Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-486-934/2021

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-03-09
Bylos Nr.: e2A-486-934/2021
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-26585-2019-7
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Tomas Venckus, Irmantas Šulcas, Žilvinas Terebeiza
Atsakovas: uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos ryto televizija“
Ieškovas: viešosios įstaigos „Nataiva“

Kategorijos

2.6.8.10Sutarčių neįvykdymo teisiniai padariniai
2.6.8.11Sutarčių pabaiga
2.6.8.11.5Kiti su sutarčių pabaiga susiję klausimai
2.6.20.4Kitos atlygintinų paslaugų teikimo sutartys
3.2.6.1Teismo sprendimas, jo priėmimas ir išdėstymas, reikalavimai, kurie keliami teismo sprendimui

Civilinė byla Nr. e2A-486-934/2021Teisminio proceso Nr. 2-68-3-26585-2019-7Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.10; 2.6.8.11; 2.6.8.11.5; 2.6.20.4; 3.2.6.1 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. kovo 9 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Šulco, Žilvino Terebeizos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Tomo Venckaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos ryto televizija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-11-10 sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės viešosios įstaigos „Nataiva“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Lietuvos ryto televizija“ dėl nuostolių priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė viešoji įstaiga (toliau – VšĮ) „Nataiva“ (toliau – ieškovė) kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, prašydama priteisti jai iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Lietuvos ryto televizija“ (toliau – atsakovė) 23 217,48 Eur skolą, 6 procentų metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas (1 t., b. l. 41-44).

2. Ieškinyje nurodė, kad 2018-07-02 su atsakove sudarė Televizijos laidos sukūrimo sutartį Nr. 02-07/18 (toliau – Sutartis) dėl televizijos laidos „Patriotai“ kūrimo ir transliavimo, kuria ieškovė įsipareigojo už Sutartyje nustatytą užmokestį parengti atsakovei kokybišką laidų turinį transliavimui per atsakovės televizijos programą ir užtikrinti, kad šios laidos įrašo perdavimas atsakovei būtų tinkamas ir savalaikis. Sutartimi šalys susitarė, kad laidos pirmoji transliacija per televizijos kanalą įvyks ne anksčiau kaip 2018-10-02. Tuo tikslu ieškovė Sutartimi įsipareigojo Sutarties galiojimo metu (iki 2019-06-01) sukurti trisdešimt vieną 41 minutės trukmės laidą, vieną kartą per savaitę parengti atsakovės televizijai kokybišką laidos turinį transliuoti per atsakovės „Lietuvos ryto“ TV kanalą. Atsakovė Sutartimi, be kitų įsipareigojimų, įsipareigojo už kiekvieną 56-57 minučių trukmės laidą sumokėti ieškovei 1 599,00 Eur plius PVM ne vėliau kaip per 16 kalendorinių dienų po PVM sąskaitos faktūros pateikimo televizijai dienos. Apie numatomą laidos „Patriotai“ transliavimą per atsakovės televiziją iš anksto buvo nurodoma atsakovės televizijos programų tinklelyje ir laikraščio „Lietuvos rytas“ priede „TV Antena“. Ieškovė taip pat nurodė, kad nuo 2018-10-01 iki 2018-12-31 vykdė sutartinius įsipareigojimus: ieškovės sukurta laida „Patriotai. Žurnalistinių tyrimų laida“ buvo transliuojama atsakovės televizijos kanalu kiekvieną antradienį nuo 21 iki 22 valandos, per šį laikotarpį iš viso buvo sukurta ir transliuota 12 laidų. 2018 m. gruodžio mėn. pabaigoje atsakovės vadovas žodžiu informavo laidos „Patriotai“ vedėją, kad nuo 2019-01-01 laida „Patriotai. Žurnalistinių tyrimų laida“ nebebus transliuojama per atsakovės televiziją. Dėl šios priežasties atsakovė nutraukė ieškovei Sutartimi nustatytą naudojimąsi atsakovės televizijos technine baze (filmavimo ir montavimo įranga) bei ją aptarnaujančiu personalu kuriant laidą „Patriotai“, o nuo 2019-01-01 atsakovės televizijos programų tinklelyje ir laikraščio „Lietuvos rytas“ priede „TV Antena“ nebeliko laidos „Patriotai. Žurnalistinių tyrimų laida“ anonso. Tokiu būdu atsakovė vienašališkai be jokio teisinio pagrindo nuo 2019-01-01 nutraukė Sutartį, jokio rašytinio atsakovės pranešimo apie atsisakymą nuo 2019-01-01 vykdyti Sutartį ieškovė negavo, nors pagal Sutartį bet kokie pranešimai dėl Sutarties turėjo būti siunčiami registruotu paštu. Atsižvelgdama į tai, remdamasi Sutarties 8 punktu ir 11 punktu, ieškovė teigia, kad atsakovė privalo sumokėti ieškovei baudą, lygią 23 217,48 Eur (12 laidų x 1 599,00 Eur x 21% PVM). Ieškovė taip pat nurodė, kad 2019-05-16 pateikė atsakovei pretenziją dėl Sutarties nutraukimo, kuria dėl vienašališko atsakovės Sutarties nutraukimo paprašė atsakovę per 10 dienų sumokėti 23 217,48 Eur baudą, kaip tai nustatyta Sutarties 11 punkte. Atsakovė 2019-06-27 raštu tenkinti ieškovės reikalavimą dėl baudos sumokėjimo atsisakė, rašte visiškai nepagrįstai nurodydama, jog Sutartis buvo nutraukta šalių susitarimu. Ieškovė su atsakovės sprendimu ir neteisėtais veiksmais vienašališkai nuo 2019-01-01 atsisakyti vykdyti Sutartį niekada nesutiko.

Atsiliepimas

3. Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti bei priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas (1 t., b. l. 51-56). Atsiliepime atsakovė nurodė, kad tarp šalių buvo sudaryta ne tik Sutartis dėl laidos „Patriotai. Žurnalistinių tyrimų laida“. Tą pačią dieną, t. y. 2018-07-02, šalys pasirašė ir televizijos laidos sukūrimo sutartį Nr. 02-07/18, kuria buvo susitarta, kad šalys bendradarbiaus kuriant kitą tiesioginio eterio laidą „Nuoga tiesa“. Pagal abi sutartis ieškovės laidos atsakovės televizijoje turėjo būti pradėtos transliuoti 2018-10-01 ir baigtos transliuoti 2019-06-01. Atsakovės teigimu, priešingai nei nurodo ieškovė, ne atsakovė vienašališkai nutraukė Sutartį, o Sutartis buvo nutraukta abiejų šalių susitarimu, abiem pusėms pasiekus priimtiną tolimesnį šalių bendradarbiavimo variantą – ieškovė ir atsakovė susitarė, kad Sutartis yra nutraukiama šalių susitarimu, o 2018-07-02 ieškovės ir atsakovės pasirašyta televizijos laidos sukūrimo sutartį Nr. 02-07/18, kuria buvo susitarta, kad šalys bendradarbiaus kuriant kitą tiesioginio eterio laidą „Nuoga tiesa“, paliekama vykdyti iki jos pabaigos. Ieškovė nereiškė jokių pretenzijų atsakovei dėl Sutarties nutraukimo ir toliau atsakovės televizijoje transliavo tik tiesioginio eterio laidą „Nuoga tiesa“. Pirmosios ieškovės pretenzijos atsakovei atsirado tik 2019 m. gegužės mėnesio gale, kuomet atsakovė savo televizijos programai nebeteikė jokių naujų užsakymų ieškovei dėl jos kuriamų laidų transliavimo naujame atsakovės televizijos sezone. Atsakovės vertinimu, ginčo atveju susiklosto situacija, kad vienu atveju ieškovei sutinkant su Sutarties nutraukimu šalių susitarimu, kai ieškovei yra žinoma, kad atsakovės televizija toliau transliuos kitas ieškovės laidas ir už tai ieškovei mokės pinigines sumas, ir tai esant ieškovei naudinga, ieškovė laikosi vienos pozicijos. Tuo atveju, kai atsakovė savo televizijai neteikia ieškovei daugiau užsakymų ir tai ieškovė jau laiko nenaudinga sau ir jau tuo atveju elgiasi visiškai priešingai, t. y. nurodo, kad atsakovė vienašališkai nutraukė Sutartį ir reikalauja sumokėti baudą. Tokiu būdu ieškovė elgiasi nesąžiningai. Kadangi šalys susitarė nutraukti Sutartį abiejų šalių susitarimu, ieškovė teisės reikalauti priteisti sutartines netesybas neturi, jos reikalavimai negali būti tenkinami. Pabrėžė, kad atsakovei pačiai vienašališkai nutraukti Sutartį nebuvo jokios ekonominės logikos, nes Sutartyje numatytas baudos dydis atsakovei buvo visiškai ekonomiškai nenaudingas ir atsakovei buvo daug naudingiau ir tikslingiau ieškovei mokėti už laidas ir baigti vykdyti Sutartį nei ją nutraukti, susimokėti pinigines sumas ir negauti jokių laidų. Jeigu teismas visgi spręstų, kad atsakovė yra atsakinga dėl to, kad Sutartis buvo nutraukta, atsakovė mano, kad yra visi pagrindai atleisti ją nuo civilinės atsakomybės. Ieškovė neprieštaravo dėl Sutarties nutraukimo, toliau bendradarbiavo su atsakove vykdant kitas sutartis, todėl, atsakovės vertinimu, galima konstatuoti, kad ieškovė sutiko su Sutarties nutraukimu. Atsakovės įsitikinimu, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų reikalavimus labiausiai atitinka nuostolių paskirstymas tokiu būdu, jog atsakovė negali būti laikoma atsakinga už tai, kad ieškovė persigalvojo ir vėliau ėmė teigti, jog neva Sutartis buvo nutraukta vienašališkai. Todėl esant šioms aplinkybėms atsakovės atžvilgiu sutartinė civilinė atsakomybė netaikytina ir bauda ieškovei nepriteistina.

II. Byloje priimto teismo procesinio sprendimo esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020-11-10 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovės ieškovės naudai 19 188,00 Eur baudą, 6 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 324,66 Eur bylinėjimosi išlaidų; kitoje dalyje ieškinio netenkino, priteisė iš ieškovės atsakovės naudai 346,59 Eur bylinėjimosi išlaidų, valstybės naudai iš atsakovės priteisė 5,65 Eur pašto išlaidas (1 t., b. l. 177-184). Teismas sprendimą grindė tokiais motyvais:

4.1. Iš šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų nustatyta, kad 2018 m. gruodžio mėn. pabaigoje atsakovės vadovas žodžiu informavo laidos „Patriotai“ vedėją, kad nuo 2019-01-01 laida „Patriotai. Žurnalistinių tyrimų laida“ nebebus transliuojama per atsakovės televiziją. Byloje nėra duomenų, kad iki nurodyto žodinio informavimo, tarp ieškovės ir atsakovės vyko kokios nors derybos. Liudytojų parodymų pagrindu nustatytos faktinės aplinkybės, teismo vertinimu, vienareikšmiškai patvirtina, kad Sutartis vienašališkai buvo nutraukta atsakovės nuo 2019-01-01, o papildomi šalių pasiekti susitarimai buvo susiję ne su Sutartimi, jos nutraukimu, o su kitos ieškovės ir atsakovės sudarytos sutarties dėl televizijos laidos „Nuoga tiesa“ vykdymu;

Šalies argumentai

4.2. Ieškovė šioje byloje reiškiamu ieškiniu prašo taikyti atsakovės atžvilgiu sutartinę civilinę atsakomybę, kurią kildina iš atsakovės neteisėtų veiksmų – vienašalio Sutarties nutraukimo nuo 2019-01-01. Sutarties 11 punktas numatė, jog Sutartis gali būti nutraukta abipusių šalių sutarimu. Jei kuri nors šalis nutraukia sutartį jos galiojimo metu, tai ne ginčo tvarka privalo per 10 darbo dienų sumokėti kitai sutarties šaliai baudą, kurios dydis yra 3 mėnesių (ne mažiau, kaip 12 laidų sukūrimo) atlyginimas už Sutartyje numatytas paslaugas. Teismo vertinimu, atsižvelgus į byloje surinktų įrodymų visumą, sutartis jos galiojimo metu buvo nutraukta atsakovės vienašališkai. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad ieškovė pagrįstai reikalauja atsakovės atžvilgiu taikyti šalių sulygtą sutartinę civilinę atsakomybę;

4.3. Ieškiniu prašomą priteisti baudos dydį ieškovė skaičiuoja remdamasi Sutarties 8, 11 punktais, pagal kuriuos baudos dydis, nutraukus Sutartį jos galiojimo metu, lygus 3 mėnesių (ne mažiau kaip 12 laidų sukūrimo) atlyginimui už Sutartyje numatytas paslaugas, o laidos sukūrimo išlaidos lygios 1 599,00 Eur plius PVM. Atsakovė nekelia ginčo dėl tokio šalių Sutartimi sulygto baudos dydžio, jo apskaičiavimo, išskyrus aplinkybę, kad skaičiuojant baudą negali būti vertinamas pridėtinės vertės mokestis. Teismas su šiuo atsakovės argumentu sutinka. Kaip nurodė Lietuvos Aukščiausias Teismas 2016-02-12 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-100-686/2016, tais atvejais, kai dėl tam tikrų priežasčių pirma laiko nutraukiama sutartis, kurioje už sutarties nutraukimą yra nustatytos netesybos (bauda) konkrečia pinigų suma ar procentais, tokia gauta pinigų suma nelaikoma atlygiu už paslaugos suteikimą ir nuo šios pinigų sumos PVM neturi būti skaičiuojamas, nes PVM objektas yra prekių ir paslaugų tiekimas už atlygį (Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės įstatymo 3 straipsnio 1 dalis), o netesybos yra vienas iš prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų bei sutartinės civilinės atsakomybės forma, bet ne atlygis už prekių tiekimą ar paslaugų teikimą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas ieškovės ieškinį tenkina iš dalies ir priteisia ieškovės naudai iš atsakovės 19 188,00 Eur baudą (12 x 1 599,00 Eur) (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.256 straipsnio 1, 2 dalis, 6.258 straipsnio 1 dalis, 6.221 straipsnio 2 dalis);

4.4. Teismo vertinimu, byloje surinktų įrodymų visuma leidžia sutikti su atsakove, jog ieškovė 2019-01-01 turėjo sužinoti (suvokti), kad Sutartis su ieškove atsakovės yra nutraukta, tačiau, teismo vertinimu, ieškovės turėjimas žinoti apie vienašalį Sutarties nutraukimą negali būti prilyginamas ieškovės turėjimui žinoti, kad atsakovė atsisako mokėti Sutartyje šalių sulygtą baudą. Viena vertus, kaip teisingai nurodė ieškovė, atsakovė apie Sutarties nutraukimą ieškovės neinformavo Sutartyje nustatyta tvarka – raštu (Sutarties 12 punktas). Kita vertus, Sutarties 11 punkte šalys apibrėždamos terminą, per kurį šalis, nutraukianti Sutartį, ne ginčo tvarka turi sumokėti baudą, nenurodė nuo ko jis skaičiuojamas (nuo pranešimo apie Sutarties nutraukimo, nuo Sutarties nutraukimo datos, nuo priešingos šalies pateikto reikalavimo ar kita). Todėl esant tokiai Sutarties 11 punkto nuostatos spragai (CK 6.195 straipsnis), nesant į bylą pateiktų konkrečių įrodymų, kurie leistų nustatyti tikruosius sutarties šalių ketinimus įtvirtinant šią nuostatą, teismas mano esant pagrindą teigti, kad Sutartyje nebuvo nustatytas terminas prievolei sumokėti baudą įvykdyti. Pagal CK 6.53 straipsnio 1 dalį, jeigu prievolės įvykdymo terminas nenustatytas arba apibrėžtas pareikalavimo ją įvykdyti momentu, tai kreditorius turi teisę bet kada pareikalauti ją įvykdyti, o skolininkas turi teisę bet kada ją įvykdyti. Byloje nustatyta, kad tokį reikalavimą ieškovė atsakovei pateikė 2019-05-16, kuriuo prašė per 10 darbo dienų pervesti ieškovei 23 217,48 Eur. Per šį terminą atsakovė ieškovės reikalavimo neįvykdė, o 2019-06-27 pateikė atsakymą, kuriuo atsisakė mokėti baudą. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad ieškovės teisė į ieškinį dėl baudos priteisimo atsirado 2019-05-30. Ieškovė ieškinį byloje pareiškė 2019-09-09, t. y. nepraleidusi CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatyto termino, todėl atsakovės prašymas taikyti ieškinio senatį šioje byloje netenkinamas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2. Atsakovė pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-11-10 sprendimą dalyje, kurioje ieškovės ieškinys buvo patenkintas ir atmesti visus ieškovės reikalavimus (1 t., b. l. 189-198). Apeliacinio skundo argumentai, reikšmingi byloje sprendžiamiems klausimams:

Žemesnės instancijos teismas

5.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog ginčo sutartis buvo vienašališkai nutraukta atsakovės. Teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas buvęs atsakovės vadovas parodė, kad sutartį dėl televizijos laidos „Patriotai“ kūrimo ir transliavimo šalys nutraukė pasiekusios susitarimą, kad paliekama transliuoti kita ieškovų kuriama laida „Nuoga tiesa“, o kaip kompensacija už sutarties nutraukimą, ieškovei bus mokama 300,00 per mėnesį už ieškovės kuriamą laidą „Skinsiu raudoną rožę“, už kurią atsakovė ieškovei nemokėdavo jokių piniginių sumų;

5.2. Ieškovė nereiškė jokių pretenzijų atsakovei dėl sutarties nutraukimo ir toliau atsakovės televizijoje transliavo ne tik tiesioginio eterio laidą „Nuoga tiesa“, bet ir komercinę laidą „Skinsiu raudoną rožę“, už kurią gavo pinigines sumas. Ieškovės pirmosios pretenzijos atsirado tik 2019 metų gegužės pabaigoje, kuomet atsakovė ieškovei nebeteikė naujų užsakymų dėl jos kuriamų laidų. Be to, atsakovei pačiai vienašališkai nutraukti sutartį nebuvo jokios ekonominės logikos, kadangi sutartyje numatytas baudos dydis atsakovei buvo ekonomiškai nenaudingas ir atsakovei buvo daug tikslingiau ieškovei mokėti už laidas ir baigti vykdyti sutartį, nei ją nutraukti;

Atsiliepimas

5.3. Atsakovė ne visiškai sutinka su teismo sprendime nurodytu teiginiu, kad ji nekėlė ginčo dėl šalių sutartimi sulygto baudos dydžio ir jo apskaičiavimo, kadangi ieškovei reikia įrodinėti savo patirtų nuostolių dydį. Be to, baigiamųjų kalbų metu atsakovė buvo nurodžiusi, kad jei teismas nuspręstų, jog nagrinėjamu atveju netaikoma ieškinio senatis, tai netesybos turi būti mažinamos, tačiau dėl šio reikalavimo ginčo sprendime teismas nepasisakė. Taip pat pažymėtina, kad atsakovė negali būti laikoma atsakinga už tai, kad ieškovė persigalvojo ir vėliau ėmė teigti, jog neva sutartis buvo nutraukta vienašališkai, todėl esant šioms apkinkybėms atsakovės atžvilgiu sutartinė civilinė atsakomybė netaikytina ir bauda nepriteistina. Be to, atsakovė ieškovei jau buvo sumokėjusi kompensaciją už sutarties nutraukimą ir laidos netransliavimą mokant po 300,00 Eur kompensaciją už laidą „Skinsiu raudoną rožę“, o teismas to neįvertino;

5.4. Atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiu, kad ieškovės turėjimas žinoti apie vienašališką sutarties nutraukimą negali būti prilyginamas ieškovės turėjimui žinoti, kad atsakovė atsisako mokėti sutartyje šalių sulygtą baudą. Apeliantės vertinimu, teismas netinkamai nustatė ieškinio senaties termino pradžią. Ginčo atveju yra akivaizdu, kad ieškovė apie savo teisių pažeidimą, kad atsakovė ne teismo tvarka atsisako sumokėti ieškovei baudą tapo žinoma ne vėliau kaip po 10 darbo dienų, šį terminą skaičiuojant nuo 2019-01-01, t.y. tuomet, kai pačiai ieškovei tapo žinoma ir suprantama, kad sutartis yra nutraukta. Sutartyje aiškiai ir nedviprasmiškai numatytas baudos mokėjimo terminas – 10 darbo dienų nuo vienašalio sutarties nutraukimo (sutarties 12 punktas), todėl ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl baudos sumokėjimo prasidėjo 2019-01-16, o ieškovė ieškinį pareiškė praleidusi 6 mėnesių ieškinio senaties terminą;

5.5. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, netyrė ir nepasisakė dėl visų esminę reikšmę byloje turinčių įrodymų, tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 235 straipsnio 1 dalyje numatytą pareigą. Pirmosios instancijos teismas ginčo sprendime iš esmės rėmėsi tik ieškovės pateiktu ieškiniu ir ieškovės atstovų paaiškinimais, tačiau visiškai netyrė ir neanalizavo pačios sutarties. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą byloje, privalėjo atsižvelgti bei įvertinti visus byloje esančius įrodymus bei pateikti jų vertinimą arba priežastis, dėl kurių įrodymai nebuvo vertinti, o taip pat ir tinkamai motyvuoti sprendimą;

5.6. Apeliantės vertinimu, teismo sprendimas yra visiškai nemotyvuotas, jame iš esmės nėra pasisakoma dėl atsakovės atsiliepimo argumentų ir iš esmės apsiribojama tik ieškovės ieškinio perrašymu. Be to, teismo motyvai yra neaiškūs, prieštaringi, nenuoseklūs ir nelogiški. Susipažinus su teismo motyvais, nėra aišku, kodėl teismas darė vienokią ar kitokią išvadą. Kadangi teismo sprendimas priimtas pažeidžiant procesines teisės normas, yra visiškai ar bent jau akivaizdžiai nepakankamai motyvuotas, todėl jis laikytinas neteisėtu ir nepagrįstu.

3. Ieškovė pateikė atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą, kuriuo prašė apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (2 t., b. l. 3-8). Atsiliepimo argumentai, reikšmingi byloje nagrinėjamiems klausimams:

6.1. Atsakovė iškraipo esmines bylos aplinkybes, netinkamai aiškina teisės aktų, reglamentuojančių ginčo santykius, nuostatas, neatskleidžia bylos esmės, pateikia įvairius hipotetinius argumentus ir remdamasi jais teikia prielaidas ir samprotavimus, kad ieškovė, vykdydama sutartį ir siekdama gauti sutartimi sulygtą baudą, nesilaikė teisės aktų reikalavimų, o atsakovė nukentėtų dėl ieškovės neteisėtų veiksmų;

6.2. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas, teisėtas ir teisingas, nes teismas tinkamai atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, vadovavosi kasacinio teismo praktika;

6.3. Apeliantė skunde nenurodė reikšmingų argumentų, kurie leistų pripažinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepagrįstu ir neteisėtu, todėl naikintinu. Daugelis apeliacinio skundo argumentų yra teisiškai nereikšmingi, surašyti tik dėl įspūdžio sustiprinimo, bet neturi įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui, todėl ieškovė neturi pareigos dėl kiekvieno apeliantės skundo teiginio išsakyti savo nuomonę;

6.4. Teismas tinkamai taikė CK 6.193 straipsnio nuostatas, aiškinant sutartį, tinkamai vertino sutarties sąlygas kartu su kitais byloje surinktais įrodymais dėl sutarties sudarymo ir nutraukimo aplinkybių, taip pat šalių veiksmus vykdant sutartį, todėl apeliantės teiginiai, kad teismas pažeidė CK ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl sutarčių aiškinimo, atmestini kaip nepagrįsti;

6.5. Aplinkybė, kad teismas nepasisakė dėl atsakovės pateikto rašytinio įrodymo ar argumento bei samprotavimo, nereiškia, jog bylos medžiaga nebuvo tiriama ir vertinama. Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas patenkino ieškinį. Teismas vertino įrodymus, kurie turėjo ryšį su byla ir faktais, sudarančiais įrodinėjimo dalyką, todėl nėra pagrindo teigti, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

4. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

5. Apeliacinis procesas vyksta dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo iš dalies patenkintas ieškovės viešosios įstaigos „Nataiva“ ieškinys atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Lietuvos ryto televizija“ dėl nuostolių priteisimo, pagrįstumo ir teisėtumo.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl ieškinio senaties

6. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ieškinio senaties termino pradžią. Apeliantės vertinimu, nagrinėjamu atveju yra akivaizdu, kad ieškovei apie savo teisių pažeidimą, kad atsakovė ne teismo tvarka atsisako mokėti ieškovei baudą, tapo žinoma ne vėliau kaip po dešimties darbo dienų, šį terminą skaičiuojant nuo 2019-01-01, t.y. tuomet, kai pačiai ieškovei tapo žinoma ir suprantama, kad sutartis yra nutraukta. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apeliantės argumentais.

7. Kasacinis teismas yra ne kartą nurodęs, kad ieškinio senatį reikia taikyti ne mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą, o atsižvelgiant į įvairias aplinkybes – šalių elgesį, jų aktyvumą, jų ginamos vertybės svarbą, lyginant ją su būtinybe remtis ieškinio senaties instituto normomis. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos dviejų viešųjų interesų – užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą – pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-12-19 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-394-611/2019; 2019-02-07 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-13-421/2019).

8. Ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-10-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-244-611/2020; 2020-09-30 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-26-969/2020).

9. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl atsakovės prašymo taikyti ieškinio senatį, sutiko su atsakove, jog ieškovė 2019-01-01 turėjo sužinoti (suvokti), kad sutartis yra nutraukta, tačiau padarė išvadą, jog ieškovės turėjimas žinoti apie vienašalį sutarties nutraukimą negali būti prilyginamas ieškovės turėjimui žinoti, kad atsakovė atsisako mokėti sutartyje šalių sulygtą baudą. Tokią poziciją teismas grindė tuo, kad sutarties 11 punkte šalys, apibrėždamos terminą, per kurį šalis, nutraukianti Sutartį, ne ginčo tvarka turi sumokėti baudą, nenurodė, nuo ko jis skaičiuojamas (nuo pranešimo apie sutarties nutraukimą, nuo sutarties nutraukimo datos, nuo priešingos šalies pateikto reikalavimo ar kita), t. y. sutartyje nebuvo nustatytas terminas prievolei sumokėti baudą įvykdyti. Dėl išdėstytų aplinkybių ir vadovaudamasis CK 6.53 straipsnio 1 dalimi, pirmosios instancijos teismas ginčo sprendime konstatavo, jog ieškovės teisė į ieškinį dėl baudos priteisimo atsirado 2019-05-30, t. y. nuo tada, kai ieškovei išsiuntus pranešimą atsakovei, atsakovė atsisakė sumokėti baudą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada.

10. Apeliantas pagrįstai nurodė, jog ginčo sutartis buvo nutraukta 2019-01-01. Aplinkybę, kad ginčo sutartis buvo nutraukta 2019-01-01, pateiktame ieškinyje pripažino ir ieškovė, nurodydama, kad 2019-01-01 atsakovė nutraukė ieškovės naudojimąsi technine baze (filmavimo ir montavimo įranga) ir ją aptarnaujančiu personalu kuriant laidą, nuo 2019-01-01 televizijos programų tinklelyje ir laikraščio „Lietuvos rytas“ priede „TV Antena“ nebeliko laidos „Patriotai. Žurnalistinių tyrimų laida“ (1 t., b. l. 42-43). Kad sutartis de facto buvo nutraukta 2019-01-01, bylą nagrinėjant iš esmės patvirtino ir ieškovės vadovas, nurodydamas, jog palaiko ieškinyje išdėstytas aplinkybes dėl sutarties nutraukimo datos (2020-10-15 teismo posėdžio garso įrašo laikas nuo 00:14:01 iki 00:15:01). Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su apelianto vertinimu, jog ieškinio senaties terminas prasidėjo praėjus 10 darbo dienų po sutarties nutraukimo, t. y. 2019-01-16.

11. Pirma, nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, jog 2018-07-02 sutarties Nr. 02-07/18 11 punkte šalys numatė, kad jeigu kuri nors šalis nutraukia sutartį jos galiojimo metu, tai neginčo tvarka privalo per 10 darbo dienų sumokėti kitai sutarties šaliai baudą, kurios dydis yra 3 mėnesių (ne mažiau, kaip 12 laidų sukūrimo) atlyginimas už Sutartyje numatytas paslaugas. Šalys skirtingai aiškina aptariamo Sutarties punkto nuostatą, nurodydamos skirtingus atskaitos taškus nuo kurių turėtų būti skaičiuojamas baudos sumokėjimo terminas. Todėl taikant subjektyvųjį sutarties aiškinimo būdą nėra galimybės nustatyti tikrųjų šalių ketinimų, o objektyvių duomenų, kurių pagrindu teismas galėtų daryti priešingą išvadą, byloje nenustatyta. Teismų praktikoje pažymima, jog tais atvejais, kai šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvų (šalių tikrųjų ketinimų) sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui (lingvistiniam aiškinimui), kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-04-22 nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e3K-3-112-421/2020, 23, 24 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką, 2021-02-24 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-611/2021). Taigi, atsižvelgiant į formuojamą teismų praktiką, nagrinėjamu atveju taikant pažodinį Sutarties 11 punkto aiškinimo būdą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Sutartyje nebuvo aiškiai apibrėžtas atskaitos taškas nuo kurio turėtų būti skaičiuojamas baudos sumokėjimo terminas, todėl teismas iš esmės pagrįstai ir teisingai sprendė, jog ieškovė ieškinį pareiškė nepraleidusi 6 mėnesių termino (žr., 12 punktą) (CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Teisėjų kolegijos vertinimu, būtent nuo tos dienos, kai buvo išsiųstas pranešimas dėl baudos sumokėjimo ir per 10 darbo dienų atsakovui nesumokėjus baudos, ieškovė faktiškai suvokė (turėjo suvokti), jog atsakovas jos neketina sumokėti (CPK 185 straipsnis).

12. Antra, teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadai (žr., 12 punktą), įvertino ir tai, kad 2018-07-02 sutarties Nr. 02-07/18 11 punktu šalys susitarė, jog sutartis gali būti nutraukta abipusiu raštišku šalių susitarimu, o 12 punkte nurodyta, kad bet kokie pranešimai šalims dėl šios sutarties turi būti siunčiami registruotu paštu (1 t., b. l. 7). Byloje iš esmės nėra ginčo dėl to, kad apie atsakovės inicijuotą sutarties nutraukimą ieškovė nebuvo informuota registruotu paštu, kaip tai numatyta sutartyje. Byloje taip pat nėra ir raštiško šalių susitarimo dėl sutarties nutraukimo. Bylos nagrinėjimo metu liudytoju apklaustas buvęs atsakovės vadovas L. R. patvirtino, jog apie sutarties nutraukimą žodžiu buvo informuota laidos vedėja R. J., su ieškovės vadovu nebuvo kalbėta, taip pat nebuvo išsiųstas rašytinis pranešimas dėl sutarties nutraukimo (2020-10-15 teismo posėdžio garso įrašo laikas nuo 01:09:03 iki 01:10:06, nuo 01:10:25 iki 01:10:51, nuo 01:16:54 iki 01:17:13). Kad jokių raštiškų pranešimų apie sutarties nutraukimą nebuvo, patvirtino ir ieškovės vadovas (2020-10-15 teismo posėdžio garso įrašo laikas nuo 00:10:28 iki 00:10:29). Taigi, atsakovas, inicijuodamas sutarties nutraukimą, tačiau raštu aiškiai ir nedviprasmiškai to nenurodydamas, sudarė prielaidas atsirasti teisiniam neapibrėžtumui, kuris turėjo įtakos ieškovo apsisprendimui (suvokimui) pareikalauti sumokėti baudą ir/ar pareikšti ieškinį teismui dėl baudos priteisimo.

13. Kita vertus, net ir tuo atveju, jeigu remiantis apelianto nurodytomis aplinkybėmis spręsti, kad ieškinio senaties terminas buvo praleistas, teisėjų kolegijos vertinimu, būtų pagrindas jį atnaujinti dėl žemiau nurodytų priežasčių.

14. Pirma, 2019-05-16 ieškovė pareiškė atsakovei pretenziją, kuria prašė per dešimt darbo dienų pervesti sutartyje nurodytą baudą (1 t., b. l. 32-33), tačiau į minėtą pretenziją atsakovė atsakymą pateikė tik 2019-06-27 raštu, t. y. beveik po pusantro mėnesio nuo ieškovės pretenzijos parengimo dienos (1 t., b. l. 34-35). Gavusi atsakovės pranešimą, kuriuo ši atsisakė mokėti baudą, ieškovė nedelsiant inicijavo teisminį procesą, pareikšdama ieškinį teisme. Ši aplinkybė įrodo, jog ieškovė buvo pakankamai aktyvi, siekiant apginti savo pažeistas teises.

15. Antra, kaip minėta, raštiškas ieškovės neinformavimas apie sutarties nutraukimą (žr., 16 punktą) sudarė prielaidas atsirasti teisiniam neapibrėžtumui, todėl ieškovė sąžiningai galėjo suklysti, savalaikiai nepateikdama ieškinio teismui.

16. Trečia, jeigu vertinti, jog ieškovei apie teisių pažeidimą tapo žinoma 2019-01-16, tokiu atveju ieškinys teismui vėliausiai galėjo būti pateiktas 2019-07-16 (CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Byloje nustatyta, jog ieškinys teismui pateiktas 2019-09-09. Taigi, įvertinus termino praleidimo trukmę, byloje nustatytų aplinkybių kontekste, spręstina, jog termino praleidimas nėra ženklus.

Dėl sutarties nutraukimo

17. Apeliantė skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog ginčo sutartis buvo nutraukta vienašališkai atsakovės, kadangi šalys sutartį nutraukė pasiekusios abipusį susitarimą, jog paliekama transliuoti kita ieškovės kuriama laida, o kaip kompensacija už sutarties nutraukimą ieškovei mokama 300,00 Eur/mėn kompensacija už ieškovės kuriamą televizijos laidą „Skinsiu raudoną rožę“, už kurią atsakovė ieškovei nemokėdavo jokių piniginių sumą.

18. Nagrinėjamu atveju Sutarties 11 punktu šalys susitarė, jog ji gali būti nutraukta abipusiu raštišku šalių susitarimu (1 t., b. l. 7). Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad sutarties nutraukimas buvo inicijuotas atsakovės. Pažymėtina, jog nesant rašytinio atsakovės pranešimo apie sutarties nutraukimą, taip pat raštiško šalių susitarimo dėl sutarties nutraukimo, būtent atsakovei tenka procesinė našta įrodyti, kad ginčo sutartis buvo nutraukta ne vienašališkai, o abipusiu šalių susitarimu, kaip tai numatyta sutarties 11 punkte. Teismų praktikoje pažymima, jog ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas (pvz., žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-01-12 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-686/2017 bei joje cituojamą kasacinio teismo praktiką).

19. Aplinkybę, kad ginčo sutartis buvo nutraukta abipusiu šalių susitarimu, atsakovė iš esmės įrodinėjo paaiškinimais ir liudytojo L. R. parodymais. Teisėjų kolegijos vertinimu, remiantis vien paaiškinimais bei buvusio atsakovės vadovo, kurio vadovavimo metu buvo sudaryta sutartis, parodymais teismas negali daryti patikimų išvadų dėl fakto buvimo ar nebuvimo, o kitų objektyvių patikimų duomenų, kurių pagrindu teismas galėtų spręsti, jog sutartis nutraukta abipusiu sutarimu, byloje nėra. Pažymėtina tai, kad sutarties 11 ir 12 punktai aiškiai ir nedviprasmiškai aptarė, kokia forma gali būti nutraukta sutartis abipusiu sutarimu bei kokia forma turi būti siunčiami pranešimai – raštu ir registruotu paštu (CK 6.183 straipsnio 1 dalis).

20. Apeliantės nurodyta aplinkybę, kad už laidos nutraukimą kaip kompensacija ieškovei buvo mokama 300,00 Eur/mėn už laidą „Skinsiu raudoną rožę“, apeliantė taip pat įrodinėjo tik minėto liudytojo parodymais. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliante, jog bylos šalys ir liudytojai neginčijo, jog ieškovei kompensacija už laidą „Skinsiu raudoną rožę“ buvo mokama nuo 2019 metų sausio mėnesio kaip kompensacija dėl sutarties nutraukimo. Pažymėtina, jog ieškovės vadovas teismo posėdžio metu nurodė, jog nutraukus laidą ieškovė negalėjo išlaikyti redaktorės, todėl atsakovė nuo 2019-01-01 mokėjo 300,00 Eur/mėn kompensaciją tam, kad ieškovė mokėtų redaktorei, pati ieškovė iš mokamos kompensacijos jokios naudos negavo ir jos neprašė (2020-10-15 teismo posėdžio garso įrašo laikas nuo 01:32:55 iki 01:36:08). Liudytoja R. J. paaiškino, kad aplinkybės dėl 300,00 Eur kompensacijos jai nežinomos, su ja dėl kompensacijos nebuvo tartasi (2020-10-15 teismo posėdžio garso įrašo laikas nuo 01:19:17 iki 01:19:38). Be to, atsakovės vadovas L. R. taip pat patvirtino, jog kompensacija buvo mokama dėl to, kad reikėjo išlaikyti darbuotoją (2020-10-15 teismo posėdžio garso įrašo laikas nuo 01:09:57 iki 01:10:15). Teisėjų kolegijos vertinimu, aukščiau išdėstytos aplinkybės nepatvirtina apeliantės teiginių, jog tarp šalių buvo susitarta, jog po sutarties nutraukimo ieškovei bus mokama 300,00 Eur/mėn kompensacija kaip atlygis dėl sutarties nutraukimo.

21. Apeliaciniame skunde nurodyti atsakovės argumentai, kad atsakovei pačiai vienašališkai nutraukti sutartį nebuvo jokios ekonominės logikos, kadangi sutartyje numatytas baudos dydis atsakovei buvo visiškai ekonomiškai nenaudingas, taip pat savaime neįrodo, kad ginčo sutartis buvo nutraukta abipusiu šalių susitarimu.

22. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir nesant jas paneigiančių patikimų objektyvių duomenų, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad sutartį jos galiojimo metu vienašališkai nutraukė atsakovė, todėl ieškovė pagrįstai reikalauja atsakovės atžvilgiu taikyti sutartinę atsakomybę.

Dėl sutartyje numatyto baudos dydžio ir baudos sumažinimo

23. Apeliaciniame skunde apeliantė nesutiko su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad byloje nebuvo keliamas klausimas dėl šalių sutartimi sulygto baudos dydžio ir jo apskaičiavimo. Apeliantės vertinimu, sutartimi šalys nesusitarė dėl netesybų, todėl ieškovei reikia įrodinėti savo patirtų nuostolių dydį. Apeliantė pažymėjo, jog buvo išreiškusi savo argumentus ne tik dėl netesybų mažinimo, bet ir dėl jų netaikymo, tačiau pirmosios instancijos teismas to visiškai nevertino ir nepasisakė.

24. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog vienas netesybų tikslų – sumažinti kreditoriaus įrodinėjimo naštą reikalaujant atlyginti nuostolius. Antra, netesybomis siekiama sukurti teisinį aiškumą tarp šalių dėl civilinės atsakomybės apimties, nes netesybos riboja prievolę pažeidusios šalies atsakomybę tam tikra sutartine ir iš anksto žinoma pinigų suma. Trečia, netesybos skirtos skatinti skolininką laiku ir tinkamai įvykdyti savo įsipareigojimus. Kita vertus, netesybos yra nukreiptos į minimalių kreditoriaus nuostolių atlyginimą ir negali būti kreditoriaus pasipelnymo šaltinis bei negali leisti nukentėjusiai šaliai piktnaudžiauti savo teise ir nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-05-06 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-147-421/2020).

25. Jeigu netesybos aiškiai per didelės arba prievolė iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad neprotingai didelės netesybos turi būti mažinamos tiek, kad būtų užtikrinta prievolės šalių interesų pusiausvyra – tiek skolininko interesas, jog netesybos išliktų kompensuojamojo pobūdžio ir nebūtų baudinės, tačiau taip pat turi būti gerbiamas kreditoriaus interesas, kad netesybos atliktų ir sutartinės prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės funkciją, todėl mažinant netesybas neturi būti visiškai pažeistas sutarčių laisvės principas (CK 1.2 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnis), o toks pažeidimas būtų, jei netesybos būtų mažinamos iki realiai patirtų ar minimalių nuostolių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-05-06 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-147-421/2020). Teismo teisė mažinti netesybas nėra absoliuti, nes ją riboja susitarime dėl netesybų išreikšta šalių valia (CK 6.156, 6.189 straipsniai) ir draudimas sumažinti netesybas žemiau tikrosios nuostolių sumos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis).

26. Kasacinio teismo išaiškinta, kad ar netesybos yra neprotingai didelės, turi būti vertinama atsižvelgiant į kiekvienos individualios bylos aplinkybes. Priklausomai nuo faktinės situacijos, tas pats netesybų dydis (procentine ar pinigine išraiška) vienu atveju gali būti pripažintas tinkamu, o kitu – aiškiai per dideliu. Dėl to ir teismų praktikoje negali būti vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, kad netesybos neatitinka įstatymuose nustatytų kriterijų ir turi būti mažinamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-11-12 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-301-969/2020; 2017-02-08 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-378/2017). Atitinkamai negali būti ir vieno iš anksto nustatyto konkretaus dydžio, kuris reikštų protingas netesybas visiems galimiems atvejams ir iki kurio netesybos turi būti mažinamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-06-21 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2013).

27. Nagrinėjamu atveju Sutarties 11 punktu šalys susitarė, kad jeigu kuri nors šalis nutraukia sutartį jos galiojimo metu, tai neginčo tvarka privalo per 10 darbo dienų sumokėti kitai sutarties šaliai baudą, kurios dydis yra 3 mėnesių (ne mažiau, kaip 12 laidų sukūrimo) atlyginimas už Sutartyje numatytas paslaugas. Sutarties 8 punkte numatyta, kad už kiekvieną 56-57 minučių trukmės laidą atsakovė įsipareigoja mokėti ieškovei 1 599,00 Eur plius PVM (1 t., b. l. 7). Atsižvelgęs į nurodytas sutarties nuostatas, apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliante, jog sutartimi šalys nesusitarė dėl netesybų, kadangi iš sutarties nuostatų seka, jog minimalus baudos dydis yra 12 laidų sukūrimo kaina + PVM, t.y. 19 188,00 Eur (12 x 1 599,00 Eur) + PVM. Būtent tokio dydžio baudą pareikštu ieškiniu ir prašė priteisti ieškovė. Taip pat nesutiktina su apeliante, kad ieškovė turėjo įrodinėti savo patirtų nuostolių dydį. Pagal aukščiau nurodytą kasacinio teismo praktiką, netesybos (bauda) yra laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, kurių nereikia įrodinėti. Atsižvelgiant į aplinkybę, kad ieškovė reikalavo priteisti minimalią sutartyje numatytą baudą, ji turėtų įrodinėti patirtų nuostolių dydį tik tokiu atveju, jei reikalautų priteisti didesnio dydžio baudą, nei numatyta sutarties 11 punkte, t. y. už daugiau nei 12 laidų sukūrimą.

28. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog nagrinėjamoje byloje apeliantė nepateikė duomenų, kad sudarydama sutartį su ieškove neturėjo galimybės ar negalėjo derėtis dėl sutarties sąlygų, taip pat dėl sutartimi nustatyto baudos dydžio. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ieškovės vadovas paaiškino, kad sutarties nuostatos buvo derinamos su atsakovės vadovu, kuris jas derino su akcininkais, o sutarties punktas dėl netesybų atsirado kaip standartinis tokio pobūdžio sutartyse. Derybose netesybų dydžio klausimas nebuvo keliamas (2020-10-15 teismo posėdžio garso įrašo laikas nuo 00:13:19 iki 00:13:24). Liudytoju apklaustas buvęs atsakovės vadovas taip pat patvirtino, kad derybų dėl sutarties nuostatos dėl baudos nebuvo, abiems šalims nuostata buvo tinkama (2020-10-15 teismo posėdžio garso įrašo laikas nuo 01:06:00 iki 01:06:20).

29. Apeliantės nurodyta aplinkybė, kad atsakovė ieškovei jau buvo sumokėjusi netesybas/kompensaciją už sutarties nutraukimą ir laidos netransliavimą, mokant 300,00 Eur kompensaciją už laidą „Skinsiu raudoną rožę“, taip pat nesudaro pagrindo mažinti pirmosios instancijos teismo priteistą baudą, kadangi nurodytos aplinkybės nesusijusios su ginčo Sutarties vykdymu (žr., 23 punktą). Plačiau nepasisakytina ir dėl apeliantės skundo argumentų, jog atsakovė negali būti atsakinga už tai, kad ieškovė persigalvojo ir vėliau ėmė teigti, jog neva sutartis buvo nutraukta vienašališkai, kadangi tokie skundo argumentai yra grindžiami subjektyvia apeliantės nuomone, nepateikiant tokius teiginius pagrindžiančių įrodymų (CPK 178 straipsnis).

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

30. Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, netyrė ir nepasisakė dėl visų esminę reikšmę turinčių įrodymų, tuo pažeisdamas CPK 235 straipsnio 1 dalyje numatytą pareigą. Apeliantė pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės rėmėsi tik ieškovės pateiktu ieškiniu ir ieškovės atstovų paaiškinimais, tačiau visiškai netyrė ir neanalizavo pačios sutarties. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apeliantės teiginiais nesutinka.

31. Pažymėtina, kad vadovaujantis CPK 235 straipsnio 1 dalimi, teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti byloje esančius įrodymus: apklausti dalyvaujančius byloje asmenis, išklausyti liudytojų parodymus, ištirti ekspertų išvadas, rašytinius, daiktinius ir kitus įrodymus.

32. Teisėjų kolegija pažymi, jos Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog spręsdamas ginčą, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-11-21 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-351-695/2019; 2018-11-07 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-687/2018) Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-09-30 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.).

33. Apeliaciniame skunde nurodydama, jog pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik ieškovės ieškiniu ir ieškovės atstovų paaiškinimais, apeliantė nenurodė, kokių konkrečių įrodymų teismas neištyrė ir dėl jų nepasisakė (CPK 178 straipsnis). Be to, net jei sprendime teismas ir nepasisakė dėl vieno ar kito byloje esančio įrodymo, per se nereiškia, kad minėtas įrodymas nebuvo teismo įvertintas. Nors apeliantė nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas visiškai netyrė ir neanalizavo pačios sutarties, ji nenurodė, kokios sutarties nuostatos buvo neįvertintos ar netinkamai įvertintos. Susipažinus su ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatyta, kad priimtą sprendimą ir jame padarytas išvadas teismas grindė šalių sudarytos sutarties 8, 11, 12 punktų nuostatomis, šalių ir liudytojų parodymais bei kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais, todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantės teiginiu, kad teismas netyrė ir nepasisakė dėl visų esminę reikšmę turinčių įrodymų, tuo pažeisdamas CPK 235 straipsnio 1 dalyje numatytą pareigą.

34. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliante, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra visiškai nemotyvuotas, teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, nenuoseklūs, o susipažinus su teismo nurodytais motyvais nėra aišku, kodėl teismas darė vienokią ar kitokią išvadą.

35. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog CPK 270 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog motyvuojamojoje sprendimo dalyje glausta forma turi būti nurodomos teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas; argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi, bei kiti teisiniai argumentai. CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyta, kad absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu laikomas atvejis, kai sprendimas yra be motyvų (sutrumpintų motyvų).

36. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-11-11 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-295-219/2020; 2020-07-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-215-823/2020).

37. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė esminius motyvus, kodėl tenkino ieškovės pareikštą ieškinį, taip pat pažymėjo, kokiomis konkrečiomis šalių sudarytos sutarties nuostatomis rėmėsi, todėl nėra pagrindo sutikti su apeliante, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra visiškai nemotyvuotas ir nėra aišku, kodėl teismas padarė vienokią ar kitokią išvadą, o tai yra absoliutus pagrindas panaikinti ginčijamą sprendimą.

38. Atsižvelgęs į byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių procesiniuose dokumentuose ir bylos nagrinėjimo metu nurodytas aplinkybes ir aukščiau išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje esančių duomenų visumą, nepažeisdamas įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių taisyklių bei nenukrypdamas nuo formuojamos teismų praktikos. Teisėjų kolegija pažymi, jog vien tai, kad apeliantė turi kitokią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias procesines teises normas bei nesudaro pagrindo priimtą sprendimą panaikinti ar pakeisti.

Dėl procesinės bylos baigties

39. Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas iš dalies ieškovės pareikštą ieškinį dėl nuostolių priteisimo, iš esmės tinkamai taikė sutartinę atsakomybę reglamentuojančias civilinės teisės normas, įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias civilinio proceso teisės normas, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pakankamo pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

40. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų apeliacinių skundų argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-05 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-20 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

41. CPK 79 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylinėjimosi išlaidas sudaro sumokėtas žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, ši taisyklė taikoma ir žyminiam mokesčiui, kurį šalis sumoka paduodama apeliacinį skundą (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys). Teismui netenkinus atsakovės apeliacinio skundo, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos nėra priteistinos. Ieškovė prašymo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl nesprendžiamas jų atlyginimo klausimas.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atsakovės apeliacinį skundą atmesti.

Palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-11-10 sprendimą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Irmantas ŠulcasŽilvinas TerebeizaTomas Venckus