- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-02-18
- Bylos Nr.
- e2A-80-943/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01178-2019-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidija Tamošiūnienė, Agnė Tikniūtė, Rasa Gudžiūnienė
- Atsakovas
- V. A.
- Ieškovas
- V. P.
- Trečiasis asmuo
- P. A.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Agnės Tikniūtės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 16 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo V. P. ieškinį atsakovui V. A. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo P. A..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas V. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo V. A. 50 000 Eur skolą, 5 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovas nurodė, kad 2018 m. balandžio 10 d. tarp ieškovo, atsakovo brolio P. A. buvo sudarytas susitarimas, kuriuo ieškovas įnešė į Marginless ICO (angl. initial coin offer) populiarinimą 50 000 Eur, V. A. ir P. A. siekiant pritraukti maksimalų investuotojų ir investicijų kiekį (toliau – Susitarimas). Susitarimu taip pat buvo susitarta, kad atsakovas ir P. A. iki 2018 m. rugpjūčio 10 d. įsipareigoja grąžinti ieškovui 150 000 Eur, pasiekus maksimalų (angl. hard cap) ICO pardavimo užsibrėžtą tikslą, o nepasiekus minimalaus užsibrėžto tikslo (angl. soft cap) – 50 000 Eur, t. y. tokią pačią sumą, kurią ieškovas įnešė. 2018 m. balandžio 10 d. susitarimo pakeitimu pirmiau nurodytas Susitarimo punktas (dėl pinigų grąžinimo datos) buvo pakeistas įtvirtinant, kad atsiskaitymo data nukeliama į 2018 m. spalio 12 d. Nurodytu terminu nei atsakovas, nei P. A. negrąžino ieškovui jo įneštų pinigų.
3. Atsakovas V. A. su jam pareikštu ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti.
4. Trečiasis asmuo P. A. su pareikštu ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. kovo 16 d. sprendimu, kurio rašymo apsirikimai buvo ištaisyti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 24 d. nutartimi, ieškinį tenkino iš dalies – pripažino negaliojančiu 2018 m. balandžio 10 d. ieškovo, atsakovo ir trečiojo asmens pasirašytą susitarimą, bei taikė restituciją – priteisti ieškovui iš atsakovo 45 000 Eur, 5 (penkių) procentų metines palūkanas už priteistą sumą (45 000 Eur) nuo sprendimo priėmimo dienos – 2020 m. kovo 16 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
6. Teismas konstatavo, kad Susitarimo tekste nurodomas paskolos tikslas, kad pinigai skolinami (,,įnešami“) į Marginless ICO populiarinimą P. A. ir V. A. siekiant pritraukti maksimalų investuotojų ir investicijų kiekį. Teismo vertinimu, ši Susitarimo nuostata sudaro pagrindą atmesti atsakovo ir trečiojo asmens argumentus, neva ieškovas investavo pinigus į Marginless ICO projektą. Susitarime ieškovas nėra laikomas investuotoju, jis skolina pinigus, kad atsakovas ir trečiasis asmuo galėtų reklamuoti projektą ir taip pritraukti investuotojus. Atsakovo ir trečiojo asmens įsipareigojimas grąžinti ieškovui jo paskolintą 50 000 Eur pinigų sumą yra besąlyginis, Susitarime nėra jokių nuostatų, kurios leistų vienu ar kitu atveju atsakovui ir trečiajam asmeniui negrąžinti ieškovui jo paskolintų pinigų.
7. Teismas nurodė, kad šalių pasirašytas Susitarimas atitinka paskolos teisiniams santykiams keliamus reikalavimus. Nagrinėjamu atveju ginčo dėl to, kad ieškovas pinigus perdavė atsakovui, nekilo, todėl teismas konstatavo, kad sutartis yra realinė, t. y. pinigai buvo perduoti, juos gavęs asmuo prisiėmė įsipareigojimus nustatytu laiku pinigus grąžinti, kas atitinka paskolos sutartinius santykius. Teismas pagal byloje pateiktą ieškovo banko sąskaitos išrašą nustatė, kad atsakovas 2018 m. gruodžio 3 d. ir 2019 m. vasario 25 d. pervedė į ieškovo sąskaitą 3 000 Eur, trečiasis asmuo P. A. 2018 m. lapkričio 15 d. pervedė ieškovui 2 000 Eur, mokėjimo paskirtimi nurodant skolos grąžinimą, ką teismas vertino kaip prievolės pagal Susitarimą dalinį vykdymą.
8. Teismas taip pat konstatavo, kad tarp ieškovo ir atsakovo sudarytas Susitarimas neatitiko įstatymo reikalaujamos notarinės formos, todėl yra pagrindas jį pripažinti negaliojančiu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.93 straipsnio 3 dalis) ir taikyti restituciją, ieškovui iš atsakovo priteisiant grynaisiais pinigais perduotą sumą, minusuojant ieškovui jau grąžintus 5 000 Eur, t. y. priteisiant 45 000 Eur. Paskolos sutartį pripažinus negaliojančia, ieškovo argumentą, kad 5 000 Eur buvo sumokėti kaip palūkanos, dėl kurių Susitarimas taip pat privalo būti rašytinis, teismas atmetė kaip neteisėtą.
9. Be kita ko, teismas atmetė atsakovo argumentus, kad jis suklydo, pasirašydamas Susitarimą dėl savo amžiaus ir nepatyrimo. Pagal CK 2.5 straipsnio 1 dalį fizinio asmens galėjimas savo veiksmais įgyti civilines teises ir susikurti civilines pareigas (civilinis veiksnumas) atsiranda visiškai, kai asmuo sulaukia pilnametystės, t. y. kai jam sueina aštuoniolika metų. Tai reiškia, kad, būdamas 20 metų, t. y. veiksnaus amžiaus, atsakovas galėjo prisiimti pagal sudaromą Susitarimą teises ir pareigas, kurios nustatytos Susitarimo sąlygose. Todėl atsakovo neva jaunas amžius ar kitos nurodomos savybės nėra pagrindas atsakovui nesilaikyti Susitarimu prisiimtų įsipareigojimų. Šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo padarinius. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, nerūpestingumo, neatidumo. Taip pat teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovo ir trečiojo asmens argumentus, kad ieškovas neturi teisės reikalauti perduotų sumų, nes už ieškovo perduotus 50 000 Eur ieškovo sūnėnui J. P. buvo pervesta atitinkamos vertės Marginless ICO kriptovaliuta. Byloje nėra įrodymų, kad tarp šalių buvo toks susitarimas, pagal kurį vietoj 50 000 Eur ieškovui ar ieškovo sūnėnui J. P. turėtų būti pervesta tam tikra kriptovaliutos suma, nėra įrodymų, kad ieškovas prašė pervesti kriptovaliutą ieškovo sūnėnui už ieškovo paskolintus 50 000 Eur, taip pat nėra ir jokių įrodymų, kad kriptovaliuta buvo pervesta būtent J. P..
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
10. Apeliaciniame skunde atsakovas prašo Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Susitarimas nelaikytinas paskolos teisiniais santykiais. Susitarimas nebuvo tvirtinamas notarine forma, nors ieškovui, patyrusiam verslininkui, turėtų būti žinoma tokio sandorio forma. Susitarime niekur nėra minima paskola, o vien lingvistinis turinys parodo, jog kalba eina apie investavimą. Susitarime nustatytos aiškios pasekmės, t. y. jei investicija nebus grąžinta laiku – investuotojas tokiu atveju turės teisę perimti kriptovaliutų veiklą ir įrangą, esančią AB „(duomenys neskelbtini)“ (kurios vadovu yra ieškovas) teritorijoje. Atsakovas į Susitarimą buvo įtrauktas tik todėl, kad atsakovo brolis trečiasis asmuo P. A. tuo metu buvo išvykęs į (duomenys neskelbtini) ir pats susitikti su ieškovu V. P. negalėjo. Jis taip pat niekada nevykdė ir neketino vykdyti jokios veiklos, susijusios su Marginless kriptovaliutos išleidimu ar populiarinimu.
10.2. Aplinkybes, kad atsakovas niekada nebuvo susijęs su Marginless veikla, taip pat aplinkybes, susijusias su šios kriptovaliutos populiarinimu ir investuotų pinigų panaudojimu bei atitinkamos Marginless kriptovaliutos (153 400 Eur vertės Marginless kriptovaliutos vienetų), kaip investicijų atlygio, perdavimu ieškovui, atsakovas V. A. ketino įrodinėti liudytojo L. J., kuris buvo atsakingas ir faktiškai įgyvendino visas Marginless kriptovaliuotos populiarinimo bei platinimo technines operacijas, parodymais, tačiau pirmosios instancijos teismas atsisakė tenkinti atsakovo prašymą kviesti šį asmenį liudyti, motyvuodamas tuo, kad liudytojo galimos paliudyti aplinkybės nėra reikšmingos bylai. Tokiu būdu teismas atsakovui užkirto kelią pasinaudoti praktiškai vieninteliu jam prieinamu įrodinėjimo šaltiniu.
10.3. Tarp atsakovo ir ieškovo kilusius santykius bei tarp atsakovo ir trečiojo asmens kilusius santykius atsakovas priėmė ir vertino kaip pareigą iš vienos šalies paimti pinigus ir perduoti kitai šaliai. Tai yra pavedimo santykiai, ir tai, ką ieškovas bei trečiasis asmuo atsakovui buvo pavedę, atsakovas tinkamai įvykdė. Ieškovo teiginiai, kad atsakovo pasirašymą Susitarime vertino kaip papildomą garantiją, patvirtina, jog ieškovas žinojo ir suprato, jog atsakovas niekaip nesusijęs su Susitarime nurodyta veikla.
10.4. Netinkamai įvertinęs teisinius santykius, teismas nepagrįstai pripažino Susitarimą negaliojančiu dėl jo prieštaravimo imperatyvioms normoms (notarinės formos nesilaikymo). Nepagrįstai pripažinęs Susitarimą negaliojančiu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė restituciją. Susitarimas yra laikytinas verslo (investiciniu) sandoriu, sudarytu tik tarp ieškovo ir trečiojo asmens. Susitarimu yra apribota atsakovo atsakomybė, t. y. yra numatyta, kad negrąžinus investicijų ieškovas įgyja teisę perimti trečiojo asmens kriptovaliutų verslą ir įrangą, piniginių sumų priteisimas iš atsakovo yra neleistinas.
Atsiliepimas
10.5. Tiek atsakovas, tiek trečiasis asmuo savo atsiliepimuose į ieškinį patvirtino, kad Susitarimo dalyką – investuojamus pinigus, gavo trečiasis asmuo. Atsakovas tik paėmė juos iš ieškovo ir perdavė trečiajam asmeniui. Todėl restitucijos taikymo prasme atsakovas neturi ką grąžinti ieškovui. Iš sandorio, kuris pripažintas negaliojančiu, atsakovas nieko negavo. Nors restituciją teismas taiko ex officio kaip negaliojančio sandorio teisinę pasekmę, atsakovo manymu, teismas negali išeiti iš ieškinio ribų ir sprendimu nustatyti prievoles asmenims, kurių atžvilgiu ieškovas reikalavimų nereiškė. Kadangi ginčo atveju Susitarimą pripažinus negaliojančiu restitucija galima tik asmens, kuris gavo sandorio dalyką – investuojamus pinigus, atžvilgiu, tuo tarpu savo apsisprendimu ir pasirinkimu ieškovas trečiojo asmens atsakovu į bylą netraukė tik dėl jam pačiam žinomų taktinių motyvų, restitucija šioje byloje yra negalima, o ieškinys atsakovo atžvilgiu atmestinas net ir teismui ex officio Susitarimą pripažinus negaliojančiu.
10.6. Siekdamas teisingumo teismas privalo ne tik paviršutiniškai ir formaliai vertinti įrodymus bei aplinkybes, bet vadovautis teisingumo, sąžiningumo, protingumo principais bei vidiniu įsitikinimu. Tikrai negalima laikyti sąžininga ir teisinga, kad formaliai pasirašiusi Susitarimą šalis, kuri iš tokio Susitarimo negavo nieko, tik įvykdė tarpininko / kurjerio vaidmenį, vėliau Susitarimą pripažinus negaliojančiu turi nešti dėl to visą atsakomybę. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė ir nepagrindė, kodėl jis taikė visas sandorio negaliojimo pasekmes tik atsakovui V. A., nors būtent atsakovas iš negaliojančiu pripažinto sandorio negavo nieko. Iš teismo motyvų nėra aišku, ar teismas laikė prievolę, kilusią dėl restitucijos taikymo, solidaria.
10.7. Jei teismas ex officio pripažįsta sandorį niekiniu ir nusprendžia taikyti restituciją, dėl restitucijos taikymo tarp šalių atsiradus piniginei prievolei yra pagrindas priteisti kreditoriui iš skolininko ir procesines palūkanas, tačiau jos skaičiuojamos ne nuo bylos iškėlimo teisme, o nuo teismo sprendimo, kuriuo taikoma restitucija, įsiteisėjimo dienos, tačiau rezoliucinėje dalyje pirmosios instancijos teismas palūkanas nepagrįstai priteisė ne nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, bet nuo sprendimo pirmosios instancijos teisme priėmimo dienos.
10.8. Teismas nepagrįstai iš atsakovo priteisė ieškovui jo sumokėtą žyminį mokestį. Prievolė, atsiradusi dėl restitucijos taikymo, negali būti laikoma ieškinio patenkinimu iš dalies, nes šiuo atveju prievolė, atsiradusi dėl restitucijos taikymo, yra sandorio pripažinimo negaliojančiu pasekmė, pritaikyta teismo iniciatyva, o ne dėl to, kad tokios pasekmės reikalavo ieškovas.
11. Ieškovas V. P. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
11.1. Ieškovas niekada neinvestavo į Marginless ICO projektą. Ieškovas skolino pinigus šio projekto reklamos kampanijai. Tai buvo ne investicinis sandoris, bet tikslinė paskola. Susitarimo tekstas, lingvistinė prasmė bei šalių veiksmai atitinka CK 6.870 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą paskolos sutarties sampratą, nes Susitarimo tekste užfiksuotas pinigų perdavimas bei įsipareigojimas grąžinti pinigus. Susitarime ieškovas nėra laikomas investuotoju, jis skolina pinigus, kad atsakovas ir trečiasis asmuo galėtų reklamuoti projektą ir taip pritraukti investuotojus. Susitarime nėra jokių nuostatų, kurios leistų vienu ar kitu atveju atsakovui ir trečiajam asmeniui negrąžinti ieškovui jo paskolintų pinigų. Tai, kad buvo suteikta paskola, patvirtina atsakovo bei trečiojo asmens atlikti mokėjimai ieškovui, nurodant, jog tai skolos grąžinimas.
11.2. Susitarime nurodyta ieškovo teisė perimti kriptovaliutos gavybos veiklą ir įrangą yra papildoma jo teisių gynybos priemonė, tačiau ji nėra privaloma ir pati savaime nepanaikina CK įtvirtintų civilinių teisių gynybos būdų ir / ar atsakovo ir trečiojo asmens pareigos grąžinti ieškovui jo paskolintus pinigus.
11.3. Susitarimo turinys aiškiai rodo, kad tarp šalių susiklostė paskolos teisiniai santykiai – atsakovui buvo perduoti pinigai, atsakovas pinigus priėmė, įsipareigojo juos grąžinti. Notarinės formos nebuvimas, iš esmės, nepakeičia šių aplinkybių, todėl atsakovo nurodomi teiginiai dėl paskolos sandorio formos nebuvimo yra absoliučiai nepagrįsti. Atsakovas į Susitarimą dėl pinigų paskolos Marginless ICO veiklos populiarinimui buvo įtrauktas trečiojo asmens nurodymu, tačiau jokio susitarimo, kad atsakovas į Susitarimą yra įtraukiamas tik kaip kurjeris nebuvo. Susitarimo sudarymo dieną, atsakovas atvykęs pas ieškovą, Susitarimo tekstą perskaitė, jį pasirašė, pinigus priėmė. Jokių pastabų ar pretenzijų dėl Susitarimo, neva atsakovas tik kurjeris ar panašiai išsakyta nebuvo. Be to, Susitarimo tekstas yra trumpas ir aiškus, nereikalauja jokių specialių žinių. Atsakovo nuomonė kaip jis suprato savo vaidmenį Susitarime, nėra pagrindas atsakovui nesilaikyti Susitarimu prisiimtų įsipareigojimų.
11.4. Susitarime expressis verbis nurodyta, kad Susitarimo pasirašymo metu 50 000 Eur yra perduoti V. A., todėl teismas pripažinęs Susitarimą negaliojančiu visiškai pagrįstai taikydamas restituciją priteisė pinigus būtent iš atsakovo, t. y. pinigus gavusio asmens. Kam atsakovas perdavė pinigus po to, kai juos gavo iš ieškovo, kaip atsakovas ir trečiasis asmuo pinigus pasidalino tarpusavyje ir pan. restitucijos taikymo atžvilgiu nėra aktualu, nes restitucijos esmė yra grąžinti turtą iš jį gavusio asmens.
11.5. Sutartyje nebūtina eksplicitiškai įvardinti, kad viena ar kita prievolė yra solidari, o atsakingi asmenys laikomi bendraskoliais. Pakanka to, kad sutartį pasirašo keli asmenys arba joje kalbama apie kelis skolininkus. Iš Susitarimo turinio matyti, kad atsakovas ir trečiasis asmuo pasirašydami Susitarimą veikė kaip viena šalis, bendru sutikimu išreiškė bendrą valią pasiskolinti ir grąžinti ieškovui jo įneštas lėšas. Atitinkamai pareigą grąžinti ieškovui pinigus atsakovas ir trečiasis asmuo turi solidariai.
11.6. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas Susitarimą negaliojančiu ir restitucijos pagrindu priteisdamas ieškovui 45 000 Eur, tik kvalifikavo šalių teisinius santykius ir jiems pritaikė tinkamas teises normas, o ne atmetė visus ieškovo reikalavimus, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai nurodė, kad ieškovo ieškinys buvo tenkintas iš dalies ir tuo pagrindu pagrįstai priteisė ieškovui bylinėjimosi išlaidas proporcingai patenkinto ieškovo reikalavimo daliai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.
Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių
13. Ieškovas, atsakovas ir trečiasis asmuo 2018 m. balandžio 10 d. sudarė rašytinį susitarimą. Susitarime nurodoma, kad ieškovas įneša į Marginless ICO populiarinimą 50 000 Eur, atsakovui ir trečiajam asmeniui siekiant pritraukti maksimalų investuotojų ir investicijų kiekį. Susitarime nurodoma, kad atsakovas ir trečiasis asmuo įsipareigoja grąžinti iki 2018 m. rugpjūčio 10 d. 150 000 Eur, pasiekus maksimalų (hard cap) ICO pardavimo užsibrėžtą tikslą, pirminio siūlymo metu. Nepasiekus minimalaus užsibrėžto tikslo (soft cap) grąžinama 50 000 Eur. Susitarime taip pat nurodoma, kad laiku negrąžinus 50 000 Eur – 150 000 Eur, ieškovas turi teisę perimti atsakovo ir trečiojo asmens susijusių įmonių ir jų asmenimis vykdomą kriptovaliutos gavybos veiklą bei įrangą, esančią AB Plasta Business Park teritorijoje. Atsakovas ir trečiasis asmuo netenka teisės reikalauti tiesioginių ir netiesioginių nuostolių kompensavimo dėl kriptovaliuos gavybos ribojimo ar netekimo, laiku nesumokėjus 50 000 – 150 000 Eur. Ieškovas įgyja teisę taikyti ribojimus išsigabenti įrangą iškart po 50 000 Eur sumokėjimo. Susitarime nurodoma, kad jo sudarymo metu 50 000 Eur yra perduodami atsakovui grynaisiais pinigais.
14. 2018 m. balandžio 10 d. ieškovas ir trečiasis asmuo pasirašė Susitarimo pakeitimą, kuriame nurodoma, kad atsiskaitymo data nukeliama į 2018 m. spalio 12 d., o kiti punktai nekeičiami.
15. 2018 m. lapkričio 15 d. trečiasis asmuo ieškovui į sąskaitą banke pervedė 2 000 Eur, nurodydamas, kad tai skolos grąžinimas. 2018 m. gruodžio 3 d. atsakovas pervedė ieškovui 2 000 Eur, nurodydamas, kad tai skola. 2019 m. vasario 25 d. atsakovas pervedė ieškovui 1 000 Eur, nurodydamas, kad tai skola.
Dėl šalių teisinių santykių kvalifikavimo
16. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šalių santykius kvalifikavo kaip paskolos teisinius santykius.
17. Kasacinis teismas savo praktikoje suformulavo teisės aiškinimo taisyklę, kad materialiojo teisinio santykio, iš kurio yra kildinamas konkretus bylos šalių ginčas, kvalifikavimas yra teismo prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-371-701/2019). Teismas, įgyvendindamas šią savo išimtinę teisę, tiksliau – netgi pareigą, nėra saistomas šalių pateiktu ginčo materialiojo teisinio santykio kvalifikavimu – teismas savo nuožiūra parenka įstatymą, kuris turi būti taikomas sprendžiant šalių ginčą (CPK 265 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-127-219/2020).
18. Nagrinėjamoje byloje pareikštu ieškiniu ieškovas iš atsakovo reikalavo priteisti skolą pagal 2018 m. balandžio 10 d. susitarimą, aiškiai nenurodydamas pareikšto reikalavimo teisinio pagrindo, rėmėsi tik bendraisiais prievolių vykdymo principais (CK 6.38 straipsnis). Atsakovas atsiliepime nurodė, kad ieškovą ir trečiąjį asmenį sieja verslo (investavimo) teisiniai santykiai, o pats atsakovas veikė tik kaip pasiuntinys (pinigų priėmimui bei perdavimui), be to teigė, kad Susitarimas yra ne notarinės formos, todėl tai taip pat patvirtina, jog tai ne paskolos sutartis, o investavimo sandoris. Dublike ir triplike šalys iš esmės sau palankia linkme naudojo faktą, kad Susitarimas yra sudarytas ne notarine tvarka. Ieškovas teigė, kad toks formos trūkumas iš esmės nepakeičia to fakto, kad pinigai buvo perduoti, nepakeičia ir to fakto, kad atsakovas turi pareigą juos grąžinti. Atsakovo nuomone, dėl sandorio byloje taikytina restitucija, tačiau ji turėtų būti taikoma ne atsakovo, bet trečiojo asmens atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, atsižvelgdamas į Susitarime naudotas formuluotes, šalių teisinius santykius kvalifikavo paskolos teisiniais santykiais.
19. Kai kyla ginčas dėl sandorio – tam tikros sutarties – rūšies, pobūdžio, vienos ar kitos sąlygos prasmės ar panašiai, teismas, spręsdamas šį ginčą, vadovaujasi sutarčių aiškinimo taisyklėmis. CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti du svarbūs sutarčių aiškinimo principai. Pirmasis – kad kiekviena sutartis turi būti aiškinama sąžiningai, taip pat vadovaujantis ir teisingumo bei protingumo principais. Antrasis principas reikalauja aiškintis tikruosius sutarties šalių ketinimus, o ne vien rašytinį sutarties tekstą. Aiškinant sutartį, taip pat būtina atsižvelgti į susiklosčiusius šalių tarpusavio santykius, sutarties sudarymo aplinkybes ir panašiai. Dar vienas iš sutarčių aiškinimo principų – tam tikros sutarties tikslų aiškinimasis (CK 6.193 straipsnio 2 dalis). Sutarties tikslas gali padėti atskleisti tikruosius šalių ketinimus, taip pat nustatyti ir sutarties rūšį, pobūdį, vienos ar kitos jos sąlygos prasmę ir pan. Taigi, teismas, spręsdamas dėl konkrečios sutarties reikšmės, neturi remtis vien pažodiniu sutarties tekstu, bet turi aiškintis ir nagrinėti tikruosius šalių ketinimus, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, taip pat šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kita (CK 6.193 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2008; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2009). Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, jog kvalifikuojant šalių teisinius santykius ir vertinant jų pagrindu kylančias šalių teises ir pareigas, būtina įvertinti faktų, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie šalių santykių pobūdį, visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422-687/2017).
Žemesnės instancijos teismas
20. Nagrinėjamoje byloje, kaip minėta, šalys yra sudariusios 2018 m. balandžio 10 d. susitarimą bei jo pakeitimą, kuriuo ieškovas įnešė į Marginless ICO populiarinimą 50 000 Eur, atsakovui ir trečiajam asmeniui siekiant pritraukti maksimalų investuotojų ir investicijų kiekį, o atsakovas ir trečiasis asmuo įsipareigojo grąžinti iki 2018 m. spalio 12 d. 150 000 Eur, pasiekus maksimalų (hard cap) ICO pardavimo užsibrėžtą tikslą, pirminio siūlymo metu. Nepasiekus minimalaus užsibrėžto tikslo (soft cap) grąžinama 50 000 Eur. Pirmosios instancijos teismas tiek pinigų perdavimą, tiek įsipareigojimą grąžinti ne mažesnę nei perduota sumą, kvalifikavo paskolos teisinius santykius. Su tokiu teismo vertinimu nesutikdamas atsakovas laikosi pozicijos, kad tokie santykiai buvo investavimo teisiniai santykiai.
21. Nagrinėjamos bylos atveju nustatant sutarties šalių tikruosius ketinimus ir sutarties rūšį reikšminga teisiškai kvalifikuoti Susitarimu bei jo pakeitimu įtvirtintą susitarimą dėl pinigų grąžinimo – aiškiai nurodomas terminas iki kada ir kokia pinigų suma turi būti grąžinama ieškovui. Susitarime nėra sulygta, kad pinigai gali būti negrąžinami ar jų grąžinimas priklausys nuo tam tikrų aplinkybių, t. y. nustatomas tik sumos dydžio galimas mokytis didėjimo prasme, atsižvelgiant į pasiektą tikslą. Pagal CK 6.870 straipsnio 1 ir 2 dalis paskolos sutartis yra realinis sandoris, t. y. paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka. Tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Šios sąlygos laikomos esminėmis paskolos sutarties sąlygomis, kurių nors vienos nesant paskolos sutartis negali būti laikoma sudaryta. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad šios aplinkybės bylose dėl paskolos grąžinimo sudaro įrodinėjimo dalyką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2005).
22. Tai, kad pinigai buvo perduoti atsakovui yra nurodyta ne tik Susitarime, bet tokio fakto neneigia ir pats atsakovas. Paskolos santykių faktą patvirtina ir aplinkybė, kad 2018 m. balandžio 10 d. susitarime nustatyta perduotų pinigų grąžinimo data (2018 m. rugpjūčio 10 d.) buvo pakeista, pratęsiant šį terminą iki 2018 m. spalio 12 d. Aiškinant Susitarimą kaip atitinkantį investavimo teisinių santykių esmę toks susitarimo pakeitimas neturėtų jokios prasmės, nes būtent paskolos teisiniams santykiams būdingas susitarimas grąžinti gautą paskolos sumą nustatytu laiku (CK 6.873 straipsnio 1 dalis). Tai, kad šalių teisiniai santykiai neatitinka investavimo esmės patvirtina ir aplinkybė, kad tiek atsakovas, tiek trečiasis asmuo, pasibaigus pratęstam 50 000 Eur grąžinimo terminui, dalį sumos grąžino (atsakovas V. A. 2018 m. gruodžio 3 d. ir 2019 m. vasario 25 d. pervedė į ieškovo sąskaitą 3 000 Eur, trečiasis asmuo P. A. 2018 m. lapkričio 15 d. pervedė ieškovui 1 000 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodant skolos grąžinimą). Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje susiklosčiusios faktinės aplinkybės leidžia spręsti, kad tarp ginčo šalių susiklostė realūs paskolos teisiniai santykiai, kurių pagrindu buvo perduota Susitarime nurodyta 50 000 Eur suma ir buvo susitarta dėl ne mažesnės sumos grąžinimo Susitarime bei jo pakeitime nustatytu terminu.
23. Tarp šalių susiklosčiusio santykio egzistavimas yra pakankamas pagrindas pripažinti, kad pagal šalių sudarytą Susitarimą 50 000 Eur buvo perduoti kaip paskolos dalykas, kuris turėtų būti grąžintas paskolos davėjui (ieškovui) pagal pareikštą ieškinį. Paskolos sutartis savo turiniu yra paskolos davėjo pinigų (kitų rūšiniais požymiais apibrėžtų daiktų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui paskolos sumą arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės daiktų bei mokėti palūkanas (CK 6.870 straipsnio 1 dalis); nors paskolos sutartis yra jos šalių suderintos valios išraiška, tačiau kiekviena sutarties šalių turi atskirą tikslą: paskolos gavėjas siekia gauti paskolą, kad ją panaudojęs patenkintų savo, atskirus nuo paskolos davėjo, turtinius interesus, o paskolos davėjas siekia suteikti paskolą ir (paprastai) gauti atlyginimą už paskolos suteikimą.
24. Susitarime nurodytos aplinkybės (ieškovas įneša į Marginless ICO populiarinimą 50 000 Eur, atsakovui ir trečiajam asmeniui siekiant pritraukti maksimalų investuotojų ir investicijų kiekį) gali palikti tam tikrų abejonių, kokia buvo tikroji šalis siejusių faktinių teisinių santykių prigimtis. Kita vertus, jokie byloje pateikti įrodymai nepaneigia labiausiai tikėtinos išvados, kad bylos šalis siejo paskolos teisiniai santykiai. Tiek atsakovas, tiek trečiasis asmuo, teigdami, kad ginčo susitarimas buvo jų pasirašytas siekiant kitokių, nei užfiksuota Susitarimo teksto turinyje, teisinių santykių sukūrimo ar patvirtinimo, tokį teiginį privalėjo pagrįsti įrodymais (CPK 178 straipsnis). Atsakovo iškeltos abejonės dėl investavimo teisinių santykių susiklostymo, teismo vertinimu, paneigiamos antrąja ginčo susitarimo dalimi t. y. aiškiai užfiksuotu įsipareigojimu grąžinti 50 000 Eur, taip pat aptariant įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimo garantijas to nepadarius Susitarime nustatytu terminu. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad šalių Susitarime įtvirtinti ir šalių pareiškimai bei garantijos, kuriuos būtų galima vertinti kaip prievolės grąžinti 50 000 Eur ieškovui užtikrinimą, nebuvo realizuoti, t. y. nebuvo pareikalauta juos vykdyti, šiuo atveju bylos išnagrinėjimo rezultatui neturi teisinės reikšmės. Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga, teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų, todėl teismas šiuo klausimu plačiau nepasisako.
25. Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus, o įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Įvertinus ginčo Susitarimo kaip paskolos teisinius santykius patvirtinančio dokumento turinį (paskolos dalyko – pinigų perdavimo faktą), Susitarimo vykdymo pratęsimo terminą, faktiškai grąžintas paskolintų pinigų sumas, apeliacinės instancijos teismas pritaria Vilniaus apygardos teismo išvadai, kad pagal byloje esančius duomenis darytina labiausiai tikėtina išvada, jog pasirašydamos 2018 m. balandžio 10 d. susitarimą viena bylos šalis perdavė, o kita šalis gavo juose nurodytas pinigų sumas, tokiu būdu sukuriant paskolos teisinius santykius.
Dėl atsakovo ir trečiojo tarpusavio teisinių santykių reikšmės nagrinėjamam ginčui
26. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apelianto teiginius, kad jis, sudarant Susitarimą dalyvavo tik kaip pinigų perdavėjas tarp ieškovo ir trečiojo asmens bei argumentus, kad jis nedalyvavo kriptovaliutų platinimo ar su ja susijusioje veikloje, taip, kad negalima jo ir trečiojo asmens solidari atsakomybė. Susitarime, teismo vertinimu, aiškiai įtvirtintas tiek atsakovo, tiek trečiojo asmens įsipareigojimas grąžinti ieškovui ne mažesnę nei gauta pinigų sumą. Byloje nėra ginčo, kad 50 000 Eur suma buvo perduota atsakovui, kurią, jis teigia, vėliau perdavęs trečiajam asmeniui. Apeliaciniame skunde atsakovas teigia, kad pasirašydamas Susitarimą savo dalyvavimą jame laikė įvykdytu / pasibaigusiu tą akimirką, kai gautus iš ieškovo pinigus perdavė savo broliui trečiajam asmeniui P. A.. Atsakovo nuomone, tokie teisiniai santykiai kvalifikuotini kaip pavedimo. Teismas tokius atsakovo apeliacinio skundo argumentus vertina kritiškai.
27. Pavedimo sutartimi viena šalis (įgaliotinis) įsipareigoja kitos šalies (įgaliotojo) vardu ir lėšomis atlikti tam tikrus teisinius veiksmus su trečiaisiais asmenimis (CK 6.756 straipsnis). Pavedimo sutarties dalyką sudaro teisiniai veiksmai, susiję su įgaliotojo gynimu, įgaliotojo viso ar dalies turto administravimu, procesinių veiksmų atlikimu įgaliotojo vardu teismo ir kitose institucijose, bei kitokie teisiniai veiksmai. Pavedimo sutarčiai, kaip dvišaliam sandoriui, yra būtinas abiejų šalių, t. y. atstovaujamojo ir atstovo, susitarimas dėl atliekamų veiksmų, paprastai dėl siekiamo rezultato, dėl kurio yra sudaroma pavedimo sutartis. Todėl tik nustačius tokias aplinkybes galimas pavedimo teisinių santykių kvalifikavimas. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad tam tikrais atvejais vidiniai atstovavimo santykiai gali būti neįforminami atskiru dokumentu, pavyzdžiui, pavedimo sutartimi, tačiau tai nereiškia, kad atstovaujamasis, išduodamas įgaliojimą, nesuformuluoja atstovui pavedimo atlikti tam tikrą funkciją, veiksmą jo vardu ir interesais. Todėl vertinant atstovavimo teisinius santykius svarbiausia yra nustatyti, dėl kokių sąlygų buvo šalys tarpusavyje susitarusios: atstovavimo teisinio santykio galiojimas, atstovavimo teisių apimtis, tikėtini rezultatai ir atlygis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-611-2017, 21 punktas).
28. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Susitarimu pareigą grąžinti ieškovui jo perduotą pinigų sumą prisiėmė tiek atsakovas, tiek trečiasis asmuo. Atsakovas, sudarydamas ginčo susitarimą nenurodė veikiantis kaip trečiojo asmens atstovas, priešingai – Susitarimo vykdymas patvirtina paties atsakovo dalinį įsipareigojimų įvykdymą. Teismas nepagrįsta laiko atsakovo nurodomą aplinkybę, kad tokius mokėjimus jis taip pat atliko trečiojo asmens pavedimu, nes trečiojo asmens sąskaitos buvo areštuotos. Teismo nuomone, jei atsakovas būtų laikęs, kad jis jau yra įvykdęs pavedimą perduodamas gautus pinigus trečiajam asmeniui, Susitarimo vykdymo eigoje jis būtų aiškiai nurodęs, kad grąžina pinigus trečiojo asmens vardu. Nors atsakovas ir trečiasis asmuo neatskleidžia savo susitarimų prigimties, teismo vertinimu, jie atitinka jungtinės veiklos sutarties prigimtį. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teisinę jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties formą gali įgyti labai įvairūs civiliniai santykiai – bet kokie įstatymui neprieštaraujantys kelių asmenų tarpusavio įsipareigojimai kooperuojant turtą ar nematerialines vertybes užsiimti bendra veikla ar siekti bendro tikslo. Esminiai jungtinės veiklos sutarties požymiai yra: kelių asmenų turtinių, intelektualinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-519-415/2015).
29. Taigi, skiriamasis jungtinės veiklos sutarties bruožas, leidžiantis ją atriboti nuo panašių sutartinių teisinių santykių, – tai bendri jungtinės veiklos sutarties dalyvių interesai ir bendras jų tikslas (sutarties dalykas). Byloje nustatyta, kad atsakovas ir trečiasis asmuo prisiėmė bendrus įsipareigojimus pagal Susitarimą, dalį jų įvykdė, todėl teismas šiuos teisinius santykius kvalifikuoja kaip bendrą jų jungtinę veiklą. Tokio fakto konstatavimas yra pakankamas pripažinti egzistuojant solidariąją jų pareigą grąžinti ieškovui iš jo gautus pinigus pagal Susitarimą CK 6.6 straipsnio 3 dalies pagrindu (solidarioji skolininkų pareiga preziumuojama, jeigu prievolė susijusi su jungtine veikla).
30. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra svarbu tai, kaip vienas kito vaidmenį aiškino atsakovas bei trečiasis asmuo tarpusavyje, jų tarpusavio santykiai, taip ir dėl atsiskaitymo, išeina už nagrinėjamos bylos ribų. Tai, kam perdavė ar panaudojo pagal Susitarimą gautus pinigus atsakovas, nagrinėjamu atveju nėra aktualu ieškovui, kuris siekia tik skolos atgavimo. Pažymėtina, kad solidariosios atsakomybės atveju kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Taigi, nagrinėjamu atveju būtent ieškovui priklauso pasirinkimo teisė, iš kurio iš skolininkų reikalauti skolos grąžinimo. Bendraskolių tarpusavio atgręžtiniai reikalavimai spręstini CK 6.9 straipsnio nustatyta tvarka.
31. Teismas kaip nepagrįstus atmeta ir atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kad jei jis būtų galėjęs numatyti, kad Susitarimą ieškovas traktuos kaip paskolos teisinius santykius, jis niekada tokio Susitarimo nebūtų pasirašęs. Šiuo atveju atsakovo elgesys vertintinas pagal apdairaus ir atidaus asmens standartą, todėl atsakovas, būdamas apdairus, rūpestingas, privalėjo įvertinti Susitarimo turinį ir pažymėti, jog tai neatitinka tikrosios šalių valios. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Pažymėtina, kad teismų praktikoje išaiškinta, jog kiekviena iš sutarties šalių, jeigu ji nėra tikra, kad sutarties sąlygos atitinka jos valią, turi teisę sutarties nepasirašyti, taip pat pasinaudoti specialistų pagalba tam, kad išsiaiškintų sutartį (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-443/2012). Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad civiliniuose santykiuose galiojantis ir CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas leidžia civilinių teisinių santykių subjektams pasirinkti ir sudaryti tokią sutartį, kuri labiausiai atitinka jų interesus. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011; 2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23-248/2015; 2016 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016). Taigi, atsakovas, nesutikdamas su Susitarimo turiniu, turėjo apsisprendimo laisvę tokio Susitarimo nepasirašyti ar spręsti dėl Susitarimo turinio tikslinimo, o pasirašydamas – suvokti, kad tokiu būdu jis prisiima piniginius įsipareigojimus ieškovui.
Dėl Susitarimo negaliojimo dėl formos trūkumų
32. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Susitarimas atitinka paskolos sutarties esmę, vertino jį įstatyme reikalaujamos sandorio formos aspektu. CK 1.78 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad teismui, sprendžiančiam dėl reikalavimo įpareigoti atsakovą vykdyti prievoles, išplaukiančias iš sandorio, net ir nesant atitinkamų šalies reikalavimų, kyla pareiga ex officio patikrinti, ar nėra pagrindo pripažinti sandorį niekiniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-328-248/2020).
33. Šioje byloje nustatyta, kad ieškovas ir atsakovas 50 000 Eur vertės paskolos teisinius santykius įformino paprastos rašytinės formos susitarimu. Byloje nustatyta, kad 50 000 Eur paskola atsakovui buvo perduota grynaisiais pinigais.
Žemesnės instancijos teismas
34. CK 1.74 straipsnyje nustatyta, kad notarine forma turi būti sudaromi ne tik šiame straipsnyje nurodyti, bet ir kiti sandoriai, kuriems CK nustato privalomą notarinę formą. CK 6.871 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu paskolos suma viršija tris tūkstančius eurų ir šis sandoris yra vykdomas grynaisiais pinigais, paskolos sutartis turi būti notarinės formos. Taigi, ginčo 50 000 Eur vertės paskolos sandoriui, įvykdytam grynaisiais pinigais, įstatymas numatė privalomą notarinę formą.
35. CK 1.93 straipsnio 3 dalyje imperatyviai nurodyta, kad įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį. Pagal CK 1.93 straipsnio 5 dalį, jeigu sandoris negalioja dėl to, kad nesilaikoma įstatymų reikalaujamos formos, atsiranda CK 1.80 straipsnio 2 dalyje numatytos pasekmės. Vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad CK 1.80 straipsnio 1 daliai taikyti būtina konstatuoti dviejų sąlygų visetą: 1) kad teisės norma yra imperatyvi; 2) kad šios normos pažeidimo pasekmė yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533-421/2015). Kaip nurodyta, bylos šalių 2018 m. balandžio 10 d. Susitarimu paprasta rašytine forma sudaryti didesnės nei 3 000 Eur vertės paskolos sandoriai buvo vykdomi grynaisiais pinigais. Tokių paskolos sandorių sudarymas paprasta rašytine forma prieštaravo CK 6.871 straipsnio 4 daliai, nustačiusiai imperatyvų notarinės formos reikalavimą. Kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad įstatymo imperatyviai nustatytos sandorio formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-141-469/2020, 29 punktas). Vadinasi, šalių sudarytas 2018 m. balandžio 10 d. susitarimas pagrįstai pirmosios instancijos teismo sprendimu pripažintas niekiniu ir negaliojančiu dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymų normoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).
36. CK 1.80 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tuomet, kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo padarinių. Restitucija yra civilinių teisių gynybos būdas, kai šaliai grąžinama tai, ką ji perdavusi kitai šaliai, o iš nepagrįstai įgijusios šalies išieškoma tai, ką ši nepagrįstai gavusi. Taigi restitucija yra šalių grąžinimas į status quo. Esminis restitucijos bruožas (požymis) yra tas, kad restitucija galima tik tarp sandorio šalių. Nagrinėjamu atveju Susitarime nurodyta, kad 50 000 Eur grynaisiais pinigais buvo perduoti atsakovui. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aplinkybę kas buvo pinigų gavėjas pagal Susitarimą, pinigus įpareigojo grąžinti būtent atsakovą. Tai, kokie buvo atsakovo ir trečiojo asmens tarpusavio susitarimai ir pareigų pasiskirstymas jungtinėje veikloje bei tolimesnis gautų pinigų panaudojimas, kaip minėta nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl to nepasisako. Dėl tų pačių priežasčių teismas nepasisako ir dėl apeliacinio skundo argumento, kad atsakovas iš sandorio, kuris pripažintas negaliojančiu, nieko negavo.
Dėl proceso teisės normų pažeidimo pirmosios instancijos teisme
37. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad aplinkybes, jog atsakovas niekada nebuvo susijęs su Marginless LTD veikla, taip pat aplinkybes, susijusias su šios kriptovaliutos populiarinimu ir investuotų pinigų panaudojimu bei atitinkamos Marginless kriptovaliutos (153 400 Eur vertės Marginless kriptovaliutos vienetų), kaip investicijų atlygio, perdavimu ieškovui, atsakovas ketino įrodinėti liudytojo L. J., kuris buvo atsakingas ir faktiškai įgyvendino visas Marginless kriptovaliuotos populiarinimo bei platinimo technines operacijas, parodymais, tačiau pirmosios instancijos teismas atsisakė tenkinti atsakovo prašymą kviesti šį asmenį liudyti, motyvuodamas tuo, kad liudytojo galimos paliudyti aplinkybės nėra reikšmingos bylai. Apelianto teigimu, tokiu būdu teismas užkirto kelią pasinaudoti praktiškai vieninteliu jam prieinamu įrodinėjimo šaltiniu. Su šiais apelianto teiginiais teisėjų kolegija nesutinka.
38. Pirmiausia pažymėtina, kad šiuo atveju buvo nagrinėjamas reikalavimas dėl skolos priteisimo, o atsakovas šioje byloje nereiškė priešpriešinių reikalavimų, kuriais būtų siekiama pripažinti Susitarimą negaliojančiu dėl to, kad jis buvo skirtas kitam sandoriui pridengti (CK 1.87 straipsnis), todėl bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatinėjamos aplinkybės dėl atsakovo vaidmens sudarant Susitarimą, taip pat jo pareigų Marginless kriptovaliuotos populiarinimo veikloje. Nagrinėjamu atveju atsakovas dalyvavo paskolos teisiniuose santykiuose, todėl tai kiek ir kaip jis prisidėjo prie Marginless LTD veiklos, nagrinėjamai bylai neturi reikšmės. Kita vertus, nagrinėjamu atveju buvo konstatuota, kad šalys, sudarydamos Susitarimą, nesilaikė privalomos notarinės formos. Atsižvelgiant į tai, sandoris yra negaliojantis ir atima iš atsakovo (apelianto) teisę remtis liudytojų parodymais (CK 1.93 straipsnio 1, 2, 3 dalys). Taigi sandorio šalys, nesilaikiusios įstatymo reikalavimo sudaryti jį notarine forma, kartu prisiima riziką ir dėl sandorio įvykdymo įrodinėjimo kilus ginčui.
Dėl procesinių palūkanų, priteistinų taikant restituciją, skaičiavimo termino pradžios
39. Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su teismo nustatytų ieškovui iš atsakovo priteistų procesinių palūkanų skaičiavimo pradžios terminu. Apeliantas nurodo, kad palūkanos turi būti skaičiuojamos nuo teismo sprendimo, kuriuo taikoma restitucija, įsiteisėjimo dienos, tačiau pirmosios instancijos teismas palūkanas nepagrįstai priteisė ne nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, bet nuo sprendimo pirmosios instancijos teisme priėmimo dienos.
40. Lietuvos Aukščiausias teismas 2015 m. gruodžio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-668-915/2015 išaiškino, kad, teismui taikant dvišalę restituciją, ieškovas, iš kurio dėl restitucijos taikymo priteisiamos atitinkamos pinigų sumos, tampa skolininku, o atsakovas, kuriam šios sumos priteisiamos, – kreditoriumi, ir juos sieja piniginė prievolė. Nei įstatymas, nei teismų praktika teisės reikalauti priteisti procesines palūkanas neriboja tam tikrais teisiniais santykiais (sutartiniais, deliktiniais ir pan.), bet nustato, kad procesinių palūkanų galima reikalauti visais atvejais, kai nevykdoma piniginė prievolė.
41. CK 6.37 straipsnio 2 dalis, pagal kurią leidžiamas procesinių palūkanų priteisimas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, grindžiama tuo, kad jau iki kreipimosi į teismą dienos egzistuoja piniginė skolininko prievolė, kurios skolininkas geruoju nevykdo ir taip pažeidžia kreditoriaus teises; teismo sprendimu tokia prievolė ne sukuriama, o tik patvirtinamas jos egzistavimas.
42. Restitucija yra teisių gynimo būdas, kuris taikomas, be kita ko, tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu (CK 6.145 straipsnio 1 dalis). Nors pripažintas negaliojančiu sandoris paprastai laikomas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento (CK 1.95 straipsnio 1 dalis), tačiau kol nėra teismo sprendimo dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, nė viena sandorio šalis neturi pareigos vykdyti restituciją ir grąžinti viena kitai, ką yra gavusi pagal sandorį. Taigi pripažinus sandorį negaliojančiu ir taikant restituciją nėra pripažįstama jau praeityje egzistavusi prievolė, o sukuriama nauja restitucijos prievolė, kurios atsiradimo momentas – teismo sprendimo, kuriuo taikoma restitucija, įsiteisėjimas.
43. Atsižvelgiant į tai, kad restitucijos prievolės atsiradimo momentas – teismo sprendimo, kuriuo taikoma restitucija, įsiteisėjimas, laikytina, kad šiuo atveju procesinės palūkanos priteistinos nuo teismo sprendimo taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovo ieškovui tam tikrą pinigų sumą įsiteisėjimo momento. Tokiu atveju skaičiuojant procesines palūkanas nuo ieškovui priteistos sumos atsakovas yra skatinamas įvykdyti teismo sprendimą, ieškovui yra kompensuojami jo patiriami nuostoliai, jei atsakovas nevykdo savo piniginės prievolės, o tai atitinka nurodytas procesinių palūkanų paskirtis.
44. Iš skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas vadovavosi pirmiau minėta kasacinio teismo praktika, sprendime taip pat nurodo, jog procesinės palūkanos skaičiuojamos nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, tačiau sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad procesinės palūkanos skaičiuojamos nuo sprendimo priėmimo dienos. Tai leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas galimai apsiriko nurodydamas procesinių palūkanų skaičiavimo terminą rezoliucinėje dalyje. CPK 328 straipsnis draudžia panaikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą vien formaliais pagrindais, todėl skundžiamo sprendimo rezoliucinė dalis patikslinama, nurodant, jog ieškovui priteisiamos 5 procentų metinės palūkanos už priteistą sumą (45 000 Eur) nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme
45. Apeliantas taip pat nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria teismas iš atsakovo priteisė ieškovui jo sumokėtą žyminį mokestį. Apelianto teigimu, prievolė, atsiradusi dėl restitucijos taikymo, negali būti laikoma šiuo atveju ieškinio patenkinimu iš dalies, nes prievolė, atsiradusi dėl restitucijos taikymo, yra sandorio pripažinimo negaliojančiu pasekmė, pritaikyta teismo iniciatyva, o ne dėl to, kad tokios pasekmės reikalavo ieškovas. Su šiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka.
46. Pagal atlyginimo teoriją, bylinėjimosi išlaidų našta turi būti paskirstoma atsižvelgiant tik į proceso materialinį teisinį rezultatą – sprendimo palankumą arba nepalankumą šalims. Nagrinėjamu atveju sprendimas buvo palankus ieškovui, nes realiai buvo tenkinta dalis jo reikalavimo priteisti iš atsakovo pinigų sumą. Ieškovas bylinėjimosi išlaidų patyrė inicijuodamas nagrinėjamą civilinę bylą ir joje siekdamas savo interesų gynimo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, pagrįstai priteisė dalį žyminio mokesčio ieškovui iš atsakovo, nepriklausomai nuo to, kokiu teisiniu pagrindu teismas tenkino ieškinio dalį.
Dėl procesinės bylos baigties
47. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai kvalifikavo šalių teisinius santykius, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl nėra pagrindo iš esmės panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Apeliacinės instancijos teismas tik ištaiso pirmosios instancijos apsirikimą dėl procesinių palūkanų skaičiavimo termino pradžios.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
48. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Apeliacinį skundą atmetus, atsakovo turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnis).
49. Ieškovas, prašydamas priteisti 1 210 Eur išlaidų advokato pagalbai, patirtų apeliacinės instancijos teisme, pateikė šias išlaidas patvirtinančius dokumentus – 2020 m. rugpjūčio 7 d. PVM sąskaitą faktūrą Serija AMK1 Nr. (duomenys neskelbtini) ir jos apmokėjimą patvirtinantį dokumentą. Prašoma priteisti advokato pagalbos išlaidų suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 8.11 punkte nustatyto dydžio už atsiliepimą į apeliacinį skundą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovui iš atsakovo priteistina 1 210 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme (CPK 88 straipsnio 1 dalies 1, 6 punktai, 93, 98 straipsniai).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 16 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.
Patikslinti sprendimo rezoliucinės dalies antrą pastraipą, išdėstant ją taip:
„Pripažinti negaliojančiu 2018 m. balandžio 10 d. ieškovo V. P., atsakovo V. A. ir trečiojo asmens P. A. pasirašytą susitarimą ir taikyti restituciją – grąžinti ieškovui V. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo V. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 45 000 Eur (keturiasdešimt penkis tūkstančius eurus), priteisti ieškovui V. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo V. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 5 (penkių) procentų metines palūkanas nuo grąžinamos sumos (45 000 Eur), skaičiuojamas nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo“.
Priteisti iš atsakovo V. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovui V. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 210 Eur (vieną tūkstantį du šimtus dešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.