- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-12-05
- Bylos Nr.
- e2A-1920-264/2019
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Lozoraitytė, Aušra Baubienė, Virginija Gudynienė
- Ieškovas
- K. G.
- Atsakovas
- L. P.
- Kategorijos
- 2.4.2.2Nuosavybės teisės įgyvendinimas
- 2.4.2.12pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.3.1.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.3.1.20pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės (kolegijos pirmininkė, pranešėja), Virginijos Gudynienės ir Virginijos Lozoraitytės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo K. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1680-1085/2019 pagal ieškovo K. G. patikslintą ieškinį atsakovui L. P. dėl iškeldinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas kreipėsi į teismą patikslintu ieškiniu, kuriuo prašė: 1) iškeldinti atsakovą L. P. su visais jam priklausančiais daiktais iš ieškovo nuosavybės teise priklausančio buto su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), nesuteikiant jam kitos gyvenamosios patalpos; 2) priteisti ieškovui iš atsakovo 1 747,27 Eur komunalinių mokesčių už laikotarpį nuo 2014 m. liepos 16 d. iki 2018 m. lapkričio 30 d.; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas yra buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininkas. Atsakovas – jo sutuoktinės V. G. sūnus iš pirmos santuokos, kurie ieškovo leidimu gyveno ir gyvena jam nuosavybės teise priklausančiame bute, tačiau gyvenamąją vietą yra deklaravę (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad atsakovą geranoriškai sutiko leisti gyventi savo bute, tačiau su sąlyga, kad atsakovas, sulaukęs pilnametystės, susimokės dalį komunalinių mokesčių už butą. Tačiau atsakovas šio susitarimo nevykdė. 2018 m. liepos 2 d. atsakovui buvo išsiųstas raginimas registruotu paštu išsikelti iš ieškovui nuosavybės teise priklausančio buto. Atsakymas gautas raštu, kad nesutinka gražiuoju išsikelti. Su atsakovu nebuvo sudaryta jokio rašytinio susitarimo, todėl konstatuotina, kad tarp šalių buvo sudaryta žodinė neterminuota buto, nuosavybės teise priklausančio ieškovui, panaudos sutartis. Ne kartą žodžiu prašė išsikelti atsakovą iš buto, tačiau jis nereaguoja. Ieškovo paaiškinimais, atsakovas už komunalinius mokesčius niekada nėra mokėjęs. Bute gyveno keturiese: ieškovas, dabar jau buvusi sutuoktinė V. G., sutuoktinės sūnus iš pirmos santuokos L. P. (pilnametis) ir jų bendras sūnus M. (nepilnametis). Šiuo metu su sutuoktine negyvena kartu, nes 2019 m. kovo 18 d. jų santuoka nutraukta teismo sprendimu. Bute iki šiol liko gyventi buvusi sutuoktinė su sūnumis, tačiau mokesčius už butą moka tik ieškovas. Kadangi atsakovas nuo 2014 m. liepos 16 d. yra pilnametis, ir jis nėra ieškovo šeimos narys, todėl privalo prisidėti prie komunalinių mokesčių. Kadangi bute gyvena keturiese, todėl ir mokesčiai padalintini proporcingai, ir prašoma priteisti ketvirtadalis sumos už laikotarpį nuo 2014 m. liepos 16 d. iki 2018 m. lapkričio 30 d. 1 747,27 Eur.
Atsiliepimas
2. Atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, jog nesutinka su ieškinyje nurodyta aplinkybe, kad iki šiol gyvena ieškovui priklausančiame bute, nes nuo 2018 m. rugpjūčio išsikraustė. Iki išsikraustymo bute gyveno teisėtai, kadangi butas priklauso ne tik ieškovui, bet ir ieškovo sutuoktinei atsakovo mamai V. G.. Bute gyveno mamos leidimu. 2017 m. lapkričio mėn. ieškovas susipyko su mama V. G. ir pradėjo varyti ją iš buto, teigdamas, kad šis butas yra jo asmeninė nuosavybė. Nors butas nekilnojamojo turto registre yra registruotas K. G. vardu, tačiau Kauno apylinkės teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-333-920/2019 dėl santuokos nutraukimo ir santuokoje įgyto turto padalijimo, kurioje yra pareikštas ieškinys dėl buto pripažinimo bendrąja jungtine ieškovo ir atsakovo mamos V. G. nuosavybe. 2018 m. liepos 2 d. ieškovas pareiškė pretenziją dėl išsikeldinimo, atsakovas atsisakė išsikelti. Nuo pilnametystės iki 2018 m. rugsėjo mėn. atsakovas teisėtai su mamos leidimu gyveno jai priklausančio buto dalyje. Atsakovas teigia, kad bent kelias dienas per savaitę gyvendavo ir pas tėtį bei močiutę (duomenys neskelbtini). Nepaisant to, kad išsikaustė, bute vis dar gyvena mama ir brolis M. G., todėl jame dažnai lankosi ir dienomis prižiūri savo neįgalų brolį, kuris yra ieškovo sūnus. Pats ieškovas sūnumi nesirūpina ir jo neprižiūri, todėl mamai yra reikalinga pagalba. Kol ieškovo santykiai su mama buvo geri, ieškovas niekada neprašė atsakovo mokėti už naudojimąsi butu, nes pripažino atsakovą šeimos nariu, kaip sūnų. Visą atsakovo gyvenimo bute laikotarpį komunalinius ir kitus mokesčius mokėjo mama. 2015 m., būdamas 19 metų, baigė Kauno „Saulės“ gimnaziją ir įstojo mokytis į Kauno technikos kolegiją. Mokantis, atsakovą išlaikė tėvai, nes jis mokydamasis dieniniame skyriuje neturėjo galimybės dirbti, o visą nuo mokslų laisvą laiką mamai padėjo prižiūrėti savo neįgalų brolį. Kadangi už atsakovą mokesčius mokėjo mama, jis ieškovui nėra skolingas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Kauno apylinkės teismas 2019 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu ieškinį atmetė.
4. Dėl iškeldinimo. Teismas darė išvadą, kad atsakovas padeda V. G. jos namuose prižiūrėti M. G., tačiau nuolatos ieškovo bute atsakovas negyvena. Pažymėjo, kad ieškovas posėdžio metu patvirtino, kad savo sūnaus jau kurį laiką pats neprižiūri.
5. Teismas sprendė, kad byloje nėra jokių duomenų, rašytinių įrodymų, kad atsakovas faktiškai trukdo ieškovui naudotis, valdyti ginčo turtą, ar kitaip varžo ieškovo nuosavybės teises į ginčo turtą. Atsižvelgiant į tai, teismas nenustatė, kad atsakovas, lankydamasis pas savo mamą, kuri ginčo bute gyvena teisėtai (tai paneigiančių aplinkybių byloje nenustatyta), savo elgesiu pažeidžia teisės aktų reikalavimus ir ieškovo teises.
6. Dėl apmokėjimo už komunalines paslaugas. Teismas nenustatė, kad atsakovas L. P. buvo įsipareigojęs atlyginti ieškovui K. G. sumokėtas sumas už teiktas komunalines paslaugas butui, adresu (duomenys neskelbtini), t. y. kad jį sietų prievolės įvykdymas paslaugų teikėjams ar ieškovui.
7. Teismas sprendė, kad vien ieškovo minimas faktas, kad atsakovas gyveno ginčo bute ir juo naudojosi, nesudaro teisinio pagrindo pripažinti, jog tarp ieškovo ir atsakovo susiklostė faktiniai buto panaudos teisiniai santykiai, visiškai atitinkantys panaudos sutarties sąvoką, arba tuo labiau – kad buvo susiklostę nuomos santykiai.
8. Teismas nurodė, kad byloje duomenų, patvirtinančių, kad ieškovas būtų davęs sutikimą butą perduoti atsakovui panaudos sutarties pagrindu, nėra. Taip pat byloje nėra duomenų, kad tarp šalių būtų susiklostę nuomos santykiai.
9. Teismas konstatavo, kad bute atsakovas, būdamas ieškovo sutuoktinės sūnus, iki pilnametystės ir po pilnametystės gyveno šeimos nario teisėmis, jokie prievoliniai teisiniai santykiai dėl naudojimosi butu ir jo išlaikymo ieškovo ir atsakovo nesiejo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai
10. Ieškovas K. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą, ir priimti naują sprendimą - ieškovo K. G. ieškinį dėl iškeldinimo, patenkinti. Taip pat prašo priteisti iš atsakovo L. P. bylinėjimosi išlaidas valstybei, patirtas atstovaujant ieškovą - apeliantą K. G.. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą pagrinde rėmėsi atsakovo liudytojų parodymais, nors atsakovo liudytojų parodymai yra prieštaringi.
10.2. Teismas neišsamiai įsigilino ir ištyrė ieškovo pateiktus įrodymus pagrindžiančius jo ieškinį, todėl priėmė neteisingą sprendimą, kuris dar labiau pažeidžia ieškovo teises, o nesąžiningam atsakovui toliau yra suteikiama teisė piktnaudžiauti visomis teisėmis, tuo tarpu ir procesinėmis.
10.3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai teigia, kad ieškovas nepateikė rašytinių įrodymų, kad atsakovas faktiškai trukdo ieškovui naudotis savo butu ir varžo jo teises, nes ieškovas bylos nagrinėjimu metu pateikė įrodymus, kad kreipėsi į policiją 2018 m. gruodžio 27 d. ir 2019 m. sausio 20 d. su pareiškimais į Kauno AVPK Žaliakalnio PK, kuriuose išdėstė aplinkybės, kad dėl sutuoktinės V. G. ir jos pilnamečio sūnaus L. P. elgesio negali įėjęs į butą naudotis savo nuosavybe ir jame esančiais asmeniniais daiktais.
10.4. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai aiškino ir netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias tiek iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų, tiek ir komunalinių mokesčių priteisimą, pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių materialinės teisės normas.
Atsiliepimas
11. Atsakovas L. P. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti ieškovo apeliacinį skundą, o Kauno apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą palikti galioti. Taip pat prašo priteisti atsakovui L. P. iš ieškovo K. G. 300 Eur sumokėtų advokatui už šio atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
Šalies argumentai
11.1. Apeliantas nepagrįstai teigia, jog tarp atsakovo kviestų liudytojų parodymų yra esminių prieštaravimų, nes teismas teisingai nustatė šias aplinkybes, siedamas jas su kitais paaiškinimais ir byloje esančiais rašytiniais įrodymais – o būtent, kad atsakovas dažnai lankosi bute (duomenys neskelbtini) pas savo mamą ir dažnai, kai mama dirba, prižiūri savo brolį M., kuriam būtina pastovi priežiūra.
11.2. Apeliaciniame skunde apeliantas nurodo, kad R. J. parodymų teismo posėdžio garso įrašo stenograma kitoje Kauno apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr.e2-333-920/2019 patvirtina, kad atsakovas ir jo kviesti liudytojai sako netiesą šioje byloje, šis apelianto teiginys nepagrįstas, nes šiuo įrašu, kaip įrodymu, remtis šioje civilinėje byloje negalima, nes kitoje byloje (santuokos nutraukimo byloje) nurodyta liudytoja parodymus davė visai kitame aplinkybių kontekste.
11.3. Nepagrįsta ir neįrodyta byloje apelianto nurodoma aplinkybė, kad jis negali gyventi savo bute dėl atsakovo kaltės, ir turėdamas savo butą, turėjo susirasti kitą gyvenamą plotą. Apeliantas teismo posėdžio metu pats patvirtino, kad vieną buto (duomenys neskelbtini) kambarį yra užsirakinęs, o kitame gyvena V. G. su vaikais, todėl bute gyventi pilnai gali, atsakovas jam gyventi netrukdo.
11.4. Nei vienas iš apelianto nurodytų rašytinių įrodymų nepatvirtina atsakovo nuolatinio gyvenimo bute fakto po 2018 m. rugpjūčio mėn., o kiti įrodymai patvirtina, kad atsakovas nuolatinai ten negyvena.
11.5. Apeliacinis skundas grindžiamas CK 6.589 straipsnių nuostatų taikymo pažeidimais, kas atsakovo nuomone, yra visai nepagrįsta. Atsakovas nėra buto (duomenys neskelbtini) nuomininko šeimos narys, nes nei apeliantas yra nuomininkas, nei atsakovo motina V. G. nėra jokia nuomininkė.
11.6. Nors apeliantas tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde ir teigia, kad ieškovas su atsakovu buvo sutarę, kad kai atsakovas sulauks pilnametystės, tai pastarasis prisidės prie buto komunalinių mokesčių, tačiau jokio tokio susitarimo nebuvo ir jokių įrodymų apie susitarimo buvimą byloje nėra.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.
12. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, ar jų nėra. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nagrinėjamoje byloje nenustatyta, todėl pasisakoma dėl apeliacinio skundo faktinių ir teisinių pagrindų.
13. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio kodekso 322 straipsnio nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimą dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Tinkamas skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso tvarka.
14. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovo ieškinys dėl atsakovo iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.
15. Iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovui K. G. pagal 2001 m. spalio 18 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 4VĮ-14090 nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini) (1 t., e. b. l. 8). Atsakovas yra ieškovo sutuoktinės sūnus iš pirmosios santuokos. Byloje nekilo ginčo dėl to, kad iki bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ieškovo sutuoktinė, atsakovo mama, V. G. gyveno bute, adresu (duomenys neskelbtini), kartu su bendru ieškovo ir jos neįgaliu sūnumi M. G. (1 t., e. b. l. 52, 56-57). Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis nustatyta, kad Kauno apylinkės teismas 2019 m. kovo 18 d. sprendimu nutraukė ieškovo ir atsakovo mamos V. G. santuoką, ir išsprendė kitus su santuokos nutraukimu susijusius klausimus. Kauno apylinkės teismo 2019 m. kovo 18 d. sprendimas yra įsiteisėjęs Kauno apygardos teismo 2019 m. spalio 4 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2019 m. kovo 18 d. sprendimą palikus nepakeistą (1 t., e. b. l. 91-107). Tarp šalių kilo ginčas dėl atsakovo iškeldinimo ir dėl atsakovo pareigos prisidėti prie ieškovo buto išlaikymo nuo to laiko, kai jam suėjo 18 metų (1 t., e. b. l. 10-11, 2 t., e. b. l. 109-111).
16. Nagrinėjamu atveju, ieškovo ieškinys dėl atsakovo iškeldinimo buvo grindžiamas tuo, kad ginčo šalis siejo žodinė neterminuota panaudos sutartis, pagal kurią ieškovas kaip buto savininkas geranoriškai sutiko leisti atsakovui gyventi savo bute, su sąlyga, kad atsakovas, sulaukęs pilnametystės, susimokės dalį komunalinių mokesčių už butą, tačiau atsakovas šio susitarimo nevykdo. Ieškovas 2018 m. liepos 2 d. raštu įspėjo atsakovą išsikelti per 3 mėnesius, tačiau atsakovas neišsikėlė, todėl laiko, kad panaudos sutartis buvo nutraukta CK 6.642 straipsnio 1 dalies pagrindu 2018 m. spalio 2 d., teigia, kad atsakovas iš ieškovui priklausančio buto neišsikėlė ir tokiu būdu atsakovas gyvena bute be teisinio pagrindo ir pažeidžia buto savininko teises.
17. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovo reikalavimą dėl atsakovo iškeldinimo iš jam nuosavybės teise priklausančio buto. Iš skundžiamo teismo sprendimo motyvų matyti, jog pirmosios instancijos teismas nustatė, jog ieškovo bute atsakovas nuolatos negyveno. Teismo vertinimu, byloje duomenų, patvirtinančių, kad ieškovas būtų davęs sutikimą butą perduoti atsakovui panaudos sutarties pagrindu, nėra. Taip pat byloje nėra duomenų, kad tarp šalių būtų susiklostę nuomos santykiai. Teismas nenustatė, kad atsakovas L. P. buvo įsipareigojęs atlyginti ieškovui K. G. sumokėtas sumas už teiktas komunalines paslaugas butui, t. y. kad jį sietų prievolės įvykdymas paslaugų teikėjams ar ieškovui. Apeliantas su tokiu teismo sprendimu nesutinka, motyvuodamas tuo, jog teismas neteisingai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir šalių susitarimą, dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.
Dėl naujų įrodymų prijungimo
18. 2019 m. lapkričio 14 d. ieškovo K. G. atstovė advokatė E. R. pateikė į bylą pranešimą, kuriame nurodo, kad 2019 m. spalio 19 d. atsakovas L. P. išsikeldino iš ieškovo buto, esančio (duomenys neskelbtini), ir grąžino buto raktus. Prie pranešimo pateikė ieškovo ir atsakovo bei atsakovo motinos V. G. vardu pasirašytą perdavimo aktą apie raktų ir lauko kodinių durų raktų grąžinimą (3 t., e. b. l. 26-27).
19. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apelianto atstovės pateikti nauji įrodymai, t.y. apelianto pateikta informacija, kad atsakovas išsikėlė iš buto 2019 m. spalio 19 d., t.y. nauja aplinkybė, kuri atsirado po skundžiamo teismo sprendimo priėmimo, todėl negali nei patvirtinti, nei paneigti pirmosios instancijos teismo išvadų. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis, todėl 2019 m. lapkričio 14 d. ieškovo K. G. atstovės pateiktą pranešimą bei perdavimo aktą atsisako priimti.
Dėl atsakovo iškeldinimo
20. Pažymėtina, kad iškeldinimas iš patalpų, priklausomai nuo šalis siejančių materialinių teisių santykių turinio, gali būti tiek pažeistų daiktinių teisių gynimo būdas, tiek prievolinis teisinis pažeistų teisių gyvenimo būdas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-790/2003, 2008 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2008). Tuo atveju, kai šalių nesieja prievoliniai teisiniai santykiai, ginčo dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų nagrinėjimo turinį ir ribas lemia CK ketvirtosios knygos normos dėl savininko teisių apsaugos; teismas turi nustatyti, ar ieškovas yra savininkas ir ar egzistuoja neteisėtas jo nuosavybės teisės apribojimas (pažeidimas). Jei ginčo šalis sieja gyvenamosios patalpos nuomos sutartis ar panaudos sutartis, reikalavimas dėl iškeldinimo turi būti sprendžiamas pagal specialiai šiuos materialinius teisinius santykius reglamentuojančias CK XXI ar XXXII skyriaus normas, įrodinėjimo dalykas tokiu atveju yra faktinės aplinkybės, su kuriomis įstatymas sieja nuomininko ar panaudos gavėjo teisės naudotis gyvenamąja patalpa pabaigą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2011).
21. Ieškovas reikalavimą atsakovą iškeldinti iš jam nuosavybės teise priklausančio buto grindė tarp ieškovo ir atsakovo sudaryta žodine neterminuota buto panaudos sutartimi (CK 6.632 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime darė išvadą, kad bylos duomenimis nebuvo nustatyta, jog ieškovas būtų perdavęs butą atsakovui valdyti ir naudotis, todėl negalima pripažinti tarp šalių buvus panaudos santykius. Sprendė, kad ieškovas neįrodė, kad jis būtų perdavęs atsakovui butą panaudos pagrindu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada.
22. CK 6.629 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta panaudos sutarties samprata. Pagal minėtą normą neatlygintinio naudojimosi daiktu (panaudos) sutartimi viena šalis (panaudos davėjas) perduoda kitai šaliai (panaudos gavėjui) nesunaudojamąjį daiktą laikinai ir neatlygintinai valdyti ir juo naudotis, o panaudos gavėjas įsipareigoja grąžinti tą daiktą tokios būklės, kokios jis jam buvo perduotas atsižvelgiant į normalų susidėvėjimą arba sutartyje numatytos būklės. Taigi, pati normos konstrukcija leidžia daryti išvadą, kad panaudos sutartis yra realinis sandoris (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-128-611/2018).
23. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad panaudos sutarties sudarymui konstatuoti esminę reikšmę turi panaudos davėjo realus turto perdavimas naudotis panaudos gavėjui ir pastarojo priėmimas šį turtą naudoti, kitaip sakant, panaudos davėjo išoriškai (formaliai) išreikštoji valia turi atitikti tikrąją (vidinę) jo valią bei tikslą, kurio šiuo sandoriu siekiama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-238-915/2015). Taigi, panaudos sutartis yra realinis sandoris, todėl ji laikytina sudaryta tik nuo panaudos sutarties dalyku esančio daikto perdavimo panaudos gavėjui momento.
24. Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis nenustatyta, kad atsakovui tapus pilnamečiu, t.y. nuo 2014 m. liepos 16 d. iki 2018 m. liepos 2 d. (ieškovo rašto dėl įspėjimo išsikelti ), ieškovas būtų sudaręs raštu susitarimą su atsakovu dėl buto panaudos bei ¼ dalies mokesčių kompensavimo. Taip pat byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad atsakovas bent iš dalies gera valia būtų prisidėjęs prie buto išlaikymo ar mokėjęs kokius nors mokesčius už butui teikiamas komunalines paslaugas. Priešingai, iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, jog tai darydavo pats buto savininkas K. G., komunalinių paslaugų teikimo sutartys taip pat buvo sudarytos ieškovo vardu (1 t., e. b. l. 13-41, 2 t., e. b. l. 3-108), todėl negalima teigti, kad butas ar jo dalis buvo perduota valdyti ir naudotis atsakovui L. P.. Kaip minėta, bylos duomenimis taip pat nenustatyta, jog ieškovas išoriškai (formaliai) butų išreiškęs valią ir turėjęs tikslą sudaryti su atsakovu panaudos sutartį, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovas neįrodė, buvus tarp šalių prievolinių teisinių santykių (CPK 178, 185 str.).
25. Kaip minėta, ieškinyje ieškovas taip pat nurodė aplinkybę, kad 2018 m. liepos 2 d. raštu įspėjo atsakovą išsikelti per 3 mėnesius, tačiau atsakovas neišsikėlė, todėl laiko, kad panaudos sutartis buvo nutraukta CK 6.642 straipsnio 1 dalies pagrindu nuo 2018 m. spalio 2 d., todėl atsakovui iš ieškovui priklausančio buto neišsikėlus, tokiu būdu atsakovas gyvena bute be teisinio pagrindo ir pažeidžia buto savininko teises.
26. Pagal CK 4.98 straipsnio nuostatas savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu. Aiškindamas šio straipsnio taikymo sąlygas, kasacinis teismas yra nurodęs, kad, pareiškęs negatorinį ieškinį, ieškovas turi įrodyti du dalykus: kad jis yra turto savininkas ir kad jo teisės yra pažeistos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2008).
27. Pagal kasacinio teismo praktiką, daikto savininkas neturi įrodinėti, kad jo teises pažeidžiantis asmuo elgiasi neteisėtai. Priešingai, esant įrodytiems šios nutarties 16 punkte nurodytiems faktams, atsakovas turi įrodyti, kad jo elgesys visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2008; 2010 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2010; 2012 m. liepos 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2012; kt.).
28. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog jeigu savininko teises suvaržęs asmuo įrodo, kad jis elgėsi teisėtai, tai reiškia, kad savininko teises ribojantys veiksmai atlikti teisės aktų pagrindu ir nustatyta tvarka, todėl savininko teisių suvaržymas laikytinas teisėtai įvykdytu. Teisėtai, t. y. įstatymo nustatytu pagrindu, tvarka ir būdu, įvykdyto savininko teisių suvaržymo, apsunkinimo ar galimybių sumažinimo nebūtų pagrindo vertinti kaip savininko teisių pažeidimo, nes pažeidimas turi būti siejamas su asmens veiksmų neatitiktimi teisei. Išvadai daryti, kad savininko teisės yra pažeistos, reikia nustatyti aplinkybes, kad asmuo be teisinio pagrindo atliko veiksmus ar kitaip sudarė sąlygas, dėl kurių daikto savininkas neturi galimybės daiktu naudotis pagal paskirtį arba naudojimasis nuosavybės teise yra kitu būdu suvaržytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-143-695/2019).
29. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad labiau tikėtina, jog atsakovas pastoviai ir nuolatos ieškovo bute negyvena, tačiau dažnai jame lankosi tikslu padėti savo mamai V. G. prižiūrėti savo neįgalų brolį (2 t., e. b. l. 184-188). Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą rėmėsi atsakovo liudytojų parodymais, nors atsakovo liudytojų parodymai yra prieštaringi.
30. Atsižvelgdama į šiuos apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad teismo sprendimas pripažįstamas teisėtu, jeigu jis yra priimtas nepažeidus ir tinkamai pritaikius materialinės ir procesinės teisės normas, o pagrįstu – kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Teismo funkcija įrodinėjimo procese pasireiškia tuo, kad jis tiria ir vertina šalių pateiktus įrodymus ir jų pagrindu daro išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą ar nebuvimą. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tuomet, kai jam nekyla abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Įrodymų pakankamumas ir tam tikrų faktų įrodytinumas turi būti vertinami visos byloje esančios faktinės medžiagos kontekste, o ne interpretuojant atskirus faktus (CPK 185 straipsnis). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Rungimosi principas reikalauja, kad šalys įrodytų aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). CPK 176 straipsnio 1 dalyje teigiama, kad įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Tai reiškia, kad faktas gali būti pripažintas įrodytu, jeigu šalies, kuri juo remiasi, pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą jį esant, nei jo nesant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; ir kt.).
31. Apeliantas nurodo, jog atsakovo liudytojai, davę parodymus byloje, buvo suinteresuoti bylos baigtimi. Kolegija atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, tokius argumentus atmeta kaip nepagrįstus, kadangi liudytojais buvo apklausti ne tik atsakovo liudytojai, tačiau ir ieškovo liudytojai A. D. bei A. V., t. y. asmenys, kurie nėra susiję su atsakovu. Apeliantas nepateikė įrodymų ir nepagrindė argumentų, jog liudytojai buvo suinteresuoti bylos baigtimi, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo abejoti liudytojų duotais parodymais, kurie iš esmės sutapo. Kolegija pažymi, jog liudytojas duoda parodymus prisiekęs ir įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą (CPK 191 str.). Duomenų, jog liudytojai būtų davę melagingus parodymus, byloje nėra. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad atsakovas padėjo savo mamai prižiūrėti neįgalų brolį ir tuo pačiu ieškovo sūnų, kurie gyveno ieškovui priklausančiame bute, kai vyko nesutarimai tarp sutuoktinių ir iškėlus bylą teisme dėl santuokos nutraukimo, ieškovui pripažinus, kad jis neįgaliu sūnumi nesirūpino, negali būti vertinamas kaip atsakovo neteisėtas elgesys ar buto savininko teisių suvaržymu.
32. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės bei esančių įrodymų visuma neteikia pagrindo konstatuoti ieškovo kaip buto savininko teisių pažeidimo CK 4.98 straipsnio pagrindu, dėl to ieškovo reikalavimas ginčo situacijoje dėl atsakovo iškeldinimo pagrįstai netenkintas (CPK 185 str.).
Dėl apmokėjimo už komunalines paslaugas
33. Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą netinkamai aiškino ir netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias komunalinių mokesčių priteisimą. Ieškovo nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo tenkinti ieškovo reikalavimą priteisti jam iš atsakovo 1 747,27 Eur komunalinių mokesčių už laikotarpį nuo 2014 m. liepos 16 d. iki 2018 m. lapkričio 30 d., vadovaujantis CK 6.589 straipsnio pagrindu.
34. Teisėjų kolegijos nuomone, negalima sutikti su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias komunalinių mokesčių priteisimą. CK 6.588, 6.589 straipsniai reglamentuoja nuomininko šeimos narių teises ir pareigas, atsirandančias iš gyvenamosios patalpos nuomos sutarties. Pareiga sumokėti nuompinigius ir kitus pagal sutartį nustatytus mokėjimus už paslaugas atsiranda tiek nuomininkui, tiek sutartyje nurodytiems, nuomojamoje gyvenamojoje patalpoje turintiems teisę gyventi jo šeimos nariams, t. y. atsiranda skolininkų daugetas prievolėje, jiems kyla solidarioji atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2012). Teisėjų kolegijos vertinimu, pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes bei iš visumos įrodymų, galima konstatuoti, jog atsakovas ieškovui nuosavybės teise priklausančiame bute apsigyveno kartu su motina šeimos nario teisėmis ieškovui ir atsakovo motinai sudarius santuoką, tiek iki atsakovo pilnametystės (iki 2014 m. liepos 16 d. ) bei atsakovui esant pilnamečiu - ginčo laikotarpiu daugiau nei 4 metus gyveno ieškovo sutikimu, iki ieškovo ir atsakovo motinos konfliktiškų santykių atsiradimo ieškovas atsakovui nereiškė pretenzijų dėl atsakovo gyvenimo ieškovui nuosavybės teise priklausiančiame bute, nereikalavo prisidėti prie buto išlaikymo.
35. Be to, kaip jau minėta, byloje nebuvo nustatyta, jog tarp ieškovo ir atsakovo buvo susiklostę panaudos santykiai, todėl nėra pagrindo taikyti ir CK 6.636 straipsnį, pagal kurį panaudos gavėjas privalo išlaikyti ir saugoti jam pagal sutartį perduotą daiktą, taip pat daryti turto einamąjį ir kapitalinį remontą bei apmokėti visas daikto išlaikymo išlaidas, jeigu sutartis nenumato ko kita.
36. Teismas pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-52/2011).Teismas sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.
37. Įvertinus bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį apeliacinio skundo motyvais naikinti nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Esant nurodytoms aplinkybėms, apelianto apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
38. Šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, priteisiamos bylinėjimosi išlaidos iš kitos šalies (Lietuvos Respublikos CPK 93 str. 1 d.). Ieškovui byloje yra teikiama valstybės garantuojama ir apmokama antrinė teisinė pagalba, ją apmokant 100 procentų. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2019 m. lapkričio 13 d. pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų Nr. NTP-7-6424 patvirtina, jog advokato užmokestis teikiant valstybės garantuojamą teisinę pagalbą ieškovui sudaro 136,50 Eur, tačiau atmetus ieškovo apeliacinį skundą, jo apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (tame tarpe ir antrinės teisinės pagalbos išlaidos, CPK 93 straipsnio 1 dalis).
39. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti jam iš ieškovo K. G. 300 Eur bylinėjimosi išlaidų, sumokėtų advokatui už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Atsakovas pateikia 2019 m. rugsėjo 25 d. sąskaitą už teisinę pagalbą Nr. 2019/09/25 300 Eur sumai, bei 2019 m. rugsėjo 25 d. pinigų priėmimo kvitą Serija LAT Nr. 921551. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios išlaidos yra pagrįstos ir neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių, todėl priteistinos iš ieškovo atsakovui (3 t., e. b. l. 17).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš apelianto K. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 300 Eur (trijų šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidas atsakovui L. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.