- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-10-01
- Bylos Nr.
- 2A-1658-436/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-00854-2014-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Arūnas Rudzinskas
- Ieškovas
- UAB „Minibank“
- Atsakovas
- D. L.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Arūnas Rudzinskas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs ieškovo UAB „Minibank“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4022-775/2014 pagal ieškovo UAB „Minibank“ ieškinį atsakovui D. L. dėl skolos, nuostolių, metinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo D. L. 443 Lt skolą, 259,20 Lt nuostolių, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2011-07-07 ieškovas su atsakovu sudarė vartojimo kredito sutartį, pagal kurią atsakovui suteiktas 400 Lt kreditas iki 2011-08-07. Atsakovas laiku kredito negrąžino, į raginimus nereagavo. Ieškovas priskaičiavo 43 Lt palūkanų. Taip pat prašė priteisti 259,20 Lt nuostolius.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2014 m. kovo 19 d. sprendimu už akių ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo D. L. ieškovui UAB „Minibank“ 400 Lt skolą, 43 Lt palūkanų, 36 Lt nuostolių, 5 (penkių) proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (479 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014-01-21) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 72 Lt (septyniasdešimt dviejų litų) bylinėjimosi išlaidas. Kitoje dalyje ieškinį atmetė.
Teismas nustatė, kad nuostolius ieškovas patyrė ir skaičiavo už 180 dienų, kas sudaro 259,20 Lt sumą. Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d. nustatytas 0,05 proc. pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną dydis taikytinas visų formų netesyboms – ir delspinigiams, ir baudoms. Vadovaujantis Vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d., kompensacinių mokėjimų (netesybų ar kompensacinių palūkanų), neatsižvelgiant į jų pavadinimą sutartyje, dydis negali viršyti 0,05 proc. už kiekvieną pradelstą dieną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-08-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2012). Vartojimo kredito gavėjo atsakomybė ribojama šiuo įstatymo nustatytu dydžiu (0,05 proc.) ir į šią atskirai neįrodinėtiną sumą turi būti įskaičiuojami visi vartojimo kredito davėjo patiriami nuostoliai. Norėdamas, kad būtų priteisti didesni nei minimalūs nuostoliai, kreditorius privalėjo juos įrodyti. Ieškovas į bylą tokių įrodymų nepateikė (CPK 178 str.). Taikant Vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d. nustatytą 0,05 proc. pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną tarifą, už pradelstą laiką ieškovui priteistina iš viso 36 Lt delspinigių (nuostolių) (400 Lt x 0,05 proc. x 180 dienų = 36 Lt), o likusioje dalyje ieškovo reikalavimas atmestinas.
Kauno apylinkės teismas 2014 m. balandžio 18 d. papildomu sprendimu priteisė iš atsakovo D. L. ieškovui 412,70 Lt teisinės pagalbos išlaidų.
III. Apeliacinio skundo argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „Minibank“ prašo Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 19 d. sprendimo už akių dalį, kuria priteista 36 Lt nuostolių ir 72 Lt bylinėjimosi išlaidų, pakeisti, priteisiant iš atsakovo 259,20 Lt nuostolių ir 677 Lt bylinėjimosi išlaidų. Taip pat prašo priteisti visas apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Apeliacinis skundas grindžiamas aplinkybėmis, kad:
2011-07-07 paskolos sutartimi šalys susitarė dėl nuostolių dydžio. Atsakovas paskolos net dalies nėra grąžinęs ir suteikta paskola naudojasi jau trejus metus. Atsakovui laiku negrąžinus 400 Lt paskolos su palūkanomis, ieškovas patyrė nuostolius, t.y. ieškovas negalėjo paskolintų pinigų investuoti į vykdomą veiklą ir gauti iš to pelną. Pagal sutartį ieškovas patyrė 259,20 Lt dydžio nuostolius per 180 dienų, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog ieškovas patirtų nuostolių neįrodė.Ieškovas nuostolių forma reikalauja iš laiku kredito negrąžinusio atsakovo atlyginimo už tolesnį naudojimąsi pinigais, o ne netesybų. Kadangi ieškovo reikalaujamas atlyginimas neviršija LR vartojimo kredito įstatymo 21 str. numatytos maksimalios bendros vartojimo kredito kainos, darytina išvada, kad jis yra exspressis verdis leidžiamas pagal minėtą įstatymą ir negali būti netaikomas. Nors paskolinta suma 400 Lt nėra didelė, tačiau laikotarpis skolos negrąžinimo yra ganėtinai ilgas, todėl teismo priteisti 36 Lt nuostoliai ir neprotingai maži, ir ieškovo nuostolių nepadengia. Be to kredito sutartyje nėra numatyta jokių delspinigių, ir/ar baudų už laiku negrąžintą kreditą, kredito gavėjas neturi sumokėti išlaidų, susijusių su raginimu įvykdyti prievolę, taigi sutartiniai nuostoliai yra vienintelė netesybų rūšis, užtikrinanti savalaikį sutartinių įsipareigojimų vykdymą.Atlyginimas už naudojimąsi pinigais po kredito termino praleidimo negali būti kvalifikuojamas kaip netesybos, o sisteminė LR vartojimo kredito įstatymo nuostatų analizė patvirtina, kad tokio atlyginimo dydžiui šio įstatymo 11 str. 8 d. negali būti taikoma, kadangi kreditoriaus galimybės piktnaudžiauti juo jau yra \pribotos to paties įstatymo 21 straipsniu. Be to, ieškovas prašo priteisti tik nuostolius, o kompensacinių palūkanų, delspinigių ar netesybų nereikalauja. Teismas priteisdamas 36 Lt sutapatino juos su netesybomis, nors tai yra akivaizdžiai skirtingi institutai – skiriasi tiek šių prievolių pagrindai, tiek jų funkcijos.Patenkinus apeliacinį skundą, atitinkamai turėtų būti priteistos ir bylinėjimosi išlaidos.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Patikrinęs apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą, teismas daro išvadą, kad ieškovo apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas, ar teismas gali ex officio mažinti vartojimo kredito sutartyje šalių susitarimu nustatytą nuostolių už laiku negražintą kreditą dydį. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino ieškovo patirtus nuostolius nuo 259,20 Lt sumos iki 36 Lt, kadangi atsakovas nėra grąžinęs kredito iki šiol, paskolintų pinigų ieškovas negali skolinti kitiems asmenims ir iš to gauti pelną.
Nagrinėjant apeliacinį skundą, nustatyta, kad Vilniaus apygardos teisme jau yra išnagrinėtų analogiškų bylų pagal to paties ieškovo ieškinius ir jo paties apeliacinius skundus dėl skolų, kilusių iš tų pačių elektroninėmis ryšio priemonėmis sudarytų vartojimo kredito sutarčių (2A-2208-656/2014, 2A-2166-656/2014).
Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime aptarė precedentų reikšmę teismų atliekamai teisingumo vykdymo funkcijai. Teismas nurodė, kad < ... > Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai – būtent tokiai, kuri būtų grindžiama su Konstitucijoje įtvirtintais teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principais (bei kitais konstituciniais principais) neatskiriamai susijusia ir iš jų kylančia maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, privalo tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais; tie kriterijai turi būti aiškūs ir ex ante žinomi teisės subjektams, inter alia žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismams (vadinasi, bendrosios kompetencijos teismų jurisprudencija turi būti prognozuojama). Esami aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sukurti precedentai atitinkamų kategorijų bylose susaisto ne tik žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, bet ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus (inter alia Lietuvos apeliacinį teismą ir Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą). < ... > Bendrosios kompetencijos teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama.
Atsižvelgdamas į šį Konstitucinio Teismo nutarimą, nurodytose Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtose bylose sukurtais precedentais, kurie pagrįsti kasacinio teismo praktika, teismas vadovaujasi ir nagrinėjamojoje byloje.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, civilinės bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias vartojimo kredito sutarčių teisinius santykius.
Iš Vartojimo kredito sutarties matyti, kad tai yra elektroninėmis ryšio priemonėmis 2011 m. liepos 7 d. sudaryta sutartis, paskolos gavėjui D. L. prisijungus prie paskolos davėjo UAB „Minibank“ siūlomų sąlygų (b. l. 8). Sutartį sudaro dvi dalys: viešai internete skelbiamos bendros paskolos sutarties sąlygos, kurioms paskolos gavėjas turi pritarti, ir konkretaus paskolos gavėjo pasirinktas paskolos variantas – vienas iš paskolos sumos, paskolos termino ir paslaugos mokesčio derinių, siūlomų interneto svetainėje (b. l. 9–22). Vartojimo kredito sutarties bendrosios dalies 9.1 punkte nurodyta, jeigu pasibaigus kredito grąžinimo terminui kredito gavėjas negrąžina kredito davėjui kredito ar jo dalies ir/ar nesumoka palūkanų ar jų dalies, taip pat jeigu suėjus mokėjimo grafike nurodytam periodinės įmokos mokėjimo terminui, kredito gavėjas nesumoka periodinės įmokos ar jos dalies, jis įsipareigoja atlyginti kredito davėjui nuostolius. Nuostoliai patiriami ir skaičiuojami už kiekvieną mokėjimo termino praleidimo dieną ir yra ne mažesni, nei už kreditą mokamų palūkanų norma per dieną nuo laiku nesumokėtos sumos (b. l. 15).
Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, šiai paskolos sutarčiai taikomas LR Vartojimo kredito įstatymas (toliau – VKĮ), įsigaliojęs 2011-04-01 (2010-12-23 Nr. XI-1253). VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pavėluotų įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 proc. pradelstos mokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. VKĮ 21 straipsnio i dalyje nustatyta, kad bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyros. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumcija, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 200 procentų. Priežiūros institucija pagal vartojimo kredito gavėjo prašymą, pateiktą šio įstatymo 29 straipsnyje nustatyta tvarka, arba teismas, įvertinęs šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, kreditoriaus išlaidas, vartojimo kredito sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes, gali sumažinti bendrą vartojimo kredito kainą (VKĮ 22 str. 3 d.). VKĮ 2 straipsnio 2 dalyje yra apibrėžta Bendrosios vartojimo kredito kainos sąvoka – tai visos išlaidos, įskaitant palūkanas, komisinius mokesčius ir bet kuriuos kitus su vartojimo kredito sutartimi susijusius mokesčius (vartojimo kredito sutarties sudarymo, administravimo, pakeitimo, nutraukimo ir kitus su vartojimo kredito sutarties sudarymu bei vykdymu susijusius mokesčius), kuriuos vartojimo kredito gavėjas turi sumokėti ir kurie yra žinomi vartojimo kredito davėjui, išskyrus atlyginimą notarui. Į bendrą vartojimo kredito kainą taip pat įskaičiuojami sąskaitos, kurioje registruojamos mokėjimo operacijos ir vartojimo kredito lėšų išmokėjimas, administravimo mokesčiai, nebent sąskaitos atidarymas yra neprivalomas ir sąskaitos administravimo mokesčiai buvo aiškiai atskirai nurodyti vartojimo kredito sutartyje arba bet kurioje kitoje su vartotoju sudarytoje sutartyje; mokėjimo priemonių, skirtų mokėjimo operacijoms ir vartojimo kredito lėšoms išmokėti, išlaidos; kitos su mokėjimo operacijomis susijusios išlaidos; su vartojimo kredito sutartimi susijusių papildomų paslaugų išlaidos, pavyzdžiui, draudimo įmokos, jei privaloma sudaryti su vartojimo kredito sutartimi susijusią papildomų paslaugų teikimo sutartį, siekiant gauti vartojimo kreditą skelbiamomis sąlygomis. Fiksuotoji vartojimo kredito palūkanų norma – tai vartojimo kredito davėjo ir vartojimo kredito gavėjo susitarta viena vartojimo kredito palūkanų norma, nustatyta visai vartojimo kredito sutarties trukmei (VKĮ 2 str. 5 d.).
Nagrinėjamu atveju bendra vartojimo kredito kainos metinė norma sudarė 246,35 proc., o fiksuotoji palūkanų norma visai kredito sutarties galiojimo trukmei sudarė 130,79 proc. Apeliantas teigia, kad fiksuotoji palūkanų norma visai kredito sutarties galiojimo trukmei sudarė 130,79 proc., t.y. neviršijo maksimalios 200 procentų bendros vartojimo kredito kainos metinės normos, todėl darytina išvada, kad jis yra exspressis verdis leidžiamas pagal minėtą įstatymą ir negali būti netaikomas.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie apelianto argumentai atmestini, nes yra lyginamos skirtingo turinio normos. Kaip jau buvo minėta, kredito sutarties šalys sutarties bendrosios dalies 9.1. punkte konkrečiai susitarė, kad pasibaigus kredito grąžinimo terminui kredito gavėjui negrąžinus kredito ar jo dalies, jis įsipareigoja kredito gavėjui atlyginti nuostolius, kurie yra ne mažesni nei už kreditą mokamų palūkanų norma per dieną nuo laiku nesumokėtos sumos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, minėtos palūkanos atlieka mokėjimo (atlyginimo už naudojimąsi suteiktu kreditu) funkciją.
Žemesnės instancijos teismas
Vartojimo kredito sutarties šalių, t. y. vartojimo kredito davėjo ir vartojimo kredito gavėjo, teisė susitarti dėl netesybų dydžio yra ribojama specialiuoju įstatymu nustatant maksimalų neįrodinėtinų kreditoriaus nuostolių dydį - VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta nuostata, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną ir jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Šia VKĮ norma siekiama sukurti teisinį aiškumą dėl vartojimo kredito gavėjo civilinės atsakomybės apimties, nes netesybos riboja prievolę pažeidusios šalies atsakomybę VKĮ nustatyta ir iš anksto žinoma pinigų suma. VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje nustatytas 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną dydis taikytinas visų formų netesyboms - ir delspinigiams, ir baudoms. Teismo vertinimu, VKĮ nustatytas netesybų dydžio apribojimas taip pat turėtų būti taikomas kompensacinių ar mokėjimo palūkanų, mokamų vartojimo kredito sutarties nevykdymo atveju, dydžiui.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2012, konstatuota, kad palūkanos, kurios mokamos tik esant sutarties pažeidimui, savo esme yra ne palūkanos, bet sutartinės netesybos (CK 6.71 straipsnis). Tokį teisės aiškinimą patvirtina ir viešai skelbiama Priežiūros tarnybos prie Lietuvos banko pozicija „Dėl Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo nuostatų, susijusių su vartojimo kredito gavėjo finansinių įsipareigojimų nevykdymo laiku, taikymo“, patvirtinta Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2013 m. vasario 5 d. sprendimu Nr. 241-26.
CK 6.872 str. 2 d. numatyta, kad jeigu šalys nėra susitarusios kitaip, palūkanos mokamos kas mėnesį iki paskola bus grąžinta, todėl taikant sisteminį teisės normų aiškinimą, prieš tai minėta įstatymo nuostata vertinama kaip bendroji norma specialiosios VKĮ 11 straipsnio 8 dalies normos atžvilgiu. Pagal trumpalaikio kredito sutartį nustatytos metinės paskolos palūkanų 130,79 procentų normos taikymas pasibaigus kredito grąžinimo laikui neatitiktų protingumo ir sąžiningumo principų, nes nagrinėjamu atveju ieškovas dėl skolos priteisimo kreipėsi praėjus daugiau kaip dviem metams po kredito grąžinimo termino. Ieškovas turėtų teisę prisiteisti faktinius nuostolius, jei įrodytų žalos dydį ir priežastinį ryšį, tačiau, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas kreditorius privalėjo įrodyti nuostolius, tačiau tokių įrodymų teismui nepateikė. Ieškovas neįrodinėjo aplinkybės, kad jam trūko pinginių išteklių kreditavimui ir dėl to buvo klientų, kuriems nebuvo suteikti prašomi kreditai.
Apeliantas prašo priteisti jo turėtas teisinės pagalbos išlaidas pirmosios instancijos teisme 677 Lt. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 18 d. papildomu sprendimu yra priteista iš atsakovo ieškovo naudai 412,70 Lt teisinės pagalbos išlaidų, turėtų pirmosios instancijos teisme, kas sudaro proporcingai teismo patenkintų ieškinio reikalavimų daliai (b. l. 43–44).
Įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes, teismas kitus apeliacinio skundo argumentus ginčo atveju laiko teisiškai nereikšmingais ir dėl jų nepasisako bei sprendžia, kad skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jis paliekamas nepakeistu, o ieškovo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.