Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rita Dambrauskaitė

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo S. K. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2022 m. sausio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2YT-569-956/2019 kuria pareiškėjo S. K. prašymas dėl vykdomojo rašto išdavimo atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėjas S. K. kreipėsi į teismą su prašymu išduoti vykdomąjį raštą civilinėje byloje Nr. 2YT-569-956/2019, kadangi K. V. nevykdo santuokos nutraukimo pasekmių sutarties 12 punkto.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

2. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2022 m. sausio 13 d. nutartimi pareiškėjo S. K. prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo civilinėje byloje Nr. 2YT-569-956/2019 atmetė.

3. Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad Panevėžio apylinkės teismas 2019 m. gegužės 13 d. sprendimu nutraukė K. V. ir S. K. santuoką bendru sutuoktinių sutikimu ir patvirtino santuokos nutraukimo pasekmių sutartį, kurios 12 punktu buvę sutuoktiniai sutarė, jog prievolės kreditoriui Z. V. po santuokos nutraukimo šalims liks solidarios, tačiau už jas mokės K. V.. Teismas pažymėjo, kad ši teismo sprendimo dalis, kurioje konstatuotas pareiškėjų prievolės kreditoriui solidarusis pobūdis, atitinka teismo sprendimo dėl pripažinimo požymius. Ji teisinius padarinius sukuria Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 18 straipsnio pagrindu sprendimą išviešinus. Teismas nurodė, kad nurodyto pripažinimo pagrindu nėra ginčo, kad K. V. ir S. K. prievolė kreditoriui Z. V. yra solidarioji. Teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kurioje yra nurodyta, kad atsižvelgiant į CPK 18 straipsnio nuostatas, teismui pripažinus, kad pareiškėjų prievolės kreditoriui yra solidariosios, jos turi būti vykdomos atsižvelgiant į šį pripažinimą, tačiau toks sprendimas nesudaro pagrindo išduoti vykdomąjį raštą kaip teismo sprendimo priverstinio vykdymo procedūros dokumentą išieškojimui iš pareiškėjų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2014).

4. Teismas taip pat nurodė, kad santuokos nutraukimo byloje Z. V. nepareiškė reikalavimo priteisti iš pareiškėjų siekiamas išieškoti lėšas, todėl teismo sprendime nebuvo nustatinėjamos tokiems reikalavimams išspręsti reikšmingos aplinkybės: skolos faktas ir dydis, prievolės įvykdymo terminai, kt. Antstolis vykdymo procese privalo veikti tik pagal jam suteiktus įgalinimus, o bet koks veikimas viršijant kompetenciją (ultra vires) vertinamas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas. Būtent teismo sprendimo pagrindu išduodamas vykdomasis raštas yra vykdomasis dokumentas, kuris apibrėžia antstolio veiklos ribas. Pagal CPK 648 straipsnio 1 dalies 4 punktą vykdomajame rašte turi būti pažodžiui nurodyta su išieškojimu susijusi rezoliucinė sprendimo dalis. Kadangi kreditoriui aktuali teismo sprendimo dalis yra susijusi su prievolės solidarumo pripažinimu, bet ne su išieškojimu, tai nesant teismo sprendime nurodytos išieškotinos sumos, nėra galimybės vykdomajame rašte apibrėžti, kokio dydžio skolą išieškoti įgalinamas sprendimą vykdantis antstolis.

5. Esant tokioms aplinkybėms, vadovaudamasis CPK 646 straipsnio 1 dalimi, teismas, darė išvadą, kad Panevėžio apylinkės teismo 2019 m. gegužės 13 d. sprendimo pagrindu išduoti vykdomąjį raštą pareiškėjui S. K. nėra galimybės.

III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai

6. Atskiruoju skundu pareiškėjas S. K. prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2022 m. sausio 13 d. nutartį, kuria atsisakyti išduoti vykdomąjį raštą, ir klausimą dėl vykdomojo rašto išdavimo grąžinti spręsti iš naujo Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmams.

7. Nurodo, kad su skundžiama teismo nutartimi nesutinku, mano, kad ji yra neteisėta. Pažymi, kad pagal CPK 646 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą reglamentavimą, teismas privalėjo išduoti vykdomąjį raštą arba išaiškinti šaliai teisę kreiptis dėl teismo nutarties, kuria patvirtinta taikos sutartis, peržiūrėjimo proceso atnaujinimo tvarka, o ne padaryti išvadą, kad Panevėžio apylinkės teismo 2019 m. gegužės 13 d. sprendimo pagrindu išduoti vykdomąjį raštą pareiškėjui nėra galimybės.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (lot. pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).

9. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria buvo netenkintas pareiškėjo S. K. prašymas išduoti vykdomąjį raštą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas pagal atskirojo skundo argumentus. Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, pagrindo peržengti atskirąjame skunde nustatytas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

10. Atskirasis skundas grindžiamas argumentu, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CPK 646 straipsnio 3 dalies nuostatas, kadangi privalėjo išduoti vykdomąjį raštą arba išaiškinti šaliai teisę kreiptis dėl teismo nutarties, kuria patvirtinta taikos sutartis, peržiūrėjimo proceso atnaujinimo tvarka, o ne padaryti išvadą, kad Panevėžio apylinkės teismo 2019 m. gegužės 13 d. sprendimo pagrindu išduoti vykdomąjį raštą pareiškėjui nėra galimybės.

11. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuos argumentus, kaip neteikiančius pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad atskirajame skunde nurodoma CPK 646 straipsnio 3 dalis reguliuoja vykdomojo rašto išdavimo procesą (procedūrą) pagal konkretų (specifinį) teismo procesinį dokumentą – teismo patvirtintą taikos sutartį. Nagrinėjamu atveju civilinėje byloje Nr. 2YT-569-956/2019 taikos sutartis nebuvo patvirtinta, kadangi buvo priimtas sprendimas dėl santuokos nutraukimo pagal abiejų pareiškėjų pareiškimą. Todėl nagrinėjamu atveju vykdomojo rašto išdavimui taikytina ne CPK 646 straipsnio 3 dalis (numatanti vykdomojo rašto išdavimo procedūras pagal teismo patvirtintą taikos sutartį), o CPK 646 straipsnio 1 dalis (numatanti vykdomojo rašto išdavimo procedūras pagal teismo sprendimą).

12. Pažymėtina, kad ir teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių teismo sprendime tvirtinimą reguliuoja CK 3.53 straipsnio 3 dalis, numatanti, kad sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių sąlygos įtraukiamos į teismo sprendimą, tai leidžia daryti išvadą, kad santuokos nutraukimo pasekmių sutarties sąlygų įtraukimas į teismo sprendimą ir jų tvirtinimas teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje yra tik teismo sprendimo sudėtinė dalis, nekeičianti teismo procesinio dokumento pobūdžio bei esmės ir negali būti prilyginama situacijai, kai šalių sudaryta taikos sutartis tvirtinama teismo nutartimi (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1123-933/2020, Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-442-794/2019, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170-378/2017).

13. Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, taikydamas CPK 646 straipsnio 1 dalį, tinkamai taikė ir aiškino proceso teisės normas esant faktinėms aplinkybėms, todėl atskirojo skundo argumentai dėl proceso teisės normų taikymo pažeidimo atmetami kaip nepagrįsti ir nesudarantys pagrindo panaikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

14. Kiti neaptarti atskirojo skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2022 m. sausio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Panevėžio apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.