Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Margaritos Stambrauskaitės, Eglės Surgailienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Rūtos Veniulytės-Jankūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės M. K. ir atsakovo V. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Belasera“ ieškinį atsakovams M. K., V. K. ir V. K. dėl pirkimo–pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys notarai R. T. ir O. Ž..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Belasera“ (toliau – ir ieškovė) prašė: 1) pripažinti negaliojančia 2021 m. rugpjūčio 23 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kuria atsakovas V. K. pardavė atsakovei M. K. 1/2 dalį buto (duomenys neskelbtini) (toliau – butas), 2) pripažinti negaliojančia 2021 m. vasario 1 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 3-1309, 3) taikyti restituciją ir priteisti atsakovui V. K. 1/2 dalį buto, o iš atsakovės M. K. priteisti atsakovui V. K. 25 500 Eur, taip pat priteisti atsakovui V. K. 1/2 dalį buto, o atsakovui V. K. iš atsakovo V. K. priteisti 25 000 Eur.

2. Nurodė, kad ieškovė ir UAB „Qvadro“ sudarė paskolos sutartį, kurios įvykdymas užtikrintas laidavimo sutartimi. Vienas iš laiduotojų yra atsakovas V. K.. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. sausio 14 d. sprendimu už akių priteisė ieškovei solidariai iš UAB „Qvadro“, V. K. ir S. J. 35 000 Eur skolos, 4 200 Eur palūkanų, 20 000 Eur baudos ir 8 proc. procesines palūkanas. Atsakovas V. K., siekdamas išvengti išieškojimo iš savo turto, 2021 m. vasario 1 d. vienintelį savo turtą, t. y. 1/2 dalį buto, paskubomis, neatsižvelgiant į rinkos kainas, vos už 25 000 Eur pardavė atsakovui V. K., kuris 2021 m. rugpjūčio 23 d. tą pačią dalį buto pardavė atsakovei. Atsakovai, žinodami apie savo prievolę pagal nurodytą teismo sprendimą, sudarydami šiuos pirkimo–pardavimo sandorius, pažeidė ieškovės teises ir teisėtus interesus, nes atsakovui V. K. nesudarius 2021 m. vasario 1 d. pirkimo–pardavimo sutarties, ieškovės reikalavimų tenkinimas ir skolos išieškojimas galėjo būti nukreiptas į atsakovui priklausiusį nekilnojamąjį turtą. Be to, gavęs pinigines lėšas už butą, atsakovas V. K. šių lėšų neskyrė ieškovės reikalavimų patenkinimui.

3. Atsakovas V. K. prašė ieškinį atmesti. Atsakovo teigimu, jo ir atsakovo V. K. veiksmuose nėra nesąžiningumo požymių. Atsakovui 2021 m. sausio 11 d. nutraukus darbo sutartį su UAB „Qvadro“, jo, kaip darbuotojo, laidavimas įmonės naudai baigėsi. Be to, ieškovės ieškinys išspręstas sprendimu už akių, todėl atsakovui ginčo sutarties sudarymo metu nebuvo žinoma apie pradėtą procesą teisme. Atsakovas buto pardavimo procesą pradėjo nuo rugsėjo mėn. ir nebuvo jokių apribojimų parduoti, dovanoti ar kitaip perleisti ginčo turtą. Teigė, kad ieškovė neįrodė atsakovo V. K. veiksmų nesąžiningumo, nes nepateikė įrodymų, kad V. K. žinojo apie V. K. prievoles ieškovei. Pažymėjo, kad parduodamas nekilnojamąjį turtą, jis nesumažino savo turto, netapo nemokus ir tokiu būdu nepažeidė jokių kitų asmenų turtinių interesų. Be to, ieškovės pozicija dėl reikalavimų pareiškimo tik vienam bendraskoliui yra nesąžininga, nes paskolos santykiai susiklostė tarp dviejų ūkio subjektų, kurių galimybės turėti pajamų yra gerokai didesnės negu atsakovo, tačiau ieškovė jokių turtinių pretenzijų nereiškė nei S. J., nei UAB „Qvadro“.

4. Atsakovas V. K. prašė ieškinį atmesti. Atsakovo teigimu, buto pirkimo-pardavimo sutartis su V. K. sudaryta teisėtai, prieš sudarant sandorį nebuvo jokių duomenų ar ribojimų apie V. K. skolas ir taikytas apsaugos priemones. Anot atsakovo, buto pirkimas yra jo verslas. Atsakovas pažymėjo, kad buto dalių pirkimas neturi paklausos, todėl parduodamos buto dalies kaina skirsis nuo viso buto kainos.

5. Atsakovė M. K. prašė ieškinį atmesti. Atsakovės teigimu, ieškovė praleido senaties terminą ir nėra jokių pagrindų atsakovės veiksmus vertinti kaip nesąžiningus. Anot atsakovės, ieškovė nesiėmė aktyvių veiksmų dėl skolininko prievolės įvykdymo, todėl senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo 2021 m. vasario 1 d. Be to, ieškovė negali reikšti ieškinio atsakovei, nes ji neturi jokios galiojančios reikalavimo teisės atsakovei.

6. Tretieji asmenys notarai R. T. ir O. Ž. neišreiškė savo procesinių pozicijų dėl nagrinėjamo ginčo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. spalio 12 d. sprendimu tenkino ieškinį, pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento atsakovų V. K. ir M. K. 2021 m. rugpjūčio 23 d. sudarytą 1/2 dalies buto (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 3864. Teismas taikė restituciją natūra ir grąžino 1/2 dalį buto (duomenys neskelbtini), atsakovo V. K. nuosavybėn, o atsakovei M. K. priteisė iš atsakovo V. K. 25 500 Eur. Pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento atsakovų V. K. ir V. K. 2021 m. vasario 1 d. sudarytą 1/2 dalies buto (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 3-1309; taikė restituciją natūra ir grąžino 1/2 dalį buto (duomenys neskelbtini), atsakovo V. K. nuosavybėn, o atsakovui V. K. priteisė iš atsakovo V. K. 25 000 Eur. Priteisė ieškovei UAB „Belasera“ lygiomis dalimis iš atsakovų V. K., V. K. ir M. K. 3 084 Eur bylinėjimosi išlaidų, t. y. po 1 028 Eur iš kiekvieno atsakovo. Priteisė valstybei lygiomis dalimis iš atsakovų V. K., V. K. ir M. K. 146,39 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, t. y. po 48,80 Eur iš kiekvieno atsakovo.

8. Teismas nustatė, kad ieškovė ir UAB „Qvadro“ sudarė 2020 m. sausio 29 d. paskolos sutartį Nr. BEL2020-01/29, jos įvykdymą užtikrinant laidavimo sutartimi, kurios vienas iš laiduotojų yra atsakovas V. K.. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. sausio 14 d. sprendimu už akių priteisė ieškovei solidariai iš UAB „Qvadro“, V. K. ir S. J. iš viso 59 200 Eur. Teismas konstatavo, kad ieškovė turi reikalavimo teisę į teismo sprendimu už akių priteistą sumą iš atsakovo V. K., kaip iš solidaraus bendraskolio. Likusi ieškovės neišieškota solidarios skolos dalis sudarė maždaug 11-13 tūkstančių eurų, t. y. atsakovo V. K., kaip solidaraus bendraskolio, skola ieškovei vis dar nepadengta.

9. Ginčo sutartimi atsakovas savo turėtą dalį buto pardavė atsakovui V. K. (ir gautų lėšų neskyrė solidarios skolos padengimui), todėl toks sandoris pažeidė ieškovės, kaip kreditoriaus, teises į skolos (visos skolos ar skolos dalies) padengimą, t. y. sumažino ieškovės galimybes nukreipti skolos (jos dalies) išieškojimą į atsakovo nekilnojamąjį turtą, jo dalį. Atsakovas pinigų neskyrė atsiskaitymui su ieškovu. Taigi, ginčo sandorio sudarymas objektyviai apsunkino ieškovės galimybes nukreipti vis dar egzistuojančios skolos išieškojimą į atsakovo V. K. turtą, nes vietoje viešai įregistruoto atsakovo nekilnojamojo turto ieškovei (ar jos pasirinktam antstoliui) tektų ieškoti atsakovo nurodomų grynųjų pinigų.

10. Teismas pažymėjo, kad atsakovas galėjo ir turėjo žinoti apie savo solidariąją kartu su kitais bendraskoliais skolą ieškovei jau vien iš pačios sudarytos laidavimo sutarties, nepaisant vėliau priimto teismo sprendimo (kuris ir buvo priimtas remiantis, be kita ko, atsakovo V. K. sudarytu laidavimo sandoriu). Teismo sprendimu už akių buvo tik teismine tvarka išspręsti skolos priteisimo klausimai, kilę iš jau anksčiau egzistavusių paskolos ir laidavimo teisinių santykių, kurie ir be teismo sprendimo už akių priėmimo atsakovui V. K. galėjo ir turėjo būti žinomi. Priimtas 2021 m. sausio 14 d. sprendimas už akių atsakovui V. K. buvo asmeniškai įteiktas 2021 m. sausio 18 d., t. y. dar iki sudarant ginčo 2021 m. vasario 1 d. pirkimo–pardavimo sutartį.

11. Teigdamas apie prekybą nekilnojamuoju turtu, kaip apie savo verslą, atsakovas V. K. taip ir nenurodė, kokią naudą jis, kaip verslininkas, gavo iš sudarytų ginčo sandorių. Antruoju ginčo sandoriu tą pačią buto dalį atsakovas V. K. pardavė (tik) už 500 Eur didesnę kainą. Iš pirmos ginčo sutarties 6.2 punkto teismas nustatė, kad būtent pirkėjas, t. y. atsakovas V. K., įsipareigojo sumokėti sutarties sudarymo išlaidas – iš viso 143,73 Eur sumą. Taigi iš sudarytų abiejų ginčo sandorių atsakovas V. K. gavo (tik) 356,27 Eur pelno. Tokia palyginti maža investicinė grąža (kai į nekilnojamąjį turtą beveik septynių mėnesių laikotarpiui investavus 25 000 Eur sumą (šio turto nenuomojant ir iš jo negaunant jokios kitos finansinės naudos) gaunama tik 356,27 Eur pelno ir dar tuo pačiu laikotarpiu prisiimama bendraturčio pareiga mokėti įgyto turto priežiūros-eksploatacijos išlaidas), teismo vertinimu, paneigia atsakovo V. K. teiginius, kad ginčo sandorius jis sudarė išimtinai vykdydamas savo verslą.

12. Atkreipė dėmesį, jog laikotarpiu nuo 1993 m. rugpjūčio 27 d. iki 2000 m. gruodžio 15 d. atsakovui V. K. priklausė nuosavybės teisės į visą butą. Atsakovės M. K. nuosavybės teisės į 1/2 dalį šio buto įregistruotos nuo 2000 m. gruodžio 15 d. Abiejų atsakovų V. K. ir M. K. bendrosios dalinės nuosavybės teisės į ginčo butą (po 1/2 dalį) buvo įregistruotos laikotarpiu nuo 2007 m. gruodžio 6 d. iki pat pirmojo ginčo sandorio sudarymo 2021 m. vasario 1 d., kai atsakovo V. K. nuosavybės teisės buvo perleistos atsakovui V. K.. Teismo posėdžio metu atsakovo V. K. atstovas nurodė, kad iki atsakovo išsikraustymo iš buto jo ir atsakovės santykiai buvo „kaip kaimynų“, tuo metu abu atsakovai mokesčius už butą mokėjo per pusę. Nors atsakovo V. K. atstovas teismo posėdžių metu nurodinėjo vis kitokius laikotarpius, iki kada atsakovas gyveno ginčo bute (teigta, kad atsakovas V. K. iš buto išsikraustė 2020, 2019 ar net 2017-2018 metais), tačiau iš Vilniaus apygardos teismo civilinės bylos Nr. e2-1292-656/2021 duomenų teismas nustatė, kad teismo 2021 m. sausio 14 d. procesiniai dokumentai (sprendimas už akių) atsakovui V. K. buvo išsiųsti būtent adresu (duomenys neskelbtini), ir šiuos dokumentus 2021 m. sausio 18 d. priėmė asmeniškai pats atsakovas V. K.. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad 2020 m. pradžioje atsakovas V. K. vis dar gyveno ginčo bute. Atsakovas V. K. savo gyvenamąją vietą kitu adresu deklaravo (tik) 2021 m. rugpjūčio 18 d. Ši aplinkybė, kad atsakovai V. K. ir M. K. ilgą laiką (virš 13 metų) bendrai naudojosi jiems priklausančia bendrąja daline nuosavybe (bute esant bendrai virtuvei ir nesant nustatytos buto naudojimo tvarkos), teismo vertinimu, patvirtina ieškovės argumentus apie šių atsakovų artimus tarpusavio santykius. Pažymėjo, kad iš pridėtos apygardos teismo 2020 m. lapkričio 17 d. pažymos matyti, jog atsakovui V. K. adresuotus teismo dokumentus 2020 m. lapkričio 20 d. priėmė M. K., kuri pažymoje savo ryšį su adresatu nurodė kaip „žmona“. Pažymėjo ir tai, kad atsakovai nepateikė įrodymų (rašysenos ekspertizės ar pan.), kurie paneigtų aplinkybę, kad aptariamoje pažymoje pasirašė būtent atsakovė. Atsižvelgdamas į tokius paaiškėjusius atsakovų V. K. ir M. K. artimus ilgalaikius tarpusavio santykius, teismas sutinka su ieškovės argumentais, kad šie du atsakovai Civilinio kodekso 6.66 straipsnio nuostatų prasme gali būti vertinami kaip tarpusavyje susiję asmenys.

13. Nurodė, kad nurodytų aplinkybių (netiesioginių įrodymų) visuma (t. y. atsakovų V. K. ir M. K. ilgalaikiai artimi tarpusavio santykiai, atsakovo V. K., kaip verslininko, dalyvavimas ginčo sandoriuose iš esmės negaunant investicinės grąžos ir (arba) kitokios turtinės-finansinės naudos, taip pat ginčo sandorių galutinis rezultatas, kai atsakovui V. K. priklausiusi buto dalis galiausiai per atsakovą V. K., kaip tarpininką, perleidžiama su atsakovu V. K. susijusiam asmeniui – kitai tuometei buto bendraturtei atsakovei M. K., kuri savo ryšį su atsakovu V. K. įvardijo kaip „žmona“), teismo vertinimu, pakankamai patvirtina ieškovės argumentus ir įrodinėtą aplinkybę, kad abiejų ginčo sandorių sudarymo metu visi trys atsakovai veikė bendrai, t. y. turėjo bendrą tikslą – siekį išvengti atsakovo V. K. skolos ieškovei išieškojimo iš atitinkamos nekilnojamojo turto dalies. Teismas konstatavo, kad tiek pirmojo, tiek antrojo ginčo sandorių šalys veikė nesąžiningai Civilinio kodekso 6.66 straipsnio 2 dalies prasme ir kad abu ginčo sandoriai gali būti vertinami kaip tarpusavyje tiesiogiai susiję vientisi-sudėtiniai atsakovų bendri veiksmai.

14. Nustačius visų trijų atsakovų bendrus tarpusavyje susijusius nesąžiningus veiksmus, teismas konstatavo, kad ir antrojo ginčijamo sandorio šalys veikė nesąžiningai, t. y. atsakovas V. K., ne(pa)siekdamas šioje byloje jo deklaruotų verslo interesų ar kitokios asmeninės turtinės-finansinės naudos, po palyginti neilgo laikotarpio nuo buto dalies įsigijimo 2021 m. vasario 1 d. kita 2021 m. rugpjūčio 23 d. sutartimi tą pačią buto dalį perleido su pradiniu turto savininku atsakovu V. K. susijusiam asmeniui – atsakovei M. K.. Pažymėjo, kad atsakovei M. K. 2020 m. lapkričio 20 d. buvo asmeniškai įteikti atsakovui V. K. adresuoti ieškovės ieškinys ir apygardos teismo pranešimas (dėl atsiliepimo į ieškinį pateikimo), todėl atsakovė jau nuo tos dienos galėjo ir turėjo žinoti apie atsakovui V. K. reiškiamus ieškovės reikalavimus, kurių patenkinimas-išieškojimas galėjo būti nukreipiamas į atsakovo V. K. turėtą nekilnojamojo turto dalį.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

15. Atsakovė M. K. apeliaciniu skundu prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 12 d. sprendimą panaikinti dalyje, kurioje teismas sprendė pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento atsakovų V. K. ir M. K. 2021 m. rugpjūčio 23 d. sudarytą 1/2 dalies buto pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 3864, taikyti restituciją natūra ir grąžinti 1/2 dalį buto atsakovo V. K. nuosavybėn, o atsakovei M. K. priteisti iš atsakovo V. K. 25 500 Eur ir priimti šioje dalyje naują sprendimą – ieškovės ieškinį nurodytoje dalyje atmesti. Taip pat prašė pranešti prokurorui apie ieškovės suklastotų įrodymų naudojimą įrodinėjimo procese civilinėje byloje Nr. e2-316-905/2023. Apeliacinį skundą grindė šiais argumentais:

15.1. Teismas, priimdamas sprendimą dalyje dėl sandorio sudaryto tarp atsakovų V. K. ir M. K., išvadas grindė tik prielaidomis.

15.2. Teismas du kartus atnaujino bylos nagrinėjimą, kas apeliantė vertina kaip teismo nesąžiningumą, neobjektyvumą ir siekį padėti ieškovei gauti ieškovei palankų sprendimą. Teismas savo iniciatyvą sprendė padėti ieškovei rinkti įrodymus. Priimdamas sprendimą atnaujinti procesą tuo padedant vienai iš šalių pateikti papildomai įrodymus pagrįsti savo teiginius, teismas pasielgė šališkai.

15.3. Ieškovė teigė, kad kitoje civilinėje byloje, atsakovė M. K., priimdama procesinius dokumentus iš teismo, nurodė, kad yra atsakovo V. K. žmona. Toks įrodymas – galimas įrašas ant teismo voko apie tai, kad M. K. yra V. K. žmona yra suklastotas. Atsakovai V. K. ir M. K. niekada nevedė bendro ūkio, nepalaikinėjo artimų santykių ir negyveno kaip šeima, o atsakovas V. K. galimai nuo 2017 ar 2019 m. bute negyveno. Teismas nesprendė dėl rašysenos ekspertizės skyrimo. Teismas perkėlė šeimos santykių įrodinėjimo naštą atsakovams, nurodydamas sprendime, kad atsakovai nepateikė įrodymų (rašysenos ekspertizės ar pan., kurie paneigtų aplinkybę, kad aptariamoje pažymoje pasirašė būtent atsakovė), tačiau niekaip nereagavo į pareiškimą, kad šis įrodymas (kuris nėra šios civilinės bylos dalis) yra suklastotas, ir jo negalima naudoti kaip įrodinėjimo priemonės. Kadangi pirmosios instancijos teismas nepareikalavo patelkti įrodymų dėl įrodymo suklastojimo, klausimas dėl rašysenos ekspertizės skyrimo spręstinas apeliaciniame procese.

15.4. Atsakovė V. K. senai žinojo apie tai, kad atsakovas V. K. kaip bendraturtis siekia savo buto dalies pardavimo. Nesurinkus pinigų sumos pirkti 1/2 dalį buto, atsakovė neprieštaravo notariniame biure dėl buto dalies pardavimo atsakovui V. K.. Pats atsakovas V. K. atsakovei M. K. nebuvo pažįstamas ir su jo iki buto pardavimo dienos bendrautą nebuvo. Būdama suinteresuota turėti visą ginčo butą savo nuosavybėje, atsakovė aktyviai ieškojo pinigų tarp artimųjų, priimdama sau įsipareigojimus dėl buto ateities. Tik tokių pastangų dėka buvo surinkta pinigų suma perpirkti buto dalį iš atsakovo V. K.. Pirmas sandoris buvo tik tarp V. K. ir V. K.. V. K. niekaip nėra susijęs su ieškove, neturėjo jokių prievolių ir įsipareigojimų ieškovei. Antro sandorio šalys neturi jokių vykdytinų prievolių ir įsipareigojimų, niekaip nėra susiję su ieškove, tarp ieškovės ir šių atsakovų nėra jokių išorinių ar vidinių santykių.

15.5. Kreditoriaus reikalavimo skolininkui dydis neturėtų neprotingai skirtis nuo ginčijamo sandorio vertės. Realios skolos apimtis neviršija 12 000 Eur. Pagrindinė skola yra grąžinta. Likusi skolinė prievolės dalis priklauso ne tik atsakovui V. K. bet ir dviem kitiems asmenims. Kreditoriaus reikalavimas skolininkui neprotingai skiriasi nuo likusios prievolės apimties. Kreditorius siekia ne tiek pasiekti likusios dalies grąžinimo, o siekia sandorio pripažinimo negaliojančiu. Atsakovai V. K. ir M. K. neturi ir neturėjo jokios prievolės ieškovei, jiems taip pat nebuvo žinoma ir apie tai, ar atsakovas V. K. turi įsipareigojimų ieškovei. Atsakovai V. K. ir M. K. neturėjo jokių apribojimų sudaryti buto dalies pirkimo–pardavimo sandorį. Konkrečių faktų, kurie patvirtintu atsakovų nesąžiningumą nėra. Taip pat nėra įrodyta konkrečiais faktais, kad egzistavo kažkoks realus susitarimas tarp visų atsakovų dėl buto. Toks susitarimas būtu galimai logiškas, jeigu V. K. būtu išsaugoma teisė į jo turėtą nekilnojamąjį turtą. Tačiau jam už sandorį sumokėta, nuosavybė perėjo kitam asmeniui – V. K., kuris vėliau, perpardavė buto dalį M. K.. Byloje įrodymų, kad šių asmenų santykius būtu galima prilyginti šeimos santykiams nėra. Todėl nėra pagrindo pašalinių, kartu negyvenančių asmenų (skolininko V. K. ir prievolės ieškovei neturinčios M. K.) prilyginti prie artimųjų, o bendros nuosavybės turėjimas nepadaro šios nuosavybės turėtojus, artimais asmenimis. Ieškovė nepateikė teismui atsakovų M. K. ir V. K. nesąžiningumo įrodymų. Pažymėjo, kad atsakovui V. K. solidari prievolė grąžinti kreditą atsirado nuo 2020 liepos mėn. Sudarant kredito sutartį, ieškovė nepasirūpino savo turtinių teisių užtikrinimu.

16. Atsakovas V. K. apeliaciniu skundu prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindė šiais argumentais:

16.1. Teismas priimdamas sprendimą dalyje dėl tarp atsakovų sudarytų sandorių savo išvados grindė tik prielaidomis.

16.2. Teismas priiminėjo nutartis atnaujinti bylos nagrinėjimą, ką apeliantas vertina kaip teismo nesąžiningumą, neobjektyvumą ir siekį padėti ieškovei gauti ieškovei palankų sprendimą. Jeigu ieškovė nesirūpino įrodymų teikimų siekiant pagrįsti savo teiginius, tai teismas išeidamas priimti procesinį galutinį sprendimą byloje, turėjo pareigą konstatuoti, kad įrodymų pagrindžiančius teiginius ieškovė nepateikė, ir priimti sprendimą pagal esamus byloje įrodymus. Priimdamas sprendimą atnaujinti procesą, tuo padedant vienai iš šalių pateikti papildomai įrodymus pagrįsti savo teiginius, teismas pasielgė šališkai. Atnaujinant teismo procesą teismui buvo žinoma parduodamo buto kaina. Ieškovė nepagrindė ir neįrodė faktines aplinkybes, kad atsakovas V. K. pardavė jam nuosavybės teise priklausančią buto dalį už ženkliai mažesnę negu rinkos kainą.

16.3. Ieškovė teigė, kad kitoje civilinėje byloje atsakovė M. K. priimdama procesinius dokumentus iš teismo, nurodė, kad yra atsakovo V. K. žmona. Apelianto atstovas teismo posėdžio metu pareiškė, kad toks įrašas (žmona) yra suklastotas; be to byloje yra ir atsakovės M. K. pareiškimas apie tai, kad tokio įrašą ji nedarė ir nepripažįsta padaryta jos ranką. Atsakovai V. K. ir M. K. niekada nevedė bendro ūkio, nepalaikinėjo artimų santykių ir negyveno kaip šeima, o pats V. K. galimai nuo 2017 ar 2019 m. bute negyveno. Teismas atsakovams nekėlė reikalavimo dėl klastotės įrodinėjimo, neskyrė rašysenos ekspertizės. Teismas neįvertino, kad nurodytas įrodymas suklastotas.

16.4. Atsakovė M. K., po sandorio tarp atsakovų V. K. su V. K., sugebėjo su atsakovu V. K. suderinti buto dalies pirkimą, tačiau atsakovui V. K. sandorio tarp V. K. ir M. K. sudarymo aplinkybės nežinomos nes po savo buto dalies pardavimo jis su jais nebendravo. Atsakovai V. K. ir M. K. nėra susiję su ieškove.

16.5. Teikdama ieškinį ieškovė nežinojo, kokia tariamos skolos dalis priteista, kokia padengta. Realios skolos apimtis neviršija 12 000 Eur. Palyginus negrąžintos sumos apimtį su parduoto buto dalies kaina yra akivaizdu, kad kreditoriaus reikalavimas skolininkui neprotingai skiriasi nuo likusios prievolės apimties. Kreditorius siekia ne tiek pasiekti likusios dalies grąžinimo, tačiau siekia sandorį pripažinti negaliojančiu. Apeliantas pasirašydamas kredito sutartį buvo ieškovės apgautas, neatkreipė dėmesį į tai, kad į sutartį įvestos baudos yra didesnes nei pats kreditas. Ieškovė neturėjo finansinių galimybių suteikti kredito, todėl negali būti kreditoriumi. Prievolė grąžinti kreditą pasibaigus darbo santykiams turėjo pasibaigti.

16.6. Būdamas įsitikinęs, kad jokių prievolių niekam neturi, laisvai disponuodamas buto dalimi, sudarė pirkimo–pardavimo sandorį. Apie tai, kad apeliantas turi kam nors prievolę, atsakovas V. K. nežinojo. Pabrėžė, kad teismo procesinius dokumentus apeliantas gavo asmeniškai Lietuvos pašto skyriuje be jokios atsakovės M. K. pagalbos. Konkrečių aplinkybių, kurie patvirtintu V. K. arba M. K. nesąžiningumą nėra. Nėra įrodyta, kad egzistavo kažkoks realus susitarimas tarp atsakovų buto atžvilgiu. Toks susitarimas būtu galimai logiškas, jeigu V. K. būtu išsaugoma teisė į jo turėtą nekilnojamąjį turtą. Tačiau jam už sandorį sumokėta, nuosavybė perėjo atsakovui V. K., kuris vėliau, perpardavė buto dalį M. K..

17. Ieškovė UAB „Belasera“ atsiliepimais prašė atsakovų apeliacinius skundus atmesti kaip nepagrįstus, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimus į apeliacinius skundą grindė šiais argumentais:

17.1. Atsakovai V. K. ir M. K. mažų mažiausiai nuo 2000 m. ginčo butu naudojasi bendrai. Procesiniai dokumentai atsakovui V. K. buvo teikiami būtent buto adresu ir siunčiamus procesinius dokumentus dar 2021 m. sausio 18 d. priėmė asmeniškai pats atsakovas V. K., kas taip pat įrodo atsakovo faktinį naudojimąsi nurodytu butu. Gyventojų registro duomenis 2020 m. pradžioje atsakovas V. K. vis dar gyveno ginčo bute. Teismas įsigilinęs į visus faktinius duomenis padarė pagrįstą ir argumentuotą išvadą, jog atsakovai yra tarpusavyje susiję asmenys.

17.2. Bylos nagrinėjimo atnaujinimo faktas, jokiu būdu negali būti pagrindas laikyti teismo sprendimą neteisėtu ir naikintinu.

17.3. Oficialius pašto dokumentus į nagrinėjamą civilinę bylą teismas prijungė savo iniciatyva. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė neteikė jokių pašto dokumentų – atnaujintu bylos nagrinėjimo metu buvo pateikta turto vertinimo išvada, kuri įrodė, kad atsakovas V. K. turtą pardavė ženkliai mažesne nei rinkos kaina, taip pat pateikta pažyma iš Gyventojų registro.

17.4. Atsakovai viso bylos nagrinėjimo metu nei karto nebandė reikšti nušalinimų teismui, kas reiškia, jog abejonių teismo nešališkumu ar kompetencija nebuvo.

17.5. Pirminio sandorio data sutampa su Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 14 d. sprendimu už akių, kuriuo ieškovei buvo priteista skola – 35 000 Eur skolos, 4 200 Eur palūkanų, 20 000 Eur baudos ir 8 proc. procesinių palūkanų. Pati apeliantė nurodo, jog atsakovas V. K. seniai norėjo parduoti savo buto dalį, todėl kyla pagrįstas klausimas ar tikrai nebuvo įmanoma palaukti kelių mėnesių, kad atsakovė M. K. surinktų reikiamą sumą pinigų ir iškart parduoti buto dalį kitai bendrasavininkei.

17.6. Solidari skola vis dar egzistuoja, todėl ieškovė turi teisę reikalauti skolos grąžinimo. Buto dalis buvo parduota už 25 000,00 Eur, tačiau šių pinigų grąžinti atsakovas nesiruošia, todėl ieškovei liko vienintelis teisminis kelias, susigrąžinti skolintus pinigus.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

19. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinius skundus, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

20. Pažymėtina, jog viena tinkamo proceso garantijų, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, CPK 21 straipsnyje, yra užtikrinimas, kad šalių ginčą nagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, CPK normose įtvirtintas nušalinimo institutas. Byloje dalyvaujantis asmuo, manantis, kad jo bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti neobjektyvus ir šališkas, gali, remdamasis CPK 65–66 straipsniuose nurodytomis aplinkybėmis, teikti motyvuotą teisėjo nušalinimo pareiškimą (CPK 68 straipsnis). Asmuo, reikšdamas nušalinimą, turi pagrįsti, kad egzistuoja pakankamas pagrindas manyti, jog byla bus išnagrinėta neobjektyviai ir šališkai, t. y. nurodyti konkrečias aplinkybes ir pateikti jas patvirtinančius įrodymus, kurie patvirtintų tokį pagrindą egzistuojant. Be to, CPK 65, 66 straipsniuose įtvirtinta teisėjo pareiga nusišalinti, kai egzistuoja atitinkamos aplinkybės, keliančios (ar galinčios kelti) abejonių teisėjo nešališkumu.

21. Taikant subjektyvųjį teisėjo nešališkumo testą yra laikomasi teisėjo nešališkumo prezumpcijos, kuri reiškia, kad asmeninis teisėjo nešališkumas yra preziumuojamas, kol nėra tam prieštaraujančių įrodymų (EŽTT 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimas byloje Wettstein prieš Šveicariją, peticijos Nr. 33958/96, par. 43; 2005 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Kyprianou prieš Kiprą, peticijos Nr. 73797/01, par. 119; 2009 m. spalio 15 d. sprendimas byloje Micallef prieš Maltą, peticijos Nr. 17056/06, par. 94).

22. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, jog nors asmens nuogąstavimai yra svarbūs, tačiau nėra lemiami, sprendžiant klausimą dėl teisėjo nešališkumo. Lemiamą reikšmę šiuo atžvilgiu turi tai, ar suinteresuoto asmens nuogąstavimai gali būti laikomi objektyviai pateisinamais. Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, kad įvairūs įprasti teisėjo byloje priimami procesiniai sprendimai, kuriuos byloje dalyvaujantis asmuo galėtų vertinti kaip sau nepalankius, savaime nereiškia teismo šališkumo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nešališkumo principo (ne)įgyvendinimas negali būti siejamas vien su tuo, kad teismo padarytos išvados (vertinant įrodymus, nustatant bei teisiškai vertinant faktines aplinkybes ir pan.) yra ne tokios, kaip to norėtų proceso dalyvis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje e3K-7-120-701/2022).

23. CPK 256 straipsnyje įtvirtintas bylos nagrinėjimo iš esmės atnaujinimo institutas. Šiame Kodekso straipsnyje nustatyta, kad teismas, baigiamųjų kalbų metu arba po jų iki sprendimo priėmimo pripažinęs, jog reikia nustatyti naujas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, arba ištirti naujus įrodymus, priima nutartį atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės. Procesinį sprendimą (nutartį) dėl bylos nagrinėjimo iš esmės atnaujinimo teismas priima nustatęs, kad būtina išsiaiškinti naujas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, arba ištirti naujus įrodymus (CPK 256 straipsnis).

24. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška. Pažymėtina, kad dėl bylos nagrinėjimo iš esmės atnaujinimo teismas sprendžia vadovaudamasis diskrecijos teise, t. y. pats teismas nustato, ar jam pakanka pateiktų įrodymų procesiniam sprendimui priimti, ar reikia vertinti, išreikalauti ar siūlyti pateikto kitus įrodymus. Atsižvelgiant į esamą reglamentavimą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas atnaujino bylos nagrinėjimą iš esmės, pasiūlydamas šalims pateikti papildomus įrodymus, teismo vertinimu reikalingus tinkamai išspręsti ginčą, pats savaime jokiu būdu nepagrindžia teismo šališkumo ar neobjektyvumo. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantai civilinę bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nereiškė prašymų dėl teisėjo nušalinimo.

25. Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikri su apeliantų argumentais dėl teisėjo šališkumo.

26. Nagrinėdama kitus apeliantų skundų argumentus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – ir CPK) yra įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis.

27. Ribotos apeliacijos modelio atveju apeliacija pripažįstama esant ne pakartotiniu bylos nagrinėjimu, o pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės mechanizmu (lot. revisio prioris instantiae). Taigi, apeliacinis procesas nėra pirmosios instancijos teismo proceso pakartojimas, bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme vyksta pagal specialias taisykles ir nėra identiškas procesui pirmosios instancijos teisme. Apeliacinis procesas skirtas ne ginčo nagrinėjimo pakartojimui, o pirmosios instancijos teismo padarytų teisės ir (ar) fakto klaidų ištaisymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-2-208/2005, 2020 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339-469/2020 ir kt.).

28. Nagrinėjamu atveju ieškovės ieškinys buvo grindžiamas CK 6.66 straipsniu – actio Pauliana pagrindu.

29. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. To paties straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad dvišalį sandorį pripažinti negaliojančiu šio straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu galima tik tuo atveju, kai trečiasis asmuo, sudarydamas su skolininku sandorį, buvo nesąžiningas, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises.

30. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad siekiant pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti įstatyme įtvirtintas teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Nenustačius bent vienos iš CK 6.66 straipsnyje nurodytų actio Pauliana sąlygų, šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017 47 punktas).

31. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad actio Pauliana instituto pagrindinė paskirtis – ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinama kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Kreditorius, reikšdamas actio Pauliana ieškinį, pirmiausia siekia atkurti pažeistą skolininko mokumą, sugrąžinant tai, ką skolininkas nesąžiningai ir be pagrindo perleido kitiems asmenims. Skirtingai nei kitais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindų atvejais, actio Pauliana ieškinio pagrindinė paskirtis ir tikslas yra kompensacinis, o sandorio pripažinimas negaliojančiu yra tik priemonė skolininko pažeistam mokumui atkurti ir skolininkui į ankstesnę padėtį sugrąžinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2008).

32. Actio Pauliana pagrindu ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus interesus ir teises. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis, bet ne baigtinis sąrašas atvejų, kaip skolininko sudarytu sandoriu galima pažeisti kreditoriaus teises: jei dėl sandorio skolininkas tampa nemokus; skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-497/2006; 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2008).

33. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką formuluotė „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ reiškia, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012). Kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008). Sprendžiant, ar ginčijamu sandoriu nebuvo „kitaip pažeistos kreditoriaus teisės“, būtina nustatyti, kad sumažėja ar nebelieka realios galimybės skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę. Ši actio Pauliana taikymo sąlyga yra vertinamojo pobūdžio, todėl teismai kiekvienu atveju nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu sprendžia, ar buvo kreditorių teisių pažeidimas. Kita vertus, nustatant, ar dėl ginčijamų sandorių buvo pažeistos kreditoriaus teisės, neturi būti suteikiamos nepagrįstos privilegijos kreditoriui, todėl jei skolininkas, sudaręs ginčijamą sandorį, vis tiek turi pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti arba jo mokumas nekinta, tai šios actio Pauliana taikymo sąlygos konstatuoti negalima (pirmiau nurodytas nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017, 51, 52 punktai).

34. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad viena iš būtinųjų sąlygų ginčyti sandorį CK 6.66 straipsnio pagrindu yra sandorio sudarymo neprivalomumas, t. y. kad skolininkas neprivalėjo sudaryti sandorio, bet jį sudarė pažeisdamas kreditoriaus teises. Ši sąlyga visų pirma suprantama kaip teisinės prievolės sudaryti sandorį neturėjimas. Kasacinio teismo praktikoje privalėjimas sudaryti sandorį aiškinamas kaip vienas iš imperatyvų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiai gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai. Tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susidėjusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-88/2013; 2021 m. birželio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-69-313/2021, 29 punktas).

35. Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis nustatyta, kad 2020 m. sausio 29 d. ieškovė ir UAB „Qvadro“ sudarė paskolos sutartį, jos įvykdymą užtikrinant atsakovo V. K. laidavimo sutartimi. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. sausio 14 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. e2-1292-656/2021 priteisė ieškovei solidariai iš UAB „Qvadro“, V. K. ir S. J. 35 000 Eur skolos pagal paskolos sutartį, 4 200 Eur sutartinių palūkanų, 20 000 Eur baudos ir 8 proc. procesinių palūkanų.

36. Taip pat nustatyta, kad 2021 m. vasario 1 d. tarp atsakovų V. K. ir V. K. buvo sudaryta 1/2 dalies buto pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kuria atsakovas V. K. buto dalį įsigijo už 25 000 Eur. 2021 m. rugpjūčio 23 d. tarp atsakovų V. K. ir M. K. buvo sudaryta 1/2 dalies buto pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kuria atsakovė M. K. buto dalį įsigijo už 25 500 Eur.

37. Tarp šalių nėra ginčo, kad atsakovas V. K., kaip solidarus bendraskolis, su ieškove nėra atsiskaitęs. Apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad pagrindinė skolos dalis yra grąžinta, negrąžintą sumos dalį sudaro tik 12 000 Eur. Taigi, apeliantai pripažįsta, jog skola nėra grąžinta visoje apimtyje. Byloje iš esmės nėra ginčo, kad ieškovė turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į skolininką. Pastebėtina, kad vertinant skolos dydį, atsakovas V. K. ir bylos nagrinėjimo metu nesugebėjo atsiskaityti su ieškove visiškai. Todėl pagrįsta manyti, jog ginčo sandoriai apsunkina kreditoriaus skolos išieškojimą.

38. Ginčo sutartimi atsakovas V. K. savo buto dalį pardavė atsakovui V. K., tačiau gautų lėšų neskyrė solidarios skolos padengimui, todėl, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, toks sandoris pažeidė ieškovės, kaip kreditorės, teises į skolos (skolos ar jos dalies) padengimą, t. y. sumažino ieškovės galimybes nukreipti skolos (jos dalies) išieškojimą į atsakovo nekilnojamąjį turtą, jo dalį. Pastebėtina, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovui priklausytų kitas turtas į kurį ieškovė galėtų nukreipti išieškojimą.

39. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas V. K. neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio, kadangi atsakovas V. K. nenurodė aplinkybių ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog jis turėjo pareigą sudaryti ginčijamą dalies buto pardavimo sandorį.

40. Atsakovas V. K. buvo nesąžiningas, nes žinojo, kad sudaroma 2021 m. vasario 1 d. 1/2 dalies buto pirkimo–pardavimo sutartis, neketinant pardavimo metu gautų lėšų skirti skolos padengimui, pažeis ieškoves teises, kadangi apribos jos galimybę padengti savo kreditorinį reikalavimą. Atsakovas V. K. neabejotinai turėjo žinoti apie savo solidariąją prievolę ieškovei, kylančią iš jo paties sudarytos laidavimo sutarties. 2021 m. sausio 14 d. priimtas sprendimas už akių atsakovui V. K. buvo asmeniškai įteiktas jam 2021 m. sausio 18 d., t. y. dar iki sudarant ginčo 2021 m. vasario 1 d. pirkimo–pardavimo sutartį. Taigi, sudarydamas ginčijamą sutartį atsakovas žinojo, kad pažeis ieškoves teises, į ką pagrįstai atsižvelgė pirmosios instancijos teismas.

41. Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašai patvirtina, jog laikotarpiu nuo 1993 m. rugpjūčio 27 d. iki 2000 m. gruodžio 15 d. atsakovui V. K. priklausė nuosavybės teisės į visą ginčo butą. Nuo 2000 m. gruodžio 15 d. buvo įregistruota atsakovės M. K. nuosavybės teisė į 1/2 dalį ginčo buto. Iki 2021 m. vasario 1 d., t. y. pirmojo ginčo sandorio sudarymo, buvo registruotos abiejų atsakovų V. K. ir M. K. bendrosios dalinės nuosavybės teisės į ginčo butą. Remiantis Vilniaus apygardos teisme nagrinėtos civilinės bylos Nr. e2-1292-656/2021 duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 14 d. sprendimas už akių atsakovui V. K. buvo išsiųsti ginčo buto adresu, siųstus dokumentus 2021 m. sausio 18 d. priėmė asmeniškai atsakovas V. K.. Gyventojų registro duomenys patvirtina, kad atsakovas V. K. savo gyvenamąją vietą deklaravo kitu negu ginčo butas adresu tik 2021 m. rugpjūčio 18 d.

42. Vilniaus apygardos teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-1292-656/2021 oficiali teismo išsiųsta siunta patvirtina, jog 2020 m. lapkričio 17 d. pažymoje apie dokumentų įteikimą yra įrašas, jog atsakovui V. K. adresuotus teismo dokumentus 2020 m. lapkričio 20 d. priėmė atsakovė M. K., kuri teismo oficialius dokumentus priimdama savo ryšį su adresatu nurodė kaip žmona. Šios nustatytos aplinkybės, o ypač tai, kad atsakovai V. K. ir M. K. ilgą laiką (virš 13 metų) bendrai naudojosi jiems priklausančia bendrąja daline nuosavybe, buto naudojimosi tvarka tarp jų nebuvo nustatyta, pagrįstai leido pirmosios instancijos teismui prieiti prie išvados apie artimus atsakovų V. K. ir M. K. tarpusavio santykius, bei šiuos du atsakovus CK 6.66 straipsnio nuostatų prasme vertinti kaip tarpusavyje susijusius asmenys. Tokią išvadą taip pat pagrindžia įvykių eiga, chronologija ir sukurtos (siektos) pasekmės.

43. Bylos duomenys nepagrindžia, kad atsakovas V. K. 2021 m. vasario 1 d. ginčo sandorį sudarė išimtinai savo profesiniais – verslo tikslais, kadangi nupirkdamas ginčo buto dalį už 25 000 Eur ir netrukus - 2021 m. rugpjūčio 23 d. šį nekilnojamąjį turtą parduodamas už 25 500 Eur, atsakovas jokio esminio pelno negavo, byloje net nėra grindžiama, kad kokio nors pelno gavimas šiuo atveju buvo numanomas. Įvertinus tai, kad atsakovas V. K. be kita ko įsipareigojo sumokėti 143,73 Eur sutarties sudarymo išlaidas, vadinamas jo pelnas sudarytų 356,27 Eur. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, jog tokia nekilnojamojo turto grąža, prisiimant bendraturčio pareiga mokėti įgyto turto priežiūros–eksploatacijos išlaidas, nepatvirtina atsakovo V. K. paaiškinimų, jog ginčo sandorius jis sudarė išimtinai vykdydamas savo verslą, o toks atsakovo paaiškinimas išimtinai deklaratyvus.

44. Pastebėtina, kad atsakovai nesugebėjo racionaliai pagrįsti, kodėl ginčo buto dalį pirko atsakovas V. K., o po sąlyginai trumpo laiko tarpo (kiek daugiau nei pusės metų) ginčo buto dalį iš jo perpirko atsakovė M. K.. Pati atsakovė tvirtina, jog apie atsakovo V. K. ketinimus parduoti butą žinojo, tačiau neturėjo pinigų, o vėliau rinko pinigus buto įsigijimui. Atsakovai nepagrindžia, kodėl V. K. negalėjo palaukti nepilnų 7 mėnesių ir ginčo butą iš karto parduoti bendraturtei atsakovei M. K..

45. Atsižvelgiant į nurodytų aplinkybių visumą, tarp atsakovų V. K. ir M. K. ilgalaikius artimus tarpusavio santykius, atsakovo V. K., kaip verslininko, dalyvavimą ginčo sandoriuose iš esmės negaunant investicinės grąžos ir (arba) kitokios naudos, ginčo sandorių galutinį rezultatą, kai atsakovui V. K. priklausiusi buto dalis per tarpininką atsakovą V. K. buvo perleista su atsakovu V. K. susijusiam asmeniui – atsakovei M. K., pirmosios instancijos teismai pagrįstai priėjo prie išvados, kad abiejų ginčo sandorių sudarymo metu visi trys atsakovai veikė bendrai, t. y. turėjo bendrą tikslą – siekį padėti išvengti atsakovo V. K. skolos ieškovei išieškojimo iš atitinkamos nekilnojamojo turto dalies, todėl pagrįsta išvada, kad atsakovai buvo nesąžiningi, teismas pagrįstai abu ginčo sandorius vertino kaip tarpusavyje tiesiogiai susijusius bei vientisus atsakovų bendrus veiksmus.

46. Apeliantai teigė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neskyrė Vilniaus apygardos teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-1292-656/2021 siųstos 2020 m. lapkričio 17 d. pažymos, kurioje nurodyta, kad dokumentus priėmė V. K. žmona M. K. rašysenos ekspertizės, kad pažyma yra suklastota.

47. CPK 184 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, jeigu pareiškiama, kad įrodymas yra suklastotas, tai pateikęs šį įrodymą asmuo gali prašyti teismą nelaikyti įrodymo įrodinėjimo priemone ir išspręsti bylą remiantis kitais įrodymais. Jei tokio prašymo nėra, teismas gali įpareigoti pareiškusį apie įrodymo suklastojimą asmenį pateikti suklastojimo įrodymus. Tokiam pareiškimui patikrinti teismas taip pat gali skirti ekspertizę arba išreikalauti kitokius įrodymus.

48. Viena vertus, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti šio rašytino įrodymo kaip įrodinėjimo priemonės patikimumu. Antra vertus, asmuo, pareiškęs teismui apie įrodymo suklastojimą, turi pateikti suklastojimo įrodymus, t. y. įrodinėjimo pareiga tenka pareiškusiai apie dokumento klastojimą šaliai (apeliantams). Kaip teisingai yra nurodyta ginčijame sprendime, apeliantai nėra pateikę tokių įrodymų, kurie objektyviai leistų suabejoti dokumento teisėtumu ar teisingumu. Pastebėtina, kad pašto siuntą pristatė su byla nesusijęs juridinis asmuo – Lietuvos paštas, šios bendrovės 100 proc. akcijų nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai (kurios, kaip vienintelės akcininkės, turtines ir neturtines teises įgyvendina Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija). Prašymo byloje skirti rašysenos ekspertizę apeliantai nereiškė. Atkreiptinas dėmesys, kad nurodytą aplinkybę paneigiančių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius, kad parašas buvo suklastotas, apeliantai nepateikė nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui. Pažymėtina, kad dokumentų įteikimo pažymoje ryšys su adresatu paprastai yra įrašomas iš asmens žodžių, arba pats asmuo pasirašydamas įrašo. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu svarbiausia yra tai, jog ši minima pažyma nėra tiesioginis, bet tik papildantis (šalutinis) įrodymas, o išvadą apie artimus atsakovų V. K. ir M. K. santykius nagrinėjamu atveju patvirtina ne vien aptariamas įrodymas, tačiau bylos įrodymų visuma - ilgalaikis šalių gyvenimas viename bute, ilgalaikis bendros dalinės nuosavybės valdymas, ginčo sandorių chronologija ir jais sukurti padariniai. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta apeliantės argumentus, o prašymą pranešti prokurorui apie ieškovės suklastotų įrodymų naudojimą įrodinėjimo procese civilinėje byloje Nr. e2-316-905/2023 vertina kaip nepagrįstą.

49. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo bei taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012).

50. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinių skundų argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Atsakovai, nesutikdami su teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Atsakovai iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia atsakovų nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik byloje esančiais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga.

51. Kiti neaptarti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir nesudarantys pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

52. Vadovaudamasi prieš tai nurodytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pagal bylos duomenis konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių, tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės bei procesines normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija apeliacinius skundus atmeta, skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą palieka nepakeistą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.