Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

1.2.3.2.9.; 1.2.14.3.2.6.; 2.4.6.3.1.; 2.4.6.3.2.; 2.4.6.3.4.

2013 m. gruodžio 9 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

gynėjams E. A. Unčiurienei, Gediminui Skaisčiui, Vytautui Kupcikevičiui, Leonorai Vasiliauskienei, Jolantai Teresei Litvinskienei, E. Ž.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo, nuteistųjų A. S., T. G., I. F. ir nuteistojo R. K. gynėjo apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. birželio 10 d. nuosprendžio, kuriuo

A. S. nuteistas pagal BK 180 str. 3 d. laisvės atėmimu 8 metams, pagal BK 129 str. 2 d. 9 p. laisvės atėmimu 18 metų.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., 7 d., šias bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 20 (dvidešimčiai) metų, bausmę nustatant atlikti pirmus penkerius metus kalėjime, kitą bausmės dalį – pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 27 str. 2 d. 2 p., A. S. pripažintas pavojingu recidyvistu.

T. G. nuteistas pagal BK 180 str. 3 d. laisvės atėmimu 8 metams, pagal BK 129 str. 2 d. 9 p. laisvės atėmimu 18 metų.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., 7 d., 9 d., šias bausmes ir bausmę, paskirtą Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 30 d. nuosprendžiu, pakeistu Panevėžio apygardos teismo 2011 m. gegužės 4 d. nuosprendžiu, subendrinus dalinio sudėjimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 20 (dvidešimčiai) metų, bausmę nustatant atlikti pirmus penkerius metus kalėjime, kitą bausmės dalį – pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 27 str. 2 d. 2 p., T. G. pripažintas pavojingu recidyvistu.

R. K. nuteistas pagal BK 180 str. 3 d. laisvės atėmimu 8 (aštuoneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

I. F. nuteista pagal BK 180 str. 3 d. laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 72 str. 5 d., iš T. G., A. S., R. K. ir I. F. nuspręsta išieškoti po 12 Lt 50 ct konfiskuotino turto vertę atitinkančias pinigų sumas.

Iš nuteistųjų T. G. ir A. S. solidariai priteista 4370 Lt turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam A. Š..

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. G. A. S., R. K. ir I. F. nuteisti už tai, kad veikdami organizuota grupe – visiems susitarus ir turint bendrą tikslą padaryti sunkų nusikaltimą – plėšimą įsibraunant į patalpą, kiekvienam grupės nariui darant nusikaltimą atliekant tam tikrą užduotį ir turint skirtingą vaidmenį – R. K. organizavus ir kartu su I. F. padėjus įvykdyti šį sunkų nusikaltimą, T. G. ir A. S. įvykdė plėšimą įsibraunant į patalpą, be to, plėšimo įsibraunant į patalpą įvykdymo metu T. G. ir A. S., viršydami išankstinio susitarimo ribas, dėl savanaudiškų paskatų tyčia nužudė žmogų tokiomis aplinkybėmis: R. K. žinant, kad atokioje sodyboje, esančioje Panevėžio r., (duomenys neskelbtini), gyvena pinigų turintis senyvo amžiaus vienišas P. Š., ir 2009 m. liepos mėnesį, nuo 12 dienos po pietų iki 16 dienos, Panevėžio m., tiksliai nenustatytoje vietoje, jam pasiūlius T. G., A. S. ir I. F. pagrobti P. Š. pinigus, pastariesiems sutikus, R. K. rengimosi padaryti šią nusikalstamą veiką stadijoje sukūrus nusikalstamų veiksmų planą ir paskirsčius bendrininkų vaidmenis (R. K. visus grupės narius turėjo nuvežti iki P. Š. sodybos ir po nusikaltimo padarymo parvežti į Panevėžį, I. F. turėjo stebėti aplinką, saugoti nusikaltimo vietą ir taip palengvinti numatyto nusikaltimo padarymą bei prireikus apgaule privilioti P. Š. iki gyvenamojo namo, kur pastarąjį T. G. ir A. S. turėjo užpulti, apieškoti namą ir pagrobti pinigus, R. K. turėjo atiduoti pagrobtų pinigų nenustatytą procentinę dalį), po to, visiems keturiems sutikus veikti pagal parengtą planą, jie, įgyvendindami bendrus ketinimus, 2009 m. liepos mėnesį nuo 12 dienos po pietų iki 16 dienos, tiksliai nenustatytą dieną bei valandą, „Audi“ modelio automobiliu, kurį vairavo R. K., nuvažiavo iš Panevėžio m. prie P. Š. sodybos, visiems būnant automobilyje R. K. nurodė sodybos darže buvusį P. Š. kaip asmenį, iš kurio reikia pagrobti pinigus, liepė I. F. privilioti pastarąjį prie namo, po to, R. K. visus bendrininkus nuvežė atokiau nuo sodybos, aptarė atsitraukimo iš nusikaltimo vietos planą ir susitarė, kad jis – R. K. lauks prie Šilaičių kapinių kol bus padarytas suplanuotas nusikaltimas. R. K., grupės nariams išlipus iš automobilio, nuvažiavo, I. F. apgaule priviliojo P. Š. prie namo bei atitraukė pastarojo dėmesį, T. G. kartu su A. S., dėvėdami kaukes, užpuolė P. Š. ir pro duris įsibrovė į gyvenamąjį namą, į kurį įtempė nukentėjusįjį. Likusi sodybos kieme I. F. stebėjo aplinką, saugojo nusikaltimo vietą, o T. G. ir A. S. reikalavo iš nukentėjusiojo pinigų, panaudojo fizinį smurtą – abu virve pririšo P. Š. prie lovos, abu sudavė jam rankomis ir kojomis nenustatytą smūgių skaičių į įvairias kūno vietas, tuo padarė poodines kraujosruvas kaktos kairėje, kairiuose vokuose, krūtinės ląstos priekinėje sienelėje dešinėje ir kairėje, paviršutinius odos nubrozdinimus alkūnių, kairio dilbio, šlaunų ir kairio kelio srityse, daugybinius dvigubus dešiniųjų I-III-IV-V-VI-VII-VIII-IX-X-to šonkaulių lūžius, dėl ko nuo plėšimo metu padarytų daugybinių dešiniųjų šonkaulių lūžių išsivysčiusios ūmios mažakraujystės P. Š. mirė, apieškojo jo namus ir pagrobė svetimą, P. Š. priklausantį turtą – apie 50 Lt. Po to T. G. kartu su A. S. nuėjo iki sutartos vietos – automobilių stovėjimo aikštelės, esančios prie Šilaičių kapinių, kur R. K. žmonos I. K. vardu registruotame automobilyje „F. D.“, valst.nr. (duomenys neskelbtini) jų jau laukė anksčiau grįžusi I. F. ir R. K., kuris padėjo visiems pasišalinti iš nusikaltimo vietos – nuvežė visus į Panevėžio miestą.

Nors nuteistojo R. K. gynėjas ir nuteistoji I. F. apeliaciniuose skunduose neigia rengęsi daryti plėšimą, nurodo, kad buvo tariamasi dėl vagystės, kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tokia versija jau buvo pateikta pirmosios instancijos teisme, ir teismas nuosprendyje išsamiai apie tai pasisakė. Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad P. Š. buvo norima apiplėšti, t.y. užvaldyti jo turtą prievartos būdu įsibraunant į patalpą, įrodo ir pačių nuteistųjų parodymai apie tai, kad nuvykus į sodybą ir radus joje darže dirbantį nukentėjusįjį, nebuvo jokių veiksmų ar svarstymų nusikaltimo veiksmus nutraukti ar kad būtų buvę atlikti kokie nors veiksmai, rodantys, jog bent vienas iš nuteistųjų būtų bandęs į sodybą patekti slaptai. I. F., nors ir teigia, kad apie susitarimą padaryti plėšimą nieko nežinojo, manė, kad bus vykdoma vagystė, tačiau iš jos pačios parodymų apie įvykių eiliškumą matosi, kad ji suvokė, jog bus vykdomas plėšimas, susijęs su įsibrovimu į patalpas, ir savo veiksmais padėjo įvykdyti būtent šią veiką. Jei būtų buvusi suplanuota paprasta vagystė įsibraunant į patalpą, tai I. F. turėtų imtis priemonių, kad darže dirbęs nukentėjusysis būtų nuviliotas tolyn nuo namų, kad A. S. su T. G. galėtų į namą patekti slaptai, nematant nukentėjusiajam. Tuo tarpu pati I. F. parodė, kad senukas buvo prie kelio darže, ravėjo, ji paprašė senuko vandens, kelis kartus pakartojo, nes jis neišgirdo, tada jie nuėjo prie namo esančio šulinio, senukas pasilenkė pilti vandenį, traukė kibirą iš šulinio, tuo metu pribėgo T. G. ir A. S. su kaukėmis, T. G. senuką nutvėrė ir nusitempė į namą. Akivaizdu, kad P. Š. buvo viliojamas link namo, o ne tolyn nuo namo. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad jau iš R. K. planuotų veiksmų apimties matosi jo išreikšta valia vykdyti ne vagystę, o plėšimą – liepė A. S. ir T. G. aprėkti senuką, jei šis gražiuoju neatiduos pinigų. Tai girdėjo ir I. F., kuri ir priviliojo senuką arčiau namų. Aprėkti šioje situacijoje neabejotinai reiškė grasinimus panaudoti fizinį smurtą, ko senukas ir turėjo išsigąsti, įvertinus tai, kad yra seno amžiaus ir užpultas dviejų jaunų vyrų su kaukėmis. Tur­to pa­gro­bi­mas va­gys­tės bū­du nuo plė­ši­mo ski­ria­si tuo, kad kal­ti­nin­kas sa­vo nu­si­kals­ta­mam su­ma­ny­mui įgy­ven­din­ti ne­nau­do­ja nei fi­zi­nio, nei psi­chi­nio smur­to, nei at­ėmi­mo ga­li­my­bės prie­šin­tis. O svetimo turto pagrobimas panaudojant grasinimą tuoj pat panaudoti fizinį smurtą kvalifikuojamas kaip plėšimas, taigi R. K. tyčia apėmė plėšimo objektyviuosius požymius. Dėl nuteistosios I. F. skunde nurodytų argumentų dėl jos manymo, kad bus vykdoma vagystė, iš dalies kolegija jau pasisakė, nurodydama, kad ji pati girdėjo, kad A. S. ir T. G. turi senuką aprėkti, tam ji ir priviliojo jį arčiau namo. Kai T. G. su A. S. prie šulinio užpuolė P. Š. ir nutempė jį į namo vidų, I. F. laukė jų lauke, tačiau išgirdusi, kad viduj triukšmas, senuko aimanas, supratusi, kad senuko atžvilgiu vartojamas smurtas, pasišalino iš įvykio vietos. Taigi ji savo veiksmais padėjo padaryti būtent plėšimą, o ne vagystę, ir tai suprato.

Teismo posėdžio metu prokuroras prašo nuteistojo R. K. gynėjo apeliacinį skundą patenkinti iš dalies ir iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti nuorodą apie tai, kad R. K. nusikalstamos veikos padarymo metu naudojosi mobilaus ryšio telefonu Nr. (duomenys neskelbtini). Kitus gynėjo skundo argumentus prokuroras prašo atmesti. Kolegijos nuomone, toks prokuroro prašymas yra nepagrįstas. Iš bylos matosi, kad nurodytas mobilaus ryšio telefonas nei kaltinamajame akte, nei nuosprendžio nustatomojoje dalyje nėra nurodytas nei kaip nusikaltimo įrankis, nei kaip nusikaltimo priemonė, aprašant padaryto nusikaltimo (plėšimo) aplinkybes, šis telefonas iš viso nepaminėtas. Todėl, nepasitvirtinus teismo išvadai, kad nusikalstamos veikos padarymo metu R. K. naudojosi būtent šiuo telefonu, dėl to keisti nuosprendį nėra pagrindo. Kolegijos nuomone, šiuo atveju jau nurodytas policijos pareigūno tarnybinis pranešimas tik nepripažįstamas įrodymu, tačiau tai pakanka aptarti šio apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje. Liudytojų D. I. ir G. I. parodymais tikrai paneigta pirmosios instancijos teismo išvada, kad telefono numeriu (duomenys neskelbtini) naudojosi R. K. ir kad neva pagal išklotines matosi, jog tris dienas iki plėšimo buvo nusikaltimo apylinkėse. Nepaisant to, R. K. kaltę dėl plėšimo organizavimo ir padėjimo padaryti šią nusikalstamą veiką visiškai patvirtina jau aptarti kiti įrodymai, jau aptarti ne tik nuteistųjų, bet ir liudytojų parodymai bei kiti bylos duomenys.

R. K. tvirtina, kad iš nusikaltimo vietos visus kitus tris nuteistuosius parvežė kita transporto priemone atsitiktinai, be iš ankstinio susitarimo, tačiau ir šiuos jo parodymus kolegija atmeta kaip visiškai neįtikinamus. Tiek iš I. F., tiek A. S. ir T. G. parodymų matosi, kad iš nusikaltimo padarymo vietos visi (I. F. viena, A. S. ir T. G. dviese) atsirado vietoje, kur buvo R. K. su automobiliu – prie Šilaičių kapinių, kas rodo, kad jiems iš anksto buvo žinoma susitikimo po įvykdyto nusikaltimo vieta. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog neįtikėtina, kad esant susitarimui įvykdyti sunkų nusikaltimą ir atvežus visus organizuotos grupės narius į nusikaltimo vietą, R. K. būtų palikęs grupės narius atokioje vietoje be galimybės greitai iš tokios vietos pasišalinti, o kiti grupės nariai būtų sutikę atlikti jiems pavestus nusikalstamus veiksmus paliekant jų sugrįžimą likimo valiai. Tai, kad R. K. kitų nuteistųjų laukė ir parvežė iš nusikaltimo vietos namo kitu automobiliu, tik rodo, kad tuo buvo siekiama apsunkinti nusikaltimo išaiškinimą.

Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad teismas, tinkamai įvertinęs išnagrinėtus įrodymus, padarė išvadas, atitinkančias bylos aplinkybes. Teisme išnagrinėtais įrodymais nustatytos bylos aplinkybės patvirtina, kad R. K. organizavo ir padėjo, I. F. padėjo, o T. G. ir A. S. įvykdė plėšimą įsibraunant į patalpą. Įvykio vietos apžiūros duomenys, teismo medicinos specialistų išvados rodo, kad įsibrovus į P. Š. namus, nukentėjusysis buvo surištas, prieš jį panaudotas intensyvus smurtas, rasti akivaizdūs turto paieškos pėdsakai. R. K. nurodo, kad atėjus iš nusikaltimo vietos A. S. ir T. G., matė pas A. S. pinigus apie 50 Lt, o A. S. tvirtina grįžus iš nusikaltimo vietos į R. K. automobilį irgi matęs pinigus 50 Lt, tik tvirtina, jog juos T. G. padavė R. K.. Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šių parodymų pakanka išvadai, kad A. S. ir T. G. plėšimo metu bendrais veiksmais užvaldė nukentėjusiajam P. Š. priklausiusis pinigus – 50 Lt.

Įvertinusi visas aplinkybes kolegija daro išvadą, kad R. K. ir I. F. nusikalstamos veikos tinkamai kvalifikuotos pagal BK 180 str. 3 d. Nuteistieji veikė tiesiogine tyčia. R. K. suvokė, kad organizuoja ir padeda, o I. F. suvokė, kad padeda grobti svetimą turtą plėšimo būdu ir norėjo taip veikti. Apie apeliacinių skundų argumentus dėl organizuotos grupės nebuvimo ir bausmių kolegija pasisakys vėliau, aptarusi kitų apeliacinių skundų argumentus, kadangi organizuotos grupės buvimą ginčija ir kiti du nuteistieji.

Dėl nuteistųjų T. G., A. S. ir prokuroro apeliacinių skundų argumentų.

Apeliaciniame skunde A. S. prašo jo veiką perkvalifikuoti iš BK 180 str. 3 d. į BK 180 str. 2 d., iš esmės neneigdamas dalyvavimo plėšime, o pagal BK 129 str. 2 d. 9 p. prašo išteisinti, nurodydamas, kad P. Š. nemušė. Nuteistasis T. G. prašo išteisinti jį pagal BK 180 str. 3 d., taip pat prašo jo veiksmus kvalifikuoti pagal švelnesnį baudžiamąjį įstatymą. Nurodo, kad nemušė nukentėjusiojo, taigi iš to galima suprasti, kad ginčija ir jo nuteisimą pagal BK 129 str. 2 d. 9 p. Abu neigia taręsi daryti nusikaltimą, tai yra neigia veikę organizuota grupe. Visus šiuos apeliacinių skundų argumentus kolegija atmeta.

Iš specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matosi, kad P. Š. mirties priežastis – ūmi mažakraujystė, išsivysčiusi po daugybinių dešiniųjų šonkaulių lūžių. Vertinant jau išsivysčiusius vėlyvuosius lavoninius reiškinius, darytina prielaida, kad jo mirtis galėjo įvykti 6-8 paros prieš tiriant lavoną. Lavono kraujyje alkoholio nerasta. P. Š. lavone nustatytos poodinės kraujosruvos veide, krūtinės ląstos priekinėje dalyje dešinėje, paviršutiniai alkūnių, kairio dilbio ir šlaunų odos nubrozdinimai, daugybiniai dvigubi dešiniųjų šonkaulių lūžiai. Vertinant sužalojimų pobūdį ir vietą, labiausiai tikėtina, kad jie padaryti sumušant krūtinės ląstą kietais bukais ribotą paviršių turinčiais daiktais. Specialisto išvadoje Nr. M (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad P. Š. mirtį lėmė daugybiniai dešiniųjų šonkaulių lūžiai, po kurių išsivystė ūmi mažakraujystė. Vertinant sužalojimų pobūdį ir vietą, mažai tikėtina, kad juos ar dalį jų P. Š. galėjo pasidaryti pats, nes jie yra įvairiose lavono vietose bei plokštumose. Mažai tikėtina, kad po daugybinių dešiniųjų šonkaulių lūžių P. Š. galėjo atlikti sąmoningus aktyvius savarankiškus veiksmus. Vertinant šonkaulių lūžių daugybiškumą, labiausiai tikėtina, kad jie padaryti sumušant dešinę krūtinės ląstos pusę panašiais daiktais.

Abu nuteistieji neneigia įvykio dieną buvę P. Š. sodyboje. T. G., apklaustas teisme, parodė, kad jokio organizavimo, jokio susitarimo nebuvo, buvo paprastas plėšimas. Tą patį parodė ir A. S.. Tačiau susitarimo buvimą patvirtina pačių nuteistųjų bendri veiksmai, vykimas į sodybą, pirštinių, kaukių turėjimas, apėjimas iš kitos namo pusės, nuteistųjų kaltę iš dalies patvirtina ir jų pačių parodymai. Jie abu neneigia, kad R. K. juos vežė į P. Š. sodybą, neginčija ir tikslo – apiplėšti. Tai, kad tam buvo ruošiamasi iš anksto, patvirtina faktas, kad pakeliui į sodybą visi sustojo ir T. G. su R. K. nuėjo į parduotuvę „Senukai“, ten pirko pirštines, tai patvirtina I. F. parodymai. Kad T. G. buvo su pirštinėmis, patvirtino ir A. S.. Jis taip pat patvirtino, kad T. G. buvo su kauke, o jis buvo su kepure. Tai iš dalies atitinka I. F. parodymus, kuri nuosekliai parodė, kad abu nuteistieji buvo su kaukėmis. Abu nuteistieji vienodai parodė, kad kai jie atėjo prie sodybos, kur jau su P. Š. prie šulinio stovėjo I. F., jokio smurto nebuvo, jie su seneliu tiesiog kalbėjo ir kartu įėjo į jo namą. T. G. parodė, kad į namą įėjo visi trys (jis, P. Š. ir A. S.), o A. S. parodė, kad į namą įėjo T. G. ir P. Š., o jis liko lauke. Pirmiausia pažymėtina, kad I. F. ir T. G. parodymais nustatyta, kad ir A. S. taip pat buvo namo viduje. Antra, nelogiška manyti, kad nukentėjusysis pats savanoriškai eitų su nuteistaisiais pas save į namus. Nuteistoji I. F., duodama parodymus dėl įvykio eigos, nuo pat proceso pradžios buvo nuosekli ir parodė, kad T. G. su A. S., apėję namą per laukus, kad būtų nepastebėti, pribėgę prie senuko, buvo su kaukėmis, ir T. G. senuką nutvėrus, nutempė jį į namą, o A. S. nuėjo į namą iš paskos. T. G. nurodo, kad name jis senuką surišo, pats nuėjo į kitą kambarį ieškoti pinigų, o A. S. liko su nukentėjusiuoju, vienu metu T. G. išgirdo trinktelėjimą, paklausė A. S., kas įvyko, šis atsakė, kad nieko. A. S. apskritai nurodo neatlikęs jokių veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu. Taigi abu nuteistieji kaltę bando suversti vienas kitam, tačiau kolegija pritaria pirmosios instancijos išvadai, kad iš nukentėjusiojo reikalavo pinigų ir tuo tikslu pavartojo smurtą, sukėlusį nukentėjusiojo mirtį, abu nuteistieji T. S. ir T. G., jie abu bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajam sužalojimus, sukėlusius jo mirtį. Jau išdėstytais ir aptartais nuteistosios I. F. parodymais nustatyta, kad į namą įėjo abu nuteistieji ir ji girdėjo kaip jie rėkia ant senuko, reikalauja pinigų, suprato, kad jie senuką muša. Tam tikrų smurtinių veiksmų neginčija ir pats T. G. – nurodo, kad pastūmė nukentėjusįjį, surišo jį. Juo labiau, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas - visi pinigų ieškojimo pėdsakai - atidarytos spintelės, suplėšyti čiužiniai, išmėtyti daiktai ir kt.- užfiksuoti tik virtuvėje, kur ir buvo rastas P. Š. lavonas. Kitame kambaryje, apie kurį nurodo savo parodymuose T. G., tokių pėdsakų neužfiksuota, jame esanti skrynia rasta užrakinta pakabinama spyna, todėl paneigia jo parodymus apie tai, kad jis šiame kambaryje apie 20 minučių vertė daiktus ir ieškojo pinigų. Taigi būtent abu nuteistieji buvo toje pačioje patalpoje, kur ir P. Š.. Jau minėtomis specialisto išvadomis nustatyta, kad P. Š. padaryti daugybiniai šonkaulių lūžiai, greičiausiai sumušant krūtinės ląstą kietais bukais ribotą paviršių turinčiais daiktais, vertinant sužalojimų pobūdį ir vietą, mažai tikėtina, kad juos ar dalį jų P. Š. galėjo pasidaryti pats, nes jie yra įvairiose lavono vietose bei plokštumose. Neabejotina, kad T. G. ir A. S. bendrais smurtiniais veiksmais buvo sukelti sunkūs padariniai – nukentėjusiojo mirtis. Nuteistasis A. S., ginčydamas savo buvimą P. Š. namuose, nurodo, kad nebuvo tirtas jo N. K. atkreipia dėmesį, kad nuteistieji dėvėjo pirštines, todėl jų pirštų antspaudų ir nebuvo rasta. Tačiau pirštų antspaudų neradimas jų kaltės nepaneigia. Nuteistasis A. S. skunde dar nurodo, kad jo veika buvo nebaigta, nes jokios naudos jis neturėjo. Žinoma, kaip byloje nustatyta, P. Š. namuose nuteistieji rado ir pasiėmė 50 Lt – tai tikrai nėra didelė turtinė nauda. Tačiau, kolegija pažymi, kad plėšimas laikomas baigtu, kai kal­ti­nin­kas už­val­do sve­ti­mą tur­tą ir taip įgy­ja ga­li­my­bę ne­tei­sė­tai val­dy­ti, nau­do­tis ir dis­po­nuo­ti tur­tu pa­gal sa­vo va­lią. Byloje nustatyta, kad nuteistieji užvaldė P. Š. priklausiusius 50 Lt, pirko už juos gėrimų, maisto. Be to, pažymėtina, kad sve­ti­mo tur­to pa­gro­bi­mas pa­nau­do­jant fi­zi­nį smur­tą ar gra­si­nant tuoj pat jį pa­nau­do­ti, ar ki­taip at­imant ga­li­my­bę nu­ken­tė­ju­sia­jam as­me­niui prie­šin­tis kva­li­fi­kuo­ja­mas kaip plė­ši­mas ir tais at­ve­jais, kai tur­to ver­tė yra ma­žes­nė nei 1 G. Š. atveju nesvarbu, kad nuteistųjų turėta piniginė nauda nėra didelė, vertinant veiką svarbu yra tai, kad jie turto užvaldymo tikslu atliko smurtinius veiksmus.

Teismas, įvertinęs visus byloje esančius duomenis, teisingai ir pagrįstai kvalifikavo T. G. ir A. S. nusikalstamas veikas pagal BK 180 str. 3 d. ir BK 129 str. 2 d. 9 p. Nužudymą jie padarė veikdami netiesiogine tyčia - smurtaudami plėšimo metu suvokė pavojingą savo veikos pobūdį, dėl panaudoto smurto intensyvumo numatė, kad dėl jų veikimo gali atsirasti BK 129 straipsnyje numatyti padariniai ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Tyčinį nužudymą abu padarė dėl savanaudiškų paskatų - plėšimo metu, todėl jų veiksmai teisingai kvalifikuoti būtent pagal BK 129 str 2 d. 9 p., kai nu­žu­do­ma sie­kiant tu­rė­ti iš to ko­kią nors tur­ti­nę nau­dą sau ar ki­tiems as­me­nims (gau­ti at­ly­gi­ni­mą už nu­žu­dy­mą, už­val­dy­ti tur­tą, įgy­ti tei­ses į tur­tą, iš­lai­ky­ti tu­ri­mas tur­ti­nes ver­ty­bes ar­ba fak­tiš­kai val­do­mas ir nau­do­ja­mas, tarp jų ir ne­tei­sė­tai, iš­veng­ti sko­los, tur­to grą­ži­ni­mo, ali­men­tų iš­ieš­ko­ji­mo ar mo­kė­ji­mo, ki­to as­mens iš­lai­ky­mo ir pan.).

Visi keturi apeliantai savo skunduose neigia organizuotos grupės buvimą, nurodydami, kad dėl nusikaltimo nebuvo tartasi, jam nebuvo ruoštasi. Kolegija šiuos apeliacinių skundų argumentus atmeta. Apie tai nuosprendyje išsamiai ir argumentuotai pasisakė pirmosios instancijos teismas. BK 25 str. 3 d. numato, kad organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Teisminėje praktikoje bendrininkų veikimas aukštesniame organizuotumo lygmenyje (organizuota grupe) pripažįstamas tada, kai bendrininkai iš anksto aptaria, suderina svarbiausius numatomo padaryti nusikaltimo ar nusikaltimų momentus: paruošia ir suderina nusikaltimo padarymo planą, išanalizuoja jo padarymo ir slėpimo mechanizmą, pasiskirsto vaidmenimis, sutaria dėl nusikaltimo padarymo vietos, laiko ar atlieka kitus parengiamuosius veiksmus. Iš bylos duomenų matosi, kad nusikaltimui buvo rengiamasi: aptartas nusikaltimo padarymo planas, susitarta dėl jo padarymo būdo, vietos ir laiko, grupės nariai buvo pasiskirstę užduotimis (R. K. suplanavo nusikaltimo padarymo aplinkybes ir paskirstė kitiems bendrininkams jų vaidmenis padarant plėšimą, atvežė ir parvežė kitus nuteistuosius į nusikaltimo vietą ir iš jos, I. F. apgaule priviliojo nukentėjusįjį artyn prie sodybos, kiti du nuteistieji panaudojo prieš nukentėjusįjį prievartą, tokiu būdu įsibrovė į nukentėjusiojo namus, juose pavartojo smurtą ir užvaldė turtą), darant nusikaltimą buvo imtasi priemonių, užtikrinančių galimybes laiku pasitraukti, - R. K. tuo tikslu pakeitęs transporto priemonę laukė kitų nuteistųjų sutartoje vietoje, padarius plėšimą, grupės nariai kartu panaudojo pagrobtus pinigus, kiekvienas plėšime dalyvavęs nuteistasis suprato, jog daro nusikaltimą kartu su kitais grupės nariais, ir siekė bendro tikslo. Visa tai rodo, kad nusikalstamą veiką – plėšimą, įsibraunant į patalpą, padarė organizuota grupė. R. K. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad susitarimas dėl nusikalstamos veikos buvo pakankamai spontaniškas ir nebuvo nustatyta tarp veiką padariusių asmenų jokių glaudžių besitęsiančių ryšių, kurie leistų susiformuoti suvokimui apie bendrininkų priklausymą organizuotai grupei, be to, ne tik neaprašyti, bet ir nenustatyti jokie ilgalaikiai glaudūs ryšiai tarp bendrininkų, nenustatyti ir nusikalstamos veikos parengiamieji darbai. Šie apeliacinio skundo argumentai atmetami. Kaip jau nurodyta, organizuotos grupės nariai gali bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje susitarti dėl nusikaltimo darymo, kita vertus, iš visų nuteistųjų veiksmų aišku, kad plėšimas buvo planuojamas: perkamos pirštinės, T. G. ir A. S. turėjo kaukes, I. F. R. K. davė jau iš anksto paruoštus lankstinukus, kiekvienas nuteistasis turėjo aiškų vaidmenį, buvo numatytas nusikaltimo padarymo mechanizmas. Tai patvirtina, kad plėšimui iš tikrųjų buvo ruoštasi. Kas liečia ilgalaikį glaudų grupės narių tarpusavio ryšį, atkreipiamas dėmesys į tai, kad šis požymis būdingas kitai bendrininkavimo formai nusikalstamam susivienijimui, o organizuotos grupės nariai gali bet kurioje veikos stadijoje susitarti daryti nusikalstamą veiką. R. K. gynėjas skunde dar nurodo apie tai, kad nuteistieji veikė kaip paprasta bendrininkų grupė, tačiau pažymėtina, kad šiai bendrininkavimo formai nėra būtinas vaidmenų pasiskirstymas, iš anksto numatytas detalus nusikalstamos veikos plano sudarymas, kas yra nustatyta šioje byloje. Akivaizdu, kad šiuo atveju nuteistųjų organizuotumo lygis tikrai viršijo paprastos bendrininkų grupės lygį. Įvertinusi visas aptartas aplinkybes kolegija daro išvadą, kad R. K., I. F., T. G. ir A. S. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 180 str. 3 d. kaip plėšimas, padarytas organizuotos grupės. Tuo pagrindu atmetamas ir nuteistojo A. S. apeliacinio skundo argumentas, kad jo veika turėtų būti kvalifikuota pagal BK 180 str. 2 d. Nors R. K. atliko nusikaltimo organizatoriaus ir padėjėjo veiksmus, o I. F. - nusikaltimo padėjėjos veiksmus, nuoroda į BK 24 straipsnio atitinkamą dalį nėra būtina kvalifikuojant organizuotos grupės narių padarytą nusikalstamą veiką, tačiau atsižvelgtina į kiekvieno bendrininko dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką rūšį, formą, vaidmenį ir pobūdį skiriant jiems bausmes. Šioje vietoje pažymėtina, kad organizuotos grupės tikslas buvo plėšimas: jei P. Š. gražiuoju pinigų neatiduotų, R. K. nurodęs A. S. ir T. G. jį aprėkti (t.y. panaudoti psichinę prievartą) ir šis pinigus atiduotų. Taigi organizuotos grupės susitarimo ribos buvo aiškios: P. Š. turto pagrobimas plėšimo būdu. Kaip byloje nustatyta, A. S. ir T. G. P. Š. atžvilgiu naudojo smurtą, šio smurto pasekmės buvo nukentėjusiojo mirtis. Tačiau P. Š. nužudymas iš anksto suplanuotas nebuvo, visi nuteistieji nužudyti nukentėjusįjį iš anksto susitarę nebuvo, o R. K. ir I. F. patys fizinio smurto nepanaudojo ir netgi nebuvo užėję į nukentėjusiojo namus. Todėl A. S. ir T. G. peržengė bendrininkų susitarimo ribas - atliko veiksmus, kurie savo pobūdžiu, apimtimi ir padarymo būdu neatitiko išankstinio visų keturių nuteistųjų susitarimo. Jų veiksmai teisingai įvertinti kaip vykdytojų ekscesas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai tik jų veiksmus kvalifikavo ir pagal BK 129 str. 2 d. 9 p.

Apeliaciniuose skunduose taip pat nurodoma apie tai, kad teismas, priimdamas nuosprendį, rėmėsi tik prielaidomis ir spėjimais, neišsiaiškino visų aplinkybių, nepašalino prieštaravimų. Kolegija šiuos skundų argumentus atmeta. Taip pat A. S. nurodo, kad ikiteisminis tyrimas atliktas nekruopščiai ir labai greitai, byla teismui perduota per keturis mėnesius. Šie nuteistojo teiginiai ne tik nepagrįsti, jie ir neatitinka tikrovės. Iš bylos matosi, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje pradėtas 2009 m. liepos 16 d., o kaltinamasis aktas byloje surašytas ir byla perduota teismui 2010 m. gruodžio 30 d., taigi po pusantrų metų. Iš byloje esančių duomenų matosi, kad tyrimas vyko gana intensyviai, bei, įvertinus nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, pobūdį ir asmenų, dalyvavusių jas padarant, skaičių, gana operatyviai. Pažymėtina, kad nuteistųjų parodymų prieštaringumas skundžiamajame nuosprendyje išsamiai aptartas ir nurodoma, kodėl ir kokia apimtimi teismas tiki tam tikrais parodymais, apie tai jau pasisakyta ir šiame nuosprendyje. Be to, BPK 20 str. 5 d. įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam išnagrinėjus ir patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamus duomenis. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę. Kolegija konstatuoja, kad apkaltinamąjį nuosprendį teismas pagrindė ne prielaidomis, o būtent konkrečiais įrodymais, betarpiškai išnagrinėtais teisiamajame posėdyje, BPK 301 str. 1 d. reikalavimai nebuvo pažeisti. Teismas, kaip jau paminėta, įrodymus įvertino laikantis BPK 20 str. 5 d. reikalavimų, nuosprendžio aprašomoji dalis surašyta nepažeidžiant BPK 305 str. 1 d. reikalavimų. Kitų proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti teismų sprendimus.

Nuteistojo R. K. gynėjas skunde taip pat nurodo, kad jam paskirta bausmė yra per griežta. Nuteistoji I. F. taip pat ginčija jai paskirtą bausmę, nurodo, kad perkvalifikavus jos veiką iš BK 180 str. 3 d. į BK 24 str. 6 d. ir 178 str. 2 d. ir įvertinus, kad ji neteista, teigiamai charakterizuojama, yra jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių, viena augina tris vaikus, teismas turėtų jai paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Jei visgi teismas manytų, kad jos padaryta nusikalstama veika turi būti kvalifikuota pagal BK 180 str. 3 d., yra pagrindas taikyti BK 62 str. 2 d. 2 p., 3 p. nuostatas, nes yra jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių, turtinė žala nebuvo padaryta, jos kaip bendrininkės vaidmuo buvo antraeilis, viena augina tris mažamečius vaikus, vienam iš kurių yra tik 6 mėnesiai, o jai paskyrus laisvės atėmimo bausmę jų nebūtų kam prižiūrėti. Prašo teismo iš nuosprendžio pašalinti jos atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog dėl jos organizuotoje grupėje padarytos nusikalstamos veikos atsirado sunkių padarinių – buvo nužudytas žmogus; pripažinti jos atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad ji aktyviais veiksmais bandė išvengti sunkesnių padarinių bei tai, kad ji nusikalstamą veiką padarė dėl labai sunkios turtinės padėties. Nuteistasis T. G. prašo sumažinti bausmės laiką. A. S. nurodo, kad teismas turėjo pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis padėjo išaiškinti nusikaltimo bendrininkus ir nustatyti kitas svarbias nusikaltimo padarymo aplinkybes.

Didžioji dalis apeliantų argumentų, dėl kurių jie nesutinka su paskirtomis bausmėmis yra tai, kad jie nesutinka su įrodymų įvertinimu, ginčija plėšimo padarymą veikiant organizuota grupe, nesutinka su jų veikų kvalifikavimu ir prašo nuteistuosius arba išteisinti, arba jų veikas perkvalifikuoti pagal švelnesnius baudžiamuosius įstatymus. Visi šie apeliacinių skundų argumentai jau buvo aptarti ir atmesti. Kolegija šiame nuosprendyje jau pasisakė dėl to, kad visi nuteistieji padarė plėšimą veikdami organizuota grupe, visų jų nusikalstamos veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 180 str. 3 d., T. G. ir A. S. pagrįstai nuteisti ir pagal BK 129 str. 2 d. 9 p., todėl su tuo susiję apeliantų argumentai dėl paskirtų per griežtų bausmių atmetami.

Tačiau kolegija iš dalies tenkina nuteistosios I. F. ir nuteistojo R. K. gynėjo apeliacinius skundus, nes pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė I. F. ir R. K. atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Šioje dalyje teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 60 str. 1 d. 11 p.), o tai nulėmė ir neteisingų bausmių paskyrimą. Teismo pripažinta I. F. ir R. K. atsakomybę sunkinanti aplinkybė naikinama, o dėl to šiems nuteistiesiems paskirtos bausmės švelninamos. Nuteistųjų A. S. ir T. G. apeliacinių skundų argumentus dėl jiems paskirtų bausmių už atskiras nusikalstamas veikas kolegija atmeta. Tačiau kolegija iš dalies tenkina prokuroro apeliacinį skundą ir keičia nuosprendžio dalį dėl nuteistiesiems A. S. ir T. G. paskirtų galutinių subendrintų bausmių. Prokuroro apeliaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad A. S. ir T. G. pagal BK 180 str. 3 d. ir 129 str. 2 d. 9 p. paskirtas bausmes teismas neteisingai ir nepagrįstai subendrino dalinio sudėjimo būdu, todėl ši nuosprendžio dalis keičiama dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BK 63 str.).

Skiriant bausmę, teismas vadovaujasi BK 41 str. 2 d. nuostatomis apie bausmės paskirtį bei BK 54 str. numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. Be to, skiriant bausmes, atsižvelgiama ne tik į kaltininko atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, jų buvimą ar nebuvimą, jų reikšmę bei tarpusavio santykį, tačiau atsižvelgiama ir į kitas aplinkybes, išvardintas BK 54 str. 2 d. Tai yra nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis, kaltės forma ir rūšis, kaltininko asmenybė ir kt. Skirdamas bausmę R. K. teismas nenustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Teismas nuosprendyje nurodė, kad jo atsakomybę sunkina tai, kad dėl jo organizuotoje bendrininkų grupėje įvykdytos veikos atsirado sunkių padarinių – buvo nužudytas žmogus. Kolegija nesutinka su šia teismo išvada. Iš šios teismo nuosprendžio formuluotės neaišku kokią aplinkybę teismas pripažįsta atsakomybę sunkinančia – ar BK 60 str. 1 d. 2 p. numatytą aplinkybę, kad veiką padarė organizuota grupė, ar BK 60 str. 1 d. 11 p. numatytą aplinkybę, kad dėl padarytos veikos atsirado sunkių padarinių. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad R. K. nuteistas už tai, kad veikdamas organizuota grupe organizavo ir padėjo padaryti plėšimą, tai yra nuteistas pagal BK 180 str. 3 d. Būtent šio straipsnio 3 dalis numato kvalifikuotą plėšimo sudėtį – veikos padarymą organizuota grupe. Pagal BK 60 str. 2 d., skirdamas bausmę, teismas neatsižvelgia į tokią atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kuri įstatyme numatyta kaip nusikaltimo sudėties požymis. Taigi šiuo atveju organizuotos grupės požymis yra BK 180 str. 3 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymis, todėl teismas negalėjo šios aplinkybės pripažinti R. K. atsakomybę sunkinančia. Dėl atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 str. 1 d. 11 p. – dėl padarytos veikos atsirado sunkių padarinių, kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nustatant šią aplinkybę yra svarbu ne tik tie padariniai, kuriuos kaltininkas numatė, tačiau ir tie, kuriuos jis turėjo ir galėjo numatyti. Atsakomybę sunkinančia aplinkybe gali būti pripažįstami tik tie sunkūs padariniai, kurie gerokai viršijo įstatymo numatytus kaip neišvengiamus nusikalstamos veikos padarinius. Akivaizdu, kad asmens mirtis tikrai gerokai viršijo plėšimo sudėties padarinius, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog R. K. turėjo ir galėjo numatyti nukentėjusiojo mirtį. Tai patvirtina ir pirmosios instancijos teismo išvada apie tai, kad P. Š. nužudymas buvo nusikaltimo bendrininkų A. S. ir T. G. vykdytojų ekscesas. Todėl kolegija daro išvadą, kad ši atsakomybę sunkinanti aplinkybė nustatyta nepagrįstai, teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, o dėl to paskyrė ir neteisingą bausmę. Teismas taip pat įvertino tai, kad R. K. tris kartus teistas, praeityje buvo nuteistas įvairaus dydžio laisvės atėmimo bausmėmis už 10 nusikaltimų-vieno jų – sunkaus (plėšimo) bei 2 baudžiamųjų nusižengimų padarymą, charakterizuojamas patenkinamai (t. 6 b.l. 104), organizavo ir padėjo įvykdyti sunkų nusikaltimą organizuotoje grupėje. Visa tai rodo, kad iš ankstesnių teistumų jis jokių teigiamų išvadų nedaro, anksčiau paskirtos ir atliktos bausmės tikslo nepasiekė, nuteistasis daro vis sunkesnes nusikalstamas veikas. Teismas, įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą, kad R. K. turi būt skirta griežta laisvės atėmimo bausmė ir paskyrė bausmę, didesnę nei sankcijoje numatytos bausmės vidurkis. Tačiau pagal BK 54 str. 2 d. 7 p. atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės yra viena iš įstatymo tiesiogiai nurodytų aplinkybių, į kurias teismas turi atsižvelgti skiriant bausmę. Panaikinus teismo nustatytą R. K. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kolegija dėl šios priežasties švelnina ir R. K. paskirtą bausmę.

Skirdamas bausmę I. F., teismas atsižvelgė į tai, kad yra viena jos atsakomybę lengvinanti aplinkybė - ji prisipažino kalta ir nuoširdžiai gailisi. Nuteistoji I. F. apeliaciniame skunde nurodo, kad jos atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis turėtų būti pripažinta ir tai, kad ji aktyviais veiksmais bandė išvengti sunkesnių padarinių ir tai, kad nusikalstamą veiką ji padarė dėl labai sunkios turtinės padėties. Kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus atmeta. BK 59 str. 1 d. 1 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – kaltininkas suteikė nukentėjusiajam asmeniui pagalbą arba kitais veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių. Šios aplinkybės buvimui konstatuoti būtini aktyvūs kaltininko veiksmai, kuriais jis siekė įsiterpti į įvykių eigą taip, kad padarinių visai neatsirastų, arba, jeigu jie iš dalies jau buvo atsiradę, jų nepadaugėtų. Iš bylos matosi, kad I. F., išgirdusi, kad namo viduje triukšmas, riksmai, panašu, kad senelis mušamas, kad jis nukrito, senelis dejavo, ji nubėgo link kelio, kur turėjo atvažiuoti jos ir kitų nuteistųjų parvežti R. K.. Taigi I. F. nebandė įeiti į namą ir sutrukdyti nukentėjusiojo mušimui, nebandė nutraukti neteisėtų T. G. ir A. S. smurtinių veiksmų, o priešingai, iš įvykio vietos pasišalino. Įsėdusi į R. K. automobilį, ji šiam pasakė, kad sodyboje kažkas vyksta, tačiau R. K. niekur nevažiavo, sprendė kryžiažodį, o nuteistoji, kaip pati parodė, žiūrėjo per langą. Tokių I. F. veiksmų tikrai nėra pagrindo vertinti kaip aktyvių veiksmų, kuriais būtų bandoma išvengti sunkesnių padarinių. Ji suprato, kad senukas mušamas, girdėjo, kaip jis dejavo, taigi ir suprato, kad jam bus padarytas atitinkamo sunkumo sveikatos sutrikdymas, tačiau net ir grįžus iš sodybos A. S. ir T. G. ir įsėdus į automobilį, ji jų net nepaklausė apie P. Š. sveikatos būklę, nesiekė, kad būtų iškviesta medikų pagalba ir niekam apie įvykį apskritai nepranešė. Todėl ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė pagrįstai nepripažinta I. F. atsakomybę lengvinančia. Taip pat nuteistoji prašo pripažinti jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad nusikaltimą ji padarė dėl labai sunkios turtinės padėties. BK 59 str. 1 d. 4 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – nusikalstama veika padaryta dėl labai sunkios turtinės arba beviltiškos kaltininko padėties. Ši aplinkybė apibūdina ne tik objektyvias nusikalstamos veikos prielaidas, bet ir jos subjektą. Ji reiškia, kad kaltininkui susiklostė tokios objektyvios gyvenimo aplinkybės, kurios padarė tiesioginį poveikį jo elgesio pasirinkimui, t.y. asmuo taip įvertina jam susidariusią gyvenimo situaciją, kad išeitį randa tik darydamas nusikalstamą veiką. Tokiu atveju galima būtų daryti prielaidą, kad jeigu nebūtų tokių aplinkybių poveikio, asmuo nebūtų daręs nusikalstamos veikos. Iš bylos matosi, kad I. F. sutiko padėti daryti nusikaltimą R. K. pasiūlius, tačiau nusikaltimo darymas nebuvo išeitis iš jokios sunkios turtinės padėties. Jeigu jai nebūtų pasiūlyta padėti daryti nusikalstamą veiką, abejotina, ar ji ją būtų dariusi, t.y turtinė padėtis įtakos tam tikrai neturėjo. Juolab, ši versija iškilo tik rašant apeliacinį skundą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė ir šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Kaip minėta, I. F. prašo taikyti jos atžvilgiu BK 62 str. 2 d. 2 p., 3 p. nuostatas, paskirti jai švelnesnės rūšies bausmę. Švelnesnė, negu straipsnio sankcijoje numatyta, bausmė skiriama tik esant BK 62 str. 1 ar 2 dalyse arba BK 54 str. 3 d. nurodytiems pagrindams. BK 54 str. 3 d. taikoma tada, kai nėra pagrindų paskirti švelnesnę bausmę pagal BK 62 str. 1 ar 2 dalį, tačiau straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Šioje byloje nustatyta tik viena I. F. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, todėl taikyti BK 62 str. 2 dalies nuostatų skiriant bausmę nebuvo ir nėra tam būtinų šiame BK straipsnyje išvardintų sąlygų. Tuo tarpu švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė taikant BK 54 str. 3 d., pagal galiojančią teisminę praktiką, skiriama tik tais atvejais, kai nustatomos išimtinės nusikalstamą veiką ir (ar) kaltininko asmenybę apibūdinančios aplinkybės, dėl kurių įstatyme numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas, neadekvatus konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms (kasacinė nutartis Nr. 2K-261/2013 ir kt.). Kolegijos nuomone, šioje byloje jokių išimtinių aplinkybių, dėl kurių straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, nėra, jų savo apeliaciniame skunde nenurodo ir pati nuteistoji. Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju pagrįstai skyrė bausmę BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribose, kaip tai ir numatyta BK 54 str. 1 d. Teismas, kaip ir kitam nuteistajam R. K., nustatė, kad I. F. atsakomybę sunkina tai, kad dėl jos organizuotoje bendrininkų grupėje įvykdytos veikos atsirado sunkių padarinių – buvo nužudytas žmogus, kurių I. F. nors ir nenorėjo, tačiau turėjo bei galėjo numatyti. Kolegija nebekartoja tų pačių motyvų dėl šios atsakomybę sunkinančios aplinkybės, kuriuos jau išdėstė aptariant R. K. paskirtą bausmę, tik pažymi, jog byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog I. F. turėjo ir galėjo numatyti nukentėjusiojo mirtį. Kolegija daro išvadą, kad ši atsakomybę sunkinanti aplinkybė nustatyta nepagrįstai, teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, dėl ko ir paskyrė neteisingą bausmę. Todėl, kaip ir R. K., I. F. paskirta laisvės atėmimo bausmė taip pat švelninama. Teismas taip pat įvertino, kad I. F. teisiama pirmą kartą, administracine tvarka nebausta. Iš tikrųjų nuosprendžio priėmimo metu nuteistoji buvo laikoma teisiama pirmą kartą, tačiau visgi, byloje yra duomenų, o būtent Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 4 d. nuosprendis (iš teismų informacinės sistemos LITEKO), iš kurio matosi, kad I. F. netrukus po skundžiamo nuosprendžio priėmimo, - už 10 dienų, buvo nuteista Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 20 d. nuosprendžiu, taip pat to paties teismo 2012 m. spalio 1 d. ir 2012 m. spalio 4 d. nuosprendžiais. Nors šie duomenys priimant skundžiamą nuosprendį nebuvo žinomi, tačiau tai I. F. apibūdina kaip asmenybę, linkusią nepaisyti visuomenės normų, daryti teisės pažeidimus. Šioje byloje priimtam skundžiamam nuosprendžiui dar neįsiteisėjus, I. F. šiuo metu pagal kitą jau įsiteisėjusį nuosprendį atlieka realią laisvės atėmimo bausmę. Todėl skirti jai švelnesnės rūšies bausmę pagal BK 180 str. 3 d., t.y. už sunkesnį nusikaltimą, taikant BK 62 str. nuostatas arba BK 54 str. 3 d., paaiškėjus šioms aplinkybėms (nuteistoji jau atlieka laisvės atėmimo bausmę), pagrindo nėra. Skunde nuteistoji taip pat dar nurodo, kad ji augina ir prižiūri tris mažamečius vaikus, tačiau iš nuosprendžio matosi, kad teismas atsižvelgė į tai, skirdamas bausmę. Taip pat įvertino tai, kad ji charakterizuojama teigiamai (t. 6, b.l. 63), tačiau padėjo padaryti sunkų nusikaltimą, tai padarė veikdama tiesiogine tyčia, jos vaidmuo plėšimo padaryme buvo antraeilis. Teismas, įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, paskyrė I. F. bausmę, artimą sankcijoje numatytos bausmės minimumui. Vis dėlto, kolegija, pašalinusi nuteistosios atsakomybę sunkinančią aplinkybę, daro išvadą, kad I. F. bausmė turi būti dar labiau sušvelninta.

Skirdamas bausmę A. S. teismas atsižvelgė į tai, kad jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. A. S. su tuo nesutinka ir nurodo, kad teismas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe turėjo pripažinti tai, kad jis padėjo išaiškinti nusikaltimo bendrininkus ir nustatyti kitas svarbias nusikaltimo padarymo aplinkybes, nusikaltimas buvo atskleistas jo pirmųjų parodymų dėka, tai jis nurodė nusikaltime dalyvavusius asmenis. Šie nuteistojo skundo argumentai nepagrįsti, priešingai, jis savo parodymais trukdė nustatyti tiesą byloje, jis visąlaik parodymus davė sau palankia linkme, apskritai neigė buvęs namo viduje ir smurtavęs prieš P. Š.. Iš byloje esančių pirmųjų nuteistojo parodymų matosi, kad jis neigė padaręs plėšimą ir nužudymą, neigė buvęs namo viduje ir ieškojęs pinigų bei mušęs nukentėjusįjį. Padėjimu išaiškinti nusikalstamą veiką laikytini tokie asmens veiksmai, kai jis savanoriškai padeda išaiškinti svarbiausias nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, surinkti daiktinius įrodymus, nurodo liudytojus ir pan. A. S. kaltę neigė, aplinkybes nurodė bandydamas kaltę suversti tik T. G., todėl negalima laikyti, kad jis padėjo išaiškinti svarbiausias nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes ir pripažinti tai jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Jo atsakomybę sunkina tai, kad P. Š. nužudymą padarė veikdamas bendrininkų grupe. Teismas taip pat įvertino A. S. asmenybę - teistas keturis kartus, tame tarpe už sunkaus (BK 180 str. 2 d.) nusikaltimo padarymą, praeityje buvo nuteistas įvairaus dydžio laisvės atėmimo bausmėmis už 10 tyčinių nusikaltimų padarymą, 10 kartų baustas administracine tvarka (t.3 b.l. 168-172), vėl padarė sunkų nusikaltimą veikdamas tiesiogine tyčia ir vieną labai sunkų nusikaltimą, veikdamas netiesiogine tyčia, nedirbo, buvo abiejų nusikalstamų veikų aktyvus vykdytojas. Būdamas recidyvistu padarė naują labai sunkų nusikaltimą, atsižvelgiant į tai, kad jis nesitaiso, yra pavojingas visuomenei, teismas A. S. pripažino pavojingu recidyvistu BK 27 str. 2 d. 2 p. numatytu pagrindu. Apeliaciniame skunde nuteistasis ginčija jo pripažinimą recidyvistu. Kaip numatyta BK 27 str. 1 d., nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas. To paties straipsnio 2 dalyje 2 punkte numatyta, kad nusikaltimų recidyvas yra pavojingas, o nusikaltimus padaręs asmuo teismo gali būti pripažintas pavojingu recidyvistu, jeigu šis asmuo, būdamas recidyvistas, padaro naują labai sunkų nusikaltimą. BK 27 str. 3 d. nustatyta, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį už paskutinį nusikaltimą, atsižvelgęs į kaltininko asmenybę, nusikalstamų ketinimų įvykdymo laipsnį, į dalyvavimo darant nusikaltimus pobūdį ir kitas bylos aplinkybes, asmenį gali pripažinti pavojingu recidyvistu. Byloje nustatyta, kad A. S., būdamas recidyvistas, padarė labai sunkų nusikaltimą, t.y. kvalifikuotą nužudymą, todėl teismas turėjo pagrindą pripažinti jį pavojingu recidyvistu BK 27 str. 2 d. 2 p. numatytu pagrindu. Įvertinant BK 27 str. 3 d. išdėstytas aplinkybes, atsižvelgiama į tai, kad A. S. anksčiau teistas jau keletą kartų, naujas padarytas labai sunkus nusikaltimas pabaigtas ir sukėlė ypač sunkius, neatstatomus padarinius. A. S. buvo aktyvus P. Š. nužudymo bendravykdytojas. Be to, skundžiamu nuosprendžiu jis nuteistas ne tik už labai sunkų nusikaltimą pagal BK 129 str. 2 d. 9 p., bet ir už kitą sunkų nusikaltimą, numatytą BK 180 str. 3 d. Vertinant visas šias aplinkybes, kurios parodo A. S. padarytų nusikaltimų ir jo asmenybės padidintą pavojingumo laipsnį, kolegija daro išvadą, kad teismas pagrįstai pripažino jį pavojingu recidyvistu. Įvertinęs visas BK 54 str. 2 d. išvardintas aplinkybes, teismas už atskiras nusikalstamas veikas pagal BK 180 str. 3 d. ir BK 129 str. 2 d. 9 p. paskyrė A. S. teisingas bausmes, šios bausmės negali būti laikomos aiškiai per griežtomis.

Skirdamas bausmę T. G. teismas atsižvelgė į tai, kad jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, o atsakomybę sunkina tai, kad P. Š. nužudymą padarė veikdamas bendrininkų grupe. Teismas įvertino ir kitas reikšmingas aplinkybes – T. G. teistas 6 kartus, praeityje įvykdė virš 20 tyčinių nusikaltimų, vėl padarė sunkų nusikaltimą veikdamas tiesiogine tyčia ir vieną labai sunkų nusikaltimą, veikdamas netiesiogine tyčia, charakterizuojamas patenkinamai, nedirbo, baustas administracine tvarka (t. 2, b. l. 171), buvo abiejų nusikalstamų veikų aktyvus bendravykdytojas. Kaip ir A. S., T. G. teismas, įvertinęs tai, jog jis būdamas recidyvistu, padarė naują labai sunkų nusikaltimą, atsižvelgiant į tai, kad jis nesitaiso, yra pavojingas visuomenei, pripažino pavojingu recidyvistu BK 27 str. 2 d. 2 p. numatytu pagrindu. Kadangi T. G., būdamas recidyvistu, padarė labai sunkų nusikaltimą (nužudymą), įvertinus visas tas pačias aplinkybes, kurios jau buvo išvardintos A. S. atveju, dėl tų pačių motyvų daroma išvada, kad nuteistąjį T. G. teismas irgi pagrįstai pripažino pavojingu recidyvistu. Įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, už kiekvieną iš nusikaltimų teismas pagrįstai paskyrė didesnes už sankcijos vidurkį bausmes.

Tačiau teismas, A. S. ir T. G. paskirtas bausmes subendrindamas dalinio sudėjimo būdu, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir dėl to paskyrė šiems nuteistiesiems neteisingas galutines subendrintas bausmes. Iš baudžiamosios bylos matosi, kad T. G. ir A. S. plėšimo metu nužudė nukentėjusįjį P. Š., t.y. jų padarytos abi nusikalstamos veikos (BK 180 str. 3 d. ir BK 129 str. 2 d. 9 p.) yra nusikalstamų veikų sutaptis. Nusikalstamų veikų sutaptimi yra laikomi atvejai, kai vienas asmuo padaro du ar daugiau nusikaltimų, kurie atitinka kelis baudžiamojo įstatymo straipsnius ir už juos asmuo nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Sutaptis gali būti dviejų rūšių - reali ir ideali. Nors Baudžiamajame kodekse idealios ir realios nusikalstamų veikų sutapčių sąvokos tiesiogiai nesuformuluotos, tačiau baudžiamosios teisės teorijoje bei teismų praktikoje laikoma, kad reali sutaptis yra tuomet, kai asmuo keliais savarankiškais veiksmais padaro du ar daugiau nusikaltimų, numatytų BK specialiosios dalies straipsniuose, ir už juos traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Idealia nusikalstamų veikų sutaptimi laikomi atvejai, kai kaltininkas viena veika tuo pačiu metu padaro kelias nusikalstamas veikas, numatytas skirtinguose BK specialiosios dalias straipsniuose. Šioje byloje nustatyta, kad T. G. ir A. S., siekdami užvaldyti nukentėjusiojo turtą, panaudodami jo atžvilgiu fizinį smurtą, jį nužudė, t. y. šias nusikalstamas veikas padarė tais pačiais veiksmais bei tuo pačiu metu. Todėl nagrinėjamu atveju T. G. ir A. S. padarytos nusikalstamos veikos yra idealioji nusikalstamų veikų sutaptis. BK 63 str. 5 d. 1 p. įtvirtina nuostata, kad, esant idealiai nusikalstamų veikų sutapčiai, bausmės turi būti subendrinamos apėmimo būdu. Todėl teismas, subendrindamas bausmes T. G. ir A. S. už padarytas atskiras nusikalstamas veikas, esant idealiajai nusikalstamų veikų sutapčiai, turėjo taikyti bausmių apėmimo būdą, t.y. griežtesne bausme apimti švelnesnę bausmę.

Pakeisti nuosprendžio dalį dėl galutinių subendrintų bausmių paskyrimo A. S. ir T. G. paduotame apeliaciniame skunde jau nurodytu pagrindu prašo prokuroras. Tačiau jo apeliacinį skundą kolegija tenkina irgi tik iš dalies. Nuteistajam A. S., vadovaujantis BK 63 str. 2 d., 5 d. 1 p., pagal BK 180 str. 3 d. ir BK 129 str. 2 d. 9 p. paskirtos bausmės subendrinamos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė jam skiriama laisvės atėmimas 18 metų. Tuo tarpu nuteistajam T. G. pirmosios instancijos teismas galutinę subendrintą bausmę paskyrė iš dalies sudėjęs ne tik pagal BK 180 str. 3 d. ir BK 129 str. 2 d. 9 p. paskirtas bausmes, bet ir kitu nuosprendžiu paskirtą subendrintą bausmę. Nors prokuroras prašo skundžiamu nuosprendžiu paskirtas T. G. bausmes subendrinti apėmimo būdu, o po to tik šią subendrintą bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su kitu nuosprendžiu paskirta bausme, prokuroro apeliaciniame skunde vis tiek prašoma paskirti T. G. tokio paties dydžio galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 20 metų, t.y. prašoma paskirti tokio dydžio bausmę, kokia paskirta skundžiamu nuosprendžiu. Kadangi keičiant nuosprendį šioje dalyje, už atskiras nusikalstamas veikas T. G. paskirtos bausmės subendrinamos apėmimo būdu, o paskirta subendrinta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinama tik su kitu nuosprendžiu paskirta bausme, vadovaujantis BK 63 str. 2 d., 4 d., 5 d. 1 p., 6 d., 9 d., T. G. kolegija skiria galutinę subendrintą bausmę švelnesnę, negu prašoma prokuroro skunde.

Nuteistasis A. S. skunde dar nurodo, jog kadangi jis už nužudymą nuteistas nepagrįstai, laidojimo išlaidos iš jo neturėjo būti priteistos. Kolegija šį skundo argumentą atmeta. Iš nuosprendžio matosi, kad teismas priteisė iš T. G. ir A. S. P. Š. laidojimo išlaidas nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui A. Š., kuris buvo pareiškęs civilinį ieškinį dėl 7040 Lt, tenkino iš dalies – 4370 Lt sumai. Bylos duomenimis nustatyta, kad P. Š. palaidojo A. Š., jo prašomos priteisti laidojimo išlaidos 4370 Lt sumai pagrįstos pateiktais dokumentais (t. 1 b.l. 148-149), yra realios. Todėl teismas pagrįstai iš A. S. ir T. G. solidariai priteisė A. Š. nurodyto dydžio turtinės žalos atlyginimą.

Nors apeliaciniuose skunduose apie tai tiesiogiai nenurodoma, skundžiamą nuosprendį kolegija taip pat keičia dėl netinkamai išspręstų kitų klausimų (BPK 328 str. 4 p.), t.y. dėl procesinių prievartos priemonių klausimo neišsprendimo. Skundžiamame nuosprendyje teismas padarė išvadą, kad automobilį „F. D.“, kuriuo R. K. kitus nuteistuosius parvežė iš nusikaltimo padarymo vietos, priklausantį R. K. giminaičiams, konfiskuoti nėra pagrindo. Pats teismas nuosprendyje taip pat nurodė, kad šis automobilis grąžintinas savininkui, o laikinas nuosavybės teisės apribojimas į šį automobilį naikintinas. Dėl šios nuosprendžio dalies apeliaciniai skundai nepaduoti. Tačiau iš skundžiamo nuosprendžio rezoliucinės dalies matosi, kad joje teismas sprendimo dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo panaikinimo nepriėmė. Bylą jau nagrinėjant apeliacine tvarka, teismas taip pat gavo rašytinius nuteistojo R. K. ir jo sutuoktinės I. K. prašymus, kuriuose jie prašo panaikinti laikiną nuosavybės teisės apribojimą ne tik į automobilį „F. D.“, bet ir į kitą turtą (7 t., 136, 173). Iš bylos matosi, kad ikiteisminio tyrimo metu prokurorės J. S. 2010 m. gruodžio 20 d. nutarimais, vadovaujantis BPK 151 str., buvo laikinai apribota B. P. (R. K. uošvienės) nuosavybės teisė į automobilį „F. D.“, paties R. K. nuosavybės teisė į dar keturi automobilius, taip pat R. K. ir jo sutuoktinės I. K. nuosavybės teisė į žemės sklypus ir kitą nekilnojamąjį turtą (5 t., 79-81, 86, 87-90).

Procesinė prievartos priemonė – laikinas nuosavybės teisės apribojimas – pagal BPK 151 str. 1 d. gali būti skiriama civilinio ieškinio, galimo turto konfiskavimo arba išplėstinio turto konfiskavimo užtikrinimui. BPK 151 str. 8 d. nurodyta, kad laikinas nuosavybės teisės apribojimas panaikinamas prokuroro nutarimu ar teismo nutartini, jeigu ši priemonė tampa nebereikalinga.

Skundžiamame nuosprendyje teismas pats padarė išvadą, kad konfiskuoti automobilį „F. D.“ nėra pagrindo, tačiau nuosprendžio rezoliucinėje dalyje jokio sprendimo nei dėl šio automobilio, nei dėl laikino nuosavybės teisių apribojimo į kitą jau nurodytą turtą nepriėmė. Konfiskuoti kitą turtą taip pat nėra pagrindo, iš nuteistojo R. K. teismas nusprendė išieškoti tik 12,50 Lt konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Vadovaujantis BPK 11 str. numatytu proporcingumo taikant procesines prievartos priemones principu, tik 12,50 Lt išieškojimo užtikrinimui tikrai nėra būtina tęsti laikiną nuosavybės teisės apribojimą. Todėl laikiną R. K. ir kitų asmenų nuosavybės teisių apribojimą, paskirtą prokurorės 2010 m. gruodžio 20 d. nutarimais, kolegija naikina.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p., 3 p., 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 2 p., 4 p.,

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2011 m. birželio 10 d. nuosprendžio dalį dėl nustatytos nuteistųjų R. K. ir I. F. atsakomybę sunkinančios aplinkybės ir dėl jiems paskirtų bausmių, taip pat nuosprendžio dalį dėl nuteistiesiems T. G. ir A. S. paskirtų galutinių subendrintų bausmių pakeisti.

Nuosprendžio dalį, kuria nuteistųjų R. K. ir I. F. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad dėl jų organizuotoje bendrininkų grupėje įvykdytos veikos atsirado sunkių padarinių – buvo nužudytas žmogus, - panaikinti.

N. R. K. pagal BK 180 str. 3 d. paskirti bausmę laisvės atėmimą 8 (aštuoneriems) metams, paskiriant bausmę atlikti pataisos namuose.

Nuteistajai I. F. pagal BK 180 str. 3 d. paskirti bausmę laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams ir 9 (devyniems) mėnesiams, paskiriant bausmę atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 63 str. 2 d., 4 d., 5 d. 1 p., 6 d., 9 d., nuteistajam T. G. pagal BK 129 str. 2 d. 9 p., BK 180 str. 3 d. paskirtas bausmes ir Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 30 d. nuosprendžiu, pakeistu Panevėžio apygardos teismo 2011 m. gegužės 4 nuosprendžiu, paskirtą subendrintą bausmę subendrinti apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę nuteistajam T. G. paskirti laisvės atėmimą 19 (devyniolikai) metų, paskiriant bausmę pirmus 5 (penkerius) metus atlikti kalėjime, o kitą bausmės dalį atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 63 str. 2 d., 5 d. 1 p., nuteistajam A. S. pagal BK 129 str. 2 d. 9 p. ir BK 180 str. 3 d. paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 18 (aštuoniolikai) metų, paskiriant bausmę pirmus 5 (penkerius) metus atlikti kalėjime, o kitą bausmės dalį atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BPK 151 str. 8 d., panaikinti Panevėžio apygardos prokuratūros Pirmojo skyriaus prokurorės J. S. nutarimais paskirtus laikinus nuosavybės teisės apribojimus:

prokurorės 2010 m. gruodžio 20 d. nutarimu paskirtą laikiną B. P. nuosavybės teisės apribojimą į automobilį „F. D.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)prokurorės 2010 m. gruodžio 20 d. nutarimu paskirtą laikiną R. K. nuosavybės teisės apribojimą į automobilius „O. A.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) „Audi 80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) „Volvo440”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)prokurorės 2010 m. gruodžio 20 d. nutarimu paskirtus laikinus R. K. ir I. K. nuosavybės teisių apribojimus į žemės sklypą 188/853, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) Panevėžio m. k. v., gyvenamąjį namą, 22/100 pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, 22/100 pastato, Nr. (duomenys neskelbtini), 22/100 kitų statinių Nr. (duomenys neskelbtini), adresas Panevėžio m., Vytauto g. 3, registro Nr. 35/74493; žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) Molainių k.v., 0.3000 ha, adresas Panevėžio r., Navaršonių k., registro Nr. (duomenys neskelbtini).

Apie šių laikinų nuosavybės teisių apribojimų panaikinimą pranešti turto arešto aktų registro tvarkytojui, VĮ „Regitra“ Panevėžio filialui, registrų centrui.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

N. T. G. ir A. S. apeliacinius skundus atmesti.