Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis, 1A-6-606/2022

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2022-04-14
Bylos Nr.: 1A-6-606/2022
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-03150-2019-4
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Edita Lapinskienė, Dalia Kursevičienė, Linas Pauliukėnas
Nuteistasis: P. R.
Civilinis ieškovas: UAB „(duomenys neskelbtini)“

Kategorijos

1.2.14.6.1Turto pasisavinimas (BK 183 str. 1 d.)

Pranešėja Edita Lapinskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-6-606/2022

Teisėja Laimutė Venckuvienė Teisminio proceso Nr. 1-01-1-03150-2019-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.6.1.; 1.2.29.1.1(S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 14 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kursevičienės, Editos Lapinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Lino Pauliukėno,

sekretoriaujant Karolinai Gaubaitei, Danutei Klimašauskaitei,dalyvaujant prokurorui Kaziui Grigaičiui,nuteistajam P. R., jo gynėjai advokatei V. G.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. R. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2020 m. lapkričio 19 d. nuosprendžio, kuriuo P. R. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 183 straipsnio 1 dalį – 75 MGL (2 824,50 Eur) dydžio bauda;

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalį – 75 MGL (2 824,50 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, ir paskirta subendrinta galutinė bausmė – 75 MGL (2 824,50 Eur) dydžio bauda.

Iš P. R. priteista civiliniam ieškovui UAB „(duomenys neskelbtini)“ 7 192,53 Eur turtinei žalai atlyginti ir 968 Eur patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. P. R. nuteistas už tai, kad būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojas, ir pagal 2016 m. sausio 11 d. pasirašytą visiškos materialinės atsakomybės sutartį būdamas materialiai atsakingas asmuo, turėdamas tikslą pasisavinti jam patikėtą svetimą – UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą, 2017 m. spalio 27 d., apie 12 val., įmonės patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus G. J. už įmonės vardu iš B. R. ketinamą įsigyti žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), paėmė 4 000 eurų, skirtų sumokėti avansui už ketinamą įsigyti žemės sklypą, paėmė 2017 m. spalio 27 d. pinigų išmokėjimo kvitą, serija PIK Nr. 0099, po to tą pačią dieną, t. y. 2017 m. spalio 27 d., tikslus laikas ir vieta tyrimo metu nenustatyti, minėto kvito grafoje „Pinigus gavau“ pasirašė už B. R., tuo melagingai patvirtindamas, kad B. R. buvo perduoti 4 000 eurų, tačiau pinigų B. R. neperdavė ir tą pačią dieną, t. y. 2017 m. spalio 27 d., tikslus laikas tyrimo metu nenustatytas, įmonės patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), minėtą kvitą grąžino UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui G. J.. Taip suklastojo tikrą dokumentą, t. y. 2017 m. spalio 27 d. pinigų išmokėjimo kvitą, serija PIK Nr. 0099, ir pasisavino UAB „(duomenys neskelbtini)” priklausantį turtą – 4 000 eurų, padarydamas UAB „(duomenys neskelbtini)” 4 000 eurų turtinę žalą.

II. Apeliacinio skundo argumentai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis P. R. prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2020 m. lapkričio 19 d. nuosprendį ir jį išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

2.1. Apeliantas kategoriškai nesutinka su skundžiamame nuosprendyje nurodytais motyvais, kuriais grindžiama jo kaltė padarius nusikalstamas veikas, už kurias jis nuteistas. Nuteistojo P. R. teigimu, nagrinėdamas bylą, teismas privalėjo tiesiogiai ištirti visus bylos įrodymus (BPK 242 straipsnio 1 dalis) ir vertinti juos pagal savo vidinį įsitikinimą (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Kartu įstatymas imperatyviai nurodo, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje turėjo būti išdėstomi įrodymų įvertinimo (ir jų priimtinumo ar atmetimo aspektu) motyvai (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalies 3 punktas), t. y. įvertintas įrodymų patikimumas, prieštaravimų pašalinimas, sprendimo argumentavimas. Nurodo, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai suformuotą teismų praktiką BPK 1 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismą imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos visos bylos aplinkybės, BPK 20 straipsnio 5 dalis įpareigoja teismą įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų aplinkybių išnagrinėjimu.

2.2. Apeliantas nurodo, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą, jis parodė, jog pasirašius preliminarią žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį ir ją palikus pas notarą dėl pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties ruošimo, buvo sutarta, kad pagrindinė sutartis bus sudaroma po kelių mėnesių, tam, kad pardavėjai susirinktų reikiamus dokumentus, tarp jų ir pažymą iš Žemės tarnybos skyriaus. Vykstant miško žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandoriams, dokumentų suruošimu rūpinasi sklypo savininkai, o ne pirkėjai. Pažymi, kad tokių pažymų rinkimui jis net neturėjo jokio įgaliojimo, o būtent jis pasitikėjo pardavėju B. R., kuris jam nurodė, kad susirinks visus reikiamus dokumentus sandoriui.

2.3. Vertindamas liudytojo B. R. parodymus, apeliantas atkreipia dėmesį ir į jo duotus parodymus civilinėje byloje Nr. e2-88-351/2019, kurioje jis nurodė, kad nei jis, nei bendrasavininkiai jokių ketinimų parduoti mišką neturėjo ir neturi. Nuteistasis P. R. nurodė, kad jis į baudžiamąją bylą pateikė 2017 m. spalio 17 d. susirašinėjimą su A. T., iš jo matyti, jog A. T. kreipėsi į B. R. dėl būtent to paties miško pirkimo, ir liudytojui B. R. nebuvo naujiena, jog kažkas domisi jo mišku, iš susirašinėjimo matyti, jog B. R. kažkoks asmuo, pavarde „T.“, jau buvo pasiūlęs geresnę kainą. Iš to matyti, jog B. R. parodymai civilinėje byloje yra melagingi, nes jis nurodė, jog niekada neketino ir neketina parduoti miško, nors susirašinėjimas tokius jo parodymus paneigia. Pažymi, kad baudžiamojoje byloje apklaustas B. R. taip pat nurodė, kad niekada neketino parduoti miško sklypo, tačiau po šių parodymų, teismui parodžius jo susirašinėjimą su A. T., jis staiga jau prisiminė, kad gal kažkas ir buvo siūlęs nupirkti mišką, tačiau į juos nereagavo ir nekreipė dėmesio.

2.4. Nuteistojo nuomone, atsižvelgtina ir į tai, kad ikiteisminiame tyrime surinkti duomenys, kuriais pagrindžiamas kaltinimas, yra 2019 m. birželio 4 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada Nr. 11K-147(19), kurioje nurodyta, jog „Tikėtina, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ pinigų išmokėjimo kvite Serija PIK Nr. 0099, grafoje „Pinigus gavau“, už B. R. pasirašė P. R.“ ir 2018 m. gruodžio 11 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada Nr. 11-2612 (18), kurioje nurodyta, jog „2017-10-27 pinigų išmokėjimo kvite serija PIK Nr. 0099, eilutėje „Pinigus gavau“, pasirašė ne B. R.. Tokias išvadas specialistai pateikė pagal tuos pačius jiems pateiktus duomenis. Pagal rašysenos ekspertizių išvadų skalę – kategoriškai neigiama išvada duodama, kai palyginus tiriamuosius rankraštinius įrašus (parašus) ir lyginamuosius rašysenos (parašų) pavyzdžius, nustatoma nuolatinių besiskiriančių požymių visuma, leidžianti neabejotinai teigti, kad tiriamuosius rankraštinius įrašus (ar parašus) ir pavyzdžius parašė skirtingi asmenys, o tikėtina teigiama išvada duodama tada, kai tiriamoji rašysena (parašas) yra nepakankamai informatyvi, nekokybiška lyginamoji medžiaga arba jos per mažai, ir todėl nustatytieji sutampantys požymiai nesudaro požymių visumos aukštesnio lygio išvadai. Atkreipiamas dėmesys, jog tam pačiam tiriamajam objektui (pinigų priėmimo kvitui) ir pagal tą pačią lyginamąją medžiagą vienu atveju pateikė kategorišką išvadą, kitu atveju – tikėtiną. Pateikdama kategorišką išvadą, specialistė leidžia suprasti, kad tiriamieji parašai yra pakankami kategoriškai išvadai padaryti. Kai pateikdama tikėtiną išvadą, specialistė nurodė, kad tie patys parašai jau yra per trumpi, per paprasti, mažai informatyvūs, pasirašyti pamėgdžiojant kito asmens parašą, todėl jau nebepakankami kategoriškai išvadai kitu klausimu padaryti. Tokios specialistų išvados prieštarauja viena kitai, nes tas pats tiriamasis objektas vienu metu negali būti ir tinkamas, ir nepakankamas kategoriškoms išvadoms pateikti.

2.5. Remiantis Lietuvos Respublikos TM 2007-09-04 įsakymu Nr. 1R-327, patvirtintų Ekspertizių (tyrimų) atlikimo Lietuvos ekspertizės centre nuostatų 52 punktu, ekspertas (specialistas), atlikdamas ekspertizę (tyrimą) vadovaujasi specialiomis žiniomis, protingumo, sąžiningumo, nešališkumo principais, Lietuvos Respublikos įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais ekspertizių (tyrimų) atlikimą, bei LTEC kokybės vadybos sistemos reikalavimais. Tai reiškia, kad atliekant ekspertizes ar specialisto išvadas, privalu vadovautis ir tos ekspertizės atlikimo metodinėmis rekomendacijomis. Rašysenos ekspertizės atlikimo rekomendacijose yra nurodyta, kokie reikalavimai keliami pavyzdžių paruošimui. Rekomendacijose yra nurodyta, kad imant eksperimentinius parašų pavyzdžius neleistina, kad rašantysis kopijuotų tiriamąjį parašą. Apelianto teigimu, šiuo atveju imant eksperimentinius parašus iš jo, buvo pareikalauta pasirašyti kopijuojant pinigų priėmimo kvite, serija PIK Nr. 0099, esantį B. R. parašą, tačiau atrenkant B. R. parašų pavyzdžius, jie buvo atrinkti iš B. R. pateiktų dokumentų (transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties, studijų sutarties, pranešimo apie ketinimus kirsti mišką, banko sutarties).

2.6. Apeliantas nurodo, kad jo gynėja advokatė V. G. pateikė į baudžiamąją bylą prašymą paskirti pakartotinę P. R. ir B. R. rašysenos ekspertizę, kadangi prieš tai buvusios ekspertizės nebuvo atliktos tinkamai, gautos dvi viena kitai prieštaraujančios išvados, tačiau pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai atsisakė tenkinti prašymą. Teismui nusprendus netenkinti prašymo, gynėja prašė teismo iškviesti į posėdį ekspertizės išvadas surašiusius ekspertus, kad jie patvirtintų savo surašytas išvadas, tačiau teismas atsisakė tenkinti ir šį prašymą, taip užkirsdamas kelią kaltinamojo gynybai.

2.7. Apelianto tvirtinimu, tai, kad jis disponavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančiomis 4 000 Eur piniginėmis lėšomis, dar nereiškia, jog jis padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Jis nors ir buvo atsakingas už šias pinigines lėšas, tačiau byloje nesurinkus absoliučiai jokių tiesioginių įrodymų, patvirtinančių jo kaltę, jam negalėjo būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Pažymi, kad nuosprendyje nėra nurodyta absoliučiai jokių tiesioginių įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Apskritai visas nuosprendis yra paremtas prielaidomis ir, įvertinus skundžiamą teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu, yra teisinis pagrindas daryti išvadą, kad šioje byloje nesilaikyta bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Teismas padarė akivaizdžias įrodymų vertinimo taisyklių klaidas, ir todėl padarė klaidingas išvadas dėl jo kaltės, kadangi įrodymų tinkamai neįvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, nesusiejo jų į vientisą loginę grandinę, o kai kuriems įrodymams suteikė išskirtinę reikšmę, taip galbūt neįvertindamas kitų esminių įrodymų (parašo suklastojimo).

2.8. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visu bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas suponuoja reikalavimą indukuoti į šį procesą visas reikšmingas bylai aplinkybes, išnaudojant baudžiamojo proceso numatytas priemones joms gauti, permanentiškai sujungiant visus faktus į loginę visumą ir tik po to daryti apibendrinančias išvadas (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-424/2009, Nr. 2K-91/2010, 2K-307/2010, 2K-556/2010). Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, nė viena įrodymų rūšis neturi pranašumo prieš kitas ir visi įrodymai turi būti įvertinami bendra tvarka. Jeigu yra prieštaravimu tarp įrodymų (parodymų), teismas turi išanalizuoti visus įrodymus atskirai, juos palyginti tarpusavyje ir tuo atveju, jeigu esančių prieštaravimų nepavyksta pašalinti, teismas turi nurodyti motyvus, kodėl vienais įrodymais remiasi ir atmeta kitus. Nuosprendis turi būti pagrįstas įrodymais, ištirtais teisiamajame posėdyje, teismo išvados turi atitikti aplinkybes, nustatytas teisiamajame posėdyje, nuosprendis turi būti pagrįstas faktais, o ne prielaidomis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-220/2009).

2.9. Apelianto tvirtinimu, skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis paremtas išimtinai tik prielaidomis, nenurodant nei vieno tiesioginio įrodymo, pagrindžiančio jo kaltę. Šioje baudžiamojoje byloje jis turėjo įrodinėti, jog nepadarė nusikalstamos veikos, rinkti įrodymus, prašyti atlikti tam tikrus procesinius veiksmus, tačiau pirmosios instancijos teismas nurodė, jog byla yra vilkinama, todėl daugelis prašymų, kurie neabejotinai šalintų jo atsakomybę, buvo atmesti. Apkaltinamasis teismo nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo apkaltinančios teisiamą asmenį išvados turi būti pagristos, jeigu tokios padaromos, įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes.

2.10. Nuteistojo įsitikinimu, byloje surinktų kaltinančių faktinių duomenų (įrodymų) visuma nėra pakankama teisėtai ir pagrįstai konstatuoti, jog jis kaltinamajame akte aprašytu būdu suklastojo dokumentą ir pasisavino jam patikėtą turtą, ir dėl to yra kaltas dėl šios nusikalstamos veikos padarymo, todėl šiuo atveju teismui nebuvo jokio teisėto pagrindo jam priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Nesant kaltės ir padarinių, negalima kalbėti apie tiesioginį priežastinį ryšį, kuris yra nusikaltimo sudėties objektyviosios pusės būtinas požymis. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Šis principas įpareigoja, išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia, esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-315/2012, 2K-510/2012).

3. Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistasis, jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

5. Pažymėtina, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalimi, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas ir tikslumas. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, savo procesiniame dokumente neturi pareigos išsamiai aptarti kiekvieną neesminį apeliacinio skundo teiginį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

Žemesnės instancijos teismas

6. Apeliaciniu skundu nuteistasis P. R. prašo jį išteisinti, tvirtindamas, kad aplinkybė, jog jis disponavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančiomis 4 000 Eur piniginėmis lėšomis, dar nereiškia, jog jis padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Jis nors ir buvo atsakingas už šias pinigines lėšas, tačiau byloje nesurinkus absoliučiai jokių tiesioginių įrodymų, patvirtinančių jo kaltę, jam negalėjo būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Taip pat neigia suklastojęs pinigų išmokėjimo kvitą, tvirtindamas, kad šios aplinkybės nepatvirtina ir specialistų išvados, kurios prieštarauja viena kitai.

7. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką (BK 2 straipsnio 4 dalis). Pagal susiformavusią teismų praktiką, duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių neįmanoma pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-619/2012, 2K-232/2014, Nr. 2K-24/2014). Siekiant asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, turi būti surinkta pakankamai to asmens kaltę pagrindžiančių įrodymų. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jų pakankamumas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Taisyklės, pagal kurias nusprendžiama, kokie baudžiamojo proceso metu surinkti duomenys laikytini įrodymais, nustatytos BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse. BPK 20 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tai, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla, o 1, 3, 4 dalyse – kokius duomenis teismas gali pripažinti įrodymais. Teismas įrodymus įvertina pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas taisykles. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014, 2K-166-699/2018). Pažymėtina, kad ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė yra nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. BPK 20 straipsnio 5 dalies prasme svarbu, kad šie įrodymai būtų vertinami ne tik atskirai, bet ir jų visuma. Motyvai dėl įrodymų turi būti pagrįsti argumentuota visų įrodymų analize. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas suponuoja reikalavimą įvesti į šį procesą visas reikšmingas bylai aplinkybes, išnaudojant baudžiamojo proceso numatytas priemones joms gauti, permanentiškai sujungiant visus faktus į loginę visumą, ir po to daryti apibendrinančias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-32/2010 ir kitos). Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso dalyviai, savaime nėra BPK pažeidimas, jeigu, kaip minėta, teismo sprendimas yra motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

Dėl nuteistojo P. R. kaltės pagal BK 183 straipsnio 1 dalį

8. Pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar savo žinioje esantį svetimą turtą ar turtinę teisę. Taigi objektyviai turto pasisavinimas reiškiasi neteisėtu, neatlygintinu, kaltininkui svetimo, jam patikėto ar jo žinioje esančio turto (turtinės teisės) pavertimu savo turtu (turtine teise), pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Šiuo atveju kaltininkas jam patikėtą ar savo žinioje esantį svetimą turtą tyčia neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su juo kaip su nuosavu, ir taip padaro žalos turto savininkui. Subjektyvusis turto pasisavinimo požymis yra tai, kad ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai. Svetimo turto pasisavinimas laikomas baigta nusikalstama veika, kai kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis, ir (ar) disponuoti savo nuožiūra (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-84/2012, 2K-P-78/2012, 2K-138/2014 ir kt.).

9. Teismų praktikoje atkreiptas dėmesys ir į tai, kad turto pasisavinimo ir turto iššvaistymo sudėtys yra materialiosios, todėl, inkriminuojant šias nusikalstamas veikas, būtinasis požymis yra ir turtinė žala, kuri padaroma turto ar turtinės teisės savininkui arba teisėtam valdytojui. Ši žala turi būti reali, o ne tik konstatuojama pagal bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentuose esančius duomenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-78/2012, 2K-63-489/2022).

10. Iš teisiamajame posėdyje duotų nuteistojo P. R. parodymų nustatyta, kad nuo 2016 m. sausio mėnesio jis dirbo įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ miškų pirkimo vadybininku, buvo atsakingas už miškų pirkimą, klientų paiešką. 2017 m. spalio mėnesį su juo telefonu susisiekė B. R., padiktavo sklypo kadastrinį numerį ir pasiūlė pirkti mišką. Įmonė nuolat dėdavo skelbimus į laikraščius, internetą apie tai, kad įmonė perka miškus, skelbimuose buvo nurodyti keli telefono numeriai, taip pat ir jo darbo telefono numeris. Paskambinęs B. R. iš pradžių neprisistatė, tik pasiūlė pirkti mišką. Kaip ir kiekvieno kliento, jis paklausė sklypo kadastrinio numerio, nes yra oficiali miškų tarnybos duomenų bazė, kurioje galima pasižiūrėti, kas auga tame miške, kad galėtų įvertinti miško kainą. Preliminariai įsivertino miško kainą. B. R. nurodė, kad miško plotas yra apie 10 arų, sklypo kadastro numerį. B. R. sklypo kainos nenurodė, paprašė jo pasiūlyti kainą, ir jis kitą dieną paskambinęs pasiūlė apie 40 000 eurų, o B. R. su tokia kaina sutiko. Vėliau jis važiavo sklypą apžiūrėti. Jam buvo pasakyta, kad yra trys miško savininkai. Susitarė su miško savininkais susitikti (duomenys neskelbtini), pagrindinėje aikštėje. 2017 m. spalio pabaigoje, tą dieną vyko moliūgų šventė (duomenys neskelbtini), susitiko su pardavėjais, pas jį į automobilį įsėdo trys asmenys. Šalia jo į keleivio vietą priekyje atsisėdo B. R., gale atsisėdo vyras ir moteris. Kaip vėliau išsiaiškino ikiteisminio tyrimo metu, vyras ir moteris buvo ne tie asmenys, kuriuos matė teisme, tačiau jis įsitikinęs, kad B. R. buvo tikrai. Tuo metu jie prisistatė kaip miško savininkai – B. R., mama N. R. ir dėdė A. S.. B. R. yra jauno amžiaus, tada matė jį pirmą kartą, o prieš tai buvo bendravę tik telefonu. Visi trys žemės sklypo savininkai pasirašė preliminarią pirkimo-pardavimo sutartį. Prieš tai jie jam pateikė miško nuosavybės dokumentus. Jis turėjo preliminarios sutarties šabloną, reikėjo įrašyti tik savininkų duomenis, juos padiktavo pardavėjai. Jų asmens dokumentų netikrino, neturėjo pagrindo nepasitikėti. Pardavėjai norėjo gauti avansą grynaisiais pinigais. Preliminarios pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo metu jis buvo paėmęs iš įmonės 4 000 eurų, su savimi turėjo ir pinigų išmokėjimo kvitą. B. R. pasirašė ant šio kvito ir jam buvo perduoti pinigai. Posėdyje (duomenys neskelbtini), B. R. matė trečią kartą. Antras jų susitikimas buvo, kai važiavo su miško savininkais į (duomenys neskelbtini) pasirašyti notarinę sutartį, kadangi jiems artimiausias miestas buvo (duomenys neskelbtini). Tai buvo po avanso davimo praėjus dviem, trim mėnesiams. Preliminarioje sutartyje buvo nurodyta, kad nupirks sklypą per tuos du mėnesius. Pardavėjų pateiktuose originaliuose nuosavybės dokumentuose buvo visi duomenys, kad sklypas priklauso B. R., N. R. ir A. S., buvo jų asmens kodai, nurodyta, kaip gautas tas sklypas. Duomenys sutapo su nuosavybės dokumentais, todėl asmens dokumentų nepatikrino. Visus pasirašytus dokumentus, tai yra pinigų išmokėjimo kvitą ir preliminarią pirkimo-pardavimo sutartį, pateikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ administratorei, kad ji juos užregistruotų. Toliau laukė, kol pardavėjai susitvarkys žemėtvarkoje. Praėjus tam tikram laikui, pradėjo jiems skambinti, klausti, kaip ten su jų dokumentais. Jie nekėlė telefono, įvairiai teisindavosi. Kai jau pavyko susiderinti, 2018 m. vasario mėnesį su sklypo savininkais važiavo į (duomenys neskelbtini) užsirašyti pas notarą. Jie patikino, kad iš jų pusės dokumentai sutvarkyti, galima vykdyti sandorį. Užsirezervavo vietą pas notarą, pasirinko laiką. Sklypo savininkai pridavė dokumentus, jis padavė preliminarią pirkimo-pardavimo sutartį. Pažymos pardavimui neužsakė, nes savininkai atsiėmė dokumentus anksčiau laiko. Artėjant minėtam laikui, pardavėjams prisiskambinti nepavyko, todėl nuvažiavo pas notarę. Notarės administratorė jį informavo, kad pardavėjai atsiėmė dokumentus ir sandoris neįvyks. Skambino B. R., jis teigė, kad yra išvykęs, po to teigė, kad dėdė serga. Informavo įmonės direktorių, kad sandoris neįvyko. Pats važiavo į (duomenys neskelbtini), klausinėjo žmonių, ar pažįsta pardavėjus. Preliminarioje sutartyje buvo nurodyti jų adresai, tačiau sutartį jie atsiėmė iš notaro, todėl jis neturėjo duomenų. Preliminarios sutartys yra dvi, viena lieka pirkėjui, kita pardavėjui. Notarei jis pateikė savo sutartį, o pardavėjai pateikė nuosavybės dokumentus ir planelį. Notarė, neįvykus sandoriui, visus dokumentus atidavė pardavėjams. Nagrinėjant civilinę bylą teismo posėdžio metu sakė, kad B. R. nepažįsta, nes jį pamatė po ilgo laiko tarpo. Kai su tyrėja buvo pas notarę, liudytoja G. B. buvo pradėjusi vartyti savo knygutę, tuo metu įėjo notarė, notarė pagriebė knygutę, nieko neleido rodyti. Nėra jokių įrodymų, kad G. B. knygutė buvo patikrinta. Liudytoja pavartė knygutę, bet iki tos datos nebuvo atvertusi, buvo pravertusi kelis puslapius, kai įėjo notarė ir paėmė knygutę. Nuteistojo teigimu, jis nežino, kodėl B. R. apsigalvojo parduoti mišką, gal kas nors pasiūlė geresnę kainą. Nuteistasis pripažįsta, kad gavo 4 000 eurų iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ avanso sumokėjimui. Pinigai buvo jo žinioje, jis buvo atsakingas už jų išsaugojimą ir tinkamą panaudojimą. Buvo susitarimas, kad už mišką visą sumą mokės vienam žmogui, o jie paskui tarpusavyje išsidalins. Preliminari sutartis buvo užregistruota, ji buvo saugoma įmonėje, tame kabinete, kuriame jis dirbo, buvo atskiri segtuvai kiekvieno miško. Segtuvai buvo prieinami visiems. Preliminarių sutarčių kopijų nedarydavo. Dažniausiai jie stengdavosi atsiskaityti dieną prieš sandorį, kad atėjus pas notarą, pinigai jau būtų pardavėjo sąskaitoje. Šiuo atveju pavedimas nebuvo daromas. Nuteistojo teigimu, A. T. galėtų patvirtinti, kad B. R. pardavinėjo mišką, nors jis teigė, kad niekam nepardavinėjo, niekam nesiūlė. Jo darbas yra miškotvarkos projektų rengimas, jis yra nemažai padaręs projektų ir UAB „(duomenys neskelbtini)“. Su juo susipažino darbo reikalais. A. T. jam pateikė susirašinėjimą su B. R. (t. 3, b. l. 87–91). Iš esmės analogiškus parodymus dėl pačios preliminarios pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo aplinkybių, dėl iš įmonės paimtų 4 000 eurų perdavimo B. R. ir B. R. pinigų išmokėjimo kvite pasirašymo aplinkybių, dėl vykimo pas notarą aplinkybių nuteistasis P. R. davė ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 96–100).

11. Kaip matyti, nuteistojo P. R. teigimu, jis, dirbdamas įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ miškų pirkimo vadybininku, būdamas atsakingas už miškų pirkimą, klientų paiešką, susitarė su B. R. iš jo ir jo giminaičių nupirkti bendrovei žemės sklypą už 40 000 Eur, pripažino, kad paėmė iš bendrovės 4 000 Eur, skirtų sumokėti avansui už ketinamą įsigyti žemės sklypą, pinigai buvo jo žinioje, jis buvo atsakingas už jų išsaugojimą ir tinkamą panaudojimą. 2017 m. spalio pabaigoje pas jį automobilyje B. R., N. R. ir A. S. pasirašė preliminarią žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, B. R. taip pat pasirašė ir pinigų išmokėjimo kvitą bei jam buvo perduotas 4 000 Eur avansas.

12. Iš teisiamajame posėdyje duotų liudytojos N. R. parodymų nustatyta, kad ji, jos sūnus B. R. ir brolis A. S. turi nuosavybės teise priklausantį miško sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), tačiau jo niekam nepardavinėjo, niekam pirkti nesiūlė, su niekuo nesusitiko, jokių sutarčių nepasirašinėjo ir rankpinigių neėmė. Mano, kad informacija apie žemės sklypą yra viešai prieinama. 2018 metais, rudenį, sūnus „(duomenys neskelbtini)“ tinklapyje gavo žinutę iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus, kuris klausė, kada sūnus jam grąžins pinigus – 4 000 Eur, nes jis neva neįvykdė sutarties. Sūnus žinute nepatikėjo, pagalvojo, kad tai galbūt daro kaliniai, nori juos išprovokuoti, išvilioti pinigus. Kitą dieną sūnus nuvažiavo į policiją (duomenys neskelbtini), kalbėjosi su pareigūne T.. Vėliau gavo šaukimą į teismą civilinėje byloje. Kaltinamąjį P. R. teisme pamatė pirmą kartą. Sūnus sakė, kad P. R. nepažįsta. T. buvo atėjęs į darbą pas ją, klausė, ar parduotų mišką, tačiau jam atsakė, kad neparduoda. Sūnus pasakojo, kad vieną kartą gavo pasiūlymą parduoti mišką ir jis. T. nepažįsta (t. 3, b. l. 76–78).

13. Iš teisiamajame posėdyje duotų liudytojo A. S. parodymų taip pat nustatyta, kad jis žemės sklypo parduoti nesiruošė ir nepardavinėjo, nežino ir kokių dokumentų reikia parduodant mišką. Kaltinamąjį P. R. pirmą kartą pamatė teisme, (duomenys neskelbtini). Kažkada buvo atvažiavęs T., bet jam pasakė, kad miško neparduoda, ir šis išvažiavo (t. 3, b. l. 78).

14. Iš teisiamajame posėdyje duotų liudytojo B. R. parodymų nustatyta, kad jis turi žemės sklypą, (duomenys neskelbtini). Šio žemės sklypo savininkai taip pat yra jo dėdė A. S. ir mama N. R., tačiau jie minėto sklypo oficialiai nepardavinėjo, jis vienas jo parduoti negali, nes sklypas priklauso keliems savininkams. Kaltinamąjį pamatė tik teismo posėdyje nagrinėjant civilinę bylą. Anksčiau su kaltinamuoju susitikęs nebuvo ir jo nepažįsta, iš jo avanso negavo, pas notarę A. R. nėra buvęs. Žinodamas, kad nepasirašė dokumente, ir norėdamas įrodyti esąs nekaltas, jis pats sumokėjo už ekspertizės atlikimą. A. T. nepažįsta, neprisiminė, kad su juo būtų susirašinėjęs dėl žemių, galbūt jis ir rašė jam. „(duomenys neskelbtini)“ tinklapyje jam kažkas rašė dėl miško pardavimo, tačiau į tai jis nekreipė dėmesio. Dėdei kažkas skambino dėl žemės sklypo. Apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ sužinojo, kai gavo žinutę „(duomenys neskelbtini)“ tinklapyje iš šios įmonės direktoriaus, kad neva yra jam skolingas. Įmonės direktoriui pasakė, kad nieko apie tai nežino, jokių pinigų negavo ir jokiame kvite nepasirašė. Manė, kad jį kažkas apgaudinėja, tačiau vėliau gavo šaukimą į teismą (t. 3, 74–76). Liudytojas B. R. patvirtino ir savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kurie yra analogiški dėl to, kad jis jokių sutarčių dėl žemės sklypo pardavimo sudaryti neketino, jokios sutarties dėl žemės sklypo pardavimo nepasirašinėjo ir avanso negavo (t. 1, b. l. 99–100).

15. Teisiamajame posėdyje, nuteistojo teigimu, A. T. galėtų patvirtinti, kad liudytojas B. R. pardavinėjo mišką, nors B. R. teigė, kad jo niekam nepardavinėjo, ši aplinkybė nurodoma ir apeliaciniame skunde. Tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad aplinkybė, jog B. R. susirašinėjo dėl žemės sklypo, rašė, kad galbūt jį parduotų, savaime nepatvirtina fakto, kad jis realiai ir ketino parduoti žemės sklypą, susitarė su P. R. dėl žemės sklypo pardavimo ir pasirašė preliminarioje žemės pirkimo-pardavimo sutartyje bei pinigų išmokėjimo kvite. Nėra pagrindo abejoti tuo, kad tiek fiziniai asmenys, tiek ir juridiniai asmenys, kurie superka žemės sklypus, kaip šiuo atveju ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, teiraujasi asmenų, turinčių žemės sklypus, ar jie jų neparduoda. Kad asmenys teiraujasi dėl žemės sklypo, šią aplinkybę patvirtino ir liudytojai A. S. bei N. R.. Byloje esantis susirašinėjimas su iš žinučių nenustatytu asmeniu taip pat patvirtina, kad asmuo domėjosi B. R. priklausančiu žemės sklypu, o B. R. buvo įdomu, kokią kainą asmuo pasiūlytų, nežinojo, ar apskritai apsimokėtų parduoti žemės sklypą. Asmuo patarė, kad geriausia, pasidaryti projektą ir patiems parduoti medieną. Iš žinučių turinio akivaizdu, kad B. R. net nenutuokia, kiek kainuotų projektas, ir kaip reikėtų tą medieną išvežti, tačiau sutiko, kad variantas su medienos pardavimu gal ir geras (t. 3, b. l. 63–68). Pažymėtina, kad aptartų žinučių turinys parodo, kad būtent B. R. buvo teirautasi, ar jis neparduoda žemės sklypo, jis pats niekam pirkti žemės sklypo nesiūlė. Aptartų žinučių turinys nepatvirtina to, kad B. R. kažkam realiai žadėjo parduoti žemės sklypą, jam buvo tiesiog įdomu, kiek toks žemės sklypas kainuotų ir, ar apskritai apsimokėtų jį parduoti.

16. Pažymėtina, kad nuteistasis P. R., tvirtindamas, kad preliminarios sutarties pasirašymo metu B. R. buvo su vyru ir moterimi, pats parodė, kad su B. R. buvo ne liudytojai N. R. ir A. S., neva ši aplinkybė paaiškėjo ikiteisminio tyrimo metu, tačiau teigė, jog B. R. buvo tikrai. Akistatos su P. R. metu B. R. patvirtino savo parodymus ir tai, kad nepažįsta P. R., o P. R. tvirtino, kad B. R. pažįsta, tai yra tas pats žmogus, su kuriuo 2017 m. tarėsi dėl miško pirkimo, kuris jo automobilyje pasirašė sutartyje ir pinigų perdavimo-priėmimo kvite bei gavo 4 000 Eur, o 2018 m. vasario mėnesį nuvyko į notaro biurą ir paliko dokumentus, susijusius su miško pirkimu (t. 2, b. l. 113–119).

17. Tačiau pažymėtina, kad teismo posėdyje nagrinėjant civilinę bylą Nr. e2-88-351/2019 pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį atsakovui B. R. ir trečiajam asmeniui P. R. dėl avansinės 4 000 Eur įmokos priteisimo, P. R. teigė, kad neatsimena B. R.. Ir tik pareiškus įtarimus, akistatos metu jau tvirtino, kad pinigus perdavė būtent B. R., su juo ir tarėsi dėl miško sklypo pardavimo, su juo buvo susitikęs du kartus. Teisiamajame posėdyje, nuteistojo teigimu, nagrinėjant civilinę bylą jis sakė, jog neatsimena B. R., nes buvo praėjęs laiko tarpas. Tačiau toks jo paaiškinimas yra visiškai neįtikinamas.

18. Atkreiptinas dėmesys, kad nuteistasis P. R. teigė, jog su B. R. buvo susitikęs net du kartus, t. y. automobilyje, kai B. R. pasirašė žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį ir pinigų išmokėjimo kvitą, taip pat kartu ėjo pas notarą tam, kad nuneštų dokumentus sandorio patvirtinimui, todėl nėra net menkiausios abejonės dėl to, kad P. R., jeigu būtų tiesiogiai bendravęs su B. R. net du kartus, būtų jį įsidėmėjęs ir atpažinęs iš karto, tačiau, kaip jau aptarta, nagrinėjant civilinę bylą, nuteistasis P. R. B. R. nepažino. Šiuo atveju aplinkybės, kad P. R. buvo tikrai susitikęs su B. R. dėl žemės sklypo pirkimo, nepatvirtina ir tas faktas, kad išlikusiame pinigų išmokėjimo kvite yra ne B. R. parašas. Pažymėtina, kad nuteistasis P. R. tvirtino, kad B. R. automobilyje pasirašė preliminarią žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį ir pinigų išmokėjimo kvitą, todėl akivaizdu, kad pinigų išmokėjimo kvite turėjo būti būtent B. R. parašas. Tačiau ekspertizės akte ir specialisto išvadoje padarytos išvados objektyviai paneigia faktą, kad pinigų išmokėjimo kvite pasirašė būtent B. R.. Iš Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akte Nr. 11-2612(18) padarytos išvados nustatyta, kad 2017 m. spalio 27 d. pinigų išmokėjimo kvite, serija PIK Nr. 0099, eilutėje „Pinigus gavau“ pasirašė ne B. R. (t. 1, b. l. 28–29). Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje Nr. 11K-147(19) padaryta išvada, kad tikėtina, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ pinigų išmokėjimo kvite, serija PIK Nr. 0099, grafoje „Pinigus gavau“ už B. R. pasirašė P. R. (t. 1, b. l. 96–97), t. y. ir specialisto išvadoje nustatyta, kad pinigų išmokėjimo kvite pasirašė ne B. R.. Pažymėtina, kad apeliaciniame teismo posėdyje ekspertė R. T. patvirtino, kad nustačius tiek bendruosius, tiek specialiuosius rašysenos požymius, požymiai buvo labai aiškūs, kad parašas yra ne B. R. (t. 4, b. l. 9–10). Ir šios objektyviai nustatytos aplinkybės patvirtina, kad B. R. jokio sandorio su P. R. nesudarinėjo ir ant pinigų išmokėjimo kvito nepasirašė, o kartu nepasirašė ir jokioje sutartyje. Pažymėtina, kad nagrinėjant civilinę bylą, teismo posėdyje nuteistasis P. R. ir pats parodė, kad bendrovė turi prisijungimą prie nekilnojamojo turto registro duomenų, kad galėjo gauti duomenis apie asmenų žemės sklypus bei žemės sklypų savininkus (t. 2, b. l. 1–4), ir tai visiškai paaiškinama, iš kur P. R. turėjo B. R. duomenis, o B. R., kaip neva žemės sklypo pardavėjas, buvo pasirinktas tiesiog atsitiktinai, nes jam nuosavybės teise realiai priklausė žemės sklypas. Tačiau kartu akcentuotina ir tai, kad B. R. net nebūtų galėjęs tartis dėl žemės sklypo pardavimo, kadangi žemės sklypas nuosavybės teise priklausė ir A. S. bei N. R., kurie patvirtino, jog jie žemės sklypo niekam nepardavinėjo. Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad B. R. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jis neturi net žemės sklypo dokumentų, kad visi dokumentai yra pas mamą N. R. (t. 2, b. l. 113–119).

19. Kaip jau aptarta, nuteistasis P. R. tvirtino, kad preliminarią žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį nunešė į notaro biurą, į notaro biurą ėjo kartu su B. R., užregistravo ir sandorio sudarymo dieną ir laiką, tačiau iš liudytojo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus G. J. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamajame posėdyje duotų parodymų nustatyta, kad P. R. jam sakė, jog preliminari žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis tiesiog pasimetė (t. 1, b. l. 48–49, 71–74). Tai, kad nuteistasis P. R. jokių dokumentų į notaro biurą nenešė, visiškai nepaneigia ir liudytojos G. B. parodymai, iš kurių nustatyta, jog 2017 metais ji dirbo administratore pas notarę A. R., (duomenys neskelbtini). 2019 m. spalio mėnesį į kontorą buvo atvykusi policijos pareigūnė, klausinėjo apie P. R. ir B. R.. Ji negalėjo atsakyti, ar minėti asmenys lankėsi jų kontoroje, nes klientų ateina daug, tačiau po to peržiūrėjo savo užrašų knygutę, bet jokių duomenų apie šių asmenų apsilankymą kontoroje nerado. Knygutė skirta jos asmeniniam naudojimui, į ją užsirašo, kokie žmonės turėtų ateiti į kontorą sandoriui. Jei jos knygutėje nėra įrašo, sandorio registruoti nebuvo ketinama. Taip pat parodė, kad nėra fiksuojama, kas kokius dokumentus pateikė, tačiau pardavėjui grąžina jo pateiktus dokumentus, pirkėjui atiduodami jo pateikti dokumentai. Pirkėjui nereikia pateikti jokių dokumentų, viską pateikia pardavėjas. Analogiškus parodymus, kuriuos teisiamajame posėdyje patvirtino, liudytoja davė ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 3, b. l. 135–136, t. 1, 178). Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys, kad liudytoja G. B. parodė, jog pirkėjui nereikia pateikti jokių dokumentų, viską pateikia pardavėjas, ir akivaizdu, kad P. R., sudariusiam ne vieną sandorį, ši aplinkybė buvo žinoma, tačiau, kaip nustatyta iš P. R. parodymų, jis notaro biure pateikė būtent preliminarią žemės pirkimo-pardavimo sutartį, kuri ir dingo. Be to, nėra net menkiausios abejonės dėl to, kad P. R. žinojo, jog pateikiant notaro biure dokumentus, buvo privaloma pateikti ir kaimyninių žemės sklypų savininkų atsisakymus pirkti žemės sklypą, kadangi būtent jiems yra pirmenybė pirkti miško sklypą. Tačiau teisiamajame posėdyje apklausti kaip liudytojai kaimyninių sklypų savininkai A. S. ir V. A. patvirtino, kad nuo 2017 m. spalio mėnesio iki 2018 m. gegužės mėnesio niekas jiems įsigyti žemės sklypą, esantį šalia jų sklypų, nesiūlė (t. 3, b. l. 74, 86–87). Todėl akivaizdu, kad ir dėl šios priežasties notarinė žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis negalėjo būti pasirašyta.

20. Apeliaciniame skunde nuteistasis P. R. tvirtino, kad jis pasitikėjo pardavėju B. R., kad jis surinks visus dokumentus sandorio sudarymui, todėl neva nežinojo, kad nėra kaimyninių sklypų savininkų sutikimo dėl žemės sklypo pardavimo. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis P. R. parodė, kokius konkrečiai dokumentus B. R. pateikė notaro biure, t. y. kad B. R. pateikė notaro biure sekretorei miško nuosavybės dokumentus, pažymas, kad miškas nėra areštuotas, kaimynų atsisakymo pirkti žemės sklypą pažymas ir t. t. Tačiau, kaip jau aptarta, tokie nuteistojo P. R. parodymai prieštarauja liudytojų kaimyninių sklypų savininkų A. S. ir V. A. parodymams, nes jie jokių sutikimų nepasirašė, į juos dėl šios aplinkybės niekas net nesikreipė. Ir šiuo atveju, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, nėra jokio pagrindo netikėti liudytojos G. B. parodymais, kad ji savo knygutėje įrašo apie ketinimą sudaryti sandorį nerado, todėl akivaizdu, kad sandorio registruoti ir nebuvo ketinama, nes B. R. jokio sandorio dėl žemės sklypo pardavimo sudaryti neketino, juolab, nebuvo susitikęs ir nesitarė su P. R. dėl žemės sklypo pardavimo, jo apskritai nebuvo matęs, o, kai UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius G. J. atsiuntė žinutę „(duomenys neskelbtini)“ tinklapyje, prašydamas grąžinti avansą, B. R. pagalvojo, kad tai parašė sukčiai, dėl to kreipėsi patarimo net į policiją.

21. Akivaizdu, kad šiuo atveju P. R., norėdamas pasisavinti jam patikėtą svetimą – UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą – 4 000 Eur, jis privalėjo surašyti preliminarią žemės pirkimo-pardavimo sutartį, joje nurodyti kažkurio asmens ar asmenų, realiai turinčių žemės sklypą, duomenis, kad direktorius G. J. bet kada galėtų patikrinti šiuos duomenis, ir jam nekiltų jokių įtarimų. Be to, kaip nustatyta iš liudytojo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus G. J. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamajame posėdyje duotų parodymų, P. R. buvo duoti kaip avansas 4 000 Eur būtent dėl to, jog P. R. patvirtino, kad su žemės sklypo pardavėjais sutarta, jog pasirašys preliminarią žemės pirkimo-pardavimo sutartį, o po jos pasirašymo pardavėjai iš karto nori gauti 4 000 Eur avansą grynaisiais pinigais. Tuo pagrindu buvo išrašytas ir G. J. pasirašytas pinigų išmokėjimo kvitas, kurį P. R. grąžino įmonei, kartu pateikė ir preliminarią žemės pirkimo-pardavimo sutartį (t. 1, b. l. 48–49, 71–74). Tačiau, kaip jau nustatyta, pinigų išdavimo kvite yra ne liudytojo B. R. parašas, nors P. R. tvirtino, kad pinigų išdavimo kvite prie jo akių pasirašė būtent B. R., o preliminari žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis tiesiog dingo. Pažymėtina, kad iš liudytojo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus G. J. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamajame posėdyje duotų parodymų taip pat nustatyta, kad P. R. net po to, kai jam pasakė, jog kažkur pasimetė preliminari žemės pirkimo-pardavimo sutartis, sakė, kad kreipsis į žemės savininkus dėl žemės sklypo sandorio sudarymo, vėliau teigė, kad kažkuris savininkas susirgo, o 2018 m. vasarą pasakė, kad savininkai kažkur dingo. Ir tokie liudytojo G. J. parodymai taip pat paneigia P. R. parodymus dėl to, kad jis preliminarią žemės pirkimo-pardavimo sutartį neva buvo nunešęs į notaro biurą bei jos jam negrąžino, nes akivaizdu, kad jeigu P. R. būtų buvusi negrąžinta preliminari žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis notaro biure, P. R. nebūtų buvę jokio tikslo direktoriui G. J. nenurodyti šios priežasties bei nurodyti, kad preliminari žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis pasimetė, be to, ir toliau įtikinėti direktorių G. J., kad sandoris neįvyksta dėl to, kad vienas iš žemės sklypo savininkų susirgo ir panašiai.

22. Aptartų duomenų visuma neginčytinai patvirtina, kad nuteistasis P. R. gavo iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus G. J. kaip avansą 4 000 Eur, šios aplinkybės neginčijo ir nuteistasis. Pažymėtina, kad P. R. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamajame posėdyje tvirtino, kad preliminarioje žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartyje, taip pat ir pinigų išmokėjimo kvite prie jo akių pasirašė B. R., taip pat šioje sutartyje pasirašė A. S. bei N. R.. Tačiau, kaip jau aptarta, ekspertizės ir specialisto išvados objektyviai patvirtina, kad pinigų išmokėjimo kvite yra ne B. R. parašas, o, paties P. R. teigimu, neva ikiteisminio tyrimo metu paaiškėjo, jog su B. R. buvo ne A. S. ir N. R.. Todėl, nagrinėjant civilinę bylą, P. R. ir negalėjo atpažinti B. R., kadangi akivaizdu, kad P. R. su B. R. susitikę nebuvo, šią aplinkybę, jau nagrinėjant civilinę bylą, patvirtino ir liudytojas B. R., ir akivaizdu, kad B. R. jokių pinigų negavo. Šiuo atveju, kaip jau aptarta, P. R., skirtingai nei ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje, liudytojui G. J. nurodė ir preliminariosios žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties dingimo aplinkybes, t. y. kad G. J. nurodė, kad sutartis tiesiog pasimetė, o šiuo atveju liudytojos G. B. parodymai paneigia ir P. R. nurodytą aplinkybę, kad jis preliminarią žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, kurią buvo pasiėmęs iš segtuvo prieš einant į notaro biurą, paliko notaro biure, kartu susitarė ir dėl sandorio patvirtinimo datos, nes, jeigu būtų buvę atnešti dokumentai ir ketinama sudaryti sandorį, liudytoja galėjo šių asmenų ir neprisiminti, tačiau būtų apie ketinamą sudaryti sandorį užsirašiusi knygutėje. Teisiamajame posėdyje apklaustų kaip liudytojų kaimyninių sklypų savininkų A. S. ir V. A. parodymai paneigia ir ikiteisminio tyrimo metu P. R. nurodytą aplinkybę, kad B. R. notaro biure neva pateikė ir kaimyninių žemės sklypų savininkų sutikimus, nors liudytojams niekas įsigyti žemės sklypą, esantį šalia jų sklypų, nesiūlė. Ir šiuo atveju aptartų duomenų visuma neabejotinai paneigia P. R. versiją, kad jis 4 000 Eur nepasisavino, kad realiai bendravo su B. R., kad B. R. pasirašė preliminarioje žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartyje ir pinigų išmokėjimo kvite bei gavo kaip avansą 4 000 Eur.

23. Įvertinęs byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, skundžiamo nuosprendžio motyvus ir padarytas išvadas, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti, kad nuteistojo P. R. kaltę dėl jam patikėto svetimo – UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančio turto – 4 000 Eur – pasisavinimo, pagrindžia aptarta nuosekli ir logiška tiesioginių ir netiesioginių įrodymų grandinė, todėl P. R. pagrįstai ir teisingai nuteistas pagal BK 183 straipsnio 1 dalį. Priimdamas skundžiamą nuosprendį, pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi BPK 20 straipsnyje įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, todėl abejoti skundžiamo nuosprendžio objektyvumu bei teisėtumu dėl P. R. nuteisimo pagal BK 183 straipsnio 1 dalį teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Dėl P. R. nuteisimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį

24. 2019 m. birželio 4 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje Nr. 11K-147(19) padaryta išvada, kad tikėtina, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ pinigų išmokėjimo kvite, serija PIK Nr. 0099, grafoje „Pinigus gavau“ už B. R. pasirašė P. R. (t. 1, b. l. 96–97).

25. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas pripažino šią specialisto išvadą kaip teisėtą įrodymą. Pažymėjo, kad kaltinamasis šiuo pinigų išmokėjimo kvitu, serija PIK Nr. 0099, piniginėmis lėšomis (4 000 Eur) realiai disponavo, šios aplinkybės neginčijo, be to, nenurodė ir galimo šios nusikalstamos veikos bendrininko, t. y. kito asmens, galėjusio pasirašyti 2017 m. spalio 27 d. pinigų išmokėjimo kvite už B. R., todėl, nors padaryta tik tikėtina išvada, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad parašas yra P. R..

26. Apeliaciniame skunde, remiantis Lietuvos Respublikos TM 2007-09-04 įsakymu Nr. 1R-327, patvirtintomis Ekspertizių (tyrimų) atlikimo Lietuvos ekspertizės centre nuostatomis, Lietuvos Respublikos įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais ekspertizių (tyrimų) atlikimą, bei LTEC kokybės vadybos sistemos reikalavimais, teigiama, kad imant eksperimentinius parašų pavyzdžius neleistina, jog rašantysis kopijuotų tiriamąjį parašą. Apelianto teigimu, šiuo atveju imant eksperimentinius parašus iš jo, buvo pareikalauta pasirašyti kopijuojant pinigų priėmimo kvite, serija PIK Nr. 0099, esantį B. R. parašą.

27. Apeliaciniame teismo posėdyje atlikus įrodymų tyrimą tam, kad būtų pašalintos abejonės dėl Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje Nr. 11K-147(19) padarytos tik tikėtinos išvados, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ pinigų išmokėjimo kvite, serija PIK Nr. 0099, grafoje „Pinigus gavau“ už B. R. pasirašė P. R., buvo apklaustos specialistė D. G. ir ekspertė R. T.. Tiek iš specialistės D. G., tiek ir iš ekspertės R. T. paaiškinimų nustatyta, kad jeigu rašysenos pavyzdžiai buvo paimti nesilaikant nustatytos tvarkos, t. y. buvo paimti ne laisvos rašysenos pavyzdžiai, bet kopijuojant iš tiriamojo dokumento, išvada galėtų būti ir kitokia. Ekspertė R. T. patvirtino, kad tyrėjai privalo paimti iš asmens rašysenos pavyzdžius nepadėdami jam tiriamojo dokumento (t. 4, b. l. 9–11).

28. Tam, kad būtų pašalintos kilusios abejonės dėl 2019 m. birželio 4 d. os teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje Nr. 11K-147 (19) specialistų D. G. ir A. M. padarytos tikėtinos išvados, apeliacinės instancijos teismas skyrė rašysenos ekspertizę, ją pavedant atlikti ekspertams, išskyrus D. G. ir A. M..

29. Iš 2021 m. gruodžio 2 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akte Nr. 11-2390 (21) padarytos išvados nustatyta, kad, ar UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2017 m. spalio 27 d. pinigų išmokėjimo kvite, serija PIK Nr. 0099, eilutėje „Pinigus gavau“ pasirašė P. R. ar kitas asmuo, negalima dėl priežasčių, nurodytų tiriamojoje dalyje. Iš šios ekspertizės akto tiriamosios dalies nustatyta, kad, įvertinus bendrųjų ir specialiųjų parašų požymių sutapimus ir skirtumus nustatyta kad nei vieni, nei kiti nesudarė požymių visumos, pakankamos teigiamai arba neigiamai išvadai. Nustatyti daugiau sutampančių ar besiskiriančių parašų požymių nebuvo galima, nes P. R. parašai yra labai variantiški, dauguma sutampančių bendrųjų ir specialiųjų parašų požymių buvo nustatyti pavyzdžiuose, kurie pasirašyti „parodžius“ tiriamąjį dokumentą, todėl nebuvo galima vienareikšmiškai įvertinti, ar tai yra P. R. parašų požymių variantiškumas, ar šie požymiai atsirado bandant atkartoti tiriamąjį parašą. Dėl nurodytų priežasčių nustatyti, ar tiriamąjį parašą pasirašė P. R. ar kitas asmuo, negalima (t. 4, b. l. 28–30).

30. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į aptartų duomenų visumą, kad būtent kaltinamasis P. R. realiai disponavo pinigų išmokėjimo kvitu, serija PIK Nr. 0099, bei piniginėmis lėšomis (4 000 Eur), šios aplinkybės neginčijo ir pats P. R., kad bylos duomenimis nustatyta, jog P. R. pasisavino jam patikėtus 4 000 Eur, todėl tik jis buvo suinteresuotas suklastoti minėta kvitą, yra pagrindo manyti, kad būtent P. R. už B. R. pasirašė pinigų išmokėjimo kvite. Tačiau 2021 m. gruodžio 2 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akte Nr. 11-2390 (21) konstatavus, kad negalima nustatyti, ar UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2017 m. spalio 27 d. pinigų išmokėjimo kvite, serija PIK Nr. 0099, eilutėje „Pinigus gavau“ pasirašė P. R. ar kitas asmuo, visgi lieka nepašalinta abejonė dėl to, kad minėtame pinigų išmokėjimo kvite pasirašė P. R..

31. Pažymėtina, kad teismas, vertindamas įrodymus, privalo įvertinti visus proceso metu surinktus bylos išsprendimui reikšmingus įrodymus, o bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį.

32. Atsižvelgdamas į nustatytas ir aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nesant galimybių kilusioms abejonėms pašalinti, P. R. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį išteisinamas, neįrodžius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

33. Esant nustatytų ir aptartų įrodymų visumai, Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2020 m. lapkričio 19 d. nuosprendis keistinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu, kolegija

nusprendžia:

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2020 m. lapkričio 19 d. nuosprendžio dalį, kuria P. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalį 75 MGL (2 824,50 Eur) dydžio bauda, panaikinti ir priimti naują nuosprendį.

P. R. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalį išteisinti, neįrodžius, kad P. R. padarė šią nusikalstamą veiką.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, ir paskirta subendrinta galutinė bausmė – 75 MGL (2 824,50 Eur) dydžio bauda.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Dalia KursevičienėEdita LapinskienėLinas Pauliukėnas