Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aušros Maškevičienės, Vilijos Valantienės, veikianti Vilniaus apygardos teismo vardu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62³ straipsnis),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės R. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2024 m. spalio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų L. R. ir I. R. ieškinį atsakovei R. G. dėl nuosavybės teisės į butą dalių nustatymo ir naudojimosi butu tvarkos nustatymo ir pagal atsakovės priešinį ieškinį dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovai L. R. ir I. R. (toliau – ir ieškovai) 2024 m. birželio 27 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydami: 1) nustatyti, kad 17676/35111 dalys 351,11 kv. m bendro ploto buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir Butas) priklauso ieškovams bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, o 17435/35111 dalys Buto asmeninės nuosavybės teise priklauso atsakovei R. G.; 2) nustatyti nurodytą naudojimosi Butu tvarką pagal uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „DPG Systems“ 2023 m. lapkričio 20 d. parengtą Buto planą (toliau – ir Planas).

2. Ieškovai nurodė, kad jiems bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklauso 492/1000 dalys Buto, o kitos 508/1000 dalys nuosavybės teise priklauso atsakovei. Kai ieškovai pirko Butą, jis buvo 80 proc. baigtumo, buvo nustatyta naudojimosi Butu tvarka, pagal kurią ieškovams teko naudotis 176,80 kv. m Buto ploto, o atsakovei 182,87 kv. m Buto ploto. 2024 m. sausio 31 d. buvo parengta nauja Buto kadastrinių matavimų byla, kuri buvo užregistruota valstybės įmonėje (toliau – VĮ) Registrų centre. Butą įregistravus 100 proc. baigtumu atsakovės faktiškai užimamas Buto plotas yra 174,35 kv. m, o ieškovų – 176,76 kv. m arba 503/1000 dalys. Bendraturčių Buto dalys pasikeitė, nes 2023 m. užbaigus Buto statybą sumažėjo Buto bendras plotas. VĮ Registrų centre išviešinti duomenys turi būti teisingi, todėl būtina sudaryti naują Buto dalių nustatymo susitarimą tam, kad faktinis bendraturčių užimamas Buto dalių plotas atitiktų įregistruotus kadastrinius matavimus. Pagal šiuo metu ieškovams įregistruotas Buto dalis (492/1000) ieškovams tenka tik 172,75 kv. m, nors faktiškai jų realioji Buto dalis yra 176,76 kv. m. Palikus nepakeistas nuosavybės dalis, kai jos buvo nustatytos esant 80 proc. Buto baigtumui, bendraturčių dalys, nurodytos Nekilnojamojo turto registre, neatitinka realių Buto dalių, notarai atsisako tvirtinti ieškovų Buto dalies pardavimo sandorį.

3. Atsakovė atsiliepime prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovė nurodė, kad ieškovai faktinį bendrojo Buto ploto sumažinimą sieja išimtinai su atsakovei priklausančios Buto dalies sumažinimu, tačiau Buto bendras plotas sumažėjo dėl abiejų bendraturčių atliktų baigiamųjų statybos darbų. Šiuo metu pagal turimas idealiąsias dalis ieškovams priklauso 172,74612 kv. m, o atsakovei 178,36 kv. m Buto. Atsakovė pažymėjo, kad ieškovai siekia savo nuosavybę padidinti 4,01388 kv. m, o atsakovės nuosavybę šia dalimi sumažinti, tačiau atsakovė su tokiu jai priklausančios Buto dalies neatlygintiniu nusavinimu nesutinka. Atsakovė yra įgijusi 508/1000 dalis Buto, ši nuosavybės teisė (konkreti idealioji dalis) yra neliečiama. Pagal dabartinį faktinį Buto plotą proporcingai sumažinamos tiek ieškovams, tiek atsakovei tenkančio Buto ploto dalys, t. y. atsakovei priklauso 178,36388 kv. m, o ieškovams 172,74612 kv. m. Atsakovė taip pat nurodė, kad ieškovai prašomoje nustatyti Buto naudojimo tvarkoje nenumato atsakovei galimybės valdyti, naudotis ir disponuoti visu jai priklausančiu Buto plotu, įskaitant ir ieškovų siekiamą nusavinti 4,01388 kv. m Buto plotą.

4. Trečiasis asmuo akcinė bendrovė SEB bankas atsiliepime ieškinio reikalavimus prašė spręsti teismo nuožiūra.

5. Priešieškinyje atsakovė prašo teismo: 1) atidalyti Butą pagal priešieškinio 1 priede nurodytą atidalijimo planą; 2) priteisti atsakovei iš ieškovų 3 886,87 Eur kompensaciją už ieškovams po atidalijimo tenkantį 4,01388 kv. m didesnį plotą.

6. Atsakovė priešieškinyje nurodė, kad ji turi teisę reikalauti atidalyti jos dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Atsakovė nurodė, kad ji siekia efektyviausiu būdu sutvarkyti konfliktinius šalių santykius. Išmokėjus prašomą kompensaciją, ieškovams priklausytų 17676/35111, o atsakovei 17435/35111 dalys Buto. Atsakovė nurodo, jog faktiškai atsakovė naudojasi 17435/3511 Buto dalimis, o ieškovai atitinkamai 17676/35111 Buto dalimis. Atsakovė prašo už jai natūra tenkančią mažesnę Buto dalį kompensacijos, nes įgyvendinti nuosavybės teisių turinį į bendraturčiams tenkančias idealiąsias dalis yra itin sudėtinga ir visiškai nepraktiška, o galbūt net ir neįmanoma, nes Buto plotas yra aiškiai paskirstytas į dvi atskiras, savarankiškas dalis, į kurias bendraturčiai gali visa apimtimi įgyvendinti nuosavybės teises, t. y. tenkančią Buto dalį valdyti, naudoti ir disponuoti.

7. Ieškovai atsiliepime prašė priešieškinį atmesti. Nurodė, kad atsakovė savo Buto dalyje papildomai įrengė 10 patalpų, laiptus, didesnį židinį, kurių plotas ir sumažino bendrą Buto plotą, o tai reiškia ir jos idealiosios dalies Buto ploto sumažėjimą. Atsakovė nenurodė, kurioje vietoje ir kokiu būdu ieškovai užėmė papildomai 4,01288 kv. m Buto ploto. Šalių Buto dalis skiria kapitalinė siena, jokių bendrų patalpų ieškovai ir atsakovė neturėjo. Atsakovė, prašydama atidalyti iš bendrosios nuosavybės, nurodo tas pačias ieškovų ieškiniu siūlomas Buto dalis. Atsakovė nepagrįstai reikalauja kompensacijos, nes ieškovai neužėmė atsakovei tenkančios Buto dalies, o dėl pačios atsakovės veiksmų sumažėjo jai tenkanti idealioji dalis. Name, kuriame yra ginčo Butas, taip pat yra ir dar vienas butas, kuriame taip pat gyvena dvi šeimos. Norint minėtame gyvenamajame name atidalyti savo Buto dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, reikalingas ir Buto padalijimas natūra suformuojant du naujus turto vienetus. Tokiu atveju keistųsi viso namo paskirtis, jis taptų daugiabučiu, taip pat turėtų būti keičiamas ir žemės naudojimo būdas – iš vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos į daugiabučių gyvenamųjų pastatų teritorijas. Ieškovai žinodami šias procedūras (kad turi būti rengiami tiek namo, tiek ir žemės sklypo projektai) ir teikė ieškinį dėl naudojimosi tvarkos nustatymo. Tenkinus atsakovės priešieškinį, Butas ir toliau liktų kaip vienas turtinis vienetas, todėl iš esmės tai reikštų tą pačią Buto naudojimosi tvarką, kurią ir prašo nustatyti ieškovai savo ieškiniu.

8. Trečiasis asmuo akcinė bendrovė SEB bankas atsiliepime nurodė, jog jei bus patenkintas priešieškinis, teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje prašoma pažymėti, kad atsakovės turtui banko naudai hipoteka išlieka ir po įkeisto turto padalijimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. spalio 8 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Nustatė, kad ieškovams L. R. ir I. R. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklauso 17676/35111 dalys buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio adresu (duomenys neskelbtini). Nustatė, kad atsakovei R. G. asmeninės nuosavybės teise priklauso 17435/35111 dalys buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio adresu (duomenys neskelbtini). Kitą ieškinio dalį atmetė. Atsakovės priešieškinį atmetė. Priteisė ieškovui L. R. iš atsakovės R. G. 714,42 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismo nustatytos aplinkybės ir pagrindiniai motyvai:

9.1. Iš byloje esančio VĮ Registrų centro 2024 m. balandžio 17 d. Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo nustatė, kad ieškovams nuosavybės teise priklauso 492/1000 dalys Buto, atsakovei nuosavybės teise priklauso 508/1000 dalys Buto.

9.2. Iš byloje esančio notarine tvarka patvirtinto 2013 m. gegužės 15 d. Perdavimo–priėmimo akto Nr. 1-4781 nustatė, kad 80 proc. baigtumo Buto bendras plotas buvo 359,67 kv. m, kadastro duomenų fiksavimo data 2004 m. lapkričio 26 d. Aktualus VĮ Registrų centro išrašas patvirtina, kad 100 proc. baigtumo Buto bendras plotas yra 351,11 kv. m, kadastrinių duomenų nustatymo data 2023 m. lapkričio 20 d. Nusprendė, kad ieškovai teisingai nurodė, kad bendras Buto plotas nuo 2004 m. iki 2023 m., kai buvo atlikti nauji Buto kadastriniai matavimai, sumažėjo nuo 359,67 kv. m iki 351,11 kv. m, t. y. 8,56 kv. m.

9.3. Pažymėjo, kad ieškovų valdomas, naudojamas ir disponuojamas Buto plotas tiek tuomet, kai Buto baigtumas buvo 80 proc. (176,8 kv. m), tiek ir dabar, kai Buto baigtumas yra 100 proc., iš esmės nepasikeitė. Nežymus plotų skirtumas (0,04 kv. m) galėjo atsirasti dėl pačių kadastrinių matavimų, jų atlikimo paklaidų. Padarė išvadą, kad Buto bendro ploto skirtumas yra sietinas su Buto pokyčiais, įvykusiais atsakovės valdomoje, naudojamoje ir disponuojamoje Buto dalyje.

9.4. 2005 metais buvo nustatyta naudojimosi Butu tvarka, kuri išliko privaloma ir ieškovams 2013 metais įsigyjant Buto dalį, priešingai, nei teigia atsakovė, negalima daryti išvados, kad atsakovės valdomoje, naudojamoje ir disponuojamoje dalyje atlikti Buto pokyčiai, lėmę Buto bendro ploto sumažėjimą, lemia tai, kad ieškovams sumažėjo pagal jiems šiuo metu įregistruotas Buto dalis (492/1000) tenkanti Buto ploto dalis iki 172,75 kv. m. Atitinkamai tai negali lemti situacijos, kad ieškovai ir toliau naudodami, valdydami ir disponuodami iš esmės tokio paties ploto Butu, kokį ir įsigijo, turėtų sumokėti už tai atsakovei kompensaciją.

9.5. Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovų valdomas, naudojamas ir disponuojamas Buto plotas neatitinka ieškovų turimų Buto 492/1000 dalių. Ieškovai nurodė, kad jų valdomas, naudojamas ir disponuojamas Buto plotas (176,76 kv. m) atitinka 17676/35111 dalis, atitinkamai atsakovės valdomas, naudojamas ir disponuojamas Buto plotas (174,35 kv. m) atitinka 17435/35111 dalis. Dėl tokių dalių matematinio skaičiavimo iš esmės neprieštaravo ir atsakovė (priešieškinio 29 punktas).

9.6. Konstatavo, kad šiuo konkrečiu atveju, pasikeitus Buto baigtumo procentui bei Buto kadastriniams duomenims (sumažėjus bendrajam Buto plotui dėl veiksmų, nepriklausiusių nuo ieškovų valios), yra pagrindas pakeisti ir bendraturčių dalis bendrojoje nuosavybėje, nustatant, kad ieškovams bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklauso 17676/35111 dalys Buto, o atsakovei nuosavybės teise priklauso 17435/35111 dalys Buto. Tokių nuosavybės dalių nustatymas šiuo atveju nereiškia, kad idealioji dalis yra nustatoma pagal realiąją ar kad atsakovė tokiu būdu bus priversta perleisti jai priklausančią Buto dalį ieškovams.

9.7. Nagrinėjamu atveju Buto, kaip bendrosios nuosavybės, statusas išlieka, hipotekos reikalavimas taip pat lieka galioti, atsakovės teisės nėra ribojamos, proporcingumo principas nėra pažeidžiamas (CK 1.5 straipsnio 4 dalis). Nors atsakovė atsiliepime į ieškinį (34 punkte) ir nurodė, kad ieškovai varžo jos nuosavybės teisės įgyvendinimą, tačiau šį atsakovės argumentą teismas atmeta kaip nepagrįstą (deklaratyvų).

9.8. Pagal atsakovės siūlomą atidalijimo variantą matyti, kad pagal jį visos Buto patalpos (tiek rūsyje, tiek pirmame, tiek ir antrame Buto aukštuose) atidalijamos tokiu pat būdu kaip ieškovai siekia, kad būtų nustatyta naudojimosi Butu tvarka. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad tokia tvarka bendraturčiai naudojasi Butu iš esmės visą laiką. Nenustatė, kad tarp bendraturčių (ieškovų ir atsakovės) būtų nesutarimas dėl Buto valdymo, naudojimo ir disponavimo, todėl ieškovų reikalavimą dėl tokios tvarkos nustatymo netenkino.

9.9. Darė išvadą, kad atsakovės reikalavimas atidalyti jos dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės sietinas su jos antruoju priešieškinio reikalavimu – priteisti jai iš ieškovų 3 886,87 Eur kompensaciją už ieškovams po atidalijimo tenkantį 4,01388 kv. m. didesnį plotą. Kaip teisingai priešieškinyje nurodo atsakovė, kompensacija pinigais turi atitikti rinkos vertę turto dalies, kurią po atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės gavo natūra kitas bendraturtis (priešieškinio 25 punktas), tačiau, ieškovams neatiteko 4,01388 kv. m didesnis plotas, todėl toks atsakovės reikalavimas (dėl kompensacijos priteisimo) nėra pagrįstas.

9.10. VĮ Registrų centro 2024 m. birželio 13 d. Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašas patvirtina, kad Butas yra gyvenamajame name, kurio pagrindinė naudojimo paskirtis – gyvenamoji (dviejų butų pastatai) ir kuris yra žemės sklype, kurio naudojimo būdas – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos. Byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad gyvenamajame name jau yra du butai, šiuo atveju atsakovė siekia vieno iš jų atidalijimo, kas reiškia, kad turėtų būti suformuoti atskiri nuosavybės teisės objektai. Sprendė, jog tokiu atveju reikėtų keisti ne tik viso namo, kuriame yra Butas, pagrindinę naudojimo paskirtį, bet ir žemės sklypo, ant kurio stovi namas, naudojimo būdą. Taigi, atsakovė šiuo atveju nepagrindė savo teisės atidalyti jos dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimo galimybės.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

10. Atsakovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atsakovės priešieškinį tenkinti, o ieškovų ieškinį visiškai atmesti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pageidauja bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais motyvais ir argumentais:

10.1. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo iš dalies tenkintas ieškovų ieškinys, priešieškinis atmestas, yra neteisėtas ir pažeidžia Konstitucijos principus, nusavinant apeliantės nuosavybės teises į Butą ir paneigiant atsakovės teisę reikalauti atidalijimo bei kompensacijos.

10.2. Priešingai, nei teigia teismas sprendime, Buto ploto skirtumas (sumažėjimas) sietinas ne tik su atsakovės naudojamosios dalies pokyčiais, bet ir su abiejų bendraturčių atliktais pakeitimais bendrai naudojamame daikte, kurių atlikimas buvo būtinas, o Buto ploto sumažėjimas – neišvengiamas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš esmės teoriškai neįmanoma situacija, kad bendras daiktas mažėtų ar didėtų tik vieno bendraturčio atžvilgiu. Butas mažėjo abiem bendraturčiams proporcingai jų turimoms bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalims, nes, kaip minėta, ginčo daiktas yra bendras.

10.3. Dėl atliktų abipusių pagerinimų (rekonstrukcijų) neišvengiamai sumažėjus bendram daiktui (Butui), idealiosios (teisinės) bendraturčių proporcijos nepakinta, o faktiškai tenkanti daikto dalis sumažėja proporcingai kiekvieno iš bendraturčių (ieškovų ir apeliantės) atžvilgiu. Teismas sprendime, nepaisydamas išdėstytų taisyklių, be jokio teisinio pagrindo nusavina dalį atsakovės teisėtai įgytos nuosavybės teises, taip nukrypdamas nuo teismų praktikos bei bendrųjų principų, nepaisydamas pamatinių (konstitucinių) asmens teisių.

10.4. Sprendime teismas nepagrindžia, kaip Nekilnojamojo turto registro išrašo duomenys gali kliudyti įgyvendinti absoliučią atidalijimo teisę. Pažymėtina, jog nagrinėjamoje byloje nėra nagrinėjami tolesni po atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės atlikti veiksmai, t. y. administracinis daikto formavimas. Ginčo dalykas byloje yra labai aiškiai apibrėžtas – atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės kaip civilinis veiksmas.

10.5. Teismas sprendime neatskleidė bylos esmės ir neįvertino, ar atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės šiuo konkrečiu atveju tikrai yra neįmanomas. Kitaip tariant, teismas nenustatinėjo daikto (Buto) dalumo, o rėmėsi nepagrįsta tikimybe ar nuomone, jog atidalytą daiktą būtų sunku įregistruoti. Apie techninį – esminį – daikto dalumą teismas sprendime neužsimena.

10.6. Teismas deklaratyviai pritarė nepagrįstai ieškovų pasiūlytai veiksmų sekai po daikto atidalijimo, t. y. pasisakė dėl atliktinų administracinių procedūrų dėl pastato ir žemės sklypo įregistruotų duomenų keitimo. Tačiau šie atliktini veiksmai administracine tvarka formuojant daiktus nepaneigia civilinės absoliučios bendraturčio teisės atidalyti dalų pagal prigimtį daiktą.

10.7. Priešingai, nei teigia teismas sprendime, kompensacija mokama ne už faktiškai apeliantės naudojamos buto dalies sumažinimą (4,01388 kv. m), o už idealiosios dalies, tenkančios apeliantei po atidalijimo, sumažinimą. Juk akivaizdu, kad atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės objektas yra idealiosios Buto dalys, o ne faktiškai naudojamos, kurios būtų aktualios, nustatant naudojimosi Butu tvarką.

11. Ieškovai atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais motyvais ir argumentais:

11.1. Atsakovė neturi jokio teisinio pagrindo reikalauti iš ieškovų kompensacijos dėl jos idealiosios Buto dalies sumažėjimo, nes tai įvyko dėl pačios atsakovės veiksmų. Jeigu atsakovė nebūtų įvykdžiusi savo Buto vidaus patalpų pertvarkymo nuo įsigijimo 2005 metais iki 2023 metų pabaigos, jos Buto idealioji dalis nebūtų sumažėjusi.

11.2. Apeliantė neginčijo nei deklaracijos, nei naujų 2023 m. lapkričio 20 d. atliktų viso Buto kadastrinių matavimų, su šiais dokumentais ir jų nustatytais Buto kadastro duomenimis ji sutiko ir šiuos dokumentus pasirašė.

11.3. Ieškovų pateiktoje lentelėje aiškiai matyti, kad nuo 2005 metų iki 2023 metų ieškovų Buto dalyje pagal 2013 m. gegužės 13 d. nustatytą Buto naudojimosi tvarką pokyčių praktiškai neįvyko, t. y. jų Buto dalis sumažėjo tik 0,04 kv. m ploto. Pagal 2005 m. liepos 26 d. nustatytą Buto naudojimosi tvarką, dėl apeliantės Buto dalyje įvykdytų statybos darbų nuo jos Buto dalies pirkimo 2005 m. liepos 26 d. iki 2023 m. lapkričio 20 d. jos dalis sumažėjo 8,52 kv. m.

11.4. Apeliacinio skundo 50 punkte atsakovė pripažįsta, jog antrojo Buto aukšto pasikeitimas įvyko atsakovės naudojamoje Buto dalyje, o ieškovų naudojamoje Buto dalyje, esant Buto baigtumui 80 proc., jau buvo pertvaros.

11.5. Atliekant Buto kadastrinius matavimus 2005 m. gegužės 22 d. ieškovai nebuvo Buto bendraturčiais. Apeliantė savo Buto dalį įsigijo 2005 m. liepos 26 d., t. y. praėjus dviem mėnesiams po atliktų Buto kadastrinių matavimų. Ieškovai savo Buto dalį įsigijo tik 2013 m. gegužės 13 d. Tuo metu, 2005 m. gegužės 22 d., kai buvo atliekami Buto kadastriniai matavimai, Buto plotas buvo nustatytas 359,67 kv. m, įvertinus didesnių atliktų statybos darbų dabar ieškovams priklausančioje Buto dalyje mastą. Apeliantės Buto dalį sudarė tik penkios patalpos, kai ji 2005 m. liepos 26 d. įsigijo 80 proc. baigtumo Buto dalį, todėl ir idealioji jos Buto dalis buvo nustatyta didesnė.

11.6. Ginčo šalims priklausantis Butas yra gyvenamajame name, kurio pagrindinė naudojimo paskirtis – gyvenamoji (dviejų butų pastatai). Norint gyvenamajame name atidalyti savo Buto dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, reikalingas ir paties Buto padalijimas natūra suformuojant du naujus turto vienetus. Atidalijant Buto dalį iš bendrosios nuosavybės, nepakanka pateikti teismui atidalijimo planą, kokį pateikė atsakovė, kadangi turi būti rengiamas viso gyvenamojo namo paskirties keitimo projektas ir žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektas, kurio tikslas būtų pakeisti žemės sklypo naudojimo būdą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Apeliacinis skundas atmestinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir tvarkos

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.

13. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, atsakovės R. G. prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkintinas.

Dėl rašytinių įrodymų priėmimo

14. Atsakovė po apeliacinio skundo pateikimo pateikė rašytinius paaiškinimus ir papildomus dokumentus ir prašo juos pridėti. Nurodė, kad pirmosios instancijos teisme nebuvo nagrinėjami tolesni po atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės atlikti veiksmai, t. y. administracinio daikto formavimo klausimai. Todėl apeliantė, siekdama paneigti pirmosios instancijos teismo iškeltą hipotezę, kad atidalijus Butą reikėtų pakeisti žemės sklypo, ant kurio stovi namas, naudojimo būdą ir namo, kuriame yra Butas, pagrindinę naudojimo paskirtį, teikia savo iniciatyva gautą eksperto E. B. išvadą.

15. CPK 323 straipsnio nuostatos lemia aiškinimą, kad šalies rašytiniai paaiškinimai, kuriuose nurodomi papildomi nesutikimo su skundžiamu pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu argumentai ar kuriuose nurodomi papildomi atsiliepimo į apeliacinį arba atskirąjį skundą argumentai, negali būti priimami, kai pasibaigia įstatymų leidėjo nustatytas terminas tokiam procesiniam veiksmui atlikti. Rašytiniai paaiškinimai, kuriuose šalis išdėsto savo atsikirtimus į priešingos šalies apeliacinės instancijos teismui adresuotus procesinius dokumentus, taip pat negali būti priimami, nes apeliaciniame procese nenumatytas apsikeitimas jokiais kitais procesiniais dokumentais, išskyrus patį skundą bei atsiliepimą į jį, kuriems pateikti, be kita ko, yra nustatyti ir konkretūs procesiniai terminai (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-237-464/2022).

16. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teismui teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas).

17. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovės pateiktų rašytinių paaiškinimų turinį, nusprendžia, kad juose atsakovė pateikė argumentus, papildančius apeliacinio skundo argumentus, nors toks bylos pasirengimo būdas, kai procesiniais dokumentais keičiamasi po atsiliepimo į apeliacinį skundą pateikimo, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nenumatytas. Kadangi rašytiniai paaiškinimai pateikti pasibaigus apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį padavimo terminui, jų priėmimas pažeistų CPK 323 straipsnio nuostatas, todėl teisėjų kolegija atsisako juos priimti. Taip pat atsisakoma priimti ir su paaiškinimu teikiamus naujus įrodymus, nes atsakovė nepateikė jokių argumentų, kodėl šių įrodymų ji negalėjo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, taip pat niekaip nepagrindė, kad šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

18. Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. spalio 8 d. sprendimas, kuriuo nuspręsta iš dalies tenkinti ieškovų L. R. ir I. R. ieškinį ir nustatyti, kad ieškovams L. R. ir I. R. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklauso 17676/35111 dalys buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio adresu (duomenys neskelbtini), ir nustatyti, kad atsakovei R. G. asmeninės nuosavybės teise priklauso 17435/35111 dalys buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio adresu (duomenys neskelbtini).

19. Apeliacinis skundas iš esmės motyvuojamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, nepagrįstai nusavino atsakovei priklausančio buto dalį, paneigdamas jos teisę reikalauti atidalijimo, taip pat suformavo ydingą praktiką, kad, keičiant bendraturčių idealiąsias dalis, nepriteisiama kompensacija bendraturčiui, kuriam tenka mažesnė buto idealioji dalis.

Dėl skundžiamo sprendimo teisėtumo

20. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ginčo Buto bendro ploto skirtumas yra sietinas su Buto pokyčiais, įvykusiais atsakovės valdomoje, naudojamoje ir disponuojamoje Buto dalyje. Atsakovė apeliaciniu skundu nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu nurodo, kad Buto ploto skirtumas (sumažėjimas) sietinas ne tik su atsakovės naudojamos dalies pokyčiais, bet su abiejų bendraturčių atliktais pakeitimais.

21. CK 4.77 straipsnyje įtvirtinta, kad jeigu bendraturtis, turėdamas kitų bendraturčių sutikimą ir laikydamasis įstatymų nustatytų taisyklių, savo lėšomis padidina bendrąjį daiktą ar jo vertę, tai šio bendraturčio reikalavimu jo dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje ir naudojimosi bendruoju daiktu tvarka turi būti atitinkamai pakeičiamos (1 dalis). Jeigu bendraturtis padidina bendrąjį daiktą ar jo vertę neturėdamas kitų bendraturčių sutikimo, jis įgyja nuosavybės teisę į tą padidintą dalį, jeigu ją galima atskirti nesužalojant bendro daikto. Jeigu padidintos daikto ar jo vertės dalies negalima atskirti nesužalojant bendro daikto, tai visų bendraturčių dalys padidėja proporcingai jų bendrosios nuosavybės teise turimoms dalims (2 dalis).

22. Teisėjų kolegija pažymi, kad dalių bendrosios dalinės nuosavybės teisėje nustatymas yra vienas svarbiausių bendrosios nuosavybės santykių teisinio reguliavimo klausimų, nes idealiosios dalies dydis apibrėžia nuosavybės teisės subjekto teisių į bendrą daiktą ir pareigų, susijusių su bendru daiktu, apimtį (CK 4.76 straipsnis). Dalių bendrosios nuosavybės teisėje dydis paprastai nustatomas bendrosios dalinės nuosavybės teisės atsiradimo metu ir priklauso nuo bendrosios dalinės nuosavybės teisės atsiradimo pagrindo (CK 4.47 straipsnis). Tačiau bendraturčio dalis bendrosios dalinės nuosavybės teisėje gali pasikeisti padidinus bendrąją dalinę nuosavybę, t. y. padidinus bendrąjį daiktą ar jo vertę.

23. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bendraturčio bendrosios nuosavybės dalies pakeitimas, padidinus bendrąją dalinę nuosavybę, reiškia teisių apimties pasikeitimą. CK 4.77 straipsnis nustato tokio teisių pasikeitimo pagrindus ir tokio pasikeitimo teisėtumui būtinas sąlygas. Pagal CK 4.77 straipsnio 1 dalį yra pagrindas padidinti bendraturčio bendrosios dalinės nuosavybės dalį ir atitinkamai pakeisti naudojimosi tvarką, jei bendras daiktas yra padidinamas tokiomis sąlygomis: 1) turint kitų bendraturčių sutikimą; 2) laikantis įstatymų nustatytų taisyklių; 3) bendraturčio lėšomis. Pagal CK 4.77 straipsnio 2 dalį, jeigu bendraturtis padidina bendrąjį daiktą ar jo vertę neturėdamas kitų bendraturčių sutikimo ir jeigu padidintos daikto ar jo vertės dalies negalima atskirti nesužalojant bendro daikto, tai visų bendraturčių dalys padidėja proporcingai jų bendrosios nuosavybės teise turimoms dalims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-77/2011; 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-545-611/2018, 21 punktas).

24. Byloje nėra ginčo dėl to, kad šalims priklausantis turtas buvo įsigytas 80 proc. baigtumo. Po Buto įsigijimo buvo atlikti statybos darbai, kurie lėmė 100 proc. Buto baigtumą. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad po atliktų turto pagerinimų buto plotas, buvęs 359,67 kv. m, sumažėjo iki 351,11 kv. m, t. y. sumažėjo 8,56 kv. m, tačiau iš esmės akcentuoja, kad Buto ploto skirtumas (sumažėjimas) sietinas ne tik su atsakovės naudojamosios dalies pokyčiais, bet ir su abiejų bendraturčių atliktais pakeitimais bendrai naudojamame daikte. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais.

25. Kaip matyti iš byloje esančios 2023 m. lapkričio 20 d. UAB „DPG Systems“ nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos, atsakovė pirmame aukšte naudojasi patalpomis, pažymėtomis indeksais 1-4 (2,99 kv. m); 1-3 (1,43 kv. m.); 1-5 (53,79 kv. m.), taigi pirmame aukšte atsakovė šiuo metu naudojasi 58,21 kv. m patalpomis, nors anksčiau buto, dar esančio 80 proc. baigtumo, pirmame aukšte atsakovė naudojosi 61,31 kv. m patalpomis, taigi atsakovės valdoma dalis sumažėjo 3,1 kv. m (61,31 kv. m – 58,21 kv. m). Pastebėtina, kad remiantis 2005 m. birželio 22 d. nekilnojamojo turto objekto kadastrinių matavimų bylos duomenimis matyti, kad antrame aukšte atsakovės patalpas sudarė tik viena patalpa 1-14 (61,68 kv. m), o ieškovų valdomoje antrojo aukšto dalyje jas sudarė kelios patalpos. Remiantis aktualiais kadastrinių matavimų bylos duomenimis (2023 m. lapkričio 20 d.) nustatyta, kad atsakovės valdomame antrame aukšte iš esmės atsirado daugiau patalpų vietoje buvusios vienos patalpos: 1-11 (4,79 kv. m); 1-12 (8,80 kv. m); 1-13 (15,21 kv. m); 1-14 (16,09 kv. m); 1-15 (13,14 kv. m), taigi butui esant 100 proc. baigtumo atsakovė antrame aukšte valdo 58,03 kv. m patalpas, kurios palyginti su 80 proc. baigtumo butu sumažėjo 3,65 kv. m (61,68 kv. m – 58,03 kv. m). Vertinant rūsyje atsakovės valdomas patalpas matyti, kad, esant buto baigtumui 80 proc., atsakovė rūsio patalpoje turėjo įsirengusi tik dvi patalpas, sudarančias 59,88 kv. m (1R-19 (56,16 kv. m); 1R-20 (3,72 kv. m)). Tuo tarpu butui esant 100 proc. baigtumo atsakovės valdomoje rūsio patalpoje atsirado patalpos 1R-8 (6,82 kv. m); G-2 (33,40 kv. m); 1R-9 (2,91 kv. m); 1R-10 (1,74 kv. m); 1R-11 (4,44 kv. m); 1R-13 (3,72 kv. m); 1R-12 (5,08 kv. m), kurios sudaro 58,11 kv. m. Taigi, matyti, kad atsakovės rūsio patalpa sumažėjo 1,77 kv. m (59,88 kv. m – 58,11 kv. m). Aptartų bylos duomenų pagrindu pagrįstai manytina, kad būtent atsakovės valdomose patalpose įrengiant butą ir jam esant 100 proc. atsirado didesnis įrengtų ir sumontuotų patalpų pertvarų skaičius, kas iš esmės ir lėmė atsakovės valdomo buto dalies sumažėjimą.

26. Nors atsakovė nurodo, kad teismas ieškovų naudai nusavino atsakovei priklausantį turtą ir pažeidė jos teises, garantuojamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje, kurioje nustatyta, kad nuosavybė neliečiama, teisėjų kolegija šiuos apeliantės argumentus atmeta kaip nepagrįstus ir deklaratyvius. Iš pateiktos 2023 m. lapkričio 20 d. UAB „DPG Systems“ Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos duomenų, nėra matyti, kad ieškovai būtų pasididinę savo valdomo buto dalį atsakovės naudojamų patalpų sąskaita, t. y. ieškovai nevaldo atsakovei priklausančio ar priklausiusio buto ploto, todėl iš esmės sutiktina, kad atsakovės valdomo buto dalies sumažėjimą lėmė būtent atsakovei priklausančioje ir valdomoje Buto dalyje atlikti turto pagerinimo darbai. Pastebėtina ir tai, kad atsakovė neginčijo pirmosios instancijos teismo konstatuotos aplinkybės, kad ieškovų valdomas, naudojamas ir disponuojamas Buto plotas tiek tuomet, kai Buto baigtumas buvo 80 proc. (176,8 kv. m), tiek ir dabar, kai Buto baigtumas yra 100 proc., iš esmės nepasikeitė, o nežymus plotų skirtumas (0,04 kv. m) galėjo atsirasti dėl pačių kadastrinių matavimų, jų atlikimo paklaidų. Todėl nagrinėjamu atveju ši konstatuota aplinkybė tik patvirtina faktą, jog byloje nėra duomenų, kad ieškovai būtų pasididinę savo valdomo buto dalį atsakovės naudojamų patalpų sąskaita. Apeliacinės instancijos teismas, nekartodamas pirmosios instancijos teismo nurodytų argumentų ir atlikto vertinimo, taip pat sutinka, kad tai negali lemti ieškovams situacijos, kai jie ir toliau naudodami iš esmės tokio paties Buto plotą už tai turėtų sumokėti kompensaciją atsakovei vien dėl to, kad atsakovės valdomoje buto dalyje atlikti turto pakeitimai lėmė atsakovės buto dalies sumažėjimą, todėl apeliacinio skundo argumentas dėl kompensacijos priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.

27. Atsakovė taip pat akcentuoja, kad teismas nepagrindė, kaip Nekilnojamojo turto registro išrašo duomenys gali kliudyti įgyvendinti absoliučią atidalijimo teisę, kadangi nagrinėjamoje byloje nėra sprendžiami tolesni po atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės atlikti veiksmai, t. y. administracinis daikto formavimas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti ir šiems apeliacinio skundo argumentams.

28. Vienas iš nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų yra atidalijimas (CK 4.80 straipsnis). Atidalijimas iš bendrosios nuosavybės yra vienas iš bendrosios nuosavybės teisės pasibaigimo pagrindų. Atidalijimo institutas leidžia sumažinti bendraturčių skaičių ir bendrosios nuosavybės apimtį bei atitinkamai išplėsti asmeninės nuosavybės apimtį. Mažesnis bendraturčių skaičius, mažesnė bendrosios nuosavybės apimtis naudingi dviem aspektais: pirma, pasitarnauja konfliktų prevencijai ar sprendimui; antra, paprastai leidžia operatyviau ir pigiau valdyti konkretų objektą. Taigi atidalijimu užtikrinamas išvestinis iš nuosavybės neliečiamumo principo kiekvieno savininko interesas būti vieninteliu savo turto savininku ir pasitarnaujama socialinei taikai bei ekonominiam interesui.

29. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant bendraturčių ginčą, kai vienas (ar keli) iš jų reikalauja atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, o kitas – nustatyti daikto, kuris yra bendroji dalinė nuosavybė, naudojimosi tvarką, prioritetas turi būti teikiamas atidalijimui iš bendrosios nuosavybės (CK 4.80 straipsnio 1 dalis), nes taip palengvinamas ir supaprastinamas savininko teisių turinį sudarančių teisių įgyvendinimas ir išvengiama ginčų, galinčių kilti tarp bendraturčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2009, 2014 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/201, 2014 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-235/2014; 2019 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-204-248/2019).

30. CK 4.80 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kai daikto atidalijimas natūra be neproporcingos žalos jo paskirčiai neįmanomas, vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad ši nuostata yra bendrojo daikto atidalijimo reikalavimo išimtis – visų pirma turi būti sprendžiamas jo atidalijimo natūra galimumas, net padarant atitinkamą (proporcingą) žalą daikto paskirčiai. Tik nesant galimybės atidalyti daikto natūra arba jei atidalijant natūra daiktą bus padaryta neproporcinga žala jo paskirčiai, atidalijamajam ar kitiems bendraturčiams gali būti priteista kompensacija pinigais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008). Taikant šį atidalijimo būdą būtina motyvuotai pagrįsti, kad atidalijimas natūra neįmanomas.

31. Atsakovė priešieškiniu reiškė reikalavimą atidalyti butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini), iš bendrosios dalinės nuosavybės natūra pagal nurodytą atidalijimo planą. Kaip matyti iš byloje esančio 2024 m. birželio 13 d. VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo, nekilnojamojo turto – pastato – gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), pagrindinė naudojimo paskirtis – gyvenamoji (dviejų butų pastatai).

32. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. birželio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-204-248/2019 nurodyta, jog teismų praktikoje tinkamu bendraturčio – galimo statytojo – būsimos rekonstrukcijos planų atskleidimu kitiems bendraturčiams pripažįstamas tinkamo projektinio pasiūlymo (kaip jis apibūdinamas Statybos įstatymo 2 straipsnio 31 punkte, t. y. eskizinio projekto, kurio tikslas – išreikšti projektuojamo statinio architektūros ir kitų pagrindinių sprendinių idėją ir kuris pateikiamas kaip medžiaga projektuotojo parinkimo konkursui bei gali būti naudojamas projektavimo sąlygoms parengti) pateikimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-390-701/2018 50 punktą). Dabartinės redakcijos Statybos įstatyme projektinių pasiūlymų sąvoka pateikiama 2 straipsnio 45 dalyje – tai pasiūlymai, kurių tikslas – išreikšti projektuojamo statinio architektūros ir kitų pagrindinių sprendinių idėją ir kurie pateikiami kaip informacija visuomenei apie numatomą statinių projektavimą bei gali būti naudojami rengiant specialiuosius architektūros reikalavimus, specialiuosius saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimus, specialiuosius paveldosaugos reikalavimus, t. y. savo esme nesiskiria nuo įtvirtintosios ankstesnėje redakcijoje. Toje pačioje kasacinio teismo nutartyje pateikta išvada, kad, ginant ginčijamą teisės į statybą įgyvendinimo būdą ir sąlygas, būtina nurodyti konkrečius statybos darbus, statybos paskirtį ir netgi jos atlikimo orientacinį laikotarpį. Analogiškos pozicijos laikytasi ir kitose kasacine tvarka nagrinėtose bylose (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2009).

33. Teikiamas pasiūlymas turi būti pakankamai informatyvus, vizualizuotas, neprieštarauti imperatyvioms teisės normoms, įgyvendinamas techniškai, atitikti dalis pagal nuosavybės teisę, nepadaryti neproporcingos žalos daiktui. Pasiūlymo pagrindimui gali būti pateiktas tiek su teisės aktuose nurodytomis institucijomis suderintas (patvirtintas) projektas, tiek ir projektinis pasiūlymas bei kiti dokumentai, papildantys (paaiškinantys) projektinį pasiūlymą, tačiau visais atvejais savo turiniu jie turi būti pakankami siūlomų sprendinių tinkamumui pagrįsti. Teikiami dokumentai gali priklausyti ir nuo atidalijamo turto objekto rūšies bei paskirties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-204-248/2019).

34. Taigi, šiuo atveju atsakovei, pareiškusiai reikalavimą dėl ginčo buto dalies atidalijimo, tenka pareiga teisme įrodyti, kad jos siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtinas, kad jis nepažeis kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, nepadarys neproporcingos žalos daiktui ir jis įmanomas norint pakeisti jo paskirtį. Šiuo atveju atsakovė pirmosios instancijos teisme reikšdama reikalavimą atidalyti jos dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės šį reikalavimą grindė tik 2023 m. lapkričio 20 d. UAB „DPG Systems“ Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos duomenimis, tačiau iš esmės neteikė jokio projekto ir (ar) prie jo parengto plano, kuris patvirtintų, kad namą galima atidalyti nepakeitus namo paskirties bei naudojimo būdo, taip pat neteikė duomenų, patvirtinančių, kad šioje vietoje būtų galima formuoti naują turtinį vienetą. Sutiktina, kad, siekiant atidalyti ginčo namą, tokiu atveju keistųsi viso gyvenamojo namo paskirtis, taip pat turėtų būti keičiamas ir žemės sklypo naudojimo būdas bei tvarka. Tačiau, kaip minėta, atsakovė neteikė jokių duomenų, susijusių su atsakovės siekiamo atidalijimo įgyvendinimu.

35. Vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantė, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (CPK 185 straipsnis) ar kad jie iš viso nevertinti. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad teismo sprendimas būtų priimtas neįvertinus byloje surinktų įrodymų, kurie turi įtakos priimant sprendimą, visumos. Teisėjų kolegija nurodo, kad kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli: įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-684/2017).

36. Kaip minėta, teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010 it kt.). Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvai ir argumentai, kaip neturintys reikšmės teisingam šios bylos išnagrinėjimui, plačiau neanalizuotini ir dėl jų nepasisakytina.

37. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas laikytinas pagrįstu ir teisėtu.

Dėl bylos procesinės baigties

38. Atsižvelgdamas į anksčiau išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ar pakeisti remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

39. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).

40. CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma nustato bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklę, kurios pagrindu laikomasi principo „pralaimėjęs moka“. Taikant šią taisyklę, atsakomybė už bylinėjimosi išlaidas nustatoma pagal bylos proceso rezultatą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-321-313/2017, 2021 m. kovo 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-916/2021).

41. Ieškovai L. R. ir I. R. apeliacinės instancijos teisme prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas ir pateikė duomenis, patvirtinančius, jog patyrė 1 500 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Šis nurodytas apeliacinėje instancijoje patirtų bylinėjimosi išlaidų dydis už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą neviršija nustatytų Rekomendacijose. Kadangi šia apeliacinės instancijos teismo nutartimi atsakovės apeliacinis skundas atmestinas, todėl ieškovui L. R. (kaip faktiškai sumokėjusiam) iš atsakovės priteistina 1 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

netenkinti atsakovės R. G. prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka.

Apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. spalio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės R. G. ieškovui L. R. 1 500 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.