Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

1. Pareiškėjas A. P. (toliau – ir pareiškėjas, užsienietis) pateikė teismui skundą, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2019 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. (15-01)3I-359 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje R. F. piliečiui A. P.“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti bei įvertinti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Lietuvoje gyvena jo sutuoktinė Lietuvos Respublikos pilietė A. S.. Pareiškėjas 2018 m. birželio 11 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvoje šeimos susijungimo pagrindu pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą. Migracijos departamentas 2018 m. rugpjūčio 21 d. priėmė sprendimą Nr. (15/4-1)3I-9694 išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, tačiau leidimas laikinai gyventi Lietuvoje nebuvo įformintas ir jam nebuvo išduotas, kadangi Migracijos departamentas 2018 m. lapkričio 6 d. priėmė sprendimą Nr. (15/5-11)11U-1536(00042), kuriuo panaikino 2018 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. balandžio 16 d. nutartimi jo skundą tenkino iš dalies, t. y. panaikino Migracijos departamento 2018m. lapkričio 6 d. sprendimą ir įpareigojo Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti bei įvertinti jo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo bei priimti dėl jo teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą, tačiau Migracijos departamentas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 16 d nutarties neįvykdė, nes skundžiamas Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir yra nepagrįstas. Pažymos, kuria remiasi atsakovas, suklastojimo faktas baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka nenustatytas. Byloje duomenų, kad R. VRM R. F. vidaus reikalų ministerijos M. miesto vyriausiosios valdybos 2018 m. balandžio 27 d. išduota Pažymą Nr. 13/7-D-17-0342 (toliau – ir Pažyma) buvo suklastota, nėra. Pareiškėjas nesutiko su Migracijos departamento išvada, kad pareiškėjas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje prašė siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės taikymo R. F., nes šios savo išvados atsakovas nepagrindė jokiais objektyviais įrodymais, ją siejo išskirtinai su aplinkybe, kad R. F. yra paskelbta pareiškėjo paieška. Pareiškėjas vertino, kad Migracijos departamento išvada, jog jis kelia grėsmę viešajai tvarkai taip pat yra nepagrįsta, nes šią išvadą Migracijos departamentas padarė net neanalizuodamas pareiškėjui inkriminuotos nusikalstamos veikos realumo bei nevertindamas individualių aplinkybių ir atitinkamai grėsmės viešajai tvarkai realumo. Grėsmės viešajai tvarkai nustatymas vien tuo pagrindu, kad yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai. Pareiškėjas taip pat manė, kad Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtintą nekaltumo prezumpcijos principą. Nors Migracijos departamentui pateiktoje Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) išvadoje yra nurodoma, jog pareiškėjas yra įtariamas nusikalstamos veikos padarymu R. F., t. y. jo atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas, tačiau Migracijos departamentas Sprendime konstatuoja, jog pareiškėjas yra nusikaltėlis.