Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Benedikto Stakausko ir pranešėjo Egidijaus Bieliūno,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 26 d. nuosprendžio, priimto byloje, kurioje:

Telšių rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 8 d. nuosprendžiu R. Ž. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 259 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu devyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, ši bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su Šiaulių apygardos teismo 2003 m. gegužės 28 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2003 m. lapkričio 14 d. nuosprendžiu, paskirta ir neatlikta bausme ir paskirta bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams trims mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 26 d. nuosprendžiu Telšių rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 8 d. nuosprendis pakeistas. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, R. Ž. paskirtos dvejų metų trijų mėnesių bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 67 straipsnio 2 dalies 4 punktu ir 71 straipsniu, R. Ž. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės: 15 MGL (1950 Lt) dydžio įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, šią įmoką sumokant per dvylika mėnesių nuo nuosprendžio vykdymo pradžios dienos, ir įpareigojimas per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo, neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą ir prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

n ustatė:

R. Ž. nuteistas už tai, kad 2008 m. vasario mėnesį, nenustatytu tiksliai laiku, Klaipėdoje, klube (duomenys neskelbtini), iš tyrimo metu nenustatyto asmens, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, netesėtai įgijo keturiasdešimt penkias tabletes su įspaustu logotipu „Mitsubishi“, kurių sudėtyje yra 1,694 g psichotropinės medžiagos 1(3–chlorofenil) priperazino (m CPP); 4,780 g psichotropinės medžiagos metamfetamino; 4,593 g narkotinės medžiagos kokaino ir 9,494 g narkotinės medžiagos kanapių (ir jų dalių). Šias narkotines medžiagas automobiliu „Audi 90“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), neteisėtai parsigabeno į Telšius, ir dalį jų laikė šiame automobilyje aikštelėje prie pastato (duomenys neskelbtini), o penkias tabletes, kuriose yra 0,207 g. psichotropinės medžiagos 1(3chlorofenil) piperazino (m CPP) turėjo su savimi iki 2008 m. vasario 20 d. 15 val., kai šias medžiagas surado ir paėmė policijos pareigūnai.

Sprendžiant BK 75 straipsnio taikymo galimybę, labai svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia ar bus pasiekti bausmės tikslai, įtvirtinti BK 41 straipsnio 2 dalyje. Pagal formuojamą teismų praktiką, taikant bausmių vykdymo atidėjimą, yra nepritartina tokiems atvejams, kai BK 75 straipsnio nuostatos taikomos asmenims, turintiems neišnykusį teistumą. Nors įstatymas tiesiogiai nedraudžia teismui taikyti BK 75 straipsnio ir tais atvejais, kai jis ir anksčiau yra padaręs nusikalstamas veikas, turi neišnykusį teistumą, tačiau ši diskrecinė teismo teisė iš esmės suponuoja pareigą papildomai įvertinti kaltininko asmenybę ir šis vertinimas neturi būti atsietas nuo kaltininko ankstesnės nusikalstamos veikos. Vertinant asmenybę ir iš esmės tuo pagrindu formuojant išvadą, kad kaltininkas nedarys naujų nusikalstamų veikų, laikysis įstatymų, išnykę teistumai taip pat turi reikšmę. Šioje byloje nuteistas R. Ž. buvo nuteistas ne tik 2003 m. gegužės 28 d. nuosprendžiu, bet ir 1993 m. birželio 30 d. nuosprendžiu, kuriuo jam buvo pritaikytas 1961 m. BK 47 straipsnio nuostatos. Skundžiamu Šiaulių apygardos teismo 2009 m. spalio 26 d. nuosprendžiu atidedant bausmės vykdymą R. Ž., nepagrįstai nuspręsta, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. R. Ž. nepateisino teismo pasitikėjimo, nes ankstesniais nuosprendžiais pritaikius jam 1961 m. BK 47 straipsnio, Bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 157 straipsnio nuostatas, vėl padarė veiką, už kurią nuteistas skundžiamu nuosprendžiu. Tokį ydingą sprendimą apeliacinės instancijos teismas byloje priėmė neįvertinęs bylos duomenų visumos vieningumo aspektu ir BK 75 straipsnio nuostatų taikymą motyvavo akcentuodamas, įvertindamas ir išskirdamas nuteistojo R. Ž. teigiamus socialinius ryšius: turimą individualią įmonę, prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką, nuoširdų gailėjimąsi, bei tai, kad nepadaryta reali žala. Apygardos teismas iš esmės tik atkartojo pirmosios instancijos teismo motyvus, kuriais buvo grindžiamas laisvės atėmimo bausmės taikymas, o jokių naujų aplinkybių nenustatė. Apygardos teismas neįvertino, kad R. Ž. padaryta nusikalstama veika nesukėlė neigiamų padarinių visuomenei tik dėl gerai atlikto teisėsaugos pareigūnų darbo. 2008 m. vasario 20 d. apie 14 val. gavę operatyvinę informaciją, kad R. Ž. gali su savimi turėti bei naudojamame automobilyje laikyti narkotines ir psichotropines medžiagas, jie jau 15 val. atliko R. Ž. asmens kratą bei jo automobilio apžiūrą ir rado narkotines ir psichotropines medžiagas ir padarė jų poėmį. Teismas taip pat neįvertino, kad asmuo, būdamas paleistas BVK 157 straipsnio nuostatų pagrindu, padaręs naują nusikalstamą veiką, besąlygiškai siunčiamas atlikti neatliktą bausmės laiką. Teismas neatkreipė dėmesio, kad pas R. Ž. rastas nemažas ir skirtingų rūšių narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekis: dviejų rūšių psichotropinės medžiagos– 1(3-chlorofenil) piperazinas, 45 tabletėse su „Mitsubishi“ logotipu, ir metamfetamino milteliai, bei dviejų rūšių narkotinės medžiagos – kokainas ir kanapės (ir jų dalys). Visos psichotropinės ir narkotinės medžiagos buvo sudėtos į skirtingus 36 mažus užspaudžiamus plastikinius maišelius. Nuteistasis ne iki galo įvertino padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, nes ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad dalį įsigytų medžiagų suvartojo pats, o bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme tai paneigė. Nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, kad jam paskyrus realią laisvės atlikimo bausmę gali sužlugti jo verslas, neatitinka bylos duomenų. Pagal byloje esančio įmonės registravimo pažymėjimo duomenis, jo individuali įmonė registruota 2001 m. sausio 8 d., tačiau tai nesulaikė jo nuo nusikaltimų padarymo, nes 2001 m. rugsėjo 30 d. jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 213 straipsnio 2 dalyje, už kurią buvo nuteistas 2003 m. gegužės 28 d. nuosprendžiu ir realiai atliko dalį bausmės. Pilnai neatlikęs bausmės ir paleistas pagal BVK 157 straipsnio nuostatas, R. Ž. padarė nusikalstamą veiką, už kurią nuteistas šioje byloje. Taigi Šiaulių apygardos teismas netinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo bendrosios dalies nuostatas, netinkamai įvertino nuteistojo asmenybę, todėl BK 75 straipsnio taikymas R. Ž. turi būti panaikintas ir nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausmė atliekama realiai.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo

Bausmės vykdymo atidėjimą reglamentuojančio BK 75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams, jeigu nusprendžia, kad yra pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Šioje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą dėl skiriamos bausmės, konstatavo, kad padarytas nesunkus nusikaltimas, kad R. Ž. prisipažino kaltu, kad jis nusikalto neišnykus teistumui, todėl yra recidyvistas BK 27 straipsnio nuostatų prasme. Teismas įvertino jo asmenybę apibūdinančius duomenis, kad jis dirba, turi šeimą, išlaiko vaikus, todėl padarė išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti jam paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę, mažesnę nei numatytas sankcijos vidurkis, ją subendrinant su neatlikta bausmės, paskirtos Lietuvos apeliacinio teismo 2003 m. lapkričio 14 d. nuosprendžiu, dalimi.

Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, jog pagal BK 27 straipsnio 1 dalies nuostatas R. Ž. yra recidyvistas, remdamasis iš esmės tais pačiais duomenimis, kad R. Ž. dirba, turi šeimą, išlaiko vaikus, kurių vienas yra nepilnametis, padarė nesunkų nusikaltimą, prisipažino kaltu ir nuoširdžiai gailisi, realios žalos nepadaryta, nes narkotinės medžiagos nebuvo išplatintos, kuriais pirmosios instancijos teismas motyvavo laisvės atėmimo bausmės skyrimą, padarė išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teismas taip pat nurodė, kad BK 75 straipsnis imperatyviai nenurodo, kad asmeniui, kuriam bausmės subendrintos vadovaujantis BK 64 straipsnio nuostatomis, subendrintos galutinės bausmės vykdymas negali būti atidėtas. Remiantis šiomis išvadomis, pirmosios instancijos teismo nuosprendis pakeistas ir R. Ž. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę ir įpareigojimą.

BK 75 straipsnyje nėra tiesioginio draudimo taikyti laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą tais atvejais, kai nuteistasis anksčiau irgi yra padaręs nusikalstamas veikas, turi neišnykusį teistumą ar jam paskirta subendrinta bausmė vadovaujantis BK 64 straipsnio nuostatomis. Vis dėlto sisteminis BK bendrosios dalies normų aiškinimas leidžia teigti, kad asmeniui, turinčiam teistumą, o šiuo konkrečiu atveju padariusiam nusikalstamą veiką tuo metu, kai buvo lygtinai paleistas iš pataisos įstaigos, naujai paskirtos bausmės vykdymo atidėjimas galimas tik išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo pobūdį ir laipsnį, atsakomybę lengvinančias aplinkybes (pavyzdžiui, labai teigiamai apibūdinama nuteistojo asmenybė, nusikalstama veika padaryta ypač nepalankiai susiklosčius situacijai) bei kitus bylos duomenis. Teismų praktika formuojama taip, kad atvejai, kai nuteistasis bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padaro tyčinį nusikaltimą, vertintini kaip paneigiantys galimybę pasiekti bausmės paskirtį be realaus bausmės atlikimo. Ši aplinkybė apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje liko nutylėta, o tuo pačiu ir tinkamai neįvertinta.

Apeliacinės instancijos teismas atidėjo nuteistajam R. Ž. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, remdamasis argumentais, kuriais pirmosios instancijos teismas motyvavo bausmės skyrimą: kad R. Ž. dirba, turi šeimą, išlaiko vaikus, kurių vienas yra nepilnametis, padarė nesunkų nusikaltimą, prisipažino kaltu ir nuoširdžiai gailisi, realios žalos nepadaryta, nes narkotinės medžiagos nebuvo išplatintos. Tokie argumentai nepakankami tam, kad būtų vertinami kaip atskleidžiantys išimtinį atvejį, leidžiantį taikyti bausmės vykdymo atidėjimą teistumą turinčiam ir tyčinį nusikaltimą padariusiam lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietos laikotarpiu asmeniui. Todėl darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis, kurioje, pritaikius BK 75 straipsnį, R. Ž. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas, paskiriant jam baudžiamojo poveikio priemonę ir įpareigojimą, naikintina dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 4 bei 6 punktais,

n utaria:

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 26 d. nuosprendį pakeisti: panaikinti šio nuosprendžio dalį, kurioje, vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, R. Ž. paskirtos dvejų metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, taip pat vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 67 straipsnio 2 dalies 4 punktu ir 71 straipsniu R. Ž. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė - 15 MGL (vieno tūkstančio devynių šimtų penkiasdešimties litų) dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, šią įmoką sumokant per 12 mėnesių nuo nuosprendžio vykdymo pradžios dienos, ir įpareigojimas – per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.