- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-09-24
- Bylos Nr.
- 2A-2208-656/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-04371-2014-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Andrius Ignotas
- Ieškovas
- UAB „Minibank“
- Atsakovas
- G. J.
- Kategorijos
- 63.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 116.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Andrius Ignotas
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo (apelianto) UAB „Minibank“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Minibank“ ieškinį atsakovui G. J. dėl skolos priteisimo
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 545 Lt skolos, 30 Lt nuostolių, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 677 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Ieškovas nurodė, kad 2012-05-07 atsakovui suteikė 500 Lt kreditą 30 dienų laikotarpiui mokant fiksuotas 109,50 proc. metinines palūkanas. Atsakovas kredito negrąžino ir palūkanų nemokėjo. Ieškovas prašė priimti sprendimą už akių, jeigu atsakovė nepateiks atsiliepimo į ieškinį. Atsakovas teismo nustatytu terminu ir tvarka atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
Teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. kovo 26 d. priėmė sprendimą už akių atsakovo atžvilgiu. Teismas priteisė ieškovui 545 Lt skolos, 5 Lt nuostolių, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos 550 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014 m. vasario 17 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 172 Lt bylinėjimosi išlaidų, likusioje dalyje ieškinį atmetė.
Teismas nusprendė, kad atsakovas neįvykdė kredito grąžinimo ieškovui prievolės. Ieškovas teisėtai ir pagrįstai reikalauja įvykdyti prievolę, todėl atlikus formalų byloje esančių įrodymų tyrimą, yra pagrindas priteisti iš atsakovo ieškovo naudai 545 Lt (500 Lt negrąžinto kredito, 45 Lt nesumokėtų palūkanų) skolos. Teismas šalių sudarytą vartojimo kredito sutartį kvalifikavo kaip vartojimo. Nurodė, kad teismo ex officio taikoma padidinta vartotojų teisių ir teisėtų interesų apsauga. Šalys pirmiau nurodytos vartojimo kredito sutarties 9.1 punktu susitarė, kad atsakovas atlygins nuostolius ieškovei, jeigu atsakovas, pasibaigus kredito grąžinimo terminui, laiku negrąžins kredito ar nesumokės jo dalies ir/ar palūkanų. Ieškovas paskaičiavo 30 Lt nuostolių, kurių nei atsiradimo faktas, nei realus atsiradimas ateityje yra neįrodinėtini, todėl jie yra ne kas kita kaip sutartinės netesybos. Kompensacinių mokėjimų (netesybų ar kompensacinių palūkanų), neatsižvelgiant į jų pavadinimą sutartyje, dydis negali viršyti 0,05 procento už kiekvieną pradelstą dieną. Dėl to teismas nusprendė, kad prašomi priteisti nuostoliai yra nepagrįstai dideli (109,50 proc. metinės palūkanos), pažeidžia teisės normoje nustatytą minimalų vartotojų teisių apsaugos standartą, todėl mažintini iki 0,05 proc. Ieškovas nurodo, kad nuostoliai buvo patiriami ir skaičiuojami už dvidešimt dienų, todėl jai iš atsakovo priteistina 5 Lt (500 x 0,05 : 100 x 20) nuostolių suma. Teismas, vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 1 dalimi, priteisė ieškovui iš atsakovo 5 proc. dydžio metinės palūkanos nuo priteistos 550 (545+5) Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2014 m. vasario 17 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, vertindamas nagrinėjamos bylos sudėtingumą (nebuvo sprendžiami nauji teisės taikymo klausimai, ieškinys išnagrinėtas priimant sprendimą už akių), UAB „Ekonomistas“ darbo ir laiko sąnaudas, teisinių paslaugų pobūdį, pareikšto reikalavimo dydį, atsižvelgdamas į patvirtintus rekomenduojamus maksimalius advokato užmokesčio už teikiamą teisinę pagalbą civilinėse byloje dydžius, konstatavo, kad ieškovei iš atsakovo priteistina išlaidų už teisines paslaugas apmokėti suma mažintina nuo 605 Lt iki 100 Lt. Iš viso ieškovei iš atsakovo priteisė 172 (100+72) Lt bylinėjimosi išlaidų (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 9 punktas, 93 straipsnio 1 dalis).
Apeliacinio skundo argumentai
Ieškovas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalį, kurioje priteista 5 Lt nuostolių ir 72 Lt bylinėjimosi išlaidų, priteisiant iš atsakovo 30 Lt nuostolius ir 677 Lt bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidų. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Vartojimo kredito sutarties 9.1. punkte šalys susitarė, kad pažeidusi prievolės įvykdymo terminą šalis privalo mokėti ne mažesnius, nei už kreditą mokamų palūkanų norma per dieną nuostolius už naudojimosi UAB „Minibank“ piniginėmis lėšomis nuo laiku negrąžintos pinigų sumos už kiekvieną uždelstą dieną. Atsakovui laiku grąžinus 500 Lt paskolą su palūkanomis, ieškovas šiuos pinigus būtų investavęs į vykdomą veiklą - šią sumą paskolinęs kitam klientui. Ieškovas patyrė realius 30 Lt nuostolius. Teismo sprendimu ieškovui suteikiama teisė atlyginti mažesnius nuostolius negu buvo mokamos sutartyje nustatytos palūkanos ir tai prieštarauja sąžiningumo ir protingumo principams. Ieškovas reikalauja priteisti nuotolius, atitinkančius mokėjimo palūkanų dydį ir esmę, tik už 20 dienų, o ne už visą laikotarpį iki paskolos grąžinimo, nors tokią teisę turėtų.Atsakovas buvo įsipareigojęs mokėti ieškovui 109,5 procentų dydžio metines palūkanas ir tai neprieštarauja LR Vartojimo kredito įstatymo 21 str., kuris nustato, kad bendra kredito kaina negali viršyti 200 procentų. Ieškovas reikalauja ir atsakovo ne netęsybų, bet atlyginimo už naudojimąsi pinigais (mokėjimo palūkanų). LR Vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d. neriboja ieškovo teisės reikalauti, kad atsakovas, laiku negrąžinęs paskolos, atlygintų ieškovo nuostolius už tolimesnį naudojimąsi kreditu. Tokios nuomonės laikosi Lietuvos banko Priežiūros tarnyba savo konsultacijoje. Ieškovas turėjo teisę reikalauti kompensacinių palūkanų, tačiau jų nereikalavo.CK 6.872 str. 2 d. numato, kad „jeigu šalys nėra susitarusios kitaip, tokios palūkanos mokamos iki paskola bus grąžinta.“ Kredito grąžinimo termino praleidimas neatleidžia nuo pareigos mokėti mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas.Teismas nepagrįstai priteisė tik dalį bylinėjimosi išlaidų. Vien sprendimo už akių priėmimas nesudaro pagrindo mažinti realiai patirtų bylinėjimosi išlaidų. Nėra teisinių paslaugų įmonės, kuri paruoštų tokio pobūdžio ieškinį už 100 Lt. Prašoma priteisti suma yra penkis kartus mažesnė už Lietuvos advokatūros 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintus rekomenduojamus maksimalius advokato užmokesčio už teikiamą teisinę pagalbą civilinėse byloje dydžius.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teismas teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 329 str.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Apeliaciniame skunde keliamas klausimas, ar teismas gali ex officio mažinti vartojimo kredito sutartyje šalių susitarimu nustatytą nuostolių už laiku negražintą kreditą dydį, kurį pagal kredito sutartį sudarė metinė paskolos palūkanų 109,50 procentų norma, iki 0,05 procentų netesybų per dieną. Apelianto argumentai, kad toks netesybų sumažinimas reiškia nesąžiningą kredito gavėjo sąlygų palengvinimą po to, kai jis laiku negrąžina kredito, neatitinka CK nuostatų apie sutarties vykdymo privalomumą ir pareigą mokėti palūkanas už naudojimąsi paskolos pinigais iki pat paskolos grąžinimo, prieštarauja imperatyvioms specialaus įstatymo nuostatoms.
Šiai paskolos sutarčiai taikomas LR Vartojimo kredito įstatymas (toliau – VKĮ), įsigaliojęs 2011-04-01 (2010-12-23 Nr. XI-1253). VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pavėluotų įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 proc. pradelstos mokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. VKĮ 21 straipsnyje “Bendrai vartojimo kredito kainai taikomi reikalavimai” nustatyta: „Bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyros. 2. Preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 200 procentų. 3. Priežiūros institucija pagal vartojimo kredito gavėjo prašymą, pateiktą šio įstatymo 29 straipsnyje nustatyta tvarka, arba teismas, įvertinęs šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, kreditoriaus išlaidas, vartojimo kredito sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes, gali sumažinti bendrą vartojimo kredito kainą“. VKĮ 2 straipsnyje apibrėžta, kad sąvoka „Bendra vartojimo kredito kaina” – tai „visos išlaidos, įskaitant palūkanas, komisinius mokesčius ir bet kuriuos kitus su vartojimo kredito sutartimi susijusius mokesčius (vartojimo kredito sutarties sudarymo, administravimo, pakeitimo, nutraukimo ir kitus su vartojimo kredito sutarties sudarymu bei vykdymu susijusius mokesčius), kuriuos vartojimo kredito gavėjas turi sumokėti ir kurie yra žinomi vartojimo kredito davėjui, išskyrus atlyginimą notarui. Į bendrą vartojimo kredito kainą taip pat įskaičiuojami sąskaitos, kurioje registruojamos mokėjimo operacijos ir vartojimo kredito lėšų išmokėjimas, administravimo mokesčiai, nebent sąskaitos atidarymas yra neprivalomas ir sąskaitos administravimo mokesčiai buvo aiškiai atskirai nurodyti vartojimo kredito sutartyje arba bet kurioje kitoje su vartotoju sudarytoje sutartyje; mokėjimo priemonių, skirtų mokėjimo operacijoms ir vartojimo kredito lėšoms išmokėti, išlaidos; kitos su mokėjimo operacijomis susijusios išlaidos; su vartojimo kredito sutartimi susijusių papildomų paslaugų išlaidos, pavyzdžiui, draudimo įmokos, jei privaloma sudaryti su vartojimo kredito sutartimi susijusią papildomų paslaugų teikimo sutartį, siekiant gauti vartojimo kreditą skelbiamomis sąlygomis.“ Fiksuotoji vartojimo kredito palūkanų norma – tai „vartojimo kredito davėjo ir vartojimo kredito gavėjo susitarta viena vartojimo kredito palūkanų norma, nustatyta visai vartojimo kredito sutarties trukmei“. Teismo vertinimu, į bendrą vartojimo kredito kainą neįtrauktos procentinės netesybos (sutartiniai nuostoliai), kurie turėtų būti mokami laiku negrąžinus kredito.
Nagrinėjamu atveju bendra vartojimo kredito kainos metinė norma sudarė 185,34 proc., o fiksuotoji palūkanų norma visai kredito sutarties galiojimo trukmei sudarė 109,50 proc. Apeliantas teigia, kad fiksuotoji palūkanų norma visai kredito sutarties galiojimo trukmei sudarė 109,50 proc., t.y. neviršijo maksimalios 200 procentų bendros vartojimo kredito kainos metinės normos. Teismo vertinimu, šis argumentas atmestinas, nes lyginamos skirtingo turinio normos.
Kredito sutarties šalys sutarties 9.1. papunktyje konkrečiai susitarė, kad pasibaigus kredito grąžinimo terminui kredito gavėjui negrąžinus kredito ar jo dalies, jis įsipareigoja kredito gavėjui atlyginti nuostolius, kurie yra ne mažesni nei už kreditą mokamų palūkanų norma per dieną nuo laiku nensumokėtos sumos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, minėtos palūkanos atlieka mokėjimo (atlyginimo už naudojimąsi suteiktu kreditu) funkciją. Teismas mažindamas netęsybas iki 0,05 procentų per dieną faktiškai sumažino atsakovui fiksuotą metinių palūkanų normą negrąžinto kredito sumai nuo 109,50 proc. iki 18,25 proc.
Vartojimo kredito sutarties šalių, t. y. vartojimo kredito davėjo ir vartojimo kredito gavėjo, teisė susitarti dėl netesybų dydžio yra ribojama specialiuoju įstatymu nustatant maksimalų neįrodinėtinų kreditoriaus nuostolių dydį - VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta nuostata, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną ir jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Šia VKĮ norma siekiama sukurti teisinį aiškumą dėl vartojimo kredito gavėjo civilinės atsakomybės apimties, nes netesybos riboja prievolę pažeidusios šalies atsakomybę VKĮ nustatyta ir iš anksto žinoma pinigų suma. VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje nustatytas 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną dydis taikytinas visų formų netesyboms - ir delspinigiams, ir baudoms. Teismo vertinimu, VKĮ nustatytas netesybų dydžio apribojimas taip pat turėtų būti taikomas kompensacinių ar mokėjimo palūkanų, mokamų vartojimo kredito sutarties nevykdymo atveju, dydžiui.
Tokį teisės aiškinimą patvirtina ir viešai skelbiama Priežiūros tarnybos prie Lietuvos banko pozicija „Dėl Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo nuostatų, susijusių su vartojimo kredito gavėjo finansinių įsipareigojimų nevykdymo laiku, taikymo“, patvirtinta Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2013 m. vasario 5 d. sprendimu Nr. 241-26, ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2012, kurioje konstatuota, kad „palūkanos, kurios mokamos tik esant sutarties pažeidimui, savo esme yra ne palūkanos, bet sutartinės netesybos." Taigi kompensacinių mokėjimų (netesybų ar kompensacinių palūkanų), neatsižvelgiant į jų pavadinimą sutartyje, dydis negali viršyti 0,05 procento už kiekvieną pradelstą dieną. VKĮ 11 straipsnio 8 dalies antrasis sakinys nustato, kad jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Teismas daro išvadą, vartojimo kredito gavėjo atsakomybė ribojama VKĮ nustatytu dydžiu (0,05 proc. per dieną) ir į šią atskirai neįrodinėtiną sumą turi būti įskaičiuojami visi vartojimo kredito davėjo patiriami nuostoliai.
Taikant sisteminį teisės normų aiškinimą, CK 6.872 str. 2 d. norma numatanti, kad „jeigu šalys nėra susitarusios kitaip, tokios palūkanos mokamos iki paskola bus grąžinta“ vertinama kaip bendroji norma specialiosios VKĮ 11 straipsnio 8 dalies normos atžvilgiu. Pagal trumpalaikio kredito sutartį nustatytos metinės paskolos palūkanų 109,50 procentų normos taikymas pasibaigus kredito grąžinimo laikui neatitiktų protingumo ir sąžiningumo principų, nes nagrinėjamu atveju ieškovas dėl skolos priteisimo kreipėsi praėjus daugiau kaip pusantrų metų po kredito grąžinimo termino, o tai reiškia, kad kredito gavėjas turėtų sumokėti virš 150 procentų palūkanų. Ieškovas turėtų teisę prisiteisti faktinius nuostolius, jei įrodytų žalos dydį ir priežastinį ryšį. Ieškovas neįrodinėjo aplinkybės, kad jam trūko pinginių išteklių kreditavimui ir dėl to buvo klientų, kuriems nebuvo suteikti prašomi kreditai. Visiems žinoma aplinkybė yra tai, kad šiuo metu kreditavimui panaudotinų piniginių lėšų kaina (ūkio subjektams tiekiamų paskolų vidutinė palūkanų norma) yra daugelį kartų mažesnė už ieškovo nurodytas 109,50 procentų metines palūkanas.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovo prašomos priteisti teisinės pagalbos išlaidos yra žymiai mažesnės už Lietuvos advokatūros 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintus rekomenduojamus maksimalius advokato užmokesčio už teikiamą teisinę pagalbą civilinėse byloje dydžius, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai savo nuožiūra sumažino priteistą bylinėjimosi išlaidų sumą. Teismo vertinimu, nėra pagrindo ignoruoti ieškovo pateiktas teisinę pagalba teikusios UAB „Ekonomistas“ sąskaitas už teisinę pagalbą. Ieškinys patenkintas 96 procentų proporcija, todėl ieškovui iš atsakovo priteisiama 650 Lt bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnio 1- 3 dalys).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 26 d. sprendimą ir rezoliucinės dalies antrą pastraipą išdėstyti sekančiai:
„Priteisti ieškovui UAB „Minibank“ iš atsakovo G. J. 545 Lt (158 eurus) skolos, 5 Lt (1 eurą) nuostolių, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos 550 Lt (159 eurų) sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014 m. vasario 17 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 650 Lt (šimtą aštuoniasdešimt aštuonis eurus) bylinėjimosi išlaidų .“
Likusioje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.