Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) Nepriemokų administravimo departamento Bankroto ir restruktūrizavimo skyriaus vedėjos patarėjos, atliekančios skyriaus vedėjo funkcijas D. Š. skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. liepos 10 d. nutarimo, kuriuo nutraukta administracinio nusižengimo teisena R. B. pagal Lietuvos Respublikos administracinio nusižengimo kodekso (toliau – ANK) 120 straipsnio 1 dalį, nesant šio administracinio nusižengimo požymių, panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Priimtų sprendimų esmė

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

3.4. Skunde nurodoma, kad mokesčių mokėtojas turi konstitucinę pareigą sąžiningai mokėti mokesčius. Mokesčių surinkimas yra susijęs su viešojo intereso apsauga, nes taip yra gaunama lėšų visos visuomenės poreikiams tenkinti. Nemokant mokesčių, viešasis interesas yra pažeidžiamas, o subjektas, tiesiogiai ar netiesiogiai prisidedantis prie mokesčių nemokėjimo mokesčių teisės prasme elgiasi nesąžiningai. Taip pat skunde akcentuotas CK 6.930¹ straipsnis, kuriame įtvirtinta imperatyvi nuostata, privaloma visiems. Pabrėžta, jog nei minėtas straipsnis, nei kiti CK straipsniai nenumato jokių išimčių, kada šių nuostatų būtų galima nepaisyti. Priešingai, ši teisės norma ir yra skirta būtent tokiai situacijai, kai bendrovėje yra susidariusi sudėtinga finansinė padėtis („fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti“) ir trūksta lėšų atsiskaityti su visais kreditoriais – ši teisės norma kaip tik reglamentuoja tvarką, kuria turi būti atsiskaitoma su kreditoriais negalint vienu metu patenkinti visų kreditorių reikalavimų.

3.8. Taigi, Bendrovė, nuolat turėdama pradelstas sumas pagal mokestinės paskolos sutartis ir turėdama mokestinę nepriemoką, iš Bendrovės sąskaitų vykdė atsiskaitymus su žemesnės eilės nei VMI kreditoriais. VMI vertinimu, byloje surinkta pakankamai įrodymų patvirtinančių, kad R. B. padarė jai inkriminuojamą administracinį nusižengimą, numatytą ANK 120 straipsnio 1 dalyje, nes ji būdama UAB „P.“ vadove, žinodama, kad Bendrovė turi neįvykdytų mokestinių prievolių valstybės biudžetui, vykdydama atsiskaitymus su žemesnės eilės kreditoriais, nesilaikė CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinto atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo, taip pažeisdama kreditoriaus VMI teises, nes pirmenybę teikė atsiskaitymui su kitais, žemesnės eilės kreditoriais. Be to, teismo padaryta išvada, kad Bendrovė turėjo pakankamai lėšų atsiskaityti su visais jos turimais kreditoriais, įskaitant ir VMI nepagrįsta, kadangi byloje esantys duomenys dėl Bendrovės skolos egzistavimo nepaneigti. Priešingai, skundžiamame nutarime patvirtinta, jog ginčo dėl to, kad Bendrovė nuo 2022 m. spalio 1 d. iki 2022 m. gruodžio 5 d. turėjo įsiskolinimą VMI, nekilo. Šią aplinkybę patvirtina ir pati Bendrovės vadovė, teikdama prašymą dėl mokestinės nepriemokos atidėjimo arba išdėstymo.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apygardos teismas, susipažinęs su apeliacinio skundo argumentais, išanalizavęs byloje esančius įrodymus, atsižvelgdamas į ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo kvalifikavimui aktualius faktinius ir teisinius aspektus, konstatuoja, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. liepos 10 d. nutarimu administracinio nusižengimo teisena R. B. atžvilgiu pagrįstai nutraukta pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį, nustačius, jog nėra šio administracinio nusižengimo sudėties.

7. ANK 120 straipsnio 1 dalyje nustatyta administracinė atsakomybė už kreditorių teisių pažeidimą (kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos pažeidimą, pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nepateikimą ar pavėluotą pateikimą teismui, kreditorių susirinkimų nesušaukimą įstatymuose numatytais atvejais). Aptariamo nusižengimo sudėtis yra formalioji, jos objektyvieji požymiai yra išvardyti kaip alternatyvūs, todėl atsakomybė kyla už bet kurį iš straipsnio dispozicijoje išvardytų pažeidimų padarymą. Nagrinėjamu atveju, R. B. kaltinama padariusi kreditorinių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos pažeidimą. Šiame kontekste apygardos teismas akcentuoja, kad administraciniam nusižengimui, numatytam ANK 120 straipsnio 1 dalyje, kaip ir kitiems nusižengimams, būdingi šie keturi objektyvieji ir subjektyvieji požymiai: 1) objektas; 2) objektyvioji pusė; 3) subjektas; 4) subjektyvioji pusė. Nusižengimo sudėčiai reikalingi visi šie elementai. Jeigu bent vieno elemento nėra, nėra ir nusižengimo sudėties kaip visumos, t. y. nėra faktinio atsakomybės pagrindo, todėl sprendžiant dėl asmens patraukimo administracinėn atsakomybėn, būtina objektyviai ir išsamiai ištirti visus duomenis.

8. Susipažinęs su skundžiamame nutarime išdėstytais motyvais, aukštesnysis teismas neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo padaryta išvada, jog šiuo atveju R. B. veiksmuose nėra būtinojo ANK 120 straipsnio 1 dalyje nustatyto administracinio nusižengimo požymio – pakankamo lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti neturėjimo. Kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė ir tvarka reglamentuojama CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad skolininkas – fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šia eile: pirmąja eile skolininkas privalo atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo; antrąja eile – pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių; trečiąja eile – pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus; ketvirtąja eile – pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti; penktąja eile – pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka. Ši norma teisės subjektams yra privaloma.

9. Iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, kad CK 6.930¹ straipsnyje nustatyta privaloma mokėjimų eiliškumo tvarka yra skirta įmonėms, patiriančioms laikinų finansinių sunkumų – neturinčioms pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti. Tokiu reguliavimu siekiama užtikrinti finansinę drausmę ir apsaugoti pirmesnėje eilėje esančių kreditorių teisę lėšas gauti anksčiau už paskesnėje eilėje esančius kreditorius. Šias įstatymų nuostatas vertino ir pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, jog CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtinta imperatyvi nuostata, kurios privaloma laikytis visiems. Nei minėtas straipsnis, nei kiti CK straipsniai nenumato jokių išimčių, kad šių nuostatų būtų galima nepaisyti. Tačiau skundžiamame nutarime pabrėžta, jog ši teisės norma yra skirta būtent tokiai situacijai, kai bendrovėje yra susidariusi sudėtinga finansinė padėtis ir trūksta lėšų atsiskaityti su visais kreditoriais, t. y. ši teisės norma reglamentuoja tvarką, kuria turi būti atsiskaitoma su kreditoriais negalint vienu metu patenkinti visų kreditorių reikalavimų.

10. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2022 m. spalio 1 d. iki 2022 m. gruodžio 5 d. Bendrovė turėjo įsiskolinimų VMI. Dėl šios priežasties, Bendrovė 2022 metais kreipėsi į VMI su prašymu išdėstyti susidariusią mokestinę nepriemoką. VMI, įvertinusi Bendrovės prašymus, priėmė tris sprendimus, kuriais išdėstė susidariusią mokestinę nepriemoką. Iš bylos medžiagos matyti, kad mokestinė nepriemoka susidarė deklaravus mokesčius už aplinkos teršimą, gyventojų pajamų ir kitus mokesčius, už ką Bendrovei buvo priskaičiuoti ir delspinigiai. Taigi, Bendrovė su VMI 2022 m. vasario 18 d., 2022 m. gegužės 24 d. bei 2022 m. rugpjūčio 4 d. sudarė mokestinės paskolos sutartis Nr. (23.24- 08)327-15703, Nr. (23.24-08)327-41140 bei Nr. (23.24)327-60946, kurių pagrindu UAB „P.“ susidariusių 5137,07 Eur, 12 627 Eur bei 5156,92 Eur mokestinių nepriemokų sumokėjimo terminai buvo išdėstyti ilgesniems laikotarpiams.

11. Apeliaciniame skunde teigiama, kad aplinkybę, jog Bendrovė buvo susidūrusi su finansiniais sunkumais, laikotarpiu nuo 2022 m. spalio 1 d. iki 2022 m. gruodžio 5 d., patvirtina kreipimasis į VMI dėl mokestinės paskolos sutarties sudarymo. Aukštesnysis teismas neturi pagrindo sutikti su šiuo skundo argumentu bei pažymi, kad apylinkės teismas pagrįstai nurodė, jog vien tai, kad VMI su aptariama įmone 2022 metais sudarė kelias mokestines paskolos sutartis, neleidžia daryti išvados, kad UAB „P.“ finansinė padėtis buvo sunki ir ji neturėjo galimybės atsiskaityti su turimais kreditoriais. Pažymėtina, jog byloje yra pateikta VMI atstovės 2022 m. vasario 18 d. išvada Nr. (23.31-08) 326-600 dėl prašymo išdėstyti UAB „P.“ mokestinės nepriemokos sumokėjimą, iš kurios matyti, kad Bendrovė kreipėsi 2022 m. sausio 26 d. į VMI su prašymu atidėti ar išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą, nurodydama, jog įmonei trūksta lėšų (už įmonės suteiktas paslaugas neatsiskaitė pirkėjai: UAB „D.“, MB R. Dėl UAB „D.“ Bendrovė kreipėsi į teismą). Tačiau VMI įvertinusi jiems pateiktus duomenis, be kita ko, nustatė, jog Bendrovė 2021 m. sausio – lapkričio mėn., dirbo pelningai ir turėjo 16 238 Eur pelno, 2022 m. vasario 15 d. Bendrovė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skolų neturėjo. VMI, įvertinusi susiklosčiusią situaciją, Bendrovės prašymą tenkino ir išdėstė mokestinės nepriemokos mokėjimą, tačiau tai, jog UAB „P.“ 2021 metais susidūrė su finansiniais sunkumais minėtoje išvadoje nebuvo patvirtinta.

12. Taip pat byloje nustatyta, kad Bendrovė 2022 m. lapkričio 14 d. pakartotinai kreipėsi į VMI su prašymu išdėstyti susidariusį įsiskolinimą Valstybės biudžetui ir nurodė priežastis dėl kurių įsiskolinimas negali būti padengtas. Nors apeliaciniame skunde pabrėžta, jog tokiu būdu Bendrovė pati deklaravo lėšų atsiskaitymo su visais kreditoriais trūkumo faktą, tačiau šiame kontekste apygardos teismas atkreipia dėmesį į VMI 2023 m. sausio 2 d. išvadą Nr. (23.31-08)326-13, kuri pateikta įvertinus aukščiau minėtą Bendrovės prašymą. Šioje išvadoje VMI nurodė, jog Bendrovė, pagal apskaičiuotus finansinius rodiklius, nesusiduria su finansiniais sunkumais, dirba pelningai (grynas pelnas 2022 m. III ketv. sudarė 38 839 Eur). 2022 metais vidutinės mėnesio pajamos lyginant su 2021 metais vidutinėmis mėnesio pajamomis padidėjo 24 procentais, bet pažymėjo, kad Bendrovė analizuojamu laikotarpiu į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą įmokų neatliko ir turėdama įsiskolinimą atliko tiek mokėjimus kitiems kreditoriams, tiek avansinius mokėjimus už automobilius. Dėl šios priežasties VMI ir priėmė sprendimą netenkinti Bendrovės prašymo. Apygardos teismas, išanalizavęs minėtą išvadą, pažymi, kad šiuo atveju sunki UAB „P.“ finansinė būklė nebuvo nustatyta. Priešingai nurodoma, kad Bendrovės vidutinės mėnesio pajamos padidėjo, tačiau įsiskolinimas Valstybei nebuvo mokamas.

14. Ta aplinkybė, jog Bendrovė nemokėjo įsiskolinimo pagal su VMI sudarytas mokestinės nepriemokos sutartis neleidžia daryti išvados, kad UAB „P.“ finansinė padėtis buvo sunki, dėl ko R. B., kaip vadovė turėjo vadovautis CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtinta imperatyvia nuostata. Mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimą arba išdėstymą reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 88 straipsnis, kurio 2 dalyje įtvirtinta, kad sprendimas atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimą ar jį išdėstyti gali būti priimtas tik nustačius, kad nedelsiant ją sumokėjus mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų kritine arba mokesčių mokėtojas turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, tačiau šios mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiktų jam galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau. Apygardos teismas pažymi, su VMI sudarytos mokestinės paskolos sutartys yra skirtos tam, kad padėti Bendrovei išvengti sunkumų vykdant finansinius įsipareigojimus ir sumokėjus mokestinę nepriemoką, jos finansinė būklė netaptų kritiška.

15. Taigi, šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog Bendrovė laikotarpiu nuo 2022 m. spalio 1 d. iki 2022 m. gruodžio 5 d. neturėjo pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti. Tačiau apygardos teismas pažymi, kad mokestinės paskolos sutarties 9 punkte yra įtvirtinta nuostata, jog mokesčių administratorius turi teisę nutraukti Mokestinės paskolos sutartį, jei mokesčių mokėtojas nevykdo mokestinės paskolos sutarties sąlygų. Nagrinėjamu atveju Bendrovė nevykdė su VMI sudarytų mokestinių paskolos sutarčių, todėl remiantis aukščiau nurodytu teisiniu reglamentavimu, likusi nesumokėta pagal šią sutartį atidėtoji/išdėstytoji mokestinės nepriemokos dalis gali būti išieškoma MAĮ nustatyta tvarka.

16. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Nepriemokų administravimo departamento Bankroto ir restruktūrizavimo skyriaus apeliacinis skundas netenkinamas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo priimtas 2023 m. liepos 10 d. nutarimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. liepos 10 d. nutarimą nepakeistą ir Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Nepriemokų administravimo departamento Bankroto ir restruktūrizavimo skyriaus apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.