- Teismas
- Klaipėdos apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-06-27
- Bylos Nr.
- e2-840-676/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-51-3-00833-2023-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Raimondas Dily, Raimondas Dilys
- Ieškovas
- R. B.
- Atsakovas
- R. B.
- Advokatai
- Leonidas Zubanovas, Vaidas Batūra
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. B. ieškinį atsakovui R. B., trečiasis asmuo nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų N. B., dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
ieškovas prašo priteisti iš atsakovo 43 443 Eur skolos, 10 860,75 Eur palūkanų, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovui per kelis kartus paskolino 43 443 Eur (150 000 Lt). Pinigų perdavimo ir paskolos sutarties sudarymo faktui patvirtinti atsakovas pasirašė 2009 m. lapkričio 30 d. skolos raštelį. Skolindamas pinigus ieškovas nesitarė dėl to, kada bus grąžinta paskola, dėl jos grąžinimo termino pasiliko teisę spręsti savo nuožiūra. Ieškovas 2017 m. gegužės 12 d. raginimu paprašė atsakovą ir trečiąjį asmenį skolą grąžinti iki 2017 m. birželio 10 d. Atsakovas skolos negrąžino, nutraukė santuoką pagal 2021 m. kovo 16 d. Klaipėdos apylinkės teismo sprendimą, po ko nurodyta paskola pripažinta asmenine atsakovo prievole. Atsakovas skolos neginčija, tačiau yra klaidingai įsitikinęs, kad skolą turi grąžinti kartu su buvusia sutuoktine. Prievolė grąžinti 43 443 Eur skolą suėjo 2017 m. birželio 10 d., prievolė laiku neįvykdyta, todėl ieškovas įgijo teisę skaičiuoti palūkanas už ne mažiau kaip penkerius metus. Už penkerius metus, skaičiuojant nuo 2018 m. lapkričio 9 d. atsakovo nesumokėtų ieškovui palūkanų dydis yra 10 860,75 Eur (43 443 x 5 proc. x 5 metai).
Atsakovas atsiliepimu į ieškinį su reikalavimais nesutinka. Nurodė, kad apie 2004 - 2005 metus iš ieškovo pasiskolino 100 000 Lt. Šiuos pinigus ieškovas per kelis kartus pervedė iš savo sąskaitos į atsakovo sąskaitą. Tuo metu nei paskolos sutartis, nei paskolos raštelis nebuvo įforminti. Taip pat šalys jokio susitarimo dėl palūkanų nesudarė. Atsakovas retkarčiais dengdavo gautą paskolą ieškovui, nereikalaudamas iš jo jokio pakvitavimo dėl sumokėtų jam pinigų. 2009 m. lapkritį ieškovas informavo atsakovą, kad skola ir palūkanos jau sudaro 150 000 Lt ir paprašė, kad atsakovas surašytų jam pakvitavimą. Vykdydamas jo reikalavimą, atsakovas 2009 m. lapkričio 30 d. surašė pakvitavimą, kad „yra skoloj R. B. 150 000 Lt šimtą penkiasdešimt tūkstančių litų“. Tačiau šis pakvitavimas visiškai nereiškia, kad šią dieną ieškovas perdavė atsakovui skolon 150 000 Lt, šio pakvitavimo surašymo dieną atsakovas grąžino ieškovui dalį paskolos. Po 2009 m. lapkričio 30 d. atsakovas dar kelis kartus dalimis dengė paskolą ieškovui. 2009 m. lapkričio 30 d. pakvitavimas nepatvirtina paskolos dalyko – 150 000 Lt perdavimo atsakovui, nes nenurodyta, kad atsakovas skolinosi pinigus, nenurodyta ir už ką atsakovas yra skoloj ieškovui 150 000 Lt.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo N. B. atsiliepimu į ieškinį nurodė, kad jos ir atsakovo santuoka nutraukta 2020 m. sausio 30 d. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų sprendimu. Nutraukiant santuoką buvo padalintas turtas bei prievolės kreditoriams, buvo pripažinta, kad 43 443 Eur prievolė ieškovui yra atsakovo asmeninė prievolė. 2009 m. lapkričio 30 d. skolos raštelis pasirašytas tik atsakovo, trečiojo asmens parašo jame nėra. Atsakovas, reikalaudamas, kad pagal minėtą skolos raštelį atsakytų ir jo nesudariusi N. B., privalėjo įrodyti, kad šis sandoris buvo sudarytas šeimos interesais, tačiau atsakovas nepateikė įrodymų, kad valdė tokias pinigines lėšas, nenurodė kaip jos buvo apskaitomos, kur saugomos, ir kaip bei kokiu būdu buvo panaudotos. Vien šalių rašytiniai paaiškinimai bei banko operacijų išrašai apie pasiskolintų lėšų panaudojimą šeimos reikmėms nelaikytini įrodymais, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, kad prievolė solidari abiejų šalių. Tai, kad atsakovas pripažįsta, jog yra skolingas ieškovui ir, kad jis prašo šią prievolę pripažinti solidaria abiejų sutuoktinių prievole, nereiškia, kad toks pripažinimas gali būti taikomas ir N. B. atžvilgiu. Nesant kitų įrodymų apie pasiskolintų lėšų panaudojimą šeimos reikmėms, atsakovo paaiškinimų nepakanka šiai faktinei aplinkybei pagrįsti. Atsakovas nepagrįstai siekia suklaidinti teismą bei traukia ją į šios civilinės bylos nagrinėjimą. Jokios 43 443 Eur paskolos gavimo, mokėjimo, grąžinimo aplinkybės jai nėra žinomos. Žinoma tik tiek, kad civilinėje byloje Nr. e2-24-824/2020 atsakovas pripažino, kad pinigus skolinosi. Skolos bei palūkanų priteisimo ieškovui iš atsakovo klausimą palieka spręsti teismo nuožiūra.
Teismo posėdžio metu ieškovas R. B. ir jo atstovas advokatas Vaidas Batūra palaikė ieškinį jame išdėstytais argumentais bei prašė jį tenkinti visa apimtimi. Papildomai paaiškino, kad 150 000 Lt skolą sudaro 125 000 Lt paskolos suma ir 25 000 Lt palūkanų, nes šalys buvo susitarusios dėl 18 proc. metinių palūkanų, kurios turėjo padengti ieškovo bankui mokamas palūkanas. Ieškovas pasitikėjo savo broliu, todėl rašytinės paskolos sutarties nesudarė. Ieškovas 5 bankiniais pavedimais pervedė atsakovui į jo sąskaita 95 000 Lt, o likusius 30 000 Lt perdavė atsakovui grynais, t. y. du kartus perdavė atsakovui po 15 000 Lt. Atsakovas per kelius kartus grąžino ieškovui 20 000 Lt, kurie buvo užskaityti palūkanų grąžinimui, o likusios nesumokėtos palūkanos buvo modifikuotos į paskolą, todėl likusi bendra skolos suma sudaro 150 000 Lt (t. y. 43 443 Eur). Tokią skolos sumą patvirtina 2009 m. lapkričio 30 d. atsakovo pasirašytas skolos raštelis, kuriame atsakovas nurodo, kad yra skolingas ieškovui 150 000 Lt. Taip pat ši skolos sumą yra patvirtinta ir 2020 m. sausio 30 d. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų sprendime civilinėje byloje Nr. e2-24-824/2020, kuriame buvo pripažinta, kad 43 443 Eur prievolė ieškovui yra atsakovo asmeninė prievolė. Ieškovas 2017 m. gegužės 2 d. raginimu prašė atsakovą ir N. B. iki 2017 m. birželio 10 d. grąžinti 43 443 Eur skolą, tačiau nustatytu terminu atsakovas skolos negrąžino. Nuo skolos raštelio pasirašymo, t. y. nuo 2009 m. lapkričio 30 d., iki šios dienos atsakovas nėra grąžinęs ieškovui nei vieno euro. Kadangi prievolė laiku neįvykdyta, todėl ieškovas įgijo teisę skaičiuoti palūkanas už penkerius metus, ir šiai dienai atsakovo nesumokėtų ieškovui palūkanų dydis yra 10 860,75 Eur.
Teismo posėdžio metu atsakovas R. B. ir jo atstovas advokatas Leonidas Zubanovas su ieškiniu sutiko iš dalies, t. y. sutiko, kad atsakovas yra skolingas ieškovui, tačiau ne tiek, kiek prašo ieškovas. Atsakovas pripažino, kad pasiskolino iš savo brolio 100 000 Lt ir nurodė, kad 95 000 Lt bankiniais pavedimais buvo pervesti atsakovui į jo sąskaitą, o likusieji 5 000 Lt perduoti grynais. Atsakovas per kelis kartus grąžino ieškovui 20 000 Lt paskolos, todėl likusi skolos dalis yra 80 000 Lt (t. y. 23 169,60 Eur). Tokią skolos sumą atsakovas pripažįsta. Atsakovas nors ir pasirašė 2009 m. lapkričio 30 d. skolos raštelį, tačiau jo skola nebuvo tokio dydžio, kaip nurodyta skolos raštelyje, ji buvo mažesnė, tačiau jis pinigų sumą nurodė tokią kokią jam nurodė ieškovas. Atsižvelgiant į tai, kad dali paskolos atsakovas grąžino, atsakovas sutinka atlyginti ieškovui 23 169,60 Eur skolos ir 5 proc. palūkanas nuo šios sumos – 5 792,50 Eur., iš viso 28 962,10 Eur, o su likusia skolos dalimi nesutinka, todėl pašo ieškinį tenkinti iš dalies
Trečiasis asmuo N. B. paskirtą teismo posėdį neatvyko, pateikė prašymą bylą nagrinėti jai nedalyvaujant.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
byloje ištirtais ir įvertintais įrodymais nustatyta, kad ieškovas, remdamasis 2009 m. lapkričio 30 d. skolos rašteliu, prašo priteisti iš atsakovo 43 443 Eur skolos, 10 860,75 Eur palūkanas, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad per kelis kartus paskolino savo broliui R. B. 125 000 Lt, t. y. 5 bankiniais pavedimais pervedė atsakovui į jo sąskaita 95 000 Lt, o likusius 30 000 Lt perdavė atsakovui grynais (du kartus po 15 000 Lt). Taip pat šalys buvo susitarusios ir dėl 18 proc. metinių palūkanų, kurios turėjo padengti ieškovo bankui mokamas palūkanas. Rašytinės formos paskolos sutarties šalys nebuvo sudariusios. Taip pat šalys nesitarė dėl to, kada bus grąžinta paskola, ieškovas dėl paskolos grąžinimo termino pasiliko teisę spręsti savo nuožiūra. Atsakovas per kelius kartus grąžino ieškovui 20 000 Lt, kurie ieškovo teigimu, buvo panaudoti palūkanų dengimui, o likusios nesumokėtos palūkanos buvo modifikuotos į paskolą, todėl bendra likusi skolos suma sudaro 150 000 Lt ( 43 443 Eur). Pinigų perdavimo ir paskolos sutarties sudarymo faktui patvirtinti R. B. pasirašė tai patvirtinantį 2009 m. lapkričio 30 d. skolos raštelį, kuriame nurodo, kad ,,R. B. esu skoloj R. B. 150 000 Lt (šimtą penkiasdešimt tūkstančių litų)”. 2017 m. gegužės 2 d. ieškovas raginimu paprašė R. B. ir N. B. skolą grąžinti iki 2017 m. birželio 10 d., tačiau atsakovas skolos iki šiol negrąžino. Atsižvelgiant į tai, ieškovas prašo priteisti iš atsakovo 43 443 Eur skolos ir 10 860,75 Eur palūkanų, paskaičiuotų už penkerius metus. Tačiau atsakovas su ieškovo reikalavimais sutinka iš dalies. Atsakovas R. B. skolos neginčija, pripažįsta, kad yra skolingas savo broliui, tačiau nesutinka su skolos dydžiu. Atsakovas teigia, kad pasiskolino iš savo brolio 100 000 Lt, iš kurių 95 000 Lt buvo pervesti atsakovui į sąskaitą, o likusieji 5 000 Lt perduoti grynais. Taip pat atsakovas teigia, kad per kelis kartus grąžino ieškovui 20 000 Lt paskolos, todėl likusi skolos dalis šiai dienai yra 80 000 Lt (23 169,60 Eur). Būtent tokią skolos sumą atsakovas ir pripažįsta bei sutiktų grąžinti ieškovui.
Taigi, nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovas pasiskolino iš ieškovo pinigų, tačiau ginčas yra dėl paskolos sumos dydžio. Ieškovas teigia, kad per kelis kartus paskolino atsakovui 125 000 Lt, tačiau atsakovas pripažįsta tik 100 000 Lt skolą. Atsakovas nurodo, kad dalį paskolos, t. y. 20 000 Lt yra grąžinęs, todėl likusi skolos suma yra 80 000 Lt (23 169,60 Eur), tačiau ieškovas teigia, kad grąžinta 20 000 Lt suma buvo įskaityta kaip palūkanos ir likusi bendra skolos ir palūkanų suma yra 150 000 Lt (43 443 Eur). Taigi, byloje nėra ginčo kad atsakovas grąžino 20 000 Lt, tačiau šalys nesutaria ar tai buvo skolos grąžinimas ar palūkanų dengimas.
Paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Dėl to ši sutartis yra realinė, t. y. paskolos sutartiniams santykiams atsirasti būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui. Todėl nors viena šalis išreiškia sutikimą kitai skolinti pinigus arba daiktą, o atitinkamai kita sutinka priimti pinigus arba daiktą ir įsipareigoja nustatyta tvarka ir terminu grąžinti pinigus ar daiktą, paskolos sutartis nebus pripažinta sudaryta, jeigu paskolos dalykas paskolos davėjo nebus perduotas ar paskolos gavėjo priimtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl paskolos sutarties sudarymo fakto įrodinėjimo yra pakankamai gausi ir išplėtota. Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, yra taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Minėta, kad paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – jog paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-378/2018 ir joje nurodyta teismų praktika).
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad rašytinė paskolos sutartis, o juo labiau, notarinė paskolos sutartis tarp šalių sudaryta nebuvo, nors pagal CK 6.871 straipsnio 1 ir 4 dalis fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija 600 Eur, o jeigu paskolos suma viršija 3 000 Eur ir šis sandoris yra vykdomas grynaisiais pinigais, paskolos sutartis turi būti notarinės formos. CK 1.93 straipsnio 2 dalis numato, kad įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti, o įstatymuose įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį, tuo tarpu CK 1.93 straipsnio 3 dalis numato, kad įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį. Kita vertus, CK 1.91 straipsnio 4 dalis numato, kad jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Šiuo atveju sandorio po to notarine tvarka įforminti nebereikia. Būtent remdamasis šia norma ieškovas nagrinėjamoje byloje ir siekia paskolos sutarties, kuriai buvo būtinas notarinis patvirtinimas, pripažinimo galiojančiu sandoriu, o dokumentą, patvirtinantį paskolos sutarties sudarymo bei paskolos sumos dydį, nurodo atsakovo pasirašytą 2009 m. lapkričio 30 d. skolos raštelį, kuriame nurodoma, kad atsakovas skolingas ieškovui 150 000 Lt.
Kasacinis teismas, aiškindamas nagrinėjamai bylai aktualias materialiosios teisės normas, taip pat yra pažymėjęs, kad paskolos teisinius santykius reglamentuojančio CK 6.871 straipsnio 3 dalyje, atsižvelgiant į šių santykių specifiką, paplitimą, paskolos sutarties realinį pobūdį, įtvirtinta speciali sutarties paprastos rašytinės formos samprata, palyginus su ta bendrąja, kuri nustatyta CK 1.73 straipsnio 2 dalyje, 6.192 straipsnio 2 dalyje, ir nustatyta, kad rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Ši teisės norma skirta reguliuoti atvejams, kai šalys nebuvo pasirašiusios bendro (vieno) dokumento, taip pat kai nebuvo apsikeitusios atskirais laiškais, raštais ir pan., t. y. kai nėra sudarytos rašytinės formos sutarties bendrosios paprastos rašytinės sutarties formos sampratos prasme, tačiau egzistuoja faktas, kad paskolos gavėjas yra pasirašęs ir išdavęs paskolos raštelį arba kitokį skolos dokumentą, patvirtinantį paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Šių dokumentų materialioji teisinė reikšmė reiškiasi ir tuo, kad juose raštu yra išreikšta vienos iš sutarties šalių (paskolos gavėjo) valia, jie išduodami kreditoriui prievolei patvirtinti ir liudija apie paskolos davėjo suderintos valios, nors ir neišreikštos rašytine forma, egzistavimą. Tačiau tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui keliami tapatūs turinio reikalavimai, t. y. kad jų turinys patvirtintų paskolos teisinių santykių egzistavimą. Paprastai šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (pvz., ,,pinigus gavau“, ,,ši sutartis yra pinigų perdavimo – priėmimo aktas“ ir pan.), nes tai sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje. Taip pat kasacinis teismas yra konstatavęs, kad bylose dėl paskolos grąžinimo teismas negali susiaurinti įrodinėjimo dalyko vien tik iki aplinkybės, ar sutartyje įrašytas paskolos dalyko perdavimo faktas, nustatymo. Šalių tikroji valia dėl sutarties dalyko perdavimo turi būti aiškinama ne vien tik pagal tai, ar yra konkretus įrašas apie pinigų ar daikto perdavimą. Sprendžiant apie paskolos sutarties sudarymą, jos dalyko perdavimą reikšmingas sutarties lingvistinis aiškinimas, pavartota terminija, gramatinės išraiškos formos, taip pat reikšmingos sutarties sąlygos dėl skolos grąžinimo užtikrinimo priemonių taikymo, įsipareigojimo grąžinti pinigus ar daiktą, reikšmingos ir aplinkybės dėl sutarties originalo buvimo pas kreditorių ar skolininką, įrašai ar kiti įrodymai apie sutarties vykdymą (grąžinimas dalimis, palūkanų mokėjimas, derybos dėl grąžinimo terminų pakeitimo ar kitokio atsiskaitymo būdų, ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-361-378/2016, 31 punktas). Taigi, net jei paskolos dalyko perdavimo faktas aiškiai žodžiais, tiesiogiai sutarties tekste ir nėra užfiksuotas, jis gali būti nustatomas teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193 – 6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas, vertinant juose pavartotus terminus, gramatinės išraiškos formas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-361-378/2016, 26 punktas).
Aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą aplinkybę, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų viseto padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-361-378/2016 31 punktą).
Bet kokios informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnis). CPK 176 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Įrodymų pakankamumas civiliniame procese grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-916/ 2020, 44 punktas; 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-378/2020, 30 punktas).
Kaip minėta, nagrinėjamu atveju ieškovas kaip įrodymą, patvirtinantį paskolos sutarties sudarymo bei paskolos dalyko perdavimą atsakovui, nurodo pastarojo pasirašytą 2009 m. lapkričio 30 d. skolos raštelį, kuriame nurodoma, kad atsakovas yra skolingas ieškovui 150 000 Lt. Atsakovas nei procesiniuose dokumentuose, nei teismo posėdžių metu iš esmės neneigė tokio skolos raštelio pasirašymo fakto, ir patvirtino, jog šį skolos raštelį iš tikrųjų pasirašė, tačiau atsakovas teigia, kad jo skola ieškovui nebuvo tokio dydžio, kaip nurodyta skolos raštelyje, ji buvo mažesnė, tačiau jis pinigų sumą nurodė tokią kokią jam liepė R. B..
Viena vertus, vien tik iš minėto skolos raštelio turinio analizės savaime negalima daryti išvados apie jame nurodytos pinigų sumos perdavimą atsakovui ir būtent tokios sumos paskolinimą. Skolos raštelyje nėra jokio įrašo apie paskolos atsakovui suteikimą, apie pinigų (125 000 Lt) atsakovui perdavimą, tokio perdavimo pagrindą, apie tai, kad šalys buvo susitarusios dėl 18 proc. palūkanų, o įtvirtinamas tik abstraktaus pobūdžio faktas, kad atsakovas yra skolingas ieškovui 150 000 Lt. Ieškovas procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžių metu nurodė, kad skolos raštelyje įtvirtinta bendra skolos suma, kurią sudaro atsakovui paskolinti 125 000 Lt ir šalių sutartos palūkanos, tuo tarpu atsakovas procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžių metu neneigė tokio pobūdžio santykių su atsakovu turėjimo praeityje, tačiau teigė, kad skolos raštelyje nurodyta suma nėra teisinga, nes atsakovas pasiskolino iš ieškovo tik 100 000 Lt. Taigi, byloje yra kardinaliai priešingi ieškovo ir atsakovo paaiškinimai dėl atsakovui paskolintos sumos dydžio.
Kita vertus, byloje nėra absoliučiai jokių kitų įrodymų, kurie patvirtintų atsakovo paaiškinimus ir jo šiame teismo procese dėstomą poziciją / versiją, tuo tarpu byloje yra kitų įrodymų (rašytiniai įrodymai, ieškovo R. B. paaiškinimai), kurie vienas kitam neprieštarauja, vienas kitą papildo ir leidžia teismui suformuoti pakankamą vidinį įsitikinimą dėl ieškovo pozicijos didesnio tikėtinumo. Kaip minėta, atsakovas savo ruožtu, nepateikė teismui jokių įrodymų, kurie patvirtintų jo nurodomas skolos raštelio pasirašymo ir realiai gautos paskolos sumos aplinkybes. Tuo atveju jeigu, kaip teigia atsakovas, skolos raštelis buvo pasirašytas kaip garantija ir faktinės situacijos įtvirtinimas, tačiau jame nurodoma suma yra neteisinga, nes tiek pinigų atsakovas iš ieškovo negavo, tuomet nėra aišku ir logiškai paaiškinama, kodėl skolos raštelyje nurodyta būtent 150 000 Eur suma ir kodėl atsakovas sutiko šį skolos raštelį pasirašyti, teismo posėdžio metu atsakovas šių aplinkybių negalėjo paaiškinti.
Teismas pažymi, kad ginčo aplinkybių kontekste atsakovo elgesys vertintinas pagal apdairaus ir atidaus asmens standartą, todėl laikytina, kad atsakovas veikdamas apdairiai, rūpestingai, privalėjo įvertinti šalių susitarimo, kuris buvo įtvirtintas skolos raštelyje turinį, o jei jis (turinys) neatspindėjo tikrosios sandorio šalių valios, turėjo apie tai pažymėti. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Teismų praktikoje išaiškinta, jog kiekviena iš sutarties šalių, jeigu ji nėra tikra, kad sutarties sąlygos atitinka jos valią, turi teisę sutarties nepasirašyti, taip pat pasinaudoti specialistų pagalba tam, kad išsiaiškintų sutartį (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. vasario 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-80-943/2021 31 punktas). Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad civiliniuose santykiuose galiojantis ir CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas leidžia civilinių teisinių santykių subjektams pasirinkti ir sudaryti tokią sutartį, kuri labiausiai atitinka jų interesus. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016). Taigi atsakovas, nesutikdamas su skolos suma, turėjo apsisprendimo laisvę skolos raštelio jame nurodytomis sąlygomis nepasirašyti ar spręsti dėl jo turinio tikslinimo, o pasirašydamas – suvokti, kad tokiu būdu jis prisiima skolos raštelyje nurodyto dydžio piniginius įsipareigojimus ieškovui.
Be to, 150 000 Lt dydžio skolos faktą patvirtina ir byloje pateiktas 2020 m. sausio 30 d. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-24-824/2020, kuriame užfiksuoti atsakovo paaiškinimai, kuriuose atsakovas nurodo, kad šalys turi prievolę ieškovui iš kurio gyvendami kartu su N. B. bendriems šeimos poreikiams skolinosi 43 443 Eur (150 000 Lt), todėl abu turi solidariai ir atsiskaityti su šiuo kreditoriumi. Nors ir dabar atsakovas yra įsitikinęs, kad skolą turi grąžinti kartu su buvusia sutuoktine N. B., tačiau teismas atkreipia dėmesį, kad prievolių vykdymo ieškovui klausimas buvo išspręstas minėtoje civilinėje byloje, kurioje buvo pripažinta, kad 43 443 Eur prievolė ieškovui yra atsakovo asmeninė prievolė. CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Taigi šiuo atveju 150 000 Lt dydžio skolos faktas yra užfiksuota ir įsiteisėjusiame teismo sprendime, kurio atsakovas neginčijo.
Teismas tuo pačiu įvertina ir tai, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovas, nors ir iš dalies nesutikdamas su 2009 m. lapkričio 30 d. skolos rašteliu jo/ar jo dalies nustatyta tvarka neginčijo, nenuginčijo, šio raštelio turinį/dalies turinio paneigiančių duomenų bei įrodymų neteikė (CPK 178 straipsnis).
Todėl teismas, kompleksiškai įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, pritaikęs įrodymų vertinimo civiliniame procese principus ir taisykles, vadovaujantis taip pat teisingumo, protingumo principais, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju labiau tikėtinos ieškovo nurodytos aplinkybės, o atsakovo pateikti argumentai nepaneigia skolos raštelyje nurodytos skolos sumos, todėl ieškinys tenkintinas, ieškovui iš atsakovo priteistina 43 443 Eur skola (CPK 178 straipsnis).
Dėl palūkanų priteisimo
Taip pat ieškovas prašo priteisti iš atsakovo 10 860,75 Eur palūkanų už 5 metų laikotarpį. Nurodo, kad prievolė grąžinti 43 443 Eur skolą suėjo 2017 m. birželio 10 d., prievolė laiku neįvykdyta, todėl ieškovas įgijo teisę skaičiuoti palūkanas už penkerius metus (CK 1.125 straipsnio 10 dalis)
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad palūkanos suprantamos dvejopai: kaip mokestis už pinigų skolinimą (mokėjimo (pelno) palūkanos) ir kaip minimalių kreditoriaus nuostolių kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (kompensuojamosios palūkanos); įstatyme nustatytas kompensuojamąsias palūkanas turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sutartyse nenustatė kitokių tokio prievolės nevykdymo padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2010; 2017 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-379-969/2017).
Pagal CK 6.37 straipsnio 1 dalį palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai. Pagal CK 6.261 straipsnį, praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais. Šios palūkanos kompensuoja kreditoriaus nuostolius po prievolės įvykdymo termino praleidimo (kompensuojamosios palūkanos). Įstatymų leidėjas preziumuoja, kad tokie nuostoliai atsiranda dėl fakto, jog prievolė neįvykdyta laiku, ir numato jų minimalų kompensavimą. Tokias įstatyme nustatytas palūkanas turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sutartyse nenumatė kitokių tokio prievolės nevykdymo padarinių.
Terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio (CK 6.210 straipsnio 1 dalis). Tam, kad būtų galima taikyti CK 6.210 straipsnį, turi būti visos trys sąlygos: pirma, neįvykdyta prievolė turi būti piniginė; antra, turi būti praleistas piniginės prievolės įvykdymo terminas; trečia, įstatyme ar sutartyje neturi būti nustatyta, kad palūkanos šiuo atveju nemokamos.
Nagrinėjamu atveju atsakovas neįvykdė savo piniginės prievolės ieškovui, piniginės prievolės įvykdymo terminas yra praleistas, todėl ieškovui iš atsakovo priteistinos ieškovo paskaičiuotos 10860,75 Eur kompensuojamosios palūkanos už penkerius metus (43 443 Eur x 5 proc. x 5 metai = 10 860,75 Eur) (CK 6.210 straipsnio 1 dalis, 6.261 straipsnis).
Dėl procesinių palūkanų priteisimo
CK 6.37 straipsnio 2 dalis numato, jog skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki sprendimo įvykdymo. Skolininko prievolė mokėti palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo momento iki teismo sprendimo įvykdymo atsiranda iš įstatymo. Šios procesinės palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti skaičiuojamos visais atvejais, kai pareikštas reikalavimas jas priteisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2007). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, jog procesinėms palūkanos skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) ir kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas. Kreditoriaus reikalavimas turi būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222-611/2015).
Pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Atsižvelgiant į galiojantį reglamentavimą ir aktualią kasacinio teismo praktiką, ieškovui iš atsakovo priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos nuo priteistos 54 303,75 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2023 m. birželio 9 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnis).
Dėl baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skyrimo
Ieškovo atstovas prašo skirti atsakovui 100 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Prašymas grindžiamas tuo, kad atsakovas teismo posėdžio metu pateikė žodinį prašymas dėl bylos sustabdymo nepateikiant jokių prašymą pagrindžiančių įrodymų, todėl teismas dėl tokio nemotyvuoto atsakovo prašymo turėjo atidėti bylos nagrinėjimą ir įpareigoti atsakovą pateikti motyvuotą prašymą. Ieškovo atstovo nuomone, atsakovas pateikdamas nemotyvuotą žodinį prašymą piktnaudžiavo procesine teise, veikė prieš greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, todėl atsakovui turėtų būti paskirtina CPK nustatyta bauda.
CPK 95 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki 5 000 Eur baudą, iki 50 procentų iš šios baudos paskiriant kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui (CPK 95 straipsnio 2 dalis).
Kasacinis teismas išaiškino, kad piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis yra teisės pažeidimas, t. y. civilinio proceso teisės tiesiogiai draudžiamas elgesys, už kurį nustatyta galimybė taikyti teisinę atsakomybę, įtvirtintą CPK 95 straipsnyje. Ne kiekvienas pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nesilaikymo atvejis savaime reiškia teisės pažeidimą, galintį sukelti teisinės atsakomybės priemonių, nustatytų CPK 95 straipsnio, taikymą, t. y. ne kiekvienu atveju pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nepaisymas laikytinas teisės pažeidimu, bet tam tikrais atvejais gali būti įvertintas kaip netinkamas subjektinės teisės įgyvendinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-404-969/2017 63 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
Kasacinis teismas yra nurodęs, kad piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis CPK 95 straipsnio prasme yra siejamas su nesąžiningu nepagrįsto ieškinio ar kito procesinio dokumento pateikimu ir sąmoningu veikimu prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą bei išsprendimą. Šie piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pripažinimo pagrindai yra savarankiški, jie nėra būtinoji vienas kito taikymo sąlyga – piktnaudžiavimui konstatuoti pakanka vieno ar kito pagrindo. Proceso įstatymo nuostatos, reglamentuojančios piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pasekmes, neapibrėžia objektyvių kriterijų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti ir spręsti, ar atitinkamas šalies ar kito dalyvaujančio byloje asmens procesinis elgesys gali būti kvalifikuotas kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis. Vadinasi, kiekvienu konkrečiu atveju, pasitelkus individualių aplinkybių vertinimą, turi būti sprendžiama dėl asmens elgesio atitikties piktnaudžiavimo požymiams, išskirtiems CPK 95 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-67-969/2019).
Pagal kasacinio teismo nuosekliai formuojamą praktiką įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-695/2017 65 punktas). Teisėtas ir pagrįstas asmens naudojimasis procesinėmis teisėmis, jeigu nenustatytas tyčinis nesąžiningas elgesys, negali būti pripažįstamas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis.
Taigi sprendžiant dėl CPK 95 straipsnio ir jame nurodytų sankcijų byloje dalyvaujančiam asmeniui taikymo įvertintinas šio asmens procesinis elgesys – asmens veiksmai (neveikimas) bylos nagrinėjimo teisme metu. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas. Šalių procesinės teisės ir pareigos išvardytos CPK 42 straipsnio 1 dalyje, o šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, kad šalys joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis privalo naudotis sąžiningai, privalo veikti siekdamos, kad byla būtų išnagrinėta greitai ir teisingai, domėtis nagrinėjamos bylos eiga, pasirūpinti tinkamu atstovavimu, pateikti įrodymus, pranešti teismui apie ketinimą nedalyvauti teismo posėdyje ir nurodyti nedalyvavimo priežastis.
Teismo vertinimu, ieškovo atstovo nurodyti argumentai nesudaro pagrindo atsakovo veiksmus kvalifikuoti kaip piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis ir sąmoningą veikimą prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą. Tam, kad būtų pagrindas konstatuoti piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, turi būti nustatytas aiškiai nepagrįstas, nesąžiningas šios teisės įgyvendinimas. CPK 13 straipsnyje įtvirtintas dispozityvumo principas suteikia teisę šaliai, laikantis CPK nuostatų, laisvai disponuoti jai priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Teismas, įvertinęs nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią situaciją, konstatuoja, kad aplinkybė, jog atsakovas pateikė žodinį prašymą dėl bylos sustabdymo, kas lėmė, jog bylos nagrinėjimas užsitęsė, pati savaime negali būti laikomas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis arba siekiu vilkinti procesą, ir nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad atsakovas savo procesinėmis teisėmis naudojosi akivaizdžiai nesąžiningai. Atsižvelgiant į tai, ieškovo atstovo prašymas skirti baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis netenkintinas (CPK 95 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnis 1 dalis). Bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu (CK 79 straipsnis). Išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, be kita ko, apima ir išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Teismas, spręsdamas dėl šių išlaidų dydžio, turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į 2015 m. kovo 16 d. raštu Nr. 141 ir Lietuvos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nurodytus kriterijus, bylos sudėtingumą, advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas. Ieškovas pateikė duomenis apie patirtas 2 240 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 1 040 Eur sumokėtas žyminis mokestis ir 1200 Eur advokato teisinei pagalbai apmokėti. Teismo vertinimu, prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis yra pagrįstas, atitinkantis Rekomendacijose įtvirtintus priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydžio nustatymo kriterijus, todėl ieškinį tenkinus, ieškovui iš atsakovo priteistina 2 240 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).
Įvertinus tai, kad procesinių dokumentų įteikimo išlaidos nesiekia minimalios 8 Eur bylinėjimosi išlaidų sumos (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“)(CPK 96 straipsnio 6 dalis), teismo patirtos procesinių dokumentų įteikimo išlaidos iš atsakovo nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 265 – 270 straipsniais, teismas
nusprendžia:
ieškinį tenkinti.
Priteisti ieškovui R. B. iš atsakovo R. B. 43 443 Eur (keturiasdešimt tris tūkstančius keturis šimtus keturiasdešimt tris eurus) skolos, 10 860,75 Eur (dešimt tūkstančių aštuonis šimtus šešiasdešimt eurų 75 centus) palūkanų, 5 (penkių) procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos 54 303,75 Eur (penkiasdešimt keturių tūkstančių trijų šimtų trijų eurų 75 centų) sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2023 m. birželio 9 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2 240 Eur (du tūkstančius du šimtus keturiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.