- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-10-19
- Bylos Nr.
- e2-393-730/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-57-3-00217-2019-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Ieškinys patenkintas (visiškai).
- Teisėjas
- Erinija Kazlauskienė (pirm.)
- Ieškovas
- "Citadelė"
- Atsakovas
- "Aldasta", A. D.
- Kategorijos
dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Citadelė“ atstovams E. M., advokatui M. P., advokatei L. M.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Citadelė“ patikslintą ieškinį dėl 64 032,94 EUR skolos ir ieškinį dėl 15 088,70 EUR skolos priteisimo atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Aldasta“ ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Aldasta“ priešieškinį uždarajai akcinei bendrovei „Citadelė“ dėl sutarties sąlygos pripažinimo negaliojančia, sutarties pakeitimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Ieškovė pateikė ieškinį, kurį vėliau patikslino, prašydama priteisti iš atsakovės 19 049,03 EUR skolos pagal Sutartį Nr. 1, 44 983,91 EUR skolos pagal Sutartį Nr. 2 (iš viso 64 032,94 EUR), 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir visas teismo ir bylinėjimosi išlaidas.
1.1. Ieškovė nurodo, kad ieškovė (paslaugų teikėja) ir atsakovė (užsakovė) yra sudarę dvi sutartis dėl paslaugų teikimo: 2015 m. liepos 27 d. atstovavimo parduodant (tarpininkavimo) paslaugų sutartį dėl nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo (toliau – Sutartis 1) ir 2016 m. spalio 17 d atstovavimo parduodant (tarpininkavimo) paslaugų sutartį dėl nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo (toliau – Sutartis 2). Šalys susitarė, kad ieškovė įsipareigoja teikti atstovavimo parduodant (tarpininkavimo) paslaugas, o atsakovė įsipareigoja už šias paslaugas mokėti. Ieškovė teigia, kad įsipareigojimų laikėsi, atlikti darbai buvo naudingi atsakovei, atsakovė sutartinių santykių pradžioje mokėjo už paslaugas, tačiau vėliau atsakovė, nors ir pardavusi butus, nustojo mokėti už paslaugas, vengia bendradarbiavimo.
1.2. Ieškovė nurodo, kad ginčo sutarties pagrindu paslaugų tiekėjas turi išskirtinę teisę teikti paslaugas užsakovei, o užsakovė gali pasitelkti kitus asmenis arba savarankiškai vykdyti veiksmus, susijusius su sutartimis, tik gavusi raštišką paslaugų teikėjos sutikimą (2.8. punktas). Raštiško sutikimo negavimas įpareigoja užsakovę sumokėti už parduotą turtą net ir tuo atveju, jei ieškovė parduodant nedalyvavo tiesiogiai. Tokia sąlyga yra sąžininga ir pagrįsta, nes ieškovė naudojo savo lėšas, žinias, laiką, darbuotojus kurdama rinkodarą, reklamuodama parduodamus objektus, rūpinosi interneto svetainės administravimu. Pažymi, kad tarpininkavimas parduodant turtą gali pasireikšti ir netiesiogiai, o kaip geros rinkodaros pasekmė.
1.3. Ieškovė nurodo, kad atsakovei suteikė ne tik rinkodaros darbus, bet ir kitas konsultacijas, tai yra atsakovei buvo padėta renkantis apželdinimo objektus, konsultuota dėl butų planų, techninių aspektų, susijusių su objektų registracija viešajame registre, prie projekto dirbo ir atskiras darbuotojas. Pažymi, kad turto objektai parduoti sutarties galiojimo metu, vadinasi, neturi būti netgi keliamas ginčas dėl mokėjimo. Ieškovė teigia, kad atsakovės nesąžiningumas kelia ieškovei nepatogumų tiek dėl negautų pajamų, tiek dėl jau sumokėtų mokesčių. Nurodo, kad šalys yra verslininkai, puikiai suprantantys prisiimamus įsipareigojimus, yra laisvos sudaryti sutartis. Šiuo atveju abi pasirašytos sutartis yra galiojančios, dėl jų vykdymo iš atsakovės ieškovė nėra gavusi pretenzijų Priešingai, atsakovė buvo patenkinta ieškovės darbu, teikiamomis paslaugomis, konsultavimu. Nurodo, kad dėl nežinomų priežasčių atsakovė nustojo mokėti už suteiktas paslaugas, nors turto objektai buvo parduoti, pinigai už pardavimą gauti. Tai reiškia, kad ne dėl ekonominių sunkumų, o nesilaikydama sąžiningos verslo etikos atsakovė nebemoka už suteiktas paslaugas ieškovei.
1.4. Ieškovė nurodo, kad kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad atlygintinų paslaugų teikimo sutartį nuo kitų giminingų sutarčių tiksliausiai leidžia atriboti sutarties dalykas – nematerialaus pobūdžio (intelektinės) ar kitokios paslaugos, nesusijusios su materialaus objekto sukūrimu, tai yra šios paslaugos gali ir neturėti objektyvios išraiškos. Pagal atlygintinų paslaugų sutartį jų teikėjas įsipareigoja rūpestingai (atidžiai) atlikti tam tikrą veiklą. Tam tikrais atvejais, priklausomai nuo paslaugų rūšies (paslaugų sutartys savo pobūdžiu, dalyku gali būti labai įvairios), gali būti susitarta dėl tam tikro nematerialaus rezultato pasiekimo. Taigi šalys buvo sudariusios susitarimą dėl tarpininkavimo, parduodant atsakovei priklausantį turtą, šis tarpininkavimas buvo įformintas paslaugų sutartimi. Remiantis šalių sudarytų sutarčių turiniu, akivaizdu, kad šios sutarties sudarymo tikslas – atsakovės nekilnojamojo turto pardavimas. Atsakovė, sudarydama sutartį, siekė per ieškovę parduoti savo nekilnojamąjį turtą, o ieškovė – už atitinkamą atlyginimą suteikti atsakovei paslaugą – surasti pirkėjus, kurie įsigytų atsakovei priklausantį turtą, todėl ieškovės suteiktos paslaugos tikslas – faktinis atsakovės nekilnojamojo turto pardavimas. Taigi ieškovė tinkamai ir sąžiningai vykdė sutartinius įsipareigojimus, o atsakovė vengia sumokėti už suteiktas paslaugas iki šiol, nors nekilnojamojo turto objektai yra parduoti. Pagal Sutartį Nr. 1 atsakovė yra nesumokėjusi ieškovei 19 049,03 EUR komisinio mokesčio ir pagal sutartį Nr. 2 – 44 983,91 EUR komisinio mokesčio.
Atsiliepimas
2. Atsakovė pateikė atsiliepimą į patikslintą ieškinį, kuriuo prašo ieškovės ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, taip pat pateikė patikslintą priešieškinį (tekstas viename dokumente), kuriuo prašo pripažinti 2015 m. liepos 27 d. ir 2016 m. spalio 17 d. atstovavimo parduodant (tarpininkavimo) paslaugų sutarčių 2.8 punktus negaliojančiais arba pripažinti, kad 2015 m. liepos 27 d. ir 2016 m. spalio 17 d. atstovavimo parduodant (tarpininkavimo) paslaugų sutarčių 2.8 punktai buvo pakeisti, ir bet kuriuo atveju skirti ieškovei 1000 EUR dydžio baudą už piktnaudžiavimą savo procesinėmis teisėmis, 50 procentų šios baudos skiriant atsakovei; priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Atsakovės pateikto atsiliepimo į patikslinto ieškinio reikalavimus ir kartu pateikto priešieškinio motyvų esmė:
2.1. Atsakovė dėl ieškovės veiksmų nurodo, kad ieškovė, prieš sudarydama Tarpininkavimo sutartį Nr. 1, pateikė atsakovei komercinį pasiūlymą dėl pardavimų proceso organizavimo. Pasiūlyme aiškiai nurodyta, kad visus pardavimų proceso kaštus (pavyzdžiui, rinkodaros plano parengimas ir vykdymas) dengia ieškovė. Taip pat pasiūlyme nėra nurodyta, kad butų pardavimo paslaugas atsakovei gali teikti tik ieškovė, tai yra atsakovei nebuvo nurodytas joks įpareigojimas gauti ieškovės sutikimą norint pasitelkti daugiau nekilnojamojo turto brokerių siekiant kuo greičiau parduoti butus. Ieškove, prieš atsakovei pasirašant Sutartį Nr. 1, patikino, kad sutartyje sąlygos, kurias parengė ieškovė, atitinka bendradarbiavimo pasiūlyme nurodytas sąlygas. Atsakovė, pasitikėdama ieškovės sąžiningumu, Tarpininkavimo sutartį Nr. 1 pasirašė. Pažymi, kad tuo metu buvo susitarta su kita įmone dėl butų pardavimo, ieškovė tai žinojo ir pretenzijų nereiškė. Atsižvelgdama į tai, teigia, kad ieškovė turi gauti atlyginimą tik už tiesiogiai surastus pirkėjus, ieškovė suprato, kad butus pardavinėtų ir atsakovė, ir kiti asmenys, atsakovė neprivalo gauti bet kokios formos sutikimo iš ieškovės, jeigu butą parduoda ne ieškovė.
2.2. Atsakovė dėl tarpininkavimo sutarčių 2.8 punkto nurodo, kad šis punktas neatitinka šalių susiformavusios verslo praktikos, nes ieškovė, apgaulės būdu įtraukusi 2.8 punkto nuostatą į sutartis, neturi pagrindo remtis šia nuostata, nes ji nebuvo atskleista prieš sudarant sutartis ir šalys ja niekada nesivadovavo. Ieškovė, žinodama, kad sutarčių 2.8 punktas nėra vykdomas, nekreipė į tai dėmesio, o sulaukusi, kol butus parduos pati atsakovė ar kitas asmuo, po daugiau nei trejų metų teikia pretenziją dėl skolos padengimo, tuo metu savo veiksmais patvirtino, jog šis punktas nėra taikomas. Nurodo, kad ši nuostata turi būti pripažinta negaliojančia CK 1.90 straipsnio pagrindu, sudarius dėl suklydimo. Teigia, jog sutarties 2.8 punktas taip pat prieštarauja viešajai tvarkai, gerai moralei, o tai sudaro savarankišką pagrindą šį punktą pripažinti negaliojančiu. Teigia, kad šiuo atveju ieškovės neveikimas yra pagrindas konstatuoti, jog ieškovė savo elgesiu pakeitė nuostatą dėl 2.8 punkto netaikymo.
2.3. Atsakovė dėl tarpininkavimo paslaugų sutarčių aiškinimo nurodo, kad šalys sutarė, kad ieškovė aktyviai ieškos potencialių pirkėjų atsakovei priklausantiems butams, o ieškovei suradus pirkėją, atsakovė ieškovei moka už tai komisinį mokestį. Tai, kokiomis priemonėmis ieškovė ieškos pirkėjų, neturi esminės reikšmės, nes ši sutartis buvo dėl rezultato, t. y. kai ieškovė tiesiogiai suranda pirkėją – gauna komisinį mokestį. Atitinkamai jeigu pirkėją suranda ne ieškovė – komisinio mokesčio atsakovė ieškovei nemoka. Kadangi ieškovė reikalauja komisinio mokesčio už jos nesuteiktas paslaugas, todėl ieškinys atmestinas visiškai.
2.4. Atsakovė dėl ieškovės nenuoseklumo nurodo, kad ieškovė kitoje byloje nurodė, kad pagal Sutartį Nr. 1 atsakovė yra neatsiskaičiusi už 7 butus. Patikslintame ieškinyje ieškovė padidino reikalavimą ir reikalauja mokesčio už 9 butus. Kodėl reikalavimas yra didinamas, ieškovė nenurodė. Tai, kad ieškovės pozicija nenuosekli, patvirtina ir Sutartis Nr. 2, pagal kurią ieškovė teigia turinti teisę į mokestį už 23 butus, nors dalies savo reikalavimo atsisakė. Visos šios aplinkybės rodo chaotišką ieškovės veiksmų seką, kuri nėra pagrįsta faktinėmis aplinkybėmis ar teisiniais argumentais.
2.5. Atsakovė dėl ieškovės piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis nurodo, kad ieškovė ir toliau nuosekliai klaidina teismą, kad atsakovė neva nebendravo su ieškove. Teigia, kad ieškovė nepateikia jokių jos poziciją pagrindžiančių argumentų, bet akivaizdžiai teikia tiesą neatitinkančias aplinkybes. Nuodo, kad atsakovės atstovas atsakė į pretenziją, tai patvirtina, kad atsakovė neatsisakė bendrauti su ieškove. Pažymi, kad ieškovė teikia bylai nereikšmingus dokumentus, taip apkrauna darbu ir piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis. Pažymi, jog taikius laikinąsias apsaugos priemones ieškovė nesikreipė į antstolį, be to, patikslintu ieškiniu atsisakė reikalavimo dėl delspinigių priteisimo, nors prašydama ieškiniu neteikė nei argumentų, nei skaičiavimų.
3. Ieškovė pateikė dubliką į atsakovės atsiliepimą, kuriuo prašo ieškinį tenkinti. Dubliko motyvų esmė:
3.1. Dėl sutarties aiškinimo ieškovė nurodo, kad atsakovė siekia interpretuoti sutartį paneigdama šalių susitarimo esmę. Nurodo, kad atsakovė klaidina teismą, aiškindama, kad tai brokeriavimo susitarimas – tas atvejis, kai įmonės samdosi agentus, kurie gauna komisinius už parduotą turto vienetą. Atstovavimas parduodant šalių buvo pasirinktas būtent siekiant išplėsti sutarties paslaugų mastą, tai yra neapsiriboti ieškovės tik kaip nekilnojamojo turto agentūros siauromis paslaugomis, o naudotis ieškovės, kaip profesionalės, paslaugomis, kuri savo lėšomis kurs visą strategiją siekiant parduoti butus. Šiuo atveju šalys susitarė dėl 3 procentų atlygio nuo parduodamo turto vertės, kadangi atsakovei nereikėjo rūpintis, kaip bus parduodami butai.
3.2. Dėl tarp šalių susiformavusios praktikos ir šalių sutarties ieškovė nurodo, kad aplinkybė, paneigianti atsakovės teiginius, yra vien faktas, kad atsakovė iš pradžių tinkamai vykdė sutartį, tai yra pripažino sutartį kaip galiojančią ir vykdė joje numatytus įsipareigojimus. Pažymi, kad ieškovė nėra tipinė brokerių įmonė, tai yra įmonė, kuri teikia paslaugas daugybei klientų vienu metu, kurių nekilnojamojo turto objektai vienu metu gali būti pardavinėjami kelių brokerių. Pažymi, kad atsakovės teiginys apie sutarties 2.8 punkto negaliojimą yra niekinis, nes sutartis pasirašyta dviejų profesionalių juridinių asmenų laisva valia ir turi įstatymo galią. Tai nėra vartojimo sutartis, kurios sąlygos galėtų būti pripažintos nesąžiningomis ir negaliojančiomis. Šiuo atveju šalių parašais yra patvirtinta šalių valia, tad bet kokie sutarties punktų nepripažinimo atvejai šiuo atveju yra tik išsisukinėjimas nuo sumokėjimo už paslaugas.
3.3. Dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis ieškovė nurodo, kad ieškovė teisinėmis priemonėmis gina savo teises teisme, todėl tai negali būti laikoma pažeidimu. Ieškovė elgėsi sąžiningai, įvykdė visus įsipareigojimus, bendravo su atsakove ir skyrė jai laiko, žmogiškuosius išteklius, kad rezultatas būtų pastatyto turto objektų pardavimas. Pažymi, kad ieškovė nesiekia papildomai prisiteisti patirtų išlaidų dėl sutarties vykdymo. Šalių sudaryta ginčo sutartimi yra aiškiai susitarta, kad ieškovė visus veiksmus atlieka savo resursais, bet toks susitarimas galimas tik tuo atveju, kai labai aiškiai susitarta, kad už kiekvieną parduotą turto objektą yra sumokamas 3 procentų mokestis nuo pardavimo kainos. Tad už reikalavimą įvykdyti sutartinius įsipareigojimus šaliai negali būti skiriama bauda. Dėl papildomai teikiamų dokumentų nurodo, kad teikė teismui rašytinius įrodymus, kad ji atliko ir papildomas paslaugas atsakovei savo lėšomis, pavyzdžiui, užsakė kadastrinius matavimus, be to, kaip įrodymą apie atsakovės sutarties vykdymą pateikė ir sąskaitas faktūras. Ieškovė teigia, kad nagrinėjamu atveju kyla reali grėsmė, kad atsakovė gali nevykdyti būsimo teismo sprendimo, nes atsakovė renkasi, ar vykdyti įsipareigojimus, ar ne, išimtinai savo nuožiūra, tad aplinkybė, kad atsakovė turi pakankamai turto, nelemia fakto, kad nereikia taikyti laikinųjų apsaugos priemonių.
4. Atsakovė pateikė tripliką, kuriuo prašo ieškovės ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Pagrindiniai tripliko motyvai:
4.1. Dėl tarpininkavimo sutarties aiškinimo atsakovė nurodo, kad neįrodinėjo, ar tarpininkavimo sutartis yra laikytina brokeriavimo. Atsakovės teigimu, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas neskirsto sutarčių į tarpininkavimo ir brokeriavimo. Taigi tarp šalių kilusiame ginče Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl tarpininkavimo sutarties aiškinimo ir taikymo yra aktuali ir reikšminga. Atsakovė teigia, kad ieškovė siekia įtikinti, kad tariamai atliko daug darbo, ir nurodo, jog jos paslaugos apėmė, be kita ko, konsultacijas, sutarčių rengimą, rinkos tyrimų analizę, rekomendacijas dėl nekilnojamojo turto kainų, patarimus dėl butų planų. Tačiau tai tėra neatlygintinos paslaugos, kurias pati prisiėmė ieškovė savo noru. Tarpininkavimo sutarties 2.3 ir 2.4 punktuose yra nurodyta, kokius veiksmus atlieka ieškovė. Tarpininkavimo sutarties 2.4 punkte yra išvardyti veiksmai, kuriuos ieškovė atlieka neatlygintinai, tarp kurių ir ieškovės nurodytos konsultacijos dėl butų kainų, rekomendacijos dėl butų planų. Papildomai pažymi, kad tarpininkavimo sutarties 2.8 punkto nuostata prieštarauja ne tik šalių verslo praktikai, bet ir kasacinio teismo praktikai. Ieškovė neįrodinėjo ir neįrodė, kad pagal analogišką, anksčiau sudarytą atstovavimo parduodant (tarpininkavimo) paslaugų sutartį ieškovė gavo atlygį už visus to projekto parduotus butus. Atsakovės nuomone, ši sutarties nuostata yra negaliojanti.
4.2. Atsakovė dėl atsiskaitymo su ieškove nurodo, kad už visus ieškovės surastus keturių butų pirkėjus atsakovė su ieškove yra atsiskaičiusi. Tai patvirtina atsiliepimo į ieškinį 3 priedas – atsakovės apskaita. Bendra komisinių suma už šiuos keturis butus yra 8117,66 EUR, todėl ši ieškinio reikalavimo dalis absoliučiai nepagrįsta, todėl atmestina. Atsakovė pažymi, kad ieškovė dublike visiškai neįrodinėja, kad už šiuos keturis butus atsakovė yra neatsiskaičiusi, ir nepateikia jokių pagrįstų atsakovės poziciją paneigiančių argumentų. Dubliko dalyje dėl nereikalaujamų sumų ieškovė apskritai rašo su šia atsakovės pozicija nesusijusius dalykus, o kartoja teiginius apie brokeriavimo ir tarpininkavimo paslaugų sutarčių tariamus skirtumus.
4.3. Dėl tarp šalių susiformavusios praktikos atsakovė nurodo, kad atsakovė yra visiškai atsiskaičiusi su ieškove už jos realiai surastus pirkėjus. Nurodo, kad ieškovė nėra pateikusi jokių duomenų, kad atsakovė atsiskaitinėjo ieškovei už pačios atsakovės surastus pirkėjus. Atsakovė teigia, kad ieškovė surado pirkėjus 24 butams iš 45 butų, už kuriuos atsakovė atsiskaičiusi. Ieškovė nereiškė jokių priekaištų ar pretenzijų atsakovei dėl kitų butų, kurių pirkėjus surado ne ieškovė. Pažymi, kad ieškovė žinojo, jog butams tiek (duomenys neskelbtini), tiek ir (duomenys neskelbtini), pirkėjus surado atsakovė be jokio rašytinio ieškovės sutikimo. Tai labai reikšminga aplinkybė, aiškinant tarp šalių susiklosčiusią verslo praktiką.
4.4. Dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis atsakovė nurodo, kad ieškovė nepaneigia atsakovės teiginių, kad ieškovė piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis. Pažymi, kad ieškovės piktnaudžiavimas pasižymi tuo, kad ieškovė reikalauja jau ieškovei sumokėtos 8117,66 EUR sumos, ieškovė klaidina teismą, kad atsakovė nebendradarbiavo su ieškove, ir tuo, kad ieškovė į bylą teikia daug pasikartojančių, su byla nesusijusių dokumentų. Pažymi, kad ieškovė piktnaudžiaudama procesinėmis teisėmis nurodo, kad delspinigių prašys bylos nagrinėjimo metu, tačiau ir dublike reikalavimo nepateikia. Dėl laikinųjų apsaugos priemonių nurodo, kad šis klausimas perduotas apeliaciniam teismui.
5. Ieškovė pateikė atsiliepimą į atsakovės priešieškinį, kuriuo prašo priešieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti iš atsakovės ieškovės naudai visas teismo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovės nesutikimo su priešieškiniu argumentai:
5.1. Dėl ieškovės veiksmų nurodo, kad atsakovė, siekdama paneigti faktą, kad sutartis šalims turi įstatymo galią, kad ir šuo atveju sutarčių buvo laikomasi iki tol, kol atsakovė vienašališkai nusprendė jų nebesilaikyti, nurodo, kad neva pasiūlymas ir pati sutartis yra skirtingi, t. y. nebuvo susitarta dėl išimtinių teisių parduoti. Pažymi, kad ieškovė aiškiai ir nedviprasmiškai susitarė dėl paslaugų. Taip pat aiškiai ir nedviprasmiškai buvo paaiškinta, kad ieškovė nedirba kaip nekilnojamojo turto pardavimo brokerė. Šiuo atveju buvo pasiūlytas paslaugų paketas. Atsakovė, paneigdama savo poziciją, teisingai nurodo, kad ieškovė įsipareigojo rinkodaros ir pardavimo procesų organizavimą vykdyti savo lėšomis. Taip tik dar kartą patvirtinama aplinkybė, kad atsakovė priėmė visą paslaugų paketą, puikiai suprato sutarties visus punktus. Yra absurdiška teigti, kad įmonės vadovas net du kartus pasirašo sutartį jos neskaitydamas ar naudojama kažkokia apgaulę. Juo labiau, kad pripažino sutartinius įsipareigojimus, nes juos iš pradžių vykdė. Pažymi, kad šiuo atveju komercinis pasiūlymas iš pat pradžių suponavo paslaugų paketo teikimą ir jame nėra jokių užslėptų ar klaidinančių sąlygų.
Šalies argumentai
5.2. Ieškovė dėl tarpininkavimo sutarčių 2.8 punkto nurodo, kad šalys yra verslininkai, puikiai suprantantys prisiimamus įsipareigojimus, yra laisvos sudaryti sutartis. Šiuo atveju pasirašytos net dvi analogiškos sutartys dėl skirtingų nekilnojamojo turto objektų pardavimo ir atsakovė buvo patenkinta teikiamomis paslaugomis. Teigia, kad būtent atsakovė piktybiškai ir nesilaikydama sąžiningos verslo etikos nebemoka už suteiktas paslaugas. Atsakovės teiginiai dėl neva susiformavusios kitokios nusistovėjusios praktikos ar dėl neva atsakovės suklaidinimo bei prieštaravimo viešajai tvarkai ar gerai moralei yra niekiniai. Nurodo, kad atsakovė yra pasinaudojusi visomis ieškovės paslaugomis ir teismui yra pateikti priedai, kurie įrodo, kiek darbo, pastangų, žinių, laiko ir finansų prireikė, kad atsakovės pastatyti objektai taptų žinomi ir juos norėtų įsigyti pirkėjai. Nurodo, kad atsakovė piktnaudžiauja padėtimi, nes sutarties 2.8 punktas yra vienintelis ieškovės užmokesčio garantas.
5.3. Ieškovė dėl tarpininkavimo paslaugų sutarčių aiškinimo nurodo, kad ieškovė siekia iškreipti sutarčių esmę ir bando klaidinti teismą remdamasi kitokio pobūdžio sutarties aiškinimu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylose. Teigia, kad, remiantis šalių sudarytos sutarties turiniu (tiek Sutarties 1, tiek Sutarties 2), akivaizdu, kad šios sutarties sudarymo tikslas – atsakovės nekilnojamojo turto pardavimas. Atsakovė, sudarydama šias sutartis, siekė per ieškovę parduoti savo nekilnojamąjį turtą, o ieškovė – už atitinkamą atlyginimą suteikti atsakovei paslaugą – surasti pirkėjus, kurie įsigytų atsakovei priklausantį turtą.
5.4. Ieškovė dėl atsakovės argumentų dėl ieškovės nenuoseklumo ir piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis nurodo, kad laikėsi nuoseklios pozicijos, tačiau dėl didelės apimties ir vėliau pastebėtų įvykusių sandorių prašoma priteisti suma buvo tikslinama. Teigia, kad ieškovė pasinaudojo savo teise nesikreipti į antstolį. Pažymi, kad atsakovės atsiliepimas sujungtas su priešieškiniu.
6. 2019 m. lapkričio 12 d. civilinėje byloje Nr. e2-393-730/2020 (senas bylos Nr. e2-1076-730/2019) atsakovė uždaroji akcinė bendrovė „Aldasta“ pateikė prašymą spręsti klausimą dėl bylos sujungimo su Klaipėdos apygardos teisme nagrinėjama byla Nr. e2-9104-512/2019. Laikinai einančio pareigas Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko 2019 m. lapkričio 24 d. nutartimi nutarta sujungti Klaipėdos apygardos teisme nagrinėjamą civilinę bylą Nr. e2-1076-730/2019 ir Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmuose nagrinėjamą civilinę bylą Nr. e2-9104-512/2019, civilinę bylą Nr. e2-9104-512/2019 prijungiant prie civilinės bylos Nr. e2-1076-730/2019, paliekant bylos numerį e2-1076-730/2019. Klaipėdos apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-9104-512/2019 pateiktas ieškovės akcinės bendrovės „Citadelė“ ieškinys atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Aldasta“, kuriuo prašoma priteisti iš atsakovės 15 088,70 EUR skolos ir delspinigius, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ieškovės naudai ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio pagrindu nurodo aplinkybes, kad:
6.1. Ieškovė dėl faktinių bylos aplinkybių nurodo, kad ieškovė (paslaugų teikėja) ir atsakovė (užsakovė) 2015 m. liepos 27 d. sudarė atstovavimo sutartį, tarpininkaujant parduodant turtą, esantį (duomenys neskelbtini). Sutartimi šalys susitarė, kad ieškovė įsipareigoja teikti atstovavimo parduodant (tarpininkavimo) paslaugas, o atsakovė įsipareigoja už šias paslaugas mokėti. Nurodo, kad ieškovė sąžiningai laikėsi sutartinių įsipareigojimų, sukūrė interneto svetainę, atliko vizualizacijas, maketus reklamai, t. y. buvo padaryti rinkodaros darbai pagal sutartį, kurie buvo naudingi atsakovei, kadangi butai buvo parduoti. Pažymi, kad atsakovė atsiskaitė tik sutartinių įsipareigojimų pradžioje, o vėliau atsakovė nieko nepaaiškinusi nustojo mokėti už suteiktas paslaugas, nors butai yra parduoti. Teigia, kad už parduotą turtą ieškovei priklauso komisinis mokestis, nes ieškovė įdėjo dideles pastangas parduodama atsakovės butus.
6.2 Ieškovė dėl skolos dydžio ir reikalavimo nurodo, kad šiuo atveju atsakovė pasinaudojo ieškovės žiniomis ir darbu parduodama turimą turtą. Teigia, kad šalių sudaryta sutartis yra galiojanti, turtas parduotas sutarties galiojimo metu, ieškovė tinkamai vykdė savo įsipareigojimus, dėl to buvo parduoti beveik visi butai. Pažymi, kad sutartis tarp šalių nebuvo nutraukta, jokio sutikimo parduoti turtą ieškovė nedavė. Teigia, kad pagal sutartį atsakovė yra nesumokėjusi paslaugų teikėjui 15 088,70 EUR komisinio mokesčio.
Atsiliepimas
7. Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškovės ieškinį, pateiktą civilinėje byloje Nr. e2-9104-512/2019, kuriuo prašo ieškovės 2019 m. liepos 27 d. ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, skirti ieškovei 1000 EUR dydžio baudą už piktnaudžiavimą savo procesinėmis teisėmis, 50 procentų šios baudos skiriant atsakovei, priteisti atsakovei iš ieškovės visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagrindiniai atsiliepimo argumentai:
7.1. Atsakovė dėl faktinių aplinkybių nurodo, kad tarpininkavimo sutartimi šalys sutarė, kad ieškovė aktyviai ieškos potencialių pirkėjų atsakovei priklausantiems butams, o ieškovei suradus pirkėją, atsakovė ieškovei mokės už tai komisinį mokestį. Atsakovės nuomone, ieškovei nepriklauso atlyginimas už butus, kuriuos pardavė ne ieškovė. Nurodo, kad Tarpininkavimo sutarties tikslas – parduoti atsakovei nuosavybės teise priklausančius butus. Tarpininkavimo sutarties 2.3.6 punkte ir yra numatyta esminė ieškovės pareiga – aktyviai ieškoti potencialių klientų, jiems teikti su turto pardavimu susijusią informaciją ir atsakymus. Teigia, kad ieškovė prašo atlyginimo už paslaugas, kurių nesuteikė. Pažymi, kad tarpininkavimo sutarties 2.8 punktas ne tik prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai suformuotai praktikai, bet ir tarpininkavimo sutarties sąlygų aiškinimui ir taikymui. Todėl Tarpininkavimo sutarties 2.8 punktas yra niekinis ir negaliojantis.
7.2. Atsakovė dėl ieškovės reikalavimo dėl delspinigių priteisimo ir baudos skyrimo nurodo, kad ieškinio reikalavimo sumą sudaro komisinis mokestis už neva ieškovės suteiktą tarpininkavimo paslaugą atsakovei. Ieškinio dėstomojoje dalyje visiškai nėra užsimenama apie delspinigių reikalavimą, todėl, tikėtina, siekiama išvengti žyminio mokesčio apmokėjimo ir užvilkinti bylos nagrinėjimą. Dėl ieškovės piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis nurodo, kad ieškovė klaidina teismą nurodydama neteisingus duomenis apie šalių bendradarbiavimą, teikia į bylą nesusijusius dokumentus, be to, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones nesikreipė į antstolį dėl jų vykdymo.
8. Nagrinėjant bylą teisme šalių atstovai savo reikalavimus, nesutikimo su reikalavimais motyvus palaikė, iš esmės paaiškino procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes.
Motyvuojamoji dalis
Dėl ieškinio. Ieškinys tenkinamas.
Byloje nustatytos esminės faktinės aplinkybės
9. Vertinant byloje esančių įrodymų visumą, nustatytos faktinės aplinkybės, dėl kurių ginčo byloje nėra. Ieškovė (paslaugų teikėja) ir atsakovė (užsakovė) yra sudariusios dvi sutartis dėl paslaugų teikimo: 2015 m. liepos 27 d. atstovavimo parduodant (tarpininkavimo) paslaugų sutartį dėl nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo ir 2016 m. spalio 17 d atstovavimo parduodant (tarpininkavimo) paslaugų sutartį dėl nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo.
Dėl sutarčių teisinio kvalifikavimo ir galiojimo
10. Byloje tarp šalių nekilo ginčo, jog šalių sudarytas Sutartis Nr. 1 ir Nr. 2 yra pagrindas kvalifikuoti kaip atlygintinų paslaugų sutartis, sudarytas dėl tarpininkavimo paslaugų teikimo parduodant šiose Sutartyse numatytą atsakovės nekilnojamąjį turtą.
11. Tarpininkavimo paslaugų sutartis – viena iš paslaugų sutarčių, kuria pagal CK 6.716 straipsnio 1 dalį viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti.
12. Atsakovė, nesutikdama atsiskaityti su ieškove už tarpininkavimo paslaugas parduodant atsakovės nekilnojamąjį turtą, nurodo, kad atsisakė mokėti ieškovei Sutartimis Nr. 1 ir Nr. 2 sulygtą mokestį už ginčo butus, nes ieškovė, kaip paslaugų teikėja, vykdydama Sutartis, netinkamai vykdė Sutarčių sąlygas ir nepasiekė Sutarčių tikslo – parduoti atsakovės ginčo butus, tai yra surasti pirkėjus, nes ginčo butus atsakovė pardavė savo pastangomis ir veiksmais bei tarpininkaujant uždarajai akcinei bendrovei „Avitera“.
13. Ieškovė įrodinėjo, kad ji įvykdė visus savo Sutartyse numatytus sutartinius įsipareigojimus, tik dėl šių sutartinių įsipareigojimų įvykdymo atsakovės ginčo butai buvo parduoti. Be to, ieškovė įrodinėjo, kad atsakovė pažeidė Sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 2.8 punktą, numatantį, jog atsakovė ieškovei suteikia išskirtinę teisę teikti tokias paslaugas, tai yra ieškovė yra vienintelė paslaugų teikėja, atsakovė gali pasitelkti kitus asmenis arba savarankiškai vykdyti veiksmus, susijusius su šia sutartimi, tik gavusi raštišką ieškovės sutikimą, pažeidus šią sutarties nuostatą atsakovei tenka pareiga sumokėti sulygtą mokestį. Atsakovė priešieškiniu ginčijo šią Sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 nuostatą (2.8 punktas), įrodinėdama, kad ši Sutarčių sąlyga neatitinka susiformavusios šalių verslo praktikos, sudaryta dėl suklydimo, prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei arba buvo pakeista.
14. Kaip matyti (12 ir 13 punktai), byloje tarp šalių kilo ginčas dėl šalių tarpininkavimo paslaugų sutarčių turinio apimties aiškinimo, tarpininkavimo paslaugų sutartį reglamentuojančių materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo. Atsižvelgiant į tai, teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje yra svarbu nustatyti, dėl kokių paslaugų apimties susitarė šalys sudarydamos Sutartis Nr. 1 ir Nr. 2, ar jos vienodai suprato ieškovės teikiamų tarpininkavimo paslaugų turinį, koks buvo šalių elgesys Sutarčių galiojimo metu ir kaip Sutarčių šalys vykdė sutartinius įsipareigojimus.
Žemesnės instancijos teismas
15. Pagal kasacinio teismo jurisprudenciją, kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Be to, aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Teismas turi kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinti šalių valią, išreikštą joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus. Esminiai sutarčių aiškinimo principai, t. y. nagrinėti tikruosius sutarties šalių ketinimus ir aiškinti sutartį sąžiningai, lemia būtinybę aiškinant sutarties sąlygas atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, bet ir įvertinti sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą. Dėl to reikšminga CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288/2010; 2010 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2010; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010).
16. Nors Sutartyse Nr. 1 ir Nr. 2 konkrečiai neįvardyta ieškovės pareiga pasiekti rezultatą – parduoti atsakovės butus, nurodytus Sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 prieduose, tačiau, teismo vertinimu, ginčo Sutarčių esmė, jų turinys, Sutarčių sąlygų tarpusavio ryšys, atsakovės valia, sutarties vykdymas po jos sudarymo leidžia daryti išvadą, kad Sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 sudarymo tikslas – atsakovės nekilnojamojo turto pardavimas. Atsakovė siekė, pasinaudodama ieškovės, kaip verslininkės profesionalės šioje srityje, patirtimi ir pagalba, parduoti savo nekilnojamąjį turtą, o ieškovė siekė, suteikusi paslaugas, dėl kurių būtų faktiškai parduotas turtas, gauti už tai atlyginimą.
17. Šią išvadą (16 punktas) leidžia daryti Sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 objektu esantys ieškovės prisiimti įsipareigojimai atsakovei – ieškovė įsipareigoja teikti atstovavimo parduodant (tarpininkavimo) paslaugas atsakovei parduodant Sutarčių priede nurodytą turtą, šias paslaugas apima nekilnojamojo turto rinkodaros ir pardavimo procesų organizavimas ieškovės lėšomis (Sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 2.1, 2.2 punktai). Sutarties Nr. 1 priede nurodyti atsakovei nuosavybės teise priklausę butai, esantys (duomenys neskelbtini). Sutarties Nr. 2 priede nurodyti atsakovei nuosavybės teise priklausę butai, esantys (duomenys neskelbtini).
18. Šią išvadą (16 punktas) taip pat leidžia daryti Sutartyse Nr. 1 ir Nr. 2 numatyta paslaugų kainos nustatymo ir apmokėjimo tvarka (Sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2.5 punktas), jog ieškovei mokamas mokestis yra trys procentai nuo kiekvieno atskiro turto pardavimo kainos (5.1 punktas), mokesčio sumokėjimo momentas siejamas su faktiniu turto pardavimu (5.4 punktas), atsakovė sumoka ieškovei mokestį, kai parduoda turtą, tai yra pasirašiusi pirkimo–pardavimo sutartį su pirkėju ir gavusi visus pinigus, ieškovė turi teisę gauti mokestį ir po Sutarčių pasibaigimo, jei atsakovė parduoda turtą ieškovės surastam pirkėjui (Sutarčių 5.5 punktas).
19. Šią išvadą (16 punktas) taip pat leidžia daryti Sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 vykdymo aplinkybės, kurių šalys neginčija, jog dėl kitų atsakovės parduotų Sutartyse Nr. 1 ir Nr. 2 numatytų butų atsakovė ieškovei Sutartyse numatytą mokestį sumokėjo.
Žemesnės instancijos teismas
20. Teismo vertinimu, priešingas ginčo Sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 tikslo (16 punktas) aiškinimas neatitiktų CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų bendrųjų teisės principų. Taip pat aiškinant šalių sudarytas ginčo Sutartis priešingai, jog paslaugų Sutartys buvo sudarytos ne tam, kad realiai būtų parduotas atsakovės turtas, šių paslaugų Sutarčių sudarymas prarastų savo tikslinę paskirtį ir neatspindėtų atsakovės kaip nekilnojamojo turto objektų statytojos suinteresuotumo sudaryti šias sutartis – pasinaudojant ieškovės paslaugomis parduoti jos pastatytą nekilnojamąjį turtą.
21. Kaip nustatyta (9 punktas), ieškovė su atsakove buvo sudariusi dvi Sutartis dėl analogiškų paslaugų, tai yra 2015 m. liepos 27 d. atstovavimo parduodant (tarpininkavimo) paslaugų sutartį dėl nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo (Sutartis Nr. 1) ir 2016 m. spalio 17 d atstovavimo parduodant (tarpininkavimo) paslaugų sutartį dėl nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo (Sutartis Nr. 2).
22. 2015 m. liepos 27 d. atstovavimo parduodant (tarpininkavimo) paslaugų sutarties dėl nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo (Sutartis Nr. 1) 8.1 punkte numatyta, kad sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo dienos ir galioja dvejus metus, tai leidžia daryti išvadą, kad sutarties galiojimo terminas buvo numatytas iki 2017 m. liepos 27 d. Be to, Sutarties 8.3 punkte numatyta, kad, nutraukus šią Sutartį ar jai pasibaigus, lieka galioti šios Sutarties nuostatos, susijusios su atsikaitymais tarp šalių pagal šią Sutartį, taip pat visos kitos šios Sutarties nuostatos, kurios, kaip aiškia nurodyta, išlieka galioti po šios Sutarties nutraukimo arba turi išlikti galioti, kad būtų visiškai įvykdyta ši Sutartis.
23. 2016 m. spalio 17 d atstovavimo parduodant (tarpininkavimo) paslaugų sutarties dėl nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo (Sutartis Nr. 2) 8.1 punktu šalys susitarė, kad ši Sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo ir galioja dvejus metus. Sutarties 8.2 punktu šalys susitarė, kad jeigu atsakovė iki sutarties pabaigos likus daugiau nei trims mėnesiams raštu neinformuoja ieškovės kitaip, sutartis laikoma automatiškai pratęsta vieneriems metams. Byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių, jog atsakovė, vadovaudamasi Sutarties Nr. 2 8.2 punktu, raštu informavo ieškovę dėl Sutarties Nr. 2 galiojimo pasibaigimo, tai leidžia daryti išvadą, kad Sutarties Nr. 2 galiojimo terminas buvo numatytas iki 2019 m. spalio 17 d. Be to, kaip ir Sutartyje Nr. 1, Sutarties Nr. 2 8.3 punkte numatyta, kad, nutraukus šią Sutartį ar jai pasibaigus, lieka galioti šios Sutarties nuostatos, susijusios su atsikaitymais tarp šalių pagal šią Sutartį, taip pat visos kitos šios Sutarties nuostatos, kurios, kaip aiškia nurodyta, išlieka galioti po šios Sutarties nutraukimo arba turi išlikti galioti, kad būtų visiškai įvykdyta ši Sutartis.
24. Kaip nustatyta (16 punktas), kadangi atsakovė, pasinaudodama ieškovės paslaugomis, siekė parduoti savo nekilnojamąjį turtą, teismo vertinimu, nustačius, kad ieškovė suteikė paslaugas, tai yra įvykdė savo sutartinius įsipareigojimus, dėl kurių buvo parduotas atsakovės turtas, ieškovė turi teisę už tai gauti atlyginimą.
25. Sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 21.–2.3.8 punktuose šalys susitarė, kokias paslaugas ieškovė įsipareigoja teikti, kad būtų pasiektas sutarties tikslas (16 punktas): išanalizuoti esamą Sutarties priede išvardytų objektų kainodarą ir pateikti atsakovei rekomendacijas, per 2 savaites nuo sutarties pasirašymo dienos parengti reprezentacinę nekilnojamojo turto svetainę, vykdyti rinkodaros kampaniją ir informacijos platinimo kanalais reklamuoti šios Sutarties priede išvardytus objektus, nurodant ieškovės kontaktinius duomenis, per 4 savaites nuo sutarties pasirašymo dienos parengti reklaminį bukletą apie atsakovės parduodamą nekilnojamąjį turtą Sutarties priede išvardytiems objektams ir šiuos reklaminius bukletus išplatinti savarankiškai ir savo nuožiūra, per 2 savaites nuo sutarties pasirašymo dienos parengti Rezervacijos sutarties projektą ir pateikti jį Užsakovui patvirtinti, aktyviai ieškoti potencialių klientų, jiems teikti su turto pardavimu susijusią informaciją ir atsakymus, teikti atsakovei pasiūlymus ir rekomendacijas dėl atsakovės parduodamo turto, su potencialiais pirkėjais vykdyti Sutarties priede išvardyto turto apžiūras. Sutarčių 2.4 punktuose šalys susitarė ir dėl kitokių paslaugų teikimo sutarties tikslui pasiekti, esant papildomam šalių susitarimui raštu.
26. Teismas vertina byloje esančius įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimo taisyklės yra suformuluotos įstatymo ir išplėtotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-368-611/2017).
Žemesnės instancijos teismas
27. Teismo vertinimu, byloje esančių įrodymų visuma sudaro pagrindą padaryti labiau tikėtiną išvadą, kad ieškovė Sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 galiojimo laikotarpiu vykdė savo sutartinius įsipareigojimus, tai yra teikė tarpininkavimo paslaugas, dėl kurių apie atsakovės parduodamą ginčo turtą tapo žinoma atsakovės ginčo turto pirkėjams ir ginčo butai buvo nupirkti šių pirkėjų, apie atsakovės parduodamą turtą be ieškovės tarpininkavimo paslaugų vykdymo turto pirkėjams nebūtų buvę žinoma (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis), tai yra, kaip ir nurodo atsakovė, ginčo butai buvo parduoti ieškovės surastiems pirkėjams. Šią išvadą teismas daro remdamasis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, įvertinęs įrodymus ir nurodomus argumentus (28–37 punktai).
28. Nesutikdama atsiskaityti su ieškove už tarpininkavimo paslaugas parduodant atsakovės nekilnojamąjį turtą, atsakovė nurodė, kad atsisakė mokėti ieškovei Sutartimis Nr. ir Nr. 2 sulygtą mokestį už ginčo butus, nes ieškovė, kaip paslaugų teikėja, vykdydama Sutartis, netinkamai vykdė Sutarčių sąlygas ir nepasiekė Sutarčių tikslo – parduoti atsakovės ginčo butus, tai yra tiesiogiai nesurado ginčo butų pirkėjų, nes ginčo butus atsakovė pardavė savo pastangomis ir veiksmais bei tarpininkaujant uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Avitera“.
29. Tačiau byloje atsakovė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jos įrodinėjamas aplinkybes (28 punktas), tai yra jog atsakovė ar uždaroji akcinė bendrovė „Avitera“ atliko tam tikrus veiksmus, dėjo pastangas, dėl kurių apie atsakovės ginčo parduodamą turtą tapo žinoma atsakovės ginčo turto pirkėjams ir būtent dėl tokių atsakovės ar uždarosios akcinės bendrovės „Avitera“ pastangų ir veiksmų ginčo butai buvo parduoti. Byloje nėra įrodymų, jog atsakovė Sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 galiojimo metu ar po jų pasibaigimo teikė ieškovei tam tikras pretenzijas dėl netinkamo šalių Sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 vykdymo, nors Sutarčių 4.1.2 punkte buvo numatyta, kad atsakovė įsipareigoja bendradarbiauti su ieškove ir informuoti ieškovę apie visus faktus, kurie gali daryti įtakos paslaugų teikimui.
30. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad ginčo butų pirkėjai tiesiogiai kreipėsi į atsakovę ar uždarąją akcinę bendrovę „Avitera“, nesudaro pagrindo pripažinti, kad tokius ginčo butus atsakovė pardavė savo pastangomis ir veiksmais bei tarpininkaujant uždarajai akcinei bendrovei „Avitera“, nes byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių, jog atsakovė ir uždaroji akcinė bendrovė atliko kažkokius veiksmus siekdamos tokio tikslo – parduoti ginčo butus.
31. Atsakovė 2019 m. lapkričio 11 d. (tomas 8, b. l. 1) pateikė rašytinius įrodymus dėl butų (duomenys neskelbtini): atsakovės sąskaitų registrą, PVM sąskaitas faktūras, pagal kurias atsakovė sumokėjo uždarajai akcinei bendrovei „Avitera“, Tarpininkavimo paslaugų, parduodant nekilnojamąjį turtą, teikimo sutartį, atsakovės suvestinę dėl uždarosios akcinės bendrovės „Avitera“ parduotų butų. Tačiau, teismo vertinimu, šie įrodymai, pagrindžiantys mokesčio sumokėjimą uždarajai akcinei bendrovei „Avitera“, nepagrindžia, jog uždaroji akcinė bendrovė „Avitera“ suteikė tarpininkavimo paslaugas, dėl kurių apie atsakovės ginčo parduodamą turtą tapo žinoma atsakovės ginčo turto pirkėjams ir dėl to ginčo butai pagal Sutartį Nr. 1 buvo parduoti uždarosios akcinės bendrovės „Avitera“ pastangomis.
32. 2015 m. birželio 15 d. atsakovė su uždarąja akcine bendrove „Avitera“ buvo sudariusi Tarpininkavimo paslaugų, parduodant nekilnojamąjį turtą, teikimo sutartį iš esmės dėl to paties tikslo kaip ir su ieškove – pasinaudodama uždarosios akcinės bendrovės „Avitera“ paslaugomis siekė parduoti gyvenamąsias ir negyvenamąsias patalpas (duomenys neskelbtini). Sutarties 3.1 punkte buvo numatytos paslaugos, kurias uždaroji akcinė bendrovė „Avitera“ buvo įsipareigojusi suteikti, siekiant parduoti atsakovei priklausantį nekilnojamąjį turtą: konsultavimas dėl objekto kainos ir sandorio sudarymo, objekto reklamavimas leidžiamuose leidiniuose, interneto svetainėje, reklama spaudoje, komercinių pasiūlymų teikimas tikslinėms pirkėjų grupėms, objektų apžiūrų organizavimas ir kitas paslaugas. Šių paslaugų atlikimą pagrindžiančių įrodymų byloje nepateikta.
33. Liudytojas J. A., buvęs UAB „Avitera“ darbuotojas, 2020 m. birželio 16 d. teismo posėdyje parodė, kad parduodant atsakovės turtą reklama buvo UAB „Aldasta“, kas uždėjo reklamą, nežino, UAB „Citadelė“ puslapyje pasižiūrėdavo, kas parduota, UAB „Citadele“ puslapyje galėjai matyti, kas rezervuota, kas ne, tai buvo vienintelė svetainė (2020 m. birželio 16 d. teismo posėdžio garso įrašas), nors pagal su atsakove sudarytą sutartį (33 punktas) uždaroji akcinė bendrovė buvo įsipareigojusi reklamuoti atsakovės turtą pati tiek įvairiuose leidiniuose, tiek savo sukurtoje interneto svetainėje. Liudytojas J. A. taip pat parodė, kad negali patvirtinti, jog ginčo butus (duomenys neskelbtini), pardavė būtent uždaroji akcinė bendrovė „Avitera“, ne tik jis, bet ir kiti uždarosios akcinės bendrovės „Avitera“ agentai pardavinėjo butus (2020 m. birželio 16 d. teismo posėdžio garso įrašas).
34. Ieškovė 2020 m. birželio 5 d. teismo posėdyje pateikė duomenis apie suteiktas paslaugas pagal Sutartis Nr. 1 ir Nr. 2 (8 tomas, b. l. 147–150), nurodydama, kokias konkrečias paslaugas teikė atsakovei siekdama parduoti atsakovės nekilnojamąjį turtą, pagrindė šias aplinkybes byloje esančiais įrodymais, pateikė paaiškinimus (2020 m. birželio 5 d. teismo posėdžio garso įrašas 10.49.40– 13.27.31), iš kurių matyti, kad ieškovė Sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 galiojimo laikotarpiu iš esmės teikė Sutartyse numatytas paslaugas.
35. Atsakovės atstovas A. D. 2020 m. birželio 8 d. teismo posėdyje paaiškino, kad sutinka, jog ieškovės tam tikros nurodomos paslaugos (34 punktas) buvo suteiktos (2020 m. birželio 8 d. teismo posėdžio garso įrašas 10.50.31–14.17.44). Paaiškino, kad pagal Sutartį Nr. 1 buvo suteiktos paslaugos: sukurtas projekto pavadinimas, sukurtas projekto logotipas, projekto tinklalapio dizainas ir programavimas, lankstinukų kūrimas ir platinimas, skelbimai dienraštyje „Klaipėda“, reklaminių stendų maketavimas, gamyba ir įrengimas objekte, namo butų perplanavimas, butų interjero projektų rengimas, vidaus medžiagų parinkimas ir užsakymai, kainodaros sudarymas ir koregavimas, apžiūrų su potencialiais pirkėjais vykdymas, informacijos teikimas notarams dėl pirkimo–pardavimo sutarčių, informacijos teikimas klientams, namo aukšto numerių lentelių sukūrimas ir dizainas, jų gamyba. Paaiškino, kad pagal Sutartį Nr. 2 buvo suteiktos paslaugos: sukurtas projekto pavadinimas, sukurtas projekto logotipas, projekto tinklalapio dizainas ir programavimas, reklaminių stendų maketavimas, gamyba ir įrengimas objekte, namo ir butų fotografavimas ir retušavimas, namo aukšto numerių lentelių sukūrimas ir dizainas, jų gamyba, kainodaros sudarymas ir koregavimas, informacijos teikimas notarams dėl butų pirkimo–pardavimo.
36. Atsakovės atstovas A. D. 2020 m. birželio 5 d. teismo posėdyje paaiškino, kad nuo 2018 m. gegužės mėnesio ieškovė jokių veiksmų pagal Sutartis neatliko, ieškovė atsirado rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais (2020 m. birželio 5 d. teismo posėdžio garso įrašas 14.44.16). Ieškovė 2020 m. birželio 7 d. (tomas 8, b. l. 151–152 ) pateikė įrodymus, pagrindžiančius šalių susirašinėjimą po 2018 m. gegužės mėnesio, susirašinėjimą su klientas, reklamos ataskaitas po 2018 m. gegužės mėnesio, paneigiančius atsakovės atstovo nurodytas aplinkybes ir patvirtinančius Sutarties Nr. 2 vykdymą jos galiojimo laikotarpiu ir po pasibaigimo, o Sutartis Nr. 1 tuo metu jau negaliojo.
37. Liudytoja J. A., dirbusi pas ieškovę (duomenys neskelbtini) m., 2020 m. birželio 16 d. teismo posėdyje parodė (2020 m. birželio 16 d. teismo posėdžio garso įrašas 10.45.24–10.46.43), kad jai buvo žinoma apie ieškovės tam tikrų sutartinių įsipareigojimų vykdymą pagal ieškovės 2020 m. birželio 5 d. teismo posėdyje pateiktus duomenis dėl atliktų paslaugų pagal Sutartis Nr. 1 ir Nr. 2, patvirtino tam tikrų ieškovės nurodomų paslaugų suteikimą. Liudytojas J. A., uždarosios akcinės bendrovės „Avitera“ buvęs darbuotojas, 2020 m. birželio 16 d. teismo posėdyje parodė, kad ieškovė pakeitė namo projektą, pakoregavo kainas (2020 m. birželio 16 d. teismo posėdžio garso įrašas).
38. Kadangi, teismo vertinimu (28–37 punktai), ieškovė įrodė, kad Sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 galiojimo laikotarpiu vykdė savo sutartinius įsipareigojimus, tai yra teikė tarpininkavimo paslaugas, dėl kurių apie atsakovės parduodamą ginčo turtą tapo žinoma atsakovės turto pirkėjams ir ginčo butai buvo nupirkti šių pirkėjų, tai yra ieškovės surastų pirkėjų, o apie atsakovės parduodamą turtą be ieškovės tarpininkavimo paslaugų vykdymo ginčo turto pirkėjams nebūtų buvę žinoma, sprendžiama dėl sumokėjimo ieškovei pagal Sutartis Nr. 1 ir Nr. 2. Paslaugų teikimo sutartis yra dvišalė, todėl vienai sutarties šaliai – paslaugos teikėjui – įvykdžius sutartyje nustatytą įsipareigojimą, kitai sutarties šaliai – klientui – atsiranda pareiga sumokėti už suteiktas paslaugas.
39. CK 6.720 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paslaugų kaina nustatoma šalių susitarimu ir po sutarties sudarymo gali būti keičiama tik sutartyje nustatyta tvarka ir atvejais. Pagal šio straipsnio 3 dalį, suteikiamas paslaugas klientas apmoka sutartyje nustatytu laiku ir tvarka; jeigu sutartis nenustato ko kita, klientas privalo sumokėti visą kainą, kai visos paslaugos pagal sutartį yra suteiktos; šalių susitarimu dalis kainos gali būti sumokėta sutarties sudarymo metu ar sutartu laiku vėliau, o visiškai atsiskaitoma, kai paslaugų teikėjas įvykdo sutartį.
40. Sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 5.1 punkte buvo numatyta, kad užsakovas (atsakovė) įsipareigoja sumokėti paslaugų teikėjui (ieškovei) komisinį mokestį už suteiktas paslaugas, kuris yra lygus 3,00 proc. (trys procentai) nuo kiekvieno atskiro turto pardavimo kainos (įskaitant pardavimo kainos PVM), pridedant galiojančio dydžio PVM. Byloje tarp šalių neiškilo ginčo dėl ieškovės prašomo priteisti įsiskolinimo dydžio, todėl teismas pripažįsta, kad ieškovės prašomo įsiskolinimo dydis yra pagrįstas, ir priteisiama ieškovei iš atsakovės 19 049,03 EUR skolos pagal Sutartį Nr. 1 ir 44 983,91 EUR skolos pagal Sutartį Nr. 2, iš viso 64 032,94 EUR (CK 6.720 straipsnis).
41. Kadangi atsakovė pažeidė prievolių įvykdymo terminus, iš atsakovės priteisiamos 6 procentų dydžio metinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (CK 6.37 straipsnis, 6.210 straipsnio 2 dalis). Ieškovei iš atsakovės priteisiamos palūkanos nuo 19 049,03 EUR sumos nuo 2019 m. rugpjūčio 1 d., o nuo 44 983,91 EUR sumos – nuo 2019 m. balandžio 29 d.
42. Kadangi teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, nenustatė, jog ginčo butai buvo parduoti atsakovės ar kito asmens veiksmais ir pastangomis, todėl pagal Sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 2.8 punktą buvo reikalinga kreiptis į ieškovę dėl sutikimo, darytina išvada, kad atsakovė šio Sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 2.8 punkto nepažeidė, todėl civilinė atsakomybė šiuo pagrindu atsakovei netaikytina (CK 6.205 straipsnis, 6.245 straipsnis).
Dėl priešieškinio. Priešieškinis atmestinas
43. Atsakovė pateikė patikslintą priešieškinį (tekstas viename procesiniame dokumente su atsiliepimu į ieškovės patikslintą ieškinį), kuriuo prašo pripažinti 2015 m. liepos 27 d. (Sutartis Nr. 1) ir 2016 m. spalio 17 d. (Sutartis Nr. 2) atstovavimo parduodant (tarpininkavimo) paslaugų sutarčių 2.8 punktus negaliojančiais arba pripažinti, kad 2015 m. liepos 27 d. ir 2016 m. spalio 17 d. atstovavimo parduodant (tarpininkavimo) paslaugų sutarčių 2.8 punktai buvo pakeisti, ir bet kuriuo atveju skirti ieškovei 1000 EUR dydžio baudą už piktnaudžiavimą savo procesinėmis teisėmis, 50 procentų šios baudos skiriant atsakovei; priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
44. Atsakovė reiškia reikalavimą pripažinti 2015 m. liepos 27 d. ir 2016 m. spalio 17 d. atstovavimo parduodant (tarpininkavimo) paslaugų sutarčių 2.8 punktus negaliojančiais, nes jie neatitiko šalių susiformavusios verslo praktikos, prieštaravo viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 straipsnis), buvo sudaryti dėl suklydimo (CK 1.90 straipsnis).
45. Spręsdamas šalių ginčą dėl sandorių negaliojimo, teismas atsižvelgia, jog kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis yra ne tik siekti, kad būtų užtikrintas sandorių teisėtumas. Kartu šiuo institutu siekiama užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo prieštarautų stabilumo tikslui, neatitiktų sutarties laisvės, nesikišimo į privačius santykius, teisinio apibrėžtumo, taip pat teisingumo ir protingumo principų (CK 1.2, 1.5 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2013; 2012 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-232/2012).
46. Vadovaujantis CK 6.154 straipsnio 1 dalimi, sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę.
47. Šiame kontekste svarbu pažymėti, kad šalių teisė susitarti dėl sutarties sąlygų gali būti ribojama tik išimtiniais atvejais nustatytais įstatymuose (CK 6.156 straipsnis), ir nors ji gali būti apribota remiantis ir bendraisiais teisės principais, tačiau tokiais atvejais šių principų pažeidimas turi būti akivaizdus. CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas, kuris reiškia, kad šalys gali laisvai sudaryti sutartis, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, yra privaloma ir turi būti vykdoma (CK 6.189 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnis).
48. Vienas iš pagrindų, kuriais remiasi civilinė teisė, kartu ir sutarčių teisė, yra asmenų laisvė turtiniuose santykiuose. CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas principas, kad civilinių santykių teisinis reglamentavimas remiasi ir sutarties laisve, taip pat reiškia, kad šio principo turi laikytis ir teismai, aiškindami ir taikydami šalių sudarytas sutartis. Sutarties laisvės principas sudarant sutartį yra tinkamai įgyvendinamas, jeigu civilinių teisinių santykių subjektai yra lygiavertėje padėtyje. Jeigu kuris nors šių santykių subjektas dominuoja kito atžvilgiu, gali kilti abejonių dėl sutarties šalių lygybės nustatant sutarties sąlygas, išskyrus atvejus, kai šios sąlygos nustatytos imperatyviosios teisės normų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-579/2008).
Žemesnės instancijos teismas
49. Teismo vertinimu, šiuo atveju šalys sudarant Sutartis Nr. 1 ir Nr. 2 kaip civilinių teisinių santykių subjektai buvo lygiavertėje padėtyje, nes abi šalys yra verslininkai, savo srities profesionalai, atsakovė turi didelę nekilnojamojo turto projektų vystymo ir jų realizavimo patirtį.
50. Sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 2.8 punkte numatyta, kad užsakovas (atsakovė) paslaugų teikėjui (ieškovei) suteikia išskirtinę teisę teikti tokias paslaugas, tai yra paslaugų teikėjas (ieškovė) yra vienintelis paslaugų teikėjas. Užsakovas (atsakovė) gali pasitelkti kitus asmenis arba savarankiškai vykdyti veiksmus, susijusius su šia sutartimi, tik gavęs raštišką paslaugų teikėjo (ieškovės) sutikimą. Pažeidus šią nuostatą paslaugų teikėjas (ieškovė) įgyja teisę į visus 5 punkte numatytus mokėjimus.
51. Teismo vertinimu, Sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 2.8 punkto sąlygos yra išdėstytos aiškiai ir nedviprasmiškai, kaip to reikalauja CK 6.720 straipsnis. Teismas nesutinka su atsakovės Sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 2.8 punkto aiškinimu, jog tokiu būdu atsakovei buvo apribota teisė realizuoti jai nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą. Teismo vertinimu, Sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 2.8 punktuose toks draudimas nenumatytas, o atsakovė esant aplinkybėms, tai yra jei atsakovė pageidauja pati teikti tokio pobūdžio paslaugas ar jas teiktų kitas asmuo, prisiėmė įsipareigojimą informuoti apie tai ieškovę ir gauti ieškovės sutikimą. Iš viešojoje erdvėje esančių duomenų matyti, jog šalys, sudarydamos tokio pobūdžio paslaugų sutartis, sutartyse numato sąlygą, kad jei klientui atsiranda poreikis kreiptis į trečiuosius asmenis dėl Sutarties objekto, klientas apie tai turi pranešti paslaugos teikėjui, tai yra verslo praktikoje tokia nuostata taikoma. Šią aplinkybę patvirtino ir byloje kaip liudytoja apklausta M. S., parodydama, jog ji teikia rinkodaros paslaugas įvairioms įmonėms ir verslo praktikoje yra sudaromos sutartys su tokio pobūdžio išskirtine sąlyga, kaip numatyta šalių Sutartyse Nr. 1 ir Nr. 2 (2020 m. rugpjūčio 14 d. teismo posėdžio garso įrašas, 11.16.15–11.35.28).
52. Šiuo atveju šalių ginče dėl sandorių dalies pripažinimo negaliojančia galioja bendrosios įrodinėjimo taisyklės, pagal kurias pareiga įrodyti sandorių dalies negaliojimo pagrindus tenka atsakovei. Teismo vertinimu, vertinant byloje esančių įrodymų visumą, atsakovė turėdama pareigą įrodyti sandorių negaliojimo pagrindus šios pareigos neįvykdė (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis), todėl pripažinti negaliojančiais Sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 2.8 punktus nėra įstatymo numatyto pagrindo.
Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu kaip neatitinkančio šalių verslo praktikos
53. Nagrinėjamoje civilinėje byloje atsakovė įrodinėjo, kad Sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 2.8 punktas neatitiko tarp šalių susiformavusios verslo praktikos, todėl ieškovė neturi pagrindo remtis šia nuostata, ši nuostata nebuvo atskleista iki sudarant Sutartis Nr. 1 ir Nr. 2, šalys ja niekada nesivadovavo, ši sąlyga į Sutartis Nr. 1 ir Nr. 2 buvo įtraukta apgaulės būdu, nes, atsakovės vertinimu, ieškovė šią sąlygą turėjo nurodyti komerciniame pasiūlyme. Atsakovė, įrodinėdama šias aplinkybes, nenurodė jas atitinkančio sandorio negaliojimo pagrindo. Kaip matyti, atsakovė šiomis aplinkybėmis įrodinėjo ieškovės nesąžiningus veiksmus sudarant ginčo Sutartis Nr. 1 ir Nr. 2, kuriuos nustačius būtų pagrindas pripažinti Sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 2.8 punktą prieštaraujančiu imperatyvioms įstatymo nuostatoms (CK 1.5 straipsnis, 1.80 straipsnis).
54. Iš šalių paaiškinimų, byloje esančių įrodymų nustatyta, kad, sudarant Sutartis Nr. 1 ir Nr. 2, komercinį pasiūlymą ieškovė pateikė atsakovei tik prieš Sutarties Nr. 1 sudarymą (tomas 7, b. l. 64). Iš komercinio pasiūlymo turinio matyti (7 tomas, b. l. 64), kad ieškovė komerciniame pasiūlyme nebuvo nurodžiusi sutarties 2.8 punkto nuostatų. Teismas nesutinka su atsakovės vertinimu, jog ieškovė tokiais veiksmais apgaulės būdu į Sutartis Nr. 1 ir Nr. 2 įtraukė 2.8 punktą, kadangi komerciniu pasiūlymu pateikiama bendra informacija apie siūlomą prekę, paslaugą, jos kainą, tai nėra konkrečių sutarties sąlygų įvardijimas priešingai šaliai, dėl konkrečių sutarties sąlygų šalys susitaria sudarydamos sutartį. Kaip matyti, komerciniame pasiūlyme nėra atspindėtos ir kitos Sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 sąlygos, pavyzdžiui, sąlygos dėl teikiamų paslaugų apmokėjimo tvarkos. Atsakovė turėjo galimybę sudarant Sutartis Nr. 1 ir Nr. 2 derėtis dėl sutarties sąlygų. Be to, sudarant Sutartį Nr. 2, atsakovė jau buvo sudariusi Sutartį Nr. 1, kurioje šalys jau buvo susitarusios dėl 2.8 punkto. Todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo pripažinti ieškovės veiksmus, sudarant Sutartis Nr. 1 ir Nr. 2, nesąžiningais, dėl to pripažinti Sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 2.8 punktą negaliojančiu (CK 1.5 straipsnis, 1.80 straipsnis).
Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu kaip prieštaraujančio viešajai tvarkai ir gerai moralei
55. Nagrinėjamoje civilinėje byloje ginčas kilo ir dėl šalių sudarytų Sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 2.8 punkto pripažinimo negaliojančiu dėl prieštaravimo viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 straipsnis). Atsakovė nurodė, kad šiuo atveju Sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 2.8 punkto nuostatos prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, nes šis punktas suteikia teisę ieškovei gauti atlyginimą už nesuteiktas paslaugas.
56. CK 1.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Viešoji tvarka apima pagrindinius principus, kuriais grindžiama valstybės teisinė sistema, o principai įtvirtinti Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose. Sandorio turinys geros moralės požiūriu vertintinas pagal moralės vertybių (gėrio ir blogio, sąžiningumo ir nesąžiningumo) sampratą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187-421/2017).
57. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad, nagrinėjant civilines bylas dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pagal CK 1.81 straipsnį, labai svarbią reikšmę turi sutarties šalių ketinimai. Pagal CK 1.81straipsnio prasmę, turi būti įrodyta, kad pagrindinis sutarties šalių ketinimas buvo nukreiptas į tikslo, prieštaraujančio viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekimą. Tokius šalių ketinimus, jeigu jie nėra akivaizdūs, privalo įrodyti sutartį ginčijantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-546-915/2015).
Žemesnės instancijos teismas
58. Teismo vertinimu, atsakovės nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo padaryti išvadą, kad ieškovė ginčijamu 2.8 punktu turėjo pagrindinį ir vienintelį ketinimą, nukreiptą į tikslo, priešingo viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekimą. Pats faktas, jog šalims susitarus, kad paslaugas teikia ieškovė, o jei atsakovė pageidauja pati teikti tokio pobūdžio paslaugas ar jas teiktų kitas asmuo, atsakovė prisiima įsipareigojimą informuoti apie tai ieškovę ir gauti ieškovės sutikimą, niekaip savaime neprieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, nes nesuteikia teisės ieškovei gauti atlyginimo už nesuteiktas paslaugas, o tik atsakovei pačiai neįvykdžius savo prisiimto sutartinio įsipareigojimo (informuoti ieškovę) tokia teisė ieškovei atsiranda, tai yra atsakovės sutartinių įsipareigojimų nevykdymo pasekmė. Taigi, atsakovės argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad Sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 2.8 punktas prieštarauja viešajai tvarkai ir (ar) gerai moralei (CK 1.81 straipsnis).
Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl atsakovės esminio suklydimo
59. Nagrinėjamoje civilinėje byloje ginčas kilo ir dėl šalių sudarytų Sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 2.8 punkto pripažinimo negaliojančiu ir dėl esminio suklydimo (CK 1.90 straipsnis). Atsakovės nuomone, aplinkybės, jog pagal pirmiau sudarytą Sutartį Nr. 1 ieškovė nereiškė jokių pretenzijų dėl 2.8 punkto taikymo, nepaisant to, kad ir pati atsakovė tiesiogiai susirasdavo pirkėjų, tai yra ieškovė neprieštaravo, jog Sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 2.8 punktas nėra vykdomas, ieškovė žinojo, kad Sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 2.8 punktas nėra vykdomas abiejų sutarčių galiojimo metu, ieškovė konkliudentiniais veiksmais patvirtino, kad Sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2.8 punktas nėra taikomas, ieškovė tik po daugiau nei trejų metų nuo Sutarčių sudarymo pareiškė, kad turi būti taikoma Sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 2.8 punkto nuostata, nors dauguma butų pagal abi sutartis buvo parduoti gerokai anksčiau, įrodo, kad atsakovė buvo suklaidinta sudarant susitarimą dėl Sutarčių Nr. ir Nr. 2 2.8 punkto. Ieškovės vertinimu, nėra pagrindo pripažinti atsakovę suklaidinta, kai atsakovė jau yra pasinaudojusi visomis ieškovės suteiktomis paslaugomis, atsakovė neteikė ieškovei jokių pretenzijų, ieškovė įdėjo daug pastangų vykdydama šalių sudarytas Sutartis Nr. 1 ir Nr. 2.
60. CK 1.90 straipsnyje nustatyta galimybė pripažinti sandorį negaliojančiu iš esmės suklydus. CK 1.90 straipsnyje yra įtvirtinta, jog dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, kad suklydimas buvo esminis. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus jo sudarymo metu (CK 1.90 straipsnio 2 dalis). Analogiška nuostata yra įtvirtinta ir UNIDROIT principų 3.2.1 straipsnyje, kuriame suklydimas apibūdinamas kaip klaidingas faktų ar teisės normų, esančių sutarties sudarymo metu, suvokimas. Suklydimas turi esminę reikšmę, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 straipsnio 4 dalis). Tokia esminio suklydimo samprata pateikta ir UNIDROIT principų 3.2.2 straipsnyje.
61. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suklydimas taip pat yra suprantamas kaip neteisingas sudaromo sandorio suvokimas; suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio nebūtų sudaręs. Dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, kad suklydimas buvo esminis, t. y. konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009; 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2014).
62. Konkrečiu atveju vertinama, ar taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Konkretaus sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos; dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalį, jeigu tai yra fizinis asmuo, tai tokio asmens amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014; 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2014; 2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23-248/2015; 2015 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188-687/2015; 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, 2016 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13-969/2016, 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-515-1075/2018).
63. Be to, formuojama teismų praktika, kad suklydimo nėra pagrindo vertinti kaip turinčio esminę reikšmę, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 straipsnio 5 dalis). Taigi tais atvejais, kai suklydimas yra tik suklydusios sandorio šalies neapgalvotos rizikos ar neatsargumo rezultatas, pripažinti sutartį negaliojančia nėra teisinio pagrindo, nes tokiu atveju šalies suklydimo negalima pateisinti. Toks vertinimas siejamas su tuo, kad tokiu atveju suklystama dėl pačios šalies kaltės, todėl sandorio pripažinimas negaliojančiu prieštarautų kitos sandorio šalies interesams, kuri pasikliovė priešingos šalies ketinimais, pagrįstai tikėdamasi, jog tie ketinimai išreiškia tikrąją šalies valią. Analogiškai, jeigu sandoris, atsižvelgiant į jo prigimtį, yra rizikingas, tai sandorio šalis, prisiimdama galimą riziką, kartu praranda ir teisę vėliau tą sandorį ginčyti remdamasi suklydimu. Nurodytos vertinimo gairės lemia tai, kad ir teisių, ir pareigų, atsirandančių sandorio pagrindu, klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu tas klaidingas įsivaizdavimas įvyko dėl pačios sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Šalies elgesys gali būti kvalifikuojamas kaip suklydimas tik tuo atveju, jeigu analogiškomis aplinkybėmis apdairus ir atidus žmogus būtų sudaręs sandorį tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir suklydusi šalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2014; 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524-686/2016; 2017 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113-219/2017).
64. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą, formuojamą teismų praktiką (60–63 punktai), vertinant atsakovės nurodytus argumentus, kuriais ji grindžia suklydimą bylos konkrečių aplinkybių kontekste, atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybes, sandorio šalis, sudarymo kitus reikšmingus kriterijus, sprendžiant dėl atsakovės suklydimo, nėra pagrindo pripažinti, jog yra teisiniai pagrindai teigti, jog dėl Sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 2.8 punkto buvo susitarta dėl esminio suklydimo. Šią išvadą teismas daro, toliau vertindamas nustatytas aplinkybes ir argumentus (65–68 punktai).
65. Kaip matyti, tiek teisinis reglamentavimas, tiek formuojama praktika šalių esminio suklydimo faktą iš esmės sieja su paties sandorio sudarymo momentu, o atsakovė įrodinėdama esminio sulydimo faktą iš esmės jį sieja su jau pačių sandorių faktinio vykdymo aplinkybėmis (59 punktas).
66. Byloje abi šalys yra privatūs juridiniai asmenys, verslininkai, savo srities profesionalai, siekiantys pelno, todėl jiems keliami didesni rūpestingumo ir atidumo standartai vykdant veiklą. Atsakovė yra didelę verslo patirtį turinti įmonė verslo srityje, kurioje iškilo ginčas. Kaip matyti iš šalių paaiškinimų, byloje esančių įrodymų, tarp šalių vyko derybos dėl Sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 sudarymo. Prieš sudarant Sutartį Nr. 1, ieškovė atsakovei pateikė komercinį pasiūlymą (7 tomas, b. l. 64). Ieškovė pateikė elektroninius laiškus, iš kurių matyti, kad Sutarties Nr. 1 projektas atsakovei išsiųstas 2015 m. liepos 16 d., Sutartis Nr. 1 sudaryta 2015 m. liepos 27 d., o Sutarties Nr. 2 projektas išsiųstas atsakovei 2016 m. spalio 10 d., o Sutartis Nr. 2 sudaryta 2016 m. spalio 17 d. Teismo vertinimu, šios aplinkybės sudaro pagrindą padaryti išvadą, kad atsakovė, kaip didelę patirtį turinti verslininkė, turėjo pakankamai laiko elgdamasi atidžiai ir rūpestingai išsiaiškinti sudaromų Sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 sąlygas, jas apsvarstyti ir spręsti dėl tokios sutarties teisinių padarinių jos vykdomam verslui. Neišmanydama Sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 2.8 punkto teisinės prasmės ir padarinių, dėl jų abejodama, elgdamasi atidžiai ir rūpestingai, turėjo laiko ir galimybę pasikonsultuoti su teisininkais arba apskritai susilaikyti nuo tokių veiksmų atlikimo, to nepadarius yra pagrindas pripažinti, jog veikė savo rizika, todėl jai turėtų tekti ir dėl šio punkto atsiradusios teisinės pasekmės.
67. Atsakovės atstovas A. D. 2020 m. birželio 5 d. teismo posėdyje (2020 birželio 5 d. teismo posėdžio garso įrašas 15.09.23–15.10.04), 2020 m. birželio 8 d. teismo posėdyje (2020 m. birželio 8 d. teismo posėdžio garso įrašas 13.57.05) paaiškino, kad abiem atvejais Sutarčių neskaitė, sutartį perskaitė, kai įvyko konfliktas. Akivaizdu, kad apdairus ir atidus verslininkas, atsižvelgiant į ginčo Sutarčių sąlygas, kad ieškovei įvykdžius sutartį atsakovei tektų pareiga sumokėti pakankamai didelio dydžio sumas, neperskaitęs Sutarčių nebūtų pasirašęs.
68. Teismo vertinimu, esant nustatytoms aplinkybėms (65–67 punktai), Sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 2.8 punkto nėra teisinio pagrindo pripažinti kaip sudaryto dėl esminio suklydimo (CK 1.91 straipsnis), nes labiau tikėtina išvada, kad tai yra atsakovės nepakankamo rūpestingumo, neatsargumo rezultatas, o tokiu atveju šalies suklydimas nėra pateisinamas. Esant tokioms aplinkybėms (65–67 punktai), Sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 2.8 punkto pripažinimas negaliojančiu dėl esminio suklydimo prieštarautų ieškovės interesams, nes atsakovės Sutarčių pasirašymas sudarė pakankamą pagrindą ieškovei pagrįstai tikėtis, kad atsakovė Sutartis Nr. 1 ir Nr. 2 perskaitė ir jas pasirašydama išreiškė tikrąją savo valią. Todėl teismas nusprendžia, kad atsakovės argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad Sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 2.8 punktas sudarytas dėl suklydimo (CK 1.90 straipsnis).
Dėl Sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 2.8 punkto pakeitimo
69. Sutarties laisvės principas garantuoja asmenims teisę ne tik, laikantis įstatymo reikalavimų, sudaryti sutartį, bet ir keisti jos sąlygas (CK 6.223 straipsnio 1 dalis).
70. Atsakovė įrodinėjo, kad Sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 2.8 punkto nuostata šalių konkliudentiniais veiksmais buvo pakeista taip: užsakovas gali pasitelkti kitus asmenis arba savarankiškai vykdyti veiksmus, susijusius su šia sutartimi, tai yra šalys susitarė, kad jokio ribojimo atsakovei tiesiogiai pasitelkti trečiuosius asmenis ar ieškoti klientų pačiai nebuvo numatyta.
71. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad savo elgesiu (konkliudentiniais veiksmais) šalys gali pakeisti raštu sudarytos sutarties turinį, jeigu tai atitinka jų ketinimus. Siekdamos, kad toks elgesys nebūtų įvertintas kaip rašytinės sutarties pakeitimas, šalys gali įtraukti į sutartį jos pakeitimą ribojančią išlygą, t. y. susitarti, kad rašytinė sutartis gali būti pakeista, papildyta ar nutraukta tik raštu (CK 6.183 straipsnio 1 dalis). Tačiau net ir tada viena sutarties šalis dėl savo elgesio gali prarasti teisę remtis tokia sutarties išlyga, jeigu kita sutarties šalis atitinkamai veikė, remdamasi pirmosios elgesiu (CK 6.183 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-552/2012).
72. Sprendžiant, ar konkretūs šalies elgesio faktai pripažintini pagrindu taikyti CK 6.183 straipsnio 2 dalį, yra būtina nustatyti tokias aplinkybes: 1) šalių elgesiu turi būti išreikštas abiejų sutarties šalių bendras ketinimas dėl sutarties keitimo ar nekeitimo, jų consensus ad idem (šalių surastas sutarimas, bendra nuomonė), o ne tik vienai šalių priimtinas sutarties elgesio vertinimo variantas, nes priešingu atveju, kitai šaliai pažeidžiant sutarties laisvės principą, būtų primetamos sąlygos, dėl kurių ji nesutinka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2009; 2012 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2012); 2) šalių valia (veiksmai) pakeisti sutarties sąlygas turi būti aiški ir nedviprasmiška. Tokį teisiškai reikšmingą sutarties šalių elgesį gali patvirtinti įvairios sutarties vykdymo aplinkybės. Esant ginčui, ar šalys savo elgesiu pakeitė sutarties sąlygas, teismai turi vertinti, ar šalys savo elgesiu pakeitė sutarties sąlygą ir kaip konkrečiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-414-706/2016, 27 punktas).
Žemesnės instancijos teismas
73. Esant nurodytam teisiniam reglamentavimui, formuojamai teismų praktikai (69 punktas, 71 ir 72 punktai), darytina išvada, kad pagrindas pripažinti, jog tam tikros šalių sudarytų sutarčių nuostatos yra pakeistos, yra nustatyta abiejų šalių valia ir veiksmai, pagrindžiantys sutarčių nuostatų pakeitimą. Teismo vertinimu, byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių, jog šalys Sutarčių Nr. ir Nr. 2 2.8 punktą pakeitė. Priešingai, ieškovė tiek savo procesiniuose dokumentuose, tiek nagrinėjant bylą teisme nesutiko, jog šalys buvo išreiškusios valią ir atliko veiksmus, pagrindžiančius, jog Sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 2.8 punkto nuostata buvo pakeista tokia apimtimi, kaip nurodo atsakovė, ieškovė šia nuostata rėmėsi ir įrodinėdama atsakovės civilinę atsakomybę.
74. Teismas nesutinka su atsakovės vertinimu, jei ieškovė Sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 galiojimo metu nereiškė pretenzijų dėl Sutarčių 2.8 punkto, tai sudaro pagrindą padaryti išvadą, jog šalys šiuo 2.8 punktu nesivadovavo, todėl jis buvo pakeistas. Įstatymas numato terminus (CK 1.125 straipsnis), per kuriuos šalis gali ginti, jos nuomone, pažeistas teises kitai šaliai nevykdant savo sutartinių įsipareigojimų, todėl, teismo vertinimu, aiškinimas, jog šaliai nereiškiant pretenzijų pagal atitinkamą sutarties punktą yra pagrindas jį laikyti šalių pakeistu, prieštarautų bendriesiems teisės principams (CK 1. 5 straipsnis). Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas nusprendžia, jog nėra įstatymu numatyto pagrindo pripažinti Sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 2.8 punkto nuostatą pakeista (CK 6.223 straipsnis).
Dėl baudos ieškovei skyrimo
75. Atsakovė prašo teismo skirti ieškovei baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Nurodo, kad ieškovė klaidina teismą, kad atsakovė nebendravo su ieškove, ieškovė teikia bylai nereikšmingus įrodymus, ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tačiau nesikreipė dėl jų vykdymo, ieškovė iš pradžių nenurodė tikslios delspinigių sumos, o patikslintu ieškiniu šio reikalavimo atsisakė.
76. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad piktnaudžiavimas proceso teisėmis yra sunkus pažeidimas, o ieškovės veikimas nepasižymėjo piktybiškumu ar sistemiškumu, kuris būtų nesuderinamas su CPK 7 straipsnio, 8 straipsnio, 42 straipsnio 5 dalies nuostatomis ir (ar) sudarytų pakankamą pagrindą taikyti CPK 95 straipsnyje reglamentuojamas sankcijas. Teismo vertinimu, ieškovė piktnaudžiavimo veiksmų neatliko, o įgyvendino savo teises, numatytas įstatyme (CPK 42 straipsnis). Tokiu atveju atsakovės prašymas dėl baudos skyrimo ieškovei netenkintinas (CPK 95 straipsnis).
Dėl laikinųjų priemonių, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
77. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors pastaroji ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis). Išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, be kita ko, apima ir išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (CPK 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
78. Nagrinėjamu atveju ieškovė pateikė rašytinius įrodymus, jog patyrė 2700 EUR advokato pagalbos išlaidų (IX e. tomas, 11–12 e. b. l.), kurios susideda iš 825 EUR ieškinio ir pridėto civilinio ieškinio byloje Nr. e2-9104-512/2019 išlaidų, 375 EUR pretenzijų parengimo išlaidų, 1500 EUR atstovavimo teismo posėdyje, pasirengimo išlaidų darbo valandomis (20 valandų), 1337 EUR žyminio mokesčio sumokėjimo išlaidų už byloje pateiktą ieškinį, pridėtą civilinį ieškinį byloje Nr. e2-9104-512/2019, prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (I e. tomas, 116, 160 e. b. l.) Atsižvelgiant į tai, jog ieškovės ieškinys tenkinamas visiškai, į tai, kad nuodytos atstovavimo išlaidos (20 advokato darbo valandų) atitinka byloje vykusių teismo posėdžių trukmę (iš viso 22 valandos 30 minučių), patirtos išlaidos neviršija maksimalių rekomenduotinų dydžių, į tai, kad byla yra didelės apimties, ieškovei iš atsakovės priteistinos patirtos bylinėjimosi išlaidos.
79. Ieškovė bylos nagrinėjimo metu (2020 m. sausio 1 d.) pateikė patikslintą ieškinį, už kurį mokėtinas 1185 EUR žyminis mokestis. Atsižvelgiant į tai, jog ieškovė iš viso yra sumokėjusi 1415 EUR žyminio mokesčio, į tai, jog į šio žyminio mokesčio sumą įskaičiuotas 38 EUR žyminis mokestis už prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškovei CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 5 dalies pagrindu grąžintina permokėto 192 EUR žyminio mokesčio dalis ir žyminio mokesčio dalį pavedama gražinti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (CPK 87 straipsnio 3 dalis).
80. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovei iš atsakovės priteisiama 2700 EUR advokato pagalbos išlaidų ir 1223 EUR žyminio mokesčio sumokėjimo išlaidų (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis), ieškovei grąžinama 192 EUR permokėto žyminio mokesčio dalis (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas 5 dalis).
81. Byloje atsakovei 2019 m. balandžio 29 d. nutartimi buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, kurios 2019 m. spalio 10 d. nutartimi yra panaikintos. Taip pat laikinosios apsaugos priemonės atsakovei buvo taikytos Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. liepos 31 d. nutartimi, tačiau ieškovė byloje nepateikė įrodymų dėl jų vykdymo, todėl teismas dėl laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo nepasisako (CPK 150 straipsnio 3 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 268–270 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Ieškinį tenkinti visiškai.
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Citadelė“ iš atsakovės „Aldasta“ 19 049,03 EUR skolos pagal 2015 m. liepos 27 d. atstovavimo parduodant (tarpininkavimo) paslaugų sutartį dėl nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo ir 44 983,91 EUR skolos pagal 2016 m. spalio 17 d. atstovavimo parduodant (tarpininkavimo) paslaugų sutartį dėl nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo, iš viso 64 032,94 EUR skolos.
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Citadelė“ iš atsakovės „Aldasta“ 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. rugpjūčio 1 d.) nuo 19 049,03 EUR sumos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, o nuo 44 983,91 EUR sumos – nuo 2019 m. balandžio 29 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
Atmesti priešieškinį.
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Citadelė“ iš atsakovės „Aldasta“ 2700 EUR advokato pagalbos išlaidų ir 1223 EUR žyminio mokesčio.
Grąžinti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Citadelė“ 192 EUR permokėto žyminio mokesčio, pavedant tai atlikti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per Klaipėdos apygardos teismą.