Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jolanta Gailevičienė, veikianti Vilniaus apygardos teismo vardu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62¹ straipsnio 4 dalis),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovių V. S. ir A. B., atstovaujamos atstovo pagal įstatymą N. B. (N. B.), atskiruosius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 12 d. nutarties, kuria išspręstas ieškovo G. S. pareiškimas dėl ieškinio reikalavimų dalies atsisakymo civilinėje byloje pagal ieškovo G. S. ieškinį atsakovėms V. S., E. S. ir nepilnametei A. B., atstovaujamai atstovų pagal įstatymą I. S. ir N. B., dėl turto atidalijimo, trečiasis asmuo – Lietuvos Respublika, atstovaujama Vilniaus miesto savivaldybės.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovėms V. S., E. S. ir A. B. dėl turto atidalijimo. Ieškiniu prašoma: 1) ieškovui natūra asmeninės nuosavybės teise priteisti pastatą – gyvenamąjį namą ir žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini), 1/3 dalių pastato – garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – ūkinį pastatą, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), 1/3 dalį pastato – ūkinio pastato, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini); 2) įpareigoti ieškovą atsakovių naudai sumokėti piniginę kompensaciją už atsakovių atidalijamą turto dalį, kurios dydis bus nustatytas bylos pasirengimo nagrinėti teisme stadijoje; 3) įkeldinti ieškovą į jam nuosavybės teise priklausantį pastatą – gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini); 4) nustatyti teismo sprendimo dalies dėl piniginės kompensacijos mokėjimo vykdymo tvarką, numatant, kad ieškovo atsakovėms mokėtina kompensacijos suma turėtų būti sumokėta ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 5) priteisti ieškovui iš atsakovių bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovas 2025 m. birželio 16 d. pateikė teismui pareiškimą dėl ieškinio reikalavimų dalies atsisakymo (Nr. DOK-93383), tai yra dėl ieškovo kartu su atsakove V. S. valdomų statinių: 1/3 dalių pastato – garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato – ūkinio pastato, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), bei 1/3 dalių pastato – ūkinio pastato, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), esančių adresu (duomenys neskelbtini), atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, atsisakymo ir prašė atsakovei V. S. civilinę bylą nutraukti. Ieškovas, motyvuodamas prašymą, nurodė, kad ieškinio pareiškimo dieną ieškovas kartu su atsakovėmis V. S. ir I. S. bendrosios dalinės nuosavybės teise, ieškovas 1/2 dalį, o atsakovės V. S. ir I. S. po 1/4 dalį, valdė šį turtą (toliau – Turtas1: 1) Pastatą – gyvenamąjį namą, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – Gyvenamasis namas), 2) Žemės sklypą – žemės sklypas, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – Žemės sklypas). Taip pat ieškovas kartu su V. S. bendrosios dalinės nuosavybės teise po 1/2 dalį valdė šį nekilnojamąjį turtą (toliau – Turtas2, kartu Turtas1 ir Turtas2 vadinamas Turtu): Statinius: 1/3 dalių pastato – garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – ūkinį pastatą, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), 1/3 dalių pastato – ūkinio pastato, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), esančius adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – Statiniai). Ieškovas nurodė, kad ieškinys buvo reiškiamas dėl viso Turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, nes ieškinio pareiškimo dieną atsakovė V. S. kartu su ieškovu bendrosios dalinės nuosavybės teise valdė tiek Turtą1, tiek Turtą2. Kadangi Nekilnojamojo turto registre įregistruotų Statinių baigtumo procentas yra labai mažas (baigtumo procentas – 11 proc., 14 proc. ir 9 proc.), o pastatų būklė – fiziškai nusidėvėję (fizinio nusidėvėjimo procentas – 96 proc., 93 proc. ir 61 proc.), ir šie Statiniai (ūkio paskirties) kaip savarankiški Turto objektai jokios realios vertės neturi, ieškiniu buvo siekiama atidalyti visą ieškovo ir atsakovės V. S. bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomą Turtą kaip tam tikrą turtinį kompleksą, t. y. kartu su šiais Statiniais. Atsižvelgiant į tai, kad (i) atsakovė V. S. bylos nagrinėjimo metu perleido ieškinio pareiškimo dieną jos bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomą ¼ dalį Turto1 (Gyvenamojo namo ir Žemės sklypo) ir šio ieškinio dalyje atsakovė V. S. buvo pakeista jos teisių perėmėja E. S.; (ii) tai, kad Turtas2 (Statiniai) yra neišlikę, jų vietos valstybiniame žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) identifikuoti nėra galimybės, taip pat nėra galimybės išskirti Statiniams eksploatuoti tenkančių žemės sklypo dalių ir jų išsinuomoti net ir atlikus atidalijimą; (iii) tai, kad Turtas2 (Statiniai) neturi realios vertės (nes jie yra neišlikę, o jiems eksploatuoti tenkančių žemės sklypo dalių pagal teisės aktus nėra galimybės nustatyti ir jų išsinuomoti), todėl tokio ieškinio reikalavimo dėl šio Turto2 (Statinių) atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės patenkinimas nesukurs bendraturčiams realių materialinių teisinių padarinių; (iv) tai, kad atsakovė V. S. nagrinėjamoje byloje sistemingai ir sąmoningai veikia prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą, piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, todėl, ieškovui atsisakius ieškinio dėl Turto2 (Statinių) atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, nagrinėjamoje byloje bus mažiau šalių, o tai leis greičiau ir teisingai išnagrinėti ginčą dėl Turto1 atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, ieškovas pateikė pareiškimą dėl ieškinio, dėl ieškovo kartu su atsakove V. S. nuosavybės teise, po ½ dalį, valdomo Turto2 (Statinių) atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, atsisakymo.

3. Atsakovės V. S. ir A. B., atstovaujama atstovų pagal įstatymą, atsikirtimuose į pareikštą ieškovo prašymą nurodė, kad ieškinio atsisakymas prieštarauja viešajam interesui, pažeidžia nepilnametės interesus ir apriboja nepilnametės teisę į teisingą kompensaciją ir užkerta kelią atsakovei V. S. įgyvendinti realų turto įgijimą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. rugsėjo 12 d. nutartimi priėmė ieškovo pareiškimą dėl ieškinio reikalavimų dalies dėl ieškovo kartu su atsakove V. S. valdomų statinių: 1/3 dalių pastato – garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato – ūkinio pastato, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), bei 1/3 dalių pastato – ūkinio pastato, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), esančių adresu (duomenys neskelbtini), atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, atsisakymo ir atsakovei V. S. civilinę bylą nutraukė. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo nutarties motyvai:

4.1. Teismas nustatė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 140 straipsnyje nurodytas sąlygas, todėl civilinę bylą nutraukė. Pažymėjo, kad ginčas byloje vyksta tarp privačių fizinių asmenų, atsakovių prieštaravimas dėl ieškinio dalies atsisakymo nėra lemiamas.

4.2. Teismas nenustatė pagrindo pripažinti, kad šioje byloje atsisakymas nuo dalies ieškinio prieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms ar viešajam interesui, pažeidžia kitų asmenų teises ir teisėtus interesus. Be to, pagal dispozityvumo principą, ieškovas pats sprendžia, ar ginti savo teisę teisme, ar atsisakyti reikalavimo.

4.3. Kadangi nurodyti ginčo Statiniai, esantys adresu (duomenys neskelbtini), po ½ dalį priklauso ieškovui ir atsakovei V. S. ir nepriklauso nepilnametei atsakovei, todėl teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju ieškinio dalies atsisakymas nedaro įtakos nepilnametės nuosavybės teisėms ar teisėtiems interesams. Dalies reikalavimo atsisakymas, teismo vertinimu, taipogi nepažeidžia atsakovės V. S. interesų, kadangi jai nėra užkertamas kelias ateityje savarankiškai siekti Statinių atidalijimo atskiroje byloje, įgyvendinti realų turto įgijimą.

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

5. Atskiruoju skundu atsakovė V. S. prašo panaikinti 2025 m. rugsėjo 12 d. nutarties dalį dėl ieškinio dalies atsisakymo priėmimo ir bylos nutraukimo atsakovei V. S.; grąžinti bylą nagrinėti iš esmės, įpareigojant pirmosios instancijos teismą išreikalauti iš ieškovo ir VĮ Registrų centro duomenis apie statinių išregistravimą (data, pagrindas, iniciatorius) ir nustatyti faktinę bei teisinę statinių būklę? ginčą spręsti kompleksiškai – kartu atidalijant pagrindinį daiktą ir jo priklausinius pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.19, 4.75–4.80 straipsnius? įvertinti ankstesnio teismo sprendimo vykdymą ir užkirsti kelią piktnaudžiavimui procesinėmis teisėmis (CPK 18, 7, 42 straipsniai). Priteisti atsakovei pagrįstas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnis). Prašo panaikinti skundžiamą nutartį ir įpareigoti pirmosios instancijos teismą sustabdyti bylos nagrinėjimą ir padaryti pertrauką, iki bus ištirtos aplinkybės dėl galimo dokumentų klastojimo keičiant nekilnojamojo turto priklausinių registracijos (kadastro) numerius ir galbūt neteisėtai įrašytų duomenų nutartyje. Esant pagrindui, informuoti Teisėjų tarybą dėl galimo drausminio pažeidimo (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 84 straipsnis). Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

5.1. Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas imperatyvias įstatymo nuostatas, viršydamas įgaliojimus, nepagrįstai priėmė ieškovo dalies ieškinio atsisakymą, nesiaiškino, ar toks atsisakymas neprieštarauja imperatyvioms normoms ir nepažeidžia bendraturčių teisių. Priėmus skundžiamą nutartį, buvo paneigta atsakovės teisė į tinkamą teismo procesą, jos teisėti interesai apsaugoti nebuvo.

5.2. Atsakovės nuomone, skundžiama nutartis pažeidžia proceso koncentracijos, ekonomiškumo, šalių lygiateisiškumo, teisingumo, teisinio tikrumo principus, teismas piktnaudžiauja savo diskrecija, atsakovė įžvelgia korupcijos apraiškas, bylą nagrinėjančios teisėjos veiklos neteisėtumą. Teismo nurodytas argumentas, kad imperatyvios normos negalioja ginčuose tarp privačių asmenų, sukuria precedentą, kuriuo ignoruojama įstatymų viršenybė ir (ar) viešasis interesas, privačių ginčų kontekste.

5.3. Skundžiama nutartimi teismas, užuot išsprendęs visą ginčą vienoje byloje, dirbtinai jį išskaidė į du, t. y. nurodė, kad atsakovė dėl turto, adresu (duomenys neskelbtini), priklausinių, privalo inicijuoti dar vieną teismo procesą, dėl to nepagrįstai būtų eikvojamos valstybės biudžeto lėšos, vilkinamas atsakovės teisių gynimas. Pažymėjo, kad, pagal CK 4.19, 4.75–4.80 straipsnius, priklausiniai dalijami kartu su pagrindiniu daiktu, todėl negalėjo būti eliminuoti iš bylos. Taigi teismas pažeidė atsakovės teises ir sąmoningai perkėlė jai procesines pareigas, kartu apribojo ir galimybę gauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Susiklosčiusioje situacijoje sąmoningai privilegijuojamas ieškovas, kadangi jis išvengia ginčo nagrinėjimo dėl atidalijamo nekilnojamo turto priklausinių šioje byloje, o atsakovė priverčiama patirti papildomas finansines išlaidas, laiko sąnaudas ir psichologinę naštą, inicijuojant naują procesą.

5.4. Be to, skundžiamoje nutartyje teismas nurodė klaidingą nekilnojamojo turto priklausinių registro (kadastro) Nr. (duomenys neskelbtini), kuris nesutampa su VĮ Registrų centre nurodytu ginčo objekto priklausinių numeriu – Nr. (duomenys neskelbtini)ir civilinėje byloje Nr. e2A-1018-945/2023 nurodytu numeriu, kurioje šis turtas buvo padalytas. Teismas nepatikrino duomenų ir jų pakeitimo aplinkybių, taip sąmoningai iškraipė bylos faktus, šiurkščiai pažeidė CPK 185 straipsnio ir CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punktą, sukurdamas galimo dokumento suklastojimo požymius pagal Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnį, apie tai bus informuota prokuratūra.

5.5. Atsakovės nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas ieškinio dalies atsisakymą ir nutraukdamas tą bylos dalį atsakovei dėl statinių atidalijimo, dėl didelio užimtumo, nesilaikė įrodinėjimo pareigos paskirstymo ir įrodymų tyrimo taisyklių, neatliko išsamios įrodymų analizės, rėmėsi tik ieškovo teiginiais, kad statiniai neišlikę / neidentifikuojami, tačiau nepareikalavo ieškovo pateikti įrodymus apie tai, koks asmuo ir kokiomis aplinkybėmis galėjo sunaikinti statinius (priklausinius). Teismas bylą išnagrinėjo visapusiškai neištyręs visų svarbių aplinkybių, neišreikalavo dokumentų dėl statinių išregistravimo (data, pagrindas, iniciatorius), neįvertino faktinės statinių būklės ir vertės, todėl padarė esminius proceso pažeidimus (CPK 329 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

5.6. Skundžiama nutartimi klaidingai suabsoliutinamas dispozityvumo principas. Prieštaraujant proceso koncentracijos, teisės į teisingą bylos išnagrinėjimą principams (Konstitucijos 30 straipsnis, EŽTK 6 straipsnis), remiamasi „išteklių švaistymo“ argumentu. Šia nutartimi ieškovui sudarytos sąlygos išvengti civilinėje byloje Nr. e2A-1018-945/2023 priimto įsiteisėjusio sprendimo įvykdymo ir pašalinti turtą iš atidalytinos masės. Toks aiškinimas kuria pavojingą precedentą ir skatina įstatymų nesilaikymą, mažina pasitikėjimą teisingumu.

6. Atskiruoju skundu atsakovės nepilnametės A. B. atstovas pagal įstatymą N. B. prašo panaikinti 2025 m. rugsėjo 12 d. nutartį kaip neteisėtą ir nepagrįstą. Siekiant apsaugoti nepilnametės atsakovės interesus ir užtikrinti šalių lygiateisiškumo principą, prašo įpareigoti teismą į procesą trečiuoju asmeniu įtraukti Vaiko teisių apsaugos instituciją. Padaryti bylos nagrinėjime pertrauką, iki bus gautas oficialus atsakymas iš ikiteisminio tyrimo institucijų dėl galimo skundžiamos nutarties klastojimo (neteisingų statinių / priklausinių registracijos numerių įrašymo). Informuoti Teisėjų etikos ir drausmės komisiją dėl galimo teisėjos veiksmų pažeidimo. Perduoti medžiagą prokuratūrai dėl galimos atsakomybės pagal Baudžiamojo kodekso 228, 229 straipsnius. Nurodo, kad kreipėsi į atitinkamas institucijas dėl neteisėtų pirmosios instancijos teismo teisėjos veiksmų. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

6.1. Apeliantės atstovo nuomone, skundžiama nutartis priimta neišnagrinėjus bylos iš esmės, taip pažeidžiant procesines teisės normas, nepilnametės atsakovės teisę į teisingą procesą, jos nuosavybės teises, neužtikrinus viešojo intereso apsaugos. Nurodo, kad teisėja asmeniškai sąmoningai kliudė bylos procese dalyvauti Vaiko teisių apsaugos institucijai, todėl buvo pažeisti šalių lygiateisiškumo, teisingumo principai. Toks išankstinis teisėjos nutarimas dėl turto likimo paneigė teismų pareigą vykdyti teisingumą ir sudaro pareigą baudžiamajai atsakomybei atsirasti, nes išankstinė nutartis priimta nesant bylos nagrinėjimo iš esmės, laikytina sąmoningu įstatymų reikalavimų ignoravimu ir galimu korupciniu bendrininkavimu su ieškovu.

6.2. Teismas nepatikrinęs informacijos, nutartyje nurodė ieškovo pateiktą abejotinos kilmės ginčytinų statinių / priklausinių registro (kadastro) numerį, kuris nesutampa su VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto daikto kadastrinių matavimų byloje ir pagal kurį ginčytini statiniai / priklausiniai buvo identifikuoti civilinėje byloje Nr. e2A-1018-945/2023 dėl turto padalijimo.

6.3. Apeliantės atstovo nuomone, galbūt siekdamas ieškovui naudos, teismas galėjo suklastoti skundžiamą nutartį. Nurodydamas kitą ginčytinų statinių numerį, teismas savavališkai šiuos statinius sunaikino, nurodydamas, kad statiniai neidentifikuojami, tokiu būdu sudarė ieškovui sąlygas nemokėti už neidentifikuotus nekilnojamojo turto objektus atsakovėms, tai atstovui kelia įtarimų dėl dokumentų klastojimo ir korupcijos.

6.4. Skundžiama nutartimi sąmoningai buvo paneigta viešojo intereso svarba ir ignoruojami nepilnametės atsakovės interesai, neatsižvelgiant į atsakovių nesutikimo argumentus. Kritikuoja nutartį priėmusios teisėjos objektyvumą, šališkumą, atvirai reiškiamą palankumą ieškovui, kad, atstovo nuomone, diskredituoja teismų sistemą ir paneigia Konstitucinį vaiko teisių apsaugos principą.

6.5. Pažymėjo, kad teismas neišnagrinėjo ir visiškai ignoravo atsakovės atstovo prašymą į bylos procesą trečiuoju asmeniu įtraukti Vaiko teisių apsaugos instituciją (CPK 7, 12, 290 straipsniai, siekiant apsaugoti nepilnametės atsakovės interesus (byloje yra nusikalstamos veikos elementų).

7. Nepilnametės atsakovės A. B. atstovė pagal įstatymą I. S. pateikė atsiliepimą, kuriuo atskiruosius skundus palaiko, prašo ieškovo atsisakymą nuo dalies ieškinio atmesti kaip nepagrįstą ir grindžiamą galbūt suklastotais duomenimis, pažeidžiant įrodymų tyrimą ir teisingumo principus. Apeliantų skundžiamą nutartį panaikinti. Atsiliepimas iš esmės grindžiamas tapačiais argumentais kaip ir atskirieji skundai. Papildomi atsiliepimo argumentai:

7.1. Byla dėl visų ginčo objektų turi būti nagrinėjama iš esmės, įvertinant visus įrodymus ir priimant sprendimą pagal nesuklastotus duomenis, siekiant apginti nepilnametės atsakovės interesus (CPK 17, 185, 263, 376 straipsniai). Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, neatlikęs išsamaus įrodymų vertinimo, iš anksto pasisakė dėl turto priteisimo ieškovui ir kompensacijos priteisimo nepilnametei atsakovei; priteisė visą turtą ieškovui. Atstovės nuomone, tarp bylą nagrinėjančios teisėjos ir ieškovo yra korupciniai ryšiai. Taip pat atstovė kelia klausimą dėl ieškovo mokumo ir galimybės išmokėti kompensaciją už turtą.

7.2. Kadangi byloje sprendžiamas klausimas dėl nepilnametės turtinių interesų, į bylą turi būti įtraukta Vaikų teises ginanti institucija. Vaiko teisių apsauga patvirtina byloje esant viešąjį interesą. Tokio pobūdžio bylose teismas privalo būti aktyvus, ginant nepilnamečių vaikų interesus.

7.3. Teismas priimdamas ieškovo galbūt suklastotus dokumentus, toleruoja ieškovo nusikalstamą veiką, prašo inicijuoti pranešimą prokuratūrai apie galimą ieškovo nusikalstamą veiką. Be to, ieškovas piktybiškai nevykdo ankstesnių teismo sprendimų (civilinė byla Nr. e2A-1018-945/2023). Vengia mokėti priteistas kompensacijas ir mokesčius už bendro turto išlaikymą; užvaldė atsakovės nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini), juo naudojasi, gauna iš jo pajamas, neperduodamas atsakovei priklausančios dalies.

7.4. Atstovė taip pat prašo inicijuoti pranešimą ikiteisminei tyrimo institucijai ir Teisėjų etikos ir drausmės komisijai dėl teisėjos galimo piktnaudžiavimo tarnyba ir tarnybos pareigų neatlikimo, nes jos priimtoje skundžiamoje nutartyje buvo įteisinti galbūt suklastoti duomenys dėl turto, adresu (duomenys neskelbtini), priklausinių. Pateikė 2020 m. kovo 9 d. Nekilnojamojo turto, adresu (duomenys neskelbtini), registro išrašą, kuriame nurodytos turto koordinatės, nors teismas skundžiamoje nutartyje buvo nurodęs, kad koordinačių neįmanoma nustatyti.

8. Atsakovė E. S. pateikė atsiliepimą, kuriuo atskiruosius skundus palaiko, apeliantų skundžiamą nutartį prašo panaikinti. Pagrindiniai atsiliepimo argumentai:

8.1. Pritaria atskirųjų skundų reikalavimams bylą išnagrinėti iš esmės, įpareigojant pirmosios instancijos teismą: ginčą spręsti kompleksiškai – kartu atidalijant pagrindinį daiktą ir jo priklausinius pagal CK 4.19, 4.75–4.80 straipsnius. Priklausiniai pagal CK 4.19 straipsnį privalo būti dalijami kartu su pagrindiniu daiktu. Teismas neturėjo teisės remtis vien ieškovo teiginiais dėl statinių neišlikimo.

8.2. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė pareigą tinkamai ištirti ir įvertinti bylos įrodymus, nutartyje tiksliai nenurodė ginčo objekto ir faktinių aplinkybių, tokiu būdu sukūrė sąlygas galimam baudžiamosios atsakomybės taikymui už dokumentų suklastojimą.

8.3. Skundžiama nutartimi, priimdamas ieškovo atsisakymą nuo dalies ieškinio, teismas nepatikrino, ar atsisakymas neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, tai yra neįvertino sandorių CK 1.80 straipsnio atžvilgiu, pažeidė CPK 42 straipsnio 2 dalies reikalavimus (teismas negali priimti atsisakymo, jei tai pažeidžia viešąjį interesą ar kitų asmenų teises). Teismas nutartimi faktiškai leido ieškovui ignoruoti įsiteisėjusią Kauno apygardos teismo 2023 m. spalio 31 d. sprendimo galią, taip pažeisdamas CPK 18 straipsnį dėl teismo sprendimų privalomumo.

8.4. Skundžiamoje nutartyje teismas, nepatikrinęs faktinių aplinkybių (CPK 185 straipsnis, 270 straipsnio 4 dalies 4 punktas), nurodė neteisingus duomenis apie ginčo priklausinius, nutartis priimta remiantis pateiktais galbūt suklastotais duomenimis.

8.5. Skundžiama nutartimi buvo pažeisti šalių lygiateisiškumo, proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principai, kadangi vietoje to, kad ginčas dėl pagrindinio turto ir priklausinių būtų išspręstas vienoje byloje, teismas dirbtinai išskaidė procesą, privilegijuodamas ieškovą ir perkeldamas finansinę bei dar vieną procesinę naštą atsakovei. Pirmosios instancijos teismas ignoravo viešojo intereso egzistavimą ir nepilnametės teisių apsaugos poreikį.

8.6. Vadovaujantis CPK 163 straipsnio 3 punktu ir 164 straipsniu, prašo sustabdyti bylos nagrinėjimą (padaryti pertrauką), iki ikiteisminio tyrimo institucijos (Generalinė prokuratūra ar kita kompetentinga institucija) išnagrinės aplinkybes ir priims procesinį sprendimą dėl galbūt nusikalstamų veikų, padarytų: ieškovo, pateikusio galbūt suklastotus dokumentus (BK 182, 300 straipsniai)? teisėjos, kuri šiuos duomenis priėmė ir įteisino ginčijama nutartimi (BK 228, 229 straipsniai). Įžvelgia teisėjos veiksmuose galimą piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi ir tarnybos pareigų neatlikimą. Taip pat palaiko skundų reikalavimą kreiptis į Teisėjų etikos ir drausmės komisiją dėl teisėjos veiksmų, kurie galbūt atitinka drausminio pažeidimo požymius.

9. Ieškovas pateikė atsiliepimą, kuriuo prašo pirmosios instancijos 2025 m. rugsėjo 12 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsakovės V. S. atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti iš atsakovės V. S. ieškovui jo apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurių dydį patvirtinantys dokumentai bus pateikti CPK nustatyta tvarka ir terminais. Pagrindiniai atsiliepimo argumentai:

9.1. priimdamas skundžiamą nutartį, teismas vertino, ar ieškinio atsisakymas neprieštarauja imperatyvioms normoms ir viešajam interesui, nepažeidžia kitų asmenų teisių ar įstatymų saugomų interesų, ir savo motyvus dėl ieškinio atsisakymo priėmimo ir bylos atsakovei V. S. nutraukimo pagrindė.

9.2. Sutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad ginčo statiniai, dėl kurių atidalijimo ieškovas savo reikalavimo atsisakė, nepriklauso nepilnametei atsakovei A. B., todėl tokio reikalavimo atsisakymas niekaip nedaro įtakos jos nuosavybės teisėms ar teisėtiems interesams. Ieškovo nuomone, apeliantė savo skunde tik deklaratyviai nurodo, kad šie statiniai neva yra nepilnametės atsakovės nuosavybės teise valdomo Turto1 (Gyvenamojo namo ir Žemės sklypo) priklausiniai, tačiau tokie teiginiai taip pat neturi faktinio pagrindo.

9.3. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, skundžiama nutartimi yra užtikrinami nepilnametės atsakovės teisės ir teisėti interesai į greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, taip pat proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.

9.4. Ieškovas savo pareiškime dėl dalies bylos nutraukimo pažymėjo ir pateikė pagrindžiančius dokumentus (įrodymus), kad ieškinio reikalavimų dėl statinių, kurie yra bendrojoje dalinėje nuosavybėje su apeliante, atidalijimo atsisakymas yra pareikštas įvertinus tai, jog šio reikalavimo išnagrinėjimas iš esmės tik vilkina bylos nagrinėjimą ir negali sukurti jokių materialinių teisinių pasekmių ginčo šalims.

9.5. Ieškinio atsisakymas užtikrina proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principo įgyvendinimą, nutraukus bylą apeliantės atžvilgiu dėl Turto2 atidalijimo, kuriuo ir taip nebūtų sukuriamos materialinės teisinės pasekmės, akivaizdžiai leis sumažinti byloje dalyvaujančių šalių skaičių, užkardys apeliantės piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis ir leis bylą išnagrinėti greičiau bei teisingiau, nes byla nebus apkrauta su ginčo esme nesusijusiais procesiniais ir (ar) rašytiniais dokumentais, nepagrįstais apeliantės skundais, procesiniais prašymais ar jos bylai teikiamais raišytinais dokumentais, kurie yra nesusiję su nagrinėjamu ginču.

9.6. Apeliaciniame skunde nurodytos prielaidos dėl tariamo dokumento klastojimo ir (ar) tariamo teismo suinteresuotumo bylos baigtimi yra objektyviai prasilenkiančios su realybe ir neturi jokio tiesioginio ryšio su skundo pagrindu, jo esme. Tokios prielaidos turėtų būti vertinamos kaip dar vienas apeliantės siekis visomis įmanomomis priemonėmis vilkinti šios bylos išnagrinėjimą. Tai, kad apeliantė ir (ar) atsakovės nesutinka su teismo skundžiamoje nutartyje išdėstytais motyvais, nesudaro pagrindo keisti (naikinti) pagrįstą nutartį.

9.7. Ieškovas pažymi, kad, atsižvelgiant į nepilnametės atsakovės amžių, ji negali suvokti procesinių veiksmų ir atitinkamai jausti jos atstovų pagal įstatymą nurodytų išgyvenimų. Nurodė ir tai, kad už vaiko emocinę būklę ir saugumą yra atsakingi vaiko tėvai, nagrinėjamu atveju – jos atstovai pagal įstatymą. Prašo teismo tinkamai įvertinti nepilnametės atsakovės atstovų nurodytas faktines aplinkybes dėl mažametės atsakovės emocinės būklės, ir, esant poreikiui, imtis veiksmų, kad būtų apsaugoti mažamečio vaiko teisės ir teisėti interesai, informuoti atsakingas Vaiko teisių apsaugos institucijas.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirųjų skundų ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

11. CPK 336 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atskirasis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Skundžiamos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

Dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos

12. Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teismui teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

13. Kartu su atskiruoju skundu atsakovė V. S. pateikė 2025 m. rugsėjo 16 d. pranešimą prokuratūrai dėl galimo dokumentų klastojimo, turto sunaikinimo ir piktnaudžiavimo ir Nekilnojamo turto kadastrinių matavimų, adresu (duomenys neskelbtini), bylos išrašą, kuris patvirtina aplinkybes dėl turto registro duomenų. Nepilnametės atsakovės atstovė I. S. su atsiliepimu pateikė 2020 m. kovo 9 d. turto, adresu (duomenys neskelbtini), Nekilnojamo turto registro išrašą, kuriuo siekia patvirtinti, kad ginčo turto koordinatės yra nurodytos.

14. Kitos bylos šalys su atsakovės V. S. atskiruoju skundu ir nepilnametės atsakovės atstovės I. S. atsiliepimu į atskirąjį skundą ir jų priedais yra susipažinusios, todėl turėjo galimybę pareikšti nuomonę dėl naujai pateiktų įrodymų. Įvertinus tai, kad prašomi pridėti nauji įrodymai yra susijęs su nagrinėjamu klausimu, jais remiamasi apeliaciniame skunde ir atsiliepime į apeliacinį skundą, šių įrodymų pridėjimas prie bylos bylos nagrinėjimo neužvilkins, todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad yra pagrindas pateiktus įrodymus pridėti prie bylos.

15. Po apeliacinio skundo Klaipėdos apygardos teismui pateikimo atsakovės A. B. atstovas N. B. pateikė 2025 m. spalio 10 d. skundo, adresuoto Lietuvos advokatų tarybai, Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai ir kt. kopiją dėl galbūt seksualinio pobūdžio priekabiavimo veiksmų prieš nepilnametę atsakovę ir galimų šantažo veiksmų, profesinio spaudimo požymių Prancūzijos advokatui N. B. (DOK-12735). Taip pat atsakovės A. B. atstovas N. B.pateikė 2025 m. spalio 20 d. skundo, adresuoto Teisėjų etikos ir drausmės komisijai, Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai, kopiją dėl teisėjos J. R. galimo šiurkštaus LR įstatymų ir teisėjo etikos pažeidimo (DOK-13126). Atsakovė V. S. pateikė 2026 m. sausio 2 d. skundo, adresuoto Teisėjų etikos ir drausmės komisijai, Teisingumo ministerijai, kopiją dėl galimų teisėjos J. R. neprocesinių ir galbūt nusikalstamų veiksmų (DOK-46).

16. Atsakovės A. B. atstovas N. B. pateiktame prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų (DOK-14210) taip pat suformulavo prašymą Nacionalinei teismų administracijai inicijuoti Teisėjų taryboje arba Teisėjų etikos ir drausmės komisijoje klausimo svarstymą dėl teisėjos J. R. veiklos įvertinimo. Kaip adresatas prašyme, be kita ko, nurodyta ir Nacionalinė teismų administracija.

17. Susipažinęs su pateiktomis skundų / prašymų kopijomis, apeliacinės instancijos teismas juos pridėjo (teismo rezoliucijomis) prie bylos medžiagos ir nustatė, kad šiais skundais jokie procesiniai prašymai, susiję su skundžiama nutartimi, apeliacinės instancijos teismui nereiškiami. Skundų ir prašymo kopijos Klaipėdos apygardos teismui pateiktos kaip informacija (žiniai). Skundai ir juose suformuluoti prašymai, taip pat prašymas (DOK-14210) adresuoti kitoms institucijoms, todėl apeliacinės instancijos teismas, neišeidamas už apeliacinio skundo ribų, dėl jų plačiau nepasisako.

18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria priimtas ieškovo atsisakymas nuo dalies ieškinio ir byla vienai iš atsakovių nutraukta, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

19. Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų, išskyrus įstatyme nustatytus atvejus. Viena iš šio principo įgyvendinimo išraiškų yra įtvirtinta CPK 320 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinio proceso paskirtis pagal šią normą yra pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo (nutarties) teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas, nagrinėjant tiek faktinius, tiek teisinius bylos aspektus, t. y. tiriant ir vertinant, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir tinkamai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialiosios teisės normas. Tos pačios taisyklės taikytinos ir nagrinėjant atskiruosius skundus (CPK 338 straipsnis).

20. Nors apeliantai ir atsakovės, jų atstovai, be kita ko, nurodo, kad skundžiama nutartis priimta neišnagrinėjus bylos iš esmės, taip pažeidžiant nepilnametės atsakovės teisę į teisingą procesą, jos nuosavybės teises; iš anksto teismas pasisakė dėl turto priteisimo ieškovui ir kompensacijos priteisimo nepilnametei atsakovei; priteisė visą turtą ieškovui, tačiau apeliacinės instancijos teismas su šiais atskirųjų skundų argumentais nesutinka, kadangi, kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas nagrinėjo tik atskirą ieškovo prašymą dėl ieškinio dalies atsisakymo ir civilinė byla, nepriimant sprendimo iš esmės, buvo nutraukta tik vienai iš atsakovių. Toliau ieškovas palaiko savo reikalavimus dėl bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo nekilnojamojo turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės atsakovėms E. S. ir nepilnametei A. B., atstovaujamai atstovų pagal įstatymą I. S. ir N. B.. Nagrinėjamu atveju byla toliau bus nagrinėjama neperžengiant ieškovo pareikšto reikalavimo ribų. Atsižvelgdamas į skundžiamos nutarties dalyką, teismas plačiau nevertina ir nepasisako dėl atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos ta apimtimi, kuria iš esmės pasisakoma dėl ieškinio reikalavimų, o ne dėl skundžiamos nutarties, nes jų pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl ieškinio dalies atsisakymo, nenagrinėjo ir neturėjo nagrinėti.

21. Atsakovės A. B. atstovė pagal įstatymą I. S., palaikydama atskiruosius skundus, taip pat prašo nustatyti ginčo objekto naudojimosi tvarką pagal MB Topografai 2025 m. kovo 18 d. planus, patalpas ir sklypo dalis paskirstant atsakovės A. B. atstovės pagal įstatymą I. S. siūlomu būdu, tai yra, reiškia savarankiškus reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovės atsiliepime pareikšti reikalavimai dėl turto naudojimosi tvarkos nustatymo turi būti reiškiami pateikiant savarankiškus reikalavimus ginčo (ieškinio, priešieškinio) teisenos tvarka, bet ne atsikirtimų (atsiliepimo) į atskirąjį skundą forma; už reiškiamus materialinio pobūdžio reikalavimus turi būti sumokėtas įstatyme nustatytas žyminis mokestis, nurodytas reikalavimo faktinis bei teisinis pagrindas, pridėti įrodymai (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 85 straipsnio 1 dalies 9, 10 punktai, 135 straipsnio 1 dalis), tai yra negali būti reiškiami atsiliepimo forma. Atsakovės atstovei išaiškintina, kad savarankiški turtiniai reikalavimai negali būti pareikšti atsiliepimo forma. Atsiliepimui į atskirąjį skundą keliami reikalavimai įtvirtinti (CPK 316, 318, 335–338 straipsniai).

Dėl skundžiamos nutarties teisėtumo

22. Civiliniame procese vyraujantis dispozityvumo principas reiškia, kad šalys ir kiti proceso dalyviai laisvai disponuoja jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis (CPK 13 straipsnis). Šalys plačiai naudojasi proceso įstatymo suteikiamomis procesinėmis galimybėmis: ieškovas nustato bylos nagrinėjimo dalyką, turi teisę keisti ieškinio dalyką ir pagrindą, padidinti ar sumažinti ieškinyje pareikštus reikalavimus, atsisakyti ieškinio, atsakovas turi teisę pripažinti ieškinį ir kt. (CPK 42 straipsnio 1 dalis). Ieškinio ar jo reikalavimų dalies ieškovo atsisakymas yra dispozityvumo principo civiliame procese įgyvendinimo išraiška, nes teisminis procesas ne tik prasideda, bet ir gali baigtis šalių ar vienos iš jų iniciatyva. Šis principas leidžia šalims, neperžengiant įstatyme nustatytų ribų, pasirinkti savo elgesio variantą bylos nagrinėjimo procese. Vienas iš dispozityvumo principo turinio elementų yra šalių teisė baigti bylą taikos sutartimi; ieškovas turi teisę atsiimti ieškinį ar jo atsisakyti, o atsakovas – pripažinti ieškinį (CPK 42, 139, 140 straipsniai). Ieškinio atsisakymas reiškia, kad ieškovas atsisako ir paties materialiojo teisinio reikalavimo ne tik šiame procese, bet ir ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-629/2013).

23. Teismas priima nutartį priimti ieškinio atsisakymą ir nutraukia bylą, jeigu nenustato, kad ieškinio atsisakymas prieštarautų imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui (CPK 42 straipsnio 2 dalis, 140 straipsnio 1 dalis, 293 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 294 straipsnio 2 dalis, CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Taigi ieškinio reikalavimų atsisakymas nėra besąlygiškas pagrindas teismui nutraukti bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2016 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-430-687/2016).

24. Apeliantų atskirieji skundai iš esmės yra labai panašūs, sutampa, taip pat sutampa ir atsakovių E. S. ir nepilnametės A. B., atstovų pagal įstatymą atsiliepimų argumentai, kuriais jie palaiko atskiruosius skundus, iš esmės sutampa ir kiti pateikti papildomi prašymai ir juose nurodomos aplinkybės, todėl apeliacinės instancijos teismas į juos atsakys apibendrintai.

25. Apeliantai nesutinka su ieškovo atsisakymu nuo dalies ieškinio, nes, jų teigimu, atsisakymas prieštarauja viešajam interesui, pažeidžia nepilnametės atsakovės interesus ir apriboja nepilnametės teisę į teisingą kompensaciją ir užkerta kelią atsakovei V. S. įgyvendinti realų turto įgijimą. Be to, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, (i) nesiaiškino, ar ieškinio atsisakymas neprieštarauja imperatyvioms normoms ir nepažeidžia bendraturčių teisių, ir atsakovės V. S. teisė į tinkamą teismo procesą nebuvo paneigta, ar jos interesai buvo tinkamai apsaugoti; (ii) skundžiama nutartis pažeidžia CPK 7 straipsnyje įtvirtintą proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principą; (iii) skundžiamoje nutartyje teisėja J. R. nurodė klaidingą nekilnojamojo turto priklausinių registro (kadastro) Nr. (duomenys neskelbtini), vietoje VĮ Registrų centre buvusio, turtą padalijant registro Nr. (duomenys neskelbtini), nepatikrino duomenų ir jų pakeitimo aplinkybių, taip sąmoningai iškraipė bylos faktus, šiurkščiai pažeidė CPK 185 straipsnį ir CPK 270 straipsnio 4 dalį 4 punktą, sukurdama galimo dokumento suklastojimo požymius pagal BK 300 straipsnį. Ieškovas su atskiraisiais skundais nesutinka ir skundžiamą nutartį prašo palikti nepakeistą.

26. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl viso bendrai su atsakovėmis valdomo Turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, nes ieškinio pareiškimo dieną atsakovė V. S. kartu su ieškovu bendrosios dalinės nuosavybės teise valdė tiek Turtą1, tiek Turtą2. Pasikeitus faktinei situacijai, ieškovas kreipėsi į teismą su pareiškimu atsisakydamas reikalavimo dalies, tai yra, dėl ieškovo kartu su atsakove V. S. valdomų statinių: dėl 1/3 dalių pastato – garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato – ūkinio pastato, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), 1/3 dalių pastato – ūkinio pastato, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), (Turtas2), atidalijimo bendrosios dalinės nuosavybės ir prašė atsakovei V. S. civilinę bylą nutraukti.

27. Apeliantai atskiruosiuose skunduose nepateikė jokių argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo išvadą, jog šioje byloje ieškovo atsisakymas nuo dalies ieškinio reikalavimų atsakovės V. S. atžvilgiu prieštarauja imperatyviosioms ir materialiosios įstatymo nuostatoms ar viešajam interesui, pažeidžia kitų asmenų teises ir teisėtus interesus (CPK 42 straipsnio 2 dalis).

28. Visų pirma pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs ieškovo pareiškimo dalį dėl ieškinio reikalavimų atsisakymo, įvertino ir konstatavo, kad pareiškimas atitinka jam keliamus reikalavimus: pareiškimą padavė ieškovas, jam žinomi ir suprantami ieškinio dalies atsisakymo padariniai, taip pat, priešingai kaip teigia apeliantai, pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi vertino, ar šioje byloje atsisakymas nuo dalies ieškinio neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms ar viešajam interesui, nepažeidžia kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų ir nurodė savo motyvus dėl ieškinio atsisakymo priėmimo, ir tik įvertinęs šias reikšmingas aplinkybes, pagrįstai priėmė ieškovo ieškinio dalies atsisakymą ir tą civilinės bylos dalį nutraukė.

29. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad dalies ieškinio reikalavimų atsisakymą lėmė tai, kad 2024 m. spalio 2 d. atsakovė V. S.su atsakove E. S. sudarė dovanojimo sutartį, kurios pagrindu V. S. perleido 1/4 dalį ginčo Turto1 atsakovei E. S.. 2024 m. lapkričio 19 d. nutartimi teismas nagrinėjamoje byloje pakeitė atsakovę V. S. ginčo dalyje dėl 1/4 Turto1 (Gyvenamojo namo ir Žemės sklypo) atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės jos teisių perėmėja E. S.. Teismas nagrinėjamoje byloje nutartimi taipogi pakeitė atsakovę I. S. ginčo dalyje dėl 1/4 Turto1 (Gyvenamojo namo ir Žemės sklypo) atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės jos teisių perėmėja A. B.. Pasikeitus nurodytoms faktinėms aplinkybėms, nagrinėjamoje byloje ginčo dalyje dėl Turto1 (Gyvenamojo namo ir Žemės sklypo) atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės atsakovėmis yra E. S. ir A. B., o ginčo dalyje dėl Turto2 (Statinių) atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės atsakove yra V. S.. Taip pat pirmosios instancijos teismas įvertino ieškovo nurodytus argumentus, kad Turtas2 (Statiniai) yra neišlikę, jų vietos valstybiniame žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) identifikuoti nėra galimybės, taip pat nėra galimybės išskirti Statiniams eksploatuoti tenkančių žemės sklypo dalių ir jų išsinuomoti net ir atlikus atidalijimą; tai, kad Turtas2 (Statiniai) neturi realios vertės (nes jie yra neišlikę, o jiems eksploatuoti tenkančių žemės sklypo dalių pagal teisės aktus nėra galimybės nustatyti ir jų išsinuomoti). Teismas nustatė ir tai, kad ginčo statiniai nepriklauso nepilnametei A. B., todėl šiuo atveju ieškinio dalies atsisakymas nedaro įtakos jos nuosavybės teisėms ar teisėtiems interesams.

30. Apeliantai ir atsakovės, jų atstovai, palaikydamos apeliacinius skundus, leistinais įrodymais nepaneigė aptartų aplinkybių, o pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes dėl turto būklės pagrindžia ir trečiojo asmens Vilniaus miesto savivaldybės paaiškinimai, ir pateikti įrodymai (Vilniaus miesto savivaldybės suvestinio skaitmeninio žemėlapio duomenys bei Nekilnojamojo turto registro Nr. (duomenys neskelbtini)duomenys, t. y. 2.1 ir 2.3 papunkčiuose nurodytas centro koordinatės) (3 failas, b. l. 59–71).

31. Nėra pagrindo sutikti su apeliantais, kad skundžiamoje nutartyje teismas nurodė klaidingą nekilnojamojo turto priklausinių registro (kadastro) Nr. (duomenys neskelbtini), kuris nesutampa su VĮ Registrų centre nurodytu ginčo objekto priklausinių numeriu – Nr. (duomenys neskelbtini). Nustatyta, kad trečiojo asmens atsiliepime aiškiai nurodyta, kad ginčo statiniai patenka į valstybinės žemės sklypą, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)ir kuriam adresas nėra suteiktas. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia apeliantų dėmesį, kad skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas nekilnojamojo turto priklausinių registro (kadastro) Nr. (duomenys neskelbtini)nurodė tik cituodamas ieškovo prašymo motyvus ir, kaip minėta, šiuo atveju kalba eina apie valstybinio žemės sklypo duomenis. Nurodydamas ginčo turto unikalius numerius pirmosios instancijos teismas rėmėsi teisingais Nekilnojamojo turto registro Nr. (duomenys neskelbtini)duomenimis, kurie yra aktualūs ir galiojantys (3 failas, b. l. 69–71), be to, sutampa ir su apeliantų, atsakovių nurodomais registro duomenimis. Ieškovo, trečiojo asmens procesinių dokumentų citavimas nelaikytinas duomenų iškraipymu, pakeitimu, jų klastojimu, turto sunaikinimu ar panašiai, todėl apeliacinių skundų argumentai dėl duomenų neatitikties atmestini kaip nepagrįsti.

32. Remiantis žemėlapio bei Nekilnojamojo turto registro Nr. (duomenys neskelbtini) duomenimis nustatyta, kad 2.1 ir 2.3 papunkčiuose nurodytos ginčo statinių – pastato – garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pastato – ūkinio pastato, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), kurie patenka į valstybinės žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriam adresas nėra suteiktas, koordinatės. Tai yra šioje vietoje trečiasis asmuo atsiliepime suklydo nurodydamas statinio unikalų Nr. (duomenys neskelbtini), kurio koordinatės VĮ Registrų centre nėra nurodytos. 2025 m. balandžio 14 d. Nekilnojamojo turto išrašas (2.2. papunktis) patvirtina, kad nėra nurodyta koordinatė Pastato – ūkinio pastato, kurio unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), o ne pastato – ūkinio pastato, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), koordinatė. Todėl nesant Pastato – ūkinio pastato, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), koordinačių, šio statinio buvimo vietos identifikuoti nėra galimybių, kadangi Registrų centro išraše nėra pateikiama šio pastato centro koordinatė. Atitinkamai ieškovas, cituodamas trečiojo asmens atsiliepimą, galėjo suklysti nurodydamas informaciją dėl koordinačių. Nurodytas ieškovo arba trečiojo asmens suklydimas nekeičia pirmosios instancijos teismo nutarties esmės ir neturi esminės įtakos jos teisėtumui, kadangi, kaip jau minėta, teismas rėmėsi aktuliais ir teisingais duomenimis (nurodė teisingus unikalius turto duomenis), ir šis suklydimas nekeičia nustatytų aplinkybių dėl Statinių būklės.

33. Atsižvelgiant į aktualius Nekilnojamojo turto registro duomenis, nėra pagrindo sutikti su nepilnametės atsakovės A. B. atstovės pagal įstatymą I. S. nuomone, kad teismas į skundžiamą nutartį įtraukė statinį, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuris šalims nepriklauso, o priklauso asmeniui, nesusijusiam su nagrinėjama byla. Nustatyta, kad dalis nurodyto turto priklauso ieškovui (2025 m. balandžio 14 d. Nekilnojamojo turto išrašas, 4.5. papunktis).

34. Pažymėtina, kad apeliantai nesutikimą su skundžiama nutartimi argumentuoja išimtinai tik savo deklaratyviais paaiškinimais ir jokiais įrodymais nepagrįsta subjektyvia nuomone, o tai neatitinka įstatyme nustatyto rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai).

35. Ieškovas, įvertinęs trečiojo asmens pateiktus duomenis apie ginčo statinius, kad nėra galimybės identifikuoti statinių dėl galimo jų sunykimo, turtas neturi realios vertės (nes jis neišlikęs, o jam eksploatuoti tenkančių žemės sklypo dalių pagal teisės aktus nėra galimybės nustatyti ir jų išsinuomoti), atsisakė savo reikalavimo teisės dėl šio Turto2 (Statinių) atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.

36. Įgyvendinus teisę į teisminę gynybą pasiekiamas materialusis teisinis efektas, t. y. modifikuojamos (sukuriamos, panaikinamos, pakeičiamos) suinteresuoto asmens subjektinės teisės ar pareigos. Materialiųjų teisinių padarinių nesukeliantis reikalavimas negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas, nes jo nagrinėjimas ir patenkinimas nėra teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-74-611/2021). Privatinėje teisėje galiojantis dispozityvumo principas nedraudžia kiekvienam asmeniui savarankiškai nuspręsti, ar jo teisės pažeistos ir kaip, kada ginti savo teises, kokius reikalavimus reikšti, o vėliau – ar jų atsisakyti, pripažinti ar sudaryti taikos sutartį. Ieškovo nuomone, ieškinio patenkinimas nesukurs bendraturčiams realių materialinių teisinių padarinių ir jis atsisakė įgyvendinti savo teises šioje ieškinio dalyje. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, ieškovui atsisakius reikalavimo, šio atsisakymo priežastys nėra svarbios, o be ieškovo reikalavimo, ieškinio nagrinėjimas praranda prasmę ir nepasieks materialaus teisinio efekto, priverstinis proceso tęsimas prieš ieškovo valią būtų nepagrįstas išteklių švaistymas.

37. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, ieškovo apsisprendimas nebesiekti minėtų Statinių atidalijimo ir tokio reikalavimo atsisakymas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas priimti dalies ieškinio atsisakymą nepažeidžia kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Tokie teismo veiksmai negali būti vertinami kaip suinteresuoto asmens, šiuo atveju atsakovės V. S., teisės į teisminę gynybą pažeidimas, nes dėl nurodytų priežasčių ieškovo reikalavimo nagrinėjimas praranda prasmę. Taipogi jai nėra užkertamas kelias savarankiškai siekti Statinių atidalijimo atskiroje byloje, jei toks poreikis atsidalyti ginčo Statinius iškiltų, taigi priėmus ieškinio dalies atsisakymą nėra apribojama galimybė V. S. įgyvendinti realų turto įgijimą ateityje.

38. Priešingai nei teigiama atskiruosiuose skunduose, skundžiama nutartimi yra užtikrinami nepilnametės atsakovės teisės ir teisėti interesai į greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, taip pat proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimas, nes ieškovo sprendimas atsisakyti dalies ieškinio reikalavimų atsakovės V. S. atžvilgiu kaip tik ir yra susijęs su šių principų ir tinkamo nepilnametės atsakovės interesų įgyvendinimo užtikrinimu. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju ieškovas atsisakė ieškinio reikalavimų dalyje dėl atidalijimo Turto2, kuris faktiškai nėra išlikęs, kurio atidalijimas bendraturčiams ar tretiesiems asmenims negali sukurti jokių materialinių teisinių pasekmių. Nutraukus bylą atsakovei V. S. dėl Turto2 atidalijimo, leis sumažinti byloje dalyvaujančių šalių skaičių, tai, tikėtina, labiau užtikrins teismo proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.

39. Kaip galima suprasti iš apeliantų nurodomų teiginių, skundžiama nutartis turėjo būti priimta atsižvelgiant išimtinai tik į apeliantų (atsakovų) skundų pagrindu nurodomas aplinkybes. Nagrinėjamo klausimo kontekste apeliantams išaiškintina, kad kiekvienas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 straipsnis). Savo pažeistų teisių teisminės gynybos siekiantis asmuo turi pateikti teismui CPK nustatytus reikalavimus atitinkantį ieškinį / priešieškinį, kurio turiniui keliami reikalavimai išdėstyti CPK 135 straipsnyje. Tai reiškia, jog atsakovės, nesutikdamos su ieškovo dalies ieškinio atsisakymu ar manydamos, kad jų teisės yra pažeidžiamos, gali jas savarankiškai ginti pareikšdamos ieškinį / priešieškinį teisme. Tai yra skundžiama nutartis neužkerta galimybės apeliantei (atsakovei) pasinaudoti jos teise į teismą ir į teisminę gynybą.

40. Pažymėtina, kad teisės į teisminę gynybą tinkamas įgyvendinimas tiesiogiai koreliuoja su pamatiniais civilinio proceso teisės principais – dispozityvumo, proceso šalių lygiateisiškumo ir rungimosi. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad iš esmės galimybė pareikšti ieškinį susijusi su materialiąja teise, todėl daugeliu atvejų, esant materialiesiems teisiniams santykiams, asmenis sieja abišalės teisės ir pareigos, t. y. ne tik ieškovas turi teisę pareikšti reikalavimą atsakovui, bet ir priešingai – atsakovas turi teisę pareikšti reikalavimą ieškovui. Tiek priešieškinis (CPK 143 straipsnis), tiek atsiliepimas į ieškinį (CPK 142 straipsnis) yra atsakovo gynimosi nuo pareikšto ieškinio būdai, kurių pasirinkimas tenka atsakovui ir priklauso nuo jo siekiamo rezultato (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2011; 2023 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-381/2023; kt.).

41. Remiantis LITEKO duomenimis nustatyta, kad nagrinėjamoje byloje atsakovės yra pareiškusios priešieškinius, kurių priėmimo klausimas skundų nagrinėjimo dieną nėra išspręstas.

42. Nagrinėjamu atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareikštas ieškinio dalies atsisakymas nepažeidžia nepilnametės atsakovės interesų ir neapriboja jos teisės į teisingą kompensaciją. Visų pirma pažymėtina, kad ginčo statiniai nepriklauso nepilnametei atsakovei, todėl šiuo atveju ji nėra šios dalies materialaus teisinio santykio subjektas, o ieškinio dalies atsisakymas nedaro įtakos jos nuosavybės teisėms ar teisėtiems interesams. Todėl ieškinio dalies atsisakymas šiuo atveju neturi tiesioginės įtakos vaiko turtinei padėčiai ir viešasis interesas šiuo atveju neegzistuoja, nes atsisakymas liečia tik kitų asmenų, o ne vaiko turtą. Atsižvelgiant į anksčiau aptartas nustatytas aplinkybes dėl faktinės Turto2 (Statiniai) būklės, pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių nekeičia ir atsakovės V. S. teiginiai, kad šie Statiniai yra nepilnametės atsakovės nuosavybės teise valdomo Turto1 (Gyvenamojo namo ir Žemės sklypo) priklausiniai.

43. Nagrinėjamu atveju ieškinio reikalavimai yra susiję su privačios nuosavybės valdymu ir privačių interesų tenkinimu. Pagal konstitucinį nuosavybės neliečiamumo principą, nuosavybės savininkas turi teisę ir laisvę daryti su savo turtu tai, ko geidžia, jei tai neprieštarauja įstatymams, kitų asmenų teisėms ir interesams (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Nepilnamečio vaiko dalyvavimas byloje savaime nesudaro pagrindo manyti, kad egzistuoja viešasis interesas, kurio pagrindu kiltų poreikis nuosavybės teisių ribojimui. Nėra byloje ginčo, kad nagrinėjamu atveju nepilnametė atsakovė procese yra tinkamai ir itin aktyviai atstovaujama jos atstovų pagal įstatymą (tėvų) N. B. ir I. S. (CPK 38 straipsnio 4 dalis). Viešąjį interesą įžvelgiant beveik kiekvienoje byloje, pvz., kurioje turto savininkas, be kita ko, yra nepilnametis vaikas, nepagrįstai būtų pagrindžiamas savavališkas įsikišimas į privatinių teisinių santykių sferą ir nepaisoma privatinei teisei būdingo dispozityvumo principo. Šis principas leidžia šalims, neperžengiant įstatyme nustatytų ribų, pasirinkti savo elgesio variantą bylos nagrinėjimo procese. Šių aplinkybių nepagrindžia atsakovių nurodoma kasacinio praktika, kadangi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartyje, civilinės bylos Nr. 3K-3-32-701/2021, nepilnamečių vaikų turto apsaugos ir su tuo susiję viešojo intereso egzistavimo klausimai nesprendžiami ir dėl to nepasisakoma.

44. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad šioje byloje nėra pagrindo konstatuoti ir ginti viešojo intereso, todėl teismas šioje byloje nėra aktyvesnis nei viešojo intereso bylose, tai yra dispozityvaus principo byla. Vien asmens subjektyvus situacijos vertinimas, nurodytos aplinkybės ir argumentai dėl pirmosios instancijos teismo veiksmų neparemti jokiais objektyviais įrodymais, nėra pakankamas pagrindas ir šiais aspektais naikinti skundžiamą nutartį.

45. Nepilnametės atsakovės atstovas pagal įstatymą nurodo, jog ieškinio dalies atsisakymas mažametei atsakovei sukelia nuolatinį nesaugumo jausmą, kelia psichologinę įtampą ir prilygsta emociniam smurtui prieš vaiką, tačiau jokių šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų taip pat neteikia. Pritartina ieškovo nuomonei, kad, atsižvelgiant į nepilnametės atsakovės amžių (šį mėnesį jai sukanka 3 metai), atsakovė negali suvokti procesinių veiksmų ir atitinkamai jausti jos atstovų pagal įstatymą nurodytų išgyvenimų. Visuotinai žinoma, kad už vaiko emocinę būklę ir saugumą yra atsakingi vaiko tėvai, nagrinėjamu atveju – jos atstovai pagal įstatymą. Tuo atveju, jeigu vaikas patiria nurodytus išgyvenimus ir panašiai, būtent tėvams kyla pareiga tinkamai pasirūpinti nepilnamečio vaiko interesais ir sveikata.

46. Spręsdamas klausimą tik dėl skundžiamos nutarties teisėtumo, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliaciniame procese galioja principas, kad byla nagrinėjama pagal tas ribas, kurios buvo nustatytos pirmosios instancijos teisme. Pagal CPK 312 straipsnį, apeliaciniame skunde negalima kelti naujų reikalavimų, o naujų trečiųjų (suinteresuotų) asmenų įtraukimas vertintinas kaip proceso plėtimas, kuris apeliacijoje nėra leidžiamas. Todėl nagrinėjamu atveju apeliantų prašymai į bylą trečiuoju asmeniu įtraukti Vaikų teises ginančią instituciją atmestini. Be to, šis klausimas skundžiama nutartimi nebuvo sprendžiamas, o atsižvelgiant į bylos dalyką, šios institucijos dalyvavimas taip pat nėra būtinas (CK 3.178 straipsnio 1dalis). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nepilnametės atsakovės atstovų nurodytas aplinkybes dėl mažametės atsakovės emocinės būklės, nenustatė pagrįsto poreikio imtis veiksmų, kad būtų apsaugotos mažamečio vaiko teisės ir teisėti interesai, informuoti atsakingas Vaiko teisių apsaugos institucijas. Vien tik teismo procesas, kuriame dalyvaujantis asmuo yra ir nepilnametis vaikas, savaime vaiko interesų nepažeidžia.

47. Ieškovui pareiškus, jog jis atsisako dalies ieškinio, šios procesinės teisės realizavimas civilinėje byloje tampa nebeįmanomas, nes ieškovas iš esmės atsisako dalies savo reikalavimų, o bylos nutraukimas neužkerta kelio apeliantams kreiptis į teismą ir savarankiškai ginti savo pažeistas teises, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismui nebuvo kliūčių ieškovo ieškinio dalies atsisakymą priimti ir tą bylos dalį pagal ieškovo prašymą nutraukti (CPK 42 straipsnio 2 dalis, 140 straipsnio 1 dalis, 293 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 294 straipsnio 2 dalis).

48. Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo nutartį, kadangi pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ieškovo pareiškimą dėl dalies ieškinio atsisakymo, įvertino atsisakymo motyvus, juos pagrindė ir išaiškino atsakovams, kad toks procesinis veiksmas neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, viešajai tvarkai, kitų asmenų teisėms ir teisėtiems interesams, taip pat patikrino, kad ieškovas supranta ieškinio (dalyje reikalavimų) atsisakymo pasekmės ir priėmė pagrįstą, teisėtą nutartį.

49. Atsakovė V. S. skunde taip pat nurodo, jog skundžiamoje nutartyje teisėja J. R. nurodė klaidingą nekilnojamojo turto priklausinių registro numerį, nepatikrino duomenų ir jų pakeitimo aplinkybių, taip sąmoningai iškraipė bylos faktus, šiurkščiai pažeidė CPK 185 straipsnį ir CPK 270 straipsnio 4 dalį 4 punktą, sukurdama galimo dokumento suklastojimo požymius pagal BK 300 straipsnį. Atsakovė E. S. taip pat įžvelgia teisėjos veiksmuose galimą piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi ir tarnybos pareigų neatlikimą. Taip pat palaiko skundų reikalavimą kreiptis į Teisėjų etikos ir drausmės komisiją dėl teisėjos J. R. veiksmų, kurie galbūt atitinka drausminio pažeidimo požymius.

50. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovės ir jų atstovai yra pateikę ne vieną skundą atitinkamoms institucijoms dėl bylą nagrinėjančios teisėjos veiksmų. Tokiu būdu atsakovės jau įgyvendino savo teisę kreiptis su skundu dėl teisėjo drausminės atsakomybės. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vien tik nurodomi menami pažeidimai, kuriuos padarė teismas, spręsdamas dalies ieškinio atsisakymo klausimą, negali būti pagrindu pripažinti teismo veiksmus neteisėtais ar pažeidžiančiais bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Ieškovas pasinaudojo jam suteikta teise atsisakyti dalies ieškinio reikalavimų, tačiau jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima spręsti dėl neteisėtų, kaltų teismo veiksmų (neveikimo) bei jais padarytos galbūt nusikalstamos veikos, apeliantai ir atsakovės nepateikė. Taip pat šioje proceso stadijoje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, kad savo veiksmais teismas norėjo pakenkti atsakovėms ar būtų padaręs joms žalą. Todėl apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo papildomai kreiptis į atitinkamas institucijas dėl teisėjos J. R. veiksmų.

51. Pažymėtina, kad vienas iš teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo aspektų yra teisėjo procesinis nepriklausomumas, apimantis, inter alia, teismo savarankiškumą sprendžiant visus su nagrinėjama byla susijusius klausimus, – tik pats teismas sprendžia, kaip jam reikėtų nagrinėti bylą. Teismų savivaldos institucijoms taip pat nėra suteikta teisė įpareigoti teisėją aiškintis dėl priimtų procesinių sprendimų, nes kitaip būtų sudaromos prielaidos kištis į teisėjų veiklą nagrinėjant bylas ir priimant sprendimus, tokiu būdu galbūt pažeidžiant realų teisėjo procesinį nepriklausomumą.

52. Atkreiptinas apeliantų dėmesys, kad teismų sprendimų (nutarčių) kontrolė Lietuvoje atliekama instancine tvarka, t. y., aukštesnės instancijos teismai peržiūri žemesnių instancijų teismų sprendimus, siekiant patikrinti jų teisėtumą ir pagrįstumą, per apeliacinę (apskundimo) ir kasacinę (išimtinę, dėl teisės) instancijas. Ši sistema užtikrina, kad būtų galima ištaisyti klaidas ir užtikrinti teisingą teisingumo vykdymą.

53. CPK 64–66 straipsniuose nustatytais atvejais galimas teisėjo nu(si)šalinimo pagrindas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad vien šalies nepasitenkinimas teisėjo veiksmais ar priimtais tarpiniais sprendimais nėra šališkumo įrodymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2012; 2007 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-675/2007).

54. Atsakovės V. S. skunde nurodytos prielaidos dėl tariamo dokumento klastojimo ir (ar) tariamo teismo suinteresuotumo bylos baigtimi taip pat grindžiamos tik deklaratyviais teiginiais ir neturi jokio tiesioginio ryšio su apeliacinių skundų pagrindu, jų esme. Objektyvių duomenų apie teisėjos asmeninį suinteresuotumą bylos baigtimi taip pat nėra pateikta. Kaip minėta, skundžiamoje nutartyje teisėjos J. R. nurodytas valstybinio žemės sklypo, kuriame anksčiau buvo šiuo metu jau nebeišlikę ginčo Statiniai, kadastro numeris yra nurodytas Teritorijų planavimo suvestiniame skaitmeniniame žemėlapyje, kurio ištrauką bylai kartu su savo atsiliepimu į ieškinį pateikė Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir kuris skundžiamoje nutartyje teismo nurodytas vadovaujantis būtent viešai prieinamais ir oficialiuose teritorijų planavimo dokumentuose nurodytais duomenimis. Šie duomenys taip pat sutampa su šio žemės sklypo savininko – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos – procesiniuose dokumentuose užfiksuota aplinkybe.

Dėl kitų prašymų

55. Atsakovė E. S., vadovaudamasi CPK 163 straipsnio 3 punktu ir 164 straipsniu, prašo sustabdyti bylos nagrinėjimą (padaryti pertrauką) iki ikiteisminio tyrimo institucijos (Generalinė prokuratūra ar kita kompetentinga institucija) išnagrinės aplinkybes ir priims procesinį sprendimą dėl galbūt nusikalstamų veikų, padarytų: ieškovo, pateikusio galbūt suklastotus dokumentus (BK 182, 300 straipsniai)? teisėjos J. R., kuri šiuos duomenis priėmė ir įteisino ginčijama nutartimi (BK 228, 229 straipsniai).

56. Apeliantė V. S. prašo įpareigoti pirmosios instancijos teismą sustabdyti bylos nagrinėjimą ir padaryti pertrauką, iki bus ištirtos aplinkybės dėl galimo dokumentų klastojimo keičiant nekilnojamojo turto priklausinių registracijos (kadastro) numerius ir dėl galbūt neteisėtai įrašytų duomenų nutartyje. Pateiktame prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų (DOK-14271) taip pat suformulavo prašymą nutraukti turto atidalijimo procesą kaip teisiškai neįmanomą, kadangi turto atidalijimo klausimą sudaro neteisėtos ir suklastotos Kauno miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 12 d. ir Kauno apygardos teismo 2023 m. spalio 31 d. nutartys, priimtos neegzistuojančiais ir vienašališkai ieškovo dar 2022 m. gruodžio 29 d. nekilnojamojo turto objektais. Prašo iš VĮ Registrų centro išreikalauti ieškovo prašymą, kuriuo remiantis 2022 m. gruodžio 29 d. išregistruotas nurodytas turtas santuokos metu (CPK 179 straipsnio 2 dalis). Taip pat pakartotinai pasisako dėl bylą nagrinėjančios teisėjos veiksmų.

57. Taip pat atsakovė V. S. pateikė pakartotinį prašymą (DOK-14493) sustabdyti civilinės bylos Nr. e2-1124-909/2025 nagrinėjimą pagal CPK 163 straipsnio 3 punktą, kol bus įvertintas Kauno apylinkės teismo 2023 m. balandžio 12 d. (civilinės bylos Nr. e2-629-1087/2023) ir Kauno apygardos teismo 2023 m. spalio 31 d. nutarčių teisėtumas (civilinės bylos Nr. e2A-1018-945/2023). Nutraukti bylą pagal CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktą, jeigu paaiškės, kad nurodytos nutartys yra teisiškai ydingos ir (ar) turtas, kuris buvo padalytas, neegzistuoja. Taip pat nurodo, kad byloje egzistuoja naujai paaiškėjusios esminės aplinkybės, susijusios su Kauno apylinkės teismų procesinių sprendimų teisėtumu. Šios bylos dėl turto atidalijimo (pagal ieškovo ieškinį) nagrinėjimas tiesiogiai priklauso, ar nurodytos Kauno teismų nutartys yra teisėtos ir galiojančios. Kol šių nutarčių teisėtumas, paaiškėjus naujoms aplinkybėms, nėra patikrintas, Vilniaus teisme bylos nagrinėjimas negalimas ir ši byla privalomai turi būti sustabdyta.

58. Iš bylos ir LITEKO duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad Kauno apylinkės teisme 2023 m. balandžio 12 d. sprendimu išnagrinėta civilinė byla Nr. e2-629-1087/2023 pagal ieškovo G. S. ieškinį atsakovei V. S. ir atsakovės priešieškinį ieškovui dėl santuokos nutraukimo ir su tuo susijusių klausimų išsprendimo. Kauno apygardos teismas 2023 m. spalio 31 d. nutartimi (civilinės bylos Nr. e2A-1018-945/2023) išnagrinėjo ieškovo G. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2023 m. balandžio 12 d. sprendimo ir nutarė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti iš esmės nepakeistą, patikslino Kauno apylinkės teismo 2023 m. balandžio 12 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų.

59. Byla gali būti sustabdyta dėl įstatymuose numatytų objektyvių aplinkybių, kliudančių išnagrinėti civilinę bylą ir nepriklausančių nuo dalyvaujančių byloje asmenų ar teismo valios, taip pat kitais atvejais, nors įstatymuose ir nenumatytais, tačiau kliudančiais teismui išnagrinėti bylą iš esmės (CPK 162³ straipsnis). CPK skiriami privalomi (CPK 163 straipsnis) ir fakultatyvieji (CPK 164 straipsnis) bylos sustabdymo pagrindai, kurių esminis skirtumas tas, kad, esant bent vienam privalomojo sustabdymo pagrindui, teismas privalo sustabdyti bylos nagrinėjimą, o fakultatyvus bylos sustabdymas priklauso teismo diskrecijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-573/2009). Tai reiškia, kad nustatęs CPK 163 straipsnyje įtvirtintus privalomuosius bylos sustabdymo pagrindus teismas privalo sustabdyti bylos nagrinėjimą. Pagal CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punktą, teismas privalo sustabdyti bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka.

60. Priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, kituose procesiniuose dokumentuose, anksčiau nurodyti teismų sprendimai yra galiojantys ir nepanaikinti (CPK 18 straipsnis), todėl nėra pagrindo sutikti su apeliacinių skundų argumentais, kad turto atidalijimo klausimą sudaro neteisėtos ir suklastotos nutartys, sprendimai. Pažymėtina, kad visus klausimus dėl nurodytų procesinių sprendimų teisėtumo, jų nevykdymo, susijusių įrodymų išreikalavimo, taip pat ir dėl proceso atnaujinimo, paaiškėjus naujoms esminėms aplinkybėms (CPK 366 straipsnis), atsakovės turi reikšti ir spręsti nurodytose bylose. Nagrinėjamoje byloje nurodytų įsiteisėjusių procesinių teismo sprendimų teisėtumas nenagrinėjamas. Pažymėtina ir tai, kad įrodymų apie pradėtus ikiteisminius tyrimus ir jų metu priimtus sprendimus apeliacinės instancijos teismui nepateikta.

61. Pažymėtina, kad aplinkybes, galima ar ne išnagrinėti šią civilinę bylą, kol neišspręsti su ja susiję klausimai kitoje nagrinėjamoje byloje, kiekvienu atveju nustato teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes. Kaip minėta, šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas sprendžia tik atskirųjų skundų pagrįstumo klausimus, todėl, neišeidamas už atskirųjų skundų ribų, dėl bylų sustabdymo, nutraukimo apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, kadangi tai pirmosios instancijos teisme nebuvo sprendžiama.

62. Ieškovas atsiliepime vertina apeliantės V. S. elgesį procese teikiant nepagrįstus, nesąžiningus skundus, prašymus, iš jų ir bylą nagrinėjančiam teismui, proceso dalyviams ir (ar) byloje paskirtam ekspertui, kuriais, ieškovo nuomone, ji siekia vilkinti bylos nagrinėjimą. Nurodo, kad ne kartą prašė už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis apeliantei paskirti baudą, tačiau apeliacinės instancijos teismui atskiro prašymo dėl baudos skyrimo nereiškia, pirmosios instancijos teismas šio klausimo skundžiama nutartimi nesprendė, todėl apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu plačiau nepasisako.

63. Įvertinęs atskirųjų skundų motyvus, apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atsakovių nuomone, kad ieškovo atsisakymas nuo dalies ieškinio turi būti vertinamas kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis ir veikimas prieš greitą bei teisingą bylos išnagrinėjimą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad visi proceso dalyviai turi tarpusavio teises ir pareigas, susijusias su tinkamu procesinių teisių įgyvendinimu. Pareigos elgtis sąžiningai pagrindu atsirandantys procesiniai teisiniai santykiai apima visus proceso dalyvius. Proceso teisės įpareigoja dalyvaujančius byloje asmenis sąžiningai naudotis savo procesinėmis teisėmis ir tokiu būdu pasiekti savo procesinius tikslus.

64. CPK 7 straipsnis numato proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principą, tačiau jis turi būti derinamas su teise į tinkamą bylos išnagrinėjimą. Pats savaime atsisakymo nuo ieškinio pateikimas nėra bylos proceso vilkinimas arba proceso koncentracijos ar ekonomiškumo principų pažeidimas, priešingai, tai yra įstatyme numatyta ieškovo procesinė teisė. CPK 178 straipsnyje įtvirtinta įrodinėjimo pareiga, pagal kurią kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi, ieškovas įrodyti ieškinio reikalavimų pagrįstumą, atsakovės, nesutikdamos su ieškovės argumentais, turi pateikti įrodymus, paneigiančius ieškovo argumentus. Atsakovės, teigdamos, kad būtent ieškovas veikė prieš greitą bei teisingą bylos išnagrinėjimą, turėjo pareigą pateikti aiškius ir pagrįstus įrodymus.

65. Byloje nėra duomenų, kad ieškovas būtų nevykdęs teismo įpareigojimų, nepateikęs prašomų pateikti duomenų ir pan. Todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, teigti, kad ieškovas vilkino procesą, nėra teisinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas taip pat nenustatė ir nenurodė skundžiamoje nutartyje aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą vertinti ieškovo procesinį elgesį kaip netinkamą. Pažymėtina, kad nors šalys pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu turi pateikti teismui visus turimus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, taip pat nurodyti įrodymus, kurių jie negali pateikti teismui, kartu nurodydami aplinkybes, trukdančias tai padaryti, bei galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus (CPK 226 straipsnis), konkrečiu atveju nėra pagrįsta manyti, kad galbūt užsitęsusį teismo procesą lėmė išimtinai ieškovo veiksmai.

66. Apeliantė V. S. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė įrodymų tyrimo taisyklių, neištyrė visų bylos aplinkybių.

67. Pažymėtina, jog pažeidimas laikytinas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, pareikštus reikalavimus, ir dėl to byla (nagrinėjamas klausimas) galėjo būti išspręsta neteisingai. Taigi tik nustatęs, kad padarytas esminis proceso teisės normų pažeidimas, dėl kurios galėjo būti neteisingai išspręsta byla, ir kai pats negali ištaisyti šio pažeidimo (jo padarinių), apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo sprendimą (nutartį) turi naikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo (CPK 329 straipsnio 1 dalis).

68. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas įvertinęs šalių procesiniuose dokumentuose pareikštus reikalavimus pirmiausia pažymi, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nutartį pasisakė dėl visų esminių apeliantų nurodytų nesutikimo su nutartimi argumentų, todėl pripažintina, jog nagrinėjamas klausimas išspręstas teisingai ir šiuo atveju nėra absoliutaus teismo nutarties negaliojimo pagrindo.

69. Nagrinėjamoje byloje dėl esminių atskirųjų skundų aspektų ir bylos aplinkybių pasisakyta. Darytina išvada, kad kiti atskirųjų skundų argumentai ir pateikti duomenys neturi teisinės reikšmės pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, dėl to apeliacinės instancijos teismas dėl jų išsamiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

70. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirųjų skundų argumentai nesudaro pagrindo keisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl atskirieji skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

71. Atsakovės A. B. atstovas N. B. pateikė prašymą (DOK-14210) priteisti iš ieškovo 6 300 Eur bylinėjimosi išlaidas, įrodymų, pagrindžiančių šias išlaidas, nepateikė (Failas 5, b. l. 62–65). Prašo atmesti ieškovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo kaip nepagrįstą, kadangi ieškovas piktnaudžiavo procesu.

72. Atsakovė E. S. pateikė prašymą (DOK-14089) priteisti iš ieškovo 1 000 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas, patirtas dėl advokato teisinės pagalbos pagrindinėje byloje Nr. e2-1124-909/2025, tiesiogiai susijusioje su nagrinėjamu atskiruoju skundu. Arba, jei teismas manytų, kad šis klausimas turi būti sprendžiamas pagrindinėje byloje, perduoti nagrinėti šį prašymą pirmosios instancijos teismo pagrindinėje nagrinėjamoje byloje, kurioje šios išlaidos faktiškai buvo patirtos. Prie prašymo pateikė teisinių paslaugų sutartį, tačiau prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas pagrindžiantys įrodymai teismui nepateikti (Failas 5, b. l. 49–58).

73. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, kol nėra išnagrinėta civilinė byla ir nėra priimtas sprendimas nė vienos iš šalių naudai, t. y. kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs teismo procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, dar neegzistuoja visos CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimas pagal šią teisės normą yra nepriteistinas.

74. Dėl šios priežasties ir apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal atskiruosius skundus dėl pirmosios instancijos teismo nutarties tarpiniu procesiniu klausimu (pavyzdžiui, kaip nagrinėjamoje byloje – dėl dalies ieškinio reikalavimų atsisakymo), kol bylos nagrinėjimas iš esmės nėra baigtas, neturi pagrindo skirstyti bylinėjimosi išlaidas remdamasis CPK 93 straipsnio 1 dalimi. Šis klausimas spręstinas teismui priimant bylos nagrinėjimo baigiamąjį teismo aktą (baigiamąjį teismo procesinį sprendimą) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-7-701/2018 20 punktą; 2018 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-280-219/2018 13 punktą; 2022 m. birželio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-165-943/2022 48 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

75. Atsakovė V. S. pateikė prašymą (DOK-14271) iš ieškovo priteisti 1 452 Eur bylinėjimosi išlaidas ir 2025 m. balandžio 25 d. išankstinio mokėjimo sąskaitą, kurioje nurodyta, kad šios išlaidos patirtos civilinėje byloje Nr. e2-1124-909/2025 (Failas 5, b. l. 84–87). Prašo netenkinti ieškovo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kadangi jo elgesys buvo klaidinantis, nesąžiningas, piktnaudžiavimas teisminiu procesu sukėlė neteisėtus procesinius padarinius.

76. Kadangi apeliantei V. S. civilinė byla buvo nutraukta, todėl ji turi teisę į byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Tačiau skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų nesprendė, kadangi toks prašymas pirmosios instancijos teismui nebuvo pareikštas (CPK 98 straipsnio 1 dalis). 2025 m. balandžio 25 d. išankstinio mokėjimo sąskaitoje nėra nurodyta, kad šios išlaidos patirtos apeliacinės instancijos teisme ir nedetalizuotos. Atsižvelgiant, kad ši sąskaita parengta dar iki 2025 m. birželio 16 d. pateikto teismui pareiškimo dėl ieškinio reikalavimų dalies atsisakymo, todėl tikėtina, kad jos nesusijusios su apeliaciniu procesu. Todėl neapribojant apeliantės teisės į apeliaciją dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, šis klausimas apeliacinės instancijos teisme nespręstinas. Apeliantei išaiškintina, kad ji turi teisę pirmosios instancijos teismui pateikti prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, kuris ir spręstų klausimą dėl šio prašymo tenkinimo (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Toks sprendimas nepažeidžia proceso operatyvumo principo, be kita ko, taip yra sudaromos sąlygos kitoms bylos šalims, esant poreikiui, teikti argumentus dėl prašomo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir atsakovei išlieka teisė į apeliaciją.

77. Remiantis minėtais argumentais šiuo atveju spręstina tik dėl apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo

78. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

79. Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovas jo apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas prašė priteisti iš atsakovės V. S.. Vėliau apeliacinės instancijos teismui ieškovas pateikė prašymą (DOK-14028) priteisti solidariai iš atsakovių V. S. ir nepilnametės A. B. apeliacinės instancijos teisme jo patirtas 1 996,50 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas ir pateikė jas pagrindžiančius įrodymus (Failas 5, b. l. 41–44).

80. Dėl ieškovo elgesio tinkamumo procese apeliacinės instancijos teismas jau pasisakė, todėl apeliančių (atsakovių ir jų atstovų) argumentai dėl ieškovo piktnaudžiavimo teisminiu procesu pakartotinai, sprendžiant bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą, neaptarinėjami (CPK 95 straipsnio 1 dalis).

81. Pažymėtina, kad CPK normos, reglamentuojančios bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, nenumato galimybės šias išlaidas priteisti iš kelių asmenų solidariai, todėl teismas jas turi priteisti ne solidariai, o iš kiekvieno asmens turi būti priteisiama atitinkama išlaidų dalis, išreikšta konkrečia pinigų suma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-70/2011). Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl ieškovo išlaidų advokato pagalbai apmokėti, nuspręs dėl priteisimo iš kiekvieno atsakovo atskirai.

82. Sprendžiant klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų, turėtų rengiant atsiliepimą į apeliančių atskiruosius skundus, dydžio pagrįstumo, pažymėtina, kad ieškovo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalų dydį, todėl mažintinos iki 958,40 Eur (2 387 Eur x 0,4) (Rekomendacijų 7, 8, 8.16 punktai).

83. Apeliančių atskirieji skundai buvo atmesti kaip nepagrįsti, atsakovė E. S. taip pat teikė atsiliepimą į atskiruosius skundus ir palaikė juos, todėl ieškovui iš esmės teko atsiliepti dėl visų trijų atsakovių pozicijos. Kaip minėta, atsakovės A. B. atstovo ir atsakovės E. S. bylinėjimosi išlaidų klausimas bus sprendžiamas bylą išnagrinėjus iš esmės ir priėmus galutinį procesinį sprendimą, taip pat įvertinus, kad apeliantei V. S. civilinė byla buvo nutraukta, yra pagrindas išspręsti bylinėjimosi išlaidų klausimą šios atsakovės atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismas ieškovui iš atsakovės V. S. priteisia 319,47 Eur (1 996,50 Eur / 3 atsakovės) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui G. S. iš atsakovės V. S. 319,47 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.