Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eugenijaus Antanausko, Eduardo Maškevičiaus ir Lino Pauliukėno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2023 m. sausio 6 d. nuosprendžio, kuriuo A. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį (2 nusikalstamos veikos), 187 straipsnio 3 dalį, 259 straipsnio 1 dalį ir nubaustas:

– pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl 2022 m. liepos 3–4 d. padarytos nusikalstamos veikos) – 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausme;

– pagal BK 187 straipsnio 3 dalį – 30 (trisdešimties) parų arešto bausme;

– pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl 2022 m. spalio 6 d. padarytos nusikalstamos veikos) – 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausme;

– pagal BK 259 straipsnio 1 dalį – 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, už 2022 m. liepos 3–4 d. nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 2 dalyje ir 187 straipsnio 3 dalyje, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir A. R. paskirta subendrinta 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, ši subendrinta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausmėmis, paskirtomis pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir 259 straipsnio 1 dalį ir A. R. paskirta subendrinta 3 (trejų) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, ši subendrinta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir A. R. paskirta 2 (dvejų) metų ir 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, ši 2 (dvejų) metų ir 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. vasario 20 d. nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės neatlikta 1 (vienerių) metų 1 (vieno) mėnesio ir 10 (dešimties) dienų dalimi ir A. R. paskirta galutinė subendrinta 2 (dvejų) metų ir 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo nuosprendžio priėmimo dienos, į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2022 m. spalio 6 d. iki 2023 m. sausio 5 d. imtinai.

A. R. paskirta kardomoji priemonė suėmimas palikta iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Nuosprendžiu priteista iš nuteistojo A. R.: civiliniam ieškovui D. D. 421 Eur, civiliniam ieškovui V. M. – 110 Eur turtinės žalos atlyginimo; valstybei –160 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. R. nuteistas už tai, kad sugadino nedidelės vertės svetimą turtą ir įsibrovęs į saugyklą pagrobė svetimą turtą, o būtent: jis laikotarpiu nuo 2022-07-03 16.00 val. iki 2022-07-04 7.30 val., tiksli data ir laikas nenustatytas, atsuktuvu išdauždamas prie (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, stovėjusio D. D. priklausančio automobilio „Citroen Jumpy“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), galinį ir dešinės pusės durelių 200 Eur vertės stiklus, įsibrovė į automobilį ir iš jo pagrobė 100 Eur vertės radijo imtuvą „Makita“, 65 Eur vertės bateriją, 50 Eur vertės suktuką „Hilti“, 200 Eur vertės perforatorių „Hilti“ su smūginio gręžimo grąžtų komplektu ir smūginiu antgaliu bei 6 Eur vertės tepalą. Tokiu būdu A. R., įsibrovęs į saugyklą, sugadino 200 Eur vertės turtą ir pagrobė D. D. priklausantį 421 Eur vertės turtą.

2. Be to, A. R. nuteistas už tai, kad įsibrovęs į saugyklą pagrobė svetimą turtą, o būtent: jis 2022-10-06, tikslus laikas nenustatytas, atsuktuvu išdauždamas prie (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, stovėjusio V. M. priklausančio automobilio „Peugeot Expert“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), galinį kairės pusės durelių stiklą, įsibrovė į automobilį ir iš jo pagrobė 880 Eur vertės dujinę / akumuliatorinę viniakalę „Paslode IMD90I“, 199 Eur vertės akumuliatorinį diskinį pjūklą „Dewalt DCS391“, 338 Eur vertės akumuliatorinį smūginį veržliasukį „Dewalt DCF894“, 213 Eur vertės smūginį veržliasukį „Dewalt DCF887“, 357 Eur vertės akumuliatorinį suktuvą „Dewalt DCD791“. Tokiu būdu A. R., įsibrovęs į saugyklą, pagrobė V. M. priklausantį 1 987 Eur vertės turtą.

3. Be to, A. R. nuteistas už tai, kad neteisėtai disponavo narkotinėmis medžiagomis neturėdamas tikslo jų parduoti ar kitaip platinti, o būtent: jis 2022-10-06, apie 23.35 val., neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, laikė narkotinę medžiagą – karfentanilį, kurio masė yra 0,000211 g, bei narkotinę medžiagą – metadoną, kurio masė yra 0,0068 g, prie savęs cigarečių pakelyje, iki kol jas apžiūros metu Kauno g. 6, Klaipėdoje, rado ir paėmė policijos pareigūnas.

II. Apeliacinio skundo argumentai

4. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. R. prašo nuosprendį pakeisti ir paskirti jam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę arba sušvelninti jam paskirtą bausmę ir paskirti subendrintą ne ilgesnę kaip 1 metų laisvės atėmimo bausmę. Nurodo, kad jis savo kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų pripažino visiškai, gailisi dėl to, ką padarė, ir turi būti nubaustas už padarytus nusikaltimus, tačiau mano, kad teismas paskyrė jam per griežtą bausmę, kurią jis prašo sušvelninti, be to, mano, kad ir teismas neturėjo iš jo priteisti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų.

Dėl paskirtos bausmės

4.1. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis: 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija.

4.2. BK 54 straipsnyje numatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai reikalauja, kad teismas bausmę skirtų neperžengdamas įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribų, atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Konkrečiu atveju teismas, atsižvelgdamas į minėtas, turinčias reikšmės bausmei skirti, aplinkybes, paskiria nuteistajam individualizuotą bausmę, siekdamas įgyvendinti bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

4.3. Turint omenyje teisingumą teisingos bausmės paskyrimo prasme, teisingumas visų pirma reiškia įstatyme nustatytą optimalų kaltininkui pasitaisyti reikalingą bausmės dydį. Teisingumo principui prieštarauja tiek aiškiai per griežtos, tiek ir aiškiai per švelnios bausmės paskyrimas. Svarbu ir tai, kad kaltininko asmenybės ir jo padarytos veikos vertinimas suponuotų išvadą, jog sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, būtų teisingas. Būtent šių aplinkybių viseto įvertinimas teismams leidžia daryti išvadą dėl bausmės atitikties teisingumo principui.

4.4. Šiuo atveju teismas, nors ir pripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis, A. R., prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir dėl to gailisi, vis dėlto skyrė jam griežčiausios rūšies bausmę – terminuotą laisvės atėmimą, nors BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje yra numatytos ir žymiai švelnesnės bausmės, t. y. bauda arba areštas, arba laisvės apribojimas. Griežčiausios rūšies bausmę teismas paskyrė motyvuodamas tuo, kad jis, A. R., nėra padaręs išvadų iš ankstesnių teistumų ir tokiu savo elgesiu demonstruoja aiškų nenorą laikytis įstatymų ir stoti į dorą ir sąžiningą gyvenimo kelią.

4.5. Nepaisant tokio teismo požiūrio, vis dėlto, apelianto nuomone, teismas bylą išnagrinėjo formaliai, t. y. neįvertino jo neteisėtų veiksmų sukeltų pasekmių, t. y. neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusiajam V. M. buvo grąžinti visi pavogti daiktai ir žala jam padaryta tik dėl išdaužto automobilių durelių stiklo ir jis įsipareigojo šią 110 Eur žalą nukentėjusiajam atlyginti. Nukentėjusiajam D. D. taip pat yra grąžinta didžioji dalis jo pavogtų daiktų. Apelianto nuomone, teismas turėjo į tai atsižvelgti ir, esant tokiai aplinkybei, galėjo paskirti švelnesnę bausmę.

4.6. Švelnesnę bausmę teismas galėjo paskirti ir atsižvelgdamas į tai, kad jis, A. R., visiškai pripažino savo kaltę, nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios davė nuoseklius parodymus, paaiškino visas nusikaltimų aplinkybes ir nuoširdžiai gailėjosi dėl to, ką padarė. Bylos nagrinėjimo metu jis paaiškino, kad nusikaltimus padarė, nes yra priklausomas nuo psichiką veikiančių medžiagų vartojimo ir reikėjo pinigų tokių medžiagų įsigijimui. Jis puikiai supranta, kad tai neatleidžia jo nuo atsakomybės už tai, ką padarė, tačiau jis teismui paaiškino, kad deda visas pastangas, kad išsivaduotų nuo psichiką veikiančių medžiagų vartojimo.

4.7. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir į teisingumo principą, dėl to skyrė jam per griežtą bausmę, nors, apelianto manymu, buvo visos sąlygos taikyti jam BK 75 straipsnio 2 dalį ir atidėti paskirtos bausmės vykdymą.

4.8. BK 75 straipsnio 2 dalis numato, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip 6 metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip 4 metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo 1 iki 3 metų.

4.9. Skundžiamu nuosprendžiu jis yra nuteistas už du apysunkius nusikaltimus, vieną nesunkų nusikaltimą ir vieną nusižengimą. Jam paskirta galutinė bausmė nesiekia 4 metų. Nepaisant to, kad jis jau buvo ne kartą teistas, iš tiesų yra padaręs išvadas apie savo gyvenimo būdą ir nuoširdžiai pasižada ateityje nebenusikalsti. Kaip jau minėta, nusikaltimus, už kuriuos dabar yra nuteistas, padarė, nes reikėjo pinigų psichiką veikiančių medžiagų įsigijimui, nuo kurių yra priklausomas, tačiau, kaip minėta, jis deda pastangas, kad galėtų išsivaduoti nuo šios priklausomybės.

4.10. Todėl, apelianto nuomone, bausmės tikslai gali būti ir bus pasiekti paskyrus jam švelnesnės rūšies bausmę arba sušvelninus paskirtą bausmę ir leidus atlikti tik jos dalį. A. R. nurodo, kad jis sutinka su bet kokiomis baudžiamojo poveikio priemonėmis ir atsakingai pasižada vykdyti bet kokią BK 75 straipsnio 5 dalyje numatytą jam paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę.

4.11. Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, A. R. prašo paskirti jam švelnesnę bausmę ir pritaikius BK 75 straipsnį iš dalies atidėti jam paskirtos bausmės vykdymą.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo

4.12. Skundžiamu nuosprendžiu iš jo, A. R., yra priteista 160 Eur už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Apelianto nuomone, šios išlaidos iš jo yra priteistos nepagrįstai.

4.13. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus.

4.14. Tačiau BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 punkte yra nurodyta, kad gynėjo dalyvavimas yra būtinas sprendžiant suėmimo skyrimo įtariamajam ar kaltinamajam klausimą, taip pat tiriant ir nagrinėjant bylas, kai įtariamasis ar kaltinamasis yra suimtas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, kai kaltinamasis yra suimtas, gynėjo dalyvavimas yra būtinas ir tai nepriklauso nuo paties teisiamo asmens (šiuo atveju jo, A. R.) valios.

4.15. Nors BPK 106 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas iš nuteistojo gali išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas ir tuo atveju, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, vis dėlto kiekvienu tokiu atveju turi būti įvertintos konkrečios baudžiamosios bylos aplinkybės.

4.16. A. R. nurodo, kad šiuo atveju teismas jo turtine padėtimi iš viso nesidomėjo ir jos nevertino. Sprendimą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo grindė tik tuo, kad jis yra darbingo amžiaus.

4.17. Įstatymas, įtvirtindamas nuostatas dėl būtino gynėjo dalyvavimo, siekė užtikrinti, kad įtariamųjų ar kaltinamųjų teisės būtų tinkamai ginamos. Gynėjas dalyvauja, nesant paties įtariamojo ar kaltinamojo prašymo paskirti gynėją. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad siekiant užtikrinti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punkte ir BPK 44 straipsnio 8 dalyje numatytą kaltinamojo teisę į gynybą, valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimas iš kaltinamojo, kuris yra suimtas, yra nesuderinamas su jo teise į gynybą.

4.18. Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, apelianto manymu, išlaidos už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą yra priteistos iš jo nepagrįstai, todėl ši nuosprendžio dalis turi būti panaikinta.

5. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Apeliacinis skundas atmestinas.

7. Iš apeliacinio skundo matyti, kad nuteistasis A. R. neginčija jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, savo kaltės ir veikų kvalifikacijos, tačiau prašo paskirti jam švelnesnės rūšies bausmę arba pritaikius BK 75 straipsnį jam paskirtos bausmės vykdymą iš dalies atidėti, arba paskirti subendrintą ne ilgesnę kaip vienų metų laisvės atėmimo bausmę. Be to, apelianto nuomone, teismas neturėjo iš jo priteisti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų. Būtent šiais klausimais apygardos teismas ir pasisako.

Dėl bausmės

8. BK 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Nuteisdamas asmenį, t. y. paskirdamas jam bausmę už nusikalstamą veiką, dėl kurios padarymo jis pripažįstamas kaltu, teismas bausmę skiria vadovaudamasis BK 54 straipsnyje nustatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, kaip antai dėl bausmės skyrimo asmeniui, pirmą kartą teisiamam už neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą (BK 55 straipsnis), dėl bausmės skyrimo pavojingam recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą (BK 56 straipsnis), bausmės skyrimo, esant atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių, įvertindamas kiekvienos šių aplinkybių reikšmę, atsižvelgdamas į šių aplinkybių kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parinkdamas švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuojant nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys), ir kt. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria tokią bausmę, kuri numatyta įstatymo, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį teismas, skirdamas bausmę ir parinkdamas jos rūšį bei dydį, atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Be šių aplinkybių, teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga ir proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai nusikalstamai veikai: bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, be to, būtina atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. Nr. 2K-105/2009, 2K-428/2009, 2K-539/2009, 2K-575/2009, 2K-43/2011, 2K-28/2012, 2K-316/2014, 2K-7-2-699/2016). Teismų praktikoje pripažįstama, kad bausmės taikymas atitinka proporcingumo reikalavimus, kai tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta. Teismas, spręsdamas klausimą dėl kaltininko asmenybės pavojingumo ir jam taikytinos bausmės rūšies, dydžio, laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo ir kitų su bausmės paskyrimu susijusių klausimų, turi ypač atkreipti dėmesį į tai, ar nusikalstama veika padaryta atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamos veikos padarymo, koks kaltininko elgesys po jos padarymo, ar kaltininkas yra toks pavojingas, kad jo neizoliavus nuo visuomenės gali kilti grėsmė visuomenės, jos narių saugumui ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2A-7-6/2013).

9. BK 178 straipsnio 2 dalyje, inter alia (be kita ko), numatyta, kad tas, kas pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki 6 metų. BK 187 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad tas, kas sunaikino ar sugadino nedidelės vertės svetimą turtą, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu. BK 259 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas neturėdamas tikslo jas parduoti ar kitaip platinti, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki 2 metų. Apylinkės teismas už šių nusikalstamų veikų padarymą paskyrė A. R. griežčiausias sankcijose numatytų bausmių rūšis, atitinkamai – areštą (už baudžiamąjį nusižengimą) ir laisvės atėmimą (už nusikaltimus), nustatydamas artimus sankcijų vidurkiui jų dydžius. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad paskirdamas A. R. už padarytas nusikalstamas veikas griežčiausias savo rūšimi bausmes – laisvės atėmimą už du apysunkius nusikaltimus (BK 178 straipsnio 2 dalis) ir vieną nesunkų nusikaltimą (BK 259 straipsnio 1 dalis), ir areštą už baudžiamąjį nusižengimą, šis teismas vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, nustatytais BK 54 straipsnyje, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį (padaryti du apysunkiai ir vienas nesunkus tyčiniai nusikaltimai (BK 11 straipsnio 3, 4 dalys) ir vienas baudžiamasis nusižengimas (BK 12 straipsnis)), A. R. kaltės formą ir rūšį (veikė tiesiogine tyčia), į nustatytą A. R. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), ir į nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikalto būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Be nurodytų aplinkybių, teismas įvertino ir apelianto asmenybę, t. y. kad jis nusikalto būdamas praeityje daug kartų teistas – nusikalstamas veikas padarė iš tokio pat tipo automobilių ir tokiu pačiu būdu kaip ir ankstesnes 21 nusikalstamas veikas nuosavybei, už kurių padarymą nuteistas paskutiniu nuosprendžiu realia laisvės atėmimo bausme, neatlikęs šios bausmės, lygtinio paleidimo metu. Įvertinęs šias aplinkybes, atsižvelgęs į tai, jog A. R. nusikalto neatlikęs 2019-02-20 nuosprendžiu paskirtos bausmės, tai rodo, kad jis iš ankstesnių teistumų išvadų nedaro ir tokiu savo elgesiu demonstruoja aiškų nenorą laikytis įstatymų ir stoti į dorą ir sąžiningą gyvenimo kelią, taip pat atsižvelgdamas į tai, kad jis savo kaltę dėl padarytų nusikalstamų veikų visiškai pripažino ir gailėjosi dėl savo elgesio, apylinkės teismas padarė išvadą, jog visų šių aplinkybių visuma suponuoja, kad nebe pirmą kartą teisiamam A. R. už padarytus tyčines nusikalstamas veikas turi būti paskirta griežčiausia sankcijose numatyta bausmė, atitinkamai – laisvės atėmimas už nusikaltimus ir areštas už baudžiamąjį nusižengimą, nustatant artimus sankcijų vidurkiui šių bausmių dydžius. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nėra jokio pakankamo pagrindo manyti, kad šiuo atveju bausmės tikslai nebe pirmą kartą teisiamam A. R., kuris nusikalto lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos už analogiško pobūdžio nusikalstamas veikas nuosavybei metu, bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo.

10. Taigi iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas nuteistajam A. R. skirtinos bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes ir tinkamai taikė BK 41, 54 ir 61 straipsnių nuostatas. Apygardos teismas pritaria pirmosios instancijos teismui dėl aktualių aplinkybių, skirtų A. R. bausmei individualizuoti, vertinimo, tiek parenkant bausmės rūšį – laisvės atėmimą už nusikaltimus ir areštą už baudžiamąjį nusižengimą, tiek nustatant konkretų šių bausmių dydį nuteistajam.

11. Pažymėtina, kad nuteistojo A. R. padarytos veikos yra tyčinės, trys iš jų nukreiptos į vieną labiausiai teisės saugomų gėrių – nuosavybę, kita, susijusi su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, yra taip pat pavojinga, kelianti didelį pavojų žmonių sveikatai, smukdanti visuomenės moralę, daranti žalą įvairiems visuomeniniams santykiams, dėl to nukenčia tam tikros socialinės vertybės. Inkriminuotas nusikalstamas veikas jis padarė būdamas praeityje ne kartą teistas už analogiško pobūdžio, tik skirtingos apimties nusikaltimus nuosavybei (vagystes, turto sugadinimą), taip pat už neteisėtą disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti ir kitas nusikalstamas veikas, turėdamas neišnykusį teistumą (paskutinį kartą teistas Klaipėdos apylinkės teismo 2019-02-20 nuosprendžiu už nusikaltimų, numatytų BK 178 straipsnio 2 dalyje (21 nusikalstama veika) padarymą galutine subendrinta 4 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme). BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punktas numato, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į kaltininko asmenybę, o būtent į praeityje įvykdytas nusikalstamas veikas ir asmens požiūrį į įstatymo saugomus teisinius gėrius, jo daromų nusikalstamų veikų sistemingumą ir dinamiką. Todėl apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė ir į tai, kad A. R. nusikalto, būdamas anksčiau ne kartą teistas, esant neišnykusiam teistumui. Nuteistojo A. R. nusikalstamas elgesys rodo jo susiformavusį nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės ir elgesio normas, nenorą keisti savo gyvenimo būdą, stoti į doros kelią. Jo padarytos nusikalstamos veikos nebuvo atsitiktinės, nes, kaip minėta, jis nusikalto būdamas praeityje ne kartą teistas, turėdamas neišnykusį teistumą, nepraėjus nė 8 mėnesiams po lygtinio paleidimo (2021-11-15 (t. 4, b. l. 18)) iš pataisos įstaigos, kur atliko laisvės atėmimo bausmę pagal Klaipėdos apylinkės teismo 2019-02-20 nuosprendį, kuriuo, kaip minėta, buvo nuteistas net už 21 vagystės epizodą realia laisvės atėmimo bausme. Tai parodo, kad jo antivisuomeninės nuostatos yra susiformavusios, atskleidžia nuteistojo susiformavusį nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės ir elgesio normas, nenorą keisti savo gyvenimo būdą ir stoti į doros kelią, todėl švelnesnės nei realus laisvės atėmimas bausmės skyrimas nuteistajam neleistų pasiekti baudžiamajame įstatyme įtvirtintų bausmės tikslų. Dėl šios priežasties, teisėjų kolegijos vertinimu, bausmės paskirčiai (BK 41 straipsnio 2 dalis) įgyvendinti švelnesnės A. R. inkriminuotų nusikalstamų veikų sankcijose įtvirtintos bausmės rūšies paskyrimo šiuo atveju nebepakanka. Šių duomenų kontekste teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui dėl aktualių aplinkybių bausmės individualizavimui vertinimo ir konstatuoja, kad nebe pirmą kartą teisiamam A. R. paskirta laisvės atėmimo bausmė už padarytus tyčinius nusikaltimus, numatytus BK 178 straipsnio 2 dalyje ir 259 straipsnio 1 dalyje, ir arešto bausmė už padarytą baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 187 straipsnio 3 dalyje, negali būti laikomos aiškiai per griežtos.

12. Nors nuteistasis A. R. apeliaciniame skunde akcentuoja aplinkybę, kad nukentėjusiajam V. M. buvo grąžinti visi pavogti daiktai (žala jam padaryta tik dėl išdaužto automobilių durelių stiklo ir jis įsipareigojo šią 110 Eur žalą nukentėjusiajam atlyginti), nukentėjusiajam D. D. taip pat yra grąžinta didžioji dalis jo pavogtų daiktų, tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, A. R. pavogti daiktai buvo grąžinti nukentėjusiesiems ne jo paties, o policijos pareigūnų iniciatyva po to, kai šie daiktai buvo surasti. Todėl tai, kad A. R. pavogti daiktai buvo grąžinti nukentėjusiesiems, nėra nuteistojo nuopelnas.

13. Bausmės švelninimui neduoda pagrindo ir nuteistojo A. R. apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė, kad jis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios visiškai pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi dėl to, ką padarė. Pažymėtina, jog į šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas jau atsižvelgė, ji sąlygojo nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės konstatavimą ir už padarytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 2 dalyje, 187 straipsnio 3 dalyje ir 259 straipsnio 1 dalyje, skirtinų atitinkamai laisvės atėmimo ir arešto bausmių, artimų sankcijų vidurkiui, skyrimą, nors, kaip minėta, teismas nustatė ne tik A. R. atsakomybę lengvinančią, bet ir sunkinančią aplinkybę, jog nusikaltimą jis nusikalto būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Pažymėtina ir tai, jog A. R. pripažįstant savo nusikalstamas veikas, apylinkės teismas, subendrinęs už atskiras nusikalstamas veikas paskirtas bausmes, kurios buvo subendrintos teismui pasirinkus nuteistajam palankiausią bausmių bendrinimo būdą – dalinį bausmių sudėjimą (išskyrus 2022-07-03–4 d. idealiąja sutaptimi padarytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 2 dalyje ir 187 straipsnio 3 dalyje, kurios, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, buvo subendrintos apėmimo būdu), prie griežčiausios laisvės atėmimo bausmės pridedant po tik po pusę švelnesnių laisvės atėmimo bausmių, vadovaudamasis BK 64¹ straipsniu, jam paskirtą subendrintą 3 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę sumažino vienu trečdaliu ir paskyrė 2 metus ir 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kuri buvo subendrinta su Klaipėdos apylinkės teismo 2019-02-20 nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi teismui taip pat parinkus palankiausią nuteistajam bausmių bendrinimo būdą. Taigi A. R. apeliaciniame skunde akcentuojamas jo prisipažinimas ir gailėjimasis skundžiamame nuosprendyje buvo įvertinti pripažinus tai jo atsakomybę švelninančia aplinkybe, pritaikius BK 64¹ straipsnio nuostatas ir sumažinus už atskiras nusikalstamas veikas paskirtą subendrintą bausmę vienu trečdaliu, kurią dar labiau švelninti teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo.

14. Nuteistojo A. R. apeliacinio skundo argumentai, kad jis nusikalto, nes reikėjo pinigų psichiką veikiančių medžiagų įsigijimui, nuo kurių yra priklausomas, nors, apelianto teigimu, jis deda pastangas, kad išsivaduotų nuo šios priklausomybės, tėra deklaratyvus siekis sušvelninti savo teisinę padėtį ir, priešingai apelianto tvirtinimui, nesudaro pagrindo taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą tuo pagrindu, kad, apelianto nuomone, buvo visos sąlygos taikyti jam BK 75 straipsnio 2 dalį.

15. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad be formalių BK 75 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, viena svarbiausių aplinkybių, leidžiančių taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, yra teismo išvada, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus jos atlikimo. Ši aplinkybė priklauso teismo diskrecijai. Taigi teismas, svarstydamas, ar gali būti taikomas bausmės vykdymo atidėjimas, turi nuspręsti ne tik ar yra formalios BK 75 straipsnyje įtvirtintos sąlygos taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, bet ir tai, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį.

16. Pažymėtina, jog kasacinės instancijos teismo praktikoje yra išaiškinta, kad bausmės vykdymo atidėjimas negali būti taikomas formaliai, neatsižvelgiant į tai, kad asmuo jau daug kartų teistas arba nusikalstamos veikos padarymo metu turi neišnykusį teistumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-405/2012, 2K-132-942/2016). Situacijos, kai nuteistasis bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padaro tyčinį nusikaltimą, teismų praktikoje paprastai vertinamos kaip paneigiančios galimybę pasiekti bausmės paskirtį be realaus bausmės atlikimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-58/2009, 2K-228/2010, 2K-171-697/2019 ir kt.). Kadangi baudžiamajame įstatyme nėra išvardyta aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas šį klausimą, teismai turėtų vadovautis bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-7-29-942/2016, 2K-217-976/2018 ir kt.). Kitaip tariant, toks sprendimas turi atitikti BK 41, 54 ir kituose straipsniuose įtvirtintus reikalavimus skiriamai bausmei. Taigi, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios su padaryta nusikalstama veika ir su nuteistojo asmenybe: nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo (arba asmeniui atlikus tik jos dalį) ir kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę, intensyvią priežiūrą ir (ar) BK 75 straipsnio 5 dalyje nustatytas pareigas. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-179-693/2017, 2K-244-976/2021 ir kt.).

17. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas, netaikydamas bausmės vykdymo atidėjimo, neteisingai vertino bylos duomenis ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kaip minėta, A. R. padarė keturias tyčines nusikalstamas veikas – vieną nesunkų, du apysunkius nusikaltimus ir vieną baudžiamąjį nusižengimą, būdamas praeityje daug kartų teistas iš esmės už analogiško pobūdžio, tik skirtingos apimties nusikaltimus nuosavybei (vagystes), taip pat taip pat už neteisėtą disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti ir kitas nusikalstamas veikas, turėdamas neišnykusį teistumą, nepraėjus nė 8 mėnesiams po lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos, kur atliko laisvės atėmimo bausmę pagal Klaipėdos apylinkės teismo 2019-02-20 nuosprendį, kuriuo buvo nuteistas net už 21 vagystės epizodą realia laisvės atėmimo bausme. Todėl akivaizdu, jog būdamas laisvėje A. R. gali ir vėl imtis teisei priešingų veikų, nes, kaip matyti, anksčiau jam paskirtos bausmės, net ir pati griežčiausia, tinkamo poveikio neturėjo, jis ir toliau elgėsi nusikalstamai, tai rodo, kad jo antivisuomeninės nuostatos yra susiformavusios. Šios aplinkybės paneigia nuteistojo A. R. apeliacinio skundo teiginius, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti atidėjus jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

18. Aptartų duomenų kontekste ir atsižvelgiant į tai, kad nusikalstamas veikas, už kurias nuteistas šioje byloje, A. R. padarė lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos metu, neatlikęs Klaipėdos apylinkės teismo 2019-02-20 nuosprendžiu, kuriuo jis buvo nuteistas taip pat už analogiško pobūdžio nusikaltimus nuosavybei (BK 178 straipsnio 2 dalis), paskirtos bausmės, skirti jam švelnesnę, su realiu laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, t. y. taikant BK 75 straipsnio nuostatas atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teisėjų kolegija nemato pagrindo, nes akivaizdu, kad padarytos tyčinės nusikalstamos veikos, siekiant savanaudiškų tikslų, nebuvo atsitiktinės, o yra jo susiformavusių antivisuomeninių nuostatų, kurių, kaip matyti, A. R., priešingai apeliacinio skundo teiginiams, nesistengia pakeisti, pasekmė. Įvertinusi nuteistojo asmenybę (recidyvistas), jo pasikartojantį nusikalstamą elgesį, teisėjų kolegija neturi jokio pamatuoto pagrindo manyti, kad bausmės tikslai nuteistajam, kuris sistemingai daro nusikalstamas veikas, dar gali būti pasiekti be realaus visos paskirtos bausmės atlikimo, o toks manymas pagal BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatas yra būtina ir privaloma sąlyga bausmės vykdymo atidėjimo institutui taikyti.

19. Remdamasi tuo, kas anksčiau aptarta, teisėjų kolegija pripažįsta, jog apylinkės teismas, parinkdamas nuteistajam A. R. bausmės rūšį ir dydį, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, teisingai įvertino padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį ir paties nuteistojo asmenybę, paskirta bausmė nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra per griežta, ji atitinka BK 41 straipsnyje nurodytą bausmės paskirtį. Keisti skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam A. R. paskirtą bausmę apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Simbolinės, nuteistojo pageidavimus tenkinančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų bausmei keliamų tikslų.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo

20. A. R. nesutinka su apylinkės teismo sprendimu priteisti iš jo 160 Eur išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą atlyginimą valstybei, motyvuodamas tuo, šių išlaidų priteisimas iš kaltinamojo, kuris yra suimtas, yra nesuderinamas su jo teise į gynybą, be to, teismas turėjo įvertinti jo turtinę padėtį, tačiau to nepadarė, apsiribojo tik tuo, kad jis yra darbingo amžiaus. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais.

21. BPK 106 straipsnyje, reglamentuojančiame advokato darbo apmokėjimą, nustatyta, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atlyginimą atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus.

22. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad A. R. šios bylos ikiteisminio tyrimo metu gynėjo nepageidavo (t. 3, b. l. 32, 60), o bylą su kaltinamuoju aktu perdavus Klaipėdos apylinkės teismui, vadovaujantis BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 punktu, gynėjo dalyvavimas buvo pripažintas būtinu, todėl Klaipėdos apylinkės teismas 2022-12-09 kreipėsi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą su prašymu paskirti A. R. gynėją (t. 3, b. l. 181). 2022-12-15 šios institucijos Koordinavimo ir parinkimo skyriaus vedėjas raštu Nr. (10.1Mr) KTS-2022-04325 informavo teismą, kad kaltinamąjį A. R. ginti parinkta advokatė A. Zaburienė (t. 3, b. l. 185). Iš byloje BPK 51 straipsnio 3 dalies tvarka priimtos 2022-12-16 nutarties matyti, kad A. R. buvo paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinkta gynėja advokatė A. Zaburienė (t. 3, b. l. 188). Šios nutarties nuorašas 2022-12-19 buvo išsiųstas Šiaulių tardymo izoliatoriui, prašant ją įteikti A. R. (t. 3, b. l. 189).

23. Klaipėdos apylinkės teismas sprendimą priteisti iš nuteistojo A. R. valstybei 160 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų motyvavo tuo, kad jis yra darbingo amžiaus, todėl teismas neturi jokio pagrindo manyti, kad ateityje nuteistasis dėl sunkios turtinės padėties neturės galimybių atlyginti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų sumos, kurios paskaičiuotu dydžiu nėra pagrindo abejoti. Nors, apelianto teigimu, toks teismo sprendimas yra nesuderinamas su jo teise į gynybą, juolab, kad teismas neįvertino jo turtinės padėties, tačiau pažymėtina, jog ir pats A. R. teismui nenurodė ir nepateikė duomenų, kad jo turtinė padėtis yra sunki. Kita vertus, minėtas teisinis reglamentavimas numato galimybę iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atlyginimą, išskyrus numatytas išimtis (BK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus).

24. Toks teismo sprendimas, priešingai apelianto tvirtinimui, iš esmės nepažeidžia BPK 106 straipsnio nuostatų ir nepažeidžia BPK garantuojamos nuteistųjų teisės į gynybą. Pagal kasacinio teismo praktiką teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo išieškojimas iš nuteistojo yra nesuderinamas su teismo pareiga užtikrinti jo teisę į gynybą paprastai tik tada, kai valstybės garantuojama teisinė pagalba suteikiama realią laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam ar nuteistajam, prieš kurį paduotas skundas jo teisinę padėtį bloginančiais pagrindais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-67-697/2021, 2K-51-788/2021, 2K-56-495/2022 ir kt.). Nagrinėjamu atveju skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu nors nuteistasis buvo suimtas šioje byloje, tačiau realios laisvės atėmimo bausmės pagal ankstesnį nuosprendį neatliko, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad apylinkės teismo sprendimas priteisti iš A. R. valstybei 160 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, kurios susidarė dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo (BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 punktas), yra nesuderinamas su nuteistojo teise į gynybą. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismui priimant sprendimą dėl išlaidų už gynėjo darbą priteisimo, pagrįstai buvo įvertinta tiek tai, kad nors nuteistasis skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu nedirbo, tačiau yra darbingo amžiaus, todėl nėra pagrindo išvadai, kad ateityje jis dėl sunkios turtinės padėties neturės galimybių atlyginti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų sumos, tiek priteistinų išlaidų dydis (160 Eur), todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo daryti išvadą, kad buvo pažeistos BPK 106 straipsnio nuostatos, susijusios su valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimu A. R. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

25. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-286-696/2016, 2K-188-628/2021, 2K-19-697/2022). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant klausimą dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2011, 2K-165-648/2015, 2K-406-507/2016, 2K-41-648/2022 ir kt.), koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322/2014, 2K-338/2014, 2K-46-895/2015). Pažymėtina, kad šiuo aspektu yra aktuali nurodytų aplinkybių visuma, o ne pavienės aplinkybės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-12-697/2021). BPK 322 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas.

26. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2023-03-14 pažyma APD-2023-04492 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų (t. 4, b. l. 51). Pažymoje nurodyta, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas, apeliacinės instancijos teisme ginant A. R., sudaro 50 Eur, kurios turi būti priteistos iš jo valstybei. Kartu pateikta šių išlaidų dydžio apskaičiavimo pažyma (t. 4, b. l. 52–53).

27. Sprendžiant klausimą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš A. R., atsižvelgiama į tai, kad apeliacinis procesas vyko išimtinai pagal nuteistojo skundą, kuris šia nutartimi atmetamas kaip nepagrįstas. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismo posėdyje A. R. interesus gynė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos paskirta advokatė A. Zaburienė, taip pat į tai, kad nors, bylos duomenimis, A. R. nedirbo, tačiau yra darbingo amžiaus, taigi turi visas galimybes dirbti ir užsidirbti, byloje nėra duomenų apie sunkią jo turtinę padėtį (nuteistasis jokių duomenų dėl sunkios finansinės padėties ar prašymo nepriteisti iš jo antrinės teisinės pagalbos išlaidų apeliacinio proceso metu nepateikė), teisėjų kolegijos nuomone, yra pagrindas išieškoti iš A. R. proceso išlaidas, susijusias su jam valstybės suteikta antrine teisine pagalba apeliacinio proceso metu. Įvertinusi valstybės suteiktos teisinės pagalbos apimtį, apeliacinio proceso trukmę ir rezultatą, teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad prašoma priteisti už A. R. suteiktą teisinę pagalbą išlaidų suma yra neprotinga ar neproporcinga jo turtinei padėčiai. Prašoma priteisti proceso išlaidų suma yra reali ir pagrįsta, todėl ji išieškotina iš nuteistojo A. R. (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. R. apeliacinį skundą atmesti.

Iš nuteistojo A. R. išieškoti valstybei 50 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, patirtų apeliacinio proceso metu.