Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Renata Volodko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (suinteresuoto asmens) J. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 21 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos R. G. prašymą dėl šalies (skolininko) pakeitimo ir vykdomojo rašto išdavimo, suinteresuoti asmenys – I. K., M. K., J. K..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

3. Suinteresuotas asmuo I. K. atsiliepimo į prašymą nepateikė.

4. Suinteresuotas asmuo M. K. teismą informavo, jog iš suinteresuoto asmens J. K. yra gavęs 1 426,75 Eur mokėjimo pavedimą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacininės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

12. Apeliantė kartu su atskiruoju skundu pateikė teismui naują rašytinį įrodymą – 2022-01-17 Buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartį, patvirtintą Vilniaus rajono 2-ojo notarų biuro notarės sudarytą tarp pardavėjų J. K., M. K., atstovaujamo R. G., I. K. ir pirkėjos Vilniaus miesto savivaldybės.

13. CPK 338 straipsnyje nurodyta, kad atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 301–333 straipsniai), išskyrus CPK XVI skyriaus 2 skirsnio (CPK 334–338 straipsniai) skirsnyje numatytas išimtis. Kadangi CPK XVI skyriaus 2 skirsnis nenumato išimčių, susijusių su naujų įrodymų prijungimu apeliacinės instancijos teisme nagrinėjant atskirąjį skundą, vadovaujamasi bendrosiomis CPK XVI skyriaus taisyklėmis (CPK 301–333 straipsniai).

14. Bendroji taisyklė ta, kad apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis, 338 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, nutarties 37–38 punktai).

15. Nors naujai pateiktas dokumentas yra datuotas ankstesne data, nei teismo priimta skundžiama nutartis, tačiau jame pateikiami duomenys neabejotinai susiję su nagrinėjamos civilinės bylos dalyku ir gali būti reikšmingi teisingam bylos pagal apeliantės atskirąjį skundą išnagrinėjimui, jokie kiti dalyvaujantys byloje asmenys jokių prieštaravimų dėl šio dokumento prijungimo nepateikė, šio dokumento turinys jiems neabejotinai yra žinomas ir nėra siurprizinis, kadangi tiek pareiškėja R. G., tiek suinteresuoti asmenys yra pateiktos pirkimo – pardavimo sutarties dalyviai – buto pardavėjai, todėl apeliantės pateiktas naujas įrodymas priimtinas ir vertintinas kompleksiškai su kitais byloje esančiais įrodymais.

16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirojo skundo (ir atsiliepimo į jį) faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde (atsiliepime į jį) nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).

17. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys, 338 straipsnis) nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas.

18. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties turinio, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aplinkybę, jog suinteresuotas asmuo J. K. bylos nagrinėjimo teisme metu įvykdė jai, kaip mirusiojo skolininko J. K. įpėdinei tenkančią prievolę, dėl kurios priverstinio išieškojimo pareiškėja R. G. ir buvo pateikusi teismui prašymą išduoti vykdomąjį raštą bei pakeisti skolininką jo teisių perėmėjais, sprendė, kad pareiškėjai atsisakius nuo šio prašymo, nėra pagrindo suinteresuoto asmens J. K. naudai priteisti iš pareiškėjos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliantė, nesutikdama su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija, mano, jog nutartis dalyje dėl iš pareiškėjos jos naudai nepriteistų bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme, yra nepagrįsta ir turi būti panaikinta, kadangi, pareiškėja, aktyviai dalyvaudama tiek palikimo priėmimo po skolininko J. K., paveldimo turto apyrašo sudarymo, nuosavybės teisių į paveldimą turtą įforminimo, tiek ir paveldėto turto (buto, esančio (duomenys neskelbtini)) realizavimo (pirkėjų paieškos, pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo ir pan.) procesuose neabejotinai galėjo ir turėjo žinoti apie tikėtiną palikėjo prievolių įvykdymo M. K. atžvilgiu laiką, todėl per visą šį laiką nereikšdama jokių prieštaravimų, nesulaukusi turto realizavimo ir lėšų už paveldėtą turtą gavimo kreipdamasi į teismą su prašymu dėl vykdomojo rašto išdavimo, elgėsi nesąžiningai, tad turėtų kompensuoti suinteresuoto asmens patirtas bylinėjimosi išlaidas. Taigi, apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties dalyje dėl suinteresuoto asmens J. K. naudai nepriteistų 150 Eur bylinėjimosi išlaidų (už atsiliepimo į pareiškėjos prašymą parengimą), teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

19. CPK 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta ieškovo teisė atsisakyti ieškinio, numatant, jog ieškovas bet kurioje proceso stadijoje turi teisę pasinaudoti ieškinio atsisakymo institutu. Tokiu atveju teismas priima nutartį priimti ieškinio atsisakymą ir nutraukia bylą (CPK 140, 294 straipsniai). Bylos ar jos dalies nutraukimas yra bylos (jos dalies) užbaigimas nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas, kai byla (ar jos dalis) baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, reglamentuojama CPK 94 straipsnio 1 dalyje.

20. CPK 94 straipsnis numato, kad tuo atveju, kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos, tačiau nevertindamas tarp šalių susiklosčiusių santykių materialinės teisės prasme.

21. Kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje aiškinant ir taikant CPK 94 straipsnio nuostatas, išaiškinta, kad, civilinę bylą nutraukus, bylinėjimosi išlaidos paskirstomos remiantis priežasties teorija; lemiamą reikšmę turi ne galutinio teismo sprendimo priėmimas, o procesinis šalių elgesys, įvertinus bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastingumą, šalių apdairumą, rūpestingumą atliekant procesinius veiksmus, taip pat ir ieškinio padavimą, ir kt. Vertinant reikalavimo pareiškimo ir vėlesnio jo atsisakymo priežastis, svarbu tai, ar jo atsisakyta dėl svarbių priežasčių, ar jų nenurodant, ar dėl to, kad kita šalis reikalavimą patenkino iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Jeigu ieškovas pareiškė didelės sumos ieškinį, nuo kurio gindamasis atsakovas patyrė bylinėjimosi išlaidų, o atsakovas vėliau reikalavimus sumažino, atsisakyta reikalavimų dalis paprastai turėtų būti laikoma kaip sprendimas, priimtas atsakovo naudai, išskyrus, jeigu ieškinio pareiškimą nulėmė atsakovo elgesys (atsakovas patenkino dalį reikalavimų tik ieškovui pareiškus ieškinį arba dėl kitų su atsakovo elgesiu susijusių priežasčių ieškovas turėjo pagrindą reikšti didesnį reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2013; 2018 m. gruodžio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-518-248/2018).

22. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėtina, kad faktinis teisinių santykių sureguliavimo rezultatas, kai ieškinio atsisakoma dėl to, kad ieškovo reikalavimai yra patenkinami, pagal pobūdį iš esmės atitinka proceso rezultatą, kuris galėjo atsirasti priėmus analogišką teismo sprendimą. Tokiu atveju galima nustatyti, kas materialiuoju teisiniu atžvilgiu laimėjo bylą, o kas ją pralaimėjo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-550/2012).

23. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad: skolininkas J. K. mirė 2021 m. balandžio 8 d.; po jo mirties likusio turto apyrašas, į kurį, be kita ko, įtraukta ir skolinė prievolė pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą c.b. Nr. e2-83-869/2020 dėl išlaikymo nepilnamečiam sūnui M. K., buvo antstolės I.Karalienės sudarytas 2021 m. rugpjūčio 2 d; Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas šio turto apyrašo pagrindu jo įpėdiniams J. K., M. K. ir I. K. į likusį po mirties turtą - butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini), ½ dalį piniginių lėšų, esančių atitinkamose bankų sąskaitose bei ½ dalį draudimo išmokos pagal Pensinį gyvybės draudimo liudijimą, o taip pat ir Nuosavybės teisės liudijimas palikėjo sutuoktinei J. K. buvo Vilniaus m. 33-ojo notaro biuro notarės išduoti 2021 m. rugpjūčio 6 d.

24. LR Civilinio kodekso 5.3 straipsnio 1 dalis numato, kad palikimo atsiradimo laiku laikomas palikėjo mirties momentas; 5.50 straipsnio 2 dalis numato, kad įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo; 5.53 straipsnio 1 dalis numato, kad įpėdinis, priėmęs palikimą pagal antstolio sudarytą turto apyrašą, už palikėjo skolas atsako tik paveldėtu turtu.

25. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad palikimo priėmimo teisiniai padariniai – nuosavybės teisė į paveldėtą turtą ir atsakomybė už palikėjo skolas – kyla retrospektyviai, t. y. nuo palikimo atsiradimo dienos, o ne nuo palikimo priėmimo dienos. Įpėdiniai, priėmę palikimą, tampa paveldėto turto savininkais ir įgyja teisę naudoti paveldėtą turtą ir juo disponuoti nuo palikimo atsiradimo dienos. Nuosavybės teisė į paveldėtą turtą įgyjama palikimo priėmimu ir priklauso įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo momento nepriklausomai nuo to, ar įpėdinis yra gavęs paveldėjimo teisės liudijimą. Tam, kad teises į paveldėtą turtą galėtų įgyvendinti visa apimtimi (įregistruoti teises į privalomai registruotiną turtą, sudaryti jo perleidimo sandorius ir pan.), įpėdinis gali prašyti notaro išduoti dokumentą, kuris patvirtina jo teisių į palikimą įgijimą – paveldėjimo teisės liudijimą (CK 5.66 straipsnis). Paveldėjimo teisės liudijimas savo teisine reikšme yra tik įpėdinio turimas teises įforminantis dokumentas, todėl jo išdavimas nekeičia nei teisių į paveldėtą turtą atsiradimo momento, nei šių teisių apimties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154-378/2017; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-18/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2008 ir kt.).

26. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat išaiškinta, jog CK 5.53 straipsnio 1 dalies formuluotė "už palikėjo skolas atsako tik paveldėtu turtu" aiškintina ne tokiu būdu, kad kreditoriui natūra yra perduodamas paveldėtas turtas ar jo dalis, o taip, kad tik į šį turtų gali būti nukreipiamas išieškojimas pagal kreditorių naudai išduotus vykdomuosius dokumentus (CPK VI dalis) ir iš jo priverstinio realizavimo vykdymo procese gautomis lėšomis tenkinami kreditorių reikalavimai. Tačiau paveldėjimą reglamentuojančiose CK nuostatose nėra įtvirtinta draudimo su palikėjo kreditoriais atsiskaityti kitomis lėšomis nei tomis, kurios būtų gautos vykdymo procese priverstinai realizavus paveldėtą turtą. Todėl tais atvejais, kai tarp šalių nėra ginčo dėl paveldėto turto vertės, išieškojimas pagal kreditorių naudai išduotus vykdomuosius dokumentus iš paveldėto turto neprivalo būti pradėtas ir įpėdinis turi teisę su kreditoriais atsiskaityti kitomis lėšomis. Taigi CK 5.53 straipsnio 1 dalies formuluotė "už palikėjo skolas atsako tik paveldėtu turtu" iš esmės reiškia tai, kad kreditoriai neturi teisės reikalauti, kad įpėdiniai, priėmę palikimą pagal apyrašą, patenkintųjų reikalavimus didesne apimtimi, negu yra vertas paveldėtas turtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis c.b. Nr. e3K-7-315-915/2018).

27. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas teisės normas bei teismų praktikos išaiškinimus, į tai, kad suinteresuotų asmenų, įskaitant J. K. tiek nuosavybės teisė į atitinkamą po J. K. mirties likusio turto dalį, tiek ir jos atsakomybė už palikėjo skolas ir prievoles (atitinkama dalimi), įskaitant piniginę prievolę dėl išlaikymo kreditoriaus M. K. atžvilgiu pagal aukščiau minėtą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. balandžio 2 d. sprendimą c.b. Nr. e2-83-869/2020 atsirado jau nuo palikimo atsiradimo, t. y. nuo 2021 m. balandžio 8 d., ir įpėdiniams išduotu 2021 m. rugpjūčio 6 d. Paveldėjimo turto ši prievolė buvo tik patvirtinta, tuo tarpu minėta skolinė prievolė M. K. atžvilgiu įpėdinės J. K. (atitinkama jai tenkančia dalimi) buvo realiai įvykdyta tik 2022-01-28, AB „Swedbank“ mokėjimo nurodymu jai pervedant į M. K. banko sąskaitą 1 426,75 Eur pinigų sumą, būtent kaip įpėdinei tenkančios jos prievolės dalies įvykdymas (apie tai aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta pačioje mokėjimo nurodymo paskirstyme, dėl to tarp dalyvaujančių byloje asmenų ginčo nėra), taigi, jau po to, kaip pareiškėja R. G., kaip kreditoriaus M. K. atstovė, kreipėsi į teismą su prašymu dėl vykdomojo rašto dėl šios prievolės išdavimo ir atitinkamai inicijavo pirminius šios prievolės priverstinio išieškojimo veiksmus, spręstina, jog pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą šią situaciją vertinti, kaip sąžiningai pareiškėjai palanką procesinę baigtį bei atsisakyti patenkinti suinteresuoto asmens J. K. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, jai priteisimo iš pareiškėjos R. G., kuri savo prašymo atsisakė būtent po to, kai šios įpėdinės buvo patenkinta prievolės kreditoriui M. K. atitinkama dalis.

28. Ta aplinkybė, kad po J. K. paveldėtas butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo realizuotas, t. y. visi šio turto įpėdiniai bendru sutarimu nusprendė nebelikti turto bendraturčiais ir šį nekilnojamąjį turtą parduoti, ir šio buto pirkimo – pardavimo sutartis buvo sudaryta tik 2022 m. sausio 17 d., o jai tenkančią buto kainos dalį J. K., kaip bendraturtė ir pardavėja, gavo iš pirkėjo, kaip nurodoma atskirajame skunde, 2022 m. sausio 26 d., atsižvelgiant į aukščiau nutartyje nurodytus argumentus, nėra teisiškai reikšminga sprendžiant dėl apeliantės, kaip J. K., įpėdinės atsakomybės už palikėjo skolas atsiradimo momento, atitinkamai ir dėl pareiškėjos R. G. teisių inicijuoti priverstinį išieškojimo procesą, atsiradimo momento, nes kaip jau buvo apeliacinės instancijos teismo pažymėta aukščiau, tokios teisės ir prievolės atsirado jau nuo pat palikėjo – skolininko mirties. Kaip jau buvo minėta, jokios civilinės teisės normos nenumato, kad palikėjo kreditorių reikalavimai gali būti tenkinami išimtinai tik iš paties paveldimo turto (iš jo realizavimo gautų lėšų) ir negali būti tenkinami kitomis įpėdinių lėšomis. Be to, šiuo atveju netgi dar nebuvo prasidėjęs priverstinis išieškojimo pas antstolį procesas, nes pareiškėja tik buvo kreipusis su prašymu dėl vykdomojo rašto pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą išdavimo (kaip žinia, toks raštas netgi nebuvo išduotas, pareiškėjai atsisakius nuo savo prašymo).

29. Kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam atskirojo skundo išnagrinėjimui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

30. Esant nustatytoms aplinkybėms ir remiantis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis (jos dalis) yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją, remiantis atskirajame skunde išdėstytais argumentais, nėra pagrindo, todėl atskirasis skundas atmetamas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 21 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Apeliantės (suinteresuoto asmens) J. K. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.