- Teismas
- Alytaus apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-03-15
- Bylos Nr.
- e2-162-780/2016
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ramūnas Šarka
- Ieškovas
- IĮ „Aujama-credit“
- Atsakovas
- R. G.
Lazdijų rajono apylinkės teismo teisėjas Ramūnas Šarka, rašytinio proceso tvarka už akių išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės IĮ „Aujama-credit“ ieškinį atsakovei R. G. dėl skolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė IĮ „Aujama-credit“ ieškiniu prašo priteisti iš atsakovės R. G. 868,86 Eur skolą, 1715,07 Eur palūkanas už naudojimąsi paskolos suma (pelno palūkanas) už laikotarpį nuo 2014 m. balandžio 19 d. iki 2016 m. sausio 19 d., 9,4 procento mėnesines palūkanas už naudojimąsi paskolos suma (pelno palūkanas) už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 19 d., kai ieškovė pareiškė teisme ieškinį, iki visiško prievolės įvykdymo, 276,73 Eur delspinigius už laiku negrąžintą paskolos sumą ir paskolos grąžinimo termino nepratęsimą nuo 2014 m. balandžio 19 d. iki 2016 m. sausio 19 d., 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos 2860,66 Eur sumos nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Jeigu atsakovė nepateiks atsiliepimo į ieškinį arba paruošiamųjų procesinių dokumentų, prašo priimti sprendimą už akių.
Vadovaujantis Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 130 straipsniu, procesiniai dokumentai atsakovei įteikti viešo paskelbimo būdu 2016-02-17 paskelbiant specialiame interneto tinklalapyje www.teismai.lt. Atsakovė per nustatytą penkiolikos dienų terminą be pateisinamos priežasties nepateikė atsiliepimo į ieškinį, todėl, ieškovės prašymu, priimamas sprendimas už akių, neinformuojant šalių apie sprendimo priėmimo laiką ir vietą (CPK 142 straipsnio 4 dalis).
Teismas, priimdamas sprendimą už akių, atlieka formalų pateiktų ir nurodytų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą (CPK 285 straipsnio 2 dalis).
Ieškinyje nurodyta, kad ieškovė IĮ „Aujama-credit“ ir atsakovė R. G. 2012-09-19 sudarė vartojimo paskolos sutartį Nr. 360, pagal kurią ieškovė suteikė atsakovei 868,86 Eur (3000 Lt) paskolą, o atsakovė įsipareigojo 2012-10-19 grąžinti paskolą bei sumokėti 81,67 Eur (282 Lt) palūkanas už naudojimąsi paskolos suma. Iki nurodyto termino atsakovė skolos negrąžino, bet eilę kartų mokėjo mėnesinį paskolos sutarties pratęsimo mokestį po 81,67 Eur (282 Lt), pratęsdama paskolą iki 2014-04-19. Daugiau jokių mokėjimų po 2014-04-19 atsakovė nėra atlikusi ir liko skolinga ieškovei 868,86 Eur paskolos.
Ieškinyje nurodytos aplinkybės patvirtinamos prie ieškinio pridėtais dokumentais: vartojimo paskolos sutartimi Nr. 360, mokėjimo nurodymais.
Teisėjas sprendžia, kad, atlikus formalų ieškovės pateiktų įrodymų vertinimą, ieškinys tenkintinas iš dalies.
Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka bei mokėti palūkanas (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.38 straipsnis, 6.870 straipsnio 1 dalis, 6.873 straipsnio 1 dalis, 6.881 straipsnio 1 dalis). Draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę (CK 6.59 straipsnis). Teisėtai sudaryta sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai (CK 6.200 straipsnio 1 dalis, 6.205 straipsnis). Skolininkas laikomas pažeidusiu prievolę, kai neįvykdomos ar netinkamai vykdomos sutartyje numatytos sąlygos, praleidžia prievolės įvykdymo terminą (CK 6.63 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai). Neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartį, atsiranda civilinė atsakomybė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų, o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.245 straipsnio 3 dalis, 6.256 straipsnio 2 dalis). Jeigu šalis nevykdo savo piniginės prievolės, kita šalis turi teisę reikalauti, kad prievolė būtų įvykdyta natūra (CK 6.213 straipsnio 1 dalis). Praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą, skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą įstatymų ar sutarčių nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais (CK 6.261 straipsnis). Atsakovė, laiku negrąžindama paskolos, pažeidė prievolių bei sutarčių vykdymo principus. Atsakovė atsiliepimo į ieškinį nepateikė, prievolės neginčijo, įrodymų, kad iki sprendimo priėmimo būtų grąžinusi skolą, nepateikė (CPK 178 straipsnis). Teismas sprendžia, kad ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės 868,86 Eur negrąžintos paskolos yra pagrįstas ir tenkintinas.
Šalies argumentai
Ieškovė taip pat prašo priteisti iš atsakovės 1715,07 Eur palūkanas už naudojimąsi paskolos suma (pelno palūkanas) už laikotarpį nuo 2014 m. balandžio 19 d. iki 2016 m. sausio 19 d., 9,4 procento mėnesines palūkanas už naudojimąsi paskolos suma (pelno palūkanas) už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 19 d., kai ieškovė pareiškė teisme ieškinį, iki visiško prievolės įvykdymo ir 276,73 Eur delspinigius už laiku negrąžintą paskolos sumą ir paskolos grąžinimo termino nepratęsimą nuo 2014 m. balandžio 19 d. iki 2016 m. sausio 19 d.
Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime aptarė precedentų reikšmę teismų atliekamai teisingumo vykdymo funkcijai. Teismas nurodė, kad < ... > Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai – būtent tokiai, kuri būtų grindžiama su Konstitucijoje įtvirtintais teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principais (bei kitais konstituciniais principais) neatskiriamai susijusia ir iš jų kylančia maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose.
Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad apylinkių ir apygardų teismuose jau yra išnagrinėtų analogiškų bylų pagal tos pačios ieškovės ieškinius ir jos pačios apeliacinius skundus dėl skolų, kilusių iš vartojimų paskolos sutarčių (Kauno apygardos teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 2A-571-324/2014, Nr. e2A-251-254/2015; Vilniaus apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1799-603/2013).
Motyvuojamoji dalis
Atsižvelgdamas į minėtą Konstitucinio Teismo nutarimą, nurodytose bylose sukurtais precedentais, kurie pagrįsti kasacinio teismo praktika, teismas vadovaujasi ir nagrinėjamoje byloje.
Iš byloje esančių duomenų matyti, kad tarp šalių buvo sudaryta vartojimo paskolos sutartis. Tiek Europos Sąjungos, tiek ir nacionaliniai teisės aktai įtvirtina padidintą vartotojo teisių apsaugą. Būtinybę užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą savo praktikoje ne kartą yra akcentavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, konstatuodamas, kad vartotojų gynimas yra prioritetinė valstybės ekonominės ir socialinės politikos dalis, o vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai, todėl teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį sąžiningumo kriterijams vertinti netgi ex officio. Vartotojas, kaip sutarties šalis, dėl objektyvių priežasčių – informacijos, patirties, laiko stokos ir kitų panašių aplinkybių yra nelygiavertėje padėtyje su kita sutarties šalimi, todėl vartojimo sutarties institutas yra grindžiamas silpnesnės sutarties šalies (vartotojo) teisinės apsaugos doktrina, kuri reiškia sutarties laisvės principo ribojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-141/2006, Nr. 3K-3-536/2008, Nr. 3K-3-392/2012, Nr. 3K-3-534/2012).
Nagrinėjamu atveju 2012-09-19 vartojimo paskolos sutartimi Nr. 360 ieškovė paskolino atsakovei 3000 Lt (868,86 Eur) iki 2012-10-19 (sutarties 1, 5 punktai). Sutarties 2 punkte nurodyta, kad palūkanos yra 282 Lt, 3 punkte – grąžintina paskolos suma 3282 Lt (1+2 punktai), 4 punkte – mėnesinis sutarties pratęsimo mokestis 282 Lt. Pagal sutarties 6 punktą, laiku negrąžinus paskolos, paskolos gavėjas privalo atlyginti 0,05 procento dydžio nuostolius už kiekvieną pavėluotą dieną nuo negrąžintos sumos, nurodytos 1 punkte, iki visiško pinigų grąžinimo. Sutarties 7 punkte įtvirtinta sąlyga, kad jeigu paskolos gavėjas grąžins paskolą vėliau negu numatyta sutarties 5 punkte nors ir vieną dieną, pirmiausia jis privalo mokėti mėnesinį sutarties pratęsimo mokestį, numatytą sutarties 4 punkte ir delspinigius, numatytus sutarties 6 punkte, tada galės grąžinti skolą, numatytą 3 punkte. Sutarties 12 punkte nurodyta, kad mėnesinis sutarties pratęsimo mokestis mokamas kas mėnesį iki to laiko, kol paskolos gavėjas grąžins visą 3 punkte nurodytą sumą, t. y. 3000 Lt paskolą ir 282 Lt palūkanų. Sutarties 13 punktu šalys susitarė, kad jeigu paskolos gavėjas pažeidė prievolę grąžinti skolą, jis turi atlyginti visus paskolos davėjo patirtus nuostolius. Šiame punkte detalizuota, kad nuostolius sudaro delspinigiai, mėnesinis sutarties pratęsimo mokestis ir visi kiti nuostoliai.
Teismas, spręsdamas klausimą dėl prašomų priteisti palūkanų ir delspinigių, atsižvelgia į sutartinių teisinių santykių pobūdį, į tai, kad tarp ginčo šalių buvo sudaryta vartojimo paskolos sutartis, atsakovė yra vartotoja, sudarydama sutartį buvo silpnesnioji sutarties šalis.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2012, konstatuota, kad palūkanos, kurios mokamos tik esant sutarties pažeidimui, savo esme yra ne palūkanos, bet sutartinės netesybos (CK 6.71 straipsnis). Tokį teisės aiškinimą patvirtina ir viešai skelbiama Priežiūros tarnybos prie Lietuvos banko pozicija „Dėl Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo nuostatų, susijusių su vartojimo kredito gavėjo finansinių įsipareigojimų nevykdymo laiku, taikymo“, patvirtinta Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2013 m. vasario 5 d. sprendimu Nr. 241-26.
Vartojimo kredito sutarties šalių, t. y. vartojimo kredito davėjo ir vartojimo kredito gavėjo, teisė susitarti dėl netesybų dydžio yra ribojama specialiuoju įstatymu nustatant maksimalų neįrodinėtinų kreditoriaus nuostolių dydį – VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta nuostata, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną ir jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Šia VKĮ norma siekiama sukurti teisinį aiškumą dėl vartojimo kredito gavėjo civilinės atsakomybės apimties, nes netesybos riboja prievolę pažeidusios šalies atsakomybę VKĮ nustatyta ir iš anksto žinoma pinigų suma. VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje nustatytas 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną dydis taikytinas visų formų netesyboms – ir delspinigiams, ir baudoms. Teismų praktikoje pripažįstama, kad VKĮ nustatytas netesybų dydžio apribojimas taip pat turėtų būti taikomas kompensacinių ar mokėjimo palūkanų, mokamų vartojimo kredito sutarties nevykdymo atveju, dydžiui (Kauno apygardos teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 2A-1658-436/2014, Nr. 2A-1780-260/2014; Klaipėdos apygardos teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 2A-188-459/2015, Nr. 2A-291-513/2015; Vilniaus apygardos teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 2A-260-232/2015, Nr. e2A-2196-392/2015).
Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, jog šalių sutartyje sulygtos netesybos yra jų suderinta valia nustatyta sutarties sąlyga, kuri saisto šalis tuo atveju, jeigu sutartis neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma. Jeigu šalys sutartyje susitarė dėl tam tikro netesybų dydžio, tai sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju skolininkas negali jo ginčyti, išskyrus atvejus, kai netesybos būtų neprotingos, akivaizdžiai per didelės, atsižvelgiant į konkrečios prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, jo padarinius, skolininko elgesį, prievolės sumą ir pan. Tokiems atvejams, kaip teisingai nurodo apeliantas, įstatymų leidėjo įtvirtinta teismo teisė mažinti netesybas ((CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). CK 6.73 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu netesybos aiškiai per didelės arba prievolė iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. Taip teismas kontroliuoja netesybų dydį, kad nebūtų sudaryta pagrindo šaliai piktnaudžiauti teise ir nepagrįstai praturtėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-7-409/2010, Nr. 3K-3-303/2012, Nr. 3K-3-170/2013).
Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovė prašo priteisti iš atsakovės 1715,07 Eur palūkanas ir 276,73 Eur delspinigius iš esmės už tą patį laikotarpį (nuo 2014 m. balandžio 19 d. iki 2016 m. sausio 19 d.). Apeliacinės instancijos teismai yra pažymėję, kad vartojimo kredito sutartyje svarbu aiškiai nurodyti vartojimo kredito palūkanų normos (mokėjimo palūkanų) ir pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais mokamų netesybų santykį, kad vartojimo kredito gavėjas galėtų aiškiai suprasti, kokių mokėjimų iš jo bus reikalaujama finansinių įsipareigojimų nevykdymo atveju. Vartojimo kredito gavėjui vėluojant mokėti įmokas pagal vartojimo kredito sutartį, mokėjimo palūkanų ir VKĮ 11 straipsnyje nurodytų netesybų ar kompensacinių palūkanų kreditorius gali reikalauti kartu, tačiau tai turi būti aiškiai atskleista vartojimo kredito sutartyje (Kauno apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-251-254/2015; Vilniaus apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1799-603/2013).
Nagrinėjamu atveju palūkanos yra numatytos tik sutarties 2 punkte (282 Lt). Ieškovės prašomos priteisti 1715,07 Eur palūkanos ir 9,4 procento mėnesinės palūkanos už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 19 d. iki visiško prievolės įvykdymo siejamos su mėnesiniu sutarties pratęsimo mokesčiu, kurio dydis ir mokėjimo sąlygos numatytos sutarties 4, 7 ir 12 punktuose, kuriais ieškovės ir grindžia reikalavimus dėl palūkanų priteisimo.
Tais atvejais, kai ginčo šalių sudaryta sutartis kvalifikuojama kaip kylanti iš vartojimo teisinių santykių, bylą nagrinėjantis teismas visais atvejais sutarties sąlygas ex officio turi įvertinti pagal CK 6.188 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo kriterijus. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad vienas vartojimo sutarties sąlygų atitikties bendriesiems sąžiningumo kriterijams aspektų – vertinimas, ar tokios sutarties sąlygos yra skaidrios, t. y. ar sutarties sąlygos yra aiškios ir suprantamos vartotojui ir ar verslininkas pateikė vartotojui visą sutarčiai sudaryti reikšmingą informaciją. Neskaidrios sutarties sąlygos negali būti laikomos sąžiningomis, nes vartotojas, kuris nesupranta sutarties ar neturi visos apsispręsti reikalingos informacijos, negali priimti tinkamo sprendimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014).
Teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju tik sutarties 2 punkte aiškiai nurodytos paskolos gavėjo mokėtinos palūkanos už naudojimąsi paskolos dalyku (282 Lt/81,67 Eur). Jeigu ieškovė laiko, kad tokio pobūdžio palūkanos numatytos ir sutarties 4, 7 bei 12 punktuose, tai vartojimo kredito palūkanų normos (mokėjimo palūkanų) ir pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais mokamų netesybų santykis sutartyje apibrėžtas labai neaiškiai ir jos negalėtų daryti įtakos vartotojui (CK 6.188 straipsnio 4 dalis).
Nagrinėjamu atveju šalių sudarytos sutarties 2 punkte numatytos palūkanos (282 Lt/81,67 Eur) ir 4 punkte numatytas mėnesinis sutarties pratęsimo mokestis (282 Lt/81,67 Eur) atlieka ne mokesčio už pinigų skolinimą funkciją, o kompensuojamąją funkciją už prievolės įvykdymo termino praleidimą ir savo esme yra sutartinės netesybos (CK 6.258 straipsnio 1 dalis). Vienas netesybų tikslų – sumažinti kreditoriaus įrodinėjimo naštą reikalaujant atlyginti nuostolius. Antra, netesybomis siekiama sukurti teisinį aiškumą tarp šalių dėl civilinės atsakomybės apimties, nes netesybos riboja prievolę pažeidusios šalies atsakomybę tam tikra sutartine ir iš anksto žinoma pinigų suma. Trečia, netesybos skirtos skatinti skolininką laiku ir tinkamai įvykdyti savo įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvoje Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1).
Atsižvelgdamas į ieškovės veiklos specifiką – teikia greituosius kreditus, paskolas, teismas pažymi, kad ieškovė daugiau nei trejus metus nesikreipė į teismą, negynė savo teisių, nors būdama apdairi, rūpestinga ir sąžininga galėjo ir turėjo tai padaryti. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad pirmą kartą dėl susidariusios skolos priteisimo ieškovė kreipėsi praėjus daugiau nei trejiems metams nuo termino grąžinti kreditą pabaigos, t. y. 2015-12-30, ir dėl to iš dalies pati yra kalta dėl jos patiriamų didesnių nuostolių. Pažymėtina, kad atsakovė yra vartotoja, kuri sutartį su ieškove sudarė pagal standartines sutarties sąlygas, turėjo ribotas galimybes derėtis dėl sutarties sąlygų, todėl sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsakovės naudai (CK 6.193 straipsnio 4 dalis). Ieškovės prašomos priteisti 1715,07 Eur palūkanos ir 9,4 procento mėnesinės palūkanos už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 19 d. iki visiško prievolės įvykdymo, kai negrąžinta paskolos suma yra 868,86 Eur, suponuoja neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę už sutarties netinkamą vykdymą tokiu atveju, kai pats kreditorius ilgai delsia kreiptis į teismą dėl skolos ir vartotojui dėl to susidaro labai didelės palūkanos (CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktas), laikytinos neprotingai didelėmis, pažeidžiančiomis kredito gavėjo teisės bei teisėtus interesus. Be to, byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, kurie leistų teigti, jog ieškovė patyrė būtent tokio dydžio (1715,07 Eur) nuostolius dėl atsakovės netinkamo prievolės įvykdymo (CPK 12, 178 straipsniai).
Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, ieškovei iš atsakovės priteistina 276,73 Eur delspinigių ir 81,67 Eur palūkanų. Kitoje dalyje reikalavimai dėl palūkanų priteisimo yra nepagrįsti, todėl atmestini.
CK 6.37 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šios palūkanos vadinamos procesinėmis. Procesinių palūkanų paskirtis – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę, be to, jos atlieka kompensacinę funkciją – procesinės palūkanos yra skolininko kreditoriui mokamas atlyginimas už naudojimąsi kreditoriaus lėšomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-223/201, Nr. 3K-3-283/2012). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo yra pagrįstas ir tenkintinas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis, 6.261 straipsnis).
Jeigu ieškinys patenkinamas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Ieškovės bylinėjimosi išlaidas sudaro 64 Eur žyminis mokestis ir 100 Eur už advokato pagalbą. Ieškovė prašė iš atsakovės priteisti 2860,66 Eur sumą, teismas ieškovės reikalavimus patenkino iš dalies ir priteisė 1227,26 Eur, t. y. patenkino 42,90 % pareikštų reikalavimų. Todėl iš atsakovės ieškovei priteistina 128 Eur bylinėjimosi išlaidų (28 Eur žyminio mokesčio, 100 Eur už advokato pagalbą) (CPK 79 straipsnis, 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis CPK 259 straipsniu, 262 straipsnio 2 dalimi, 285, 286 straipsniais,
nusprendžia:
Ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti iš atsakovės R. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 868,86 Eur (aštuonis šimtus šešiasdešimt aštuonis eurus 86 ct) skolos, 81,67 Eur (aštuoniasdešimt vieną eurą 67 ct) palūkanų, 276,73 Eur (du šimtus septyniasdešimt šešis eurus 73 ct) delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (1227,26 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2016-02-09, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 128 Eur (vieną šimtą dvidešimt aštuonis eurus) bylinėjimosi išlaidų ieškovės IĮ „Aujama-credit“, juridinio asmens kodas 302653800, buveinė P. Lukšio g. 34-2, Kaunas, atsiskaitomoji sąskaita LT17 7300 0101 2922 8388 „Swedbank“, AB, naudai.
Likusioje dalyje ieškinį atmesti.
Atsakovė sprendimo už akių negali skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka, tačiau per dvidešimt dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos turi teisę paduoti pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, atitinkantį CPK 287 straipsnio 2, 3 dalių reikalavimus, Lazdijų rajono apylinkės teismui.
Ieškovė dėl sprendimo per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali paduoti apeliacinį skundą Kauno apygardos teismui per Lazdijų rajono apylinkės teismą.