Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-965/2014

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-09-29
Bylos Nr.: 2A-965/2014
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-00590-2013-5
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Alė Bukavinienė, Artūras Driukas, Egidijus Žironas
Atsakovas: K. P.
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“

Kategorijos

36.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-965/2014Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00590-2013-5Procesinio sprendimo kategorija: 36.2.; 42.9.; 50.10. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. rugsėjo 29 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo K. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 29 d. sprendimo, kuriuo patikslintas ieškinys tenkintas visiškai, civilinėje byloje Nr. 2-3813-640/2013 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ patikslintą ieškinį atsakovui K. P., tretysis asmuo – bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Eivėja“, dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

UAB „Swedbank lizingas“ ir tretysis asmuo UAB „Eivėja“ nuo 2006 metų iki 2008 metų sudarė 11 lizingo sutarčių, pagal kurias UAB „Eivėja“ kaip lizingo gavėjui buvo perduotas valdyti ir naudotis ieškovui nuosavybės teise priklausantis turtas, t.y. lengvieji automobiliai (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) bei priekaba (duomenys neskelbtini).

Ieškovas ir atsakovas nuo 2006 metų iki 2008 metų pasirašė 9 laidavimo sutartis, kuriomis atsakovas įsipareigojo solidariai atsakyti, jei lizingo gavėjas nevykdys ar netinkamai vykdys savo prievoles pagal lizingo sutartis.

Lizingo gavėjas savo prievolių pagal lizingo sutartis tinkamai nevykdė, t.y. nuolat vėlavo mokėti įmokas pagal sutartis. Susidariusio debitorinio įsiskolinimo likvidavimui ieškovas su lizingo gavėju UAB „Eivėja“ 2008 m. liepos 30 d. pasirašė įsiskolinimo mokėjimo sutartį Nr. LT077357, pagal kurią UAB „Eivėja“ įsipareigojo nustatytais sutartyje terminais ir sąlygomis mokėti ieškovui nepadengtą įsiskolinimą.

Lizingo gavėjui nevykdant sutartinių įsipareigojimų ir nemokant įmokų pagal įsiskolinimo mokėjimo sutartį, ieškovas 2009 m. sausio 22 d. pranešimu Nr. 01-30-3574 vienašališkai nutraukė lizingo sutartis. Sutarčių nutraukimo momentu įsiskolinimo pagal pateiktas neapmokėtas sąskaitas suma sudarė 339 160,82 Lt.

Žemesnės instancijos teismas

2011 m. rugpjūčio 29 d. Kauno apygardos teismo nutartimi lizingo gavėjui UAB „Eivėja“ buvo iškelta bankroto byla. 2012 m. sausio 2 d. Kauno apygardos teismo nutartimi buvo patvirtintas ieškovo 426 646,67 Lt dydžio kreditorinis reikalavimas.

Šalies argumentai

Ieškovas kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu atsakovui, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo 153 167,65 Lt skolos, 5 proc. metines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodė, kad pagal lizingo sutartis ieškovui grąžintas turtas buvo parduotas tretiesiems asmenims, tačiau dėl to ieškovas patyrė nuostolį – 32203,69 Lt, kuris apskaičiuotas iš lizingo sutarčių likusios nepadengtos turto vertės (kurią sudaro turto likutinė vertė sutarčių nutraukimo dieną ir iki sutarčių nutraukimo neapmokėtos turto vertės išpirkimo įmokos pagal sąskaitas, atimant sumą, už kurią turtas buvo parduotas tretiesiems asmenims). Ieškovo sugrąžintą turtą apskaitoje apskaičius neapmokėto turto verte, lizingo gavėjo debitorinis įsiskolinimas pagal išrašytas sąskaitas liko 312991,43 Lt. Nesumokėtas skolos likutis pagal įsiskolinimo mokėjimo sutartį yra 62087,34 Lt. Be to, ieškovas patyrė papildomų išlaidų, susijusių su turto saugojimu, turto vertinimu bei pardavimu, iš viso – 19364,21 Lt. Lizingo gavėjo įsipareigojimai ieškovui pagal sutartis iš viso sudaro 426646,67 Lt. Ieškovas nurodė, jog nors jo reikalavimas į bendraskolius – atsakovą ir trečiąjį asmenį yra įrodytas dėl 426646,67 Lt sumos, tačiau ieškovas iš atsakovo reikalauja, kad šis sumokėtų dalį lizingo gavėjo įsiskolinimo, t.y. 153167,65 Lt. Ieškovas pažymėjo, jog tai nereiškia, jog ieškovas atsisako teisės, pasikeitus faktinėms aplinkybėms, reikalauti iš atsakovo ar lizingo gavėjo sumokėti likusią skolos dalį.

Ieškovas nurodė, jog ieškinio senaties termino nėra praleidęs, nes pateikus reikalavimą lizingo gavėjui bankroto byloje ieškinio senaties terminas buvo nutrauktas ir turi būti skaičiuojamas iš naujo. Taip pat ieškovas nepraleido CK 6.88 str. 1 d. nustatyto 3 mėnesių termino, kadangi šalys laidavimo sutartyse susitarė dėl to, jog laidavimas galioja iki visiško paskolos grąžinimo, todėl CK nustatyti minėti laidavimo terminai netaikomi.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 29 d. sprendimu patikslintą ieškinį tenkino ir priteisė iš atsakovo 153 167,65 Lt, 5 procentų dydžio metines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovas nepagrįstai teigia, jog ieškovas yra praleidęs 3 mėnesių ieškinio senaties terminą ieškiniui pareikšti. Nurodė, kad pagal tarp šalių sudarytą laidavimo sutartį atsakovas įsipareigojo atsakyti kaip solidarus skolininkas visu savo turtu ta pačia apimtimi kaip ir tretysis asmuo (laidavimo sutarčių 4 p.). CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminuotas laidavimas, kai laiduojama tik tam tikram laikui arba laiduojama už terminuotos prievolės įvykdymą. Nagrinėjamu atveju šalys susitarė, kad laidavimo sutartys, iš kurių kildinamas ieškovo reikalavimas, galioja iki pasibaigia laidavimu užtikrinta prievolė pagal lizingo sutartis (laidavimo sutarčių 21 p.). Kasacinis teismas ne vienoje byloje yra išaiškinęs, kad tokia laidavimo sutartyje nustatyta sąlyga neprieštarauja CK nuostatoms ir yra teisėta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2013).

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad taip pat nepagrįstas atsakovo argumentas, jog ieškovas yra praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą žalai atlyginti. Pažymėjo, kad CK 1.130 str. numato, jog senaties termino eigos skaičiavimą nutraukia ieškinio pareiškimas. Trečiojo asmens bankroto byloje ieškovo kreditorinis reikalavimas buvo patvirtintas 2012 m. sausio 2 d., todėl vadovaujantis CK 6.16 str., šis veiksmas turi tokią pačią reikšmę atsakovui, kaip solidariam bendraskoliui, ieškovo atžvilgiu. Nutraukus ieškinio senatį, terminas skaičiuotinas iš naujo, todėl ieškovo pareikštas ieškinys atsakovui yra pateiktas teismui nepraleidus ieškinio senaties termino.

Teismas nurodė, kad atsakovas sutarčių nutraukimo neginčijo, tačiau nesutiko su paskaičiuotu įsiskolinimo dydžiu. Pažymėjo, kad ieškovo, kaip kreditoriaus, reikalavimas trečiojo asmens atžvilgiu yra patvirtintas BUAB „Eivėja“ bankroto byloje 426 646,67 Lt sumai, o atsakovas šio kreditorinio reikalavimo neginčijo ir Kauno apygardos teismo 2012 m. sausio 2 d. nutarties neskundė. Atsakovas, kaip trečiojo asmens kreditorius, dalyvauja bankroto byloje ir ta pačia 2012 m. sausio 2 d. nutartimi buvo patvirtintas ne tik ieškovo, kaip kreditoriaus, reikalavimas, bet ir atsakovo, kaip trečiojo asmens kreditoriaus, reikalavimas. Tokiu būdu, atsakovui buvo žinoma apie ieškovo kreditorinį reikalavimą ir jo dydį, tad jis turėjo galimybę skųsti ieškovo patvirtintą kreditorinį reikalavimą ir ginčyti jo dydį bei pateikti atsikirtimus, tačiau to nepadarė. Todėl Kauno apygardos teismo 2012 m. sausio 2 d. nutartis šalims ir šioje byloje turi prejudicinę galią, nes buvo priimta dalyvaujant toms pačioms šalims (CPK 182 str.).

Teismas pažymėjo, kad lizingo sutarčių šalys susitarė, kad UAB “Eivėja” neįvykdžius pareigos sumokėti visus pagal sutartį priklausančius sumokėti mokėjimus (pažeidus sutartį), šios pareigos negali pašalinti lizingo objekto grąžinimas. Tik visiškas atsiskaitymas už naudojimąsi lizingo objektu (sutarties sąlygų tinkamas įvykdymas) yra pagrindas pagrindinei prievolei, tuo pačiu ir laidavimo sutarčiai, pasibaigti. Pagal CK 6.574 str. tiek nuostolis dėl turto pardavimo už kainą, mažesnę, nei po lizingo sutarties likusi nepadengta turto vertė, tiek papildomos išlaidos, susijusios su turto realizavimu bei eksploatavimu yra susiję būtent su tuo, kad UAB „Eivėja” netinkamai vykdė sutartį. Teismas sprendė, kad ieškovo reikalaujama priteisti nuostolio iš turto pardavimo suma yra ieškovo patirti nuostoliai, kurie turi būti atlyginti (CK 6.249 str. 1 d.). Nurodė, kad atsakovo argumentai dėl neteisingo nuostolio paskaičiavimo atmestini kaip nepagrįsti. Ieškovo prašomo priteisti nuostolio dydžio suma laikytina įrodyta ir patvirtinta byloje esančiais įrodymais.

Teismas atmetė kaip nepagrįstą atsakovo argumentą, jog jis yra fizinis asmuo, t.y. vartotojas, todėl ginčas turėtų būti vertinamas šiuo aspektu. Nurodė, kad Lizingo sutarčių šalys buvo juridiniai asmenys, užsiimantys komercine veikla. Sutartys buvo sudarytos ne vartojimo poreikiams tenkinti, o juridinio asmens veiklai. Nors atsakovas laidavo kaip fizinis asmuo, tačiau jo pripažinti vartotoju nagrinėjamojoje byloje nėra jokio pagrindo. Atsakovas, pasirašydamas lizingo sutartis, veikė kaip juridinio asmens atstovas, o ne kaip vartotojas, nes sutarčių pasirašymo metu buvo ir UAB „Eivėja“ vadovas.

Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovas, parduodamas (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), iš kurių pardavimo nuostolio prašo priteisti, veikė neapdairiai ir nesiėmė visų priemonių tinkamai realizuoti turtą. Pažymėjo, jog ieškovas neužsiima automobilių pardavimu ar tokia komercine ūkine veikla, kurioje galėtų panaudoti minėtą turtą. Be to, nėra duomenų, jog ieškovas būtų suinteresuotas parduoti turtą mažesne kaina. Tiek trečiajam asmeniui, tiek atsakovui buvo žinoma apie sutarčių nutraukimą ir reikalavimą padengti įsiskolinimą. Atsakovas nepateikė duomenų, jog siekė padengti įsiskolinimą, pats parduoti lizinguojamą turtą, kreipėsi į ieškovą, siekdamas bendradarbiauti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas K. P. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo šiuos argumentus:

Teismas nepagrįstai ir neteisėtai bylą išnagrinėjo atsakovui ir jo atstovui nedalyvaujant. Byla nebuvo išnagrinėta išsamiai ir visapusiškai bei nebuvo užtikrinta atsakovo teisė į tinkamą bylos išnagrinėjimą ir teisingą teismo sprendimo priėmimą. Bylos nagrinėjimo metu šalys intensyviai siekė taikaus ginčo sprendimo. 2013 m. spalio 8 d. atsakovui pavyko susisiekti su ieškovo atstovu A. J., su kuriuo buvo sutarta, kad kiekviena šalis į teismo posėdį nevyks, pateiks rašytinius prašymus teismui, informuojant, jog yra deramasi dėl taikaus ginčo sprendimo bei prašys bylos nagrinėjimą atidėti. Atsakovas prašymą teismui pateikė, tačiau ieškovas neinformavo atsakovo apie pasikeitusią poziciją bei teismui nepagrįstai nurodė, kad nemato pagrindo atidėti teismo posėdį, kadangi derybos pradėtos tik prieš teismo posėdį ir jam yra nepriimtinos. Dėl šių nesąžiningų ieškovo atstovo veiksmų, atsakovas prarado galimybę pirmosios instancijos teisme pasisakyti pats tiesiogiai bei nebuvo apklausti liudytojai, kurie būtų paliudiję, kad pats atsakovas buvo radęs lizinguojamų transporto priemonių pirkėjus, tačiau ieškovas nesutiko ir pardavė žymiai pigiau, nei būtų sumokėję atsakovo rasti pirkėjai ir pan. Atsakovo teisė į tinkamą bylos išnagrinėjimą ir teisingą teismo sprendimą, būtų užtikrinta surengus žodinį bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme bei tenkinus prašymą apklausti liudytojus.Teismas formaliai išnagrinėjo atsakovo atsiliepime nurodytus argumentus ir motyvus bei jų tinkamai neįvertino. Teismas rėmėsi faktu, jog ieškovas yra pareiškęs kreditorinį reikalavimą bankroto byloje 426646,67 Lt sumai ir kad, teismui jį patvirtinus, atsakovas jo neginčijo. Tačiau kreditorinio reikalavimo suma yra tik tam tikras skaičius, kuris nenusako santykių tarp ieškovo ir atsakovo. Kreditorinis reikalavimas patvirtintas atsakovui nedalyvaujant ir atsakovui nėra žinoma iš ko kildinamas minėtas reikalavimas ir kiek jis susiję su atsakovu. Ginčas nagrinėjamas šioje byloje, todėl visos teisiškai reikšmingos aplinkybės bei faktai yra ir turi būti nustatinėjami šioje byloje.Teismas nepagrįstai sprendime padarė išvadą, kad sudarius 2008 m. liepos 30 d. įsiskolinimo mokėjimo sutartį, buvo sudarytos naujos lizingo sutartys bei naujos laidavimo sutartys, pagal kurias nėra atsiskaityta. Jokios naujos nei lizingo, nei laidavimo sutartys nebuvo pasirašytos, o 2008 m. liepos 30 d. šalių pasirašyta įsiskolinimo mokėjimo sutartis Nr. LT077357 apėmė visus tai dienai pagal visas minėtas sutartis buvusius atsakovo įsipareigojimus ir jokių naujų įsipareigojimų nebuvo bei atsakovas tokių neprisiėmė. Tai patvirtina, kad teismas netinkamai vertino tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius bei netinkamai nustatė ginčo esmę, netinkamai įvertino ieškovo ieškinio reikalavimą, kuris iš esmės nebuvo niekaip pagrįstas ir yra paremtas tik teoriniais paties ieškovo skaičiavimais.Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovo pateikti įsiskolinimo skaičiavimai yra pagrįsti, nes ieškovas, atlikdamas tokį skaičiavimą, nepateikė jokių pagrindžiančių duomenų (įrodymų) apie tai, kaip buvo apskaičiuota atsakovo skola. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kokia atsakovo skola buvo iki sutarčių nutraukimo ir kokia buvo likusi nesumokėta įmokų suma.Remiantis teismų praktika, lizingo gavėjui nevykdant sutartinių prievolių, lizingo davėjas turi pasirinkimo teisę – reikalauti sumokėti visas pagal sutartį priklausančias įmokas prieš terminą arba nutraukti sutartį, susigrąžinti turtą, išsiieškoti sumas, kurias lizingo gavėjas privalėjo sumokėti iki lizingo sutarties nutraukimo dienos bei faktiškai patirtus lizingo davėjo nuostolius, kurių jam, nors ir sąžiningai bei protingai besielgiant, nepavyko išvengti (CK 6.574 str.). Ieškovas pasirinko antrąjį variantą, t.y. sutarčių nutraukimą ir lizingo dalyko atsiėmimą. Tokiu būdu, nusprendus nutraukti lizingo sutartis ir pareikalavus grąžinti lizingo dalyką, kreditorius neteko teisės reikalauti sumokėti sutartines įmokas prieš terminą, tačiau įgijo teisę reikalauti, kad lizingo gavėjas atlygintų kreditoriaus patirtus nuostolius. Tad reikalavimas pripažinti kreditoriaus nuostoliais nesumokėtas įmokas bei palūkanas nuo sutarties nutraukimo (2009 m. sausio 22 d.) iki lizingo sutarties termino pabaigos (turto išpirkimo laikotarpio pabaigos), kaip sutartines įmokas, yra nepagrįstas. Teismas netinkamai vertino laidavimo terminą bei ieškinio senaties terminą ir nepagrįstai konstatavo, kad nėra praleisti ieškinio senaties terminai (3 mėnesių ir 3 metų), nes pagal praktiką, siekiant išvengti galimų ginčų, ieškinius laiduotojams reikėtų pareikšti ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo bankroto bylos pagrindiniam skolininkui iškėlimo (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-95/2010; 2009 m. kovo 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-248/2009).Ieškovas, paėmęs transporto priemones, neinformavo atsakovo apie savo atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus su transporto priemonėmis ir veikė vienašališkai bei išimtinai savo rizika. Jeigu ieškovas būtų informavęs, kad ketina minėtas transporto priemones parduoti už tokią mažą kainą, atsakovas jas pats būtų nupirkęs už didesnę kainą arba radęs pirkėjus, kurie būtų nupirkę už realią turto kainą, tačiau ieškovas atsisakė bendradarbiauti su atsakovu. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pagal įstatymą pareigą bendradarbiauti turi tiek skolininkas, tiek kreditorius, jie turi padėti vienas kitam įgyvendinti savo teises ir vykdyti pareigas, kylančias iš sutarties, informuoti vienas kitą apie atsiradusias sąlygas, susijusias su prievolės vykdymu, siekti išvengti ar sumažinti galimus nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-795/2002; 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2008; 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2008; 2008 m. lapkričio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-487/2008).Teismų praktikoje pripažįstama, kad aiškindami sutartinių įsipareigojimų apimtį bei prašomos teisinės apsaugos pagrįstumą, teismai pirmiausia turi įvertinti, ar pati teisinės apsaugos prašanti šalis įvykdė savo įsipareigojimus pagal sutartį, t. y. sutartinės atsakomybės taikymo atveju svarbu vertinti ne tik sutartinę prievolę pažeidusio asmens (skolininko), bet ir kreditoriaus veiksmus (CK 6.259 straipsnis). Teismas gali skolininko nepripažinti pažeidusiu prievolę, jeigu yra pagrindas konstatuoti, kad kita prievolės šalis – kreditorius nevykdo ar nevykdė pareigos bendradarbiauti, nepakankamai bendradarbiavo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1036/2003).

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas UAB „Swedbank lizingas“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo šiuos atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus:

Atsakovas nepagrįstai kaltina ieškovą nesąžiningumu, vedant derybas dėl taikos sutarties sudarymo. Nei vienoje proceso stadijoje ieškovas neatsisakė derėtis su atsakovu dėl abiem šalims priimtino turinio taikos sutarties sudarymo. Tačiau abi šalis tenkinantis susitarimas iki šios dienos nėra pasiektas, todėl nebuvo pagrindo atidėti bylos nagrinėjimą ir sudaryti galimybes šalims derėtis. Pareigą elgtis sąžiningai turi abi proceso šalys, todėl pateikiamas pasiūlymas dėl taikos sutarties sudarymo neturi būti tik bandymas imituoti derybas ir vilkinti bylos nagrinėjimą. Pagrindinio skolininko atsakomybės apimtis yra nustatyta įsiteisėjusia teismo nutartimi, todėl aiškus yra ir solidaraus skolininko (laiduotojo) atsakomybės dydis. Remiantis laidavimo sutarčių nuostatomis lizingo gavėjo ir atsakovo atsakomybė yra solidari, todėl teismo sprendimas, priimtas dėl kreditoriaus ir vieno iš bendraskolių ginčo, turi įtakos ir kitiems bendraskoliams (LR CK 6.14 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog nutartis patvirtinti ieškovo finansinius reikalavimus lizingo gavėjo bankroto byloje turi prejudicinę galią šioje byloje.Atsakovas nepagrįstai teigia, jog ieškovo 312 991,43 Lt dydžio reikalavimas apima turto išpirkimo įmokas. Sutarčių pagrindu lizingo gavėjas įsipareigojo mokėti dviejų rūšių įmokas: (i) turto išpirkimo įmokas, kurios yra skirtos sutarties pagrindu valdomam turtui išsipirkti; ir (ii) palūkanų įmokas, t. y. atlygį už naudojimąsi ieškovo teikiamomis finansavimo paslaugomis. Norėdamas įsigyti tam tikros sutarties pagrindu valdomą turtą lizingo gavėjas turi laiku ir tinkamai sumokėti visas sutartines įmokas, t. y. turto išpirkimo įmokas, palūkanų įmokas ir delspinigius, jei tokių atsirastų. Atsakovas neskiria šių dviejų įmokų rūšių, t. y. neatsižvelgia į tai, kad Sutarčių pagrindu turėjo mokėti ne tik turto išpirkimo, bet ir palūkanų įmokas. Todėl painiodamas šias dvi įmokų rūšis atsakovas daro niekuo nepagrįstas prielaidas apie įsiskolinimo ieškovui dydžius.Atsakovas netinkamai skaičiuoja likusią neišpirktą turto vertę. Nuostolis, patirtas dėl turto pardavimo, apskaičiuojamas iš Sutarčių likusios nepadengtos turto vertės (kurią sudaro turto likutinė vertė sutarčių nutraukimo dieną ir iki sutarčių nutraukimo neapmokėtos turto vertės išpirkimo įmokos pagal sąskaitas) atimant sumą, už kurią Turtas buvo parduotas tretiesiems asmenims. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad ieškovo nurodytas nuostolis iš turto pardavimo apima ir lizingo gavėjo nesumokėtas palūkanų įmokas. Atmestini kaip nepagrįsti atsakovo teiginiai neva ieškovo patirtas nuostolis iš turto pardavimo apima visą lizingo gavėjo įsiskolinimą. Skaičiuojant nuostolį iš turto pardavimo, buvo atsižvelgta tik į Lizingo gavėjo nesumokėtų turto išpirkimo imokų sumą, o lizingo gavėjo mokėtinų palūkanų įmokų, delspinigių bei įmokų pagal įsiskolinimo mokėjimo sutartį priteisimo ieškovas prašė reikalaudamas priteisti anksčiau minėtą debitorinio įsiskolinimo sumą – 312 991,43 Lt.

Atsiliepimas

5. Atsakovas nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas nenurodė, iš ko susideda priteisiama 153 167,65 Lt suma. Pateikdamas patikslintą ieškinį ieškovas aiškiai nurodė, jog turi teisę iš lizingo gavėjo ir atsakovo, kaip solidarių skolininkų, reikalauti sumokėti 426 646,67 Lt pagal sutartis. Be to, ieškovas pateikė šią reikalavimų sumą patvirtinančius įrodymus. Teismui taip pat buvo nurodyta, jog ieškovas reikalauja priteisti tik dalį šios sumos, t. y. 153 167,65 Lt. Tik ieškovas turi teisę formuluoti ieškinio reikalavimus ir nurodyti ieškinio sumą, o teismas privalo tik įvertinti ar pareikšto dydžio reikalavimas yra pagrįstas.

6. Atsakovas nepagrįstai teigia, jog 2008 m. gruodžio 11 d. atlikus priešpriešinių reikalavimų įskaitymą buvo padengta visa lizingo gavėjo skola pagal įsiskolinimo mokėjimo sutartį. Iš tiesų 2008 m. gruodžio 11 d. ieškovas įskaitė tam tikrus priešpriešinius reikalavimus su lizingo gavėju, tačiau pranešimuose dėl reikalavimų įskaitymo, kurių kopijas teismui pateikė pats atsakovas, yra aiškiai nurodoma, kokie tarpusavio reikalavimai yra įskaitomi.

7. Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas bei pagrįstai konstatavo, kad ieškinio senaties terminai (CK 6.88 str., CK 1.130 str. bei 6.16 str. prasme) nėra praleisti.

8. Atsakovas neįrodė savo teiginių, jog ieškovas pats savo veiksmais prisidėjo prie nuostolių atsiradimo ar jų padidėjimo. Kasacinio teismo išaiškinta, kad turto vertė lizingo sutarties nutraukimo metu ir turto grąžinimo momentu būtų reikšminga tik tuo atveju, jei lizingo davėjas pasirinktų kitokį turto naudojimo būdą, o ne imtųsi priemonių jį parduoti. Tuo atveju, kai lizingo davėjas grąžintą turtą parduoda, jo patirtų nuostolių dydį sudaro ne turto vertė lizingo sutarties nutraukimo ir (ar) turto grąžinimo momentu, o skirtumas tarp sumažėjusios dėl dalinio lizingo sutartimi prisiimtų mokėjimų įsipareigojimų vykdymo turto vertės ir gautos turto pardavimo kainos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2013). Turto vertė lizingo sutarties nutraukimo ir (ar) turto grąžinimo momentu yra reikšminga kaip orientacinė vertė, galinti palengvinti įrodinėjimo procesą, sprendžiant ginčus dėl lizingo sutarties nutraukimo teisinių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3- 367/2013).

9. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pasisakęs ir dėl atvejų, kuomet tarp bylos šalių kyla ginčas dėl kreditoriaus kaltės dėl nuostolių atsiradimo ar padidėjimo. Kasacinis teismas nurodė, jog tokiu atveju kreditoriaus elgesys po sutarties nutraukimo turi būti vertinamas sąžiningumo ir sąžiningos dalykinės praktikos požiūriu. Kreditoriaus kaltė civilinėje atsakomybėje nepreziumuojama, nes CK 6.248 str. nustatyta skolininko, o ne kreditoriaus kaltės prezumpcija. Taigi kreditoriaus kaltę pagal CPK 178 str. privalo įrodyti skolininkas. Esminė aplinkybė, patvirtinanti arba paneigianti kreditoriaus sąžiningą elgesį siekiant išvengti nuostolių atsiradimo ar jų padidėjimo, yra ta, ar susigrąžintas lizingo dalykas buvo realizuotas dedant visas protingas pastangas gauti maksimalią jo rinkos kainą. Šias aplinkybes taip pat turi įrodyti buvęs lizingo gavėjas, kuris ginasi nuo pareikšto reikalavimo atlyginti patirtus nuostolius.

10. Atsakovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, pagrindžainčių, jog sutarčių dalyku buvęs turtas tretiesiems asmenims parduotas per pigiai. Daikto rinkos kainos nustatymas, atliekant turto vertinimą ar ekspertizę, nereiškia (ne visada reiškia), kad daiktas gali būti už nustatytą kainą parduotas, t. y. realiai sudaryto pirkimo - pardavimo sandorio kaina gali būti daug mažesnė arba didesnė. Tam įtakos gali turėti įvairūs veiksniai ar jų visuma. Sprendžiant dėl išperkamosios nuomos davėjo dėl išperkamosios nuomos gavėjo kaltės nutrauktos išperkamosios nuomos sutarties patirtų nuostolių dydžio, bendroji taikytina taisyklė turėtų būti tokia, jog išperkamosios nuomos davėjo dėl sutarties nutraukimo patirtus nuostolius sudaro neišpirktos išperkamosios nuomos sutarties dalyko vertės ir pinigų sumos, gautos jį pardavus (jei sugrąžintas nuomos sutarties dalykas buvo parduodamas), skirtumas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį ribose, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Dėl teismo posėdžio atidėjimo pagrindų

Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas, netenkinęs jo prašymo bylos nagrinėjimą atidėti, pažeidė jo teisę būti išklausytam, kartu – teisės į teisingą teismo procesą, šalių procesinio lygiateisiškumo principus.

Šalių teisę būti išklausytoms teismo posėdyje užtikrina įstatymo nuostatos dėl tinkamo šalių informavimo apie teismo posėdžio laiką ir vietą (CPK 133str.). Dalyvaujantiems byloje asmenims šaukimas ar pranešimas turi būti įteiktas įstatyme nustatyta tvarka ir tokiais terminais, kad jie turėtų pakankamai laiko nustatytu laiku atvykti į teismą ir pasirengti bylai (CPK 133 str. 2 d.). Įstatyme įtvirtintos ne tik šalių teisės, bet ir pareigos, užtikrinančios šalių lygiateisiškumą ir proceso efektyvumą. CPK 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgdami į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai. Teismas privalo imtis Civilinio proceso kodekse nustatytų priemonių, kad būtų užkirstas kelias procesui vilkinti, ir siekti, kad byla būtų išnagrinėta teismo vieno posėdžio metu, jeigu tai nekenkia tinkamai išnagrinėti bylą (CPK 7 str. 1 d.)(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2014).

Pagal CPK 246 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas ieškovo, atsakovo ar jų atstovų prašymu teismas turi teisę atidėti bylos nagrinėjimą, kai yra dvi sąlygos: pirma, iki teismo posėdžio pradžios šalis, jos atstovas pateikia prašymą atidėti bylos nagrinėjimą ir prideda dokumentus, pateisinančius neatvykimą; antra, teismas pripažįsta nurodytas neatvykimo priežastis svarbiomis. Įstatyme nustatyta, jog neatvykimas dėl ligos, šalies atstovo užimtumas kitose bylose paprastai nelaikomi svarbiomis priežastimis, o šalies ar jo atstovo atostogos, komandiruotė, kitoks užimtumas ir kiti panašūs atvejai nelaikomi svarbiomis priežastimis (CPK 246 str. 1 ir 2 dalys). Toks teisinis reglamentavimas, be kita ko, turėtų skatinti šalis, kitus byloje dalyvaujančius asmenis rūpintis proceso eiga, veikti už greitesnį bylos išnagrinėjimą, nevilkinti proceso. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad įstatymo nuostata, jog išvardytos priežastys paprastai nelaikomos svarbiomis, reiškia tai, jog įvertinti nurodytas priežastis kitaip, t. y. pripažinti jas svarbiomis, teismas gali tik nustatęs tam tikras konkrečiu atveju išskirtines aplinkybes. Be to, teismas turi įvertinti, ar patenkinus prašymą atidėti bylos nagrinėjimą nebus pažeisti proceso operatyvumo ir koncentruotumo, draudimo piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. kovo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-173/2004; 2009 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-109/2009; 2011 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2011). Jei šalies prašymas atidėti bylos nagrinėjimą būtų tenkinamas nesilaikant išdėstytų reikalavimų, gali būti pažeistos kitų proceso dalyvių procesinės teisės ir teisėti interesai.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad apie teismo posėdį šalims pranešta tinkamai. Atsakovas prieš teismo posėdį pateikė pirmosios instancijos teismui prašymą atidėti teismo posėdį, nurodydamas, jog tarp šalių vyksta derybos. Tačiau ieškovo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad apie siūlymą derėtis dėl taikaus susitarimo sužinojo tik teismo posėdžio išvakarėse bei pažymėjo, kad ieškovui nėra priimtinos atsakovo pasiūlymo sąlygos. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš atsakovo pateiktų susirašinėjimų su ieškovu matyti, kad derybos tarp šalių dėl taikaus ginčo išsprendimo iš tikrųjų vyko. Taigi, viena vertus, atsakovas, neatvykdamas į teismo posėdį ir tik atsiųsdamas teismui prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, elgėsi nerūpestingai, nes nebuvo patikintas kitos šalies dėl sutikimo prašyti teismą atidėti bylos nagrinėjimą. Kita vertus, tokio pobūdžio prašymai pagal įstatymą teismo per se neįpareigoja. Tačiau, atsižvelgdamas į susidariusią procesinę situaciją, sudėtingas bylos faktines aplinkybes, prieštaringus šalių argumentus, poreikį detaliai išsiaiškinti bylos faktus bei pašalinti prieštaravimus, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą atidėti bylos nagrinėjimą. Nors pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo iš esmės nedalyvaujant atsakovui bei jo atstovui, atsakovo teisė būti išklausytam, teisė į teisingą teismo procesą, buvo užtikrinta paskyrus bylos apeliacine tvarka nagrinėjimą žodinio proceso tvarka. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas elgiasi nesąžiningai, nes nei su apeliaciniu skundu (t. 2, b. l. 24 – 34), nei bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėjant žodinio proceso tvarka trijuose teismo posėdžiuose nepateikė jokių naujų įrodymų, jokių naujų paaiškinimų, paskaičiavimų, kurie pagrįstų jo teiginius, kad ieškovo paskaičiavimai dėl nuostolių yra netikslūs ir klaidinantys, o tik pakartojo argumentus ir skaičiavimus, išdėstytus atsiliepimuose į ieškinį (t. 1, b. l. 107 - 115, 187 – 198). Tuo tarpu ieškovas apeliacinės instancijos teismui pateikė išsamius rašytinius paaiškinimus dėl įsiskolinimo pagal kiekvieną lizingo sutartį bei 2008 m. liepos 30 d. įsiskolinimo pagal lizingo sutartis mokėjimo sutartį dydžio, pagrįsdamas juos konkrečiais įsiskolinimo dydžio paskaičiavimais ir pridėtais paskaičiavimus pagrindžiančiais tiesioginiais įrodymais (įmokų pagal lizingo sutartis mokėjimo grafikais, PVM sąskaitomis – faktūromis, transporto priemonių priėmimo – perdavimo aktais, transporto priemonių pardavimo dokumentais, įsiskolinimų mokėjimo pagal Įsiskolinimo mokėjimo sutartį grafiku, pranešimais apie įsipareigojimų užskaitas, transporto priemonių grįžtamojo lizingo sutartimis ir kitais) (t. 2, b. l. 103-273). Apeliacinės instancijos teismas ne kartą atidėjo teismo posėdžius, siekiant suteikti atsakovui galimybę pateikti apeliacinio skundo motyvus pagrindžiančius įrodymus, tačiau atsakovas to nepadarė. Be to, į teismo posėdį atsakovo iniciatyva kviesti liudytojai nepatvirtino atsakovo teiginių dėl sutarties šalių bendradarbiavimo principo pažeidimo bei dėl (ne)tinkamo lizingo dalyko pardavimo kainos nustatymo.

Dėl ieškovo teisės reikalauti skolos iš atsakovo, kaip laiduotojo

Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi faktu, jog ieškovas yra pareiškęs kreditorinį reikalavimą bankroto byloje 426 646,67 Lt sumai ir kad, teismui jį patvirtinus, atsakovas jo neginčijo, nes kreditorinio reikalavimo suma yra tik tam tikras skaičius, kuris nenusako santykių tarp ieškovo ir atsakovo.

Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas ir atsakovas nuo 2006 metų iki 2008 metų pasirašė 9 laidavimo sutartis, kuriomis atsakovas įsipareigojo solidariai atsakyti, jei lizingo gavėjas (UAB „Eivėja“) nevykdys ar netinkamai vykdys savo prievoles pagal lizingo sutartis (t.1, b.l. 14-17, 28-29, 39-42, 50-53, 65-70, 145-146). CK 6.76 str. 1 d. yra įtvirtinta laidavimo samprata: laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Laidavimui yra būdingas laiduotojo pasitikėjimas asmeniu, už kurį laiduojama. Paprastai laiduojama už asmenį, kurį su laiduotoju sieja tam tikri ryšiai, todėl laiduotojas žino apie asmens finansines galimybes įvykdyti prievoles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2014). Nagrinėjamu atveju, atsakovas buvo įmonės, už kurios įsipareigojimus laidavo, direktorius, tad šiuo atveju atsakovas galėjo įvertinti įmonės galimybes prisiimti finansinius įsipareigojimus bei juos įvykdyti. Laidavimo, kaip pagrindinę prievolę užtikrinančios prievolės, priklausymas nuo pagrindinės prievolės reiškia, kad pagrindinės prievolės dydis paprastai nulemia laiduotojo prievolės dydį. Jeigu laidavimo sutartyje nenustatyta kitaip, tai laiduotojas atsako kreditoriui tokia pat apimtimi, kaip ir skolininkas (CK 6.78 str. 2 d., 6.81 str. 2 d.). Šioje byloje laidavimo sutartyse nenustatyta šios taisyklės išimčių. Minėtose laidavimo sutartyse (t.1, b.l. 14-17, 28-29, 39-42, 50-53, 65-70, 145-146) numatyta, kad laiduotojo (šiuo atveju atsakovo) ir pagrindinio skolininko atsakomybė yra solidari, kad laidavimo sutartys pasibaigia tuo pačiu metu kada pasibaigia jomis užtikrintos prievolės pagal lizingo sutartis. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl bankroto bylos iškėlimo skolininkui įtakos už jį laidavusio asmens teisių ir pareigų apimčiai, nurodė, kad bankroto bylos iškėlimas yra juridiškai reikšmingas faktas, sukeliantis materialiųjų ir procesinių teisinių padarinių: nutrūksta sutartiniai santykiai, tarp jų – ir laidavimo, kaip šalutinės prievolės; nepriklausomai nuo sutartinių terminų, nutrūksta netesybų ir palūkanų skaičiavimas; fiksuojama neįvykdytų prievolių apimtis; kreditorius įgyja teisę reikšti finansinį reikalavimą tiek skolininkui jo bankroto byloje, tiek laiduotojui (ĮBĮ 16 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2014). Laiduotojo solidarioji atsakomybė lemia, kad kreditorius gali reikšti reikalavimą laiduotojui ir savaime neturi pareigos reikšti reikalavimo pagrindinio skolininko bankroto byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011). Taigi, atsakovas ir lizingo gavėjas yra solidarūs bendraskoliai ieškovo atžvilgiu, dėl to, ieškovas turi teisę reikalauti, kad nurodyti asmenys įvykdytų prievolę visi ar keli bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 str.). Byloje nustatyta, kad lizingo gavėjo (UAB „Eivėja“) įsipareigojimai pagal sudarytas lizingo sutartis iš viso sudaro 426 646, 67 Lt, nes ieškovo pareikštas kreditorinis reikalavimas bankroto byloje Nr. B2-292-601/2014 yra patvirtintas įsiteisėjusia Kauno apygardos teismo 2012 m. sausio 2 d. nutartimi. Taigi, ieškovas turi teisę iš atsakovo reikalauti priteisti tiek visą 426 646,67 Lt sumą, tiek jos dalį, kaip šiuo atveju 153 167,65 Lt.

Kita vertus, pabrėžtina, jog pagal CK 6.82 str. 2 d. laiduotojas turi teisę pareikšti kreditoriui visus atsikirtimus, kuriuos galėtų reikšti skolininkas. Laiduotojas nepraranda teisės atsikirsti net tuo atveju, kai skolininkas atsikirsti atsisako ar pripažįsta prievolę. Tai reiškia, jog laiduotojas turi teisę pareikšti atsikirtimus prieš kreditorių ir tais atvejais, kai bankroto byloje įsiteisėjusia nutartimi yra patvirtintas kreditoriaus reikalavimas pagrindiniam skolininkui, jeigu laiduotojas, sprendžiant kilusį ginčą dėl kreditorinio reikalavimo bankroto byloje patvirtinimo, nebuvo įtrauktas dalyvaujančiu byloje asmeniu. Vien ta aplinkybė, jog atsakovas yra pagrindinio skolininko kreditorius ir turėjo teisę skųsti teismo nutartį dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo, nepakankama, kad minėtą teismo nutartį pripažinti turinčia prejudicinę galią, sprendžiant laiduotojo atsakomybės dydžio klausimą. Byloje nustatyta, jog bankroto byloje administratorius neginčijo ieškovo (kreditoriaus) reikalavimo pagal nutrauktas lizingo sutartis UAB „Eivėja“ atžvilgiu dydžio, kreditorinis reikalavimas buvo patvirtintas rašytinio proceso tvarka, taigi bankroto byloje nebuvo tiriamos ir vertinamos faktinės aplinkybės, susijusios su įsiskolinimo pagal lizingo sutartis susidarymo eiga, struktūra ir dydžiu (t. 1, b. l. 176). Prejudiciniais gali būti pripažinti tik faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu, pagrįstu tuos teisinius faktus patvirtinančių įrodymų visapusišku ir objektyviu ištyrimu bei įvertinimu. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, šioje byloje būtina tirti aplinkybes, susijusias su pagrindinio skolininko prievolės ieškovui dydžiu, nuo ko priklauso ir atsakovo (laiduotojo) atsakomybės mastas.

Dėl ieškovo nuostolių, nutraukus lizingo sutartis su UAB „Eivėja“, dydžio

Iš bylos medžiagos matyti, jog ieškovas ir tretysis asmuo UAB „Eivėja“ nuo 2006 metų iki 2008 metų sudarė 11 lizingo sutarčių, pagal kurias UAB „Eivėja“, kaip lizingo gavėjui, buvo perduotas valdyti ir naudotis ieškovui nuosavybės teise priklausantis turtas (lengvieji automobiliai (duomenys neskelbtini), autovežis (duomenys neskelbtini), priekaba (duomenys neskelbtini) (t.1, b.l. 6-13, 18-27, 30-38, 41-49, 52-64, 71-79, 139-144, 147-149). Ieškovas ir atsakovas nuo 2006 metų iki 2008 metų pasirašė 9 laidavimo sutartis, kuriomis atsakovas įsipareigojo solidariai atsakyti, jei lizingo gavėjas (UAB „Eivėja“) nevykdys ar netinkamai vykdys savo prievoles pagal lizingo sutartis (t.1, b.l. 14-17, 28-29, 39-42, 50-53, 65-70, 145-146). Lizingo gavėjui netinkamai vykdant sutartis, susidariusio debitorinio įsiskolinimo likvidavimui, ieškovas su lizingo gavėju UAB „Eivėja“ 2008 m. liepos 30 d. pasirašė įsiskolinimo mokėjimo sutartį Nr. LT077357, pagal kurią UAB „Eivėja“ įsipareigojo nustatytais sutartyje terminais ir sąlygomis mokėti ieškovui nepadengtą įsiskolinimą (t.1, b.l. 208-210). Lizingo gavėjui nevykdant sutartinių įsipareigojimų ir nemokant įmokų pagal įsiskolinimo mokėjimo sutartį, ieškovas 2009 m. sausio 22 d. pranešimu Nr. 01-30-3574 vienašališkai nutraukė lizingo sutartis (t.1, b.l. 81-82). Ieškovo teigimu, sutarčių nutraukimo momentu įsiskolinimo pagal pateiktas neapmokėtas sąskaitas suma sudarė 339 160,82 Lt. 2011 m. rugpjūčio 29 d. Kauno apygardos teismo nutartimi lizingo gavėjui UAB „Eivėja“ buvo iškelta bankroto byla, o 2012 m. sausio 2 d. Kauno apygardos teismo nutartimi buvo patvirtintas ieškovo 426 646,67 Lt dydžio kreditorinis reikalavimas, kuris susideda iš 32 203,69 Lt nuostolių, patirtų dėl turto pardavimo, iš 312 991,43 Lt debitorinio įsiskolinimo pagal išrašytas, bet neapmokėtas sąskaitas, iš 62 087,34 Lt sumos pagal įsiskolinimo mokėjimo sutartį, kurios mokėjimo terminas nebuvo suėjęs vienašalio sutarties nutraukimo metu bei iš 19 364,21 Lt išlaidų, susijusių su turto realizavimu (t.2., b.l. 103-115). Ieškovas iš atsakovo, kaip laiduotojo, prašo priteisti ne visą 426 646,67 Lt sumą, o tik skolos dalį - 153 167,65 Lt. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovo pateikti įsiskolinimo skaičiavimai atitinka tikrovę, nes ieškovas, atlikdamas tokį skaičiavimą, nepateikė jokių pagrindžiančių duomenų (įrodymų) apie tai, kaip buvo apskaičiuoti nuostoliai dėl lizingo sutarčių nutraukimo. Be to, atsakovo teigimu, ieškovui nusprendus nutraukti lizingo sutartis ir pareikalavus grąžinti lizingo dalyką, jis neteko teisės reikalauti sumokėti sutartines įmokas prieš terminą, tačiau įgijo teisę reikalauti, kad lizingo gavėjas atlygintų kreditoriaus patirtus nuostolius, todėl ieškovo reikalavimas pripažinti kreditoriaus nuostoliais nesumokėtas įmokas bei palūkanas nuo sutarties nutraukimo (2009 m. sausio 22 d.) iki lizingo sutarties termino pabaigos (turto išpirkimo laikotarpio pabaigos), kaip sutartines įmokas, yra nepagrįstas.

Pagal CK 6.567 str. 1 d. nustatyta, kad lizingo (finansinės nuomos) sutartimi viena šalis (lizingo davėjas) įsipareigoja įgyti nuosavybės teise iš trečiojo asmens kitos šalies (lizingo gavėjo) nurodytą daiktą ir perduoti jį lizingo gavėjui valdyti ir naudoti verslo tikslais už užmokestį su sąlyga, kad sumokėjus visą lizingo sutartyje numatytą kainą daiktas pereis lizingo gavėjui nuosavybės teise, jeigu sutartis nenumato ko kita (netiesioginis lizingas). Pagal kasacinio teismo praktiką lizingo sutarties esmė – lizingo davėjo lizingo gavėjui teikiamas finansavimas, kurio forma yra ne piniginė, bet suteikta galimybė lizingo gavėjui valdyti ir naudotis jo verslui reikalingu daiktu (gaunant iš to naudos), specialiai tam įsigytu lizingo davėjo, ir lizingo davėjui mokant už tai periodines įmokas, kurių dydis priklauso nuo konkrečios sutarties sąlygų, bet kurios visais atvejais skirtos kompensuoti lizingo davėjo praradimus įsigyjant daiktą (įvertinami sutarties administravimo kaštai, daikto amortizacija jo naudojimo procese ir kt.) bei atlyginti jam už suteiktas finansavimo paslaugas (mokant palūkanas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2012; 2013 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2013; 2013 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2013;2013 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2013; kt.).

CK 6.574 str. nurodyta, kad tais atvejais, kai lizingo gavėjas iš esmės pažeidžia lizingo sutartį ir per kreditoriaus papildomai nustatytą terminą pažeidimo neištaiso, lizingo davėjas gali pasirinkti vieną iš dviejų savo pažeistų teisių gynimo būdų, t. y. pirma, lizingo davėjas turi teisę reikalauti sumokėti periodines įmokas prieš terminą; antra, jis gali nutraukti sutartį. Šie teisių gynimo būdai yra savarankiški ir nėra vienas kito taikymo sąlyga. Kai lizingo davėjas pasirenka nutraukti sutartį, jis turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį. CK 6.574 str. nustatyti lizingo davėjo teisių gynybos būdai siejami su dviem lizingo sutarties ypatumais: su įprasta lizingo dalyko savybe – nusidėvėjimu per naudojimosi laikotarpį (amortizacija), bei su tuo, kad vyraujantis lizingo davėjo interesas yra ne nuosavybės, bet finansinis. Atsižvelgiant į tai ir numatant, kad susigrąžinto lizingo dalyko likutinė vertė gali nepadengti atliktų investicijų net ir įskaičius iki sutarties nutraukimo lizingo gavėjo atliktas periodines įmokas, įstatyme įtvirtinta lizingo davėjo teisė, nutraukus sutartį, ne tik susigrąžinti daiktą, bet ir papildomai reikalauti atlyginti nuostolius. Toks reglamentavimas atitinka lizingo sutarties esmę, tikslą, jos šalių teises ir pareigas bei lizingo dalyko ypatumus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-238/2014).

Nagrinėjamu atveju, ieškovas pasirinko tokį savo pažeistų teisių gynimo būdą, kai vienašališkai nutraukiama sutartis ir yra pareikalaujama grąžinti sutarties dalyką. Sprendžiant, iš ko susideda lizingo davėjui dėl lizingo sutarties nutraukimo galintys atsirasti nuostoliai, atsižvelgtina į lizingo sutarties šalių interesų ir siekiamų tikslų ypatumus. Byloje nustatyta, kad lizingo sutartimis lizingo gavėjas įsipareigojo mokėti turto išpirkimo įmokas (t.y. kompensuoti ieškovo išlaidas, patirtas įsigyjant lizinguojamą turtą), palūkanų įmokas (t.y. atlygį už ieškovo teikiamą finansavimo paslaugą), delspinigius už finansinių įsipareigojimų vykdymo terminų pažeidimą bei sutarties mokestį. Taigi, nagrinėjamu atveju, ieškovo interesas buvo gauti užmokestį už lizingo gavėjui suteiktą valdyti ir naudotis turtą, t.y. ieškovas turėjo grynai finansinį interesą gauti pelną (palūkanų forma) iš investuotų lėšų, bet neturėjo siekio įsigyti nuosavybės teisę į lizingo sutarties dalyku esantį daiktą.

Kaip matyti iš ieškovo pateikto reikalavimo, jo nuostolius dėl lizingo sutarčių nutraukimo (426 646,67 Lt) sudaro: 1) debitorinis įsiskolinimas; 2) nuostoliai, patirti dėl transporto priemonių realizavimo už mažesnę kainą, nei likusi nepadengta turto vertė; 3) nesumokėta pagal 2008 m. liepos 30 d. sudarytą įsiskolinimo mokėjimo sutartį mokėtina įmoka, kurios mokėjimo terminas suėjo po vienašalio sutarties nutraukimo; 4) bei papildomos išlaidos, susijusios su transporto priemonių realizavimu. Teisėjų kolegija pasisako dėl kiekvienos iš šių ieškovo reikalavimo sudėtinių dalių atskirai.

Pirma, ieškovo reikalaujamą priteisti 312 991,43 Lt dydžio debitorinį įsiskolinimą sudaro įmokos pagal 2008 m. liepos 30 d. sudarytą įsiskolinimo mokėjimo sutartį (282 773,01 Lt), nesumokėtų palūkanų įmokos (14 116,65 Lt) bei delspinigiai (16 101,77 Lt), kurių mokėjimo terminai buvo suėję iki vienašalio lizingo sutarčių nutraukimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nustatyta, jog, lizingo gavėjui netinkamai vykdant anksčiau sudarytas transporto priemonių lizingo sutartis, susidariusio debitorinio įsiskolinimo likvidavimui ieškovas su lizingo gavėju UAB „Eivėja“ 2008 m. liepos 30 d. pasirašė įsiskolinimo mokėjimo sutartį Nr. LT077357 (t. 1, b. l. 208 – 210; t. 2, b. l. 174 - 178), pagal kurią UAB „Eivėja“ įsipareigojo nustatytais sutartyje terminais ir sąlygomis mokėti ieškovui nepadengtą įsiskolinimą, pagal šią sutartį numatyta ieškovui mokėti 10 proc. palūkanų suma bei netesybos už skolos mokėjimo terminų pažeidimą (sutarties 2.3 ir 2.4 punktai). Įsiskolinimo mokėjimo sutarties ar jos atskirų sąlygų bei įsiskolinimo dydžio pagal šią sutartį atsakovas neginčija. Pagal įsiskolinimo mokėjimo sutartį Lizingo gavėjas turėjo sumokėti iš viso 364911,30 Lt įsiskolinimo sumą. Lizingo gavėjas pagal įsiskolinimo mokėjimo sutartį sumokėjo tik pirmąją įmoką (64 530,61 Lt), kurios mokėjimo terminas suėjo 2008 m. rugpjūčio 30 d. bei apmokėjo dalį 2009 m. rugsėjo 30 d. mokėtinos įmokos – 2479,40 Lt (t. 2, b. l. 109). Lizingo gavėjas nesumokėjo kitų likusių įmokų, kurių mokėjimo terminas suėjo iki vienašalio sutarties nutraukimo ir bendra Lizingo gavėjui išrašytų, bet neapmokėtų, sąskaitų pagal įsiskolinimo mokėjimo sutartį suma liko 247 939,36 Lt (t.2., b.l. 177, 179-182), neapmokėtų delspinigių sąskaitų suma – 34 833,65 Lt (t.2., b.l. 183-187). Taigi, ieškovas pagrįstai nurodo, kad turi teisę teikalauti priteisti iš atsakovo 282 773.01 Lt (247 939,36 Lt + 34833,65) pagal įsiskolinimo mokėjimo sutarties pagrindu iki sutarčių nutraukimo išrašytas, bet neapmokėtas (ne visiškai apmokėtas) sąskaitas faktūras. Kaip debitorinis įsiskolinimas taip pat pagrįstai apskaitomos lizingo gavėjo iki lizingo sutarčių nutraukimo nesumokėtos palūkanų įmokos 14116,65 Lt (tą patvirtina įmokų grafikai ir PVM sąskaitos-faktūros - t.1, b. l. 87; t.2., b.l. 116, 130-133, 140, 142-146, 153, 157-160, 165, 190-191, 193, 200-201, 203-207, 209-210, 212-213, 215, 224, 242, 244, 248, 251, 259, 262, 271) bei delspinigiai 16101,77 Lt (PVM sąskaitos-faktūros - t.2., b. l. 134-137, 146-149, 161-164, 171-173, 189, 192, 194-199, 214, 216-223) pagal išrašytas, bet neapmokėtas sąskaitas. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog atsakovas nepagrįstai tvirtina, jog po lizingo sutarčių nutraukimo nustatinėjant grąžintų transporto priemonių likutinę vertę, antrą kartą į likutinę vertę buvo įtrauktos tos pačios sumos, anksčiau nurodytos įsiskolinimo mokėjimo sutartyje. Visų pirma, konstatuotina, jog nepadengta (neišpirkta) turto, esančio lizingo sutarčių dalyku, vertė susideda iš dviejų dydžių: likutinės turto vertės sutarčių nutraukimo dieną ir iki sutarčių nutraukimo nepadengtos turto vertės pagal išrašytas, bet neapmokėtas sąskaitas. Išrašius lizingo gavėjui sąskaitą turto išpirkimo įmokai sumokėti, sąskaitoje nurodyto dydžio suma yra mažinama lizingo davėjo apskaitoma likutinė turto vertė. Jeigu ši suma nesumokama, ji apskaitoma kaip debitorinė lizingo gavėjo skola. Taigi likusia pagal įsiskolinimo mokėjimo sutartį neapmokėta turto vertės dengimo įmokų 247 939,36 Lt suma yra sumažinta likutinė turto vertė ir tuo pačiu – nepadengta turto pagal lizingo sutartis vertė, šią 247 939,36 Lt lizingo davėjas apskaito kaip debitorinį lizingo gavėjo įsiskolinimą. Antra, įsiskolinimo mokėjimo sutarties pagrindas buvo lizingo gavėjo įsiskolinimas, kildinamas ne tik iš lizingo sutarčių LT041930, LT041933, LT053189 (atsakovas ginčija transporto priemonių pagal šias sutartis likutinę vertę) (t.2, b. l. 29-30), bet ir kitų septynių lizingo sutarčių LT069687, LT069688, LT067064, LT067075, LT071733, LT 067061 ir LT 070623. Atkreiptinas dėmesys, jog iš šios sumos net 346936,87 Lt skolininkas turėjo sumokėti pagal ankstesnes septynias lizingo sutartis (t. 2, b. l. 178). Pagal šias septynias sutartis dėl neišpirktos turto vertės dydžio byloje nėra ginčo, nes transporto priemonės pagal šias lizingo sutartis po visų sutarčių nutraukimo 2009 m. sausio 21 d. nebuvo grąžintos lizingo davėjui ir nebuvo pardavinėjamos (išskyrus transporto priemonę pagal sutartį LT069687, kurios likutinė vertė nurodyta 0 LT) (t. 1, b. l. 166, t. 2, b. l. 109). Pagal likusias tris įsiskolinimo mokėjimo sutartyje numatytas lizingo sutartis lizingo gavėjas turėjo sumokėti tik 17974, 43 Lt įsiskolinimo. Todėl nėra pagrindo išvadai, jog yra dubliuojamos debitorinio įsiskolinimo suma ir transporto priemonių pagal nutrauktas lizingo sutartis likutinė vertė, iš kurios yra atimama transporto priemonių pardavimo kaina, apskaičiuojant lizingo bendrovės nuostolius. Kadangi ieškovas prašo laiduotojo vykdyti tik dalį prievolės pagal lizingo sutartis (153167,65 Lt), vien debitorinės skolos likutis pagal neįvykdytą įsiskolinimo mokėjimo sutartį yra pagrindas ieškinį šioje byloje tenkinti. Nepagrįsti taip pat apelianto argumentai, jog skola pagal įsiskolinimo mokėjimo sutartį buvo grąžinta šalims 2008 d. gruodžio 11 d. atlikus priešpriešinių reikalavimų įskaitymą. Priešpriešinių reikalavimų įskaitymu pasibaigė tik dalis skolininko įsipareigojimų pagal įsiskolinimo mokėjimo sutartį – 59530,61 Lt (t. 2, b. l. 202-210). Likusia įskaitytų reikalavimų suma sumažinti lizingo gavėjo įsipareigojimai pagal kitas sutartis, ieškovui pranešimuose apie užskaitos atlikimą tiksliai įvardijant prievoles, kurios pasibaigė atlikus reikalavimų įskaitymą (t. 2, b. l. 188, 202, 208, 211), daugiausiai įskaitant lizingo gavėjo pirmąją įmoką pagal automobilių pirkimo-pardavimo ir grįžtamojo lizingo sutartis (t. 2, b. l. 110-114, 188-220, 224, 244, 251, 262).

Antra, lizingo davėjo nuosavybės teisė į lizingo sutarties dalyką atlieka tik lizingo gavėjo prievolių pagal lizingo sutartį tinkamo vykdymo užtikrinimo funkciją: lizingo gavėjui nevykdant savo įsipareigojimų mokėti periodines įmokas, lizingo davėjas savo nuostolius galėtų padengti realizavęs jam nuosavybės teise priklausantį lizingo dalyką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2014). Tuo atveju, kai lizingo sutartis nutraukta, lizingo davėjas, siekdamas susigrąžinti atliktas pinigines investicijas, paprastai imasi priemonių realizuoti iš lizingo gavėjo atgautą daiktą, buvusį lizingo sutarties dalyku, ką ieškovas ir padarė. Dėl lizingo davėjo patirtų nuostolių apskaičiavimo būdo, nutraukus lizingo sutartį dėl lizingo gavėjo esminio sutarties pažeidimo, kasacinio teismo formuojamoje praktikoje yra išaiškinta, kad lizingo davėjo nuostolius dėl netinkamo sutarties vykdymo sudaro skirtumas tarp lizingo gavėjo sumokėtų įmokų ir lizingo dalyko vertės kartu paėmus bei visos sumos, kurią lizingo davėjas būtų gavęs lizingo gavėjui tinkamai įvykdžius sutartį. Atsižvelgiant į tai, kad lizingo (finansinės nuomos) sutarties šalys yra verslininkai, laikytina, kad lizingo davėjo finansinio intereso gynimas grąžinant lizingo davėją į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį, yra sąžiningas, protingas ir tinkamai ginantis lizingo davėjo finansinį interesą. Iš lizingo gavėjo niekada nereikalaujama daugiau, negu iš jo būtų pareikalauta, jeigu jis tinkamai įvykdytų sutartį. Taigi, visais atvejais lizingo gavėjas, prisiėmęs sutarties sudarymo riziką, atsako tik pagal tos sutarties apibrėžtas ribas. Nuolatos naudojamas lizingo sutarties objektas nusidėvi, todėl jo vertė gali būti atvirkščiai proporcinga sumokėtoms lizingo gavėjo įmokoms. Dėl to lizingo davėjas netinkamo sutarties vykdymo atveju susigrąžinęs objektą iš lizingo gavėjo gali reikalauti susidariusio skirtumo tarp jau padarytų įmokų ir objekto balansinės vertės kartu paėmus bei visos sumos, kurią jis būtų gavęs lizingo gavėjui tinkamai įvykdžius sutartį(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1/2012; 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2013).

Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas pagrįstai nurodo, kad jo patirtų nuostolių antrąją dalį sudaro skirtumas tarp likusios nepadengtos turto išpirkimo sumos (likutinės turto vertės) ir lizingo davėjui grąžinto turto pardavimo kainos. Ieškovo reikalavimų dėl patirtų nuostolių dydžio (32 203,69 Lt) pagrįstumą patvirtina ieškovo išrašytos kreditinės PVM sąskaitos faktūros (t. 2., b.l. 117, 141, 154, 225, 245, 252, 263), lizingo sutarčių įmokų grafikai (t.2., b.l. 116, 140, 153, 224, 244, 251, 262), lizingo dalyko pirkimo – pardavimo sutartys (t. 2., b.l. 118 -129, 155-156, 166 -168, 246-247) bei lizingo sutartys (kurios buvo sudarytos su naujais transporto priemonių lizingo gavėjais) (t.2., b.l. 226-241, 253-258, 264 – 270).

Trečia, kaip minėta ankščiau, lizingo gavėjui netinkamai vykdant sutartis, susidariusio debitorinio įsiskolinimo likvidavimui, ieškovas su lizingo gavėju UAB „Eivėja“ 2008 m. liepos 30 d. pasirašė įsiskolinimo mokėjimo sutartį Nr. LT077357. Kaip nustatyta ankščiau, lizingo gavėjas nesumokėjo 247 939,36 Lt likusių įmokų (kurių mokėjimo terminas suėjo iki vienašalio sutarties nutraukimo) bei delspinigių (34.833,65 Lt), t.y. iš viso 282 773.01 Lt. Tačiau ieškovui taip pat nebuvo sumokėta pagal 2008 m. liepos 30 d. pasirašytą įsiskolinimo mokėjimo sutartį mokėtina įmoka, kurios mokėjimo terminas suėjo po vienašalio sutarties nutraukimo, t y. 2009 m. sausio 30 d. mokėtina įsiskolinimo dengimo įmoka – 62 087,34 Lt. Kadangi šios įmokos mokėjimo terminas suėjo tik po to, kai Įsiskolinimo mokėjimo sutartis jau buvo nutraukta, tai sąskaita šios įmokos apmokėjimui lizingo gavėjui nebuvo išsiųsta. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovas pagrįstai nurodo, kad turi teisę reikalauti priteisti iš atsakovo 62 087,34 Lt įsiskolinimo dengimo įmoką (t. 2, b. l. 174-177).

Ketvirta, ieškovas taip pat nurodo, kad patyrė papildomų išlaidų, susijusių su transporto priemonių realizavimu. Lizingo sutarties nutraukimo atveju susigrąžinto sutarties dalyko pardavimas ar antrinis išnuomojimas nėra lizingo davėjo veikla, bet yra papildomos finansinės ir laiko sąnaudos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1/2012). Todėl ieškovas pagrįstai reikalauja priteisti iš atsakovo patirtas papildomas išlaidas 19364,21 Lt, susijusias su transporto priemonių realizavimu. Be to, šių papildomų išlaidų dydis yra pagrįstas įrodymais (t.2., b.l. 138-139, 150-152, 169-173, 250, 261, 273).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nuostolių dydį, jų realumą turi įrodyti lizingo davėjas, į ankščiau nurodytas aplinkybes bei vadovaudamasi byloje esančiais įrodymais, sprendžia, kad ieškovas įrodė reikalavimo pagrindinio skolininko atžvilgiu, taigi ir atsakovo, kaip laiduotojo, atžvilgiu pagrįstumą, todėl atmestinas kaip nepagrįstas atsakovo argumentas, kad ieškovo pateikti įsiskolinimo skaičiavimai yra neteisingi bei nepagrįsti jokiais įrodymais. Atsakovo argumentas, jog ieškovas reikalauja pripažinti kreditoriaus nuostoliais nesumokėtas įmokas nuo sutarčių nutraukimo iki lizingo sutarčių termino pabaigos, yra taip pat atmestinas, nes ieškovas tokio reikalavimo apskritai nereiškia. Be to, atsakovas tik abstrakčiais teiginiais nesutinka su ieškovo reikalavimu, bet nepateikia konkrečių argumentų ir įrodymų, kad ieškovo atlikti skaičiavimai pagal lizingo sutartis, pagal įsiskolinimo mokėjimo sutartį, yra netikslūs ir neteisingi. Atsakovas taip pat nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo atsiliepimuose į ieškinį bei apeliaciniame skunde nurodytą (t. 2, b. l. 29 – 30) lizingo gavėjui grąžintų transporto priemonių likutinę (neišpirktą) vertę, ją be pagrindo sumažindamas. Ieškovas rašytiniuose paaiškinimuose remdamasis konkrečiais įrodymais labai detaliai paaiškino ir pagrindė likutinės transporto priemonių vertės apskaičiavimo pagal kiekvieną lizingo sutartį metodiką, tame tarpe įvertinant pridėtinės vertės mokesčio apskaičiavimą ir perskaičiavimą, anksčiau termino nutraukus lizingo sutartis, reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus bei šių teisės nuostatų aiškinimą teismų praktikoje (t. 1, b. l. 166; t. 2, b. l. 104 – 105, 117, 141, 154, 225, 245, 252, 263) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3k-3-397/2013). Sutiktina taip pat su ieškovo argumentais, jog ieškovo taikyta nuostolių apskaičiavimo, nutraukus lizingo sutartis dėl lizingo gavėjo kaltės, metodika yra palankesnė tiek lizingo gavėjui, tiek ir laiduotojui (atsakovui), nes lizingo davėjas, nutraukęs prieš terminą lizingo sutartis, negavo ženkliai didesnių sumų, nei jas būtų gavęs, jeigu lizingo sutartys būtų nenutrauktos, be to ieškovas neskaičiavo lizingo gavėjui dalies netesybų (t. 2, b. l. 103 – 115).

Dėl šalių bendradarbiavimo principo pažeidimo ir lizingo dalyko pardavimo kainos nustatymo

Pagal CK 6.256 str. 1 d. sutartinė civilinė atsakomybė atsiranda už netinkamą sutartinės prievolės įvykdymą. Netinkamu sutartinės prievolės įvykdymu gali būti pripažįstamas visiškas prievolės neįvykdymas, prievolės įvykdymas tik iš dalies, prievolės įvykdymo termino praleidimas, bendradarbiavimo stoka ir pan. Asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.256 str. 2 d.). Sutartinė civilinė atsakomybė nuostolių forma galima tik nustačius pagal bylos faktines aplinkybes visas būtinas įstatyme nurodytas sąlygas: neteisėtus veiksmus, nuostolius, priežastinį ryšį tarp nuostolių ir neteisėtų veiksmų, kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Pabrėžtina, kad pagal CK 6.247 str. atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.

CK 6.38 str. 3 d. ir 6.200 str. 2 d. įtvirtinta sutarties šalių pareiga vykdyti prievoles kuo ekonomiškiau ir bendradarbiauti, kuri reiškia, kad šalys privalo padėti viena kitai įgyvendinti sutartines teises ir vykdyti sutartines pareigas, dėti visas pastangas, kad būtų pasiektas sutarties tikslas. Tik šalims bendradarbiaujant galima užtikrinti, kad prievolė bus įvykdyta tinkamai. Teismų praktikoje pripažįstama, kad sutartinės prievolės šalių veiksmai sutarties vykdymo metu vertintini ir vieno pagrindinių prievolių vykdymo principų – šalių bendradarbiavimo principo požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-795/2002; 2011 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-96/2011). Tai reiškia, kad teismas gali skolininko nepripažinti pažeidusiu prievolę, jeigu yra pagrindas konstatuoti, kad kita prievolės šalis – kreditorius – nevykdo ar nevykdė pareigos bendradarbiauti, nepakankamai bendradarbiavo. Tokio pobūdžio aplinkybės gali būti pagrindas netenkinti kreditoriaus reikalavimo dėl netinkamo prievolės įvykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-96/2011). Bendradarbiavimo pareiga, sprendžiant dėl nuostolių atlyginimo kitai sutarties šaliai, reikšminga įvertinant tai, ar nuostolių patyrusi šalis neprisidėjo savo veiksmais ar neveikimu prie jų atsiradimo ir (ar) padidėjimo. CK 6.248 straipsnio 4 dalyje, 6.259 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad jeigu dėl žalos atsiradimo kaltas ir kreditorius, tai atlygintini nuostoliai mažinami proporcingai kreditoriaus kaltei arba skolininkas gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės. Pagal nurodytą teisinį reglamentavimą nepakankamas kreditoriaus bendradarbiavimas yra pagrindas jo kaltei konstatuoti, kai tarp kreditoriaus nepakankamo bendradarbiavimo ir atsiradusios žalos egzistuoja priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2013).

Atsakovas nurodo, kad ieškovas neinformavo atsakovo apie savo atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus su transporto priemonėmis ir veikė vienašališkai bei išimtinai savo rizika. Jeigu ieškovas būtų informavęs atsakovą apie ketinimą parduoti transporto priemones už tokią mažą kainą, atsakovas jas pats būtų nupirkęs už didesnę kainą arba radęs pirkėjus, kurie būtų nupirkę už realią turto kainą, tačiau ieškovas atsisakė bendradarbiauti su atsakovu. Be to, atsakovas turėjo suradęs du pirkėjus T. Š. ir A. K., kurie ketino pirkti automobilį (duomenys neskelbtini) (indent. Nr. (duomenys neskelbtini), o J. Č. galėtų paliudyti, jog atsakovas derėjosi su ieškovu, kad jis leistų pačiam atsakovui parduoti transporto priemones, tačiau ieškovas nesutiko (t. 2, b.l. 26). 2014 m. liepos 8 d. vykusio apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu liudytoja J. Č. parodė, kad kartu su atsakovu buvo atvykusi pas ieškovą, kurio atsakingas darbuotojas (vadybininkas) nurodė, kad šiuo metu tikslių paskaičiavimų apie atsakovo įsiskolinimą negali pateikti ir juos pateiks artimiausiu metu ir pažymėjo, kad lizingo dalykas - transporto priemonės, yra priduotos į autocentrą BRC pardavimui, o transporto priemonių kainos dar nenustatytos. Šias aplinkybes atsakovui ir liudytojui patvirtino ir autocentro BRC darbuotojas. Liudytojas T. Š. parodė, kad buvo susidomėjęs automobiliu (duomenys neskelbtini) (indent. Nr. (duomenys neskelbtini)), ne kartą derėjosi dėl jo pirkimo, tačiau vis nepavykdavo susitarti su atsakovu dėl galutinės kainos. Kai jau kaina buvo suderėta, atsakovas informavo T. Š., kad automobilis yra perduotas ieškovui ir randasi BRC autocentre. Iš bylos medžiagos matyti, kad autocentrui BRC transporto priemonės perduotos 2009 m. vasario 21 d. (t. 1, b. l. 130). Taigi, šie atsakovo iniciatyva apklausti liudytojai nepatvirtino, kad byloje duomenų, jog ieškovas būtų atsisakęs bendradarbiauti su atsakovu dėl transporto priemonių pardavimo, t. y. kad ieškovas nesutiko parduoti automobilio (duomenys neskelbtini) (indent. Nr. (duomenys neskelbtini)) T. Š. ar A. K.. Liudytojai tik nurodė, jog buvo tam tikrų asmenų susidomėjimas vienos transporto priemonės įsigijimu, tačiau kai apie tai buvo informuotas ieškovas, automobilis (duomenys neskelbtini) jau buvo perduotas realizavimui ir jo pardavimo kaina dar nebuvo nustatyta. Be to ir ši aplinkybė netrukdė atsakovui siūlyti ieškovui pirkėją šiam automobiliui, nurodant konkrečią siūlomą pirkėjo kainą, tačiau tokių duomenų byloje nėra. Liudytojas T. Š. parodė, jog pirkti automobilį iš autocentro BRC neketino, nes bijojo, jog automobilis gali būti iškomplektuotas. Duomenų, kad atsakovas būtų kreipęsis į ieškovą, kad būtų jam leista parduoti transporto priemones, byloje taip pat nėra pateikta.

Teisėjų kolegija pažymi, kad civilinio proceso teisėje, siekiant užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą, yra įtvirtintas onus probandi principas, t. y. kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.). Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus, teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais, turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2008; kt.). Teisėjų kolegija pažymi, kad atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, konstatuoti, kad ieškovas pažeidė bendradarbiavimo su atsakovu pareigą ir pripažinti ieškovo kaltę dėl nuostolių atsiradimo, nėra pagrindo. Nustatyti kreditoriaus kaltę dėl nebendradarbiavimo, vykdant sutartį, nėra pagrindo tais atvejais, kai pats prievolę pažeidęs asmuo nesiima aktyvių veiksmų prievolės tinkamam įvykdymui ar prievolės neįvykdymo neigiamų padarinių sumažinimui, neteikia konkrečių pasiūlymų kreditoriui, kuriuos kreditorius galėtų svarstyti. Atkreiptinas dėmesys, jog lizingo gavėjas, kurio direktoriumi buvo atsakovas K. P. apie ketinimą nutraukti lizingo sutartis buvo informuotas dar 2008 m. gruodžio 19 d., atsakovas apie reikalavimą vykdyti prievoles pagal lizingo sutartis informuotas 2009 m. vasario 25 d. pranešimu Nr. 521 (t. 1, b. l. 80), tuo tarpu transporto priemonės, patiriant nuostolį, buvo parduotos tik 2009 m. lapkričio ir 2010 m. birželio mėnesiais (t. 1, b. l. 89 – 91). Be to, atsakovo teiginius dėl ieškovo atsisakymo bendradarbiauti paneigia ir šalių ilgalaikio bendradarbiavimo, sudarant bei vykdant lizingo sutartis, eiga. Lizingo gavėjui nevykdant visos eilės lizingo sutarčių, jų ieškovas nenutraukė, bet sudarė su lizingo gavėju 2008 m. liepos 30 d. įsiskolinimo mokėjimo sutartį bei tokiu būdu suteikė galimybę lizingo gavėjui sutartis įvykdyti ateityje, padarė nuolaidų dėl netesybų, sudarė grįžtamojo lizingo sutartis ir atliko tarpusavio įsipareigojimų įskaitymus (t. 2, b. l.188-220), taip pat ir iš atsakovo reikalauja tik dalies prievolių už pagrindinį skolininką vykdymo.

Kita aplinkybė, kurios pagrindu atsakovas grindžia ieškovo reikalavimo nepagrįstumą, yra tai, kad kreditorius netinkamai nustatė parduodamų transporto priemonių kainą, nes transporto priemonės galėjo būti parduotas brangiau ir taip būtų išvengta nuostolių arba jie galėjo būti sumažinti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad tuo atveju, kai lizingo davėjas nusprendžia susigrąžintą lizingo dalyką realizuoti, jo sąžiningas elgesys ir siekis parduoti daiktą už kuo didesnę kainą yra itin svarbus skolininkui, nes turi tiesioginę įtaką jo civilinės atsakomybės mastui. Tačiau lizingo sutarties nutraukimo atveju susigrąžinto sutarties dalyko pardavimas ar antrinis išnuomojimas nėra lizingo davėjo veikla ir tai reikalauja papildomų finansinių ir laiko sąnaudų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1/2012). Esminė aplinkybė, patvirtinanti arba paneigiant kreditoriaus sąžiningą elgesį siekiant išvengti nuostolių atsiradimo ar jų padidėjimo, yra ta, ar susigrąžintas lizingo dalykas buvo realizuotas dedant visas protingas pastangas gauti maksimalią jo rinkos kainą. Šią aplinkybę turi įrodyti atsakovas, kuris rėmėsi tuo, kad transporto priemonės galėjo būti parduotos brangiau, t. y. kad jei ieškovas būtų informavęs atsakovą apie ketinimą taip pigiai parduoti transporto priemones, atsakovas jas pats būtų nupirkęs už didesnę kainą arba radęs pirkėjus, kurie būtų nupirkę už didesnę kainą. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas įrodymų, patvirtinančių, kad transporto priemonės galėjo būti parduotos už didesnę kainą, nei kartu su apeliaciniu skundu, nei vykusių teismo posėdžių apeliacinės instancijos teisme metu, nepateikė, todėl šie atsakovo argumentai atmestini kaip nepagrįsti (CPK 12, 178 str.). Nepaneigti ieškovo argumentai, jog transporto priemonės buvo parduotos ekonominio sunkmečio laikotarpiu, kai tokio pobūdžio transporto priemonių (vilkikų, priekabų) pasiūla buvo labai didelė, o paklausa – ženkliai kritusi. Pagrindinis nuostolis būtent ir buvo patirtas (126551,68 Lt), pardavus krovinių pervežimo versle naudojamus autovežį ir priekabą, tuo tarpu nuostolis buvo patirtas (12499,54) pardavus tik vieną lengvąjį automobilį (duomenys neskelbtini) iš šešių, kiti penki lengvieji automobiliai parduoti pelningai (t. 1, b. l. 166). Bylos medžiaga patvirtina, jog krovinių pervežimo versle naudojamos transporto priemonės žemesne, nei likutinė vertė, nuostolingai buvo parduotos ir pagal lizingo sutartis su kitais lizingo gavėjais (t. 1, b. l. 150 - 162).

Dėl laiduotojo pareigos mokėti procesines palūkanas

Ieškovas patikslintu ieškiniu prašo priteisti iš atsakovo (laiduotojo) 5 proc. dydžio metines palūkanas. Teisėjų kolegija pažymi, kad laiduotojui neįvykdžius prievolės už skolininką kreditoriui, atsiranda nauji prievoliniai teisiniai santykiai – sutartinės civilinės atsakomybės teisiniai santykiai, kurie tęsiasi iki laiduotojas įvykdo prievolę už skolininką. Laiduotojui neįvykdžius prievolės, kreditorius įgyja naują teisę – teisę reikalauti procesinių palūkanų, o laiduotojas įgyja naują pareigą – pareigą sumokėti kreditoriui palūkanas, atsiradusias dėl prievolės neįvykdymo. Tokių palūkanų mokėjimas nėra pagrindinio skolininko prievolė, o civilinė atsakomybė procesinių palūkanų forma laiduotojui taikoma dėl jo paties neteisėtų veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011), todėl ieškovo reikalavimas priteisti procesines palūkanas iš atsakovo yra pagrįstas. Be to, apeliantas apeliacinius skundu to neginčija.

Dėl laidavimo pabaigos ir ieškinio senaties termino

Ieškinio senatis - tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d.,1.131 str. 1 ir 2 d.).

Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino laidavimo terminą bei ieškinio senaties terminą, t. y. nepagrįstai konstatavo, kad nėra praleistas 3 mėnesių senaties terminas (CK 6.88 str. 1), nes pagal teismų praktiką ieškinius laiduotojams reikėtų pareikšti ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo bankroto bylos pagrindiniam skolininkui iškėlimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. kovo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-95/2010; 2009 m. kovo 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-248/2009), taip pat kad nėra praleistas 3 metų ieškinio senaties terminas žalai atlyginti (CK 1.125 str.), kuris skaičiuotinas nuo sutarčių nutraukimo datos (2009 m. sausio 21 d.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.76 str. 1 d. yra įtvirtinta laidavimo samprata: laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Laidavimo, kaip pagrindinę prievolę užtikrinančios prievolės, priklausymas nuo pagrindinės prievolės reiškia, kad pagrindinės prievolės dydis paprastai nulemia laiduotojo prievolės dydį. Jeigu laidavimo sutartyje nenustatyta kitaip, tai laiduotojas atsako kreditoriui tokia pat apimtimi, kaip ir skolininkas (CK 6.78 str. 2 d.). Šioje byloje laidavimo sutartyse nenustatyta šios taisyklės išimčių. Laidavimo sutarčių (t.1, b.l. 14-17, 28-29, 39-42, 50-53, 65-70, 145-146) 21 p. numatyta, kad laiduotojo (šiuo atveju - atsakovo) ir pagrindinio skolininko atsakomybė yra solidari, kad laidavimo sutartys pasibaigia tuo pačiu metu kada pasibaigia jomis užtikrintos prievolės pagal lizingo sutartis. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2013). Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatyme nustatytas bendrasis principas, jog laidavimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrinta prievolė (CK 6.76 straipsnio 2 dalis, 6.87 straipsnio 1 dalis). CK 6.88 ir 6.89 straipsniuose nustatyti terminuoto ir neterminuoto laidavimo pabaigos terminai. CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai buvo laiduota tik tam tikram laikui arba užtikrinta terminuota prievolė, laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas, nepareiškia laiduotojui ieškinio. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant teisės normas dėl terminuotos laidavimo sutarties galiojimo, nurodyta, kad CK nedraudžiama šalių susitarimu pakeisti nurodytus terminus. Dėl to, kai lizingo sutartyje nustatytu terminu prievolė neįvykdyta, o laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiško prievolės įvykdymo, tai netaikomas CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas. Tokia laidavimo sutartyje nustatyta sąlyga neprieštarauja CK nuostatoms, yra teisėta, todėl, atsižvelgiant į sutarties laisvės ir šalių dispozityvumo principą, sutarties šalims sukuria atitinkamas teises ir pareigas (CK 1.136, 6.3 straipsniai, 6.70 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnio 4, 5 dalys). Be to, laidavimo galiojimo iki visiško užtikrintos prievolės įvykdymo nustatymas atitinka laidavimo kaip akcesorinės (papildomos, šalutinės ir nuo pagrindinės prievolės priklausančios) prievolės pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2009; 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2012; 2012 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-459/2012; 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2014). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad šalys laidavimo sutartimis sutarė, kad laidavimo sutartys pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia jomis užtikrintos prievolės pagal lizingo sutartis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog CK 6.88 str. 1 d. nustatytas laidavimo pabaigos terminas šiuo atveju netaikytinas, nes pagal ieškovo ir apelianto sutartis laidavimas galioja tol, kol bus įvykdyti visi įsipareigojimai pagal lizingo sutartis, t.y. laidavimas baigiasi tuo pačiu metu kaip ir juo užtikrinama prievolė.

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą apelianto motyvą, kad yra praleistas 3 metų ieškinio senaties terminas žalai atlyginti (CK 1.125 str.), kuris, atsakovo nuomone, turėtų būti skaičiuojamas nuo lizingo sutarčių nutraukimo datos (2009 m. sausio 21 d.). Esminiai solidariosios skolininkų prievolės ypatumai yra įtvirtinti CK 6.6-6.16 straipsniuose. Solidariajai skolininkų pareigai būdingas bendrumas ir nedalumas kreditoriaus atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-275/2007; 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2007; 2010 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-450/2010). Vadovaujantis CK 1.130 str. 1, 3 dalimis, ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka nutraukia ieškinio senaties terminą. Nutrauktas ieškinio senaties terminas prasideda iš naujo nuo to momento, kai išnyko aplinkybės, kurios buvo pagrindas ieškinio senaties terminą nutraukti. Jeigu ieškinio senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas, tai ieškinio senaties terminas prasideda iš naujo nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, jeigu iš ginčo santykio galima pareikšti tapatų reikalavimą. Pagal CK 6.16 str. 1 d. veiksmai, kuriais nutraukiamas ieškinio senaties terminas kreditoriaus ir vieno iš bendraskolių santykiams, turi tokią pat reikšmę to kreditoriaus santykiams su kitais bendraskoliais. Tai reiškia, kad kreditoriui pareiškus ieškinį vienam iš bendraskolių, ieškinio senaties termino eiga tokiam pat reikalavimui pareikšti nutraukiama ir kitiems bendraskoliams. Be to, jeigu vienas iš skolininkų atlieka tokius veiksmus, kurie liudija, jog jis pripažįsta prievolę, tai ieškinio senaties termino eiga tokiam pat reikalavimui pareikšti nutraukiama ir kitiems bendraskoliams, neatlikusiems prievolės pripažinimą liudijančių veiksmų (CK 1.130 str. 2 d., 6.12 str.1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gruodžio 20 d. Teismų praktikos, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, apibendrinimo apžvalga Nr. A2-39). Nagrinėjamu atveju, trečiojo asmens bankroto byloje ieškovo kreditorinis reikalavimas buvo pareikštas bankroto administratoriui 2011 m. lapkričio 29 d. (t. 1, b. l. 173 – 175), o patvirtintas 2012 m. sausio 2 d. teismo nutartimi, todėl vadovaujantis CK 6.16 str., šis veiksmas turi tokią pačią reikšmę atsakovui, kaip solidariam bendraskoliui, ieškovo atžvilgiu. Nutraukus ieškinio senatį, terminas skaičiuotinas iš naujo, todėl ieškovo pareikštas ieškinys atsakovui (2013 m. kovo 18 d.) yra pateiktas teismui nepraleidus ieškinio senaties termino.

Kita vertus, nėra pagrindo pripažinti, kad ieškinys atsakovo, kaip laiduotojo, atžvilgiu pareikštas pasibaigus ieškinio senaties terminui, ir taikant bendrąsias ieškinio senaties termino eigos pradžios skaičiavimo taisykles. Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kai nevykdoma lizingo sutartis ir lizingo davėjas pasirenka savo teises ginti nutraukiant sutartį ir susigrąžinant lizingo dalyką, apie kilusius nuostolius lizingo davėjas gali sužinoti tik po lizingo dalyko pardavimo (išnuomojimo). Šioje byloje nustatyta, jog paskutinės transporto priemonės buvo parduotos 2010 m. birželio 23 d. (t. 1, b. l. 89 – 91), taigi tik nuo šios datos lizingo davėjas (ieškovas) galėjo paskaičiuoti nuostolius dėl lizingo sutarčių nutraukimo, taigi tik nustatęs nuostolius ieškovas sužinojo apie jo teisės pažeidimą.

Dėl apeliacinio skundo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo

Esant nurodytoms aplinkybėms konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, laikėsi įrodinėjimo taisyklių, todėl tenkindamas ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ ieškinį priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.). Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 29 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Alė BukavinienėArtūras DriukasEgidijus Žironas