Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2025-06-05 · Administracinė byla Nr. eI2-11466-983/2025

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2025-06-05
Bylos Nr.
eI2-11466-983/2025
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03503-2023-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Asta Adamonytė-Šipkauskienė, Sigita Fomičiova, Geiminas Užubalis
Pareiškėjas
Z. P.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai
Trečiasis asmuo
Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
Administracinė byla Nr. eI2-11466-983/2025Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03503-2023-1Procesinio sprendimo kategorijos: 41; 55.1.3
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. birželio 5 d.Vilnius

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Sigitos Fomičiovos ir Geimino Užubalio,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Z. P. (Ž. P.) skundą atsakovei Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai, trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja Z. P. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados Baltarusijos Respublikoje (toliau – ir Ambasada) 2023 m. vasario 28 d. sprendimą atsisakyti išduoti nacionalinę vizą (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Ambasadą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl nacionalinės vizos išdavimo; 3) priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) pareiškėjos naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja nurodo, jog ji 2023 m. vasario 15 d. pateikė Ambasadai prašymą išduoti nacionalinę vizą atvykimui į Lietuvos Respubliką, tačiau Ambasada 2023 m. vasario 28 d. priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė neišduoti pareiškėjai nacionalinės vizos Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 19 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu.

Paaiškina, jog pareiškėja gimė Baltarusijoje, yra Baltarusijos Respublikos pilietė. Pareiškėja susituokė su Baltarusijos Respublikos piliečiu, gimusiu Lietuvos Respublikoje. Sutuoktiniams gimė dvynukai. Po 2020 m. įvykusių Baltarusijos Respublikos prezidento rinkimų šalyje prasidėjo protestai ir neramumai, kuriuose dalyvavo ir pareiškėja bei jos sutuoktinis. Pareiškėjos vyras buvo sulaikytas Baltarusijos Respublikos pareigūnų už dalyvavimą nesankcionuotame proteste prieš Baltarusijos Respublikos valdžią bei jam buvo pritaikyta administracinė atsakomybė – skirtas areštas. Atsižvelgiant į tai, kad šeima augina du mažamečius vaikus, pareiškėjai pavyko išvengti arešto, tačiau pareiškėjos atžvilgiu pradėtas naudoti spaudimas ir grasinimai jos darbovietėje. Nesijausdami saugiai Baltarusijos Respublikoje, sutuoktiniai priėmė sprendimą persikelti gyventi į kitą šalį. Pareiškėjos sutuoktinis gavo darbo pasiūlymą Lietuvos Respublikoje, tuo pagrindu jam išduotas leidimas laikinai gyventi (Europos Sąjungos mėlynoji kortelė), vaikams išduotos nacionalinės vizos. Siekdama susijungti su šeima, pareiškėja pateikė Ambasadai prašymą išduoti nacionalinę vizą, tačiau Ambasada priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo atsisakė išduoti nacionalinę vizą pagrindu, jog pareiškėja kelią grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

Teigia, jog viešojo administravimo subjektas turi laikytis savo priimtų sprendimų motyvavimo pareigos, ypatingai tais atvejais, kai pareiškėjo (fizinio asmens) prašymas netenkinamas arba atmetamas, kadangi priešingu atveju asmeniui užkertamos teisinės ir kitos galimybės pašalinti trūkumus, neatitikimus, ištaisyti padėtį ir/ar imtis kitų veiksmų, įskaitant sprendimo apskundimą. Vertina, jog nagrinėjamu atveju skundžiamame Sprendime nėra nurodyti jokie konkretūs veiksmai ir aplinkybės, kurių pagrindu pareiškėjos prašymas išduoti nacionalinę vizą nebuvo patenkintas. Laiko, jog Ambasada, priimdama skundžiamą Sprendimą, netinkamai vykdė teisės aktais jai priskirtas funkcijas, neveikė taip, kaip turėjo veikti viešojo administravimo subjektas, nesilaikė įstatymų reikalavimų, dėl ko yra apsunkinama pareiškėjos teisė skųsti jos atžvilgiu priimtą neteisingą ir/ar neteisėtą Sprendimą, kadangi nėra žinomi Sprendimo priėmimo motyvai.

Šalies argumentai

Pareiškėja motyvuoja, jog teikdama prašymą dėl nacionalinės vizos išdavimo nurodė teisingą ir išsamią informaciją apie save, savo šeimą, darbo vietą. Esant neaiškumams ir būtinumui patikslinti duomenis, Ambasada turėjo galimybę ir galėjo patikslinti nurodytą informaciją, tačiau tokia teise nepasinaudojo. Pareiškėja įsitikinusi, kad Ambasada nepagrįstai ir neteisėtai pažeidė pareiškėjos teisę susijungti su šeima bei atvykti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėja paaiškina, kad laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2022 m. liepos 17 d. dirbo Baltarusijos Respublikos Minsko srities vykdomojo komiteto pagrindiniame teisingumo departamente (toliau – ir Teisingumo departamentas). Teigia, jog pareiškėja apie 1,5 metų iki darbo santykių nutraukimo bandė nutraukti darbo sutartį savo iniciatyva, tačiau jos atžvilgiu buvo naudojamas spaudimas, dėl ko nenorėdama pakenkti šeimos interesams bei savo saugumui tęsė darbo santykius. Persikėlus į kitą gyvenamąją vietą, pareiškėja nedelsiant išėjo iš darbo. Paaiškina, jog po darbo santykių su Teisingumo departamentu nutraukimo pareiškėja neturi jokių sąsajų su Baltarusijos Respublikos valdžios įstaigomis ir/ar institucijomis. Nurodo, jog pareiškėja įgijo universitetinį išsilavinimą privačioje mokslo įstaigoje, įgijo teisininkės kvalifikaciją. Teisingumo departamente dirbo išimtinai ekonominio pobūdžio darbą, t. y. užtikrino skolų išieškojimą iš privačių bei juridinių asmenų. Nutraukusi darbo santykius su Teisingumo departamentu, pareiškėja siekė įsitvirtinti privačiame sektoriuje, šiuo metu dirba teisines konsultacijas teikiančioje bendrovėje teisininke, taip pat įgijo papildomą kvalifikaciją – tatuiruočių meistrės bei visažistas, rūpinasi savo vaikų auklėjimu.

Kartu paaiškina, kad nepaisant darbo Teisingumo departamente, pareiškėja niekada nepalaikė Baltarusijos Respublikos režimo. Kaip jau minėta, ji kartu su sutuoktiniu aktyviai dalyvavo protestuose prieš perrinktą Baltarusijos Respublikos prezidentą 2020 m., rizikuodama savo ir savo šeimos saugumu, atvirai reiškė savo įsitikinimus. Tikina, jog objektyviai negali pateikti įrodymų dėl jos atžvilgiu taikytų žodinių grasinimų, tačiau nuolat sulaukia grasinimų ir spaudimo, yra kviečiama į teisėsaugos institucijas ir kontroliuojama.

Vertina, jog atsižvelgiant į tai, kad Ambasada atsisakė išduoti pareiškėjai nacionalinę vizą, pareiškėjai iš esmės yra užkirstas kelias susijungti su šeima, bendrauti, auklėti savo vaikus ir būti kartu su vyru. Taip pat sutuoktinis, gyvendamas Lietuvos Respublikoje patirs ir patiria nuolatinį nepatogumą ir grėsmę dėl jo atžvilgiu pritaikytų sankcijų dėl dalyvavimo protestuose, grįžtant į Baltarusijos Respubliką pasimatyti su šeima. Tokiu būdu visiškai ir iš esmės užkertamos visos realios galimybės pareiškėjai palaikyti nuolatinį fizinį ryšį su šeima. Todėl pareiškėja laikosi pozicijos, kad Ambasados Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, objektyviai pažeidžia proporcingumo principo reikalavimus ir šalies saugumo bei asmens teisės į šeimos susijungimą gerbimą ir užtikrinimą.

Atsiliepimas

Teismui 2023 m. gegužės 5 d. pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose pareiškėja nurodo, jog Ambasada turi didelę diskreciją, sprendžiant dėl nacionalinės vizos (ne)išdavimo. Formalus požiūris į pareiškėjos pateiktą skundą sąlygoja atsiliepime nurodytų argumentų neatitikimą byloje esančioms aplinkybėms ir pareikštiems reikalavimams. Teigia, jog atsakovės atsiliepime tiesiogiai akcentuojamas ypatingo formalizuotumo principas pareiškėjos atveju paneigė pareiškėjos teisę žinoti, kokios konkrečios su ja susijusios aplinkybės suponavo pagrindą atsisakyti išduoti nacionalinę vizą. Pareiškėjos negalėjimas suprasti ir identifikuoti esminių tokį neigiamą sprendimą lėmusių argumentų apribojo jos teises į teisminę gynybą.

Vertina, jog atsakovė atsiliepime netinkamai interpretuoja pareiškėjos byloje pareikšto reikalavimo dalyką. Pareiškėja byloje nereiškia nei reikalavimo priimti teigiamą sprendimą dėl pareiškėjos prašymo išduoti nacionalinę vizą, nei reikalavimo įpareigoti Ambasadą tenkinti pareiškėjos prašymą išduoti nacionalinę vizą. Pareiškėjos byloje pareikšto reikalavimo dalykas – neteisėto ir nepagrįsto skundžiamo Sprendimo panaikinimas, įpareigojant Ambasadą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl nacionalinės vizos išdavimo. Pareiškėja pažymi, kad jos skunde nėra pateikiamas vertinimas dėl pareiškėjos prigimtinės teisės būti Lietuvos Respublikoje ar tam tikrų aplinkybių sąlygoto automatinio vizos išdavimo. Pareiškėja šeimos gyvenimo gerbimo argumentu, šalia kitų skunde pateiktų argumentų, nurodo, kad pagrindo atsisakyti išduoti nacionalinę vizą pareiškėjai nėra. Skunde nurodyti argumentai dėl teisės į šeimos gyvenimo gerbimą yra vienas iš daugelio argumentų, į kuriuos, pareiškėjos teigimu, Sprendime nebuvo tinkamai atsižvelgta. Pareiškėja siekia gyventi kartu su visa savo šeima Lietuvos Respublikoje. Taigi, atsakovės pateikiama aplinkybių interpretacija yra klaidinanti. Pareiškėja paaiškina, kad nacionalinė viza jai reikalinga siekiant Lietuvos Respublikoje pateikti Migracijos departamentui prašymą dėl leidimo laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu pareiškėjai išdavimo ir susitvarkyti visas su tuo susijusias procedūras.

Šalies argumentai

Atsakovė Ministerija su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, jog Europos Sąjungos teisė trečiųjų šalių piliečiams nesuteikia jokios subjektinės teisės gauti vizą. Viza suprantama kaip pareiga, nustatyta asmeniui, norinčiam atvykti į valstybės narės teritoriją trumpam laikotarpiui, valstybė narė neprivalo bet kokiomis aplinkybėmis išduoti vizos. Europos Sąjungos teisė numato ribotą teisminę kontrolę, kurią vykdant atsižvelgiama į specifinį vizų išdavimo procedūros pobūdį. Pažymi, kad nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas ne pareiškėjos leidimo gyventi Lietuvoje šeimos susijungimo atveju klausimas, bet nacionalinės vizos pareiškėjai vykti į Lietuva aplankyti sutuoktinio ir vaiku išdavimo klausimas. Tai yra skirtingos procedūros, kurioms įstatymo leidėjas yra numatęs skirtingą teisinį reguliavimą. Vien faktas, kad pareiškėja deklaruoja ketinimą vykti į Lietuvą aplankyti sutuoktinio, nesudaro pagrindo tenkinti pareiškėjos teismui pateiktą skundą, kuriame deklaruojamas ketinimas vykti į Lietuvą pas sutuoktinį šeimos susijungimo pagrindu, ir išduoti nacionalinę vizą nesilaikant teisės aktų reikalavimų, nes pareiškėjos skunde teismui deklaruojami jos šeimos sujungimo principo įgyvendinimo aspektai nesudaro pagrindo nesilaikyti Įstatymo bei Vizų kodekso reikalavimų priimant sprendimą pagal pareiškėjos prašymo išduoti jai nacionalinę vizą vykti į Lietuvą.

Teigia, jog konsuliniam pareigūnui nagrinėjant užsieniečių prašymus išduoti vizas ir priimant sprendimus dėl jų galioja ypatingo formalizuotumo principas, kuris reiškia, kad konsulinis pareigūnas gali atlikti tik tai, kas numatyta jo kompetenciją nustatančiuose teisės aktuose. Kadangi teisės aktuose vienareikšmiai ir aiškiai nurodyta, kokius užsieniečiai, siekdami gauti nacionalinę vizą vykti į Lietuvos Respubliką, turi pateikti dokumentus – prašymą išduoti nacionalinę vizą ir patvirtinamuosius dokumentus, tai užsienietis pats asmeniškai turi būti susipažinęs su šių teisės aktų reikalavimais dėl prašymą išduoti vizą pagrindžiančių dokumentų pateikimo konsuliniam pareigūnui ir šių reikalavimų privalo laikytis. Vadinasi, konsulinis pareigūnas neturi pareigos konsultuoti (atstovauti) užsieniečių, kaip jiems tinkamai parengti prašymą išduoti vizą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – ir VSD) su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

VSD vertinimu, pareiškėja, tarnaudama Baltarusijos valstybės institucijoje, privalėjo būti lojali Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos teisėsaugos institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėjai išdavus nacionalinę D tipo vizą, ji gali būti išnaudota Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose. VSD nustatė konkrečius tokią Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema. Pažymi, kad grėsmių valstybės saugumui vertinimas priklauso kiekvienos ES valstybės narės diskrecijai, valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas išnagrinėjęs administracinę bylą 2023 m. liepos 31 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino, Sprendimą panaikino ir įpareigojo Ambasadą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl nacionalinės vizos išdavimo; priteisė patirtas bylinėjimosi išlaidas. Įvertinęs Sprendimo turinį aptarto teisinio reglamentavimo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos kontekste, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Sprendimas nėra tinkamai motyvuotas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. balandžio 9 d. nutartimi Ministerijos apeliacinį skundą patenkino iš dalies; Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. liepos 31 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nutartyje konstatavo, kad pareiškėja 2023 m. vasario 15 d. pateikė Ambasadai prašymą išduoti nacionalinę vizą. Ambasada, atsisakydama išduoti pareiškėjai nacionalinę vizą, priėmė keletą dokumentų. Ambasada priėmė 2023 m. vasario 28 d. sprendimą „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą arba nacionalinės vizos panaikinimo ar atšaukimo“, sprendimo standartizuotoje formoje pažymėdama langelį, pažymintį, kad užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (Įstatymo 19 str. 1 d. 5 p.) (b. l. 15–16). Ambasada taip pat priėmė 2023 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. (31.5.7.26) VIZ 31-5, kuriame nurodyti sprendimo motyvai, atitinkantys įrašą Užsieniečių registro vizų modulyje, kuriame nurodyta, kad minėtas sprendimas priimtas 2023 m. vasario 28 d. 16 val. (b. l. 93–95). Taigi byloje nagrinėjamu atveju susiklostė tokia situacija, kad Ambasada, išnagrinėjusi pareiškėjos prašymą, priėmė du atskirus dokumentus: sprendimą standartizuota forma ir kitą tos pačios dienos sprendimą, kuriame nurodyti atsisakymo išduoti vizą motyvai. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad abu dokumentai, pavadinti sprendimais, buvo priimti tą pačią dieną, jie priimti iš esmės dėl to paties klausimo – pareiškėjos prašymo išduoti nacionalinę vizą, daro išvadą, kad abu dokumentai turi būti vertinami kaip vientisas sprendimas. Iš esmės toks pat vertinimas pateiktas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2137-575/2024. Iš Sprendimo turinio matyti, kad 2023 m. vasario 28 d. konsulinis pareigūnas priėmė sprendimą atsisakyti pareiškėjai išduoti nacionalinę vizą nurodydamas konkretų teisinį pagrindą – Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 5 punktą. Šiame punkte nustatyta, kad nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, jeigu jo buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Taigi, skundžiamame Sprendime yra nurodytas teisinis pagrindas. Sprendime taip pat nurodoma, kad priimant sprendimą buvo atlikta konsultacija su Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentu. VSD 2023 m. vasario 27 d. konsultacijos atsakyme teigiama, kad pareiškėjos buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. VSD rekomendacija yra neišduoti vizos pareiškėjai. Taigi, skundžiamame Sprendime yra nurodytas ir jo faktinis pagrindas. Todėl teismas vertina, kad Spendimas iš esmės atitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio reikalavimus. Kadangi pirmosios instancijos teismas savo sprendime nevertino byloje esančių įrodymų ir nepasisakė, ar pareiškėjos buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai, bylą grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos ambasados Baltarusijos Respublikoje 2023 m. vasario 28 d. sprendimo atsisakyti pareiškėjai išduoti nacionalinę vizą teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą.

Byloje nustatyta, jog pareiškėja 2023 m. vasario 15 d. pateikė Lietuvos Respublikos ambasadai Baltarusijos Respublikoje prašymą išduoti nacionalinę vizą atvykimui į Lietuvos Respubliką, kuriame, be kita ko, nurodė: 1) kelionės tikslas – kitas (Long stay – anglų kalba) (23 punktas); 2) numatomas atvykimas į Lietuvą – 2023 m. gegužės 25 d. (29 punktas), numatomo išvykimo iš Lietuvos data – 2023 m. lapkričio 20 d. (30 punktas); 3) kviečianti įmonė – UAB „ITAG LT“, Vilnius, Lvovo 25 – 104 (32 punktas), 4) kelionės ir pragyvenimo buvimo metu išlaidas buvimo metu padengia – P. D. (33 punktas). Pareiškėja kartu su Prašymu išduoti vizą pateikė ir dokumentus: pasą, sveikatos draudimo dokumentą, UAB „ITAG LT“ tarpininkavimo raštą išduoti nacionalinę vizą, sutuoktinio paso kopiją, jo leidimo laikinai gyventi Lietuvoje kopiją, santuokos liudijimą.

2023 m. vasario 15 d. konsulas kreipėsi konsultacijos į Lietuvos Respublikos specialiąsias tarnybas. 2023 m. vasario 27 d. VSD pateikė išvadą, jog užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

Ambasada 2023 m. vasario 28 d. priėmė sprendimą „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą arba nacionalinės vizos panaikinimo ar atšaukimo“, sprendimo standartizuotoje formoje pažymėdama langelį, pažymintį, kad užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (Įstatymo 19 str. 1 d. 5 p.) (b. l. 15–16).

Ambasada taip pat priėmė 2023 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. (31.5.7.26) VIZ 31-5, kuriame nurodyti sprendimo motyvai, atitinkantys įrašą Užsieniečių registro vizų modulyje, kuriame nurodyta, kad minėtas sprendimas priimtas 2023 m. vasario 28 d. 16 val. (b. l. 93–95).

Įstatyme, kuris nustato užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką (Įstatymo 1 str. 1 d.), pažymėta, kad atvykimui į Lietuvos Respubliką ir buvimui jos teritorijoje užsienietis privalo turėti galiojantį kelionės dokumentą, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, Europos Sąjungos teisės aktai arba Lietuvos Respublikos Vyriausybė nenustato kitaip (Įstatymo 6 str. 1 d.). Įstatyme taip pat nurodyta, kad Šengeno viza – tai vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 810/2009 ir Šengeno teisyno nuostatomis, Šengeno valstybės išduodama viza, kuria užsieniečiui leidžiama atvykti į Šengeno valstybių teritoriją ir būti joje ne ilgiau negu 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį arba vykti tranzitu per Šengeno valstybių teritoriją (Įstatymo 2 str. 27⁴ d.).

2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą, su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2019 m. birželio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 2019/1155, 21 straipsnis apibrėžia, kad nagrinėjant prašymą išduoti vienodą vizą, nustatoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka Šengeno sienų kodekso 5 straipsnio 1 dalies a, c, d ir e punktuose nustatytas atvykimo sąlygas, ir ypatingas dėmesys skiriamas įvertinimui, ar jis nekelia nelegalios imigracijos rizikos ar rizikos valstybių narių saugumui, ir ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Minėto straipsnio 3 dalies d papunktyje, be kita ko, nustatyta, kad tikrindami, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka atvykimo sąlygas, konsulatas arba centrinės valdžios institucijos patikrina, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo nėra laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai.

Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad vizą išduoti atsisakoma, jeigu prašymą pateikęs asmuo laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui (Vizų kodekso 32 str. a p. vi pap.).

Teismas pažymi, kad kompetentingos institucijos prašymą išduoti vizą turi išnagrinėti kruopščiai, nes prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo, jei gaus vizą, galės atvykti į valstybių narių teritoriją, laikydamasis Šengeno sienų kodekse nustatytų apribojimų (žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje R. K. prieš Vokietijos Federacinę Respubliką, C-84/12). Šiuo atveju Ambasada, nagrinėdama pareiškėjos prašymą išduoti vizą, turėjo teisę vertinti pateiktus dokumentus, surinktus duomenis ir atitinkamai savo nuožiūra spręsti dėl pagrindų neišduoti vizą buvimo konkrečioje situacijoje. Tačiau ši kompetentingos institucijos diskrecija nėra absoliuti. Bet kokius sprendimus (taip pat ir atsisakymą išduoti vizą) kompetentinga institucija turi priimti, remdamasi turima informacija ir atsižvelgdama į konkrečią kiekvieno pareiškėjo padėtį, t. y. pagrįsti tiek nustatytais faktais, tiek ir teisės aktų normomis (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2613-624/2022 ir joje cituojamą praktiką; 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje A858-619/2014; kt.).

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog Ambasada vertindama pareiškėjos prašymą dėl Šengeno vizos išdavimo, kreipėsi konsultacijos į VSD, kuris 2023 m. vasario 27 d. pateiktoje išvadoje nurodė, kad pareiškėjos buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. VSD rekomendavo pareiškėjai vizos neišduoti. Skundžiamu Sprendimu, vadovaujantis Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a) punkto vi) papunkčiu, pareiškėjai buvo atsisakyta išduoti daugkartinę Šengeno vizą.

Teismo įsitikinimu, VSD surinkti duomenys leidžia teigti, kad Ambasada priimdama Sprendimą, kuriuo atsisakė išduoti vizą pareiškėjai, iš esmės turėjo pagrindą priimti tokio pobūdžio sprendimą, nes pareiškėjos nurodyta informacija, kad ji laikotarpiu nuo 2011 m. iki 2013 m. dirbo Baltarusijos Respublikos Minsko apylinkės teisme teismo vykdytoja ir nuo 2014-01-01 iki 2022-07-17 dirbo Baltarusijos Respublikos Minsko srities vykdomojo komiteto pagrindiniame teisingumo departamente teismo vykdytoja, yra pakankama spręsti, kad pareiškėja kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teismas atsižvelgdama į Baltarusijos keliamą grėsmę Lietuvai, Baltarusijos žvalgybos veiklą, Rusijos Federacijos įtaką Baltarusijos Respublikai, be kita ko, ir dėl Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą (šią aplinkybę teisėjų kolegija pripažįsta visiems žinoma, todėl papildomai neįrodinėtina (ABTĮ 57 str. 1 d.) bei su tuo susijusį geopolitinį kontekstą, vadovaudamasi vidiniu įsitikinimu, protingumo bei teisingumo kriterijais, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo atmesti VSD atliktą pareiškėjos keliamos grėsmės bei Sprendime nurodytą individualios situacijos vertinimą.

Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Įstatymo 4 straipsnio 4 dalį užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba.

Pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Ü. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 46410/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3521-968/2021). EŽTT yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui. Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Tačiau galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3826-556/2018; kt.).

Atsižvelgus į nurodytus išaiškinimus spręstina, kad nagrinėjamu atveju pakanka pagrįsto manymo, jog pareiškėjos atlikti veiksmai (ilgalaikis darbas teisminėje srityje Baltarusijos Respublikos valstybinėse institucijose – Baltarusijos Respublikos Minsko apylinkės teisme, Baltarusijos Respublikos Minsko srities vykdomojo komiteto pagrindiniame teisingumo departamente) VSD surinktos informacijos kontekste gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Vien faktas, kad pareiškėja nebedirba minėtose institucijose, esant kitokiai geopolitinei situacijai, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su valstybinėmis institucijomis yra išnykusi. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptariamos aplinkybės, jas vertinant pasikeitusios geopolitinės situacijos kontekste, kai Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos režimų agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, taip pat ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui, suponuoja pareiškėjos pažeidžiamumą suinteresuotų subjektų, turinčių Lietuvos Respublikai priešingų interesų, atžvilgiu bei kartu realią tikimybę, kad pareiškėjos ryšiai su buvusioje darbovietėje ir (ar) kitose valdžios struktūrose dirbančiais Baltarusijos režimui lojaliais asmenimis (pvz., buvusiais kolegomis) gali aktualizuotis, nepaisant to, jog nuo šių ryšių susiformavimo praėjo tam tikras laiko tarpas. Toks asmuo gali būti išnaudojamas žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti, todėl kelia grėsmę nacionaliniam saugumui (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2313-525/2023; 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023; 2024 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-919-821/2024; 2024 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1275-1047/2024; 2024 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1561-520/2024; ir kt.).

Nuosekliai formuojamoje ir dominuojančioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad lojalumo Rusijos / Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Rusijos / Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos paprastai pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2103-415/2023; 2023 m. rugsėjo 6 d. sprendimą byloje Nr. eA-2117-1188/2023; 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį byloje Nr. eA-2023-415/2023; 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį byloje Nr. eA-2156-629/2023; 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį byloje Nr. eA-2006-520/2023; 2023 m. birželio 28 d. nutartį byloje Nr. eA-1949-815/2023; 2023 m. gruodžio 20 d. sprendime byloje Nr. eA-2585-629/2023 ir kt.). Todėl pareiškėjos argumentai, kad jos darbas nebuvo susijęs su politine veikla ir nereikalavo būti lojalia valstybei, vertintini kritiškai.

Pareiškėja skunde taip pat nurodo, kad nacionalinė viza jai reikalinga siekiant Lietuvos Respublikoje pateikti Migracijos departamentui prašymą dėl leidimo laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu, kadangi Lietuvoje gavo darbo pasiūlymą jos vyras ir tuo pagrindu jam išduotas leidimas laikinai gyventi (Europos Sąjungos mėlynoji kortelė), o vaikams išduotos nacionalinės vizos. Ambasadai atsisakius išduoti pareiškėjai nacionalinę vizą, pareiškėjai iš esmės yra užkirstas kelias susijungti su šeima, bendrauti, auklėti savo vaikus ir būti kartu su vyru. Todėl pareiškėja laikosi pozicijos, kad Ambasados Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, objektyviai pažeidžia proporcingumo principo reikalavimus ir šalies saugumo bei asmens teisės į šeimos susijungimą gerbimą ir užtikrinimą.

Teismas, visų pirma pažymi, kad pareiškėja 2023 m. vasario 15 d. pildydama Lietuvos Respublikos ambasadai Baltarusijos Respublikoje prašymą išduoti nacionalinę vizą atvykimui į Lietuvos Respubliką nurodė: 1) kelionės tikslas – kitas (Long stay – anglų kalba) (23 punktas); 2) numatomas atvykimas į Lietuvą – 2023 m. gegužės 25 d. (29 punktas), numatomo išvykimo iš Lietuvos data – 2023 m. lapkričio 20 d. (30 punktas); 3) kviečianti įmonė – UAB „ITAG LT“, Vilnius, Lvovo 25 – 104 (32 punktas), 4) kelionės ir pragyvenimo buvimo metu išlaidas buvimo metu padengia – P. D. (33 punktas). Pareiškėja kartu su Prašymu išduoti vizą pateikė ir dokumentus: pasą, sveikatos draudimo dokumentą, UAB „ITAG LT“ tarpininkavimo raštą išduoti nacionalinę vizą, sutuoktinio paso kopiją, jo leidimo laikinai gyventi Lietuvoje kopiją, santuokos liudijimą. Taigi, pareiškėja Prašyme išduoti nacionalinę vizą nenurodė, kad vizos gavimo tikslas – šeimos susijungimas, nenurodė ir nepateikė dokumentų apie tai, kad turi nepilnamečių vaikų, kad nepilnamečiai vaikai yra atvykę į Lietuvą (tokių įrodymų nepateikta ir į bylą), kad jiems išduotos vizos. Atsižvelgus į tai, pareiškėjos skundo argumentai, kad Ambasada priimdama Sprendimą turėjo įvertinti šias aplinkybes, atmetami kaip nepagrįsti.

Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja neįrodė, kokias aplinkybes neteisingai nustatė ar nenustatė konsulinis pareigūnas. Be to, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką konsuliniai pareigūnai nėra tiesiogiai įpareigoti reikalauti papildomų dokumentų ar kviesti pokalbio asmenį, pageidaujantį gauti vizą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2409-552/2021; 2021 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2764-624/2021), todėl su tuo susiję pareiškėjos skundo argumentai atmestini.

Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad 2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos direktyvos 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą 17 straipsnyje nustatyta, kad valstybės narės, atmesdamos prašymą dėl vizos suteikimo, panaikindamos ar atsisakydamos atnaujinti leidimą gyventi arba spręsdamos klausimą dėl globėjo ar jo šeimos nario išsiuntimo/uždraudimo atvykti, deramai atsižvelgia į asmens šeimos santykių pobūdį ir tvirtumą, jo gyvenimo valstybėje narėje trukmę, šeimos, kultūrinių ir socialinių ryšių su jo ar jos kilmės šalimi buvimą. Direktyvos 6 straipsnyje nurodyta, kad valstybės narės gali atmesti prašymą šeimos nariams atvykti ir gyventi dėl viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ar visuomenės sveikatos interesų (1 d.).<...> Priimdama atitinkamą sprendimą, valstybė narė apsvarsto, be 17 straipsnio, šeimos nario padaryto nusikaltimo viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui sunkumą ar rūšį arba tokio asmens keliamus pavojus (OL L 251, 2003 10 3, p. 0012 – 0018).

Be to, pažymėtina, kad užsieniečio teisė į šeimos susijungimą nėra absoliuti teisė (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3185-1062/2020). Teisė į šeimos gyvenimo gerbimą gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-342/2010; 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019, nutartį administracinėje byloje Nr. 2020 m. vasario 18 d. Nr. eA-3185-1062/2020).

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką Konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimų Nr. 9214/80, 9473/81, 9474/81; 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją, pareiškimo Nr. 21702/93, ir kt.), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, kuri gali būti ribojama.

Apibendrinus pirmiau išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pareiškėjos buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, o tai susiję su platesniais visuomenės interesais. Todėl konstatuotina, kad užsieniečio teisės į šeimos gyvenimą ribojimas laikytinas proporcinga priemone, siekiant apsaugoti Lietuvos valstybės saugumą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, kartu akcentuoja, kad pareiškėja nagrinėjamu atveju nepateikė faktinių duomenų, paneigiančių VSD nurodytas aplinkybes. Pareiškėjos skunde dėstomi argumentai, be kita ko, kad pareiškėja aktyviai reiškė poziciją prieš Baltarusijos Respublikos režimą ir vykdomą politiką dėl ko yra susilaukusi grasinimų savo atžvilgiu, yra nepatvirtinti jokiai įrodymais, o argumentai, kad ji nekelia jokios grėsmės, yra subjektyvaus pobūdžio, juos paneigia anksčiau nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Taigi į bylą nepateikta duomenų, patvirtinančių pareiškėjos neigiamą požiūrį Baltarusijos Respublikos režimo atžvilgiu, o kartu nepaneigta grėsmės Lietuvos valstybės saugumui. Todėl aptariami pareiškėjos skundo teiginiai vertintini kritiškai.

Nurodytų aplinkybių ir argumentų visuma leidžia prieiti prie išvados, kad Ambasados pareigūnui pakako duomenų byloje skundžiamam Sprendimui priimti, pareiškėjos situacija atsakovo vertinta individualizuotai, įvertinus reikšmingas faktines aplinkybes, be kita ko, susijusias su galimais (ir nepaneigtais) pareiškėjos ryšiais su kilmės šalimi, ir padaryta pagrįsta išvada dėl pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui.

LVAT savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio (dabar VAĮ 10 straipsnio 5 dalis) (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2020 m. lapkričio 1 d.) nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz. LVAT 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009, 2010 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-686/2010, 2015 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015).

Teismo vertinimu, skundžiamas Ambasados 2023 m. vasario 28 d. sprendimas „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą arba nacionalinės vizos panaikinimo ar atšaukimo“ ir Ambasados 2023 m. vasario 28 d. sprendimas Nr. (31.5.7.26) VIZ 31-5 yra tinkamai pagrįsti tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis, priimti nepažeidžiant pagrindinių procedūrų bei atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatas, todėl nėra pagrindo ginčijamų sprendimų naikinti. Teismas konstatuoja, jog pareiškėjos skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos skundas atmestas, todėl ji neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjos Ž. P. (Z. P.) skundą atmesti.

Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.

Teisėjai Asta Adamonytė-ŠipkauskienėSigita FomičiovaGediminas Užubalis