise priklausė Lietuvos Respublikai, o ne Vilniaus miesto savivaldybei. Pažymėjo, jog analogiškai Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymui bei Vyriausybės 2014 m. spalio 28 d. nutarime Nr. 1178 nustatytoms taisyklėms, Lietuvos Respublikos 6.394 straipsnio 2 dalyje numatytas imperatyvas taikytinas tik tais atvejais kai nekilnojamojo daikto pardavėjas ir žemės sklypo, kuriame yra parduodamas nekilnojamasis daiktas savininkas sutampa. 14.3. Atsakovės teigimu, apeliantė aiškiai supranta, kad teisiškai tam, jog jos atžvilgiu būtų galima taikyti civiliniame kodekse įtvirtintą bendraturčio pirkimo pirmenybės teisę būtina nustatyti ir faktą, kad ginčo butas neteisėtai registruotas kaip butas ir pripažinti jį 56/100 dalimis Gyvenamojo namo. 14.4. Atsakovė sutinka su pirmos instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis, ir nurodo, jog sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl jį naikinti ieškovės apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. 15. Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo VĮ Registrų centras prašo ieškovės apeliacinį skundą spręsti teismo nuožiūra. Teisėjų kolegija konstatuoja : IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados 16. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. 17. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. 18. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Dėl esminių faktinių bylos aplinkybių 19. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovei nuosavybės teise priklauso 22/100 dalis dvibučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Šią gyvenamojo namo dalį ji įgijo 2010 m. gruodžio 7 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu po tėvo L. S. mirties, kurio nuosavybės teisės į gyvenamojo namo dalį (44/100), (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), buvo įregistruotos 1992 m. rugsėjo 24 d. Pirkimo – pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu. Iš 2019 m. spalio 23 d. VĮ Registrų centro duomenų banko išrašo matyti, kad kitos 22/100 gyvenamojo namo dalys priklauso ieškovės seseriai N. F. Iš 2005 m. gegužės 4 d. pažymėjimo apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą Nekilnojamojo turto registre matyti, jog nekilnojamasis turtas, esantis adresu - (duomenys neskelbtini) (56/100 gyvenamojo namo dalis), priklausė Savivaldybei, nuosavybės teisės į butą, esantį adresu - (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įregistruotos remiantis 1998 m. liepos 13 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 870 ir 1999 m. rugsėjo 8 d. Priėmimo - perdavimo akto Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindais. 2013 m. birželio 1 d. VĮ Registrų centro duomenimis nurodytas gyvenamasis namas yra žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 347/1578 šio žemės sklypo dalys 2013 m. birželio 7 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu nuosavybės teise priklauso ieškovei, 347/1578 žemės sklypo dalys 2013 m. birželio 7 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu priklauso ieškovės seseriai N. F., o likusios 884/1578 dalys priklausė Lietuvos Respublikai (šiuo metu – atsakovei O. J. K.). O. J. K. laimėjo aukcioną, su ja 2018 m. rugsėjo 10 d. buvo pasirašyta Ginčo patalpos, pirkimo-pardavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini). Iš 2020 m. liepos 3 d. Registro išrašo matyti, jog žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalis (884/1578) nuosavybės teise priklauso atsakovei O. J. K. 2019 m. lapkričio 22 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu. 20. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo atmestas ieškovės (apeliantės) ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, dėl pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo. Dėl neatskleistos bylos esmės 21. Apeliantė, nesutikdama su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu apeliacinį skundą iš esmės motyvuoja tuo, jog apylinkės teismas neatskleidė bylos esmės, t. y. ieškinio pagrindą sudarančios aplinkybės dėl viešo aukciono būdu Savivaldybei priklausančio objekto perleidimo, pažeidžiant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. spalio 28 d. nutarime Nr. 1178 nustatytas taisykles ir dėl sandorio, kuriame įrašyti aiškiai neteisingi duomenys apie žemės sklypą, teisėtumo, liko neišnagrinėtos. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog nėra tikslinga pasisakyti dėl kitų ieškinio reikalavimų, nes teismo manymu, jie yra išvestiniai. Apeliantės vertinimu, skundžiamas sprendimas naikintinas ir bylą perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. 22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmiausia aptaria apeliantės reikalavimus ir nagrinėjamos civilinės bylos iniciavimo tikslą. Asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, taip pat teise į gynybą (CK 1.137 straipsnio 1 dalis). Dispozityvumo principas garantuoja ir užtikrina proceso dalyviui teisę laisvai disponuoti procesinėmis teisėmis, tame tarpe ir pasirinkti vieną ar kelis savo pažeistų teisių gynimo būdus, juos sujungiant (CPK 13 straipsnis). Nebaigtinis civilinių teisių gynybos būdų sąrašas yra išvardintas CK 1.138 straipsnyje. Dažniausiai civilinių teisių gynybos būdus nustato teisės normos, reguliuojančios konkretų teisinį santykį. 23. Teismas, ištyręs ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes ir atsakovo atsikirtimus, nustato faktus, atlieka jų teisinį vertinimą, kvalifikuoja ginčo santykius, aiškina teisės normas ir taiko jas ginčo santykiui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012). Tam, jog asmens, kuris kreipėsi į teismą dėl pažeistos teisės ar teisėto intereso gynybos, reikalavimas būtų patenkintas, turi būti identifikuotas materialusis teisinis santykis, kuris sieja ginčo šalis, ir iš jo kylanti ieškovo reikalavimo teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-492-313/2015; 2016 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-117-687/2016 18 punktas). 24. Taigi, asmuo, inicijuojantis teisme konkretų ginčą dėl savo teisių pažeidimo ir jų gynimo, turi nurodyti konkrečius faktus, leidžiančius teismui įvertinti, ar jo teisės bei įstatymu saugomi interesai buvo pažeisti tų asmenų, kuriems per teismą nukreipti jo reikalavimai, atliktais veiksmais / neveikimu arba sudarytais sandoriais, bei šiuos faktus pagrįsti įrodymais, tačiau neprivalo nurodyti teisinio savo reikalavimų pagrindo. Procesiniuose dokumentuose nurodytų faktų teisinį kvalifikavimą atlieka pats teismas vadovaudamasis principu iura novit curia (teismas žino teisę). Net jei ieškovas nurodo ieškinio teisinį pagrindą, jis teismui neprivalomas ir nevaržo teismo, sprendžiant ginčą, jį keisti ir taikyti kitą, nei nurodė ieškovas, teisinį pagrindą, nes teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra išskirtinė bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Taigi, teismas, spręsdamas šalių ginčą, pats privalo konkrečiam ginčo santykiui pritaikyti tinkamą teisės normą, atitinkančią faktinį ieškinio pagrindą, t. y. tinkamai kvalifikuoti ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes. 25. Ieškinio turinys ir jame išdėstytos faktinės aplinkybės suponuoja teisėjų kolegijos išvadą, kad nagrinėjamoje byloje apeliantė J. N. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl pažeistų jos nuosavybės teisių gynimo, tvirtindama, kad buvo pažeista jos įstatyme įtvirtinta pirmenybės teisė įsigyti turtą (CK 4.79 straipsnis). Šias savo pažeistas teises ji prašė ginti pripažįstant nekilnojamąjį daiktą Valstybės įmonės Registrų centro 2005 m. gegužės 4 d. pažymėjime įrašytą kaip butas, (duomenys neskelbtini), pastato - gyvenamojo namo 1A1m unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), 56/100 dalimi ir panaikinti byloje dalyvaujančių asmenų sudarytus sandorius, perkelti pirkėjo teises. 26. Pirmasis ieškinio reikalavimas, kurį pirmosios instancijos teismas pripažino pagrindiniu, o kitus išvestiniais - reikalavimas pakeisti Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko duomenis apie butą (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), panaikinant įrašą „Butas/ Patalpa - Butas“, vietoje jo įrašant „Pastatas - Gyvenamasis namas“. Ieškovė tiek pirmosios instancijos teisme, teik apeliaciniame skunde šį ieškinio reikalavimą grindžia tik tuo, jog negalima tokia teisinė situacija, kai dalis (44/100) to paties nekilnojamojo turto objekto (Gyvenamojo namo) Nekilnojamojo turto registre yra įregistruota kaip gyvenamasis namas, o kita dalis (56/100) – kaip butas. Tačiau ieškovė visiškai nemotyvuoja savo argumentų (CPK 178 straipsnis). 27. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliantės argumentais pagal šiuo metu byloje turimus duomenis nesutinka. Pirmiausia, jokie teisės aktai nedraudžia viename nekilnojamojo turto objekte įregistruoti patalpas kaip butus, o likusius kaip pastato dalis. Antra, pirmosios instancijos teismas nenustatė ir apeliantė apeliaciniame skunde nenurodė naujų aplinkybių, dėl kurių pastate esantis butas negali būti registruotas kaip butas. Byloje esantis VĮ Registrų centro 2005 m. gegužės 4 d. pažymėjimas (I tomas b. l. 50) apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą Nekilnojamojo turto registre (registro įrašo Nr. (duomenys neskelbtini)) patvirtina, kad nekilnojamasis turtas, esantis adresu - (duomenys neskelbtini), yra registruotas kaip butas, esantis (duomenys neskelbtini) name, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 dalį visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. CK 4.262 straipsnyje nustatyta, kad įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymuose nustatyta tvarka. Kasacinis teismas, formuodamas teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, yra konstatavęs, kad registro duomenų teisingumas užtikrinimas tuo, kad jame padaryti įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu jie buvo įrašyti. Kadangi nekilnojamojo turto kadastro ir registro duomenys įrašomi tam tikrų dokumentų pagrindu, tai asmuo, siekiantis nuginčyti šių duomenų teisingumą, turi įrodyti, kad dokumentai, kurių pagrindu tokie duomenys įrašyti, yra neteisėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-249/2007 ir kt.). Nors apeliantė teigia, kad savivaldybei priklausiusi gyvenamojo namo dalis (56/100) neteisėtai ir nepagrįstai nekilnojamojo turo registre 2005 m. buvo įregistruota kaip butas, (duomenys neskelbtini), tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog byloje esantys duomenys priešingai patvirtina, kad kad ginčo objektas ir anksčiau buvo registruotas kaip butas. Šias aplinkybes pagrindžia ir 1999 m. rugsėjo 8 d. akte Nr. (duomenys neskelbtini) buvo nurodyta, kad objektas (duomenys neskelbtini) yra perduodamas Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn ir kiti buto dokumentai (II tomas b. l. 43). Atsižvelgiant į tai, apeliantei nesutinkant su viešuosiuose registruose esančia informacija dėl nekilnojamojo turto statuso, turėtų būti ginčijami būtent Nekilnojamojo turto registre esantis duomenys, tačiau tokiu atveju turi būti pateikiami priešingą informaciją pagrindžiantys duomenys ir įrodymai. Apeliantė nei pirmosios instancijos teismui, nei bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad buto statuso registracija yra neteisėta ir nepagrįsta (CPK 178 straipsnis). 28. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nepaisant atmesto pirmojo ieškovės ieškinio reikalavimo - pakeisti buto teisinį statusą, kuris galimai buvo netinkamai pasirinktas, neįvertinus visų pažeistų teisių gynimo būdų, apeliantė viso bylos proceso metu nuosekliai tvirtino apie jos kaip bendraturtės pirmumo teisės įsigyti ginčo turtą pažeidimą. Tokie sujungti į vieną ieškinį reikalavimai bei apeliantės procesiniuose dokumentuose nurodytos šiuos reikalavimus pagrindžiančios faktinės aplinkybės leidžia teisėjų kolegijai padaryti išvadą, kad apeliantės kreipimosi į teismą tikslas yra buvusios iki teisės pažeidimo padėties atkūrimas su visomis iš to kylančiomis teisinėmis pasekmėmis (CK 1.138 straipsnio 2 punktas), siekiant kelių teisinių instrumentų pagalba įgyvendinti bendraturčio pirmumo teisę įsigyti ginčo pastato dalį. 29. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad įrašai apie ginčo pastate esantį butą nuolat buvo tikslinami ir duomenys išliko nuoseklūs, todėl sprendė, jog VĮ Registrų centre 2005 metais visiškai teisėtai ir pagrįstai buvo įregistruotas butas Nr. (duomenys neskelbtini) adresu (duomenys neskelbtini), todėl šią ieškinio dalį atmetė. Kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas iš esmės šiai apylinkės teismo išvadai pritaria, tačiau neturi pagrindo pritarti, jog kiti ieškinio reikalavimai yra išvestiniai. 30. Kaip minėta, ieškovės kreipimosi į teismą tikslas yra buvusios iki teisės pažeidimo padėties atkūrimas, siekiant užtikrinti jos kaip bendraturtės pirmumo teisę į ginčo turtą. Dėl to, akivaizdu, jog nepaisant atmesto pirmojo ieškovės ieškinio reikalavimo, pirmosios instancijos teismas privalėjo iš esmės nagrinėti ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes. Skundžiamu teismo sprendimu liko visiškai neišnagrinėtas bendraturčio pirmenybės teisės pirkti savivaldybės parduodamą dalį nekilnojamojo daikto, esančio bendrąja nuosavybe, klausimas, dėl ko nepasisakyta ir dėl pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo (CK 4.79 straipsnio 3 dalis), taip pat dėl galimybės viešo aukciono būdu savivaldybei priklausantį objektą perleisti be nekilnojamojo turto objektui priskirto žemės sklypo. 31. Teisėjų kolegija, visiškai sutikdama su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė šio konkretaus ginčo esmės ir neteisingai įvertino joje esančius rašytinius įrodymus, pirmiausia atkreipia dėmesį į pačią svarbiausią teismui tenkančią pareigą – vykdyti teisingumą. Teisingumo vykdymo pareiga yra konstitucinė, ji įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnyje. Konstitucinė teismo pareiga ginti pažeistas asmenų civilinės teises ir taip vykdyti teisingumą, aiškinant įstatymus, vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, tiesiogiai nustatyta ir kituose teisės aktuose – Teismų įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje, CK 1.5 straipsnio 4 dalyje, 1.138 straipsnyje, CPK 3 ir 6 straipsniuose, kt. Materialiuoju požiūriu tai reiškia, kad teismui yra suteikta išimtinė teisė valstybės vardu išspręsti šalių ginčą ir pasakyti, kuri šalis teisi, kuri – ne, kurios reikalavimas pagrįstas, o kurios – ne. Teisingumas yra neatskiriamas nuo teisėtumo. Jeigu teismo sprendimas – galutinis teisingumo vykdymo rezultatas – bus neteisėtas, tai nebus galima teigti, kad konkrečioje byloje teismas įvykdė teisingumą. 32. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) daline nuosavybės teisė priklauso ieškovei J. N. ir trečiajam asmeniui N. F. po 22/100 dalis (44/100), o likusi namo dalis, įregistruotas kaip butas, priklauso atsakovei O. J. K. (anksčiau priklausė Vilniaus miesto savivaldybei) (II tomas b. l. 151, 170). Taigi, visiškai akivaizdu, kad pastatas padalintas į dvi dalis, nepriklausomai nuo teisinio statuso (butas ar pastato dalis) priklauso bendrąja daline nuosavybe (CK 4.73 straipsnis). Dėl to spręstina, kad Vilniaus miesto savivaldybė, organizuodama Aukcioną ir apie jį neinformavusi ieškovės, galimai pažeidė ieškovės, kaip bendraturtės, pirmumo teisę įsigyti ginčo turtą, tačiau apylinkės teismas šių aplinkybių visiškai nenagrinėjo, taip pat nesprendė ieškovės reikalavimo dėl pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo ir kitų su tuo susijusių aplinkybių. 33. Teisėjų kolegijos vertinimu anksčiau minėtos nenustatytos ir nevertintos faktinės aplinkybės gali būti teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl sąlygų pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimui – egzistavimo. Pirmosios instancijos teismui netinkamai identifikavus ieškinio pagrindą bei nenustačius ir nevertinus faktinių aplinkybių, susijusių su bendraturčio pirmenybės teisės pirkti savivaldybės parduodamą dalį nekilnojamojo daikto, esančio bendrąja nuosavybe, liko neatskleista ginčo esmė. 34. Be kita ko, apeliacinės instancijos teismas pastebi ir tai, kad nagrinėjamu atveju byloje atsakove dalyvavo tik Vilniaus miesto savivaldybės administracija, o Vilniaus miesto savivaldybė šioje byloje jokiu procesiniu statusu nedalyvavo, nors pagal byloje pateiktus įrodymus būtent Vilniaus miesto savivaldybė, o ne savivaldybės administracija buvo ginčijamo turto savininke. 35. Nagrinėjamas ginčas yra susijęs su specifiniu teisiniu objektu – Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu nekilnojamuoju turtu, kuris ginčijama Vilniaus miesto savivaldybės ir atsakovės atsakovės O. J. K. 2018 m. rugsėjo 10 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) perleistas atsakovei. 36. Remiantis CK 2.35 straipsnio 2 dalimi, savivaldybės yra juridiniai asmenys. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad savivaldybė – tai įstatymo nustatytas valstybės teritorijos administracinis vienetas, kurio bendruomenė turi Lietuvos Respublikos Konstitucijos laiduotą savivaldos teisę, įgyvendinamą per to valstybės teritorijos administracinio vieneto nuolatinių gyventojų išrinktą savivaldybės tarybą, kuri sudaro jai atskaitingas vykdomąją ir kitas savivaldybės institucijas ir įstaigas įstatymams, Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir savivaldybės tarybos sprendimams tiesiogiai įgyvendinti. Savivaldybė yra viešasis juridinis asmuo. Savivaldybės vadovas yra meras (Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punktas). 37. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 30 straipsnio 1 dalį savivaldybės administracija yra savivaldybės įstaiga, t. y. viena iš institucijų, per kurias įgyvendinama savivaldos teisė ir kuri, be kita ko, turi herbinį antspaudą ir sąskaitų bankuose. Savivaldybės administracijos direktorius vadovauja savivaldybės administracijai. Jis yra įstaigos vadovas (Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 2 dalis). 38. Taigi tiek savivaldybė, tiek savivaldybės administracija yra du skirtingi juridiniai asmenys, turintys savo atskirus juridinių asmenų kodus bei atskiras sąskaitas. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 29, 30 straipsniuose nenumatyta, kad savivaldybės administracija ar jos direktorius pagal įstatymą atstovauja savivaldybei teisme. Dėl savivaldybės ir savivaldybės administracijos kaip dviejų juridinių asmenų atribojimo yra pasisakyta ir kasacinio teismo formuojamoje praktikoje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-378/2020 37 punktą). Nors nagrinėjamos bylos ir minėtos kasacinio teismo bylos faktinės aplinkybės nėra tapačios, tačiau vien tam tikri faktinių aplinkybių skirtumai nesudaro pagrindo nesiremti bendro pobūdžio kasacinio teismo išaiškinimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-291-969/2016). 39. Apibendrinus nurodytas aplinkybes, konstatuotina, jog bylą nagrinėjant pakartotinai pirmosios instancijos teisme, Vilniaus miesto savivaldybė turi būti įtraukta byloje dalyvaujančiu asmeniu, taip pat būtina svarstyti Nacionalinės žemės tarnybos įtraukimo į procesą klausimą, kuri patikėjimo teise valdo valstybei priklastančią žemės sklypo dalį, dėl kurios įsigijimo teisėtumo taip pat yra kilęs ginčas (CPK 37 straipsnis, Žemės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punktas). 40. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, be kita ko taikydamas 1.125 straipsnio 3 dalies (vieno mėnesio) ieškinio senatį, nevertino ar teisinis santykis patenka į CK 1.125 straipsnio 3 dalies taikymo sritį. Konkurso (aukciono) rezultatu, kurį įstatymų leidėjo valia derėtų teisme ginčyti itin operatyviai, galėtų būti, pavyzdžiui, iš konkurso rezultatų atsirandantys reikalavimai, kai reikalavimus reiškia geriausią konkurso organizatoriaus nurodytą rezultatą pateikęs subjektas, kuriam viešo konkurso organizatorius nesuteikia specialiosios teisės (CK 6.947 straipsnio 1 dalis), arba konkurso rezultatus ginčija jį pralaimėję asmenys, ar panašūs atvejai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166-684/2016). Nagrinėjamu atveju tokio pobūdžio reikalavimai nebuvo reiškiami. Dėl procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų 41. Nors apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei išspręsti ginčą iš esmės, tačiau tokia apeliacinės instancijos teisė ir pareiga nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas gali ir turi pakeisti pirmosios instancijos teismą. Tą patvirtina ir CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, kuriame nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas turi panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad sprendžiant, ar yra šios normos taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių mastą ir pobūdį, įrodymų gavimo aplinkybes – jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi ir dėl naujų aplinkybių, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme ir pagrindą perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009; 2010 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2010). 42. Teisėjų kolegijos vertinimu, aukščiau nurodytos aplinkybės leidžia spręsti, kad nagrinėjamu atveju visiškai nebuvo tiriamos ir vertinamos reikšmingos ginčui išnagrinėti aplinkybės, teismo nustatyti faktai nevertinti bendraturčio pirmenybės teisės pirkti savivaldybės parduodamą dalį nekilnojamojo daikto, esančio bendrąja nuosavybe aspektu. Taip pat nevertintos aplinkybės, susijusios su valstybinės žemės sklypo dalies įsigijimu. Neištirtų aplinkybių mastas (faktinių aplinkybių, reikšmingų pareikštiems ieškinio reikalavimams taikyti neatskleidimas / nevertinimas) ir pobūdis, naujų įrodymų gavimo aplinkybės, leidžia daryti išvadą, kad byla apeliacinėje instancijoje turėtų būti nagrinėjama iš esmės visa apimtimi ir naujais aspektais. Nepaisant aplinkybės, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai dėl pirmojo ieškovės ieškinio reikalavimo pakeisti buto teisinį statusą, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu iš esmės visi reikalavimai yra glaudžiai susiję, be to byloje nebuvo įtraukti visi dalyvaujantys byloje asmenys, kurie bylą nagrinėjant pakartotinai turės teisę teikti tiek paaiškinimus, tiek naujus įrodymus, dėl to ir reikalavimo pagrįstumas turės būti vertinamas pakartotinai ir galimai kitais aspektais, kuris nebūtinai gali sutapti su ankstesniu įvertinimu, todėl byla turi perduodama nagrinėti iš naujo visa apimti. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir siekiant neapriboti šalių teisės į apeliaciją, teisėjų kolegija sprendžia esant pagrindui naikinti visą skundžiamą teismo sprendimą ir bylą visa apimtimi grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo dėl neatskleistos bylos esmės (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). 43. Apeliacinės instancijos teismui bylą grąžinus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas apeliacinėje instancijoje nesprendžiamas. Šių klausimų išsprendimas tenka iš naujo nagrinėsiančio pirmosios instancijos teismo kompetencijai, atsižvelgus į visos bylos procesinę baigtį (CPK 93 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantė (ieškovė) pateikė įrodymus, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme ji patyrė 100,00 Eur išlaidų už dalies žyminio mokesčio sumokėjimą; Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi buvo tenkintas ieškovės prašymas ir jai atidėtas už apeliacinį skundą mokėtino 653,00 Eur žyminio mokesčio sumokėjimas iki bus išnagrinėtas ieškovės apeliacinis skundas; atsakovė O. J. K. prašė priteisti iš ieškovės 1028,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų už advokato teisinę pagalbą už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą; kiti byloje dalyvaujantys asmenys duomenų apie apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, nutaria: ieškovės apeliacinį skundą tenkinti. Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 10 d. sprendimą, kuriuo ieškovės J. N. patikslintas ieškinys atsakovams O. J. K. ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, dėl pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo, tretieji asmenys VĮ Registrų centras, N. F. ir Vilniaus m. 15-ojo notarų biuro notarė D. J., atmestas, ir visą bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos. Teisėjai Vaclovas Paulikas Rūta Petkuvienė Inga Staknienė