Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Agnės Tikniūtės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aldonos Tilindienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Technikonus“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-361-212/2019 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Technikonus“ ieškinį atsakovui G. S. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

27. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

28. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas ar absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, todėl procesas vyksta pagal apeliaciniame skunde nustatytas ribas, atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 12 d. nutartyje pateiktus išaiškinimus.

Dėl faktinių aplinkybių

30. Nustatyta, kad 2017 m. rugsėjo 28 d. ieškovės visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimu, priimtu atsakovo balsais, nuspręsta parduoti ieškovei priklausantį nekilnojamąjį turtą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) UAB „Eismo valdymo sistemos“ už 140 000 Eur + PVM (1 t., b. l. 15-16).

31. UAB „Eismo valdymo sistemos“ 2017 m. lapkričio 15 d. pervedė ieškovei 34 900 Eur, o 2017 m. gruodžio 7 d. – 124 500 Eur (1 t., b. l. 27).

32. Ieškovė 2017 m. lapkričio 17 d. pervedė atsakovui 28 800 Eur, o 2017 m. gruodžio 14 d. atskirais mokėjimo pavedimais pervedė dar 4 158 Eur, 40 000 Eur, 40 500 Eur, grąžindama atsakovo ieškovei suteiktas paskolas pagal aukščiau nurodytas šalių sudarytas paskolos sutartis (1 t., b. l. 26).

33. Ieškovės vadovo pareigas nuo 2013 m. balandžio 25 d. iki 2017 m. spalio 4 d. ėjo A. K., o nuo 2017 m. spalio 4 d. – D. V. (1 t., b. l. 29-34). Ginčijamų sandorių sudarymo metu atsakovui G. S. priklausė 88,75 proc. ieškovės akcijų.

34. Dėl aukščiau nurodytų faktinių aplinkybių ginčo tarp šalių nėra.

Dėl apeliacinės instancijos teisme pateiktų įrodymų

35. CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, o CPK 180 straipsnyje numatyta, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes.

36. Nagrinėjamoje byloje liko neišspręstas ieškovės kartu su 2021 m. birželio 28 d. atsiliepimu pateiktų įrodymų priėmimo klausimas. Ieškovė kartu su minėtu dokumentu teismui pateikė 2017 m. lapkričio 16 d. BUAB „Technikonus“ balansą, pelno (nuostolių) ataskaitą, suminę skolos lentelę ir suminę debitorių skolos lentelę su nemokumo administratoriaus parašu. Nurodė, kad būtinybė šiuos dokumentus pateikti kilo po to, kai atsakovas pradėjo kvestionuoti byloje esančius tuos pačius dokumentus be nemokumo administratoriaus parašo.

37. Teisėjų kolegija pažymi, kad minėti įrodymai jau buvo pridėti prie bylos medžiagos Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. birželio 1 d. nutartimi (5 t., b. l. 11-17), tačiau kaip vieną iš argumentų dėl šių dokumentų nepatikimumo, atsakovas nurodė tai, jog jie nėra pasirašyti nei ieškovės buvusių vadovų, nei nemokumo administratoriaus. Kita vertus, atsakovas neįrodinėjo, kad dokumentuose pateikti duomenys yra neteisingi ir (ar) neatitinka tikrovės. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo nurodytų formalių trūkumų ištaisymas ir šių įrodymų pridėjimas prie bylos medžiagos neužvilkins bylos nagrinėjimo, todėl ieškovės kartu su 2021 m. birželio 28 d. atsiliepimu pateikti įrodymai yra pridedami prie bylos medžiagos. Kadangi dėl šių įrodymų turinio atsakovas jau turėjo teisę pasisakyti, pakartotinis terminas pasisakyti dėl apeliacinės instancijos teisme pridėtų įrodymų atsakovui nenustatomas.

Dėl bylos esmės

38. CK 6.66 straipsnis nustato, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.

39. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Nenustačius bent vienos iš CK 6.66 straipsnyje nurodytų actio Pauliana sąlygų, šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017).

Dėl kreditoriaus neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės

40. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka nurodė, kad teismai nagrinėjamoje byloje tinkamai neištyrė ieškovės pateiktų įrodymų dėl kreditorių reikalavimų atsiradimo momento, nenustatė ir priimtuose procesiniuose sprendimuose nepasisakė, ar nors vienas bankroto byloje patvirtintas kreditoriaus reikalavimas (jo dalis) atsirado iki ginčijamų sandorių sudarymo.

41. Kasacinis teismas pažymėjo, kad teismui aiškinantis, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, svarbu nustatyti kreditorių ir skolininką siejančios prievolės atsiradimo momentą. Tai reikšminga, nes paprastai kreditoriaus teises ir interesus gali pažeisti tik tie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo: skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės, priešingu atveju netektų prasmės įstatymo nustatyta sąlyga dėl skolininko žinojimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Bankroto administratorius, įrodinėdamas nurodytos actio Pauliana sąlygos buvimą, privalo pateikti duomenis apie bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų atsiradimo momentą. Tam, kad būtų konstatuotas šios actio Pauliana sąlygos buvimas, būtina įrodyti, kad nors vienas bankroto byloje patvirtintas kreditoriaus reikalavimas (jo dalis) atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-191/2016).

42. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad bylą apeliacine tvarka nagrinėjant iš naujo ieškovė nepateikė susistemintų duomenų apie kreditorinių reikalavimų, patvirtintų ieškovės bankroto byloje, atsiradimo momentą, t. y. aiškiai nenurodė, kurie iš patvirtintų kreditorių reikalavimų atsirado iki ginčijamų sandorių sudarymo momento, o kurie – po. Atitinkamai, nėra galimybės sudaryti tikslų sąrašą, kurių kreditorių teises ginčijamas sandoris pažeidė, o kurių – ne. Vis dėlto, kaip pažymėjo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, tam tikra apimtimi tokius duomenis galima nustatyti iš bylos 1 tome esančių pateiktų PVM sąskaitų faktūrų bei naudojantis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis. Pavyzdžiui, nustatyta, kad ieškovės bankroto byloje Nr. B2-30-544/2021 buvo patvirtintas kreditorės UAB „Panevėžio Lytagra“ 3 018,78 Eur kreditorinis reikalavimas pagal penkias PVM sąskaitas faktūras (1 t., b. l. 174-186), vienos iš jų mokėjimo terminas suėjo 2017 m. spalio 20 d. (1 t., b. l. 175). Taigi ginčijamų sandorių sudarymo metu (2017 m. lapkričio 17 d. ir 2017 m. gruodžio 14 d.) kreditorė UAB „Panevėžio Lytagra“ ne tik turėjo reikalavimo teisę į ieškovę, tačiau ieškovė jau buvo praleidusi terminą šiai prievolei įvykdyti. Nustatyta, kad ieškovės bankroto byloje taip pat buvo patvirtintas kreditorės UAB „Trukstalis“ 3 043,80 Eur kreditorinis reikalavimas pagal devynias PVM sąskaitas faktūras (1 t., b. l. 247-261), kurių visų mokėjimo terminai suėjo iki 2017 m. balandžio 18 d. (1 t., b. l. 255-261). Taigi ginčijamų sandorių sudarymo metu šios kreditorės reikalavimo teisė į ieškovę ne tik jau buvo atsiradusi, tačiau taip pat buvo ir ieškovės pradelsta. Analogiška išvada darytina ir dėl ieškovės bankroto byloje patvirtintų kitų kreditorių reikalavimų atsiradimo momento: UAB „Austecha“ reikalavimo (1 t., b. l. 226-231), SIA „Magnetiks“ reikalavimo (1 t., b. l. 187-192), UAB „Certex Lietuva“ reikalavimo (1 t., b. l. 76-80), UAB „Maridana“ reikalavimo (1 t., b. l. 193-205), UAB „Emsi“ reikalavimo (1 t., b. l. 110-111), UAB „Gordijaus varžtai“ reikalavimo (1 t., b. l. 112-119), UAB „Baltexim“ reikalavimo (1 t., b. l. 145-152). Kaip matyti iš byloje esančių PVM sąskaitų faktūrų, šios kreditorės ginčijamų sandorių metu jau turėjo reikalavimo teisę į ieškovę, o dalis mokėjimų pagal pateiktas PVM sąskaitas faktūras ginčijamų sandorių sudarymo metu jau buvo pradelsta, todėl konstatuotina, kad byloje įrodyta, jog dalis bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų atsirado iki ginčijamų sandorių sudarymo dienos.

43. Atsakovas, nesutikdamas su aptariama actio Pauliana sąlyga nurodo, kad ieškovės pateikti duomenys apie kreditorinius reikalavimus 2017 m. lapkričio 17 d. ir 2017 m. gruodžio 14 d. yra nepatikimi, nėra įtrauktas atsakovo reikalavimas. Vis dėlto, pažymėtina, kad teismas nagrinėjamu atveju įvertino objektyvius byloje esančius duomenis – ieškovės bankroto byloje patvirtintus kreditorių finansinius reikalavimus ir jų atsiradimo pagrindą, ir nustatė, kad dalis šių reikalavimų į ieškovę egzistavo iki ginčijamų sandorių sudarymo datos. Kaip nurodė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pakanka nustatyti, kad bent vienas bankroto byloje patvirtintas kreditoriaus reikalavimas (jo dalis) atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo, t. y. egzistavo bent vienas kreditorius, kurio teises galėjo pažeisti ginčijamas sandoris, tačiau nėra būtina nustatyti visų kreditorių finansinių reikalavimų atsiradimo datas. Atsižvelgiant į tai, atsakovo argumentai dėl aptariamos actio Pauliana sąlygos atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl kreditorių teisių pažeidimo

44. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: 1) kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus; 2) kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui arba 3) kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.

45. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje teismai išvadą, kad ieškovės kreditorių interesai nebuvo pažeisti, padarė nenustatę, koks buvo pradelstų įmonės įsipareigojimų ir turėto turto vertės santykis, aiškiais kriterijais nekonstatavę ieškovės mokumo būklės sandorių sudarymo metu ir jų įtakos galimybei atsiskaityti su kreditoriais.

46. Pažymėtina, kad nutarties 42 punkte nurodyti kreditoriai, kuriems dalis mokėjimų, ginčijamų sandorių sudarymo dieną, buvo pradelsti. Kita vertus, byloje būtina nustatyti, ar ginčijamų sandorių sudarymo dieną ieškovė buvo faktiškai nemoki. Tuo atveju, jei įmonė, sudarydama ginčijamus sandorius, turėjo pradelstų įsipareigojimų, tačiau buvo moki, įmonės atliktas atsiskaitymas su vienu iš kreditorių nepažeidžia kitų kreditorių teisių, nes įmonei esant mokiai egzistuoja reali galimybė padengti ir kitus įmonės skolinius įsipareigojimus. Kita vertus, priešinga situacija susiklosto įmonei esant nemokiai. Tokiu atveju atsiskaitymas su vienu iš įmonės kreditorių pažeidžia kreditorių visumos interesus, nes iš esmės sumažėja jų galimybės gauti savo reikalavimų patenkinimą bankroto procese. Būtent tokias aplinkybes byloje įrodinėjo ieškovė.

47. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusi Įmonių bankroto įstatymo (redakcija nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2017 m. gruodžio 30 d.; toliau – ir ĮBĮ) 2 straipsnio 8 dalis nustatė, kad įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.

48. Nemokumo administratorius į bylą pateikė ieškovės 2017 m. lapkričio 16 d. balansą, už ataskaitinį laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. lapkričio 16 d. (ieškovės 2021 m. gegužės 31 d. prašymo priedas Nr. 5 ir ieškovės 2021 m. birželio 28 d. atsiliepimo priedas Nr. 1). Minėtame balanse nurodyta, kad įmonė iš viso turi 544 616,81 Eur turto, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudaro 347 652,45 Eur (po vienerių metų mokėtinos sumos ir ilgalaikiai įsipareigojimai – 29 850,08 Eur, per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 317 802,37 Eur).

49. Ieškovės nemokumo aplinkybę (kad pradelsti įmonės įsipareigojimai ginčijamų sandorių sudarymo metu viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės) nemokumo administratorius įrodinėjo 2019 m. birželio 11 d. rašytiniais paaiškinimais, kuriuose išsamiai išdėstė nuomonę dėl ieškovės finansinės atskaitomybės dokumentuose (balanse) netinkamai apskaitytų sumų. Bylą nagrinėjant iš naujo apeliacine tvarka ieškovės atstovas taip pat pateikė konsultacinę išvadą, parengtą teismo ekspertės L. R., kurioje taip pat įvardijami tam tikri ieškovės finansinės apskaitos tvarkymo trūkumai, nulėmę įmonės balanse atsispindėjusį tikrovės neatitinkantį ieškovės turto ir įsipareigojimų santykį. Kita vertus, atsakovas į bylą pateikė teismo ekspertės I. V. specialisto išvadą, kurioje kritikuojami tam tikri ieškovės pateiktos konsultacinės išvados aspektai.

50. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo ekspertė L. R., susipažinusi su ieškovės 2015-2018 m. finansinės atskaitomybės dokumentais, nurodė šiuos esminius ieškovės 2017 m. lapkričio 16 d. balanso trūkumus: 1) remiantis verslo apskaitos standartais finansinėje atskaitomybėje nurodyta ilgalaikio turto vertė užaukštinta 21 114,26 Eur (į finansinę apskaitą negalėjo būti įtraukiamas pagal lizingo sutartį lizinguojamas turtas); 2) grynoji atsargų vertė pagal 2017 m. rugsėjo 25 d. turto inventorizacijos aktą buvo 83 964,53 Eur (neteisingi, užaukštinti duomenys apie atsargų vertę); 3) finansinėje atskaitomybėje nurodomos 238 133,82 Eur gautinos sumos, tačiau 73 562,46 Eur gautinų sumų buvo į įmones, kurioms iškelta bankroto byla arba į jau likviduotas įmones (užaukštintos gautinos sumos). Įvertinusi šias aplinkybes teismo ekspertė darė išvadą, kad 2017 m. lapkričio 16 d. atskaitomybėje turėjo atsispindėti šie duomenys: 297 567,23 Eur turto ir 347 652,45 Eur mokėtinų sumų ir įsipareigojimų, t. y. įmonės įsipareigojimai viršijo pusę į įmonės balansą turėtos įrašyti turto sumos.

51. Pateiktoje konsultacinėje išvadoje taip pat pasisakoma dėl įmonės einamojo mokumo koeficiento, bendrojo įsiskolinimų koeficiento, finansinės nepriklausomybės koeficiento ir bendrojo pardavimų pelningumo koeficiento. Atsakovas nesutinka su konsultacinėje išvadoje nustatytais rodikliais (koeficientais) ir teikia specialisto išvadą, kurioje minėti rodikliai (koeficientai) įvertinti ieškovei palankesniu būdu.

52. Pažymėtina, kad teismas įmonės nemokumą konstatuoja vertindamas įmonės turto ir pradelstų įsipareigojimų santykį (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis), todėl įrodymus teikiantis asmuo turi pagrįsti teikiamų įrodymų sąsajumą su įrodinėjama aplinkybe, t. y. atsakovas turėjo pagrįsti, kaip jo teikiamoje išvadoje pateikti duomenys įrodo įmonę buvus mokia (paneigia ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nurodytas aplinkybes). Teismas nesiremia atsakovo į bylą pateikta specialistės išvada, kadangi joje iš esmės pasisakoma ne dėl įmonės turto ir įsipareigojimų santykio ginčijamų sandorių sudarymo metu, tačiau dėl kitų finansinės apskaitos rodiklių, kurie, nustatant įmonės nemokumą pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį, nėra reikšmingi. Atitinkamai, ieškovės 2019 m. birželio 11 d. rašytiniuose paaiškinimuose pateiktų duomenų bei teismo ekspertės L. R. konsultacinėje išvadoje pateiktų duomenų dėl ydingai į ieškovės apskaitą įtrauktų sumų atsakovas nepaneigė. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje įrodyta, jog ieškovės apskaitoje nurodyti duomenys nėra tikslūs, o ginčijamų sandorių sudarymo metu (2017 m. lapkričio 17 d. ir 2017 m. gruodžio 14 d.) ieškovė jau buvo nemoki.

53. Atsakovas pažymi, kad ieškovės pateikta konsultacinė išvada yra klaidinanti, nes joje išvadą rengusi L. R. pasirašė kaip teismo ekspertė, nors teismo ekspertizė byloje nebuvo paskirta. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovės pateiktas įrodymas byloje buvo vertinamas ne kaip teismo ekspertizės aktas, o kaip paprastas rašytinis įrodymas (CPK 197 straipsnis). Teismas taip pat atmeta atsakovo argumentus dėl to, kad teismo ekspertė L. R. neturėjo reikiamos kvalifikacijos konsultacinei išvadai parengti (neturi teisės atlikti buhalterinės apskaitos ekspertizę). Nustatyta, kad L. R. yra pripažinta teismo ekspertė, turinti teisę atlikti audito ekspertizę. Nagrinėjamu atveju siekiant atskleisti tikrąjį ieškovės turto ir įsipareigojimų santykį iš esmės buvo audituojami įmonės apskaitos ir atskaitomybės dokumentai, o tai atitinka ekspertės kvalifikaciją. Be to, sutiktina su ieškovės pozicija, kad eksperto auditoriaus kvalifikacija yra aukštesnė nei eksperto buhalterio kvalifikacija, o ekspertas auditorius geba kvalifikuotai įvertinti įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus.

54. Ieškovė taip pat paaiškino, kad ieškovės 2017 m. lapkričio 16 d. balansas yra sugeneruotas BUAB „Technikonus“ naudotos apskaitos programos. Atitinkamai, atmestini atsakovo argumentai dėl balanso sudarymo datos – bendrovės naudojamos apskaitos programos leidžia sugeneruoti bendrovės apskaitos duomenis konkrečiai datai, todėl balanso parengimo data gali nesutapti su balanse nurodytu apskaitos laikotarpiu. Kita vertus, atsakovas nors ir nurodo, kad dalis bendrovės turėto turto nebuvo įtraukta į šį balansą, konkrečiai neįvardija, koks ieškovės turtas liko nenurodytas ir neįvertintas byloje esančiame 2017 m. lapkričio 16 d. balanse.

55. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atmestini atsakovo argumentai dėl konsultacinės išvados nepatikimumo, taip pat dėl 2017 m. lapkričio 16 d. ieškovės balanso nepatikimumo.

57. Vis dėlto, kaip pažymėjo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, faktai, kad įmonė buvo finansiškai pajėgi atlikti kai kuriuos mokėjimus, įvykdydama dalį įsipareigojimų kreditoriams, neeliminuoja galimybės, kad tuo metu ieškovė buvo faktiškai nemoki ar jos finansinė padėtis buvo sunki. Atkreiptinas dėmesys, kad nors ieškovė ir vykdė atsiskaitymus su kitais kreditoriais, tačiau atlikti apmokėjimai yra sąlyginai mažoms sumoms. Šie mokėjimai negali pagrįsti ir nepagrindžia ieškovės geros finansinės padėties, taip pat neįrodo, kad ieškovė ginčijamų sandorių sudarymo metu buvo moki. Manytina, kad ieškovei esant faktiškai nemokiai neproporcingas didelių lėšų išmokėjimas atsakovui (113 458 Eur) pažeidė kitų kreditorių interesus, kadangi nurodytoje apimtyje (113 458 Eur) sumažėjo kitų kreditorių galimybės gauti savo reikalavimų ar jų dalies patenkinimą bankroto procedūros metu.

58. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad ieškovė, būdama faktiškai nemoki, ginčijamais sandoriais suteikė pirmenybę savo pagrindiniam akcininkui atsakovui G. S. ir sumažino savo galimybes atsiskaityti su kitais kreditoriais, taip pažeisdama kitų kreditorių teises.

Dėl privalėjimo sudaryti ginčo sandorius

59. Grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad privalėjimą sudaryti ginčijamą sandorį gali suponuoti ir sandorio sudarymo metu buvusi verslo situacija, faktinės sandorio aplinkybės, kiekvienu konkrečiu atveju įvertintos teismo, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis. Kasacinės instancijos teismas pažymėjo, kad šiuo aspektu ieškovės privalėjimas sudaryti ginčijamus sandorius buvo ištirtas apsiribojus vienintelės aplinkybės – suėjusio paskolos grąžinimo termino – įvertinimu.

60. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad privalėjimas sudaryti sandorį suprantamas kaip asmens pareiga, kuri nustatyta įstatyme, teismo sprendime, taip pat vienašaliu skolininko įsipareigojimu arba kylanti dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2014).

61. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad bylą nagrinėjant iš naujo apeliacine tvarka jokie nauji argumentai dėl privalėjimo sudaryti ginčo sandorius iš esmės nebuvo pateikti, atsakovas teigia, kad ieškovė neįrodė aptariamos sąlygos egzistavimo. Ieškovė nurodo, kad suėjęs paskolos grąžinimo terminas negali reikšti privalomumo sudaryti ginčijamus sandorius, nes tokiu atveju privalomi taptų visi sandoriai, kurių vykdymo terminas yra suėjęs, o byloje nėra jokių kitų įrodymų, kurie pagrįstų ginčijamų sandorių ekonominę logiką, jų potencialią ekonominę naudą bendrovei, dėl kurios šie sandoriai galėtų būti pripažinti faktiškai privalomais.

62. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, daro išvadą, kad ieškovė ginčijamų sandorių sudaryti neprivalėjo. Pažymėtina, kad privalėjimas sudaryti sandorius ieškovei esant nemokiai negali būti apibrėžiamas išimtinai tik prievolės suėjimo terminu. Kitaip tariant, ginčijant sandorius actio Pauliana pagrindu, kai nemoki įmonė prioritetiškai atsiskaito su vienu iš kreditorių, sandorio privalomumui pagrįsti nepakanka nurodyti tik tos aplinkybės, jog nemoki įmonė jau buvo pradelsusi atsiskaitymo terminą. Nustačius, kad ginčijamais sandoriais nemoki bendrovė grąžino skolą vienam iš kreditorių (pagrindiniam bendrovės akcininkui), atsakovui kyla pareiga įrodyti, kad toks sandoris atitiko protingo asmens, veikiančio skolininko interesais, elgesio standartą. Atsakovo nurodyta aplinkybė, kad paskolų grąžinimas buvo siejamas su ženklios finansinės sumos sutaupymu šio elgesio standarto neatitinka, nes sumažinus įmonės skolą nurodyta suma veikiama išimtinai vieno kreditoriaus, o ne visų nemokios bendrovės kreditorių interesų naudai (kiti ieškovės kreditoriai iš įmonės skolos sumažėjimo naudos negauna). Pažymėtina, kad protingo elgesio standartą įmonei esant nemokiai atitinka sandoriai nukreipti į kreditorių visumos interesų apsaugą, leidžiantys įmonei tikėtis gauti papildomų pajamų, atkurti įmonės mokumą ir kt., tačiau nagrinėjamoje byloje tokios aplinkybės nebuvo nustatytos.

63. Konstatuotina, kad ieškovė, būdama nemoki, ginčijamų sandorių, remdamasi vien ta aplinkybe, kad yra suėjęs paskolų grąžinimo terminas, sudaryti neprivalėjo, o tokie sandoriai neatitiko protingo skolininko, veikiančio kreditorių visumos interesais, standarto.

Dėl šalių sąžiningumo

64. Kasacinis teismas, be kita ko, pažymėjo, kad byloje turėjo būti taikoma nesąžiningumo prezumpcija.

65. Pagal CK 6.67 straipsnio 6 punktą preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas – juridinis asmuo sudarė sandorį su fiziniu asmeniu, kuris pats arba jo sutuoktinis, vaikai, tėvai ar kiti artimieji giminaičiai, arba kartu su jais yra to juridinio asmens dalyviai, nuosavybės teise tiesiogiai ar netiesiogiai valdantys mažiausiai penkiasdešimt procentų juridinio asmens akcijų (pajaus, įnašų ir pan.).

66. Nagrinėjamu atveju ieškovė ginčijamus sandorius sudarė su didžiausiu ieškovės akcininku, turėjusiu 88,75 proc. ieškovės akcijų, todėl būtent atsakovui kyla pareiga paneigti nesąžiningumo prezumpciją.

67. Atsakovas nurodo, kad tik 2018 m. sausio 15 d. sužinojo informaciją apie bendrovės finansinę padėtį, taip pat pažymi, kad pats gyvena Vilniuje, o bendrovės buveinė yra Panevėžyje, todėl turėjo ribotas galimybes domėtis įmonės kasdienine veikla.

68. Kaip minėta, ieškovės vadovo pareigas nuo 2013 m. balandžio 25 d. iki 2017 m. spalio 4 d. vykdė A. K., o nuo 2017 m. spalio 4 d. – D. V.. Byloje yra pateiktas ieškovės vadovo D. V. 2017 m. spalio 26 d. įsakymas dėl inventorizacijos rezultatų, kuriame pažymimi ženklūs materialinių vertybių ir finansinės apskaitos dokumentų neatitikimai (3 t., b. l. 54). Teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas D. V. nurodė informavęs atsakovą apie nustatytus neatitikimus (2019 m. rugsėjo 15 d. teismo posėdžio garso įrašas: 1 val. 44 min. 40 sek. – 1 val. 45 min. 40 sek). Be to, buvęs ieškovės vadovas A. K. taip pat paliudijo, kad atsakovas reguliariai domėjosi ieškovės finansine būkle, dar 2019 m. spalio mėn. buvo ieškoma būdų restruktūrizuoti bendrovę (2019 m. birželio 20 d. teismo posėdžio garso įrašas: 57 min. 30 sek – 58 min. 15 sek.). Pats atsakovas nurodė bendravęs su įmonės vadovais, domėjęsis jos finansine padėtimi, tačiau teigė apie finansinės apskaitos dokumentų neatitikimus sužinojęs tik 2017 m. paskutinėmis dienomis (2019 m. spalio 5 d. teismo posėdžio garso įrašas: 1 val. 4 min. 47 sek. – 1 val. 5 mins . 28 sek.).

69. Įvertinusi byloje esančius duomenis, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje pateiktų atsakovo paaiškinimų nepakanka atsakovo nesąžiningumo prezumpcijai paneigti. Abu buvę ieškovės vadovai paliudijo, kad apie įmonės veiklą, jos finansinę padėtį, netgi restruktūrizavimo galimybes buvo kalbėta su atsakovu, todėl manytina, kad atsakovas negalėjo nesuprasti, jog ieškovės finansinė padėtis nėra gera. Byloje esantys objektyvus duomenys (2017 m. spalio 26 d. aktas dėl inventorizavimo rezultatų) patvirtina, kad įmonės finansiniai sunkumai iki ginčijamų sandorių sudarymo buvo žinomi bendrovės vadovams, kurie patvirtino apie šią padėtį informavę atsakovą.

70. Atsižvelgdama į aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas nepaneigė nesąžiningumo prezumpcijos, todėl aptariama actio Pauliana sąlyga laikoma įrodyta.

Dėl restitucijos taikymo

71. Teismas, pripažindamas sandorį negaliojančiu, privalo ex officio (liet. pagal pareigas) išspręsti restitucijos klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-89-313/2020). Restitucijos taikymo tikslas yra grąžinti sandorio šalis į padėtį, buvusią iki sandorio sudarymo. Restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims. Tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais (CK 6.146 straipsnis). Išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 straipsnis). Actio Pauliana atveju restitucijos taikymo ypatumus nustato CK 6.66 straipsnio 4 dalis.

72. Pagal CK 6.66 straipsnio 4 dalį sandorio pripažinimas negaliojančiu actio Pauliana pagrindu sukelia teisines pasekmes tik ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti.

73. Vis dėlto, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai CK 6.66 straipsnio pagrindu ieškinį reiškia bankroto administratorius, tokiu atveju CK 6.66 straipsnio nuostatos taikytinos kartu su ĮBĮ 35 straipsniu, reglamentuojančiu kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką. ĮBĮ esant nustatytai kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarkai, teismui panaikinus bankrutuojančios įmonės sandorį CK 6.66 straipsnio pagrindu, negali būti taikomi šio straipsnio 4 dalyje nustatyti sandorio pripažinimo negaliojančiu teisiniai padariniai tik actio Pauliana pareiškusiam kreditoriui. Turtas (ar jo vertė) grąžinamas bankrutuojančiai įmonei į bendrą turto masę ir naudojamas atsiskaityti su visais kreditoriais ĮBĮ nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276/2014; 2019 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-313-611/2019).

74. Be kita ko, kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad restitucijos taikymas tik tokia apimtimi, kokio dydžio yra kreditorių, kurių teises pažeidė konkretus sandoris, reikalavimai, ir grąžinimas tik tokio dydžio turto dalies (vertės) į bendrą turto masę, kur tas turtas būtų naudojamas atsiskaityti su visais kreditoriais ĮBĮ nustatyta tvarka, gali sukelti situaciją, kad tų kreditorių reikalavimai bus nepatenkinti ar patenkinti tik nedidele dalimi ir taip būtų pažeistas actio Pauliana tikslas atkurti skolininko mokumą, kad būtų patenkinti kreditorių reikalavimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2009; 2014 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276/2014).

75. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad vien Panevėžio apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi ieškovės bankroto byloje Nr. B2-30-544/2021 patvirtinti kreditorių reikalavimai sudaro daugiau kaip 200 000 Eur, vėlesnėmis Panevėžio apygardos teismo nutartimis šie reikalavimai nežymiai padidinti ir (ar) sumažinti. Kadangi ieškovės bankroto byloje kreditorių patvirtinti finansiniai reikalavimai yra reikšmingai didesni nei ieškovės ginčijamais sandoriais atsakovui pervestos sumos (113 458 Eur), taip pat atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, spręstina, kad nagrinėjamu atveju taikytina restitucija natūra visa nuginčytų sandorių apimtimi ir ieškovei grąžintina 113 458 Eur suma.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

76. Teisėjų kolegijai konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialinės teisės normas, taip pat netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – ieškinį tenkinti (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).

77. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

78. Nustatyta, kad ieškovė bylą nagrinėjant pirmosios, apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose bei pakartotinai apeliacinės instancijos teisme pateikė įrodymus apie patirtas 2 722,50 Eur atstovavimo išlaidas. Šios atstovavimo išlaidos buvo patirtos bylą nagrinėjant kasacinės instancijos teisme (susipažinimas su bylos medžiaga, kasacinio skundo parengimas). Ieškovės apeliacinį skundą tenkinus, t. y. ieškovei bylą laimėjus ji įgijo teisę į bylos nagrinėjimo metu patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Nurodytos ieškovės patirtos išlaidos neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) nustatytų maksimalių dydžių, todėl yra priteisiamos ieškovei iš atsakovo jų nemažinant.

79. Atsakovui bylą pralaimėjus visa apimtimi, konstatuotina, kad teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą atsakovas neįgijo, todėl šios jam nėra priteisiamos.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Technikonus“ ieškinį atsakovui G. S. tenkinti.

Pripažinti negaliojančiais nuo sudarymo momento paskolos grąžinimo sandorius: 2017 m. lapkričio 17 d. ieškovės atliktą 28 800 Eur paskolos grąžinimą atsakovui, 2017 m. gruodžio 14 d. ieškovės atliktą 4 158 Eur paskolos grąžinimą atsakovui, 2017 m. gruodžio 14 d. ieškovės atliktą 40 000 Eur paskolos grąžinimą atsakovui, 2017 m. gruodžio 14 d. ieškovės atliktą 40 500 Eur paskolos grąžinimą atsakovui.

Taikyti restituciją – priteisti ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Technikonus“, juridinio asmens kodas 302033532, iš atsakovo G. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 113 458 Eur (šimtą trylika tūkstančių keturis šimtus penkiasdešimt aštuonis eurus).

Priteisti ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Technikonus“, juridinio asmens kodas 302033532, iš atsakovo G. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (113 458 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019-02-27) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Technikonus“, juridinio asmens kodas 302033532, iš atsakovo G. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2 722,50 Eur (dviejų tūkstančių septynių šimtų dvidešimt dviejų eurų 50 ct) bylinėjimosi išlaidas.