- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-11-05
- Bylos Nr.
- e2A-360-739/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-05082-2021-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dalia Pranckienė, Alvida Jasaitytė-Pralgauskienė, Ignas Totilas
- Ieškovas
- I. B.
- Atsakovas
- R. P.
- Trečiasis asmuo
- notarei V
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Alvidos Jasaitytės – Pralgauskienės, Dalios Pranckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Igno Totilo,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2024 m. balandžio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. B. ieškinį atsakovui R. P., tretiesiems asmenims notarei V. J., notarei R. R. dėl testamento pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė I. B. (toliau – ir ieškovė, ir apeliantė) kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, kuriuo prašė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.89 ir 1.80 straipsnių, CK 5.28 straipsnio 3 dalies ir 5.29 straipsnio, bei Notariato įstatymo 32 straipsnio 2 dalies, 47 straipsnio, 48 straipsnio normų pažeidimo pagrindais: 1) pripažinti negaliojančiu 2021 m. liepos 9 d. V. Š. sudarytą testamentą, patvirtintą Panevėžio miesto 5-ojo notaro biuro notarės V. J., dėl testatorės V. Š. psichinių sutrikimų, sergamų ligų, sveikatos būklės ir sandorio sudarymo metu buvimo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti bei kaip neatitinkantį teisingumo ir protingumo kriterijų; 2) pripažinti negaliojančiu 2021 m. liepos 9 d. V. Š. sudarytą testamentą, patvirtintą Panevėžio miesto 5-ojo notaro biuro notarės V. J., kaip imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantį sandorį (testamentas pasirašytas ne pačios testatorės V. Š., pažeista testamento sudarymo ir tvirtinimo tvarka); priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Patikslintame ieškinyje ieškovė nurodė, kad ieškovės I. B. sesuo V. Š. mirė, o ieškovė yra vienintelė V. Š. įpėdinė pagal įstatymą. Ginčijamu testamentu V. Š. turtą paliko savo sugyventiniui atsakovui R. P., su kuriuo testatorės santykiai buvo labai blogi, be to visą savo turtą po savo mirties ji žadėjo palikti ieškovės sūnui M. M.. Ieškovė teigė, kad testamento sudarymo metu V. Š. sunkiai sirgo onkologine liga, testamentą sudarė 2021 m. liepos 9 d. gulėdama VšĮ Respublikinėje Panevėžio ligoninėje, jos fizinė ir psichinė būklė buvo sunki, dėl sunkios somatinės būsenos, vėžinės intoksikacijos, skausmingo sindromo bei vaistų poveikio testamento sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad nebuvo pajėgi suvokti savo veiksmų esmės ir juos valdyti, jos sveikatos būklė neleido jai adekvačiai įvertinti situacijos ir priimti jos tikrąją valią atitinkančio sprendimo dėl paliekamo turto, teigė, kad V. Š. buvo visiškai priklausoma nuo kitų asmenų valios – atsakovo R. P., jo sesers R. P..
3. Dėl testamento prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms nurodė, kad buvo pažeista testamento sudarymo tvarka, jis neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų – surašytas testamentas nebuvo perskaitytas sunkiai sirgusiai V. Š., sudarant testamentą, pažeidžiant jo sudarymo tvarką, dalyvavo atsakovo R. P. sesuo R. P., vienas testamento egzempliorius buvo perduotas ne pačiai testatorei V. Š., o atsakovo R. P. seseriai R. P., nors informacija apie testamento sudarymą ir jo turinį yra konfidenciali.
Atsiliepimas
4. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad su patikslintu ieškiniu nesutinka, prašė jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovas su testatore gyveno šeimoje kaip faktiniai sutuoktiniai nuo 1986 m. Paliktas butas buvo pirktas 1999 m. gegužės 10 d. ir po jo įsigijimo atsakovas šį butą remontavo ir pagerino. Perkant nurodytą turtą atsakovas su velione buvo susitarę, kad šis turtas bus jų bendra nuosavybė. Manė, kad testatorės surašytas testamentas yra logiška atsakovo bendro šeimyninio gyvenimo su testatore tąsa. Kai ieškovė sužinojo apie testamentą, pasak atsakovo, testatorė atsakovui pasisakė, kad tarp ieškovės ir testatorės įvyko konfliktas. Teigė, kad ginčijamas testamentas neturi trūkumų, jis palikėjos yra pasirašytas bei nustatyta tvarka notarės patvirtintas ir notariniame registre įregistruotas. Be to, teigė, kad su testatore susikalbėti nebuvo sunku, ji orientavosi vietoje ir laike, nebuvo apatiška, buvo normalios fizinės būklės. Teigė, kad jokių objektyvių duomenų, kad palikėja dėl sveikatos būklės negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės testamento sudarymo metu, ieškovė nepateikė.
5. Trečiasis asmuo notarė V. J. atsiliepime į patikslintą ieškinį prašė ieškinį atmesti, priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Notarė nurodė, kad šio konkretaus testamento sudarymo ir tvirtinimo aplinkybių neprisimena, todėl laikėsi pozicijos, kad šio notarinio veiksmo atlikimo aplinkybės niekuo neišsiskyrė iš visų kitų per laikotarpį nuo 2021 m. liepos 9 d. notarės atliktų ligoninėje testamentų tvirtinimo veiksmų. Notarė paaiškino ir patvirtino teismui, kad kaip ir visais kitais atvejais, taip ir šiuo ginčijamo testamento tvirtinimo atveju, atliko visus Lietuvos Respublikos notariato įstatymo nustatytus būtinus veiksmus, teigė, kad jai nekilo jokių (net menkiausių) abejonių, ar testatorė yra adekvati, orientuojasi laike ir erdvėje, suvokia savo veiksmų esmę ir pasekmes. Todėl, notarės vertinimu, testamento sudarymo ir notarinio tvirtinimo metu testatorė buvo veiksni tiek de jure, tiek de facto, todėl gebėjo suprasti savo veiksmų reikšmę ir prasmę, gebėjo juos valdyti, todėl sudarydama testamentą ir įgaliojimą išreiškė savo tikrąją (autentišką) valią.
6. Trečiasis asmuo notarė R. R. atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2024 m. balandžio 9 d. sprendimu ieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
8. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ekspertas, padarydamas tikėtiną išvadą dėl testatorės somatinės būsenos įtakos jos suvokimui ir valiai testamento sudarymo metu, rėmėsi netiksliais duomenimis apie V. Š. būseną, nurodydamas, kad ji karščiavo ir dėl to galėjo nesuvokti savo veiksmų ir netiksliai išreikšti valią. Nustatė, kad liudytoja L. R., gydžiusi V. Š. testamento surašymo laikotarpiu, nurodė, kad ji dėl onkologinės ligos buvo silpnos sveikatos būklės, tačiau jokių psichinių ar adekvataus suvokimo trūkumų neturėjo. Taip pat nustatė, kad kraujo perpylimo dieną jokio sveikatos pablogėjimo testatorei nebuvo, be to, notarė buvo atvykusi ne kraujo perpylimo procedūros atlikimo metu, o stebėjimo po šios procedūros metu.
9. Nustatė, kad byloje apklausti liudytojai, bendravę su testatore testamento sudarymui aktualiu laikotarpiu, kaip ir iki tol, mirusiosios sveikatos būklę vertino iš esmės vienodai: teigė, kad ji galėjo suprasti savo veiksmus, kad buvo visiškai sąmoninga ir abejonių, jog ji supranta savo veiksmus, nekilo. Teismas vertino, kad byloje surinkti įrodymai patvirtino, kad testatorės sveikata nebuvo gera, tačiau jų nepakanka vienareikšmiškai išvadai, jog sudarydamas sandorį (testamentą) mirusioji nesuprato savo veiksmų. Remdamasis šiais motyvais, teismas konstatavo, kad testamentu V. Š. išreiškė savo tikrąją valią ir apsisprendimą, ji situaciją suvokė adekvačiai ir tam neturėjo įtakos jos ligos pobūdis, bei atliekama kraujo perpylimo procedūra.
10. Be to, teismas nesirėmė eksperto išvada, konstatavęs, kad ji yra neišsami, paremta prielaida, todėl jos esminiu įrodymu apie V. Š. psichinės sveikatos būklę testamento sudarymo momentu nelaikė.
11. Sprendė, kad testamento sudarymo dieną testatorė suprato ir galėjo suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos galėjo valdyti. Darė išvadą, kad testatorė turėjo tam tikrų sveikatos sutrikimų, tačiau byloje esantys įrodymai nėra pakankami vienareikšmiškai išvadai, kad testamento sudarymo metu ji buvo tokios psichikos būklės, kad nesuprato, kokį sandorį sudaro.
12. Teismo vertinimu, V. Š. mirė praėjus beveik dviem mėnesiams po testamento surašymo, po testamento surašymo ji matėsi su seserimi ieškove I. B., todėl turėjo visas galimybes, jeigu būtu jos kitokia valia ir apsisprendimas, pakeisti testamentą, arba jį panaikinti, tačiau to nepadarė. Tai, pasak teismo, dar kartą patvirtino, jog testamente testatorė išreiškė tikrąją savo valią dėl palikimo, kurios iki savo mirties neketino keisti.
13. Dėl testamento pripažinimo negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu (dėl CK 5.28 straipsnio 3 dalies, 5.29 straipsnio, bei Notariato įstatymo 32 straipsnio 2 dalies, 47 straipsnio, 48 straipsnio normų pažeidimo) teismas nurodė, kad ieškovė nedalyvavo sudarant testamentą, ji savo teiginius apie imperatyvių įstatymo normų pažeidimą iliustravo tik liudytojos R. P. parodymais ir trečiojo asmens notarės V. J. paaiškinimais. Nustatė, kad ieškovės teiginys, jog testamentą pasirašė ne V. Š. buvo paneigtas 2023 m. liepos 11 d. Lietuvos Teismo ekspertizės centro aktu Nr. 11-1364 (23), kuriame konstatuota, kad 2021 m. liepos 9 d. V. Š. testamento, notarinio registro Nr. 5631, dviejuose egzemplioriuose rankraštinius įrašus parašė ir greta pasirašė V. Š..
14. Teismas sprendė, kad ginčijamas testamentas neturi trūkumų, jis palikėjos yra pasirašytas bei nustatyta tvarka notarės patvirtintas ir notariniame registre įregistruotas, tuo pačiu nurodė, kad jokios teisės normos nedraudžia testatorei paprašyti (pavesti) jos pasirinktam asmeniui susisiekti su notare ir organizuoti pastarosios atvykimą į ligoninę, informuoti notarę apie ketinamą sudaryti notarinį veiksmą (testamentą ar kt.) ir jo turinį, be to, dalyvauti sudarant testamentą ir, testatorės prašymu, paimti šį testamentą bei jį padėti saugoti testatorės nurodytoje vietoje bei jos nurodyta tvarka. Taip pat jokios teisės normos nedraudžia pačiai testatorei pasakyti tiesiogiai ar per jos pasirinktus asmenis įpėdiniui ar bet kuriam kitam asmeniui apie sudarytą testamentą, kaip ir jį (testamentą) atitinkamam asmeniui parodyti ar perduoti laikymui, saugojimui, ką testatorė (gavusi testamentą) ir padarė.
15. Teismas nurodė, kad informacija apie testamento sudarymą ir jo turinį yra konfidenciali ir Lietuvos notariato įstatymas vienareikšmiškai nustato notaro pareigą saugoti testamento paslaptį, o notarai šį dokumentą saugo ir jo turinį atskleidžia tik įpėdiniams po testamento sudarytojo mirties, tačiau jokios teisės normos nedraudžia pačiai testatorei pasakyti tiesiogiai ar per jos pasirinktus asmenis įpėdiniui ar bet kuriam kitam asmeniui apie sudarytą testamentą, kaip ir jį (testamentą) atitinkamam asmeniui parodyti ar perduoti laikymui, saugojimui, ką testatorė (gavusi testamentą) ir padarė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
16. Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2024 m. balandžio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priteisti patirtas išlaidas apeliacinės instancijos teisme.
16.1. Apeliantė teigia, kad egzistuoja absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, nes sprendimo rezoliucinė dalis (ieškinys atmestas) buvo paskelbta 2024 m. balandžio 9 d., dar nesurašius sprendimą pagrindžiančių argumentų, jo priėmimo motyvų (sprendimo atmesti ieškinį motyvai buvo surašyti tik 2024 m. balandžio 11 d.). Kadangi sprendimo priėmimo motyvai buvo surašyti po to, kai buvo priimta ir viešai paskelbta sprendimo rezoliucinė dalis, akivaizdu, kad teisingumas buvo įvykdytas tik formaliai, o iš tikrųjų liko neįvykdytas, akivaizdu, kad pirmiau nusprendus ieškinį atmesti, o tik po to šį sprendimą motyvuojant, liko neįvertinti visi turintys reikšmę byloje surinkti įrodymai, jų visuma, argumentai, į juos nebuvo deramai įsigilinta, nebuvo tinkamai pritaikyti įstatymai, o tai lėmė ieškovės teisės į teisingą teismą, į tinkamą teismo procesą pažeidimą, ir tai sudaro pagrindą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti.
Žemesnės instancijos teismas
16.2. Mano, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai ir nepagrįstai testamento sudarymą vertino kaip nesudėtingą finansinį sandorį, ir kad asmens galėjimas suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti bei gebėjimas juos valdyti nepriklauso nuo testatorės somatinės būklės pablogėjimo ar nepablogėjimo. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo abejoti teismo psichiatrinės ekspertizės išvados teisingumu, juo labiau laikyti patikimesniais liudytoja apklaustos vidaus ligų gydytojos L. R. ar atsakovo pusės kviestų liudytojų (atsakovo motinos D. P., atsakovo sesers R. P., atsakovo draugo P. B.) parodymus, kadangi minėtą išvadą padarė kompetentingas Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos teismo psichiatras ekspertas, šią išvadą teismo psichiatras ekspertas padarė ištyręs mirusios V. Š. ligos istorijas bei visą teismo pateiktą bylos medžiagą (tame tarpe ir liudytojų parodymus).
16.3. Pasak apeliantės, pirmosios instancijos teismas vieną faktorių - temperatūrą - vertino kaip lemiamą, nors testatorės V. Š. psichikos būsenai testamento sudarymo metu, jos galėjimui suprasti savo veiksmų reikšmę, pasekmes bei juos valdyti, kaip nurodė teismo psichiatras ekspertas, turėjo progresuojančio, sunkaus onkologinio susirgimo (limfoma) proceso fone buvusi sunki ligonės somatinė būklė. Pirmosios instancijos teismas ne tik nepagrįstai vieną faktorių - temperatūrą - vertino kaip lemiamą, bet ir padarė neteisingą išvadą, kad testatorė testamento sudarymo metu nekarščiavo. Tokia teismo išvada prieštarauja medicininiams dokumentams – VšĮ Respublikinės Panevėžio ligoninės gydymo stacionare ligos dienyno įraše aiškiai nurodyta, kad pacientė karščiuoja iki 38 C, bendra būklė išlieka sunki.
16.4. Mano, kad pirmosios instancijos teismas teismo psichiatro eksperto išvadas paneigė liudytojų parodymais, tačiau šių parodymų kritiškai nevertino, neatsižvelgė į parodymuose esančius prieštaravimus tarpusavyje bei lyginant su ligos istorijos duomenimis. Apeliantės vertinimu, liudytojų parodymai negali paneigti ekspertizės išvadų, liudytojų parodymai neatspindi tikrosios testatorės psichinės būklės, juo labiau, kad liudytojų, kurių parodymais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, parodymai yra prieštaringi, šališki, neatitinka realiai egzistavusios situacijos. Pasak apeliantės, pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik gydytojos ir atsakovo iniciatyva kviestų liudytojų parodymais, tačiau dėl nesuprantamų priežasčių nevertino, neanalizavo ieškovės ir jos iniciatyva kviestų liudytojų (A. K., E. M., I. V., M. M.) paaiškinimų, kurie nurodė priešingas aplinkybes – kad V. Š. sveikatos būklė dar iki patekimo į ligoninę buvo tokia, kad liudytojai nesuprato ką ji kalbėjo, ieškovė savo seserį VšĮ Respublikinėje Panevėžio ligoninėje lankė 2021 m. liepos 14 d. ir buvo akivaizdu, kad V. Š. fizinė ir psichinė būklė buvo smarkiai pasikeitusi.
16.5. Taip pat mano, kad tai, jog testatorė V. Š. dėl progresuojančios onkologinės ligos, sveikatos būklės ir somatinės būklės pablogėjimo testamento sudarymo dieną buvo tokios būsenos, kad nepajėgė suvokti savo veiksmų esmės ir juos valdyti, nesuprato savo veiksmų reikšmės, buvo nepajėgi adekvačiai įvertinti situaciją ir priimti jos tikrąją valią atitinkantį sprendimą dėl paliekamo turto, patvirtina ne tik teismo psichiatrijos ekspertizės akto išvada, bet ir ieškovės prašymu išreikalauti iš gydymo įstaigų (VšĮ Respublikinės Panevėžio ligoninės, VšĮ Panevėžio palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės, VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų) V. Š. medicininiai dokumentai.
Šalies argumentai
16.6. Apeliantės teigimu, liudytoja apklausta gydytoja sutiko, kad transfuzija (kraujo perpylimas) nėra tokia procedūra, kuri gali būti taikoma pagal ligonio norą, pageidavimą, transfuzijos taikymui turi būti konkrečios indikacijos – taikoma kritinės būklės metu. Tokios medicininės procedūros kaip transfuzija (kraujo perpylimas) metu jokie veiksmai, juo labiau juridiniai, neatliekami. Po transfuzijos atlikimo yra būtinas paciento 3 val. stebėjimas, kurio metu gydytojas privalo stebėti pacientą dėl galimų reakcijų, o pacientas turi ilsėtis, o ne tvarkyti juridinius reikalus. Iš karto po kraujo perpylimo nė vienas žmogus nesugebėtų iki galo suprasti situacijos, aplinkybių, kritiškai vertinti sandorio esmę, numatyti galimas pasekmes, įvertinti savo veiksmų reikšmę, gebėjimą gerai valdyti savo veiksmus, veikti savarankiškai, tikslingai, kryptingai išreikšti ir realizuoti savo tikrąją vidinę valią, nekalbant apie sunkaus onkologinio susirgimo ir vėžinės intoksikacijos būsenoje buvusią testatorę V. Š.. Pažymi, kad bendros būklės dalinis pagerėjimas medicininiuose dokumentuose aprašytas tik nuo 2021 m. liepos 14 d.
16.7. Apeliantė sutinka, kad mirusio asmens testamente išreikšta valia turi būti gerbiama, supranta, kad testamento pripažinimas negaliojančiu galimas tik išskirtiniais atvejais, tačiau ginčo situacija ir yra išskirtinė, o testamento turinys neatitinka testatorės V. Š. tikrosios valios. Byloje surinkti duomenys patvirtina ieškovės teiginius, kad ginčijamas testamentas yra atsakovo R. P., jo sesers R. P. nesąžiningų veiksmų rezultatas, tačiau pirmosios instancijos teismas testamento sudarymo aplinkybių kompleksiškai nevertino.
16.8. Mano, kad pirmosios instancijos teismas detaliai netyrė byloje esančių įrodymų, nevertino medicininių dokumentų, pateiktų civilinėje byloje visumos, priimdamas sprendimą įrodymus netinkamai įvertino bei netinkamai aiškino, dalies įrodymų iš viso neįvertino, o reikiamą kvalifikaciją (specialias žinias) turinčio eksperto išvadą, atliktą įvertinus asmens ligos istorijos dokumentaciją, teismas paneigė liudytojų parodymais, tačiau šių parodymų kritiškai nevertino, neatsižvelgė į parodymuose esančius prieštaravimus tarpusavyje bei lyginant su ligos istorijos duomenimis, dėl ko padarė neteisingą išvadą.
16.9. Teigia, kad atsakovas R. P. per savo seserį R. P. nesąžiningai pasinaudojo tokia testatorės būsena ir pasiekė sau naudingo testamento sudarymo, todėl sudarytas testamentas, kaip vienašalis testatorės sudarytas sandoris, turi būti pripažintinas negaliojančiu dėl to, kad V. Š. sandorio sudarymo metu dėl progresuojančios sunkios onkologinės ligos, galvos smegenų pažeidimo, disfunkcijos, somatinės ligos, sunkios sveikatos būklės negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti (CK 1.89 straipsnis), bei dėl to, kad šis 2021 m. liepos 9 d. sudarytas V. Š. testamentas yra ne sandorio šalies – V. Š. – laisvos valios išraiškos rezultatas, o atsakovo R. P. (jo sesers R. P.) nesąžiningų veiksmų rezultatas.
Atsiliepimas
17. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti skundžiamą teismo sprendimą, priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.
17.1. Pasak atsakovo, jis neginčija, kad testatorės gydymo metu ji naudojo vaistus, tačiau tai neturėjo įtakos jos nuovokai ir orientacijai ir pagal savo būseną velionė galėjo suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti. Testatorė nenaudojo tokių vaistų, kurie galėtų turėti neigiamą poveikį jos nuovokai ar orientacijai, be to, pagal savo sveikatos būklę ji pilnai suprato ir galėjo suprasti savo veiksmų reikšmę bei juos valdė. Pažymi, kad testamento sudarymo dieną testatorei buvo atliekamas kraujo perpylimas (transfuzija), todėl jos būsena visos procedūros metu buvo detaliai registruojama, būklė išliko sunki, tačiau ji nekarščiavo. Mano, kad ekspertas, padarydamas tikėtiną išvadą dėl testatorės somatinės būsenos įtakos jos suvokimui ir valiai testamento sudarymo metu, rėmėsi netiksliais duomenimis, kurie nėra pagrįsti medicinine dokumentacija.
17.2. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad jam paliktas butas buvo pirktas 1999 m. gegužės 10 d. ir po jo įsigijimo atsakovas šį butą remontavo ir pagerinimo (buvo pakeisti bute langai, išorinės durys, atlikti kiti turto remonto ir pagerinimo darbai). Visą laiką atsakovas su velione vertino, kad šis butas yra jų bendras ir jis, kaip ir kitas jų „užgyventas“ turtas, po vieno iš jų mirties liks kitam bendro gyvenimo partneriui (sugyventiniui).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis), todėl bylą nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų.
19. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo teismas netenkino ieškovės reikalavimo pripažinti negaliojančiu 2021 m. liepos 9 d. V. Š. sudarytą testamentą negaliojančiu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Iš pateikto apeliacinio skundo matyti, kad apeliantės esminiai nesutikimo su skundžiamu teismo sprendimu motyvai – netinkamas byloje surinktų įrodymų vertinimas. Be to, apeliantė mano, kad egzistuoja absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, kadangi teismo sprendimas byloje buvo įkeltas vėliau, nei paskelbtas bylos procesinės baigties rezultatas. Dėl šio apeliacinio skundo argumento teisėjų kolegija pasisakys pirmiausia.
Dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo
20. Apeliaciniame skunde ieškovė teigia, kad sprendimo rezoliucinė dalis (ieškinys atmestas) buvo paskelbta 2024 m. balandžio 9 d., dar nesurašius sprendimą pagrindžiančių argumentų, jo priėmimo motyvų (jos teigimu, sprendimo atmesti ieškinį motyvai buvo surašyti tik 2024 m. balandžio 11 d.). Kadangi 2024 m. balandžio 9 d. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų sprendimo priėmimo motyvai buvo surašyti po to, kai buvo priimta ir viešai paskelbta sprendimo rezoliucinė dalis, akivaizdu, kad teisingumas buvo įvykdytas tik formaliai.
21. Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalį, absoliučiais sprendimo negaliojimo pagrindais yra pripažįstami tokie atvejai, kai: byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo; pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų; pirmosios instancijos teismo sprendimą priėmė ne tas teisėjas, kuris nagrinėjo bylą; sprendimas, nutartis yra be motyvų (sutrumpintų motyvų); byloje nėra teismo posėdžio protokolo, kai ji išnagrinėta žodinio proceso tvarka; buvo pažeistos bylų rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui taisyklės; pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus ir bylos negalima išskirti šio kodekso 327 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka (CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktai). Šio straipsnio 3 dalyje numatyta, kad absoliučiais sprendimo negaliojimo pagrindais yra pripažįstami ir tokie atvejai, jeigu pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, kai nebuvo nors vieno iš dalyvaujančių byloje asmenų, kuriam nebuvo pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, jeigu toks asmuo remdamasis šia aplinkybe grindžia savo apeliacinį skundą (1 punktas); nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, buvo pažeistos proceso kalbos taisyklės ir asmuo, kurio teisės buvo pažeistos, šia aplinkybe grindžia savo apeliacinį skundą (2 punktas).
22. Apeliantė yra teisi teigdama, kad skundžiamas teismo sprendimas turėjo būti paskelbtas 2024 m. balandžio 9 d., tačiau į teismų informacinę sistemą LITEKO įkeltas tik 2024 m. balandžio 11 d., tačiau prieš tai nurodytame CPK 327 straipsnyje tokio absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo, kai teismo sprendimas įkeliamas vėliau nei nurodomas bylos išnagrinėjimo rezultatas, nėra numatyta. Be to, pačiame procesiniame dokumente sprendimo data nurodyta 2024 m. balandžio 9 d., sprendimas pasirašytas teisėjos parašu, todėl vien ta aplinkybė, kad teismo sprendimas į sistemą įkeltas vėliau, nereiškia, jog teismas 2024 m. balandžio 9 d. pirmiausia paskelbė jo rezoliucinę dalį, į LITEKO įvesdamas bylos išnagrinėjimo rezultatą, ir tik vėliau 2024 m. balandžio 11 d. surašė sprendimo motyvus.
23. Teisėjų kolegijos vertinimu, aukščiau aptartas teismo procesinis pažeidimas nesąlygoja CPK 327 straipsnio 2 bei 3 dalies taikymo, todėl apeliantės argumentai dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo buvimo šioje konkrečioje byloje, laikytini teisiškai nepagrįstais ir dėl to atmestini.
Dėl testamento pripažinimo negaliojančiu
24. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl testamento, kurį sudarė jos sesuo, pripažinimo negaliojančiu CK 1.89 straipsnio bei CK 1.80 straipsnio pagrindais. Ieškovė teigė, kad ji yra vienintelė įstatyminė mirusios sesers įpėdinė, kadangi sesuo neturėjo šeimos, vaikų, tačiau prieš mirtį palikėja testamentu, patvirtintu notaro, turtą paliko atsakovui – sugyventiniui. Ieškovė siekė įrodyti, kad testamentą palikėja sudarė būdama tokios fizinės ir psichinės būklės, kai nesuprato savo veiksmų, kadangi sunkiai sirgo onkologine liga, testamentas sudarytas po sunkios procedūros (kraujo perpylimo) atlikimo ligoninėje. Be to, ieškovė teigė, kad sudarant testamentą, jį pasirašant, buvo pažeistos imperatyvios teisės normos, nebuvo laikomasi Lietuvos Respublikos notariato įstatymo reikalavimų. Atsakovas su ieškiniu nesutiko, teikdamas, kad palikėja neturėjo psichikos sutrikimų, o ginčo butą testamentu paliko jam dėl to, kad jie nuo 1986 m. kartu gyveno, gyveno nesusituokę, butas buvo pirktas atsakovui ir ieškovės seseriai jau gyvenant kartu, atsakovas butą tvarkė remontavo, laikė jį bendra su sugyventinių nuosavybe, todėl ginčijamas testamentas buvo palikėjos ir atsakovo bendro gyvenimo pasekmė.
Žemesnės instancijos teismas
25. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, konstatavęs, kad byloje surinkti rašytiniai įrodymai, liudytojų parodymai ir šalių paaiškinimai nepatvirtino, kad testatorė testamentą sudarė negalėdama suprasti savo veiksmų. Be to, teismas nenustatė testamento prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms.
26. Apeliantė su priimtu teismo sprendimu nesutinka, savo nesutikimą iš esmės grįsdamas netinkamu įrodymų vertinimu. Apeliantės teigimu, teismas visiškai nepagrįstai nusprendė nesivadovauti byloje atliktos teismo psichiatrijos ekspertizės išvada, nepagrįstai vadovavosi liudytojų parodymais, kurie prieštarauja kitai bylos medžiagai.
27. Testamentą gali sudaryti tik veiksnus asmuo, kuris suvokia savo veiksmų reikšmę ir padarinius (CK 5.15 straipsnio 2 dalis). Testamentas, sudarytas neveiksnaus asmens, negalioja (CK 5.16 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kai testamentą sudarė asmuo, kuris negalėjo suvokti savo veiksmų reikšmės, testamentas gali būti pripažįstamas negaliojančiu CK 1.89 straipsnio pagrindu, t. y. dėl to, kad fizinis asmuo, kuris, nors ir būdamas veiksnus, sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, jog negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. CK 1.89 straipsnio pagrindu nuginčijami sandoriai priskiriami prie sandorių su valios trūkumais. Sandoris gali būti pripažįstamas negaliojančiu tik tuo atveju, kai jame išreikšta asmens valia dėl kokios nors priežasties (ligos ar kt.) neatitinka tikrosios sandorio šalies valios (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2011; 2015 m. lapkričio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-588-421/2015; kt.).
28. Asmeniui, CK 1.89 straipsnio pagrindu pateikusiam ieškinį dėl testamento negaliojimo, tenka pareiga įrodyti, kad testamento sudarymo metu testatorius buvo tokios būsenos, kuri neleido jam adekvačiai įvertinti situacijos ir priimti jo valią atitinkančio sprendimo dėl paliekamo turto. CK nekelia reikalavimų priežasčiai, lėmusiai atitinkamą asmens būseną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-293-969/2020, 41 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
29. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, nagrinėdami bylas dėl testamentų pripažinimo negaliojančiais, teismai, atsižvelgdami į ieškinio pagrindu nurodytas aplinkybes, turi tirti ir vertinti, ar tam tikra įstatymo reikalaujama forma išreikšta palikėjo valia atitinka jo tikrąją valią, nes tarp vidinės testatoriaus valios ir jos išreiškimo negali būti prieštaravimų. Vertinant testatoriaus vidinės valios turinį, be kitų aplinkybių, yra reikšminga tai, ar testatorius suprato savo veiksmų reikšmę, ar pats sąmoningai suformavo savo valią ir ją autentiškai išreiškė, taip pat gali turėti reikšmės ir valios įforminimo trūkumai, nors atskirai paėmus sandorio galiojimui įstatymo reikalaujamos formos laikymosi prasme jie ir nėra esminiai. Mirusio asmens testamente išreikšta valia turi būti ypač gerbiama, todėl testamento pripažinimas negaliojančiu galimas tik išskirtiniais atvejais. Jeigu nagrinėjant ieškinio reikalavimą dėl testamento pripažinimo negaliojančiu CK 1.89 straipsnio pagrindu nustatoma, kad testatorius testamento sudarymo metu buvo socialiai orientuotas, pats suformavo savo valią bei ją išreiškė ir nėra tos valios įforminimo trūkumų, tai sandoris turėtų būti išsaugomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2010).
30. Pasisakydamas dėl CK 1.89 straipsnio aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas yra nurodęs, kad, sprendžiant klausimą, galėjo ar negalėjo asmuo, sudarydamas sandorį, suvokti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti, būtina atsižvelgti į asmens būseną (jo sveikatą, psichikos būklę ir kitas svarbias aplinkybes) ir į sudaryto sandorio turinį (jo naudingumą, pagrįstumą, protingumą ir kita) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2005; 2009 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-421/2009; 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439-219/2017, 27 punktas).
31. Asmens būseną, kaip juridinį faktą, paprastai patvirtina teismo psichiatrinė ekspertizė, tačiau teismas privalo vertinti ir kitus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tam tikrą asmens būseną sandorio sudarymo metu, t. y. turi būti nustatyta medicininių ir juridinių kriterijų sutaptis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-421/2009; 2012 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2012; 2013 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-190/2013; 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274-611/2015).
32. Nagrinėjamu atveju apeliantė testatorės sunkią būklę ir negalėjimą suprasti savo veiksmų grindžia testatorės liga, kuria ji sirgo testamento pasirašymo metu, ir jos sukelta būsena, eksperto išvada bei liudytojų parodymais, kurie, pasak apeliantės, patvirtino, kad turtą testatorė ketino palikti ne atsakovui, o apeliantės sūnui, kad su testatore testamento pasirašymo laikotarpiu buvo sunku bendrauti, ji buvo neadekvati. Apeliantė nesutinka su teismo sprendimu nesivadovauti teismo psichiatrijos ekspertizės išvadomis, teigdama, kad teismas neturėjo jokio pagrindo abejoti teismo psichiatrinės ekspertizės išvados teisingumu, kadangi išvadą padarė kompetentingas Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos teismo psichiatras ekspertas, šią išvadą teismo psichiatras ekspertas padarė ištyręs mirusios V. Š. ligos istorijas bei visą teismo pateiktą bylos medžiagą (tame tarpe ir liudytojų parodymus).
33. Prieš tai jau buvo nurodyta, kad tokiose bylose viena iš įrodinėjimo priemonių yra eksperto išvada (CPK 177 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad teismo nutartimi paskirtos ir įstatymo nustatyta tvarka atliktos ekspertizės išvada yra laikoma specialia įrodinėjimo priemone – eksperto išvada (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 216 straipsnis). Pripažįstama, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis. Tačiau eksperto išvadai, kaip įrodymų šaltiniui, CPK nenustatyta išankstinės galios, teismui ji nėra privaloma ir turi būti vertinama pagal vidinį teismo įsitikinimą kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 218 straipsnis). Vidinis teismo įsitikinimas dėl eksperto išvados turi susiformuoti visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrus visus byloje esančius įrodymus. Tai reiškia, kad įvertintini įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia ekspertizės akte ir eksperto išvadoje esančias aplinkybes, o atliekant šį vertinimą atsižvelgiama į visų įrodymų tikslumą, detalumą, išsamumą, patikimumą, prigimtį ir kitas svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindą eksperto išvadą vertinti kaip patikimą įrodymą arba priešingu atveju motyvuotai spręsti, kad eksperto išvados yra nepagrįstos ir teismas jomis kaip įrodymais nesivadovaus. Konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti atmesti kaip įrodymas (kritiškai įvertinti), jei manoma, kad jie nepagrįsti, nepatikimi ar turi kitokių trūkumų. Kritiškai vertinti eksperto išvadą ar jos dalį galima tada, kai ekspertizės turinys prieštaringas, kai išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kai išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas neatliktas arba jis atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų. Taip pat ekspertizės duomenys gali būti atmetami tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-40-403/2020 32 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Teismas privalo patikrinti, ar ekspertų atsakymai į teismo pateiktus klausimus yra pagrįsti ekspertizės akte aprašytais tyrimais, t. y. neturi apsiriboti vien ekspertizės akte esančiomis išvadomis, bet privalo vertinti ir tiriamojoje akto dalyje nurodytas aplinkybes ir patikrinti, ar išvada neprieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2006; 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2010; 2023 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-701/2023, 76 punktas).
34. Pagal ekspertų atsakymų į teismo pateiktus paskiriant ekspertizę klausimus pobūdį eksperto išvada gali būti kategoriška, tikėtina arba ekspertas gali neatsakyti į teismo iškeltus klausimus, jei jam trūksta tyrimui pateiktos medžiagos arba jo žinių lygis neleidžia duoti atsakymo. Eksperto išvada, kuria suformuluotas kategoriškas atsakymas į teismo pateiktą klausimą, pripažįstama tiesioginiu įrodymu. Eksperto išvada, padaryta prielaidos forma, pripažįstama netiesioginiu įrodymu, tačiau toks dokumentas nepraranda savo įrodomosios galios dėl to, kad jame nėra konkrečios išvados tiriamuoju klausimu, o tik tęsiamas įrodinėjimo procesas ir prielaidos forma padarytai eksperto išvadai pagrįsti ar paneigti gali būti pateikiami atitinkami kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2007).
35. Konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti atmesti kaip įrodymas (kritiškai įvertinti), jei manoma, kad jie nepagrįsti, nepatikimi ar turi kitokių trūkumų. Kritiškai vertinti eksperto išvadą ar jos dalį galima tada, kai ekspertizės turinys prieštaringas, kai išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kai išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas neatliktas arba jis atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų. Taip pat ekspertizės duomenys gali būti atmetami tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 48 punktas).
36. Ekspertas, šioje byloje atlikęs psichiatrinę ekspertizę, ekspertizės akte nurodė, kad prielaidinė (paremta prielaida) teismo psichiatrijos ekspertizės išvada suformuota todėl, kad nėra pakankamai duomenų apie testatorės V. Š. psichikos būklę testamento sudarymo metu, o nesant pakankamai duomenų – nėra galimybės pateikti kategoriškos teismo psichiatrijos ekspertizės išvados. Nurodė, kad įvertinus medicininėje dokumentacijoje fiksuotą sunkaus onkologinio proceso fone pasireiškusį somatinės būklės pablogėjimą testamento sudarymo dieną (2021 m. liepos 9 d.), kuris neišvengiamai turėjo neigiamos įtakos testatorės gebėjimui įvertinti testamento sudarymo, palikimo aplinkybes, apsvarstyti visus faktorius, veikti tikslingai, kryptingai ir sąmoningai, prognozuoti pasekmes bei motyvuotai priimti racionalų sprendimą, aktyviai dalyvauti testamento sudaryme, formuojama paremta prielaida teismo psichiatrijos ekspertizės išvada, kad testatorei V. Š. testamento sudarymo metu (2021 m. liepos 9 d.) tikėtinai pasireiškė psichikos sutrikimas, klasifikuojamas kaip nepatikslintas sutrikimas dėl galvos smegenų pažeidimo, disfunkcijos ir somatinės ligos (F06.9); pagal savo psichikos būklę V. Š. testamento sudarymo metu tikėtinai negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti.
37. Nagrinėjamu atveju, byloje nustatyta ir šalys to neginčija, kad 2021 m. pradžioje testatorei V. Š. nustatyta onkologinė liga, jos būklė greitai blogėjo, liga progresavo, 2021 m. birželio 30 d. V. Š. sunkios būklės, išsekusi, gydoma ligoninėje, medicininiai duomenys patvirtina, kad nuo stacionarizavimo pradžios iki pat testamento sudarymo dienos, t. y. 2021 m. liepos 9 d. testatorės V. Š. būklė išliko sunki. V. Š. 2021 m. liepos 9 d. buvo atliktas kraujo perpylimas (transfuzija), komplikacijų nenustatyta, po jos tęsiamas pacientės stebėjimas, kuris 13.35 val. baigtas, fiksuota, kad pacientė 15.20 val. pasiskundė dideliu bendru silpnumu, dusuliu, oro trūkumu.
38. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, testatorės gydymo ligoninėje ligos istorijoje yra detaliai fiksuota ligonės būklė atliekant kraujo perpylimo procedūrą, o tuo pačiu ir pasirašant testamentą, nes testamentas pasirašytas stebėjimo po transfuzijos metu: pacientė pati pasirašė sutikimą atlikti kraujo perpylimą, protokole užfiksuota, kad V. Š. kūno temperatūra visos procedūros metu nepakilusi, pulsas – 83-81, kraujospūdis – 120/70, 120/80.
39. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė nesivadovauti eksperto išvada tik dėl to, kad, priešingai nei nurodyta ekspertizės išvadoje, testatorė testamento pasirašymo metu nekarščiavo, tačiau, pasak apeliantės, V. Š. galėjimui suprasti savo veiksmų reikšmę, pasekmes bei juos valdyti, kaip nurodė teismo psichiatras ekspertas, turėjo progresuojančio, sunkaus onkologinio susirgimo (limfoma) proceso fone buvusi sunki ligonės somatinė būklė. Visgi, įvertinus skundžiamo teismo sprendimo motyvus, matyti, kad nesivadovauti teismo eksperto išvada teismas nutarė todėl, kad ekspertinė išvada yra neišsami, paremta prielaida, prieštaraujanti testatorę gydžiusios gydytojos parodymams apie ligonės psichinę būklę, kitų liudytojų parodymams, t. y. ne vien dėl to, kad pacientė iš tiesų nekarščiavo.
40. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančios teismo psichiatrijos ekspertizės išvadas, neturi pagrindo nesutikti su skundžiamo teismo sprendimo motyvais. Iš ekspertizės akto matyti, kad ekspertas tyrė medicininius duomenis ir nustatė, kad testatorė psichikos sutrikimų neturėjo, testamento pasirašymo dieną psichikos būklė nevertinta, konstatavo, kad nesant pakankamai duomenų apie testatorės V. Š. psichikos būklę testamento sudarymo metu, nėra galimybės pateikti kategoriškos teismo psichiatrijos ekspertizės išvados. Visgi, ekspertas, nustatęs, kad testatorės liga progresavo, kad sunkaus onkologinio proceso fone pasireiškė somatinės būklės pablogėjimas testamento sudarymo dieną, kuris, pasak eksperto, neišvengiamai turėjo neigiamos įtakos testatorės gebėjimui įvertinti testamento palikimo aplinkybes, apsvarstyti visus faktorius, veikti tikslingai, kryptingai ir sąmoningai, prognozuoti pasekmes bei motyvuotai priimti racionalų sprendimą, aktyviai dalyvauti testamento sudaryme, pateikė tokią prielaidinę išvadą: testatorei V. Š. testamento sudarymo metu (2021 m. liepos 9 d.) tikėtinai pasireiškė psichikos sutrikimas, klasifikuojamas kaip nepatikslintas sutrikimas dėl galvos smegenų pažeidimo, disfunkcijos ir somatinės ligos (F06.9); pagal savo psichikos būklę V. Š. testamento sudarymo metu, tikėtinai, negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti.
41. Visų pirma, teisėjų kolegijos vertinimu, medicininiais duomenimis nepagrįsta eksperto išvada, kad testamento sudarymo dieną testatorei pasireiškė somatinės būklės pablogėjimas, byloje nustatyta, kad jos būklė išliko sunki visą gydymo laiką, liga progresavo, tačiau iš medicininių dokumentų negalima daryti išvados, kad būtent testamento sudarymo dieną įvyko ligonės būklės pablogėjimas, ką paneigė ir pacientę gydžiusi gydytoja L. R., liudytoja apklausta teismo posėdyje, kurios parodymais nesiremti teismas neturėjo jokio pagrindo. Priešingai, ligonė pati pasirašė sutikimą kraujo perpylimui, tą dieną nekarščiavo, tik vėliau, po testamento pasirašymo ir transfuzijos proceso stebėjimo pabaigos pasiskundė pablogėjusia sveikata. Pripažintina, kad medicininiuose dokumentuose nesant jokių duomenų apie iki testamento surašymo nustatytą pacientės psichinę būseną, eksperto samprotavimai, jog pablogėjus V. Š. somatinei būklei testamento sudarymo dieną (kas iš esmės nebuvo nustatyta), tai neišvengiamai turėjo neigiamos įtakos testatorės gebėjimui įvertinti testamento palikimo aplinkybes, apsvarstyti visus faktorius, veikti tikslingai, kryptingai ir sąmoningai, prognozuoti pasekmes bei motyvuotai priimti racionalų sprendimą, aktyviai dalyvauti testamento sudaryme, yra niekuo neparemti, deklaratyvūs ir neišplaukiantys iš viso eksperto atlikto tyrimo eigos, neapsprendžiantys testatorės realių gebėjimų suprasti savo veiksmus testamento pasirašymo momentu. Atkreiptinas dėmesys, kad ekspertas netyrė galimų testatorės testamento sudarymo motyvų, todėl išvada, kad testatorė testamento pasirašymo metu galėjo negebėti apsvarstyti visus faktorius, veikti tikslingai, kryptingai ir sąmoningai, prognozuoti pasekmes bei motyvuotai priimti racionalų sprendimą, yra niekuo nepagrįsta, išdėstyta bendrais teiginiais, neparemta tyrimo eiga. Išvadoje konstatuota aplinkybė, kad testatorės būklė trukdė jai aktyviai dalyvauti testamento sudaryme yra paneigta kita šioje byloje atlikta ekspertizės išvada, kurioje konstatuota, kad testamentą pasirašė pati testatorė.
42. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi liudytojos L. R., gydžiusios V. Š. testamento surašymo laikotarpiu, parodymais. Gydytoja parodė, kad pacientės sveikatos būklė dėl onkologinės ligos buvo sunki, tačiau jokių psichinių ar adekvataus suvokimo trūkumų V. Š. neturėjo. Pažymėtina, kad teismo sprendimas remtis būtent šios liudytojos parodymais, laikytinas teisėtu ir nepažeidžiančiu proceso teisės normų, kadangi būtent ši liudytoja laikytina nesuinteresuota palankiu teismo sprendimu nei vienai iš šio ginčo pusių. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje, tiek remiantis medicininiais duomenimis, tiek liudytojų parodymais, neginčijamai nustatyta, kad dėl testatorei diagnozuotos greitai progresuojančios onkologinės ligos jos būklė buvo sunki, ji buvo išsekusi, tačiau jokių objektyvių duomenų, kad dėl to buvo sutrikusi testatorės psichika, byloje nėra.
43. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje yra duomenys ir apie testatorės sveikatos būklę po testamento pasirašymo iki jos mirties. Šie duomenys patvirtina, kad pacientės būklė 2021 m. liepos 14 d. šiek tiek pagerėjo, 2021 m. liepos 19 d. yra įrašas psichologo konsultacijai, nurodant, kad „jaučia nerimą, prasta nuotaika. Prašau konsultuoti dėl psichologinės pagalbos“. 2021 m. liepos 20 d. yra medicinos psichologės įrašas „Suteikta individuali psichologinė konsultacija. Pacientė verksminga, turi nuoskaudų artimųjų atžvilgiu, tačiau laukia perkėlimo į Slaugos ligoninę su viltimi, kad sustiprės“. Nuo 2021 m. rugpjūčio 18 d. iki 2021 m. rugsėjo 6 d. testatorė gydyta Panevėžio palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninėje, 2021 m. rugpjūčio 18 d. konsultuota psichologo, nurodoma, kad pacientė jaučia nerimą dėl mirties, gyvenimo prasmės netekimą, baimę, nusivylimą, bejėgiškumą, su liga ir jos progresija susijusias psichologines problemas. Artimieji (vyras ir anyta) jaučia nerimą, emocinę įtampą, išsako egzistencijos ir nežinomybės jausmus, stiprus psichoemocinis skausmas dėl netekties.
44. Šios aukščiau nustatytos aplinkybės patvirtina, kad testatorė iš esmės iki pat mirties buvo sąmoninga, suprato artėjančią mirtį, todėl spręsti, kad būtent tik testamento pasirašymo dieną testatorė negalėjo suprasti savo veiksmų, teisingai išreikšti savo valios, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Sutiktina su teismo argumentu, kad testatorė turėjo pakankamai laiko apsigalvoti dėl testamento turinio, ypač po susitikimo su ieškove, testatorė iki jos mirties aiškiai suvokė aplinką, įvykius, jautė nerimą dėl mirties, todėl galėjo suprasti ir savo veiksmų pasekmes.
45. Nors ieškovė apeliaciniame skunde akcentuoja testamento pasirašymo metu dalyvavusios R. P. neteisėtus veiksmus, galimai darant spaudimą, įtaką testatorei dėl jos apsisprendimo, tariantis su notare dėl testamento turinio, byloje esantys duomenys iš gydymo įstaigų patvirtina, kad R. P. nebuvo testatorei svetimas žmogus, medicininiai duomenys patvirtina, kad testatorė būtent R. P., kaip asmenį, kuriam gali būt teikiama informacija apie pacientės sveikatos būklę ir diagnozes, nurodė dar 2021 m. balandžio 26 d. Paciento valios pareiškime, kuriame pati pasirašė. R. P., kaip asmuo, galintis gauti informaciją nurodoma ir 2021 m. liepos 27 d. Paciento valios pareiškime, ji įvardijama kaip draugo sesuo. Šie duomenys patvirtina, kad testatorė R. P. pasitikėjo, todėl ta aplinkybė, kad būtent R. P. sutarė su notare dėl atvykimo patvirtinti testamentą, kad dalyvavo testatorei pasirašant testamentą, nedaro šio testamento negaliojančiu dėl testatorės valios trūkumo, nes to jokie objektyvūs bylos duomenys nepatvirtina.
46. Be to, apeliaciniame skunde nurodomi ir argumentai, aplinkybės, susijusios su testamento turiniu, teigiama, kad ginčijamas testamentas turi būti panaikintas dėl to, kad jis nėra teisingas, nes testatorė visą laiką kalbėjo ketinanti palikti savo turtą ieškovės sūnui, o ne atsakovui, su kuriuo jos santykiai buvo konfliktiški. Apeliantės teiginius, kad testatorė su atsakovu kartu negyveno, iš esmės paneigia pačios apeliantės teiginiai apie testatorės gyvenimo sąlygas, tarp atsakovo ir testatorės kildavusius konfliktus, atsakovo nepriežiūrą ieškovės sesers atžvilgiu ir pan. Kad ieškovės sesuo atsakovą laikė savo sugyventiniu patvirtina medicininiuose dokumentuose užfiksuoti duomenys apie leidimą atsakovui teikti informaciją apie pacientės sveikatą (2021 m. birželio 30 d. sutikimas), 2021 m. liepos 27 d. valios pareiškimas, nurodant, kad informacija teiktina „P. R. (draugas)“, 2021 m. rugpjūčio 18 d. valios pareiškimas, nurodant, kad informacija teiktina „vyrui R.“. Be to, testatorę gydant Panevėžio palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninėje, 2021 m. rugpjūčio 18 d. gydytojo psichologo konsultacijoje, be kita ko, nurodoma, kad artimieji (vyras ir anyta) jaučia nerimą. Šie duomenys patvirtina, kad atsakovas testatorei buvo artimas asmuo, jos pačios įvardijamas kaip draugas, vyras.
47. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į tai, kad testatorė ir atsakovas nuo 1986 m. kartu gyveno, testamentu paliktas turtas – butas, buvo įsigytas jau testatorei ir atsakovei vedant bendrą gyvenimą, byloje nepaneigus aplinkybės, kad testatorė su atsakovu palaikė artimą ryšį iki pat mirties, spręsti, kad testatorės sprendimas visą savo turtą palikti atsakovui yra nelogiškas ir neteisingas, nėra objektyvaus pagrindo, todėl, šiuo konkrečiu atveju, testatorės valia turi būti gerbiama ir išsaugoma.
48. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde argumentų dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų, susijusių su CK 1.80 straipsnių, CK 5.28 straipsnio 3 dalies ir 5.29 straipsnio, bei Notariato įstatymo 32 straipsnio 2 dalies, 47 straipsnio, 48 straipsnio normų pažeidimo pagrindais, nepateikta, todėl teisėjų kolegija dėl šių testamento negaliojimo pagrindų nepasisako.
49. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219-701/2021, 80 punktas).
50. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes ir pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų tyrimą ir vertinimą, kurio apeliacinės instancijos teismas nekartoja, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog aplinkybė, kad testatorė testamento sudarymo metu turėjo sveikatos sutrikimų, kad jos būklė dėl onkologinės ligos diagnozės buvo sunki, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad ji negalėjo nuspręsti, kam po mirties palikti savo turtą ir savo valią išdėstyti testamentą tvirtinusiam asmeniui. Byloje nustatytos testamento sudarymo ir tvirtinimo aplinkybės, testamento sudarymo dieną medicininiuose dokumentuose užfiksuoti faktai, ekspertizės išvada, vėlesnė testatorės būklė nepatvirtina, kad dėl savo sveikatos būklės V. Š. negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti.
51. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės apeliacinio skundo argumentai, kuriais tik akcentuojami atskiri įrodymai (liudytojų parodymai), nesutinkant su pirmosios instancijos teismo padarytomis ieškovei nepalankiomis išvadomis, neteikia pagrindo pripažinti, kad byloje teisiškai reikšmingas aplinkybes pirmosios instancijos teismas nustatė netinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus. Priešingai, vertintina, kad pirmosios instancijos teismas analizavo ir vertino įrodymų visetą, kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, ir iš įrodymų visumos skundžiamame sprendime padarė pagrįstas išvadas bei teisingai nustatė faktines aplinkybes. Tai, kad teismas tam tikrus įrodymus ir faktus vertino kritiškai, kad nurodė ieškovei nepalankius motyvus ir priėmė jai nepalankų sprendimą, nesudaro pagrindo pripažinti, kad teismas įrodymų nevertino ar vertino neteisingai, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisingas, kad teismas neteisingai nustatė faktines aplinkybes.
52. Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nors testatorės būklė dėl ligos buvo sunki, testamento sudarymo dieną, testatorė suprato ir galėjo suprasti savo veiksmų reikšmę ir galėjo juos valdyti, dėl to priėmė teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, kuriuo ieškovės ieškinį dėl testamento pripažinimo negaliojančiu atmetė.
53. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007 ir kt.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis ir sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo įrodymo vertinimo, apeliantei kitaip nei teismui vertinant byloje nustatytas aplinkybes, teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui ir byloje skundžiamo pirmosios instancijos teismo priimto teisinio rezultatui nedaro įtakos, todėl atskirai dėl jų teisėjų kolegija nebepasisako.
Dėl bylos procesinės baigties
54. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs visumą byloje esančių įrodymų ir įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, atsiliepimo į skundą argumentus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, teisingai taikė procesines ir materialines teisės normas, nenukrypo nuo teismų praktikos, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
55. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys). Atmetus apeliacinį skundą bylinėjimosi išlaidos apeliantei neatlygintinos.
56. Atsakovas pateikė įrodymus, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 1 500 Eur bylinėjimosi išlaidas už advokato paslaugas rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Atsakovo apeliacinės instancijos teisme patirtos išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio įtvirtintų rekomendacinių maksimalių užmokesčio dydžių. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į nagrinėjamo ginčo sudėtingumą, į tai, kad apeliacinės instancijos teisme nebuvo keliami sudėtingi teisės taikymo klausimai, į pirmosios instancijos teisme atsakovo patirtų išlaidų dydį (viso 1 900 Eur), kuris artimas atsiliepimo į apeliacinį skundą išlaidų dydžiui, taip pat įvertinus tai, kad atsiliepime į apeliacinį skundą kartojami tiek atsiliepimo į ieškinį argumentai, tiek skundžiamo teismo sprendimo argumentai, 1 500 Eur išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą laikytinos nepagrįstai didelėmis. Kadangi apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, atsakovui iš apeliantės teisėjų kolegija nutaria priteisti 700 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija
nutaria:
Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2024 m. balandžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės I. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovui R. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 700,00 Eur (septynis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.