Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Sonata Raupėnaitė-Lekarauskienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens T. G. atstovės advokatės Laimos Kunčinaitės Dargužienės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 13 d. nutarimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 13 d. nutarimu T. G. pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 120 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 1 400 Eur bauda už tai, kad jis nuo 2012 m. gegužės 31 d. iki 2022 m. lapkričio 23 d. būdamas UAB „V. s.“ (kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas nuo 2012 m. liepos 26 d. iki 2022 m. gruodžio 15 d. buvo (duomenys neskelbtini); toliau ir – Bendrovė) vadovas, žinodamas apie bendrovės finansinę padėtį, t. y. tai, kad bendrovė neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti ir turi susidariusią mokestinę nepriemoką, privalėjo užtikrinti, kad būtų laikomasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinto atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo, tačiau nuo 2021 m. rugsėjo 20 d. iki 2022 m. lapkričio 4 d. pirmenybę teikė atsiskaitymams su kitais Bendrovės kreditoriais, tokiais savo neteisėtais veiksmais pažeisdamas kreditoriaus Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI, Institucija) teises.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2. Apeliaciniu skundu prašoma Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 13 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. A6.-32-1155/2024 panaikinti, administracinės nuobaudos neskirti bei administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti; priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

2.1. Skundžiamame nutarime buvo padaryti trys esminiai pažeidimai: 1) nebuvo įvertinti pareiškėjo pažeidimo subjektyvieji požymiai, t. y. kaltė ir tyčia buvo preziumuota; 2) nebuvo vertinama Bendrovės finansinė padėtis, prisidengiant teiginiu „visuma įrodymų pagrindžia“, tokiu būdu VMI atleidžiama nuo bet kokio finansinės padėties įrodinėjimo; 3) priimant nutarimą peržengtos pirmosios instancijos teismo 2024 m. sausio 4 d. nutartyje suformuoto kaltinimo ribos, todėl nebuvo užtikrinta asmens teisė žinoti, kuo jis yra kaltinamas.

2.2. Byloje nenustatyti veikos objektyvieji požymiai. Taikant atsakomybę UAB „V. s.“ finansinė padėtis byloje nebuvo tinkamai vertinta. Pagal ANK 120 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą normos prasmę, teismas norėdamas taikyti sankciją turėjo nustatyti, kokia kiekvienu konkrečiu atsiskaitymu Bendrovės finansinė padėtis buvo ir kad tuo konkrečiu momentu nebuvo pakankamai lėšų atsiskaityti su kreditoriais bei kažkuriam kreditoriui buvo suteiktas pranašumas. Taip yra nustatyta teismų praktikoje, kuri nagrinėjamu atveju ignoruojama.

2.3. VMI byloje net neįrodinėjo, kad Bendrovė susidūrė su mokestiniais sunkumais. Byloje yra tik sąskaitų išrašai, bet nevertinama Bendrovės finansinė atskaitomybė, Bendrovės kasos knyga, kurią būtina analizuoti norint nustatyti, ar Bendrovė gali būti laikoma patyrusia finansinių sunkumų ir neturinčia pakankamai lėšų atsiskaityti su visais kreditoriais. Pareiškėjas įrodinėjo, kad jis nebėra įmonės vadovas, todėl negali šių duomenų pateikti, prašė šiuos duomenis išreikalauti, juos vertinti, tačiau teismas to nedarė (bylą pirmą kartą nagrinėjant pirmoje instancijoje toks prašymas buvo tenkintas, vėliau teismas savo iniciatyva jį pasinaikino, kai per teismo nustatytą terminą nebuvo gauti dokumentai iš vadovo). Teismas „advokatauja“ Institucijai, tuo pažeisdamas teisę į teisingą teismą, nes vienintelis įrodymas, kuriuo vadovavosi nustatant tariamai sunkią padėtį, buvo prašymai išdėstyti mokestinę nepriemoką, kurie teismų praktikoje nepripažįstami tinkamu įrodymu pagrįsti ANK 120 straipsnio pažeidimą.

2.4. Teismas pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įtvirtintą taisyklę, kad „Pirma, sprendžiant, ar skolininko atliktas mokėjimas pažeidžia CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtintą imperatyvą, turi būti nustatyta, kad skolininkas atsiskaitymo metu neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti. Nustatant šią aplinkybę, būtina įvertinti skolininko turimas lėšas grynaisiais ir negrynaisiais pinigais atlikto ginčijamo atsiskaitymo momentu, taip pat pareikštų reikalavimų skolininkui tuo pačiu momentu apimtį. Antra, turi būti nustatyta, kad skolininkas, esant pirmiau aptartai sąlygai, atliko mokėjimą pažeisdamas CK 6.930¹ straipsnio 1 ar 2 dalyje nustatytą eiliškumą, t. y. turi būti nustatyta, ar egzistuoja pirmesnės eilės kreditoriai, kaip jie įvardijami aptartoje normoje, palyginti su kreditoriumi, kuriam atliktas mokėjimas yra ginčijamas. Tik esant šių dviejų sąlygų visumai, skolininko atliktas mokėjimas gali būti pripažįstamas pažeidžiančiu CK 6.930¹ straipsnio reikalavimą <...>“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-351-611/2017, 21-24 punktai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176-219/2018). Tokios pat nuoseklios pozicijos laikomasi ir vėlesnėje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-36-495/2023 (ir joje cituojamos kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. e3K-3-351-611/2017, 3K-3-313-403/2018, e3K-7-278-469/2019 ir kt. ), taip pat šioje byloje kasacinės instancijos teismas išaiškino, kad sprendžiant, ar įmonė suteikė vienam kreditoriui pirmenybę prieš kitus, turi būti nustatomi prievolių įvykdymo kreditoriams pasibaigimo terminai. Šiuo atveju teismas orientavosi tik į VMI pradelstų įmokų dydį, bet ne į realią Bendrovės finansinę padėtį, grynuosius ir negrynuosius pinigus, prievolių įvykdymo kitiems subjektams terminus, t. y. priimtas teismo nutarimas nėra motyvuotas.

2.5. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, neįvertinęs Bendrovės tikrosios turtinės padėties, padarė išvadą, kad ūkinę veiklą vykdanti Bendrovė neturėjo pakankamai pinigų atsiskaityti su kreditoriais ir tokiu būdu pažeidė mokėjimo tvarkos eiliškumą. Tokios išvados priėjo turėdamas banko sąskaitos išrašus, kurie patvirtina, kad Bendrovė veikė – gaudavo pajamas, vykdydavo atsiskaitymus ir pareiškėjo vadovavimo laikotarpiu funkcionavo. Pačiame VMI pareiškime nurodyta, kad Bendrovė vieną iš sąskaitų gavo 313 225,52 Eur pajamų.

2.6. Byloje teismas nevertino jokių finansinių duomenų, grynųjų ir negrynųjų pinigų operacijų, kasos knygos netyrė, nesiėmė jokių veiksmų šiems prieštaravimams pašalinti. Duodamas paaiškinimus teismui, pareiškėjas aiškiai nurodė, kad prievoles vykdė, pinigų užteko, tačiau teismas šių abejonių netyrė ir nesiaiškino. Pareiškėjas nebevadovauja minėtai Bendrovei, todėl jos kasos knygos kaip įrodymo pats negalėjo gauti. Skundžiamas nutarimas priimtas neištyrus visų būtinų įrodymų, siekiant nustatyti tikrąją Bendrovės turtinę padėtį ir galimybę atsiskaityti su kreditoriais, dėl šios priežasties skundžiamas nutarimas priimtas nepašalinus visų prieštaravimų, o prieštaravimai nevertinti pareiškėjo naudai.

2.7. Priimant nutarimą nevertintos lėšos grynaisiais ir negrynaisiais pinigais, o apibendrintai daroma išvada, kad tai, jog Bendrovės finansinė padėtis nebuvo gera, neva tai patvirtina mokestinių paskolų sutarčių sudarymo faktas, VMI priimti nurodymai nurašyti mokestinę nepriemoką. Mokestinės paskolos sutarties (-ių) sudarymas ar net gi vėlavimas pagal tokią sutartį sumokėti įmoką per se nereiškia, kad Bendrovės padėtis buvo sunki ir ji neturėjo galimybės atsiskaityti su turimais kreditoriais ir tai yra išaiškinta teismų praktikoje, todėl teismas nukrypo nuo teismų praktikos. Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AN2-240- 898/2023 konstatuota „Apeliaciniame skunde teigiama, kad aplinkybę, jog Bendrovė buvo susidūrusi su finansiniais sunkumais laikotarpiu nuo 2022 m. spalio 1 d. iki 2022 m. gruodžio 5 d. patvirtina kreipimasis į VMI dėl mokestinės paskolos sutarties sudarymo. Aukštesnysis teismas neturi pagrindo sutikti su šiuo skundo argumentu bei pažymi, kad apylinkės teismas pagrįstai nurodė, jog vien tai, kad VMI su aptariama įmone 2022 metais sudarė kelias mokestines paskolos sutartis, neleidžia daryti išvados, kad UAB „P.“ finansinė padėtis buvo sunki ir ji neturėjo galimybės atsiskaityti su turimais kreditoriais“.

2.8. Taigi vien mokestinės paskolos sutarties sudarymas ir jos nevykdymo faktas negali būti laikomas pažeidimu pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį. Aptariamoje nutartyje taip pat nustatyta: „Ta aplinkybė, jog Bendrovė nemokėjo įsiskolinimo pagal su VMI sudarytas mokestinės nepriemokos sutartis, neleidžia daryti išvados, kad UAB „P.“ finansinė padėtis buvo sunki, dėl ko R. B. kaip vadovė turėjo vadovautis CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtinta imperatyvia nuostata. Mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimą arba išdėstymą reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 88 straipsnis, kurio 2 dalyje įtvirtinta, kad sprendimas atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimą ar jį išdėstyti gali būti priimtas tik nustačius, kad nedelsiant ją sumokėjus mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų kritine arba mokesčių mokėtojas turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, tačiau šios mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiktų jam galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau. Apygardos teismas pažymėjo, su VMI sudarytos mokestinės paskolos sutartys yra skirtos tam, kad padėti Bendrovei išvengti sunkumų vykdant finansinius įsipareigojimus ir sumokėjus mokestinę nepriemoką, jos finansinė būklė netaptų kritiška. Taigi, šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog Bendrovė laikotarpiu nuo 2022 m. spalio 1 d. iki 2022 m. gruodžio 5 d. neturėjo pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti. Tačiau apygardos teismas pažymėjo, kad mokestinės paskolos sutarties 9 punkte yra įtvirtinta nuostata, jog mokesčių administratorius turi teisę nutraukti Mokestinės paskolos sutartį, jei mokesčių mokėtojas nevykdo mokestinės paskolos sutarties sąlygų. Nagrinėjamu atveju Bendrovė nevykdė su VMI sudarytų mokestinių paskolos sutarčių, todėl remiantis aukščiau nurodytu teisiniu reglamentavimu, likusi nesumokėta pagal šią sutartį atidėtoji/išdėstytoji mokestinės nepriemokos dalis gali būti išieškoma MAĮ nustatyta tvarka.“. Teismas padarė išvadą, kad Bendrovė pažeidinėjo kreditorių mokėjimo eiliškumo tvarką ir jos finansinė padėtis buvo sunki todėl, kad buvo sudarytos mokestinės paskolos sutartys su VMI. Tačiau negalima daryti išvados, kad tokį ilgą laikotarpį Bendrovė pažeidinėjo mokėjimo eiliškumo tvarką vertinant tik netiesioginį įrodymą, nepatvirtinantį Bendrovės turtinės padėties kiekvieno atsiskaitymo metu. Mokestinės paskolos sutartys teoriškai galėtų būti papildomas įrodymas vertinant finansinę situaciją tik prašymo išdėstyti mokestinę nepriemoką teikimo metu, kai vertinama tuo metu esanti padėtis, bet ne visus 14 mėnesių. Bendrovės veiklos sritis – maitinimo paslaugos, tai nuolat besikeičianti sritis, įskaitant gaunamas pajamas. Todėl neįmanoma spręsti apie finansinę padėtį už tokį ilgą laikotarpį vertinant tik kelis epizodinius Bendrovės veiklos periodus.

2.9. Skundžiamame nutarime teismas Bendrovės sunkią finansinę padėtį grindė aplinkybėmis, kad VMI buvo priėmusi mokėjimo nurodymus nurašyti mokestinę nepriemoką. Pirma, VMI priimtų mokėjimo nurodymų nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčio mokėtojo sąskaitos faktas taip pat savaime neįrodo, kad Bendrovė neturėjo pakankamai grynųjų ir negrynųjų pinigų atsiskaityti su visais kreditoriais. Teismas nenustatė, kad priėmus mokėjimo nurodymą nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčio mokėtojo sąskaitos lėšų nebuvo rasta – tokių įrodymų byloje nėra, nes, akivaizdu, lėšos buvo rastos ir nurašytos. Antra, 2024 m. sausio 4 d. pirmosios instancijos teismo nutartyje, kuria buvo apibrėžtos kaltinimo ribos, pareiškėjo neva padarytas administracinis nusižengimas nebuvo grindžiamas VMI priimtais mokėjimo nurodymais, todėl bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas peržengė savo paties suformuluotas kaltinimo ribas. Toks kaltinimo ribų peržengimas prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai praktikai.

2.10. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad ANK įtvirtintos teisės normos nesudaro galimybės papildyti administracinio nusižengimo protokole suformuluotą kaltinimą naujomis esminėmis faktinėmis veikos aplinkybėmis, pripažinti asmenį kaltu padarius administracinį pažeidimą, nurodant naujus esminius administracinio nusižengimo sudėties požymius, t. y. keisti administracinio nusižengimo protokolą ir jame suformuluoto kaltinimo turinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-84-942/2016; 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-97-942/2016; 2017 m. spalio 31 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-53-788/2017; 2017 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-66-976/2017; 2018 m. vasario 20 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-10-693/2018; Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. (- )175/2016; 2017 m. gegužės 17 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-334-245/2017; 2017 m. rugpjūčio 10 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-526-810/2017). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo 2024 m. sausio 4 d. nutartyje, kuria suformuotas kaltinimas, nebuvo nurodytos aplinkybės dėl VMI priimtų nurodymų nurašyti mokestinę nepriemoką.

2.11. Pirmosios instancijos teismas pakeitė 2024 m. sausio 4 d. nutartyje nurodytą kaltinimą, todėl nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė žinoti, kuo jis kaltinamas, ir nesudarytos galimybės jam tinkamai realizuoti savo teisės į gynybą nuo jam pateikto kaltinimo. Administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui kaltinimas turi būti suformuluotas aiškiai, t. y. nurodant, kokiais konkrečiais veiksmais ar neveikimu buvo padarytas pažeidimas. Veikos teisinis kvalifikavimas yra svarbi asmens, kaltinamo pažeidimo padarymu, procesinių teisių gintis nuo pareikšto kaltinimo garantija, jis gali lemti ir gynybos strategiją, todėl administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui kaltinimas turi būti suformuluotas aiškiai, t. y. nurodant, kokiais konkrečiais veiksmais ar neveikimu buvo padarytas pažeidimas. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, tai sudaro savarankišką pagrindą atmesti apeliacinį skundą.

2.12. Byloje VMI Bendrovės turtinės padėties neįrodinėja. VMI tiesiog prašo taikyti atsakomybę už vėlavimą atsiskaityti, neįrodinėja kreditorių eilės faktinio pažeidimo ir tokie reikalavimai tenkinami. Nutarime nėra vertinta ar nustatyta, kad konkretaus atsiskaitymo metu Bendrovė neturėjo pakankamai lėšų visiems kreditoriniams reikalavimams patenkinti, akcentuojama, kad laikotarpiu nuo 2021 m. rugsėjo 20 d. iki 2022 m. lapkričio 4 d. buvo tam tikro dydžio mokestinės nepriemokos, ir kad buvo vykdomi pavedimai, tačiau byloje nenustatomas konkretus Bendrovės grynųjų ir negrynųjų pinigų kiekis konkretaus pavedimo atlikimo metu, nors pagal LAT praktiką tai turi būti vertinama. Vėlavimas negali būti prilyginamas įsipareigojimų nevykdymui. Už vėlavimą (jei toks būtų nustatytas), turėtų būti skaičiuojami delspinigiai, o ne taikoma administracinė atsakomybė.

2.13. Apibendrinant teigiama, kad už vėlavimą atsiskaityti negali būti taikoma administracinė atsakomybė, už prievolės neįvykdymą nenustačius nemokumo (negalėjimo vykdyti prievolės) negalima taikyti atsakomybės. Už vėlavimą vykdyti prievolę yra skaičiuojami delspinigiai, taip pat netinkamai vykdant sutartį VMI gali ją nutraukti. Bet tai neturi būti pagrindu reikalauti vadovo administracinės atsakomybės. Pareiškėjo įsitikinimu, jo teisė į teisingą teismą, kurią garantuoja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, yra pažeista, taikoma atsakomybė nenustačius visų būtinų sudėties požymių.

2.14. Taip pat nurodoma, kad byloje nenustatyti nusižengimo subjektyvieji požymiai. Pirmosios instancijos teismas nutarime neanalizavo ir nemotyvavo pareiškėjo kaltės.

2.15. Nagrinėjant administracinio nusižengimo bylą, be objektyviųjų administracinio nusižengimo požymių, turi būti nustatyti ir subjektyvieji požymiai, tarp jų ir asmens kaltė dėl nusižengimo padarymo. Teismų praktikoje yra pasisakyta, kad ANK 120 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nusižengimo kaltė gali pasireikšti tik sąmoningu veiksmu – tyčia pažeisti kreditorių teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-57-976/2020). Iš administracinėn atsakomybėn patraukto asmens paaiškinimų teismo proceso metu akivaizdu, jog pareiškėjas neigė savo kaltę dėl ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymo, visgi pirmosios instancijos teismas skundžiamame nutarime neatliko išsamaus bylai reikšmingų aplinkybių tyrimo bei iš esmės nenurodė ne tik esminių objektyviųjų, bet ir nepagrindė subjektyviųjų inkriminuoto administracinio nusižengimo, numatyto ANK 120 straipsnio 1 dalyje, požymių, jų neaprašė ir nedetalizavo. Teismų praktikoje nustatant ANK 120 straipsnio 1 dalies pažeidimą taip pat akcentuojama pareiga nustatyti kaltę (Pavyzdžiui, Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 30 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-51-957/2023).

2.16. Analizuojant nutarimo motyvus, daroma išvada, kad pareiškėjo kaltės teismas tiesiog nenustatinėjo, o ją pareziumavo. Teismas nutarime apsiribojo tik deklaratyviu teiginiu, kad „<...> konstatuoja, kad administracinėn atsakomybėn traukiamo T. G. kaltė padarius jam inkriminuojamą administracinį nusižengimą, numatytą ANK 120 straipsnio 1 dalyje, yra visiškai įrodyta.“, „<...> tiesioginė tyčia <...>“. Tačiau pirmosios instancijos teismas pareiškėjo kaltės nesiejo su konkrečiomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, neargumentavo, kokiu būdu pasireiškė pareiškėjo sąmoningas veikimas, todėl teismo nutarimas šioje dalyje yra be motyvų. Subjektyvių veiksmų neanalizavimas, kaltės nenustatymas yra esminis pažeidimas, kaltė nėra preziumuojama ir ši aplinkybė tik dar kartą patvirtina, kad teismams bet kokia kaina siekiant bausti asmenis, nekaltumo prezumpcija nebegalioja ir yra ignoruojama.

2.17. Pareiškėjo veiksmuose nebuvo tyčios, jis visą procesą neigė savo kaltę, pareiškėjas neatliko tyčinių veiksmų, t. y. nesiekė veikti teisei priešingu būdu. Iš byloje surinktų įrodymų visumos negalima daryti išvados, kad Bendrovės vadovas turėjo tikslą nevykdyti atsiskaitymų su valstybe ir siekė tyčia, sąmoningai pažeisti aukščiau eilėje esančio kreditoriaus (VMI) interesus. Administracinis nusižengimas, numatytas ANK 120 straipsnio 1 dalyje, užtraukia administracinę atsakomybę dėl atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo pažeidimo įmonei esant situacijoje, kuomet įmonė negali atsiskaityti su visais kreditoriais. Šiuo atveju tokių įrodymų nėra – Bendrovė vykdė įsipareigojimus kreditoriams, VMI.

2.18. Apibendrinant teigiama, kad administracinių nusižengimų procese galiojančią nekaltumo prezumpciją paneigti turėjo būtent VMI ir visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka jai. Principas in dubio pro reo reikalauja visas abejones dėl byloje esančių aplinkybių vertinti pareiškėjo naudai (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis). Būtent įrodinėjimo specifika administracinių nusižengimų bylose ir lemia tai, kad administracinėn atsakomybėn gali būti traukiamas asmuo, kurio įvykdyta veika ir kaltė yra patvirtinta neginčijamais įrodymais. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas negalėjo būti pripažintas kaltu dėl pažeidimo, nes nesurinkta neabejotinų jo kaltės įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad nutarimas nepagrįstas ir administracinio nusižengimo teisena nutrauktina. Taigi pirmosios instancijos teismas nutarime nepagrindė administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltės, nenustatė, kokiu būdu pasireiškė jo sąmoningi veiksmai – tyčia pažeisti kreditorių teises. Tai sudaro savarankišką pagrindą panaikinti nutarimą.

3. Institucijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašoma skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 13 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. A6.-32-1155/2024 palikti nepakeistą. Atsiliepimas į skundą grindžiamas šiais argumentais:

3.1. VMI, teikdama pareiškimą teismui dėl administracinio nusižengimo bylos iškėlimo apeliantui ir vėliau, jau nagrinėjant bylą teisme, pateikė ne tik, kaip apeliantas teigia, sąskaitų išrašus, kurie, įrodo tik tai, su kokiais tiekėjais nurodytu laikotarpiu Bendrovė atsiskaitinėjo, bet ir eilę kitų įrodymų, patvirtinančių, kad Bendrovės finansinė padėtis pareiškime iškelti apeliantui administracinio nusižengimo bylą nurodytu laikotarpiu, kai buvo atliekami mokėjimai žemesnės nei VMI eilės kreditoriams (t. y. nuo 2021 m. rugsėjo 1 d. iki 2022 m. lapkričio 22 d.), buvo sudėtinga, t. y.:

1) VMI Mokesčių apskaitos informacinės sistemos atitinkamų dienų, kai buvo vykdomi atsiskaitymai su kitais nei VMI kreditoriais, mokestinės nepriemokos balansus, įrodančius, kad Bendrovė, vykdydama atsiskaitymus, turėjo pradelstus mokestinius įsipareigojimus VMI;

2) Bendrovės prašymus VMI išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą, kurie įrodo, kad Mokestinių paskolų sutarčių sudarymą ir mokestinės nepriemokos išdėstymą per tam tikrą laikotarpį inicijavo pati Bendrovė, pripažindama, kad Bendrovės finansinė situacija yra sudėtinga ir kad jai trūksta lėšų, kadangi Bendrovės prašymuose nurodytos įsiskolinimo priežastys – „trūksta apyvartinių lėšų skolai padengti“, „dėl nukritusių pajamų (pagrindinė veikla – maitinimo paslaugos), įmonė yra įtraukta į labiausiai nukentėjusių dėl Covid-19 sąrašą“;

3) dvi Mokestinių paskolų sutartis, sudarytas tarp VMI ir Bendrovės, bei VMI teiktus Bendrovei įspėjimus dėl šių sutarčių nutraukimo. Šie dokumentai įrodo, kad nors VMI, siekdama padėti Bendrovei stabilizuoti jos finansinę padėtį, suteikė jai galimybę atsiskaityti dalinėmis įmokomis per tam tikrą laikotarpį, bet Bendrovė nesugebėdavo net ir to padaryti, nes VMI buvo priversta beveik kiekvieną mėnesį siųsti Bendrovei įspėjimus dėl netinkamo 2021 m. rugsėjo 2 d. Mokestinės paskolos sutarties Nr. (23.24-08) 327-47776 (toliau – 1-oji MPS) vykdymo, t. y. dėl pagal sutartyje nurodytą grafiką nemokamų įmokų. Bendrovei ir toliau nepajėgiant atsiskaityti su VMI pagal 1-ojoje MPS nurodytą grafiką, didėjant pradelstiems įsipareigojimams pagal sutartį ir atsižvelgiant į Bendrovės prašymą, tarp VMI ir Bendrovės buvo sudaryta dar viena – 2022 m. liepos 11 d. Mokestinės paskolos sutartis Nr. (23.24-08) 327-58507 (2-oji MPS), pagal kurią Bendrovei buvo dar labiau palengvintos atsiskaitymo su VMI sąlygos – pratęsiant atsiskaitymo terminus ir reikšmingai sumažinant kiekvieną mėnesį priklausančias mokėti įmokas. Tačiau Bendrovė ir po šios sutarties sudarymo nesugebėjo tinkamai vykdyti sutartinių įsipareigojimų – pirmasis įspėjimas dėl laiku nemokamos įmokos pateiktas jau po mėnesio nuo sutarties sudarymo, t. y. 2022 m. rugpjūčio 10 d., kitas įspėjimas – dar po mėnesio – 2022 m. rugsėjo 12 d.;

4) išrašą iš VMI Mokesčių apskaitos informacinės sistemos apie įplaukas, gautas iš Bendrovės laikotarpiu nuo 2021 m. rugsėjo 2 d. iki 2022 m. lapkričio 23 d., ir lentelę „Informacija apie pagal Mokestinių paskolų sutartis priklausančių įmokų ir palūkanų mokėjimą”, iš kurios aiškiai matyti visa pradelstų Bendrovės įmokų pagal Mokestinių paskolų sutartis kitimo dinamika. Išanalizavus lentelėje nurodytus duomenis, akivaizdu, kad per visą laikotarpį nuo 1-osios MPS sudarymo iki T. G. atleidimo iš Bendrovės vadovo dienos (t. y., iki 2022 m. lapkričio 22 d.), nebuvo nė vienos dienos, kad Bendrovė neturėtų pradelstų įsipareigojimų VMI;

5) bendrovės finansinė būklė buvo sudėtinga jau ne vienerius metrus. Pagal Juridinių asmenų registre esančius ir viešai prieinamus duomenis, kurie turi būti gerai žinomi apeliantui, atsakingam už Bendrovės metinės finansinės atskaitomybės dokumentų parengimą ir pateikimą Juridinių asmenų registrui (apie tai VMI atstovė priminė ir teismo posėdžių metu), matyti, kad Bendrovė 2020 m. ir 2021 m. dirbo nuostolingai (2020 metais fiksuotas 43 469 Eur, o 2021 metais – 7 751 Eur nuostolis). Pagal 2020 m. Bendrovės balansą, Bendrovės įsipareigojimai (141 868 Eur) gerokai viršijo turtą (75 719 Eur), o pagal 2021 m. balansą, Bendrovės įsipareigojimai (182 559 Eur) taip pat žymiai viršijo Bendrovės turtą (108 659 Eur).

3.2. Aukščiau išdėstytos aplinkybės, VMI pateikti dokumentai ir duomenys yra pakankami, neabejotinai ir visiškai įrodantys, kad Bendrovė byloje analizuojamu laikotarpiu turėjo nuolatinių finansinių problemų, todėl apelianto teiginys, kad bylą nagrinėjęs teismas „neįvertinęs Bendrovės tikrosios turtinės padėties padarė išvadą, kad ūkinę veiklą vykdanti Bendrovė neturėjo pakankamai pinigų atsiskaityti su kreditoriais”, ar kad „nevertino jokių finansinių duomenų”, neatitinka tikrovės. Apelianto teiginys, kad teismas būtinai privalėjo analizuoti Bendrovės kasos knygą, nagrinėjamu atveju vertintinas kaip perteklinis ir vilkinantis bylos nagrinėjimą, nes VMI įsitikinimu, niekaip negalėtų paneigti fakto, kurį patvirtina visa eilė byloje jau esančių įrodymų apie Bendrovės sudėtingą finansinę padėtį, juolab, kad Bendrovei Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 16 d. nutartimi jau yra iškelta bankroto byla, o VMI duomenimis, Bendrovės nemokumo administratoriui Bendrovės veiklos dokumentai neperduoti.

3.3. Byloje esantys įrodymai paneigia apelianto teiginį, kad jis prievoles vykdė, pinigų užteko, tačiau teismas šių abejonių netyrė ir nesiaiškino, nes labai akivaizdžiai parodo, kad Bendrovės mokestinė nepriemoka buvo ilgalaikė ir nuolatinė, Bendrovė netinkamai vykdė sutartines prievoles. Jei būtų taip, kaip teigia apeliantas, t. y. „pinigų vykdyti prievoles užteko”, o prievolės VMI, nežiūrint į apelianto deklaruojamą lėšų pakankamumą, vis tiek nuolat ir ilgą laiką nebuvo vykdomos, jau galima būtų T. G. kaip buvusio Bendrovės vadovo veiksmuose įžvelgti sąmoningą ir piktybinį mokesčių mokėtojui Lietuvos Respublikos norminiuose aktuose priskirtų įpareigojimų nevykdymą.

3.4. Apelianto nurodytos Vilniaus apygardos teismo administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-240-898/2023 nagrinėtos aplinkybės nėra identiškos šiuo metu nagrinėjamos bylos aplinkybėms. Nagrinėtoje byloje nustatyta, kad atskirais laikotarpiais Bendrovės veikla buvo pelninga, o šioje nagrinėjamoje byloje konstatuota, kad Bendrovė stabiliai ir ilgą laiką turėjo VMI pradelstus įsipareigojimus, paskutinių dvejų metų jos veikla buvo nuostolinga, o įsipareigojimai ir mokėtinos sumos viršijo turtą.

3.5. Teismų praktikoje aiškiai ir nedviprasmiškai pasisakoma, kad Bendrovės kreipimasis į VMI dėl mokestinės nepriemokos išdėstymo, mokestinių paskolos sutarčių sudarymas, apyvartinių ar kitokių lėšų trūkumo nurodymas teikiant dokumentus, laikytinas įrodymu, patvirtinančiu Bendrovės sudėtingą finansinę padėtį. Teismų praktikoje yra ne kartą pasisakyta, kad su žemesnių eilių kreditoriais gali būti atsiskaitoma tik padengus visus savo turtinius įsipareigojimus aukštesnės eilės kreditoriui, šiuo atveju – VMI. Tam tikrų mokėjimų VMI atlikimas nepaneigia jos pirmumo dėl kreditorinių reikalavimų patenkinimo pilna apimtimi.

3.6. VMI nesutinka su apelianto atsiliepime pirmosios instancijos teismui išdėstytais teiginiais, kad mokestinių paskolos sutarčių sudarymas COVID-19 pandemijos metu buvo normali praktika ir bet kuri bendrovė galėjo tai daryti, „nepaisant jos geros ar prastos padėties“. Mokestinių paskolos sutarčių sudarymas yra aiškiai reglamentuotas Lietuvos Respublikos norminiuose teisės aktuose. Sutartys neabejotinai sudaromos tik su tais asmenimis, kurie susiduria su finansiniais sunkumais. Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 88 straipsnio 2 dalį įtvirtinta, kad „sprendimas atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimą ar jį išdėstyti gali būti priimamas tik nustačius, kad nedelsiant ją sumokėjus mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų kritine arba mokesčių mokėtojas turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, tačiau šios mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiktų jam galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau. Mokestinės nepriemokos ar baudos už administracinį nusižengimą mokėjimo atidėjimo arba išdėstymo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos finansų ministro 1998 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. 268 „Dėl Mokestinės nepriemokos ar baudos už administracinį nusižengimą mokėjimo atidėjimo arba išdėstymo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Taisyklės) reglamentuoja prašymo atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos ar baudos už administracinį nusižengimą ar administracinį teisės pažeidimą (toliau kartu – administracinis nusižengimas) mokėjimą pateikimą ir nagrinėjimą, sprendimo atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos ar baudos už administracinį nusižengimą mokėjimą priėmimą ir vykdymą, sprendimo atidėti arba išdėstyti baudos už administracinį nusižengimą mokėjimą priėmimą ir vykdymą supaprastinto proceso tvarka, mokestinės paskolos sutarties sudarymo ir vykdymo sąlygas, sprendimo pakeisti mokestinės paskolos sutartį ir ją nutraukti priėmimą. Taisyklių 18 punkte nurodyta, kad prašyme atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą be kitų dalykų privaloma nurodyti įsiskolinimo priežastis bei informaciją apie įsiskolinimus kitiems kreditoriams.

3.7. Apibendrinant daroma išvada, kad tiek pagal MAĮ, tiek pagal Taisykles, sprendimai dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo ir išdėstymo priimami ir mokestinės paskolos sutartys sudaromos siekiant apsaugoti įmones, jau patiriančias finansinių sunkumų, nuo to, kad jų finansinė padėtis netaptų kritine, kad mokesčių mokėtojai nepatirtų didelių sunkumų vykdydami įsipareigojimus, kad galima būtų stabilizuoti jų būklę. Tai reiškia, kad mokestinių paskolų sutarčių sudarymo metu bendrovių veikla turi būti nestabili, kad jie turi turėti finansinių sunkumų, kurie, nesiėmus priemonių dėl mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimo ar išdėstymo, taptų kritiniais ar dideliais. Taigi faktas, kad su Bendrove buvo sudaryta 1-oji MPS, vėliau, Bendrovei nesugebant atsiskaityti pagal sutartį ir palengvinant atsiskaitymo sąlygas, buvo sudaryta 2-oji MPS, tai, kad sutartiniai įsipareigojimai nuolat buvo vykdomi netinkamai, įrodo, kad Bendrovė buvo susidūrusi su finansiniais sunkumais ir piniginių lėšų trūkumu.

3.8. Atsižvelgdama į šiame atsiliepime į apeliacinį skundą paminėtų įrodymų, patvirtinančių faktą, kad Bendrovė, neturėdama pakankamai lėšų atsiskaityti su visais kreditoriais, vykdė atsiskaitymus su žemesnės, nei VMI, eilės kreditoriais, visumą, VMI pritaria teismo nutarime išdėstytai išvadai, kad atsakomybėn traukiamo T. G. kaltė padarius jam inkriminuojamą administracinį nusižengimą, numatytą ANK 120 straipsnio 1 dalyje, yra visiškai įrodyta. Tokią išvadą teismas padarė sugretinęs byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, juos palyginęs tarpusavyje ir susiejęs į vieningą visumą. Teismas, priimdamas nutarimą, įvertino tai, kad T. G. daugiau nei 10 metų būdamas Bendrovės vadovu, gerai žinojo apie Bendrovės mokestines nepriemokas ir įsipareigojimus pagal mokestinės paskolos sutartis (nes su jais buvo supažindinamas per Mano VMI portalą), suvokė savo kaip vadovo pareigas, išmanė CK 6.930-1 straipsnio 1 dalyje nustatytą kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką, tačiau sąmoningai jos nesilaikė, taip pažeisdamas kreditorės – VMI teises. Tai rodo, kad T. G. administracinį nusižengimą, numatytą ANK 120 straipsnyje, padarė tyčia.

3.9. Aukštesnės instancijos teismas – Vilniaus apygardos teismas, savo 2023 m. gruodžio 13 d. nutarimu panaikindamas I instancijos teismo nutarimą, buvo nustatęs tam tikrus I instancijos teismo – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 29 d. nutarties trūkumus, t. y., nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, gavęs ANK 590 straipsnio 4 dalyje numatytą kreditoriaus pareiškimą ir priėmęs sprendimą pagal jį pradėti administracinio nusižengimo teiseną, turėjo aiškiai ir konkrečiai apibrėžti bylos nagrinėjimo ir kaltinimo ribas, t. y., aprašyti administracinio nusižengimo požymius, kitas esmines galimo nusižengimo faktines aplinkybes – padarymo laiką, vietą, esmę, tačiau to nepadarė. Todėl teismas visus nurodytus trūkumus ištaisė savo 2024 m. sausio 4 d. nutartyje, pakankamai išsamiai aprašydamas atitinkamomis datomis, kai buvo vykdomi atsiskaitymai su žemesnės nei VMI kreditoriais, Bendrovės turimas mokestines nepriemokas ir pradelstus sutartinius įsipareigojimus, detalizuodamas administracinio nusižengimo padarymo faktines aplinkybes, jo padarymo laiką. Jokių papildomų dokumentų iš naujo nagrinėjant bylą teisme nebuvo pateikta, apelianto apeliaciniame skunde nurodyti nurodymai nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčio mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) Bendrovei yra žinomi, nes pateikti Mano VMI informacinėje sistemoje ir išsiųsti Bendrovės nurodytais elektroninio pašto adresais, todėl tai nėra kokia nors naujai pateikiama apeliantui informacija.

3.10. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, VMI mano, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, pagal vidinį įsitikimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. VMI nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo apelianto veiksmus, kurie atitinka administracinio nusižengimo, numatyto ANK 120 straipsnio 1 dalyje, požymius bei pagrįstai individualizavo apeliantui skiriamą nuobaudą ir jos dydį.

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

2. ANK 652 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad šioje byloje nenustatyti objektyvieji ir subjektyvieji apeliantui neapgrįstai inkriminuoto ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo požymiai, šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

3. ANK 120 straipsnio 1 dalyje nustatyta administracinė atsakomybė juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims dėl kreditorių teisių pažeidimo už bet kurią iš šioje dalyje išvardytų alternatyvių veikų, be kita ko, už kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos pažeidimą. Tai yra blanketinė teisės norma, kurios esminiai turinio elementai yra išdėstyti kituose teisės aktuose (nagrinėjamu atveju – CK). Aptariamo administracinio nusižengimo sudėtis yra formalioji. Atsakomybė pagal ANK 120 straipsnį kyla vien tik atlikus tyčinius veiksmus, kuriais, be kita ko, pažeistas įstatymo imperatyvas, nustatantis prioritetinį skolininko atsiskaitymų eiliškumą su kreditoriais, pažeidžiant kreditorių teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-3-697/2018, 2AT-12-628/2019).

4. Nagrinėjamoje byloje, sprendžiant ANK 120 straipsnio 1 dalies taikymo klausimą, aktualios CK 6.930¹ straipsnio nuostatos, kuriose įtvirtinta atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais su kreditoriais eiliškumo tvarka. Pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas, skolininkas – fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šia eile: 1) pirmąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo išieškojimo; 2) antrąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių; 3) trečiąja eile atsiskaityti pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus; 4) ketvirtąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti; 5) penktąja eile atsiskaityti pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka. Ši teisės norma yra imperatyvi ir jos subjektams privaloma.

5. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.930¹ straipsnyje nustatyta privaloma mokėjimų eiliškumo tvarka yra skirta įmonėms, patiriančioms laikinų finansinių sunkumų – neturinčioms pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti; šis reguliavimas, priešingai, negu įtvirtintas Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (past. – šiuo metu Lietuvos Respublikos Juridinių asmenų nemokumo įstatymas), nesiejamas su įmonės nemokumu ar situacija, kai yra pagrindas konstatuoti, kad įmonė ne tik šiuo metu negali, bet ir negalės ateityje atsiskaityti su kreditoriais (CK 6.930¹ straipsnio 3 dalis). CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtintu reguliavimu siekiama užtikrinti finansinę drausmę ir apsaugoti pirmesnėje eilėje esančių kreditorių teisę lėšas gauti anksčiau už paskesnėje eilėje esančius kreditorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. e3K-7-278-469/2019, e3K-7-115-469/2020, e3K-3-319-969/2020 ir kt.).

6. Kasacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtinto atsiskaitymo eiliškumo taikymo sąlygų, yra išaiškinęs, jog, pirma, sprendžiant, ar skolininko atliktas mokėjimas pažeidžia CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtintą imperatyvą, turi būti nustatyta, kad skolininkas atsiskaitymo metu neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti. Nustatant šią aplinkybę, būtina įvertinti skolininko turimas lėšas grynaisiais ir negrynaisiais pinigais atlikto ginčijamo atsiskaitymo momentu, taip pat pareikštų reikalavimų skolininkui tuo pačiu momentu apimtį. Antra, turi būti nustatyta, kad skolininkas atliko mokėjimą pažeisdamas CK 6.930¹ straipsnio 1 ar 2 dalyje nustatytą eiliškumą, t. y. turi būti nustatyta, ar egzistuoja pirmesnės eilės kreditoriai, kaip jie įvardijami aptartoje normoje, palyginti su kreditoriumi, kuriam atliktas mokėjimas yra ginčijamas. Tik esant šių dviejų sąlygų visumai, skolininko atliktas mokėjimas gali būti pripažįstamas pažeidžiančiu CK 6.930¹ straipsnio reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. e3K-3-351-611/2017, 3K-3-313-403/2018, e3K-7-278-469/2019 ir kt.).

7. Kaip nustatyta byloje, aktualiu laikotarpiu įmonės mokestinei nepriemokai didėjant, įmonė nebeturėjo tokio piniginių lėšų kiekio, kuris būtų pakankamas visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, todėl įmokos VMI nebebuvo mokamos, o atliekami mokėjimai kitiems kreditoriams. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad šioje byloje nėra duomenų, pagrindžiančių Bendrovės sunkią finansinę padėtį, tačiau šis skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi finansinius Bendrovės sunkumus laikotarpiu, kai buvo atliekami mokėjimai žemesnės nei VMI eilės kreditoriams (t. y. nuo 2021 m. rugsėjo 1 d. iki 2022 m. lapkričio 22 d.), patvirtina, be kita ko, Bendrovės mokestinės nepriemokos balansai, iš kurių matyti, kad Bendrovė, vykdydama atsiskaitymus, turėjo pradelstus mokestinius įsipareigojimus VMI; Bendrovės prašymai VMI išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą, iš kurių matyti, kad mokestinių paskolų sutarčių sudarymą ir mokestinės nepriemokos išdėstymą per tam tikrą laikotarpį inicijavusi Bendrovė, kaip nurodoma Institucijos atsiliepime į apeliacinį skundą, prašymuose nurodė įsiskolinimo priežastis – „trūksta apyvartinių lėšų skolai padengti“, „dėl nukritusių pajamų (pagrindinė veikla – maitinimo paslaugos), įmonė yra įtraukta į labiausiai nukentėjusių dėl Covid-19 sąrašą“, t. y. pripažino, kad Bendrovės finansinė situacija yra sudėtinga ir kad jai trūksta lėšų; dėl sunkios finansinės padėties tarp Bendrovės ir VMI sudarytos mokestinių paskolų sutartys, kurios, kaip ir sprendimai dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo ir išdėstymo, sudaromos siekiant apsaugoti įmones, jau patiriančias finansinių sunkumų, nuo to, kad jų finansinė padėtis netaptų kritine, kas rodo, kad aptariamų mokestinių pagalbos priemonių taikymo metu Bendrovė turėjo finansinių sunkumų, nes pagalba būtent tam ir reikalinga, jog būtų galima šiuos sunkumus įveikti, tačiau nagrinėjamu atveju net ir minėtos priemonės neužtiktino tinkamo Bendrovės sutartinių įsipareigojimų vykdymo; išrašas iš VMI Mokesčių apskaitos informacinės sistemos apie įplaukas, gautas iš Bendrovės laikotarpiu nuo 2021 m. rugsėjo 2 d. iki 2022 m. lapkričio 23 d., bei lentelė „Informacija apie pagal Mokestinių paskolų sutartis priklausančių įmokų ir palūkanų mokėjimą”, kurie patvirtina, kad per laikotarpiu nuo pirmosios mokestinės paskolos sutarties sudarymo iki T. G. atleidimo iš Bendrovės vadovo dienos (t. y., iki 2022 m. lapkričio 22 d.) Bendrovė turėjo pradelstus įsipareigojimus VMI; Juridinių asmenų registro duomenys, kad Bendrovė 2020 m. ir 2021 m. dirbo nuostolingai (2020 metais fiksuotas 43 469 Eur, o 2021 metais – 7 751 Eur nuostolis). Pagal 2020 m. Bendrovės balansą, Bendrovės įsipareigojimai (141 868 Eur) gerokai viršijo turtą (75 719 Eur), o pagal 2021 m. balansą, Bendrovės įsipareigojimai (182 559 Eur) taip pat žymiai viršijo Bendrovės turtą (108 659 Eur). Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad Bendrovės mokestinė nepriemoka buvo ilgalaikė ir nuolatinė, Bendrovė netinkamai vykdė sutartines prievoles, t. y. Bendrovės finansinė padėtis aptariamu laikotarpiu buvo sunki, tačiau Bendrovė, turėdama įsiskolinimą valstybės biudžetui, laikotarpiu nuo 2021 m. rugsėjo 20 d. iki 2022 m. lapkričio 4 d. atliko mokėjimus kitiems skundžiamame apylinkės teismo nutarime nurodytiems kreditoriams, iš Juridinių asmenų registro išrašo matyti Bendrovės kitiems nei VMI kreditoriams pervestos sumos, esant nustatytiems Bendrovės mokestinės nepriemokos dydžiams.

8. Skundžiamame apylinkės teismo nutarime pažymėta, kad iš mokestinės nepriemokos balansų kopijų nustatyta, jog bendrovė turėjo įsiskolinimų ne tik pagal mokestinės paskolos sutartis, bet ir dėl einamųjų mokesčių nesumokėjimo, be to, T. G. vadovavimo bendrovei laikotarpiu, VMI ne tik pateikė iš viso septynis įspėjimus apie ketinimus nutraukti mokestinės paskolos sutartis dėl nevykdomų įsipareigojimų, bet ir priėmė vienuolika nurodymų nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčio mokėtojo sąskaitos (sąskaitų), kurie, kaip matyti ir bendrovės banko sąskaitos išrašų, buvo realiai vykdomi. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad apylinkės teismo 2024 m. sausio 4 d. nutartyje bylą nagrinėti teismo posėdyje nebuvo nurodytos aplinkybės dėl VMI priimtų nurodymų nurašyti mokestinę nepriemoką, kurios nurodomos skundžiamame nutarime. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši aplinkybė nereiškia, kad buvo išeita iš kaltinimo ribų, kadangi minėtos aplinkybės susijusios su įmonės finansinės padėties vertinimu, o ne veikos kvalifikavimu ar faktinių aplinkybių nustatymu. Taip pat skundo argumentas, kad teismas būtinai privalėjo analizuoti Bendrovės kasos knygą, nagrinėjamu atveju vertintinas kaip nepagrįstas ir perteklinis reikalavimas, nes aptarti byloje jau esantys duomenys neabejotinai patvirtina aktualiu laikotarpiu buvusią Bendrovės sudėtingą finansinę padėtį.

9. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad nėra pagrindo išvadai, jog Bendrovė neturėjo pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, tačiau minėtais byloje esančiais duomenimis nustatyta sąlygų visuma atliktus mokėjimus kreditoriams pripažinti kaip pažeidžiančius CK 6.930¹ straipsnio reikalavimą, t. y. T. G. kaip įmonės vadovas aktualiu atsiskaitymų metu neturėjo pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti bei atliko mokėjimus pažeisdamas CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje nustatytą eiliškumą, tą darė sąmoningai, t. y. tyčia, taigi priešingai, nei nurodoma skunde, T. G. veiksmuose yra tiek objektyvieji (veika), tiek subjektyvieji (kaltė) ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo požymiai – T. G., žinodamas, jog Bendrovė neturi pakankamai lėšų atsiskaityti su visais savo kreditoriais, būdamas atsakingas už mokėjimų organizavimą ir vykdymą, sąmoningai suteikė pirmenybę atsiskaitymams su kitais Bendrovės kreditoriais, taip pažeisdamas CK 6.930¹ straipsnio 1 dalies reikalavimus. Pažymėtina, jog administracinio nusižengimo padarymo motyvai, tikslai, dėl kurių administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo nesilaikė nustatyto atsikaitymų eiliškumo ir tvarkos, nėra būtini asmens kaltei nustatyti, nes tai yra atskiri veikos subjektyvieji požymiai, kurie nagrinėjamu atveju nedaro įtakos administracinio nusižengimo kvalifikavimui.

10. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad, traukiant asmenį administracinėn atsakomybėn pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį, nepakanka nustatyti vien tik CK 6.930¹ straipsnio nuostatų nesilaikymo (pažeidimo) fakto, nes tam, kad asmuo būtų traukiamas administracinėn atsakomybėn, turi būti konstatuota jam inkriminuojamo administracinio nusižengimo sudėtis. Nagrinėjant administracinio nusižengimo bylą, tarp kitų reikšmingų bylai aplinkybių turi būti nustatyta asmens kaltė dėl nusižengimo padarymo. Pagal ANK 120 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nusižengimo esmę kaltė dėl jo padarymo gali pasireikšti tik sąmoningu veiksmu – tyčia, t. y. kai asmuo, sąmoningai nesilaikydamas kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos, pažeidžia kreditorių teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-57-976/2020). Nagrinėjamoje byloje tokios aplinkybės yra nustatytos. Nors administracinėn atsakomybėn patrauktas T. G. nurodė, kad prievoles vykdė, pinigų užteko, tačiau nustatyti objektyvūs bylos duomenys rodo ANK 120 straipsnio 1 dalies kontekste jį veikus tyčia – T. G. kaip Bendrovės vadovas, žinodamas apie Bendrovės įsiskolinimą VMI ir kad Bendrovės turimų lėšų nepakanka visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, turėdamas galimybę sumažinti Bendrovės mokestinę nepriemoką valstybės biudžetui, to nedarė, sąmoningai neatsiskaitė su VMI, o atsiskaitė su kitais kreditoriais. Kaip jau buvo minėta, CK 6.930¹ straipsnio 1 dalies norma yra imperatyvi, tai reiškia, kad teisės subjektas negali pasirinkti kitokio elgesio varianto. Todėl T. G., neužtikrindamas, kad Bendrovėje būtų laikomasi CK 6.930¹ straipsnio 1 dalies nuostatų, nors ir nurodo, kad prievoles vykdė, tačiau padarė jam inkriminuotą administracinį nusižengimą, kaip minėta, įstatymų reikalavimų neatitinkančio prievolių vykdymo motyvai ir tikslai nešalina kaltės ir atsakomybės pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį. Taigi, darytina išvada, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes ANK 120 straipsnio 1 dalis T. G. padarytam pažeidimui pritaikyta tinkamai.

11. Kaip minėta, aplinkybė, kad apeliantas iš dalies vykdė prievoles VMI, galimai siekdamas Bendrovės veiklos tęstinumo, atsiskaitydamas su kitais kreditoriais, t. y. siekdamas išsaugoti Bendrovę, nešalina jo atsakomybės pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį, tai taip pat nėra pagrindas ANK 34 straipsnio 6 dalies pagrindu skirti švelnesnę nei numatyta nuobaudą, tačiau šios aplinkybės apylinkės teismo buvo įvertintos individualizuojant nuobaudos dydį apeliantui, kuriam paskirta minimali sankcijoje pagal aptariamą straipsnį numatyta bauda – 1 400 Eur, kuri nustatyta nepažeidžiant administracinės nuobaudos, baudos dydžio nustatymo tvarkos reikalavimų (ANK 34 straipsnis), t. y. administracinės nuobaudos dydis parinktas atsižvelgiant į visas administracinės atsakomybės taikymui reikšmingas minėtas aplinkybes, paskirta nuobauda yra adekvati, proporcinga, nepažeidžianti teisingumo principo.

12. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad apylinkės teismas nagrinėjamu atveju išsamiai ir visapusiškai ištyrė bei įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė įstatymą, padarė teisingas ir pagrįstas išvadas dėl T. G. kaltės dėl ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymo ir paskirtos administracinės nuobaudos tinkamumo, todėl priėmė pagrįstą nutarimą, o apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo daryti priešingų išvadų, negu skundžiamame nutarime padarė apylinkės teismas. Skundžiamas nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

13. Atsižvelgiant į tai, kad T. G. pripažintinas kaltu pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį, apeliacinio skundo prašymas priteisti patirtas išlaidas teisinėms paslaugoms apmokėti netenkintinas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

administracinėn atsakomybėn patraukto T. G. atstovės advokatės Laimos Kunčinaitės Dargužienės apeliacinio skundo netenkinti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 13 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Netenkinti T. G. atstovės advokatės Laimos Kunčinaitės Dargužienės prašymo priteisti patirtas išlaidas teisinėms paslaugoms apmokėti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.