- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-05-12
- Bylos Nr.
- 2K-220/2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vytautas Masiokas (pirm.), Albinas Sirvydis, Vytautas Greičius (pran.)
- Nuteistasis
- I. B., E. A.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Vytauto Greičiaus,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų I. B. ir E. A. kasacinius skundus dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžio, kuriuo I. B. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 225 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas teisės dirbti valdžios ir valdymo įstaigose atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams, E. A. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 225 straipsnio 4 dalyje, ir nuteistas teisės dirbti valdžios ir valdymo įstaigose atėmimu dvejiems metams.
Taip pat skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 28 d. nutartis, kuria nuteistųjų I. B. ir E. A. apeliaciniai skundai atmesti.
Tuo pačiu Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžiu V. B. vadovaujantis BK 40 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, tačiau dėl jo kasacinis skundas nepaduotas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Greičiaus pranešimą ir susipažinusi su baudžiamąja byla,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. B. nuteistas už tai, kad būdamas valstybės tarnautojas, t. y Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Viešosios policijos apsaugos tarnybos Vilniaus skyriaus reagavimo rinktinės vyresnysis patrulis, veikdamas bendrininkų grupe su Vilniaus miesto Vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Patrulių rinktinės vyresniuoju patruliu V. B., vykdant jiems suteiktus įgaliojimus, 2008 m. vasario 5 d., apie 13.30 val., priešais namą Titnago g., Vilniuje, tarnybiniame automobilyje „Opel Astra“ savo naudai tiesiogiai priėmė iš R. K. S. 200 Lt kyšį už neteisėtą neveikimą, t. y. už administracinių teisių pažeidimų, numatytų Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekse 123 straipsnio 1 dalyje (transporto priemonių be valstybinės techninės apžiūros vairavimas) ir 134 straipsnyje (naudojimosi saugos diržais tvarkos pažeidimas), nuslėpimą.
E. A. nuteistas už tai, kad būdamas valstybės tarnautojas, t. y. Vilniaus miesto Vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Patrulių rinktinės vyresnysis patrulis, veikdamas bendrininkų grupe su Vilniaus miesto Vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Patrulių rinktinės vyresniuoju patruliu V. B., vykdant jiems suteiktus įgaliojimus, 2008 m. vasario 21 d., apie 16.00 val., Vilniuje, Galvės ir Lentvario gatvių sankryžoje, tarnybiniame automobilyje „Opel Astra“ savo naudai tiesiogiai priėmė iš K. A. 50 Lt kyšį už neteisėtą neveikimą, t. y. už administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 123 straipsnio 1 dalyje (transporto priemonių be valstybinės techninės apžiūros vairavimas), nuslėpimą.
Kasaciniais skundais nuteistieji I. B. ir E. A. prašo Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 19 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 28 d. nutartį panaikinti ir bylą nutraukti.
Žemesnės instancijos teismas
Nuteistasis I. B. kasaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas jį įvardindamas kaip asmenį tiesiogiai, savo naudai paėmusį kyšį nevisiškai atskleidė nusikalstamos veikos mechanizmą, t. y. įvardino ir kitą uždraustą veiką – pinigų perdavimą, jos niekaip neįvertindamas. Teismas įvardindamas sumą ir konkretų asmenį, iš kurio jis tiesiogiai, savo naudai priėmė kyšį, faktiškai konstatavo, kad kyšis jam tiesiogiai perduotas, t. y., kad jis buvo papirktas, o tokią veiką uždraudžia BK 227 straipsnis. Kyšio priėmimas visada yra neatskiriamai susijęs su kyšio perdavimu. Teismai neatkreipė dėmesio, kad pareigūno papirkimo faktas nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teismuose nėra įrodytas, o nesant įrodyto papirkimo, negalima konstatuoti ir kyšio priėmimo. Taigi, neišsiaiškinus viso nusikaltimo mechanizmo (kyšio priėmimo ir perdavimo) buvo neįmanomas objektyvus bylos išnagrinėjimas ir yra pažeisti BK 1 straipsnio 2 dalies 1 punktas, BPK 1 straipsnio 1 dalis, 2 straipsnis. Nusikalstamos veikos mechanizmo nesiaiškino ir apeliacinės instancijos teismas. Apeliaciniame skunde kasatorius buvo prašęs įvertinti R. K. S. veiksmus, buvo nurodęs, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad R. K. S. veikė su teisėsaugos pareigūnų žinia ar buvo provokuojamas, prašęs atsakyti į klausimą, ar jis, I. B., buvo papirktas R. K. S. ir kokiu būdu tas papirkimas pasireiškė. Apeliacinės instancijos teismas šių klausimų nesprendė ir todėl be minėtų straipsnių pažeidė ir BPK 320 straipsnio 3 dalį. Be to, kasatorius abejoja byloje esančių įrodymų pagrįstumu, nurodo, kad teismas teigdamas, kad pinigus iš R. K. S. kasatorius paėmė, preziumavo tai, kad R. K. S. kasatoriui pinigus perdavė (jį papirko), t. y. ir nesirėmė bylos aplinkybėmis, nes tokių aplinkybių nenustatyta. Byloje taip pat nėra jokio procesinio dokumento, kuriame būtų įvertinti R. K. S. veiksmai. Tokiu būdu buvo pažeista BPK 20 straipsnio 5 dalis, kadangi teisėjų, nagrinėjusių bylą, vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus buvo suformuotas nesivadovaujant įstatymu ir nepagrindus to įsitikinimo bylos aplinkybėmis.
Nuteistasis E. A. kasaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas jo kaltę grindė išimtinai vadovaudamasis tik V. B. parodymais, kuriuos teismas turėjo vertinti kritiškai. Kasatorius teigia, kad V. B. parodymai dėl kyšio davimo aplinkybių yra nenuoseklūs, prieštaringi tiek tarpusavyje (parodymai duoti keletą kartų), tiek liudytojo K. A. parodymams, ne kartą keitėsi, o I. A. parodymai visiškai nepatvirtina kyšio priėmimo fakto. Byloje esantis įtariamojo V. B. 2008 m. kovo 18 d. apklausos protokolas patvirtina, kad V. B. iš pradžių apskritai neprisipažino kaltas padaręs nusikalstamą veiką, tačiau jau kitą dieną – 2008 m. kovo 19 d. surašyti du papildomi įtariamojo apklausos protokolai patvirtina, kad V. B. savo parodymus kardinaliai pakeitė ir prisipažino padaręs nusikalstamą veiką. Be to, kaip matyti iš pastarųjų protokolų, V. B. neišvengė prieštaravimų dėl kyšio priėmimo aplinkybių, be to, jo nurodytos aplinkybės prieštarauja paties tariamo kyšio davėjo K. A. pateiktoms kyšio davimo aplinkybėms. Taip pat V. B., duodamas parodymus tą pačią dieną, skirtingai nurodė pinigų priėmimo faktą tiek teigdamas, kad K. A. pinigus įkišo tarp E. A. ir automobilių durelių, tiek vėliau teigdamas visiškai priešingai, kad pinigai buvo palikti tarnybiniame automobilyje. Teismai nustatydami kyšio priėmimo faktą ne tik, kad rėmėsi vien tik prieštaringais liudytojų parodymais, bet ir nesiaiškino apklaustų asmenų parodymų patikimumo, neatliko jų išdėstytų faktų analizės, neįvertino jų reikšmės, nepatikrino, ar teisingai liudytojai suprato faktų esmę, ar gerai ir teisingai juos išdėstė duodami parodymus. Taigi, kasatoriaus nuomone, teismų išvados dėl kyšio priėmimo pagrįstos prielaidomis, paneigtas principas, kad visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Kasatorius taip pat pažymi, kad ir visi kiti įrodymai skundžiamuose nuosprendyje ir nutartyje išvardyti abstrakčiai, jų tarpusavio ryšys neatskleistas, o teismai, vienpusiškai vertindami įrodymus, neįžvelgė juose esančių prieštaravimų ir nesiėmė jokių priemonių šiems prieštaravimams pašalinti. Taip buvo pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies, 242 straipsnio 1 dalies ir 301 straipsnio reikalavimai. Kartu kasatorius nurodo ir BPK 1 ir 2 straipsnių pažeidimus.
E. A. atkreipia dėmesį, kad bylą nagrinėję teismai savo išvadas dėl kyšio paėmimo fakto nustatymo grindė ir byloje esančiu 2008 m. kovo 26 d. techninių priemonių panaudojimo atliekant tyrimo veiksmus protokolu, kuriame užfiksuotas 2008 m. vasario 21 d. pokalbis. Tokiu būdu teismai pažeidė BPK 20 straipsnį, nes garso įrašo darymas tarnybiniame automobilyje buvo neteisėtas. Byloje esančio 2008 m. kovo 26 d. techninių priemonių panaudojimo atliekant tyrimo veiksmus protokolo turinys patvirtina, kad aptariamas garso įrašas buvo daromas remiantis BPK 158 straipsnio nuostatomis, siekiant gauti duomenų dėl BK 225 straipsnio 4 dalyje numatytos veikos požymių, pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo 2008 m. vasario 8 d. nutartį. Pažymėtina, kad BPK 158 straipsnyje numatyta priemonė galima tik pradėjus ikiteisminį tyrimą ir tik esant sunkiems ir labai sunkiems nusikaltimams, taip pat BK XXVIII ir XXXVII skyriuose įvardytiems apysunkiams nusikaltimams bei nusikaltimams, numatytiems BK 225 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 226 straipsnio 1 dalyje, 227 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 228 straipsnyje. Tuo tarpu bylos medžiaga patvirtina, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas tik gavus K. A. pareiškimą, kuris pareigūnams pateiktas žymiai vėliau, nei buvo daromas garso įrašas, t.y. tik 2008 m. kovo 5 d. ir dėl veikos, kuri nepatenka į BPK 158 straipsnyje nurodytų veikų sąrašą. Taigi, bylą nagrinėję teismai rėmėsi garso įraše fiksuotais duomenimis, gautais neteisėtai atlikus operatyvinio tyrimo veiksmus, nes operatyviniai veiksmai galėjo būti atlikti tik esant motyvuotai nutarčiai pagal Operatyvinės veiklos įstatymo 10 straipsnio 1 dalį ir tik esant operatyvinio tyrimo pagrindui. Vienas iš pagrindų atlikti operatyvinį tyrimą yra turėjimas informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą nusikaltimą. Sąrašas nusikaltimų įvardintas Operatyvinės veiklos įstatymo 9 straipsnio 1 punkte. Į šį sąrašą taip pat nepatenka BK 225 straipsnio 4 dalyje numatyta veika. Be to, kasatorius nurodo, kad pasiklausymo įranga minėtame tarnybiniame automobilyje buvo įmontuota visiškai kitais tikslais ir ne prieš pareigūną E. A.. Tai patvirtina ir tai, kad po pokalbio su kyšio davėju K. A. automobilyje buvę pareigūnai, tarp jų ir E. A., nebuvo sulaikyti, neatliktos kratos, nepatikrinta, ar jis/jie turi tariamai paimtus pinigus.
E. A. kasaciniame skunde, taip pat kaip ir I. Baliukevičius, teigia, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino BK 225 straipsnį, nes neatsižvelgė į tai, kad nustatinėjant kyšio priėmimo požymį kartu būtina nustatyti ir kyšio davimo aplinkybę. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal kyšio davėjo K. A. pareiškimą, tačiau šio asmens atžvilgiu baudžiamasis procesas dėl BK 227 straipsnyje numatytų papirkinėjimo požymių apskritai net nebuvo pradėtas. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teigtina, kad byloje nebuvo nustatytas kyšio davimo faktas, kas reiškia, kad E. A. negali būti pripažintas kaltu padaręs BK 225 straipsnio 4 dalyje numatytą veiką.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į kasacinį skundą Vilniaus apygardos prokuratūros ONKT skyriaus prokuroras Paulius Jablonskas prašo E. A. ir I. B. kasacinius skundus atmesti.
Prokuroras pažymi, kad kasatorius E. A. daug dėmesio kasaciniame skunde skiria įrodymų analizei, kas nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, nurodo, kad aplinkybė, jog įrodymai buvo įvertinti ne taip, kaip to pageidauja E. A., negali būti pripažinta esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Prokuroras teigia, kad nėra pagrįsti kasatoriaus E. A. argumentai (panašūs ir kasatoriaus I. B. argumentai) dėl byloje esančio garso įrašo neteisėtumo. Ikiteisminis tyrimas dėl V. B. nusikalstamos veikos, numatytos BK 225 straipsnio 2 dalyje, t. y. kyšio iš R. K. S. priėmimo buvo pradėtas 2008 m. vasario 7 d. Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas 2008 m. vasario 8 d. nutartimi leido atlikti veiksmus neatskleidžiant savo tapatybės prieš V. B. (BPK 158 straipsnis) ir taip pat leido slapta jį sekti susitikimų su asmenimis, padariusiais administracinius teisės pažeidimus, metu. Taip pat teismas nurodytų veiksmų atlikimo metu leido daryti garso ir vaizdo įrašus. Iš bylos duomenų akivaizdu, kad ikiteisminio tyrimo teisėjas sankcionavo dvejopo pobūdžio veiksmus: veiksmus, neatskleidžiant savo tapatybės (kurie gali būti atliekami tiriant BPK 158 straipsnyje numatytas veikas) bei slaptą asmens sekimą panaudojant vaizdo ir garso įrašymo techniką (gali būti atliekamas tiriant visas nusikalstamas veikas, taip pat ir baudžiamuosius nusižengimus). Tokiu būdu atliekant minimus bei kitus ikiteisminio tyrimo veiksmus buvo gauti duomenys apie naują nusikalstamą veiką – kyšio iš K. A. priėmimą, dėl kurios 2008 m. kovo 5 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Taigi, baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai nebuvo pažeisti.
Prokuroras teigia, kad tiek kyšio davimo, tiek kyšio priėmimo aplinkybės byloje yra nustatytos ir aptartos, todėl kasatorių argumentai šioje dalyje taip pat yra nepagrįsti.
Motyvuojamoji dalis
Kasaciniai skundai atmestini.
Dėl baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų
Kasatoriai nurodo eilę BPK normų pažeidimų, susijusių su įrodymų rinkimu, tyrimu, vertinimu, ginčija byloje esančių įrodymų patikimumą, pagrįstumą, teigia, kad nepašalinti prieštaravimai tarp atskirų įrodymų.
Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių aplinkybių nenustatinėja, todėl kasatorių argumentai analizuotini tiek, kiek tai susiję su netinkamu BPK normų, reguliuojančių įrodymų klausimus, taikymu ar baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais.
Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, nė viena įrodymų rūšis neturi pranašumo prieš kitas ir visi įrodymai turi būti įvertinami bendra tvarka. Jeigu yra prieštaravimų tarp įrodymų (parodymų), teismas turi išanalizuoti visus įrodymus atskirai, juos palyginti tarpusavyje ir tuo atveju, jeigu esančių prieštaravimų nepavyksta pašalinti, teismas turi nurodyti motyvus, kodėl vienais įrodymais remiasi ir atmeta kitus. Nuosprendis turi būti pagrįstas įrodymais, ištirtais teisiamajame posėdyje, teismo išvados turi atitikti aplinkybes, nustatytas teisiamajame posėdyje, nuosprendis turi būti pagrįstas faktais, o ne prielaidomis.
Nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė minėtus baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus ir nuosprendį grindė, kaip teigia kasatorius I. B., išimtinai tik V. B. parodymais. Pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje apklausė kaltinamuosius I. B., E. A., V. B., liudytojus R. K. S., K. A., ir I. A., analizavo jų parodymus ir vertino. Teismas motyvuotai pasisakė, kodėl V. B. parodymus pripažįsta įrodymu, o kritiškai vertina ir atmeta E. A. bei I. B. parodymus. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kritiškai vertino kasatorių parodymus ir motyvuotai juos atmetė, negali būti laikoma, jog teismas neišsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes ar pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Nepagrįsti kasatorių argumentai dėl kitų byloje esančių įrodymų prieštaringumo, jų nepagrįstumo bei nepatikimumo. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir įvertino kitus byloje esančius duomenis ir motyvuotai pasisakė, kuriuos iš jų laiko įrodymais, o kurių ne. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo bei nuosprendžio, teismas lygino įrodymus tarpusavyje ir I. B. bei E. A. kaltę dėl BK 225 straipsnyje numatytos veikos padarymo pagrindė visų byloje ištirtų, patikrintų ir įvertintų įrodymų visuma.
Šiuos įrodymus dar kartą ištyrė ir įvertino apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas nuteistųjų apeliacinius skundus. Apeliacinės instancijos teismas detaliai analizavo V. B. parodymus apie kyšio davimo aplinkybes, juos vertino kaip visumą su liudytojų R. K. S., K. A. ir I. A. parodymais ir pripažino, kad minėtų liudytojų parodymai yra nuoseklūs, logiški, vieni kitus papildantys, jie sutampa tiek visumoje, tiek atskirose detalėse. Kartu apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad šių liudytojų parodymai yra patikimi. Taigi apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas atliko išsamų įrodymų tyrimą, dėl nuteistųjų parodymų pasisakė ir įvertino juos kitų byloje surinktų parodymų kontekste, įvertino tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisme duotus liudytojų, V. B. ir apeliantų parodymus bei motyvuotai atsakė į visus nuteistųjų apeliacinių skundų argumentus.
Nepagrįsti E. A. argumentai dėl byloje esančio garso įrašo neteisėtumo. Ikiteisminis tyrimas dėl V. B. nusikalstamos veikos, numatytos BK 225 straipsnio 2 dalyje, t. y. kyšio iš R. K. S. priėmimo buvo pradėtas 2008 m. vasario 7 d. Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas 2008 m. vasario 8 d. nutartimi sankcionavo dvejopo pobūdžio veiksmus: veiksmus, neatskleidžiant savo tapatybės (kurie gali būti atliekami tiriant BPK 158 straipsnyje numatytas veikas) bei slaptą asmens sekimą panaudojant vaizdo ir garso įrašymo techniką (gali būti atliekamas tiriant visas nusikalstamas veikas, taip pat ir baudžiamuosius nusižengimus). Tokiu būdu atliekant minimus bei kitus ikiteisminio tyrimo veiksmus buvo gauti duomenys apie naują nusikalstamą veiką – kyšio iš K. A. priėmimą, dėl kurios 2008 m. kovo 5 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Taigi, minėti procesiniai veiksmai atlikti teisėtai ir pagal BPK nuostatas. Operatyvinės veiklos įstatymas šiuo atveju negalėjo būti taikomas.
Dėl BK 225 straipsnio taikymo
Abu nuteistieji tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu neigė priėmę kyšį. Nuteistieji kasaciniuose skunduose teigia, kad teismai nesiaiškino nusikalstamos veikos mechanizmo, nenustatė kyšio davimo fakto, nepatraukė kyšio davėjo baudžiamojon atsakomybėn už papirkimą.
Pagal BK 225 straipsnį baudžiamoji atsakomybė kyla valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui, kuris savo ar kitų naudai tiesiogiai ar netiesiogiai priėmė, pažadėjo ar susitarė priimti kyšį, reikalavo ar provokavo jį duoti už jo veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Šie veiksmai BK 225 straipsnio dispozicijoje nurodyti kaip alternatyvūs, todėl BK 225 straipsnis taikomas padarius bent vieną iš jame nurodytų veiksmų. Šioje byloje objektyvioji kyšininkavimo nusikaltimo pusė pasireiškė tuo, kad I. B. ir E. A., būdami valstybės tarnautojai (policijos pareigūnai) ir vykdydami jiems pavestas darbines funkcijas, sustabdę R. K. S. ir K. A. vairuojamus automobilius bei nustatę, jog sustabdytų vairuotojų veiksmuose yra tam tikrų administracinių teisės pažeidimų sudėtys, veikė neteisėtai, nesurašė administracinių teisės pažeidimų protokolų ir už tai priėmė pinigus (kyšius). Kasatoriai nepagrįstai teigia, kad neįrodytas kyšių davimo, o kartu ir kyšių priėmimo faktas. Ši faktinė aplinkybė, kaip minėta, nustatyta ir pagrįsta byloje esančiais įrodymais, jų visuma. Kyšio davimo – priėmimo faktą analizavo ir apeliacinės instancijos teismas, kuris dar kartą ištyrė ir įvertino minėtą faktą pagrindžiančius įrodymus.
Į BK 225 straipsnio sudėtį neįeina kyšio davimo požymis, todėl teismai ir neprivalėjo dėstydami veikos kvalifikavimo motyvus aprašinėti šio požymio. Be to, kyšio davėjo patraukimas (nepatraukimas) baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 227 straipsnį, kvalifikuojant kyšio priėmėjo veiką pagal BK 225 straipsnį, reikšmės neturi. Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį nurodė jame visas įrodyta pripažintas nusikalstamos veikos, numatytos BK 225 straipsnyje, aplinkybes, tinkamai kvalifikavo kaltininkų nusikalstamą veiką ir išdėstė veikos kvalifikavimo motyvus, todėl kasatorių argumentai, kad teismai neanalizavo ir nevertino kyšininkavimo sudėties, nenustatė kyšininkavimo mechanizmo, atmetami kaip nepagrįsti.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad I. B. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 225 straipsnio 2 dalį, o E. A. – pagal BK 225 straipsnio 4 dalį.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Nuteistųjų I. B. ir E. A. kasacinius skundus atmesti.