- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-09-11
- Bylos Nr.
- 2A-2166-656/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-04310-2014-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Andrius Ignotas
- Ieškovas
- UAB „Minibank“
- Atsakovas
- T. S.
- Kategorijos
- 63.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 116.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Andrius Ignotas
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo (apelianto) UAB „Minibank“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Minibank“ ieškinį atsakovui T. S. dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 654 Lt skolos (600 Lt ir 54 Lt palūkanų), 248,40 Lt nuostolių, 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 54 Lt žyminio mokesčio. Ieškovas nurodė, kad 2012-01-27 atsakovui suteikė 600 Lt kreditą 30 dienų laikotarpiui mokant fiksuotas 109,50 proc. metinines palūkanas. Atsakovas kredito negrąžino ir palūkanų nemokėjo. Ieškovas prašė priimti sprendimą už akių, jeigu atsakovė nepateiks atsiliepimo į ieškinį. Atsakovas teismo nustatytu terminu ir tvarka atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
Teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. kovo 28 d. priėmė sprendimą už akių atsakovo atžvilgiu. Teismas priteisė iš atsakovo T. S. 600 Lt skolą, 54 Lt palūkanas, 9,81 Lt nuostolius, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2014-02-12 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir 494,21 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovo UAB „Minibank“ naudai, likusioje dalyje ieškinį atmetė.
Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju atsakovui kilo prievolė mokėti skolą, palūkanas ir delspinigius pagal vartojimo kredito sutartį. Pagal CK 6.38 straipsnį prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nėra, - vadovaujantis protingumo kriterijais. Vadovaujntis CK 6.63 straipsnio 2 punktu skolininkas laikomas pažeidusiu prievolę, kai skolininkas praleidžia prievolės įvykdymo terminą. CK 6.256 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sutartinės atsakomybės samprata - kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnis). Atsakovas savo pareigos grąžinti kreditą nevykdė, todėl ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo 600 Lt kreditą su palūkanomis yra pagrįstas, todėl tenkintinas.
CK 6.872 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Šalių sudarytoje Sutartyje įtvirtinta, kad metinė paskolos palūkanų norma yra 109,50 procentų. Minėtos palūkanos atlieka mokėjimo (atlyginimo už naudojimąsi suteiktu kreditu) funkciją. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovo prašymas priteisti iš atsakovo 54 Lt palūkanų yra teisėtas ir pagrįstas, todėl tenkintinas visiškai.
Teismas ex officio imasi vartotojo, kaip silpnesniosios sandorio šalies, interesų pažeidimo apsaugos. Ieškovas prašo priteisti iš atsakovo 248,40 Lt nuostolių. Iš Vartojimo kredito sutarties 9.1. p. nuostatų darytina išvada, kad ieškovo naudai sutartyje numatyti „nuostoliai“, kurių nei atsiradimo faktas, nei realus atsiradimas ateityje yra neįrodinėtini, yra ne kas kita kaip sutartinės netesybos tik pavadintos kitu pavadinimu. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalimi, kompensacinių mokėjimų (netesybų ar kompensacinių palūkanų), neatsižvelgiant į jų pavadinimą sutartyje, dydis negali viršyti 0,05 procento už kiekvieną pradelstą dieną. Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką bei Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo nuostatas sprendžia, kad tinkami ir protingi būtų 0,05 procento dydžio delspinigiai už kiekvieną uždelstą dieną, kurie sudarytų 9,81 Lt (109 Lt * 0,05 proc. * 180). Todėl siekiant užtikrinti prievolės šalių interesų pusiausvyrą, ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo 248,40 Lt netesybų tenkintinas iš dalies, priteisiant iš atsakovo 9,81 Lt netesybų sumą.
Apeliacinio skundo argumentai
Ieškovas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalį, kurioje priteista 9,81 Lt nuostolių priteisiant iš atsakovo 248,40 Lt nuostolius. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas sutartyje numatytus ieškovo nuostolius nepagrįstai vertino kaip sutartines netesybas tik kitu pavadinimu. Teismo teisė mažinti palūkanas kyla iš CK 6.37 str. 3 d. nuostatų pagal kurias šalių susitarimas dėl palūkanų privalo neprieštarauti įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams. Netesybos gali būti mažinamos, kai jos neprotingai didelės arba kai pagrindinė prievolė iš dalies įvykdyta.Vartojimo kredito šalys susitarė, kad pažeidusi prievolės įvykdymo terminą šalis privalo mokėti ne mažesnius, nei už kreditą mokamų palūkanų norma per dieną nuostolius už naudojimosi UAB „Minibank“ piniginėmis lėšomis nuo laiku negrąžintos pinigų sumos už kiekvieną uždelstą dieną. Atsakovui laiku grąžinus 600 Lt paskolą su palūkanomis, ieškovas šiuos pinigus būtų investavęs į vykdomą veiklą - šią sumą paskolinęs kitam klientui. Ieškovas už 138 dienas patyrė 248 Lt nuostolius. Teismo sprendimu ieškovui suteikiama teisė atlyginti mažesnius nuostolius negu buvo mokamos sutartyje nustatytos palūkanos ir tai prieštarauja sąžiningumo ir protingumo principams. Ieškovas reikalauja priteisti nuotolius, atitinkančius mokėjimo palūkanų dydį ir esmę, tik už 138 dienas, o ne už visą laikotarpį iki paskolos grąžinimo, nors tokią teisę turėtų.Teismas paskaičiuodamas nuostolių sumą klaidingai nurodė pradinę skolą – 109 Lt, nes turi būti 600 Lt, todėl, atitinkamai, teismo apskaičiuoti nuostoliai turėjo būti 54 Lt, o ne 9,81 Lt.Atsakovas buvo įsipareigojęs mokėti ieškovui 109,5 procentų dydžio metines palūkanas ir tai neprieštarauja LR Vartojimo kredito įstatymo 21 str., kuris nustato, kad bendra kredito kaina negali viršyti 200 procentų. Ieškovas reikalauja ir atsakovo ne netęsybų, bet atlyginimo už naudojimąsi pinigais (mokėjimo palūkanų). LR Vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d. neriboja ieškovo teisės reikalauti, kad atsakovas, laiku negrąžinęs paskolos, atlygintų ieškovo nuostolius už tolimesnį naudojimąsi kreditu. Ieškovas turėjo teisę reikalauti kompensacinių palūkanų, tačiau jų nereikalavo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teismas teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 329 str.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Apeliaciniame skunde keliamas klausimas, ar teismas gali ex oficcio mažinti vartojimo kredito sutartyje šalių susitarimu nustatytą nuostolių už laiku negražintą kreditą dydį, kurį pagal kredito sutartį sudarė metinė paskolos palūkanų 109,50 procentų norma, iki 0,05 procentų netesybų per dieną. Apelianto argumentai, kad toks netesybų sumažinimas reiškia nesąžiningą kredito gavėjo sąlygų palengvinimą po to, kai jis laiku negrąžina kredito, neatitinka CK nuostatų apie sutarties vykdymo privalomumą ir pareigą mokėti palūkanas už naudojimąsi paskolos pinigais iki pat paskolos grąžinimo, prieštarauja imperatyvioms specialaus įstatymo nuostatoms.
Šiai paskolos sutarčiai taikomas LR Vartojimo kredito įstatymas (toliau – VKĮ), įsigaliojęs 2011-04-01 (2010-12-23 Nr. XI-1253). VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pavėluotų įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 proc. pradelstos mokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. VKĮ 21 straipsnyje “Bendrai vartojimo kredito kainai taikomi reikalavimai” nustatyta: „Bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyros. 2. Preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 200 procentų. 3. Priežiūros institucija pagal vartojimo kredito gavėjo prašymą, pateiktą šio įstatymo 29 straipsnyje nustatyta tvarka, arba teismas, įvertinęs šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, kreditoriaus išlaidas, vartojimo kredito sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes, gali sumažinti bendrą vartojimo kredito kainą“. VKĮ 2 straipsnyje apibrėžta, kad sąvoka „Bendra vartojimo kredito kaina” – tai „visos išlaidos, įskaitant palūkanas, komisinius mokesčius ir bet kuriuos kitus su vartojimo kredito sutartimi susijusius mokesčius (vartojimo kredito sutarties sudarymo, administravimo, pakeitimo, nutraukimo ir kitus su vartojimo kredito sutarties sudarymu bei vykdymu susijusius mokesčius), kuriuos vartojimo kredito gavėjas turi sumokėti ir kurie yra žinomi vartojimo kredito davėjui, išskyrus atlyginimą notarui. Į bendrą vartojimo kredito kainą taip pat įskaičiuojami sąskaitos, kurioje registruojamos mokėjimo operacijos ir vartojimo kredito lėšų išmokėjimas, administravimo mokesčiai, nebent sąskaitos atidarymas yra neprivalomas ir sąskaitos administravimo mokesčiai buvo aiškiai atskirai nurodyti vartojimo kredito sutartyje arba bet kurioje kitoje su vartotoju sudarytoje sutartyje; mokėjimo priemonių, skirtų mokėjimo operacijoms ir vartojimo kredito lėšoms išmokėti, išlaidos; kitos su mokėjimo operacijomis susijusios išlaidos; su vartojimo kredito sutartimi susijusių papildomų paslaugų išlaidos, pavyzdžiui, draudimo įmokos, jei privaloma sudaryti su vartojimo kredito sutartimi susijusią papildomų paslaugų teikimo sutartį, siekiant gauti vartojimo kreditą skelbiamomis sąlygomis.“ Fiksuotoji vartojimo kredito palūkanų norma –tai „vartojimo kredito davėjo ir vartojimo kredito gavėjo susitarta viena vartojimo kredito palūkanų norma, nustatyta visai vartojimo kredito sutarties trukmei“. Teismo vertinimu, į bendrą vartojimo kredito kainą neįtrauktos procentinės netesybos (sutartiniai nuostoliai), kurie turėtų būti mokami laiku negrąžinus kredito.
Nagrinėjamu atveju bendra vartojimo kredito kainos metinė norma sudarė 185,34 proc., o fiksuotoji palūkanų norma visai kredito sutarties galiojimo trukmei sudarė 109,50 proc. Apeliantas teigia, kad fiksuotoji palūkanų norma visai kredito sutarties galiojimo trukmei sudarė 109,50 proc., t.y. neviršijo maksimalios 200 procentų bendros vartojimo kredito kainos metinės normos. Teismo vertinimu, šis argumentas atmestinas, nes lyginamos skirtingo turinio normos.
Kredito sutarties šalys sutarties 9.1. papunktyje konkrečiai susitarė, kad pasibaigus kredito grąžinimo terminui kredito gavėjui negrąžinus kredito ar jo dalies, jis įsipareigoja kredito gavėjui atlyginti nuostolius, kurie yra ne mažesni nei už kreditą mokamų palūkanų norma per dieną nuo laiku nensumokėtos sumos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, minėtos palūkanos atlieka mokėjimo (atlyginimo už naudojimąsi suteiktu kreditu) funkciją. Teismas mažindamas netęsybas iki 0,05 procentų per dieną faktiškai sumažino atsakovui fiksuotą palūkanų normą negrąžinto kredito sumai nuo 109,50 proc. iki 18,25 proc.
Vartojimo kredito sutarties šalių, t. y. vartojimo kredito davėjo ir vartojimo kredito gavėjo, teisė susitarti dėl netesybų dydžio yra ribojama specialiuoju įstatymu nustatant maksimalų neįrodinėtinų kreditoriaus nuostolių dydį - VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta nuostata, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną ir jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Šia VKĮ norma siekiama sukurti teisinį aiškumą dėl vartojimo kredito gavėjo civilinės atsakomybės apimties, nes netesybos riboja prievolę pažeidusios šalies atsakomybę VKĮ nustatyta ir iš anksto žinoma pinigų suma. VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje nustatytas 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną dydis taikytinas visų formų netesyboms - ir delspinigiams, ir baudoms. Teismo vertinimu, VKĮ nustatytas netesybų dydžio apribojimas taip pat turėtų būti taikomas kompensacinių palūkanų, mokamų vartojimo kredito sutarties nevykdymo atveju, dydžiui.
Tokį aiškinimą patvirtina ir viešai skelbiama Priežiūros tarnybos prie Lietuvos banko pozicija „Dėl Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo nuostatų, susijusių su vartojimo kredito gavėjo finansinių įsipareigojimų nevykdymo laiku, taikymo“, patvirtinta Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2013 m. vasario 5 d. sprendimu Nr. 241-26, ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2012, kurioje konstatuota, kad „palūkanos, kurios mokamos tik esant sutarties pažeidimui, savo esme yra ne palūkanos, bet sutartinės netesybos." Taigi kompensacinių mokėjimų (netesybų ar kompensacinių palūkanų), neatsižvelgiant į jų pavadinimą sutartyje, dydis negali viršyti 0,05 procento už kiekvieną pradelstą dieną. VKĮ 11 straipsnio 8 dalies antrasis sakinys nustato, kad jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Teismas daro išvadą, vartojimo kredito gavėjo atsakomybė ribojama VKĮ nustatytu dydžiu (0,05 proc. per dieną) ir į šią atskirai neįrodinėtiną sumą turi būti įskaičiuojami visi vartojimo kredito davėjo patiriami nuostoliai.
Apeliantas pagrįstai nurodė, kad teismas paskaičiuodamas nuostolių dydį klaidingai pradinę skolą, kurios pagrindu skaičiuojami nuostoliai, nurodė 109 Lt (109 Lt * 0,05 proc. * 180 d. = 9.81 Lt). Nuostoliai turėjo būti skaičiuojami nuo 600 Lt negrąžinto kredito sumos (600 Lt - 0,05 proc. * 180 d. = 54 Lt), todėl šiuo pagrindu priteista nuostolių suma didinama iki 54 Lt.
Teismo priteistą sumą padidinus nuo 663,81 Lt iki 708 Lt ieškinio patenkinimo proporcija sudaro 78 procentus, todėl ieškovui priteisiama 584 Lt bylinėjimosi išlaidų (749 Lt x 78 proc.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 28 d. sprendimą ir rezoliucinės dalies antrą pastraipą išdėstyti sekančiai:
„Priteisti iš atsakovo T. S. 600 Lt kreditą, 54 Lt palūkanas, 54 Lt nuostolius, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2014-02-12 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir 584 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovo UAB „Minibank“ naudai, likusioje dalyje ieškinį atmesti.“
Likusioje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.