Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Masioko, Olego Fedosiuko ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. K., L. D. B. ir V. K. kasacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m balandžio 29 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 27 d. nutarties.

Šiaulių apygardos teismo 2010 m. balandžio 29 d. nuosprendžiu A. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 259 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo laikas nuo 2009 m. vasario 20 d. iki 21 d.

L. D. B. nuteista pagal BK 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dešimčiai metų. Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2009 m. vasario 20 d. iki 2010 m. balandžio 29 d. L. D. B. išteisinta pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (dėl iki 2009 m. sausio 8 d. įvykdytos nusikalstamos veikos), pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (dėl iki 2009 m. sausio 13 d. įvykdytos nusikalstamos veikos), neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas.

V. K. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nuteistas laisvės atėmimu keturiolikai metų. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2003 m. balandžio 2 d. nuosprendžiu (pakeistu Klaipėdos apygardos teismo 2003 m. birželio 30 d. nuosprendžiu) paskirtos laisvės atėmimo bausmės neatlikta dalimi ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas penkiolikai metų. Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2009 m. vasario 20 d. iki 2010 m. balandžio 29 d. V. K. išteisintas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (dėl iki 2009 m. sausio 8 d. įvykdytos nusikalstamos veikos), pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (dėl iki 2009 m. sausio 13 d. įvykdytos nusikalstamos veikos), neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas.

Taip pat šiuo nuosprendžiu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (dvi nusikalstamos veikos) nuteistas J. Š. (J. Š.), tačiau dėl šios nuosprendžio dalies kasacinių skundų negauta.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 27 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismo 2010 m. balandžio 29 d. nuosprendis pakeistas: panaikinta nuosprendžio dalis, kuria V. K. nuteistas už tai, kad iki 2009 m. vasario 20 d., tiksli data ir laikas nenustatyti, nenustatytoje vietoje, iš tyrimo metu nenustatyto asmens, neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ir taip platinti, įgijo labai didelį kiekį, t. y. 177,374 g miltelių, kurių sudėtyje buvo 46,086 g narkotinės medžiagos – heroino, 1,380 g narkotinės medžiagos – aguonų ir jų dalių koncentrato, kurias neteisėtai parsigabeno į savo gyvenamąją vietą, esančią Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini).

Taip pat panaikinta nuosprendžio dalis, kuria V. K. ir L. D. B. nuteisti už tai, kad tą pačią dieną, tęsdami nusikalstamą veiką, iš namų pasiėmė ne mažiau kaip 1,380 g narkotinės medžiagos – aguonų ir jų dalių koncentrato, kurią automobiliu ,,VW Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atgabeno iki prekybos centro ,,Akropolis“, esančio Klaipėdoje, Taikos g. 61, kur minėtą narkotinę medžiagą V. K. laikė su savimi, kol tą pačią dieną jie buvo sulaikyti policijos pareigūnų; dalį narkotinės medžiagos, t. y. polietileninį maišelį su ne mažiau kaip 1,380 g narkotinės medžiagos – aguonų ir jų dalių koncentrato, V. K. toliau laikė burnoje iki 2009 m. vasario 20 d., kol jis buvo pristatytas į VĮ Klaipėdos universitetinę ligoninę, esančią Liepojos pl. 41, kur minėtos ligoninės medikai jo burnoje rado bei paėmė šią narkotinę medžiagą.

Kita nuosprendžio dalis dėl V. K., D. L. B. ir A. K. palikta nepakeista. Nuteistojo A. K. apeliacinis skundas atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. K. pagal BK 259 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, įgijo, laikė, gabeno narkotines medžiagas šiomis aplinkybėmis: 2009 m. vasario 20 d., apie 10.20 val., prie prekybos centro „Vingis“, esančio Klaipėdoje, Vingio g. 14, iš V. K. neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, įgijo ne mažiau kaip 0,184 g miltelių, kurių sudėtyje buvo 0,071 g narkotinės medžiagos – heroino, kurią neteisėtai gabeno ir laikė su savimi piniginėje, kol 2009 m. vasario 20 d., apie 10.30 val., prie (duomenys neskelbtini) namo, esančio Klaipėdoje, buvo sulaikytas ir asmens kratos metu šią medžiagą rado bei paėmė policijos pareigūnai.

V. K. ir L. D. B. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą parduoti ir taip platinti, neteisėtai laikė labai didelį kiekį narkotinių medžiagų, taip pat gabeno, o V. K. dar ir pardavė narkotinių medžiagų šiomis aplinkybėmis: iki 2009 m. vasario 20 d. labai didelį kiekį narkotinių medžiagų – 177,374 g miltelių, kurių sudėtyje buvo 46,086 g narkotinės medžiagos – heroino, V. K. ir L. D. B., veikdami bendrininkų grupe, laikė bute, esančiame Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), kur dalį narkotinės medžiagos – heroino išfasavo tolesniam platinimui. Tęsdamas nusikalstamą veiką, V. K. 2009 m. vasario 20 d., apie 10.20 val., iš savo namų, esančių Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), paėmė dalį namuose laikomos narkotinės medžiagos, t. y. vieną lankstinuką, kuriame buvo ne mažiau kaip 0,184 g rusvos spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo 0,071 g narkotinės medžiagos – heroino, ir su savimi atgabeno iki prekybos centro „Vingis“, esančio Klaipėdoje, Vingio g. 14, kur apie 10.25 val. šį lankstinuką su narkotine medžiaga pardavė A. K. Tęsdami nusikalstamą veiką, tą pačią dieną V. K. ir L. D. B. iš namų pasiėmė ne mažiau kaip 0,009 g miltelių, kurių sudėtyje buvo 0,002 g narkotinės medžiagos – heroino ir automobiliu „VW Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atgabeno iki prekybos centro „Akropolis“, esančio Klaipėdoje, Taikos pr. 61, kur šią narkotinę medžiagą V. K. laikė su savimi, kol tą pačią dieną jie buvo sulaikyti policijos pareigūnų; dalis turėtos narkotinės medžiagos – heroino, t. y. ne mažiau kaip 0,002 g, buvo rasta ant automobilio vairuotojo sėdynės, o likusį labai didelį kiekį, t. y. 177,181 g miltelių ir supresuotos medžiagos, kurių sudėtyje buvo 45,942 g narkotinės medžiagos – heroino, V. K. ir L. D. B. laikė namuose, esančiuose Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), iki 2009 m. vasario 20 d., kol apie 14.35 val. kratos metu ją rado ir paėmė policijos pareigūnai.

Kasatorė atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, kad kiekvieną kaltininkui inkriminuotą BK 260 straipsnyje nustatytą objektyvųjį požymį būtiną pagrįsti teisiamojo posėdžio metu ištirtais ir įvertintais įrodymais (kasacinė nutartis Nr. 2K-250/2008). Kasatorė teigia, kad jokių jos kaltę patvirtinančių įrodymų iki ikiteisminio tyrimo pradžios nebuvo surinkta, nusikalstamos veikos imitavimo modelis buvo taikomas kitam asmeniui. Teismas patikėjo liudytojų policijos pareigūnų T. N., R. S., A. J., S. O., R. B. parodymais, kad ji savo automobiliu neva veždavo V. K. parduoti narkotines medžiagas kitiems asmenims. Tačiau šie pareigūnai yra suinteresuoti, kad jų atliktas ikiteisminis tyrimas būtų užbaigtas apkaltinamuoju nuosprendžiu. Be to, jie išsakė tik savo nuomonę, nes jų parodymų nepatvirtina bylos medžiaga. Maži narkotinių medžiagų paketėliai telpa į delną ar kišenę, todėl ji neprivalėjo matyti, kad V. K. turi su savimi narkotinių medžiagų. Tai, kad jos sutuoktinis užsiėmė neteisėta veikla, nereiškia, jog ir ji besąlygiškai turėjo dalyvauti tokioje veikoje ir apie tai žinoti. Slapto sekimo protokolais nustatyta, kad V. K. vienas eidavo sutikti su asmenimis, kuriems parduodavo narkotines medžiagas. Be to, net ir padarius prielaidą, kad ji žinojo, jog V. K. užsiima nusikalstama veika, jai už tai negali atsirasti tokia pati baudžiamoji atsakomybė kaip ir jos vyrui. Darydamas išvadą, kad ji ir V. K. buvo pasiskirstę vaidmenimis – ji fasuodavo narkotines medžiagas, o V. K. jas parduodavo – teismas neatsižvelgė į tai, jog ekspertams tyrimui buvo pateikta dešimt folijos lapelių, kuriems atplėšti nuo folijos rulono tereikia apie dešimt centimetrų; foliją ji naudojo virtuvėje maistui ruošti, todėl suprantama, kad ant atplėštų folijos kvadratėlių galėjo likti jos pirštų pėdsakų. Be to, ant folijos lapelių buvo rasta ir daugiau pėdsakų, tačiau pagal daktiloskopinės ekspertizės išvadą jie netinkami asmeniui identifikuoti, taigi negalima atsakyti, ar tai V. K. palikti pėdsakai. Tai, kad jos biologinių pėdsakų rasta ir ant mažų polietileninių maišelių, galima paaiškinti tuo, jog V. K. galėjo paimti jai priklausančius ir papuošalams dėti naudojamus maišelius. Neteisinga apeliacinės instancijos teismo išvada, kad jos elgesys kratos metu, taip pat tai, jog ji negalėjo nurodyti, iš kur jos bute ir automobilyje yra narkotinių medžiagų, patvirtina jos kaltę. Pasak kasatorės, šios teismo nurodytos aplinkybės jos kaltės nepatvirtina, nes tai yra jos pasirinkta gynybos pozicija ir nenoras, kad jos vyrui kiltų baudžiamoji atsakomybė. Jos kaltės nepatvirtina ir tas faktas, kad jos automobilyje ant vairuotojo sėdynės buvo rasta heroino likučių. Tiek policijos pareigūnai, tiek V. K. parodė, kad, policijos pareigūnams artinantis prie automobilio, V. K. bandė heroiną susiberti į burną, bet jį išbarstė, kai lenkėsi paimti ant galinės sėdynės gulinčią jos rankinę ir įdėti į ją tuščią maišelį. Policijos pareigūnai patvirtino, kad V. K. netrukus pasidarė bloga ir jis buvo išvežtas į ligoninę.

Be to, kasatorė pažymi, kad jeigu teismas padarė išvadą, jog ji bendrininkavo su V. K. platinant narkotines medžiagas, tai turėjo inkriminuoti ir jų įgijimą, nes negalima platinti narkotinių medžiagų jų neįgijus.

Ginčydamas nuteisimą už narkotinių medžiagų (0,071 g heroino) pardavimą A. K., kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas šios jo apeliacinio skundo dalies tinkamai neišnagrinėjo ir nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ išaiškinimų. Nutaręs atlikti įrodymų tyrimą, teismas apsiribojo pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, tačiau pagal teismų praktiką apeliacinės instancijos teismas turi ištirti žemesnės instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio jų ištyrimo (kasacinės nutartys Nr. 2K-626/2006, 2K-629/2006, 2K-105/2008). Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi duomenimis, gautais pažeidžiant BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimus, be to, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nustatytas BPK 20 straipsnio 5 dalyje, o apeliacinės instancijos teismas šių pažeidimų neištaisė. Kasatoriaus manymu, 0,071 g heroino įsigijimo ir pardavimo faktai teismų paprasčiausiai preziumuoti remiantis narkotinių medžiagų suradimo faktu. Nuteistasis A. K. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu neigė iš jo įgijęs narkotinių medžiagų. Kiti bylos įrodymai yra ne tik abejotini, bet ir prieštaringi. Vertindami įrodymus, abiejų instancijų teismai išsamiai neišnagrinėjo faktinių bylos aplinkybių, nemotyvavo savo išvadų pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus ir rėmėsi prielaidomis.

Nesutikdamas su teismų sprendimais pripažinti jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe – bendrininkavimą su L. D. B., kasatorius teigia, kad teismas netinkamai taikė BK 24 straipsnio 1 dalies ir 60 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas. Šios apeliacinio skundo dalies apeliacinės instancijos teismas taip pat teisingai neišnagrinėjo, rėmėsi prielaidomis, nurašė pirmosios instancijos teismo išvadas.

Kasatorius tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 14 punktu, privalėjo panaikinti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį, nes šis teismas bylą išnagrinėjo pažeisdamas BPK 224 ir 225 straipsniuose nustatytas teismingumo taisykles (BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Šią baudžiamąją bylą turėjo nagrinėti Klaipėdos apygardos teismas. Be to, kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatęs pirmosios instancijos teismo padarytus BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų pažeidimus, vadovaudamasis BPK 329 straipsnio 4 punktu, privalėjo priimti naują nuosprendį, tačiau to nepadarė, be to, nesilaikė minėto nutarimo Nr. 53 14 punkte nurodytų išaiškinimų.

Toliau kasaciniame skunde pasisakoma dėl narkotinės medžiagos – 1,380 g aguonų ir jų dalių koncentrato – gabenimo ir laikymo. Kasatorius nurodo, kad, nors apeliacinės instancijos teismas panaikino šią pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, tačiau neįvertino pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio baigiamųjų kalbų metu jo gynėjo iškeltų abejonių, jog šių narkotinių medžiagų į V. K. burną (kai jis buvo komos būsenos) galėjo įdėti jį tuo metu ligoninėje saugoję „Aro“ pareigūnai, ir dėl šių aplinkybių pagrįstumo nepadarė jokių išvadų, nesiaiškino šių medžiagų atsiradimo V. K. burnoje aplinkybių (tik pašalino iš kaltinimo), kartu tinkamai nepatikrino apeliacinio skundo argumentų. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nors ir panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl labai didelio kiekio narkotinės medžiagos, t. y. 177,374 g miltelių, kurių sudėtyje buvo 46,086 g heroino, įsigijimo ir parsigabenimo į savo gyvenamąją vietą – butą, esantį Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), tačiau išsamiai nepatikrino ir netyrė šių narkotinių medžiagų įgijimo ir atsiradimo jo gyvenamojoje vietoje aplinkybių, nepatikrino apeliacinio skundo argumentų (BPK 320 straipsnio 3 dalis) bei pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Kartu teismas nesivadovavo kasacinėje nutartyje Nr. 2K-P-218/2009 pateiktais išaiškinimais, kad teismas privalo nustatyti kiekvienos veikos padarymo faktą ir apkaltinamajame nuosprendyje tai pagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka gautais bei teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, nekeldamas nė vienai iš BK 260 straipsnyje nustatytų alternatyvių veikų įrodinėjimui bei pagrindimui skirtingų (mažesnių ar didesnių) reikalavimų. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje liko nenustatyta, kur, kada, kokiomis aplinkybėmis ir iš kurio asmens jis įgijo labai didelį kiekį narkotinių medžiagų. Labai didelio kiekio narkotinių medžiagų atsiradimo bute, esančiame Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), aplinkybės kelia daug abejonių ir patvirtina, kad kaltinimas buvo pateiktas dėl teisėsaugos pareigūnų suinteresuotumo. Narkotinių medžiagų laikymo faktas tiesiog preziumuotas remiantis šių medžiagų suradimo faktu. Kaltinimas dėl labai didelio narkotinių medžiagų kiekio laikymo ir pardavimo yra nekonkretus, šios aplinkybės neįrodytos BPK nustatyta tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais neginčijamais įrodymais, priešingai – grindžiamas prielaidomis, prieštaravimais. Pareigūnai „savo interesais“ surado labai didelį kiekį narkotinių medžiagų ir sudarė tokią situaciją, kad jeigu jis neprisiims atsakomybės už disponavimą šiomis draudžiamomis medžiagomis, kaltinimas bus teiktas jo žmonai L. D. B., todėl jis buvo priverstas save apkaltinti. Teismas nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų, pateiktų kasacinėje nutartyje Nr. 2K-120/2008, kad bylose, kuriose kaltinimas grindžiamas operatyvinės veikos metu surinktais duomenimis, teismas privalo patikrinti tris pagrindinius aspektus: ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti; ar tyrimo veiksmai atlikti nepažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatyme nustatytos tvarkos; ar duomenis, gautus atliekant operatyvinį tyrimą, patvirtina duomenys, gauti BPK numatytais veiksmais. Byloje Operatyvinės veiklos pareigūnų parodymai bei atlikti operatyviai veiksmai nebuvo teisingai išnagrinėti ir įvertinti.

Prokuroro nuomone, įrodymų vertinimo klausimai yra išsamiai aptarti Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 27 d. nutartyje. Pripažinęs, kad pirmosios instancijos teismas padarė įrodymų vertinimo klaidų, apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeitė, priimtoje nutartyje išdėstydamas išsamias ir motyvuotas išvadas.

Prokuroro manymu, V. K. teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai neišnagrinėjo jo apeliacinio skundo (BPK 320 straipsnio 3 dalis), nepagrįstas. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausio Teismo senato nutarimo „Dėl teismų praktikos taikant baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 25 punktu, apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, tačiau to nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną skundo argumentą; laikoma, jog skundas liko neišnagrinėtas tik tuo atveju, jei nėra motyvuotų išvadų bent dėl dalies esminių skundo prašymų ar argumentų. Nagrinėjamu atveju visi nuteistojo V. K. argumentai ir prašymai buvo išnagrinėti ir išsamiai aptarti apeliacinės instancijos teismo nutartyje, todėl BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos nebuvo pažeistos.

Nesutikdamas su nuteistojo A. K. teiginiu, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nepripažino BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, prokuroras nurodo, jog apeliacinės instancijos teismas teisingai įvertino bylos aplinkybes ir pagrįstai nepripažino A. K. parodymų jo prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdaus gailėjimosi, tinkamai vadovavosi teismų praktika. Be to, prokuroras pastebi, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu nuteistasis keitė parodymus, o tai pagal teismų praktiką negali būti traktuojama kaip nuoširdus gailėjimasis. Prokuroro nuomone, A. K. nuoširdus gailėjimasis yra deklaratyvus.

Dėl kasatorės L. D. B. teiginio, kad jokių įrodymų prieš ją nebuvo surinkta iki ikiteisminio tyrimo pradžios, prokuroras nurodo, jog ikiteisminis tyrimas pradedamas ne prieš asmenį, o gavus duomenų apie, tikėtina, padarytos nusikalstamos veikos požymius, t. y. pagal konkrečios nusikalstamos veikos požymius. Ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys įrodymais pripažįstami tik teismo. Teismai įvertino operatyvinių veiksmų pagrįstumą ir jokių pažeidimų nenustatė. Ta aplinkybė, kad, atliekant sankcionuotus operatyvinius veiksmus prieš kitus asmenis, buvo gauti duomenys ir apie L. D. B. nusikalstamą veiką, nėra pagrindas šių duomenų pripažinti niekiniais, nes sankcija duodama konkretiems veiksmams atlikti, nurodant jų pobūdį ir tik kaip vieną iš kriterijų – asmenį, prieš kurį jie bus atliekami. Dėl to, jeigu atliekant tokius sankcionuotus veiksmus nustatomas kitas asmuo, kurio veiksmai taip pat yra nusikalstami, tokie duomenys teismų praktikoje nelaikomi surinktais neteisėtai.

Dėl kasatorės L. D. B. samprotavimo, kad ji negalėjo kartu su V. K. platinti narkotinių medžiagų, nes jų neįgijo, prokuroras nurodo, jog BK 260 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėtyje nustatyti alternatyvūs veikos požymiai (gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno, siuntė, pardavė ar kitaip platino), taigi pakanka vieno jų, kad asmuo būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal šį straipsnį.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų A. K., L. D. B. ir V. K. kasaciniai skundai atmestini.

Dėl A. K. kasacinio skundo (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymas)

Viena iš BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytų atsakomybę lengvinančių aplinkybių – kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis.

Pagal teismų praktiką prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra tada, kai asmuo ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu savanoriškai, o ne dėl įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo objektyvias aplinkybes, turinčias juridinę reikšmę padarytos veikos kvalifikavimui. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos yra tada, kai asmuo kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius.

Nustatant BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, svarbu įvertinti, kiek kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Be to, prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis nustatomi ne pagal bendrus kaltininko pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – šios aplinkybės turi būti objektyviai įvertinamos atsižvelgiant į bylos aplinkybių visumą.

Teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo nepripažino BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, A. K. kitaip nei teismai vertina atskirus bylos įrodymus (specialistų išvadas, savo parodymus, kt.) ir tuo pagrindu ginčija teismų nustatytas narkotinių medžiagų (0,071 g heroino) įgijimo aplinkybes, visiškai neatsižvelgdamas bei ignoruodamas apeliacinės instancijos teismo išsamiai motyvuotas išvadas tais pačiais klausimais, tikrinant bylą pagal nuteistojo apeliacinį skundą. Nenustačiusi esminių BPK 20 straipsnio 1–5 dalių pažeidimų (tokių nenurodo ir pats kasatorius), teisėjų kolegija neturi juridinio pagrindo abejoti teismų atliktu įrodymų vertinimu ir byloje nustatytomis aplinkybėmis bei sutikti su kasatoriaus teiginiu, kad jis narkotinių medžiagų įgijo ne iš A. K., o iš kito asmens. Narkotinių medžiagų įgijimo iš V. K. aplinkybė nustatyta įvertinus šiuos bylos duomenis: telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolo ir jo suvestinės, slapto sekimo protokolo, asmens kratos protokolo duomenis, 2009 m. kovo 9 d. specialisto išvadą Nr. 140-(1492)-ISI-1837, policijos pareigūnų A. J., R. S. parodymus.

Įvertinę nurodytų bylos įrodymų visumą, teismai nustatė, kad 2009 m. vasario 20 d., apie 10.20 val., prie prekybos centro „Vingis“, esančio Klaipėdoje, Vingio g. 14, A. K. iš V. K. įgijo ne mažiau kaip 0,184 g miltelių, kurių sudėtyje buvo 0,071 g narkotinės medžiagos – heroino, kurią neteisėtai gabeno ir laikė su savimi piniginėje, kol tą pačią dieną, apie 10.30 val., prie (duomenys neskelbtini) namo, esančio Klaipėdoje, buvo sulaikytas ir asmens kratos metu šią narkotinę medžiagą rado bei paėmė policijos pareigūnai.

Nors apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu A. K. nurodė visiškai prisipažįstąs dėl jam pareikšto įtarimo padarius BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, taigi neneigė įgijęs, laikęs bei gabenęs pas jį asmens kratos metu rastas narkotines medžiagas – 0,071 g heroino, tačiau atsisakė duoti detalesnius parodymus apie jam inkriminuotas aplinkybes. Teisminio nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu A. K. savo kaltę pripažino iš dalies, t. y. nepripažino, kad 2009 m. vasario 20 d., apie 10.20 val., prie prekybos centro „Vingis“ narkotinių medžiagų (heroino) įgijo būtent iš A. K. susitikimo su juo metu, nurodė, kad heroino įgijo visai kitu laiku, kitoje vietoje, iš nepažįstamo asmens. Taigi duodamas parodymus teisme kasatorius dalį esminių bylos faktinių aplinkybių, susijusių su narkotinių medžiagų įgijimo laiku, vieta ir asmeniu, iš kurio jos buvo įgytos, neigė; tik teismui įvertinus bylos duomenų visumą, pavyko nustatyti tikrąsias narkotinių medžiagų įgijimo aplinkybes. Be to, A. K. buvo sulaikytas su narkotinėmis medžiagomis, todėl net ir dalinis jo prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką (laikius, gabenus narkotines medžiagas) negali būti laikomas savanorišku. Esant tokiai situacijai, nuteistajam nebuvo jokios prasmės neigti akivaizdžių faktų, taigi jis prisipažino verčiamas objektyvių aplinkybių. Išdėstytos aplinkybės paneigia BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinimą A. K.

Atsižvelgiant į tai, kad kasacinės instancijos teismas nuteistajam paskirtą bausmę gali sušvelninti tik tais atvejais, kai bausmės paskyrimas susijęs su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu (BPK 376 straipsnio 3 dalis), nesustačiusi tokių pažeidimų, teisėjų kolegija tenkinti A. K. prašymą – sušvelninti jam pagal BK 259 straipsnio 1 dalį paskirtą vienerių metų laisvės atėmimo bausmę – neturi teisinio pagrindo. Nenustačius esminių BPK pažeidimų vertinant bylos įrodymus, taip pat atmestinas kasatoriaus prašymas grąžinti bylą iš naujo nagrinėti (kasaciniame skunde nenurodoma, kurios instancijos teismui).

Dėl L. D. B. kasacinio skundo (BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymas)

Išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai daro įvertinę byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos, tačiau teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai.

Skunde kasatorė L. D. B. nurodo, kad kasacinės instancijos teismas turi objektyviai išanalizuoti bylos įrodymus ir pasisakyti dėl jų pagrįstumo, tačiau pažymėtina, jog kasacinės instancijos teismo kompetencija įrodymų vertinimo srityje yra ribota, nes šis teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) pagal pagrindus, nustatytus BPK 369 straipsnyje, t. y. jeigu kasaciniame skunde nurodyta, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis) arba, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Taigi kasacinės instancijos teismas įrodymų nerenka, byloje esančių įrodymų netiria, jų nevertina ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Nagrinėdamas bylą, kasacinės instancijos teismas patikrina, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nustatant šias aplinkybes nebuvo esmingai pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai.

Kasaciniame skunde nuteistoji L. D. B. ginčija teismų atliktą įrodymų vertinimą ir tuo pagrindu byloje nustatytas faktines aplinkybes, tačiau argumentuotai ir įtikinamai nepagrindžia esminio BPK 20 straipsnyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo; kasatorė tik išdėsto savo nuomonę dėl bylos duomenų vertinimo ir jų pakankamumo jos kaltei pagal BK 260 straipsnio 3 dalį pagrįsti. Kasaciniame skunde L. D. B. bylos įrodymus aptaria atskirai, tačiau pažymėtina, kad išvados apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes daromos įvertinus bylos duomenų visumą. Be to, nė vienai įrodymų rūšiai negalima teikti prioritetinės reikšmės, todėl kasatorė neteisi, teigdama, kad įrodinėjimas išvestiniais įrodymais negalimas. Išanalizavusi nuteistosios L. D. B. kasacinio skundo motyvus ir palyginusi juos su teismų sprendimais bei kita bylos medžiaga, teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvados, kad teismai, vertindami įrodymus, nesilaikė BPK 20 straipsnyje nustatytų taisyklių. Nuteistosios L. D. B. kaltę padarius BK 260 straipsnio 3 dalį (nustatytomis aplinkybėmis laikius labai didelį kiekį narkotinių medžiagų, gabenus narkotines medžiagas) numatytą nusikalstamą veiką patvirtina įrodymų visuma: policijos pareigūnų T. N., R. S., A. J., S. O., R. B. parodymai, 2009 m. vasario 20 d. L. D. B. automobilio apžiūros, 2009 m. vasario 20 d. kratos (atliktos L. D. B. priklausančiame bute), daiktų, rastų kratos metu, apžiūros, slapto sekimo protokolų duomenys, taip pat specialistų išvados Nr. 140-(1726)-ISI-1752, 140-(1495)-ISI-4030, 140-(1518)-ISI-1701, 140-(1740)-ISI-1836, 140-(1741)-ISI-1412.

Nuosprendyje ir nutartyje teismai pasisakė dėl kitų nuteistųjų parodymų įvertinimo: juos motyvuotai paneigė, todėl vertino kritiškai. Teismai pagrįstai rėmėsi policijos pareigūnų T. N., R. S., A. J., S. O., R. B. parodymais, kad kasatorė savo automobiliu veždavo V. K. parduoti narkotinių medžiagų kitiems asmenims, nes jų parodymus patvirtino slapto sekimo protokolo duomenys ir kiti įrodymų šaltiniai. Kasatorės teiginys, kad šie pareigūnai suinteresuoti, jog byloje būtų priimtas apkaltinamasis nuosprendis vien dėl to, kad jie atliko ikiteisminio tyrimo procesinius veiksmus, yra nesvarus ir iš esmės deklaratyvus. Tai, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas dėl J. Š. nusikalstamų veiksmų įtariant jį neteisėtu disponavimu narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas parduoti ar kitaip platinti (BK 260 straipsnio 1 dalis), nepaneigia kasatorės atsakomybės ir nekelia abejonių dėl vėliau tyrimo bei teisminio bylos nagrinėjimo metu surinktų įrodymų, patvirtinančių jos kaltę, patikimumo. Teismų procesiniuose sprendimuose pasisakyta ir dėl kratos L. D. B. namuose, Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), metu paimtų daiktinių įrodymų – folijos lapelių, mažų polietileninių maišelių, ant kurių rasta L. D. B. pirštų ir biologinių pėdsakų, įrodomosios reikšmės kitų bylos duomenų kontekste, paneigiant kasatorės iškeltas versijas dėl šių pėdsakų atsiradimo. Kitaip vertinti šių įrodymų teisėjų kolegija neturi pagrindo. Nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas ir tai, kad teismas įvertino kasatorės elgesį kratos metu, kai ji bandė paslėpti piniginę su pinigais. Bylos įrodymų vertinimas priskirtinas teismo kompetencijai, kurią jis įgyvendina pateikdamas motyvuotas išvadas dėl įrodymų vertinimo. Taip pat kaip nepagrįstas atmestinas kasacinio skundo motyvas, kad teismui padarius išvadą, jog L. D. B. bendrininkavo su V. K. platinant narkotines medžiagas, nuteistajai turėjo būti inkriminuotas ir narkotinių medžiagų įgijimas, nes negalima platinti narkotinių medžiagų jų neįgijus. BK 260 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėtyje nustatyti alternatyvūs veikos požymiai (gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno, siuntė, pardavė ar kitaip platino), taigi pakanka vieno jų, kad asmuo būtų traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal šį straipsnį.

Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai tinkamai vertino bylos įrodymus, todėl nepadarė skunde nurodomų BPK 1 straipsnio, 20 straipsnio 5 dalies ir 44 straipsnio pažeidimų. Netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas siejamas su esminiais BPK pažeidimais, tačiau tokių nenustačius, nėra pagrindo daryti išvados ir dėl netinkamo BK taikymo.

Dėl V. K. kasacinio skundo

Nuteistasis V. K. kasaciniame skunde ginčija teismų atliktą įrodymų vertinimą, nesutinka su jo rezultatu, kuris buvo pagrindas nuteisti jį pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai ir neteisingai išnagrinėjo jo apeliacinį skundą. Tačiau pažymėtina, kad didžioji A. K. kasacinio skundo dalis, susijusi su įrodymų vertinimu ir apeliacinio skundo išnagrinėjimu, neatitinka kasaciniam skundui keliamų reikalavimų, išdėstytų BPK 368 straipsnio 2 dalyje, nustatančioje, jog kasaciniame skunde, be kitų reikalavimų, turi būti nurodyti teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 369 straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą. Nors kasaciniame skunde nuteistasis A. K. nurodo esminius BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 320 straipsnio 3 dalies pažeidimus, tačiau nepateikia jokių aiškių, konkrečių, įtikinamų ir tinkamai argumentuotų teiginių, pagrindžiančių esminių BPK pažeidimų padarymą, paaiškinančių, kokie įrodymai, kasatoriaus nuomone, gauti neteisėtai, kokių prieštaravimų teismai nepašalino, kokias aplinkybes turėjo ištirti pakartotiniai, kuo reiškėsi neišsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas, taip pat netinkamas bylos patikrinimas pagal paduotą apeliacinį skundą. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismas netinkamai taikė BK 24 straipsnio 1 dalies, 60 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, tačiau jokių teisinių argumentų dėl to taip pat nenurodoma. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija nurodytus skundo teiginius laiko deklaratyviais ir pasisako tik dėl tų kasacinio skundo argumentų, kurie sudaro kasacinio nagrinėjimo dalyką.

Kolegijos vertinimu, atmestinas kaip nepagrįstas A. K. kasacinio skundo argumentas, kad narkotinės medžiagos – 0,071 g heroino – įsigijimo ir pardavimo faktai teismų paprasčiausiai preziumuojami remiantis narkotinių medžiagų suradimo bute, esančiame Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), faktu. Pažymėtina, kad kasatorius nėra nuteistas už 0,071 g heroino įsigijimą, o šių narkotinių medžiagų pardavimo A. K. faktas įrodytas teismų išsamiai ištirtais, teisminio nagrinėjimo metu patikrintais ir tinkamai įvertintais įrodymais: telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolo ir jo suvestinės, slapto sekimo protokolo, A. K. asmens kratos protokolo duomenimis, 2009 m. kovo 9 d. specialisto išvada Nr. 140-(1492)-ISI-1837, policijos pareigūnų A. J., R. S. parodymais.

Taip pat ne prielaidomis, o įrodymais (kratos, daiktų apžiūros, specialistų išvadomis ir kt.), išdėstytais teismų sprendimuose, pagrįsta A. K. kaltė dėl labai didelio kiekio narkotinės medžiagos, t. y. 177,374 g miltelių, kurių sudėtyje buvo 46,086 g heroino, laikymo bute, esančiame Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini). Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad tik kasaciniame skunde V. K. iškėlė versiją, jog pareigūnai darė jam psichologinį spaudimą, grasindami apkaltinti ir jo žmoną, jeigu jis neprisiims atsakomybės už neva jų namuose rastas narkotines medžiagas. Iki tol viso proceso metu (net ir savo apeliaciniame skunde) kasatorius pripažino laikęs heroiną.

Apeliacinės instancijos teismo nutartimi buvo panaikinta pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl A. K. nuteisimo už narkotinių medžiagų – 1380 g aguonų ir jų dalių koncentrato – gabenimą ir laikymą. Toks sprendimas priimtas todėl, kad, išnaudojus visas procesines galimybes, nepavyko nustatyti konkrečių narkotinių medžiagų įgijimą ir gabenimą patvirtinančių aplinkybių ir, atsižvelgiant į BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų reikalavimus, nuosprendyje išdėstyti įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes bei pagrįsti tai įrodymais. Dėl tų pačių priežasčių panaikinta ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl A. K. nuteisimo už labai didelio kiekio narkotinės medžiagos, t. y. 177,374 g miltelių, kurių sudėtyje buvo 46,086 g heroino, įsigijo ir parsigabenimo į savo gyvenamąją vietą – butą, esantį Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini). Kasatoriaus teiginys, kad teismas turėjo išsiaiškinti šias aplinkybes, nepagrįstas BPK normomis, nelogiškas ir nepalankus pačiam kasatoriui, todėl atmestinas.

Nėra pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pažeisdamas BPK 224 ir 225 straipsniuose nustatytas teismingumo taisykles, todėl apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, privalėjo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Bylos duomenys patvirtina, kad J. Š., V. K., L. D. B. ir A. K. nusikalstamos veikos, susijusios su narkotinių medžiagų disponavimu (BK 259 straipsnio 1 dalis, 260 straipsnio 1 dalis, 260 straipsnio 3 dalis), buvo įvykdytos Klaipėdoje. Dėl to, vadovaujantis BPK 225 straipsnio 1 dalimi ir 226 straipsnio 1 dalimi, ši baudžiamoji byla turėjo būti perduota Klaipėdos apygardos teismui. Taip ir buvo padaryta, tačiau iki bylos pradėjimo nagrinėti teisme 2009 m. spalio 27 d. raštu Klaipėdos apygardos teismo pirmininkas, vadovaudamasis BPK 229 straipsniu, kreipėsi į Lietuvos apeliacinio teismo pirmininką dėl bylos perdavimo iš teismo, kuriam ji teisminga, kitam teismui. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkės L. Garnelienės 2009 m. lapkričio 6 d. nutartimi toks prašymas buvo patenkintas, motyvuojant tuo, kad nagrinėjamoje byloje ikiteisminis tyrimas pradėtas gavus Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjo L. P. pareiškimą, todėl, siekiant pašalinti bet kokias abejones dėl bet kurio Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjo galimo šališkumo (BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punktas), taip pat užtikrinti teisingumo interesus, byla perduotina kitam apygardos teismui (BPK 229 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Taigi bylos perdavimas iš vieno apygardos teismo, kuriam ji teisminga, kitam apygardos teismui buvo išspręstas teisėtai, todėl nėra pagrindo konstatuoti bylos teismingumo nuostatų pažeidimo.

Kasatorius taip pat nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatęs pirmosios instancijos teismo padarytus BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų pažeidimus, vadovaudamasis BPK 329 straipsnio 4 punktu, privalėjo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimti naują nuosprendį. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių ir dėl to pakeitęs nuosprendį, panaikinant jo dalis dėl A. K. nuteisimo už narkotinių medžiagų įgijimą, gabenimą ir laikymą, baudžiamojo proceso įstatymo nepažeidė, nes, vadovaudamasis BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 328 straipsnio 3 punkto nuostatomis, teisėtai priėmė nutartį, o ne nuosprendį.

Nagrinėjamoje byloje Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymas nebuvo taikomas. Pagal L. P. pareiškimą 2008 m. gruodžio 31 d. pradėjus ikiteisminį tyrimą, visi procesiniai veiksmai buvo atliekami vadovaujantis BPK nuostatomis, todėl kasaciniame skunde nurodoma kasacinė nutartis Nr. 2K-120/2008 neatitinka byloje esančios faktinės situacijos, taigi joje pateikti išaiškinimai yra neaktualūs.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio naikinimo ar keitimo pagrindų, kasaciniai skundai atmestini, o teismų sprendimai paliktini galioti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Nuteistųjų A. K., L. D. B. ir V. K. kasacinius skundus atmesti.