- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-10-04
- Bylos Nr.
- 2A-443/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Kazys Kailiūnas, Alė Bukavinienė, Audronė Jarackaitė
- Ieškovas
- L. K.
- Atsakovas
- Danske Bank A
- Trečiasis asmuo
- I. K.
- Kategorijos
- 21.4.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Audronės Jarackaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Kazio Kailiūno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės L. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. kovo 4 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-955-460/2011 pagal nurodytos ieškovės ieškinį atsakovui Danske Bank A/S, veikiančiam per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, trečiasis asmuo: I. K. (I. K.),
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė L. K. ieškiniu, pareikštu CK 1.90 ir 1.91 straipsnių pagrindu, atsakovui Danske Bank A/S, veikiančiam per Danske Bank A/S Lietuvos filialą (buvęs AB „SAMPO bankas“), prašė pripažinti negaliojančiomis: 1) ieškovės ir atsakovo 2005 m. sausio 12 d. sudarytą laidavimo sutartį Nr. FA-BR3023050010, kuria ieškovė įsipareigojo atsakyti, kaip solidari skolininkė, už trečiojo asmens I. K. įsipareigojimus pagal jo ir atsakovo 2005 m. sausio 12 d. sudarytą kredito sutartį Nr. BR3023050010 dėl 95 575 EUR kredito suteikimo (toliau – 2005 m. sausio 12 d. laidavimo sutartis); 2) 2006 m. rugsėjo 6 d. ieškovės ir atsakovo sudarytą susitarimą Nr. BP3023050010-P-3, kuriuo ieškovė įsipareigojo atsakyti, kaip solidari skolininkė, už trečiojo asmens įsipareigojimus pagal pakeistą aukščiau nurodytą kredito sutartį, kurią pakeitus, trečiajam asmeniui buvo papildomai suteiktas 338 95 575 EUR kreditas (toliau – Susitarimas); 3) ieškovės ir atsakovo 2006 m. spalio 9 d. sudarytą laidavimo sutartį Nr. FA-KKT3003060483, kuria ieškovė įsipareigojo atsakyti, kaip solidari skolininkė, už trečiojo asmens įsipareigojimus pagal jo ir atsakovo 2006 m. spalio 9 d. sudarytą kredito sutartį Nr. KT3003060483 dėl 463 392 EUR kredito suteikimo (toliau – 2006 m. spalio 9 d. laidavimo sutartis; toliau paminėtos laidavimo sutartys ir Susitarimas bendrai vadinami ginčo sandoriais); priteisti bylinėjimosi išlaidas (3-5 b. l.).
Nurodė, kad ginčo sandoriai sudaryti dėl suklydimo ir apgaulės, todėl pripažintini negaliojančiais nuo jų sudarymo momento (CK 1.90, 1.91 ir 1.95 str.). Ieškovės teigimu, ji ne Lietuvos pilietė ir neturi pakankamai lietuvių kalbos žinių, kad suprastų ginčo sandorių esmę, o trečiasis asmuo ir atsakovo darbuotojai prieš pasirašant ginčo sandorius jai pasakė, jog šių sandorių pasirašymas – tai formalumas, kuris nesukels ieškovei pasekmių; be to, ginčo sandorių pasirašymas truko apie penkias minutes ir per tokį trumpą laiką ieškovė neturėjo galimybės suprasti pasirašomų dokumentų pasekmių. Ieškovė pažymėjo, kad atsakovo darbuotoja nemokėjo pakankamai rusų kalbos, kurią supranta ieškovė, kad jai išverstų ginčo sandorių tekstą. Pasak ieškovės, jai nebuvo pasakyta, kokias sutartis ji pasirašo, nors jai, kaip vartotojai ir silpnesnei sandorio šaliai, atsakovo atstovas privalėjo paaiškinti visas su sutartimis susijusias aplinkybes. Pažymėjo, kad ginčo sandoriuose klaidingai nurodyta, jog ieškovė iki pasirašymo gavo laidavimo bei kredito sutarčių kopijas.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti (48-54 b. l.). Nurodė, kad, sprendžiant klausimą, ar ieškovė suklydo, nepakanka to fakto, kad ji nesupranta lietuvių kalbos. Atsakovo teigimu, iki išieškojimo procedūrų pradėjimo ieškovė nesikreipė į teismą dėl ginčo sandorių teisėtumo. Atsakovas pažymėjo, jog kredito ir ginčo sutarčių sudarymo metu ieškovė bei trečiasis asmuo kartu gyveno ir žemės sklypų įsigijimas yra jų bendras verslas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2011 m. kovo 4 d. sprendimu atmetė ieškinį (103-105 b. l.).
Nurodė, kad tiek ieškovei, tiek trečiajam asmeniui turėjo būti žinoma, kad bankų kreditavimo veikloje paprastai naudojamos kelios kredito gavėjo prievolių užtikrinimo priemonės, tarp jų įkeitimas ir laidavimas.
Pasak teismo, ginčijant laidavimo sutartis, turėtų būti įrodinėjami sandorį sudariusios šalies valios trūkumai, o nuginčyti sandorį, sudarytą dėl suklydimo bei apgaulės, galima tik įrodžius, jog šalis, sudarydama tokį sandorį, neišreiškė esminės savo valios tokio sandorio sudarymui, t. y. akivaizdžiai suklydo dėl sudaromo sandorio esmės arba buvo apgauta kitos šalies (CK 1.90, 1.91 str.).
Teismo teigimu, suklydimas – tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas; suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį; dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybes arba netiksli valios išraiška; esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio nebūtų sudaręs. Teismas pažymėjo, jog, vertinant, ar šalis, sudarydama sandorį, suklydo, atsižvelgtina į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį analogiškomis aplinkybėmis, taip pat į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes.
Teismas konstatavo, jog ieškovė išsilavinusi, vidutinio amžiaus moteris ir vien tai, kad ji gerai nemoka lietuvių kalbos, nesudaro pagrindo teigti, jog, sudarydama ginčo sandorius, ji suklydo dėl esminių sandorio aplinkybių. Pažymėjo, kad ieškovei buvo žinoma apie kredito sutartis, kurių sudaryme ji dalyvavo. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad ginčo sandoriai yra papildomos sutartys, kurios užtikrina pagrindinių, t. y. kreditavimo, sutarčių įvykdymą, į ieškovės išsilavinimą, į tai, kad ji negalėjo nesuprasti, jog, pasirašius kreditavimo sutartis, atsakovas gali imtis prievolių užtikrinimo priemonių, į tai, kad ieškovė pradėjo ginčyti sutartis, tik pradėjus išieškojimo procesą, sprendė, jog nėra pagrindo teigti, kad ginčo sandoriai buvo sudaryti dėl suklydimo.
Teismo nuomone, ieškovės valia, pasirašant ginčo sandorius, nebuvo paveikta klaidingo įsivaizdavimo dėl atliekamo teisinio veiksmo prasmės, reikšmės ir padarinių, o jeigu ir būtų galima sutikti su teiginiu, kad ji suklydo, nėra pagrindo tokį suklydimą laikyti esminiu, nes jį nulėmė ieškovės neatsargumas, neatidumas ir nerūpestingumas.
III. Apeliacinio skundo argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. kovo 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškinį (115-121 b. l.). Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nepagrindė išvados, kad ieškovei turėjo būti žinoma, jog bankų kreditavimo veikloje paprastai naudojamos kelio kredito prievolių užtikrinimo priemonės. Taip pat teismas nenurodė, kokios aplinkybės nustatytos byloje, kurių pagrindu galima teigti, kad ieškovei turėjo būti žinoma apie bankų kreditavimo veiklą.Atsakovas neįvykdė įstatymuose numatytos pareigos atsižvelgti į kalbinius veiksnius, suteikti klientui išsamią informaciją apie galimas pasekmes, o teismas šių aplinkybių neįvertino skundžiamame sprendime (Konstitucijos 46 str. 5 d., Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 2 str. 13 d., Bankų įstatymo 56 str. 2 d.). Teismas faktiškai vadovavosi nuostata, kad ieškovė nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga. Tačiau tai, jog įstatymuose numatytų pareigų nevykdymas ne taip svarbus, kaip bendro pobūdžio samprotavimai apie pakankamą atidumą ir rūpestingumą, prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams bei Lietuvos apeliacinio teismo praktikai.Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas ir trečiasis asmuo ieškovei pasakė, jog ginčo sandorių pasirašymas – tai tik formalumas ir neišaiškino jų pasirašymo teisinių pasekmių, ieškovės elgesys, ginčijant šiuos sandorius, pradėjus išieškojimo procedūrą, yra suprantamas ir atitinka „vidutinio vartotojo“ sąvoką. Teismas neįvertino esminių šioje byloje liudytojos T. Č. parodymų, iš kurių matyti, jog ieškovė į banką ėjo tam, kad formaliai pasirašytų dokumentus, kad jie buvo pasirašyti per tokį trumpą laiko tarpą, kad, net mokant lietuvių kalbą, būtų buvę neįmanoma perskaityti ginčo sandorių teksto, o tuo pačiu ir išversti šiuos sandorius į rusų kalbą.
Šalies argumentai
Trečiasis asmuo rašytiniame paaiškinime, sutikdamas su ieškovės apeliaciniu skundu, nurodo, jog ieškovė nemoka lietuvių kalbos, todėl negalėjo suprasti lietuviškai surašyto ginčo sandorių turinio, jog ji nebuvo informuota apie šių dokumentų pasirašymo teisines pasekmes (139 b. l.).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 str. 1 d., 263 str. 1 d.). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2, 3 d.).
Apeliantė Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė prašymą apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka (145-147 b. l.). Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, pagal kurias apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė, trečiasis asmuo ir liudytoja T. Č. buvo apklausti teismo posėdyje, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kad ieškovė nepateikė pagrįstų motyvų, o teisėjų kolegija nenustatė pagrindų pripažinti, jog būtinas žodinis bylos nagrinėjimas, todėl byla pagal ieškovės apeliacinį skundą nagrinėjama rašytinio proceso tvarka (CPK 321 str. 1 d., 322 str.).
Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo tinkamai taikyti, aiškinti įstatymus tam, kad tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga. CPK 176 straipsnio nuostatomis, įrodinėjimo tikslas - teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku. Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs ir tinkamai įvertinęs visas bylos aplinkybes bei įrodymus, tarp jų bylos šalių paaiškinimus ir liudytojos T. Č. parodymus, nepažeidė paminėtų ir kitų civilinio proceso taisyklių, teisingai nustatė, jog nėra pagrindo teigti, kad ginčo sandoriai buvo sudaryti dėl suklydimo ir(ar) apgaulės bei tinkamai pritaikė materialinės teisės normas (CK 1.90, 1.91, 1.95 str.).
CK 1.90 straipsnio 1 dalies nuostatomis, iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo pripažintas negaliojančiu pagal suklydusios šalies ieškinį; suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (CK 1.90 str. 2 d.). Pagal CK 1.90 straipsnio 4 dalį, suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis, tačiau suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 str. 5 d.).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad tokiu atveju, kai suklydimas yra tik suklydusios sandorio šalies neapgalvotos rizikos ar jos neatsargumo rezultatas, pripažinti sutartį negaliojančia nėra teisinio pagrindo, nes šiuo atveju negalima pateisinti šalies suklydimo; šalies elgesys gali būti kvalifikuojamas kaip suklydimas tik tuo atveju, jeigu analogiškomis aplinkybėmis apdairus ir atidus žmogus būtų sudaręs sandorį tokiomis pat sąlygomis, kaip ir suklydusi šalis, todėl, vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus (CK 1.5 str.), t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesį būtina vertinti atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis, t. y. ar kitas normaliai atidus ir protingas žmogus, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje būtų sudaręs tokį pat sandorį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-548/2011, 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011). Be to, vertinant, ar buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies, teigiančios, jog ji suklydo, amžių, išsimokslinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2006; 2007 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007).
CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog dėl apgaulės sudarytas sandoris gali būti teismo pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad apgaulė pagal CK 1.91 straipsnį – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį; apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti; sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-232/2012, 2008 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2008).
Bylos duomenimis, ieškovė ginčo sandoriais, sudarytais su atsakovu (2005 m. sausio 12 d. laidavimo sutartimi Nr. FA-BR3023050010, 2006 m. rugsėjo 6 d. susitarimu Nr. BP3023050010-P-3 ir 2006 m. spalio 9 d. laidavimo sutartimi Nr. FA-KKT3003060483), įsipareigojo atsakyti atsakovui, kaip solidari skolininkė, už trečiojo asmens (ieškovės sutuoktinio) įsipareigojimus pagal jo ir atsakovo sudarytas kredito sutartis: 2005 m. sausio 12 d. kredito sutartį Nr. BR3023050010 su pakeitimais bei 2006 m. spalio 9 d. kredito sutartį Nr. KT3003060483 (9-13, 55-68 b. l.).
Teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismas teisingai konstatavo, kad ieškovė, sudarydama ginčo sandorius, nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga, kad nėra pagrindo teigti, jog ji suklydo dėl esminių ginčo sandorių aplinkybių.
Nustatyta, kad ieškovė – išsilavinusi, subrendusi moteris, nuo 1993 metų dirbanti ir gyvenanti Lietuvoje, dirbusi ir šiuo metu dirbanti uždarosios akcinės bendrovės direktore (9-19, 148 b. l.; CPK 179 str. 3 d.). Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovė laisva valia pasirašė ginčo sandorius, kuriais ji įsipareigojo atsakyti, kaip solidari skolininkė, už trečiojo asmens prievoles atsakovui pagal aukščiau nurodytas kredito sutartis, tokiu būdu išreikšdama savo valią sudaryti ginčo sandorius bei prisiimti įsipareigojimus pagal šiuos sandorius (CK 6.76 str. 1 d., 6.156 str. 1 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad kiekviena iš sutarties šalių, jeigu ji nėra tikra, kad sutarties sąlygos atitinka jos valią, turi teisę sutarties nepasirašyti, taip pat pasinaudoti specialistų pagalba tam, kad išsiaiškintų sutartį, tarp jų – vertėjo paslaugomis, arba sudaryti sutartį ta kalba, kuri priimtina abiems sutarties šalims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2000).
Nagrinėjamu atveju ieškovė, abejodama dėl ginčo sandorių turinio ar jų sudarymo teisinių pasekmių, galėjo (turėjo) kreiptis į banko darbuotojus ar kitus specialistus, prašydama išaiškinti ginčo sandorių nuostatas bei teisinius šių sandorių sudarymo padarinius ar išversti paminėtus sandorius į jai suprantamą rusų kalbą, tačiau byloje nėra įrodymų, sudarančių pagrindo teigti, jog ieškovė atliko paminėtus veiksmus. Juolab kad iš ieškovės paaiškinimų ir liudytojos T. Č. parodymų matyti, jog ieškovė iš anksto žinojo laiką, kada eis į banką sudaryti ginčo sandorių, kad į banką ji nuėjo „formaliam ginčo sandorių pasirašymui“, kad vieno iš ginčo sandorių pasirašymas užtruko 2-5 minutes. Todėl ieškovė, tiek iš anksto, tiek būdama banke, galėdama sužinoti ginčo sandorių esmę bei teisines jų sudarymo pasekmes, tačiau to neatlikdama, juolab per kelias minutes pasirašydama sandorį, kurio turinys, jos teigimu, jai buvo nesuprantamas ir nežinomas, elgėsi neatsargiai ir neapdariai.
Taigi apeliantė, būdama apdairi ir atidi, turėjo (galėjo) suprasti, jog ginčo sandorių sudarymas sukelia teisines pasekmes juos sudariusiai šaliai, kadangi kitas protingas asmuo tokioje situacijose suprastų, jog, sudarius laidavimo sandorį, šalis prisiima jame numatytus įsipareigojimus (CK 1.5 str.). Juolab kad 3 ginčo sandorius apeliantė banke sudarė skirtingu laiku (2005 m. sausio 12 d., 2006 m. rugsėjo 6 d. ir 2006 m. spalio 9 d.), o, sudariusi pirmą ginčo sandorį, turėjo gauti vieną jo egzempliorių ir iki antrojo (sudaryto, praėjus 1 metams ir 8 mėnesiams po pirmojo sandorio sudarymo) bei trečiojo (sudaryto, praėjus 1 metams ir 9 mėnesiams) ginčo sandorių sudarymo dienos galėjo išsamiai susipažinti su tokio pobūdžio sandorių sąlygomis, išsiaiškinti jų teisines pasekmes, ką būtų padaręs analogiškomis aplinkybėmis apdairus ir atidus žmogus. Taip pat pažymėtina, kad pagal teismų praktiką vien ta aplinkybė, jog asmuo nemoka lietuvių kalbos, nesudaro pagrindo pripažinti sandorį negaliojančiu pagal CK 1.90 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2001). Todėl teisinga ir apygardos teismo išvada, kad nėra pagrindo teigti, jog ieškovė suklydo dėl esminių ginčo sandorių aplinkybių vien dėl to, kad, jos teigimu, pakankamai nemokėjo lietuvių kalbos.
Tokiu būdu ieškovė prisiėmė ginčo sandorių sudarymo riziką ir neigiamus savo veiksmų padarinius, o apeliantės nurodytos aplinkybės dėl galimų netinkamų atsakovo veiksmų, sudarant ginčo sandorius, nepaneigia nustatytų aplinkybių dėl ieškovės atsakomybės (96-102 b. l.; CK 1.90 str. 5 d.; CPK 185 str.).
Dėl aukščiau nurodyto teismas neturėjo pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimo, pareikšto CK 1.90 straipsnio 1 dalies pagrindu.
Kolegijos nuomone, nepagrįstas ir apeliantės argumentas, kad teismas be pagrindo nepripažino ginčo sandorių negaliojančiais pagal CK 1.91 straipsnio 1 dalį (sudaryti dėl apgaulės).
Nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodė, jog, sudarant ginčo sandorius, ją tyčia suklaidino atsakovas ar trečiasis asmuo (CPK 178, 185 str.). Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad atsakovas ar trečiasis asmuo būtų atlikę veiksmus ar susilaikę nuo jų, siekdami paveikti ieškovę, jog ši sudarytų ginčo sandorius; tokių įrodymų apeliantė nepateikė ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (CPK 12, 178, 185, 314 str.).
Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kadangi šie argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui.
Dėl pasakyto nėra pagrindo apeliacinio skundo argumentais panaikinti ar pakeisti apygardos teismo sprendimo (CPK 263 str., 329 - 330 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Palikti nepakeistą Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. kovo 4 d. sprendimą.