Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.5.1.1.; 1.1.5.1.2.; 1.1.7.1.; 1.1.8.1.1.; 1.1.8.6.6.; 1.1.8.6.9.; 1.1.8.8.; 1.1.8.10.3.; 1.1.8.12.; 1.1.10.1.; 1.2.26.2.; 2.4.2.1.; 2.4.6.1.

2024 m. kovo 14 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ilonos Jakubėnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Nerijaus Masiulio, Ernestos Montvidienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. M. gynėjo advokato Daliaus Vaičiulio apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2023 m. gruodžio 13 d. nuosprendžio, kuriuo E. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnį laisvės atėmimu 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirtą bausmę sumažinus vienu trečdaliu, E. M. paskirta sumažinta bausmė – laisvės atėmimas 4 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinus su Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2023 m. spalio 19 d. nuosprendžiu paskirta arešto bausme, E. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 5 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į E. M. paskirtos bausmės laiką įskaityta pagal Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2023 m. spalio 19 d. nuosprendį jo faktiškai įskaityta ir atlikta bausmės dalis.

Taip pat šiuo nuosprendžiu pagal BK 284 straipsnį pripažinti kaltais ir nuteisti R. P., S. Č. ir J. J., tačiau nuosprendis jų atžvilgiu apeliacine tvarka neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1. E. M. nuteistas už tai, kad jis 2023 m. gegužės 26 d., laikotarpiu nuo 23.00 val. iki 23.11 val., kavinėje „(duomenys neskelbtini)“, esančioje (duomenys neskelbtini), t. y. viešoje vietoje, pašalinių asmenų akivaizdoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia, iš chuliganiškų paskatų, elgdamasis įžūliai, kas pasireiškė fizinio smurto panaudojimu, J. J. tyčia dešinės rankos kumščiu vieną kartą smogus jam į veido sritį, po to, J. J. tęsiant nusikalstamus veiksmus bei kairės rankos kumščiu smogus sėdinčiai R. P. į dešinį žastą, pastarajai atsilošus suole, kairės rankos kumščiu smogus į dešinį žastą, dėl to R. P. pasviro į šoną, R. P. dešine ranka smogus J. J. į veido sritį, dėl to pastarasis atsisėdo bei greitai pakilęs J. J. tyčia, kaire ranka sugriebęs R. P. už marškinėlių ir prisitraukęs R. P., dešinės rankos kumščiu smogęs į veido sritį ir laikant vienas kitą, juos išskyrus, jis priėjęs tyčia, ne mažiau penkis kartus rankomis, vieną kartą dešinės kojos keliu spyrė J. J. į veido sritį, vieną kartą trenkė į veido sritį, vieną kartą spyrė J. J. į koją, J. J. vieną kartą dešinės rankos kumščiu smogus nugara į jį stovinčiam S. Č. į galvos sritį, pribėgus R. P. ir įsikibus J. J. į rūbus, dėl to abiem pargriuvus ant minkštasuolio, taip R. P. užgulant J. J. ir du kartus kumščiu smogus J. J. į veido sritį, po šių veiksmų R. P. atsitraukus nuo J. J., priėjus S. Č. ir kairės rankos kumščiu smogus J. J. į veido sritį, J. J. nuėjus į kavinės salę, kur jis, tęsdamas nusikalstamus veiksmus, priėjęs prie J. J., vieną kartą kairės rankos kumščiu smogė J. J. į veido sritį, ko pasėkoje pastarasis nukrito ant žemės, jis, tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, spyrė į ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą vietą, nenustatytą kiekį kartų, tokiais savo veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams, aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

II. Apeliacinio skundo argumentai

2. Apeliaciniu skundu nuteistojo E. M. gynėjas advokatas Dalius Vaičiulis prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2023-12-13 nuosprendžio dalį dėl E. M. paskirtos 5 mėnesių laisvės atėmimo bausmės ir E. M. skirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu, arba, atsižvelgiant į atliktos bausmės dalį, atleisti jį nuo likusios bausmės dalies vykdymo ar vykdymą atidėti, taip pat pripažinti E. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe paties J. J. provokuojantį, rizikingą veikimą, įvertinti, ar E. M. veikoje nebuvo būtinosios ginties požymių, atitinkamai individualizuojant galutinę bausmę.

2.1. Teigia, kad teismo nuosprendis turi būti pakeistas, nes teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, neatsižvelgė į formuojamą teismų praktiką panašios kategorijos bylose, dėl to priėmė nepagrįstą nuosprendį E. M. atžvilgiu. Nurodo, kad E. M. savo kaltės dėl jam pareikštų kaltinimų neneigė ir nekvestionuoja faktinių jam inkriminuotų veiksmų, dėl to teismas pagrįstai taikė sutrumpintą įrodymų tyrimą, tačiau teismas neatskleidė kelių esminių aspektų, turinčių ir galinčių turėti įtakos E. M. atsakomybei bei jam parinktai bausmei.

2.2. Teigia, jog pateiktu kaltinimu, aptariant visų kaltinamųjų nusikalstamas veikas, apkaltinamuoju nuosprendžiu nėra nurodyti tiksliai inkriminuoti E. M. atlikti nusikalstami veiksmai, atliekant jų teisinį vertinimą.

2.3. Gynėjas skunde teigia, kad E. M. nurodė, jog J. J. pirmas smogė jam į veido sritį, pagal bylos duomenis nustatyta, kad smogė taip pat ir R. P., tik po to sulaukė smurto iš E. M. pusės. Pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės nevertino ir išsamiau netyrė. Teigia, jog E. M. nekelia klausimo, kad jo visa veika turi būti įvertinta kaip būtinoji gintis, tačiau mano, jog jo pradiniai veiksmai teismo galėjo būti įvertinti kaip veikimas būtinosios ginties sąlygomis, o tik vėliau, tęsiant smurtinius veiksmus – kaip būtinosios ginties ribų peržengimas. Taip pat teigia, kad į šią aplinkybę teismas turėjo atsižvelgti E. M. parinkdamas galutinę bausmę.

2.4. Taip pat skunde gynėjas teigia, jog nenustačius, kad E. M. veikė esant būtinajai ginčiai/peržengdamas būtinosios ginties ribas, E. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe turėjo būti pripažinta tai, jog veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, nes J. J. panaudotas smurtas E. M. ir moters atžvilgiu paskatino E. M. neteisėtus veiksmus. Be to, nėra pagrindo vertinti, kad E. M. būtų smurtavęs J. J. atžvilgiu, jei nebūtų buvę iš pastarojo pusės smurtinių veiksmų tiek E. M., tiek kitų asmenų atžvilgiu. Mano, kad pirmosios instancijos teismas tokį J. J. elgesį turėjo vertinti kaip provokuojantį ir rizikingą, tuo pačiu prisidėjusį prie nusikalstamos veikos padarymo.

2.5. Gynėjas skunde mano, jog, nustačius pastarąją aplinkybę, yra pagrindas E. M. parinkti švelnesnę nei baudžiamojo įstatymo numatytą bausmę. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrindė, kodėl E. M. skiria pačią griežčiausią bausmę, ir nevertino kitų alternatyvių - švelnesnių bausmių taikymo galimybės. Atkreipia dėmesį į tai, kad nors veika ir tyčinė, tačiau nesukėlė pavojingų ar itin sunkių padarinių, todėl mano, jog E. M. galėjo būti parinkta viešųjų darbų ar laisvės apribojimo bausmė.

2.6. Skunde gynėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, E. M. skirdamas subendrintą bausmę, neįvertino, jog 2023-10-19 nuosprendžiu paskirtą bausmę E. M. atlieka nuo 2023-09-27, tai apeliacinio skundo pateikimo dieną jo laisvės suvaržymas trunka 3 mėnesius, todėl apeliantas mano, jog tolesnis E. M. bausmės vykdymas tampa netikslingas, atsižvelgiant į realiai atliktos bausmės dalį, į tai, kad baudžiamojo įstatymo tikslai bus pasiekti taikant švelnesnes poveikio priemones arba nuo likusios bausmės dalies atlikimo E. M. atleidžiant, t. y. atidedant bausmės vykdymą ar sumažinant pirminiu nuosprendžiu skirtos bausmės dalį, atsižvelgiant į faktiškai atliktos bausmės dydį.

2.7. Taip pat gynėjas skunde teigia, jog toje pačioje byloje nustačius kitų nuteistųjų įvykdytas veikas, jų apimtį, akivaizdu, kad teismas parinko nelygiavertes bausmes, pvz., J. J. paskirta 7 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, ją subendrinus su Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2023-05-09 nuosprendžiu skirta bausme, R. P. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, o S. Č. paskirta 3 mėnesių viešųjų darbų bausmė. Teigia, kad tokiu būdu E. M., kurio veikimas nebuvo pavojingesnis už kitų, yra nubaustas griežčiausiai, o tai neatitinka nei teisingumo principo, nei bausmių parinkimo ir individualizavimo kriterijų.

3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

4. Teismo posėdžio metu nuteistasis E. M. ir jo gynėjas advokatas Dalius Vaičiulis prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018). BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

5.1. Nors apeliaciniu skundu nuteistojo E. M. gynėjas prašo nuosprendį pakeisti tik dėl jo ginamajam E. M. paskirtos bausmės, tačiau apeliaciniame skunde apeliantas teigia, kad nuosprendyje nėra tiksliai įvardinti E. M. atlikti nusikalstami veiksmai.

5.2. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytų nustatytų faktinių aplinkybių matyti, jog bendrai aprašant R. P., S. Č., E. M. ir J. J. atliktus veiksmus, E. M. veiksmai yra detaliai nurodyti – „ <...> priėjęs tyčia, ne mažiau penkis kartus rankomis, vieną kartą dešinės kojos keliu spyrė J. J. į veido sritį, vieną kartą trenkė į veido sritį, vieną kartą spyrė J. J. į koją <...>, J. J. nuėjus į kavinės salę, E. M., tęsdamas nusikalstamus veiksmus, priėjęs prie J. J., vieną kartą kairės rankos kumščiu smogė J. J. į veido sritį, dėl to pastarasis nukrito ant žemės, tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, spyrė į ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą vietą, nenustatytą kiekį kartų <...>“. Tokie pirmosios instancijos teismo nustatyti E. M. atlikti veiksmai E. M. buvo nurodyti jam ikiteisminio tyrimo metu pareikštame įtarime bei kaltinamajame akte (1 t., b. l. 163-164; 2 t., b. l. 66). Be to, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmosios instancijos teisme E. M. nurodė, kad jam pareikštą įtarimą/kaltinimą jis suprato, kaltę pripažįsta (1 t., b. l. 167-170; 2 t., b. l. 137).

6. Įvertinus paminėtas aplinkybes, matyti, jog suformuluotas kaltinimas E. M. buvo aiškus, konkretus ir suprantamas, jame nurodyti konkretūs E. M. atlikti nusikalstami veiksmai, dėl kurių teismas, byloje atlikęs sutrumpintą įrodymų tyrimą, pasisakė skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, įvardindamas esmines BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo padarymo aplinkybes ir pasisakydamas dėl R. P., S. Č., E. M. ir J. J. inkriminuoto nusikaltimo kvalifikavimo. Dėl to skundo argumentas, jog nuosprendyje tiksliai nėra nurodyti E. M. atlikti nusikalstami veiksmai, yra nepagrįstas.

7. Taip pat apeliaciniame skunde nuteistojo E. M. gynėjas teigia, kad E. M. kaltės dėl jam pareikšto kaltinimo neneigė, nekvestionuoja faktinių jam inkriminuotų veiksmų, tačiau mano, jog dalis E. M. atliktų veiksmų turėtų būti vertinami kaip atlikti esant būtinajai ginčiai, o kiti jo atlikti veiksmai – kaip būtinosios ginties ribų peržengimas.

7.1. BK 28 straipsnyje numatyta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, kai asmuo, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Teisė į būtinąją gintį gali būti įgyvendinama neatsižvelgiant į tai, ar besiginantysis galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas, tačiau pažymėtina, kad tokia teisė (teisė į būtinąją gintį) atsiranda tuo atveju, kai yra būtinosios ginties situacija. Taigi įstatymas, suteikdamas asmeniui teisėtą galimybę gintis (ar ginti kitus), nustato ir sąlygas, kurioms esant gintis galima, t. y. reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba.

7.2. Pagal susiformavusią teismų praktiką pavojingas kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymėtina, kad, vertinant būtinosios ginties situaciją, turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Būtinosios ginties situacija atsiranda ne tik būtent pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė (ištraukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis apsupamas kitų asmenų ir pan.). Tuo tarpu besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-336/2008, 2K-7-428/2010, 2K-125/2011, 2K-140/2011, 2K-273/2012, 2K-7-313/2012, 2K-271/2014). Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-279/2010, 2K-364/2014, 2K-90-746/2017, 2K-163-303/2017 ir kt.).

7.3. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad pagal byloje teismo nustatytą nagrinėjamo įvykio situaciją bei įvykio dalyvių veiksmus, E. M. veiksmuose nebuvo būtinosios ginties (BK 28 straipsnis) požymių.

7.4. Nuteistasis E. M., kaip teigiama ir apeliaciniame skunde, nekvestionuoja nustatytų faktinių aplinkybių, t. y., kad jis viešoje vietoje, matant pašaliniams asmenims, rankomis bei kojomis sudavė smūgius J. J.. Iš bylos matyti, kad konfliktą, kuris peraugo į viešosios tvarkos pažeidimą, iniciavo J. J.. Tiek iš 2023-06-02 – 2023-06-05 bei 2023-06-12 kitų objektų apžiūros protokolų, tiek iš prie bylos saugomų pačių vaizdo įrašų, pateiktų iš kavinės „(duomenys neskelbtini)“, darytų skirtingomis vaizdo stebėjimo kameromis, peržiūros matyti, jog 23:01:02 val. prie stalo, prie kurio sėdi R. P., J. J., R. P., K. R., prieina E. M., kuris priėjęs ištiesia ranką, norėdamas pasisveikinti su R. P., tai pamatęs J. J. atsistoja ir vieną kartą dešinės rankos, galimai kumščiu smūgiuoja E. M. į kairę veido pusę, po to J. J. dar kartą nori smūgiuoti E. M., bet jį pasodina R. P., tai pamačiusi kavinės barmenė E. M. atitraukia nuo stalo, kavinėje įjungia šviesas (1 t., b. l. 29–31), atitrauktas E. M. stovi prie kavinės baro, pasiima taurę gėrimo, kalbasi su kavinės lankytojais bei darbuotojais, nueina, atsisėdęs prie staliuko, kalbasi su kitais kavinės lankytojais, o, praėjus 8 minutėms po to, kai J. J. jam sudavė smūgį į veidą, ir pamatęs, kad prie gretimo staliuko įvyko susistumdymas, buvo suduoti smūgiai, prie besistumdančių J. J. ir R. P. prisijungia E. M., kuris sėdinčiam J. J. dešine ranka 5 kartus smūgiuoja į veido sritį, dešinės kojos keliu spiria į veido sritį ir dar suduoda vieną smūgį ranka J. J. į veido sritį bei spiria koja J. J., J. J. vieną kartą pataikydamas į koją, kitu spyriu niekur nepataikydamas, tada E. M. bando atskirti trys vyrai ir kavinės barmenė, nuvesdami E. M. toliau, bet E. M. priešinasi, nori sugrįžti prie J. J. (1 t., b. l. 23–25). Taip pat iš šių vaizdo įrašų apžiūros matyti, jog po to, kai J. J. nueina į kavinės salę ir rankos mostais kviečia kavinėje buvusius asmenis link savęs, rankomis imituodamas boksavimąsi, 23:10 val. prie J. J. priėjęs E. M. kaire ranka vieną kartą trenkia J. J. į veido sritį, po to J. J. nukrenta ant žemės netoli baro (1 t., b. l. 23-25). Iš šių aptartų aplinkybių matyti, kad po to, kai J. J. pirmas sudavė smūgį E. M., nuteistasis E. M. iš karto smūgio, kaip atsako į tokį neteisėtą J. J. veiksmą, neatliko, o, nuėjęs toliau nuo J. J., kalbėjosi su kavinės lankytojais ir darbuotojais, toliau vartojo gėrimus, tuo tarpu smūgius, dėl kurių jis nuteistas, E. M. J. J. sudavė praėjus net 8 minutėms po to, kai J. J. jam sudavė vieną smūgį į veidą. Taigi, realus ir akivaizdus kėsinimasis E. M. atžvilgiu jau buvo pasibaigęs, o E. M. veiksmai, kai jis, antrą kartą priėjęs prie J. J., pastarajam sudavė net 6 smūgius ranka į veidą, vieną kartą sudavė kojos keliu į veidą, vieną kartą spyrė ir pataikė į koją, vertinami kaip tyčiniai. Nors apeliaciniame skunde teigiama, jog E. M. smūgius J. J. sudavė ir dėl to, kad J. J. smogė R. P., tačiau kaip liudytoja apklausta R. P. parodė, jog nors J. J. jai kelis kartus trenkė į petį, tačiau tas jo trenkimas jai jokio skausmo nesukėlė, sumušimo žymių, sužalojimų jai nebuvo padaryta (1 t., b. l. 55–57). Tokius R. P. parodymus patvirtina VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės 2023-05-26 23:48 val. išduotas medicinos dokumentų išrašas iš ligos istorijos Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, kad „žaizdų nėra, sumušimų nestebima visame kūne“ (1 t., b. l. 52). Pats nuteistasis E. M. ikiteisminio tyrimo metu parodė nematęs, kaip J. J. sudavė smūgį moteriai, tik matė, kaip pažįstamas asmuo, pravarde „V.“, buvo susikibęs su J. J., todėl priėjęs sudavė smūgius J. J. (1 t., b. l. 167–168). Taigi, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistasis E. M. minėtus smūgius J. J. sudavė nesigindamas ir negindamas R. P., o E. M. veiksmai, kai jis trenkė ne mažiau kaip penkis kartus rankomis, vieną kartą dešinės kojos keliu spyrė J. J. į veido sritį, vieną kartą trenkė į veido sritį ir vieną kartą spyrė J. J. į koją, buvo suduoti nesant būtinosios ginties sąlygų.

7.5. Taip pat iš 2023-06-02 – 2023-06-05 vaizdo įrašo apžiūros protokolo matyti, jog po to, kai E. M. trys vyrai ir kavinės barmenė nuvedė toliau nuo J. J. ir neleido sugrįžti, J. J. nuėjus į kavinės salę ir rankos mostais kviečiant kavinėje buvusius asmenis link savęs, taip rankomis imituojant boksavimąsi, 23:10 val. prie J. J. priėjęs E. M. kaire ranka vieną kartą trenkė J. J. į veido sritį, po ko J. J. nukrito ant žemės netoli baro (1 t., b. l. 23-25). Pats nuteistasis pripažino, kad jis, būdamas lauke, pro kavinės langą matė, jog viduje vyksta kažkokios muštynės – J. J. buvo agresyvus, kvietė kitus su juo muštis, todėl sugrįžęs vieną kartą kumščiu trenkė J. J. į veido sritį, po smūgio J. J. nukrito ant žemės, jis, dar priėjęs prie gulinčio J. J., vieną kartą jam spyrė į veido sritį (1 t., b. l. 167–168). Akivaizdu, kad tokius veiksmus E. M. atliko nesigindamas ir negindamas kitų asmenų, nes J. J. veiksmai – rankų mostais kvietimas boksuotis – jokios realios grėsmės nei kavinės lankytojų ar darbuotojų gyvybei, sveikatai, nei kavinės turtui nekėlė, todėl nuteistojo E. M. veiksmai – grįžimas į kavinės patalpas ir smūgio kairės rankos kumščiu sudavimas J. J. į veido sritį, o nukritusiam ant žemės J. J. smūgių koja sudavimas į nenustatytą vietą, vertinami kaip tyčiniai. Nuteistojo E. M. gynėjo apeliaciniame skunde teigiama, jog šiuos jo ginamojo atliktus veiksmus reikėtų vertinti kaip atliktus peržengus būtinosios ginties ribas. BK 28 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo; būtinosios ginties ribų peržengimu nelaikoma dėl didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, arba ginantis nuo įsibrovimo į būstą padaryta veika. Šiuo atveju byloje J. J., kuriam E. M. sudavė smūgius, sveikatos sutrikdymo mastas nebuvo nustatytas, pats J. J. jokių pretenzijų niekam nereiškė, atvykusiems policijos pareigūnams nurodė, kad dėl įvykio niekam pretenzijų neturi, pareiškimą rašyti atsisakė (1 t., b. l. 10-11; 2 t., b. l. 37–38). Taigi, akivaizdu, jog J. J. įvykio metu nebuvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Be to, iš bylos matyti, kad kavinėje vykusių muštynių metu E. M. ir J. J. vienas kitam smūgius sudavė nenaudodami įrankių, skirtų žaloti žmogų. Dėl to, įvertinus paminėtas aplinkybes ir tai, jog E. M. smūgius J. J. sudavė veikdamas tyčia, atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą dėl būtinosios ginties ribų peržengimo, daroma išvada, kad nuteistojo gynėjo skundo argumentas, jog E. M. atliktų veiksmų dalis turi būti vertinama kaip atlikta peržengus būtinosios ginties ribas, yra nepagrįstas.

8. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog E. M. smūgius J. J. sudavė ne gindamasis nuo realaus ir pavojingo J. J. kėsinimosi, o veikdamas tyčia, iš chuliganiškų paskatų, elgdamasis įžūliai. Dėl to nuteistojo E. M. gynėjo apeliaciniame skunde nurodomus argumentus apie E. M. veikimą esant būtinajai ginčiai ar peržengiant būtinosios ginties ribas, teisėjų kolegija atmeta.

9. Apeliaciniu skundu nuteistojo E. M. gynėjas nesutinka su jo ginamajam paskirta bausme.

9.1. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). BK 42 straipsnio 2 dalyje numatyta bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra sąlygojama minėtų tikslų visuma. Vienas pagrindinių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų minėtame straipsnyje, yra bausmės teisingumo principas. Teisingumo ir teisinės valstybės principai reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi, bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos. Teisingumo principas yra bendrasis, visoms teisės šakoms būdingas principas, tačiau skiriant bausmes jis įgauna specifinių ypatumų, kuriuos nulemia būtinumas užtikrinti kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybę. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Tik išimtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų.

9.2. Teismas, spręsdamas klausimą dėl bausmės skyrimo, atsižvelgia į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltinamojo asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis).

9.3. E. M., veikdamas tiesiogine tyčia, padarė vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis), nusikalstama veika yra baigta. Pirmosios instancijos teismas nuteistojo E. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

9.4. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde teigia, jog jo ginamojo E. M. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis turėtų būti pripažinta ir tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), ir, kad veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, kai baudžiamasis įstatymas numato atsakomybę už būtinosios ginties ribų peržengimą (BK 59 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

9.5. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtinta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys. Ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012, 2K-115-648/2016). Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę kaltininką nusikalsti prieš nukentėjusįjį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2011, 2K-450/2011, 2K-440/2013, 2K-412/2014, 2K-P-135-648/2016). Tokiais atvejais paprastai nebūna nei savanaudiškų, nei kitokių žemų paskatų, tokių kaip kerštas, o kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14/2012, 2K-364/2014, 2K-153-511/2020).

9.6. Iš byloje esančio vaizdo įrašo nustatyta, kad kavinėje „(duomenys neskelbtini)“ konfliktą, kuris peraugo į viešosios tvarkos pažeidimą, iniciavo nuteistasis J. J., kai jis pirmas priėjusiam pasisveikinti nuteistajam E. M. ranka sudavė vieną smūgį į veidą, dėl to akivaizdu, jog šis smūgio sudavimas E. M. buvo netikėtas, tačiau po šio E. M. suduoto smūgio iki paties E. M. smurtinių veiksmų J. J. atžvilgiu praėjo net 8 minutės, per tą laiką J. J. jokių aktyvių veiksmų E. M. atžvilgiu nebeatliko. Taip pat nustatyta, jog E. M. smūgius ranka sudavė bei nuo suduoto smūgio nukritusiam J. J. spyrė tada, kai J. J., stovėdamas kavinės viduryje, rankos mostais kitus kavinės lankytojus kvietė boksuotis, kai tuo tarpu pats nuteistasis pripažino tuo metu buvęs lauke, o tokį J. J. kvietimą boksuotis matė pro kavinės langą. Taigi, J. J. „kvietimas boksuotis“ buvo nukreiptas į kavinėje likusius asmenis ir nebuvo skirtas būtent nuteistajam E. M.. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog įvykio metu tiek nuteistasis E. M., tiek ir nuteistasis J. J. buvo neblaivūs, ką abu nuteistieji pripažino per ikiteisminio tyrimo metu vykusias apklausas (1 t., b. l. 167-168; 2 t., b. l. 37-38). Įvertinus tai, kad E. M. aktyvūs smurtiniai veiksmai nuteistajam J. J. buvo suduoti ne kaip atsakas į neteisėtus J. J. veiksmus, o galėtų būti vertinami kaip kerštas už netikėtai suduotą smūgį priėjus pasisveikinti su liudytoja R. P., daroma išvada, jog šioje situacijoje nėra pagrindo pripažinti nuteistojo J. J. veiksmų kaip rizikingo elgesio. Taip pat nuteistojo J. J. veiksmų, kai jis, stovėdamas kavinės viduryje, rankų mostais kvietė boksuotis kavinės lankytojus, teisėjų kolegija nevertina kaip provokuojančio elgesio, nes tuo metu kavinės viduje nesant nuteistajam E. M., akivaizdu, kad J. J. jo negalėjo siekti išprovokuoti smurtiniams veiksmams.

9.7. Įvertinusi paminėtų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, jog nuteistojo J. J. veiksmų nėra pagrindo pripažinti nei rizikingu, nei provokuojančiu elgesiu. Dėl to nėra pagrindo tenkinti nuteistojo E. M. gynėjo prašymo ir E. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti, jog veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ir rizikingas J. J. elgesys.

9.8. BK 59 straipsnio 1 dalies 9 punkte įtvirtinta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – jei veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, kai baudžiamasis įstatymas numato atsakomybę už būtinosios ginties ribų peržengimą. Kaip jau minėta, baudžiamoji atsakomybė už būtinosios ginties ribų peržengimą gali atsirasti tik tada, kai gynyba aiškiai neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, kai tiesiogine tyčia užpuolikas yra nužudomas arba jam sunkiai sutrikdoma sveikata.

9.9. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad E. M. neveikė nei esant būtinosios ginties sąlygoms, nei peržengdamas būtinosios ginties ribas (tiek E. M., tiek ir J. J. smūgius sudavė rankomis, kojomis, nenaudodami įrankių, skirtų žaloti žmogų), be to, J. J. nebuvo nužudytas ir jam nebuvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas.

9.10. Įvertinusi paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra teisinio pagrindo E. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad veika buvo padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas.

9.11. Kitų nuteistojo E. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta.

9.12. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai E. M. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad nusikalstamą veiką E. M. padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos veikos padarymui, bei tai, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 ir 13 punktai).

9.13. E. M. išsituokęs (2022-03-10 Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų sprendimu santuoka nutraukta), nuo 2023-02-10 nebuvo registruotas Užimtumo tarnyboje (buvo išbrauktas be teisės registruotis 6 mėnesius) (1 t., b. l. 156), nuo 2023-03-13 registruotas kaip vykdantis individualią veiklą (1 t., b. l. 157). Iš byloje esančio administracinių nusižengimų registro išrašo matyti, jog nuteistasis E. M. per paskutinius penkerius metus administracine tvarka buvo baustas net 16 kartų, iš jų net tris kartus už nedidelius viešosios tvarkos pažeidimus, eilę nusižengimų įvykdė būdamas neblaivus, be to, vykdė smulkias vagystes, grobdamas alkoholinius gėrimus, turi galiojančių nuobaudų, tik dalis paskirtų baudų yra sumokėta (1 t., b. l. 140-154). Nors apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas pateikė du AB „Lietuvos paštas“ 2024-02-20 pinigų perlaidos priėmimo kvitus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurių matyti, kad E. M. į antstolės V. Š. kontoros banko sąskaitą pervedė 250 Eur ir 180 Eur (2 t., b. l. 170–171), ir tai patvirtina, jog jis moka turimas skolas, tačiau šios pinigų perlaidos susijusios su baudomis, paskirtomis už nuteistojo padarytus administracinius nusižengimus, nes nuteistojo atžvilgiu priimtais teismų nuosprendžiais (baudžiamaisiais įsakymais) baudos nebuvo paskirtos. Be to, pastebėtina, kad skolas nuteistasis pradėjo mokėti tik 2024-02-20, kai jo atžvilgiu buvo priimtas jam nepalankus teismo nuosprendis, todėl nuteistojo gynėjo pateiktuose dokumentuose užfiksuoti duomenys apie skolų mokėjimą vertinami tik kaip nuteistojo siekis save charakterizuoti teigiamai, siekiant sušvelninti savo teisinę padėtį. Taip pat iš byloje esančio Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išrašo matyti, jog nuteistasis E. M. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo teistas du kartus: 2021-06-01 pagal BK 286 straipsnį (pasipriešino policijos pareigūnams), 2022-03-23 už padarytas dvi analogiškas nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 straipsnyje, be to, jo atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį dėl 2023-04-18 nusikalstamos veikos padarymo (1 t., b. l. 121-122). Svarbu pažymėti ir tai, kad E. M. 2022-01-03 buvo teistas Didžiojoje Britanijoje už nesunkų kūno sužalojimą. Dar daugiau, iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, jog E. M. buvo nuteistas dar ir Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2023-10-19 nuosprendžiu pagal BK 187 straipsnio 3 dalį, t. y. dėl baudžiamojo nusižengimo, kurį jis įvykdė 2023 m. gegužės 27 d., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Naują nusikalstamą veiką, už kurios padarymą E. M. yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, jis įvykdė neišnykus teistumui, neatlikęs Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022-03-23 nuosprendžiu paskirtos 1 metų 4 mėnesių laisvės apribojimo bausmės. Be to, iš pažymos apie ankstesnius teistumus matyti, kad E. M. anksčiau paskirtomis bausmėmis – viešaisiais darbais, laisvės apribojimu, BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai nebuvo pasiekti, jis toliau darė tyčines nusikalstamas veikas. Pastebėtina ir tai, jog Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022-03-23 nuosprendžiu E. M. paskirta 1 metų 4 mėnesių laisvės apribojimo bausmė Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2023-08-21 nutartimi, patenkinus Lietuvos probacijos tarnybos Šiaulių regiono skyriaus teikimą, buvo pakeista į 90 parų arešto bausmę, nes E. M. laisvės apribojimo bausmės vykdymo laikotarpiu, t. y. nuo 2022-05-09, kai jis pasirašytinai buvo supažindintas su bausmės atlikimo sąlygomis ir tvarka, iki 2023-08-11, kai apylinkės teisme buvo gautas Probacijos tarnybos teikimas, net tris kartus pažeidė teismo skirtą įpareigojimą nevartoti psichiką veikiančių medžiagų (alkoholio) (2022-08-29, 2022-11-26, 2023-07-01); keturis kartus pažeidė teismo skirtą įpareigojimą būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu, mokymusi ar gydymo paslaugomis (2023-02-10 22:35 val.; 2023-05-25 00:15 min.; 2023-05-26 22:30 val.; 2023-06-10 00:12 val.); padarė net 11 administracinių nusižengimų, tame tarpe šešias alkoholinių gėrimų vagystes iš parduotuvių, jo atžvilgiu buvo pradėti du nauji ikiteisminiai tyrimai - pagal BK 284 straipsnį (dėl šios veikos nuteistas skundžiamu nuosprendžiu) ir pagal 187 straipsnio 3 dalį (nuteistas Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2023-10-19 nuosprendžiu). Pastebėtina ir tai, jog laisvės apribojimo bausmė į arešto bausmę E. M. buvo pakeista išnagrinėjus net penkis Probacijos tarnybos teikimus dėl E. M. paskirtos bausmės pakeitimo. Visos šios paminėtos aplinkybės itin neigiamai charakterizuoja nuteistąjį ir rodo, kad jo naujai padaryta nusikalstama veika nebuvo atsitiktinė, jis išvadų iš ankstesnių teistumų nepadarė ir savo gyvenimo būdo nekeičia.

9.14. BK 284 straipsnio sankcijoje nurodyta, kad šią veiką padaręs asmuo baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Apeliaciniame skunde nuteistojo E. M. gynėjas mano, jog jo ginamajam gali būti paskirta viešųjų darbų arba laisvės apribojimo bausmė. Teisėjų kolegija, įvertinusi nuteistąjį charakterizuojančius duomenis, kurie, kaip minėta, jį apibūdina itin neigiamai, tai, kad nuteistajam E. M. ankstesniais teismų nuosprendžiais jau buvo skirta tiek viešųjų darbų bausmė, tiek laisvės apribojimo bausmė, kuri buvo pakeista į trumpalaikį laisvės atėmimą – areštą, tačiau šios paskirtos bausmės nuteistojo nesulaikė nuo naujų nusikalstamų veikų įvykdymo, E. M. išvadų iš ankstesnių teistumų ir baustumų nepadarė, toliau vykdė tyčines nusikalstamas veikas, daro išvadą, kad nuteistojo gynėjo pasiūlytomis bausmėmis – viešaisiais darbais, laisvės apribojimu – BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai nebus pasiekti. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam E. M. parinko griežčiausią BK 284 straipsnio sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą, kurios keisti švelnesnėmis bausmėmis nėra pagrindo.

9.15. BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, skiriamos bausmės dydį skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 284 straipsnio sankcijoje numatyta, kad už šį nusikaltimą skiriamas laisvės atėmimas iki dviejų metų, kas reiškia, jog už šio nesunkaus nusikaltimo padarymą laisvės atėmimo bausmės vidurkis yra 1 metai 1 mėnuo 15 dienų. Esant nustatytai tik vienai nuteistojo E. M. atsakomybę lengvinančiai aplinkybei ir dviem atsakomybę sunkinančioms aplinkybėms, įvertinus E. M. kriminalinę praeitį, teistumų skaičių, jo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumą, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus – padarytas baigtas tyčinis nusikaltimas, kuris buvo įvykdytas viešoje vietoje, matant pašaliniams asmenims, veikiant chuliganiškai ir įžūliai, įvertinus ir tai, jog nusikalstama veika nėra atsitiktinė, nuteistasis E. M. jau buvo teistas už analogiškų nusikalstamų veikų padarymą bei buvo baustas už panašaus pobūdžio administracinius nusižengimus, taip pat atsižvelgus ir į kitas nustatytas aplinkybes, charakterizuojančias nuteistąjį bei reikšmingas bausmės skyrimui, daroma išvada, jog skundžiamu nuosprendžiu E. M. už jo padarytą nesunkų nusikaltimą paskirta bausmė, kuri savo dydžiu yra žymiai mažesnė už straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį, nėra aiškiai per griežta ar neteisinga, atitinka nuteistojo E. M. asmenybę bei yra adekvati padarytai nusikalstamai veikai. Be to, E. M. prisipažinus kaltu dėl padarytos nusikalstamos veikos, byloje buvo atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas, ir pirmosios instancijos teismas, pritaikęs BK 64¹ straipsnio nuostatas, E. M. paskirtą 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę sumažino vienu trečdaliu, už tyčinio nesunkaus nusikaltimo padarymą paskirdamas tik 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Dėl to nuteistajam E. M. paskirtos ir vienu trečdaliu sumažintos bausmės dar labiau mažinti nėra teisinio pagrindo.

9.16. Taip pat iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas E. M. paskirtą ir vienu trečdaliu sumažintą bausmę pagrįstai subendrino su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis, nes nusikalstamą veiką E. M. padarė iki jo atžvilgiu buvo priimtas Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2023-10-19 nuosprendis, kuriuo E. M. buvo nuteistas pagal BK 187 straipsnio 3 dalį. Atsižvelgiant į tai, kad Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2023-10-19 nuosprendžiu E. M. buvo paskirta subendrinta 77 parų arešto bausmė, o skundžiamu nuosprendžiu paskirta 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, šias bausmes subendrinus iš dalies sudedant, nuteistajam E. M. prie griežtesnės 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmės, paskirtos už BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo padarymą, buvo pridėtas tik 1 mėnuo laisvės atėmimo iš ankstesniu nuosprendžiu paskirtos 77 parų arešto bausmės. Teisėjų kolegija nenustatė, kad, subendrindamas E. M. skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę su ankstesniu nuosprendžiu jam paskirta bausme, pirmosios instancijos teismas būtų pažeidęs BK 63 straipsnio 4, 9 dalių nuostatas. Dėl to konstatuojama, kad E. M. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 5 mėnesiams – savo dydžiu nėra akivaizdžiai per griežta, jos mažinti nėra pagrindo.

9.17. Be to, E. M. bausmes subendrinęs pagal BK 63 straipsnio 4, 9 dalių nuostatas, pirmosios instancijos teismas į paskirtą galutinę subendrintą bausmę E. M. įskaitė ir pagal Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2023-10-19 nuosprendį faktiškai įskaitytą ir atliktą bausmės laiką. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, bylos medžiagos matyti, jog nuteistasis E. M. 2023-09-27 pradėjo atlikinėti jam paskirtą arešto bausmę pagal Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2023-08-21 nutartį, kuria laisvės apribojimo bausmė jam buvo pakeista į 90 parų arešto bausmę, ir kuri Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2023-10-19 nuosprendžiu buvo subendrinta su bausme, paskirta už BK 187 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą (2 t., b. l. 99), o Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2023-10-19 nuosprendžiu buvo nuspręsta E. M. paskirtos subendrintos 77 parų arešto bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. nuo 2023-10-19. Taigi, nuteistasis arešto bausmę atlikinėjo ir skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu. Pažymėtina, kad E. M. įskaičius į paskirtos galutinės subendrintos 5 mėnesių laisvės atėmimo bausmės laiką jo faktiškai pagal ankstesnį nuosprendį atliktos bausmės laiką, nuteistajam realiai reikėtų atlikti trumpesnę nei 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Nustačius, jog E. M. paskirta 5 mėnesių laisvės atėmimo bausmė nėra aiškiai per griežta ir jos mažinti nėra pagrindo, nuteistojo gynėjo prašymas sutrumpinti bausmės laiką iki jo faktiškai atliktos bausmės dalies netenkinamas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad skundžiamame nuosprendyje nenustatyta, nuo kada skaičiuotina E. M. paskirtos bausmės pradžia, tačiau, nesant dėl to apeliacinio skundo, apeliacinės instancijos teismas šio nuosprendžio netikslumo ištaisyti negali, šis nuosprendžio netikslumas galėtų būti ištaisytas nuosprendžio vykdymo metu.

10. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas E. M. bausmę, BK 54, 61, 63 straipsnių nuostatų nepažeidė.

11. Nuteistojo E. M. gynėjas skundu taip pat prašo jo ginamąjį atleisti nuo likusios bausmės arba likusios bausmės vykdymą atidėti. Šis gynėjo prašymas yra nepagrįstas.

11.1. Pagal BK 76 straipsnio nuostatas, nusikalstamą veiką padaręs asmuo gali būti atleistas nuo bausmės, jeigu jis suserga sunkia nepagydoma liga, dėl kurios bausmę atlikti būtų per sunku. Šiuo atveju objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog nuteistasis E. M. sirgtų sunkia nepagydoma liga, dėl kurios bausmę jam būtų per sunku atlikti, nėra, tokių duomenų nepateikė nei pats nuteistasis E. M., nei jo gynėjas apeliacinės instancijos teisme. Atleidimą nuo visos ar dalies bausmės taip pat reglamentuoja ir BK 78-79 straipsnių nuostatos, pagal kurias nusikalstamą veiką padaręs asmuo gali būti atleistas nuo visos ar dalies bausmės atlikimo Seimo priimtu amnestijos aktu ar Lietuvos Respublikos Prezidentui patenkinus tokio asmens malonės prašymą. Šiuo metu Seimas nėra priėmęs jokio amnestijos akto, o taip pat nėra duomenų, kad nuteistasis E. M. būtų pateikęs Lietuvos Respublikos Prezidentui malonės prašymą. Nenustačius sąlygų spręsti klausimą dėl nuteistojo E. M. atleidimo nuo jam skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės ar jos dalies, nuteistojo gynėjo prašymas atleisti E. M. nuo likusios bausmės yra atmetamas kaip nepagrįstas.

11.2. BK 75 straipsnio 2 dalis numato, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų.

11.3. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo (BK 75 straipsnio 4 dalis). Šiuo atveju teismas privalo ne tik atsižvelgti į BK 75 straipsnyje nurodytus formaliuosius bausmės vykdymo atidėjimo pagrindus (nusikalstamos veikos kategoriją ir paskirtos bausmės dydį), bet ir įvertinti bausmės vykdymo atidėjimo tikslingumą bausmės paskirties kontekste (BK 41 straipsnio 2 dalis). BK 75 straipsnyje nenustatyta tiesioginio draudimo taikyti laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą asmeniui, kuris turi neišnykusį teistumą už anksčiau padarytus nusikaltimus ar kuriam jau buvo taikytos tokio įstatymo nuostatos, arba asmeniui, nusikalstamą veiką padariusiam bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Tačiau tokiam asmeniui bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas tik išimtiniais atvejais, teismui konstatavus, kad bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, jog laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, o kilus dėl to pagrįstų abejonių, šis institutas neturi būti taikomas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-108-895/2016, 2K-106-511/2017, 2K-22-628/2018, 2K-277-495/2019, 2K-64-495/2020).

11.4. Kaip jau minėta, E. M. yra nuteistas už nesunkaus tyčinio nusikaltimo padarymą, jam paskirta 5 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Dėl to būtų formalus pagrindas E. M. taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, tačiau, spręsdamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi išnagrinėti visas aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe, ir savo išvadą teismas turi suformuoti įvertinęs visas BK 41 straipsnio nuostatas, t. y. turi būti įvertinta, ar atidėjus bausmės vykdymą, asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus duomenis, sprendžia, kad nėra pagrindo E. M. atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo, nes nuteistasis iki nusikalstamos veikos padarymo jau buvo teistas du kartus už tyčinių nusikalstamų veikų įvykdymą, tarp jų ir už dvi analogiškas veikas, numatytas BK 284 straipsnyje. Be to, iš karto po nusikalstamos veikos, už kurios padarymą nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, įvykdymo, jau kitą dieną, t. y. 2023-05-27, nuteistasis E. M. padarė naują tyčinę nusikalstamą veiką, už kurią buvo nuteistas Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2023-10-19 nuosprendžiu. Naują nusikalstamą veiką E. M. padarė neišnykus teistumui, baustas administracine tvarka už nedidelius viešosios tvarkos pažeidimus bei nusižengimus, kuriuos jis, kaip ir nusikalstamas veikas, įvykdė būdamas neblaivus. Atkreipiamas dėmesys, jog E. M. anksčiau buvo skiriamos švelnesnės nei laisvės atėmimas bausmės – viešieji darbai, laisvės apribojimas, kuris, kaip jau buvo pasisakyta šioje nutartyje, nuteistajam nevykdant probacijos sąlygų, buvo pakeistas į griežtesnę bausmę – areštą. Iš aptartų aplinkybių matyti, jog nuteistojo ankstesni teistumai, baustumai, jam paskirtos bausmės nesulaikė jo nuo naujų nusikalstamų veikų vykdymo, nepadarė teigiamos įtakos nuteistojo elgesiui. Esant visumai paminėtų aplinkybių, nėra pagrindo manyti, jog nuteistasis E. M. kritiškai vertina savo elgesį ir, kad E. M. paskirtos bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus jos atlikimo, todėl bausmės vykdymo atidėjimas, remiantis BK 75 straipsnio nuostatomis, negalimas.

12. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde teigia, jog už šį nusikaltimą vieninteliam jo ginamajam paskirta pati griežčiausia bausmė, nes J. J. paskirta 7 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, R. P. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, o S. Č. paskirta 2 mėnesių viešųjų darbų bausmė. Dėl to gynėjas mano, kad jo ginamajam E. M. paskirta nelygiavertė bausmė. Kaip jau minėta, bausmė E. M. paskirta nepažeidžiant bendrųjų bausmės skyrimo nuostatų, o teismas, spręsdamas klausimą dėl bausmės skyrimo, atsižvelgia ne tik į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, bet ir į kaltinamojo asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis), taip individualizuodamas asmeniui skiriamą bausmę. Šiuo atveju jau minėta, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir dvi atsakomybę sunkinančias aplinkybes, nusikalstamų veiksmų pobūdį ir pavojingumą, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, tame tarpe ir nuteistojo asmenybę apibūdinančius, itin neigiamai jį charakterizuojančius duomenis, motyvuotai parinko bausmės rūšį ir nustatė tinkamą bausmės dydį. Todėl, įvertinus paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad nuteistojo E. M. gynėjo skundo argumentas, jog E. M. paskirta nelygiavertė bausmė, yra nepagrįstas.

13. Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis E. M. atžvilgiu yra teisėtas ir pagrįstas, jam paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, atitinka nuteistojo E. M. asmenybę ir jo padarytą nusikalstamą veiką, todėl keisti skundžiamą nuosprendį nuteistojo E. M. gynėjo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti nuteistojo E. M. gynėjo advokato Daliaus Vaičiulio apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2023 m. gruodžio 13 d. nuosprendžio .