- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-05-31
- Bylos Nr.
- 2K-307/2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gintaras Goda (pirm.), Antanas Klimavičius, Alvydas Pikelis (pran.)
- Nuteistasis
- T. G.
- Kategorijos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gintaro Godos, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Alvydo Pikelio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. G. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 -ojo apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 23 d. nuosprendžio, kuriuo:
T. G. nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda, nustatant ją sumokėti per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Iš T. G. priteista 600 (šeši šimtai) litų A. T. turtinei žalai atlyginti.
Skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis, kuria nuteistojo T. G. apeliacinis skundas buvo atmestas.
Aprašomoji dalis
n u statė:
T. G. nuteistas už tai, kad 2008-06-26 20.35 val. viešoje vietoje, Geležinio Vilko g. 2 A, prie „Ergo Lietuva“ pastato, Vilniuje, vairuodamas motociklą YAMAHA, (duomenys neskelbtini), įžūliai elgdamasis, be priežasties spyrė į A. T. automobilio VW Golf, (duomenys neskelbtini), veidrodėlį, kuris po smūgio nukrito, dėl to buvo apgadintas automobilio kairės pusės priekinis sparnas. Tokiais savo veiksmais T. G. A. T. padarė 600 Lt turtinę žalą, demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t.y., savo veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalyje – viešosios tvarkos pažeidimą.
Šalies argumentai
Nuteistasis T. G. savo kasaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 8 d. nutartį ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka arba panaikinti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 23 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 8 d. nutartį bei jį išteisinti, nepadarius nusikaltimo, numatyto Baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalyje.
Nuteistasis teigia, kad teismų priimti sprendimai yra neteisėti, nepagrįsti bei šališki, buvo padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, pažeistos įstatymų jam garantuotos teisės ir dėl to netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.
Šalies argumentai
Kasatorius mano, kad nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, t.y., pažeista Baudžiamojo proceso kodekso 44 straipsnio 6 dalis bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalis, motyvuodamas tuo, kad visas byloje esančias abejones teismai vertino jo nenaudai.
Kasatoriaus teigimu, teismai netinkamai taikė Baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 3-5 dalyse įtvirtintas nuostatas ir pabrėžia, kad įrodymai buvo vertinami selektyviai ir atsietai vienas nuo kito, teikiant pirmenybę nukentėjusiajam palankiems įrodymams bei nemotyvuotai atmetant kitus. Tai sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą.
Nuteistasis T. G. nepripažįsta savo kaltės ir neigia padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką argumentuodamas tuo, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo teismuose metu davė nuoseklius parodymus apie tai, kad ne jis nuspyrė nukentėjusiojo A. T. automobilio veidrodėlį, o tai padarė įvykio metu buvęs trečiasis motociklininkas A. J. Vilniaus miesto 2 -asis apylinkės teismas atmetė A. J. parodymus kaip prieštaraujančius bylos faktinėms aplinkybėms. Kasatorius nurodo, kad tiek nukentėjusysis A. T., tiek liudytoja S. T. savo parodymuose prieštaringai aiškina įvykio aplinkybes. Kasatoriaus manymu, tokius neatitikimus galėjo įtakoti įvykio metu patirtas išgąstis, todėl duodami parodymus nukentėjusysis ir liudytoja galėjo suklysti, kurio motociklo vairuotojas nuspyrė veidrodėlį. Tačiau teismai nepasisakė dėl pagrįstų abejonių, kylančių iš nukentėjusiojo bei liudytojos aplinkybių įvertinimo. Nuteistasis teigia, kad teismas nepaneigė jo parodymų kaip to reikalauja Baudžiamojo proceso kodekso 305 straipsnis, o jo parodymus nepagrįstai vertino kritiškai, formaliai nurodęs, kad juos paneigia nukentėjusiojo A. T. bei S. T. parodymai.
Šalies argumentai
Nuteistasis T. G. savo kasaciniame skunde nurodo, kad apylinkės teismas pažeidė Baudžiamojo proceso kodekso 257 straipsnio nuostatas, numatančias, jog, jei nagrinėjimo teisme metu paaiškėja, kad nusikalstamą veiką gali būti padaręs kitas asmuo, teismas motyvuota nutartimi tai praneša prokurorui. Tačiau teismas nekreipė dėmesio į nuteistojo ir jo gynėjo prašymą ir nesiėmė jokių įstatyminių priemonių, kad nusikalstama veika būtų išsamiai ištirta, tuo pažeisdamas Baudžiamojo proceso kodekso 1 straipsnio 1 dalį.
Atsiliepime į nuteistojo T. G. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras D. Stankevičius siūlo kasacinį skundą atmesti. Nurodo, kad teiginiai dėl Baudžiamojo proceso kodekso 44 straipsnio 6 dalies bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, kuriose įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas, pažeidimų yra nepagrįsti. Prokuroro nuomone, T. G. buvo pripažintas kaltu 2009-09-03 Vilniaus miesto 2 -ojo apylinkės teismo nuosprendžiu, kuris atitinka Baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 2 dalies, 304-305 straipsnių bei 307 straipsnio 1 dalies reikalavimus, o 2009-12-08 Vilniaus apygardos teismo nutartis priimta atsižvelgiant į Baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Tai, kad kasatorius nesutinka su teismų sprendimais, nėra pagrindas pripažinti, jog buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas. Atkreiptinas dėmesys, kad tam tikri kasatoriaus skundo argumentai neatitinka teisinių bylos nagrinėjimo kasacinės instancijos teisme kriterijų. Kasacinės instancijos teismas įrodymų netiria ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja, todėl kasatoriaus savaip traktuojami bylos faktai yra nenagrinėtini. Prokuroro teigimu, įrodymų vertinimo taisyklės, numatytos Baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnyje, pažeistos nebuvo. Teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai. Prokuroras nesutinka su kasatoriaus teiginiu, jog teismas pažeidė Baudžiamojo proceso kodekso 257 straipsnio reikalavimą, nes nepranešė prokurorui, kad nusikalstamą veiką gali būti padaręs kitas asmuo. Aplinkybė, kad liudytojas A. J. nepatrauktas baudžiamojon atsakomybėn už melagingų parodymų davimą teisme savaime nereiškia, jog šio liudytojo parodymai teisingi ir patikimi.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo T. G. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BPK 20 straipsnio nuostatų taikymo ir A. J. pareiškimo vertinimo
BPK 369 straipsnis numato, jog kasacine tvarka bylos nagrinėjamos, kai netinkami pritaikytas baudžiamasis įstatymas, padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.
Nuteistojo T. G. kasaciniame skunde išdėstyti teiginiai dėl bylos duomenų – nukentėjusiojo A. T. ir liudytojos S. T. parodymų vertinimo, pripažįstant juos įrodymais, pagrindžiančiais T. G. kaltę padarius veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje ir netinkamo nuteistojo T. G. bei liudytojo A. J. parodymų vertinimo ir jų atmetimo. Bylos duomenų tyrimo ir vertinimo klausimai yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų proceso nagrinėjimo dalyku. Kasacinės instancijos teismas bylos faktų netiria ir nevertina, nes kasacinės instancijos teisme bylos nagrinėjamos teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Todėl kasaciniame skunde išdėstytus teiginius kasacinės instancijos teisėjų kolegija tikrina remdamasi bendromis įrodymų vertinimo taisyklėmis bei nuostatomis.
Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas suponuoja reikalavimą indukuoti į šį procesą visas reikšmingas bylai aplinkybes, išnaudojant baudžiamojo proceso numatytas priemones joms gauti, permanentiškai sujungiant visus faktus į loginę visumą ir po to daryti apibendrinančias išvadas.
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, bylos duomenis įvertino vadovaudamiesi BPK reikalavimais. Teismai pagrįstai rėmėsi liudytojos S. T. ir nukentėjusiojo A. T. parodymais apie įvykio aplinkybes, kadangi jie iš esmės yra nuoseklūs, jokių duomenų dėl jų neobjektyvumo nėra. Teismai detaliai išsiaiškino nusikalstamos veikos aplinkybes, nukentėjusiojo bei liudytojos galimybes jas suvokti ir įsiminti, nurodė motyvus kodėl atmeta nuteistojo ir liudytojo A. J. parodymus. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai pripažino, jog A. J. parodymai yra klaidinantys, kadangi paaiškinimas dėl jų netikėto pakeitimo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nurodant skirtingas aplinkybes nei ikiteisminio bylos tyrimo metu, yra nepaaiškinamas gyvenimiškos logikos požiūriu, parodymų turinys prieštaringas. A. J. pareiškime ir liudydamas teismo posėdžio metu paaiškino, jog ikiteisminio bylos tyrimo jokio incidento su automobiliu VW Golf Geležinio Vilko gatvėje neprisiminė, nes tam neskyrė dėmesio, tačiau praėjus beveik metams laiko bylos teisminio nagrinėjimo metu prisiminė su detalėmis ir toliau pareiškime bei liudydamas teisme nurodė, jog incidento metu buvo labai susijaudinęs ir susinervinęs. Teismai pagrįstai tokių parodymų nepripažino įrodymais. Taigi ne tik jo parodymai ikiteisminio bylos tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu yra skirtingi, tačiau ir pareiškimo turinys yra prieštaringas. Teismai pagrįstai tokių parodymų nepripažino įrodymais. Liudytojo A. J. patraukimo atsakomybėn už neteisingus parodymus klausimas yra ne teismo kompetencijos, o prokuroro diskrecijos sritis. Šios aplinkybės prokurorui yra žinomos.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo T. G. kasacinį skundą atmesti.