Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-2498-565/2022

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-11-22
Bylos Nr.: e2A-2498-565/2022
Teisminio proceso Nr.: 2-52-3-01428-2022-3
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Rūta Burdulienė, Jūra Marija Strumskienė, Eglė Surgailienė
Ieškovas: UAB ,,Legal Balance“
Atsakovas: V. S.

Kategorijos

2.6.2.1Netesybos
2.6.8.3Vartojimo sutartis

Civilinė byla Nr. e2A-2498-565/2022Teisminio proceso Nr. 2-52-3-01428-2022-3Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.2.1; 2.6.8.3.; 3.3.1.20 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISlietuvos respublikos vardu2022 m. lapkričio 22 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jūros Marijos Strumskienės ir Eglės Surgailienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB ,,Legal Balance“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės UAB ,,Legal Balance“ ieškinį atsakovei V. S. dėl skolos ir delspinigių priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Legal Balance“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės 1 119,27 Eur skolą (nesumokėtas išperkamosios nuomos įmokas), 1 008 Eur delspinigius, 5 procentų metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad UAB „Be kredito“ (pradinė kreditorė) ir atsakovė 2020 m. rugsėjo 10 d. sudarė išperkamosios nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sutartis) dėl nešiojamųjų kompiuterių išperkamosios nuomos per 24 mėnesius už 50,99 Eur nuomos įmokas per mėnesį. Atsakovė nevykdė pareigos mokėti nuomos įmokas, todėl susidarė 1 119,27 Eur skola. Pradinė kreditorė 2020 m. gruodžio 17 d. vienašališkai nutraukė Sutartį dėl atsakovės padaryto Sutarties pažeidimo. 2021 m. sausio 19 d. reikalavimo perleidimo sutartimi (duomenys neskelbtini) pradinė kreditorė perleido ieškovei reikalavimo teisę pagal Sutartį į atsakovę.

3. Sutarties Specialiosiose sąlygose nustatyta, kad vėluojant atsiskaityti už suteiktas nuomos paslaugas bus skaičiuojami delspinigiai, kurių dydis yra 0,5 % už kiekvieną pavėluotą mokėjimo dieną nuo nesumokėtos nuomos mokesčio sumos. Todėl atsakovė taip pat turi sumokėti 1 008 Eur delspinigius, apskaičiuotus už 180 dienų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2022 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu už akių patenkino ieškinį iš dalies – pripažino nesąžiningomis ir negaliojančiomis ab initio 2020 m. rugsėjo 10 d. sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) specialiosiose sąlygose įtvirtintą sąlygą „Vėluojant atsiskaityti už suteiktas nuomos paslaugas, bus skaičiuojami delspinigiai, kurių dydis yra 0,5 % už kiekvieną pavėluotą mokėjimo dieną nuo nesumokėtos nuomos mokesčio sumos.“ ir bendrųjų sąlygų dalyje „Šalių atsakomybė“ įtvirtintą sąlygą „Už kiekvieno sutartyje nurodyto mokėjimo termino praleidimą Nuomininkas privalo mokėti Nuomotojui 0,5 procento dydžio delspinigius nuo laiku neapmokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną iki visiško atitinkamos sumos sumokėjimo dienos“; priteisė ieškovei iš atsakovės 1 009,27 Eur skolą, 5 procentų metines procesines palūkanas ir 127,95 Eur bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog:

4.1. 2020 m. rugsėjo 10 d. pradinė kreditorė UAB „Be kredito“ (nuomotoja) ir atsakovė (nuomininkė) sudarė Sutartį, kuria pradinė kreditorė perdavė atsakovei laikinai valdyti ir naudotis nešiojamuosius kompiuterius Asus, o atsakovė įsipareigojo mokėti Sutartyje nustatyto dydžio nuomos mokestį;

4.2. tarp pradinės kreditorės ir ieškovės 2021 m. sausio 19 d. buvo sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu pradinė kreditorė perleido ieškovei reikalavimo teisę į atsakovę pagal Sutartį. Apie įvykusį reikalavimo teisių perleidimą atsakovė buvo informuota 2021 m. sausio 20 d. pranešimu;

4.3. kadangi byloje nepateikta įrodymų, jog atsakovė su ieškove ar pradine kreditore visiškai atsiskaitė pagal Sutartį (CPK 178 straipsnis), o taip pat į tai, kad atsakovė savo prievolės neginčija (CPK 12 straipsnis), todėl ieškovės naudai iš atsakovės priteistina 1119,27 Eur skola (nesumokėtos nuomos įmokos);

4.4. iš nagrinėjamos bylos aplinkybių teismui nekyla abejonių, kad Sutartis yra vartojimo sutartis (pradinė kreditorė yra juridinis asmuo, sudaranti sutartis verslo tikslais, siekdama gauti pelno, o atsakovė – fizinis asmuo, Sutartį akivaizdžiai sudariusi savo asmeniniams poreikiams patenkinti). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas ex officio (pagal pareigas) turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-59-248/2019);

4.5. pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalį nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos ir kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai;

4.6. Sutarties Specialiosiose sąlygose nurodyta: „Vėluojant atsiskaityti už suteiktas nuomos paslaugas bus skaičiuojami delspinigiai, kurių dydis yra 0,5 % už kiekvieną pavėluotą mokėjimo dieną nuo nesumokėtos nuomos mokesčio sumos.“ Analogiška sąlyga įtvirtinta ir Sutarties Bendrųjų sąlygų dalyje „Šalių atsakomybė“: „Už kiekvieno Sutartyje nurodyto mokėjimo termino praleidimą Nuomininkas privalo mokėti Nuomotojui 0,5 procento dydžio delspinigius nuo laiku neapmokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną iki visiško atitinkamos sumos sumokėjimo dienos“;

4.7. nors sąlyga dėl 0,5 proc. delspinigių Sutartyje nustatyta ir Sutarties Specialiųjų sąlygų dalyje, tai savaime nereiškia, jog ji buvo su atsakove individualiai aptarta. Vertinant šios sąlygos turinį ir išdėstymą Sutartyje matyti, kad ji suformuluota neindividualizuotai nei turinio, nei formos (pvz., naudojamo šrifto) prasme, išdėstyta niekuo neišsiskiriančioje vietoje, be to, analogiškos sąlygos buvimas ir Bendrųjų sąlygų dalyje patvirtina, kad ji yra standartinių sąlygų rinkinio dalis, tik dar kartą pakartota Specialiųjų sąlygų dalyje. Sutartis yra parengta pradinės kreditorės, ji yra standartinės formos, visi Sutarties punktai, kurie šalių derinami individualiai, išdėstyti paryškintu šriftu (to nėra sąlygos dėl delspinigių atveju). Taigi, nėra jokių prielaidų išvadai, kad dėl 0,5 proc. delspinigių su atsakove buvo individualiai susiderėta. Kadangi sąlyga dėl delspinigių yra individualiai neaptarta sąlyga, todėl jai taikoma sutarties sąlygų nesąžiningumo kontrolė;

4.8. pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktą sutarties sąlyga, kuria nustatoma neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą, preziumuojama kaip nesąžininga. Sprendžiant klausimą, ar netesybų dydis yra neproporcingai didelis, be kita ko, atsižvelgiama į įstatymuose nustatytą netesybų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-374-687/2019). Vienas tokių įstatymų yra Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymas (toliau – ir VKĮ), kurio 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną ir negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį, jokios kitos netesybos ir mokesčiai negali būti taikomi. Teismas taip pat atsižvelgia į CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatytą kompensuojamųjų palūkanų už pradelstas pinigines prievoles, kurios iš esmės atlieka panašią kaip netesybos funkciją, dydį – 5 proc. per metus. Palyginus Sutartyje nustatytą netesybų dydį su nurodytuose įstatymuose nustatytais netesybų (kompensuojamųjų palūkanų) dydžiais, akivaizdu, kad Sutartyje nustatytos 0,5 procentų netesybos už kiekvieną uždelstą dieną, kas sudaro 182,5 proc. per metus, yra nepagrįstai didelės, todėl vertinamos kaip nustatančios neproporcingai didelę atsakovės (vartotojos) atsakomybę už Sutarties pažeidimą, taigi šiuo atveju taikoma CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta sutarties sąlygos nesąžiningumo prezumpcija;

4.9. pagal CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalį, kai teismas sutarties sąlygą (sąlygas) pripažįsta nesąžininga (nesąžiningomis), ši sąlyga (sąlygos) negalioja nuo sutarties sudarymo, o likusios sutarties sąlygos šalims lieka privalomos, jeigu toliau vykdyti sutartį galima panaikinus nesąžiningas sąlygas. Remdamasis tuo, kas išdėstyta pirmiau, teismas Sutarties sąlygą, kuria nustatyti 0,5 proc. už kiekvieną dieną delspinigiai, pripažino nesąžininga, taip pat sprendė, kad nesąžininga pripažinta sąlyga kitoms Sutarties sąlygoms nedaro įtakos, todėl Sutartis be nesąžininga pripažintos sąlygos gali egzistuoti;

4.10. pripažinus sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų dydį, nustatančia neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę ir dėl to nesąžininga bei negaliojančia, taikomas ne netesybų mažinimo institutas (CK 6.73 straipsnio 2 dalis), bet nesąžiningų sutarčių sąlygų sukeliamos teisinės pasekmės, nurodytos CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018, 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020);

4.11. pagal CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalį, kai teismas sutarties sąlygą (sąlygas) pripažįsta nesąžininga (nesąžiningomis), ši sąlyga (sąlygos) negalioja nuo sutarties sudarymo, o likusios sutarties sąlygos šalims lieka privalomos, jeigu toliau vykdyti sutartį galima panaikinus nesąžiningas sąlygas. Remdamasis tuo, kas išdėstyta pirmiau, pirmosios instancijos teismas Sutarties sąlygą, kuria nustatyti 0,5 proc. už kiekvieną dieną delspinigiai, pripažino nesąžininga, sprendė, kad nesąžininga pripažinta sąlyga kitoms Sutarties sąlygoms nedaro įtakos, todėl Sutartis be nesąžininga pripažintos sąlygos gali egzistuoti, ir atmetė ieškinio reikalavimą priteisti 1 008 Eur delspinigius.

III. Apeliacinio skundo argumentai

5. Ieškovė pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2022 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo dalį dėl delspinigių ir priteisti ieškovei iš atsakovės 1 008 Eur delspinigių, taip pat atitinkamai pakeisti sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Apeliaciniame skunde nurodo šiuos esminius argumentus:

5.1. pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė VKĮ nuostatas nagrinėjamoje byloje, nes VKĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyta, kad šis įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto. Sutartis Bendrųjų sąlygų dalyje „Sutarties objektas“ įtvirtinta, kad „Šalys susitaria, kad nuomininkui tinkamai vykdžius šią sutartį visą jos galiojimo laikotarpį, nurodytą sutarties Specialiojoje dalyje, bei sumokėjus visas reikiamas įmokas pagal šią sutartį, pasibaigus šiai sutarčiai Nuomininkui suteikiama teisė įsigyti Turtą už 1,00 Eur“. Kitaip tariant, pagal Sutarties sąlygas atsakovė turi teisę, bet ne pareigą, sumokėjusi visas įmokas pagal Sutartį, išsipirkti nuomojamą daiktą. Tik tuo atveju, jei Sutartyje būtų įtvirtinta nuostata, kad atsakovė, sumokėjusi visas nuomos mokesčio įmokas pagal Sutartį, privalo išsipirkti nuomojamą daiktą, galėtų būti taikomas VKĮ;

5.2. pažymėtina, jog išperkamosios nuomos teisiniai santykiai buvo kvalifikuojami kaip vartojimo kredito teisiniai santykiai iki 2011 m. balandžio 1 d., t. y. iki tol, kol įsigaliojo VKĮ bei CK XLIII skyriaus trečio skirsnio pakeitimai;

5.3. ieškovė sutinka, jog Sutartis yra vartojimo sutartis, kadangi, tikėtina, Sutarties pagrindu perduotu turtu atsakovė naudojosi savo asmeninių ir šeimos poreikių tenkinimui, tačiau Sutartis negali būti laikoma vartojimo kredito sutartimi ir joje numatytų netesybų skaičiavimo dydžiui, trukmei ar mažinimui negali būti taikomos VKĮ nuostatos. Lietuvos bankas, vykdantis vartojimo kredito davėjų priežiūrą, yra išaiškinęs, jog iš išperkamosios nuomos ir vartojimo kredito sutarties apibrėžimų matomi skirtingi šių sutarčių sudarymo tikslai: išperkamosios nuomos pagrindinis tikslas yra daikto nuoma, o vartojimo kredito sutarties – piniginio poreikio patenkinimas. Kaip jau minėta, Sutartyje nėra numatyta atsakovės pareiga išsipirkti nuomojamą daiktą, jai tik suteikiama tokia teisė. Sutarties tikrasis tikslas yra Sutarties objekto nuoma su teise jį išpirkti (įsigyti), o ne finansavimo Sutarties objektui įsigyti suteikimas;

5.4. pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo įstatymų nuostatų, taikytinų mažinant netesybas, nepakankamai atsižvelgė į sutarčių laisvės principą, apimantį ir sutarties sąlygų (taip pat ir netesybų) nustatymą. Priklausomai nuo faktinės situacijos, tas pats netesybų dydis (procentine ar pinigine išraiška) vienu atveju gali būti pripažintas tinkamu, o kitu – aiškiai per dideliu. Dėl to ir teismų praktikoje negali būti vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, kad netesybos neatitinka įstatymuose nustatytų kriterijų ir turi būti mažinamos. Pirmosios instancijos teismas, nepriteisdamas Sutartyje nustatytų netesybų, iš esmės paneigė šalių valią dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą;

5.5. teismas, vertindamas prašomų priteisti netesybų dydį, visiškai neatsižvelgė į tai, kad atsakovė jau daugiau nei metus vengia vykdyti Sutartį, ir į tai, jog prašė priteisti delspinigius ne už visą įsipareigojimų nevykdymo laikotarpį, bet už sutrumpintą, t. y. už 180 dienų. Atsakovė laiku negrąžino skolos ar nuomojamo daikto ir nesiėmė jokių veiksmų, kad skola ar nuomojamas daiktas būtų grąžinti arba mokėjimų ar nuomojamo daikto grąžinimas būtų atidėtas vėlesniems terminams.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

III. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

7. Apeliacinės instancijos teismas absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.

8. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama iš atsakovės priteisti 1 119,27 Eur nesumokėtas nuomos įmokas, 1 008 Eur delspinigius, 5 proc. metines procesines palūkanas ir 290 Eur bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu 2022 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu už akių ieškinį patenkino iš dalies: priteisė iš atsakovės 1 009,27 Eur skolą, 5 proc. metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2022 m. gegužės 24 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 127,95 Eur bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismas, ex officio atlikęs Sutarties sąlygos, nustatančios atsakovės pareigą, vėluojant atsiskaityti už suteiktas nuomos paslaugas, mokėti 0,5 proc. delspinigius už kiekvieną pavėluotą mokėjimo dieną nuo nesumokėtos nuomos mokesčio sumos, nesąžiningumo kontrolę, nurodytą Sutarties sąlygą pripažino nesąžininga, todėl niekine ir negaliojančia, ir ieškovės reikalavimą priteisti delspinigius atmetė.

9. Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė VKĮ nuostatas nagrinėjamoje byloje, nes šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyta, jog įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto. Sutartis Bendrųjų sąlygų dalyje „SUTARTIES OBJEKTAS“ aiškiai įtvirtinta nuostata, kad „Šalys susitaria, kad Nuomininkui tinkamai vykdžius šią sutartį visą jos galiojimo laikotarpį, nurodytą sutarties Specialiojoje dalyje, bei sumokėjus visas reikiamas įmokas pagal šią sutartį, pasibaigus šiai sutarčiai Nuomininkui suteikiama teisė įsigyti Turtą už 1,00 Eur“. Kitaip tariant, pradinis kreditorius ir atsakovė Sutartimi susitarė, jog atsakovė turi teisę, bet ne pareigą, sumokėjusi visas įmokas pagal Sutartį, išsipirkti nuomojamą daiktą. Tik tuo atveju, jeigu pradinis kreditorius ir atsakovė Sutartyje būtų įtvirtinę nuostatą, kad atsakovė, sumokėjusi visas nuomos mokesčio įmokas pagal Sutartį, privalo išsipirkti nuomojamą daiktą, galėtų būti taikomas VKĮ.

10. Pagal kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką teismas ex officio turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje išdėstytus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012; 2017 m. gegužės 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-611/2017; 2018 m. vasario 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018). Kasacinio teismo praktikoje suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020).

11. Pirmosios instancijos teismas tarp šalių sudarytą sutartį kvalifikavo kaip vartojimo: pradinė kreditorė yra juridinis asmuo, sudarantis sutartis verslo tikslais, siekdamas gauti pelno, o atsakovė – fizinis asmuo, Sutartį sudariusi savo asmeniniams poreikiams patenkinti. Apeliaciniu skundu nėra ginčijama ši pirmosios instancijos teismo išvada.

12. Sutarties Specialiosiose sąlygose nustatyta, kad, vėluojant atsiskaityti už suteiktas nuomos paslaugas, bus skaičiuojami delspinigiai, kurių dydis yra 0,5 % už kiekvieną pavėluotą mokėjimo dieną nuo nesumokėtos nuomos mokesčio sumos. Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktą preziumuojama, jog nesąžiningos yra sutarties sąlygos, kuriomis nustatoma neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą. Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai) (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Taigi, tuo atveju, jei teismas nustato, kad sutartyje nustatytos netesybos yra neproporcingai didelės, jis turi sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų dydį, pripažinti nesąžininga, negaliojančia ab initio (nuo pradžių), ir šios sąlygos ginčo atveju netaikyti. Pripažinus sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų dydį, kaip nustatančią neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę ir dėl to nesąžininga bei negaliojančia, taikomas ne netesybų mažinimo institutas (CK 6.73 straipsnio 2 dalis), bet nesąžiningų sutarčių sąlygų sukeliamos teisinės pasekmės, nurodytos CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalyje. Vertinant, ar netesybų dydis yra neproporcingai didelis, vienu (bet ne vieninteliu) iš kriterijų gali būti ir kituose teisės aktuose nustatyti netesybų dydžio ribojimai vartojimo sutartyse, pvz., Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018).

13. Iš pateiktų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų matyti, kad, sprendžiant dėl vartojimo sutartyse įtvirtinto netesybų dydžio, VKĮ nustatyti netesybų dydžiais yra tik kaip orientaciniai. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad, sprendžiant klausimą, ar netesybų dydis yra neproporcingai didelis, be kita ko, atsižvelgiama į įstatymuose nustatytą netesybų dydį. Vienas tokių įstatymų yra VKĮ, kurio 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną ir negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį, jokios kitos netesybos ir mokesčiai negali būti taikomi. Teismas taip pat atsižvelgia į CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatytą kompensuojamųjų palūkanų už pradelstas pinigines prievoles, kurios iš esmės atlieka panašią kaip netesybos funkciją, dydį – 5 procentų per metus.

14. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su ieškovo argumentais ir vertina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai į VKĮ nuostatas atsižvelgė kaip į kriterijų, kurį pagal teismų praktiką reikia įvertinti sprendžiant, ar netesybų dydis nėra neproporcingai didelis. Teismas taip pat nurodė, kad pagal kasacinio teismo praktiką, vertinant netesybų dydį, vienas iš kriterijų (bet ne vienintelis) gali būti kituose teisės aktuose nustatyti netesybų dydžio ribojimai vartojimo sutartyse, o VKĮ ir yra vienas iš tokių kitų teisės aktų, vertintinų kaip netesybų dydžio vartojimo teisiniuose santykiuose pavyzdys. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į VKĮ nustatytus netesybų dydžius.

15. Ieškovė kvestionuoja VKĮ nuostatų taikymo galimybę, teigdama, kad tarp šalių buvo sudaryta ne vartojimo kredito, o išperkamosios nuomos sutartis. Nors, kaip nurodyta aukščiau, pirmosios instancijos teismo VKĮ nuostatos buvo nurodytos tik kaip pavyzdinės sprendžiant, ar sutartyje nustatytas netesybų dydis nėra neproporcingas, teisingam ginčo išsprendimui teismas privalo tinkamai nustatyti tarp šalių susidariusius teisinius santykius ir kvalifikuoti sudarytą sutartį.

16. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-248-421/2016, 26 punktas).

17. Pagal CK 6.477 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą reguliavimą nuomos sutartimi viena šalis (nuomotojas) įsipareigoja duoti nuomininkui daiktą laikinai valdyti ir naudotis juo už užmokestį, o kita šalis (nuomininkas) įsipareigoja mokėti nuomos mokestį.

18. Siekiant atriboti nuomos (išperkamosios nuomos) ir vartojimo kredito sutartis, svarbu teisingai nustatyti sutarties tikslą: nuomos sutartimi nuomininkas visų pirma siekia išsinuomoti daiktą, t. y. turėti jį savo žinioje ir juo naudotis pagal sutarties sąlygas ir savo poreikius, tuo tarpu vartojimo kredito sutarties pagrindinis tikslas yra vartojimo kredito gavėjo piniginio poreikio patenkinimas, t. y. šia sutartimi „nuomininko“ pagrindinis tikslas yra gauti finansavimą sutarties objektui įsigyti ir tik antrinis jo poreikis yra tuo daiktu naudotis iki nuosavybės teisės perėjimo momento. Sprendžiant, ar sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo kredito sutartis, neturi lemiamos reikšmės tai, kaip sutarties sąlygose suformuluota „nuomininko“ galimybė įsigyti daiktą – kaip teisė ar kaip pareiga, nes sutarties kvalifikavimą – tai išperkamosios nuomos sutartis ar vartojimo kredito sutartis, lemia pagrindinis sutarties tikslas – naudojimasis daiktu ar jo įsigijimas.

19. CK 6.503 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad įstatymai arba nuomos sutartis gali numatyti, kad išnuomotas daiktas pereina nuomininkui nuosavybės teise pasibaigus nuomos sutarties terminui arba iki šio pabaigos, jeigu nuomininkas sumoka visą sutartyje numatytą kainą (išperkamoji nuoma). Jeigu sutartyje daikto išpirkimo sąlyga nenumatyta, ji gali būti nustatyta šalių papildomu susitarimu, kuriame šalys gali nurodyti, kad anksčiau sumokėtas nuomos mokestis įskaitomas į daikto kainą (2 dalis). Įstatymai ar sutartis gali nustatyti draudimą išpirkti nuomojamą daiktą (3 dalis).

20. CK 6.886 straipsnio 1 dalis, numatanti vartojimo kredito sutarties sampratą, įtvirtina, kad vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu.

21. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad pagal VKĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punktą šis įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto. Ieškovė pažymėjo, kad Sutartimi susitarta, jog atsakovė turi teisę, bet ne pareigą, sumokėjusi visas įmokas, įsigyti kilnojamąjį daiktą už 1 Eur. Ieškovės teigimu, VKĮ galėtų būti taikomas tik tuo atveju, jeigu Sutartyje būtų įtvirtinta nuostata, jog atsakovė, sumokėjusi visas nuomos mokesčio įmokas pagal Sutartį, privalėtų išsipirkti daiktą.

22. VKĮ 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog šis įstatymas taikomas vartojimo kredito sutartims, o 2 dalyje nustatytos išlygos, kokiems santykiams šis įstatymas netaikomas. Pagal VKĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punktą įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto. Pažymėtina tai, kad aiškinant VKĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punktą, svarbu atsižvelgti į VKĮ 1 straipsnio 2 dalį, kurioje nurodyta, kad šio įstatymo nuostatos taip pat taikomos sutartims, kurių pobūdis arba tikslas suteiktų galimybę išvengti šio įstatymo nuostatų taikymo. Taigi VKĮ turi būti taikomas toms sutartims, kurios pagal savo esmę yra vartojimo kredito santykius nustatančios sutartys ir dėl to patenka į šio įstatymo reguliavimo sritį.

23. Lietuvos teismų praktikoje pripažįstama, kad vartotojas, sudarydamas terminuotą vartojimo sutartį, pagal kurią verslininkas sutartyje nustatytam terminui perduoda jam naują kasdieniams poreikiams (buičiai) skirtą daiktą, o vartotojas įsipareigoja sutartyje nustatytą terminą mokėti už tai verslininkui periodinius mokėjimus, taip pat, pasibaigus sutarties terminui ir sumokėjus visas sutartyje nustatytas įmokas, sumokėdamas visą naujo daikto kainą (vertę) (ir daugiau), buvusią sutarties sudarymo metu (ir nurodytą sutartyje), ir dėl to pagal sutartį įgydamas teisę, pasibaigus sutarčiai, įgyti daiktą nuosavybes teise už 1 Eur, iš esmės siekia daiktą įsigyti nuosavybės teise, nepaisant to, kad tokia sutartis įvardijama kaip nuomos sutartis. Tokia išvada grindžiama taip pat atsižvelgiant į tai, kad sutartyje kaip pažeistų nuomotojo teisių gynimo būdai alternatyviai įvardijami turto grąžinimas arba reikalavimas sumokėti likusias įmokas (iš esmės padengti turto vertę), tačiau jau nenurodant, kad turto (telefono, televizoriaus) palikimas vartotojo dispozicijoje priklausytų dar ir nuo papildomos sąlygos – 1 Eur sumokėjimo, t. y. tai leidžia daryti išvadą, kad iš tiesų turto perleidimas/įgijimas nuosavybės teise nesiejamas su 1 Eur sumos sumokėjimu, bet visų įmokų už jį sumokėjimu, t. y. faktu, kad iš esmės buvo padengta daikto kaina (Vilniaus apygardos teismo 2022 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-34-275/2022; 2022 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-92-855/2022; 2022 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-28-866/2022; 2022 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-178-855/2022; 2022 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-452-430/2022; 2022 m. rugsėjo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1650-967/2022; 2022 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1843-392/2022; 2022 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1831-430/2022; kt.).

24. Atsižvelgus į tai, kas išdėstytą pripažįstama, kad iš tikrųjų Sutartimi iš esmės susitarta ne dėl naudojimosi daiktu (nešiojamu kompiuteriu), tačiau dėl jo finansavimo sąlygų – jo įsigijimo išdėstyto mokėjimo būdu atsakovei mokant kasmėnesines įmokas, todėl Sutartis tarp ieškovės ir atsakovės kvalifikuotina kaip vartojimo kredito sutartis.

25. Vartojimo kredito sutartis pagal savo turinį ir prigimtį yra vartojimo sutartis, todėl vartojimo kredito teisiniams santykiams aktualus ir vartojimo sutartims skirtas reguliavimas, pvz., vartojimo sutarčių sąlygų sąžiningumo kontrolė. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad nors CK 6.228³ straipsnio 2 dalyje nurodoma, jog CK šeštosios knygos XVIII1 skyriaus „Vartojimo sutartys“ nuostatos, išskyrus 6.228⁴ straipsnį, netaikomos sutartims dėl finansinių paslaugų, tačiau tai nekeičia šių sutarčių kaip vartojimo sutarčių kvalifikavimo, jeigu jos atitinka CK 6.228¹ straipsnyje ir Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 19 ir 24 dalyse nurodytas sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020). Todėl šiems teisiniams santykiams privalomai taikomos VKĮ nuostatos, taigi ir tos nuostatos, kurios numato galimybę susitarti dėl delspinigių dydžio. VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną.

26. Nagrinėjamu atveju ieškovė prašo priteisti iš atsakovo delspinigius, kurie paskaičiuoti taikant 0,5 delspinigių normą, t.y. netgi dešimt kartų didesnę delspinigių normą negu VKĮ įtvirtintas maksimalus jos galimas dydis (0,05 procento). Toks delspinigių dydis, teisėjų kolegijos vertinimu, laikytinas ne tik neatitinkančiu taikytino įstatymo nuostatų, tačiau taip pat laikytinas akivaizdžiai per dideliu, neatitinkančiu šalių interesų pusiausvyros ir numatančiu nepagrįstai didelę vartotojo (atsakovo) civilinę atsakomybę sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo atveju. Todėl pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktą, 8, 9 dalis Sutarties sąlygą dėl 0,5 procento delspinigių dydžio yra nesąžininga, negaliojančia ab initio ir netaikoma ieškovės reikalavimui priteisti delspinigius.

27. Atmestinas ieškovės teiginys, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas Sutarties nuostatą dėl delspinigių negaliojančia, iš esmės paneigė šalių susitarimo teisę. CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Teisiniu reguliavimu, pagal kurį Sutarties nuostata dėl delspinigių nagrinėjamu atveju pripažintinos negaliojančia, nėra ribojama verslininko ir vartotojo teisė susitarti, tačiau užtikrinamas vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, apsauga. Fizinio asmens (vartotojo) ekonominė padėtis paprastai yra silpnesnė negu kitos vartojimo sutarties šalies – pardavėjo ar paslaugų teikėjo (verslininko), todėl tokiu atveju vartojimo santykiuose būtinos teisės normos, saugančios silpnesniąją šalį ir įpareigojančios pardavėją ar paslaugų teikėją atsižvelgti į vartotojo interesus.

28. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškinio reikalavimo priteisti netesybas (delspinigius), tinkamai taikė teisės normas, įpareigojančias teismą kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę, spręsdamas dėl Sutarties sąlygų sąžiningumo, tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, nenukrypo nuo aktualios teismų praktikos, todėl nėra pagrindo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

31. Kadangi apeliacinis skundas atmetamas, ieškovei jos patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme (21 Eur žyminis mokestis už apeliacinį skundą) nepriteisiamos (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.

Teisėjos Rūta BurdulienėEglė SurgailienėJūra Marija Strumskienė