Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aldonos Tilindienės ir Viginto Višinskio,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų uždarosios akcinės bendrovės ,,JGK STATYBA“, A. K. (A. K.) ir J. G. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. liepos 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-295-254/2020 pagal ieškovų uždarosios akcinės bendrovės ,,JGK STATYBA“, A. K. ir J. G. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

40. Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). CPK reglamentuojamam civiliniam procesui yra būdinga ribota apeliacija, kuri, be kitų aspektų (pavyzdžiui, draudimo apeliacinį skundą grįsti naujomis aplinkybėmis, kelti naujus reikalavimus, teikti naujus įrodymus), pasireiškia tuo, kad apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės (tas yra būdinga visiškai apeliacijai), o, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu ex officio (savo iniciatyva, pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šis ribotos apeliacijos aspektas įstatymo lygmeniu yra įtvirtintas CPK 320 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Taigi apeliacinis procesas yra pakartotinis bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme, neišeinant už apeliacinio skundo apibrėžtų ribų, siekiant nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek teisine, tiek ir faktine prasme (CPK 320 straipsnis). Apeliaciniam procesui taikomos bendrosios CPK nuostatos, taip pat pirmosios instancijos teismo procesą reglamentuojančios nuostatos, neprieštaraujančios apeliacinį procesą reglamentuojančioms normoms (CPK 302 straipsnis), bei specialiosios apeliacinį procesą apibrėžiančios CPK normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339-469/2020).

41. Taigi, apeliacijos objektu yra teismo sprendimo, kuriuo netenkintas ieškinys dėl žalos atlyginimo priteisimo iš valstybės, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų, taip pat ex officio patikrindamas, ar nėra absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, byloje taip pat nėra peržengti apeliacinių skundų ribas.

42. Ieškovai ieškiniu prašė: 1) pripažinti, kad bylose, kuriose buvo priimti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 3 d. sprendimas, Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 26 d. sprendimas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartis, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutartis, Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 29 d. sprendimas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. nutartis, buvo pažeistos Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, 13 straipsnio, 14 straipsnio, 1 Protokolo 1 straipsnio nuostatos; 2–4 ieškinio reikalavimais prašė priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos kiekvienam iš ieškovų individualiai turtinę, neturtinę žalą bei bylinėjimosi išlaidas.

43. Ieškovė UAB „JGK STATYBA“ prašė priteisti žalą, nes civilinių ir administracinių bylų nagrinėjimo metu neteisėtais teismo (teisėjo) veiksmais buvo pažeistos bei suvaržytos UAB „JGK STATYBA“ teisės ir galimybės naudotis (valdyti) statinių užstatymo ir eksploatavimo tikslu jai perduotu didelio ploto valstybinės žemės sklypu su jame vėliau UAB „JGK STATYBA“ pastatytais statiniais (inžineriniais tinklais, gatvėmis, sodiniais ir kt.) ir užbaigti 1 500 gyventojų „JGK Salotė“ komplekso statybą. Ieškovas J. G. žalą kildino iš dėl pernelyg ilgo bylų, susijusių su UAB „JGK STATYBA“ teisėmis į valstybinės žemės sklypą, nagrinėjimo, dėl ko jo šeima prarado verslą, o jo asmeniniam gyvenimui buvo padaryta neigiama įtaka, pažeidžianti Konvencijos nuostatas. Ieškovas A. K. neturtinę žalą kildino iš pernelyg ilgo bylų, susijusių su UAB „JGK STATYBA“ teisėmis į valstybinės žemės sklypą, nagrinėjimo, dėl ko jo asmeniniam gyvenimui buvo padaryta neigiama įtaka, pažeidžianti Konvencijos nuostatas. Ieškovai teigė, kad bylas, kuriose dalyvavo UAB „JGK STATYBA“, nagrinėję teisėjai (teismai) procesiniuose sprendimuose nurodydami, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. gegužės 16 d. potvarkį Nr. 142p tarp UAB „JGK STATYBA“ ir valstybinės žemės savininkės (patikėtinės) susiklostė sutartiniai žemės nuomos teisiniai santykiai, kurie pasibaigė 2000 m. gegužės 24 d., atliko neteisėtus veiksmus, kuriais buvo padaryta esminė žala.

44. Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas vertino ieškovų argumentus ir nurodomas aplinkybes, susijusias su civilinės deliktinės atsakomybės taikymu ir ieškovų prašomos priteisti žalos pagrindu. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ieškovų nurodytus teismų procesinius sprendimus, juose nustatytas aplinkybes, anot apeliantų, sąlygojusias jų teisių pažeidimą ir žalos atsiradimą, ir nenustatęs valstybės civilinės atsakomybės sąlygų ieškinį atmetė. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad apeliantai šio specialaus delikto taikymo sąlygų neįrodė. Kitokios išvados nesuponuoja ir apeliaciniuose skunduose nurodyti motyvai bei argumentai.

45. Valstybės civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų, nustatyta CK 6.272 straipsnio 1–3 dalyse. CK 6.272 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Taigi, valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala (CK 6.249 straipsnis), neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis) ir kaltė (CK 6.248 straipsnis). Todėl asmuo, reikalaudamas šiuo pagrindu atlyginti žalą, turi įrodyti, visas šias civilinės atsakomybės sąlygas, nenustačius bent vienos iš jų, valstybės civilinė atsakomybė nėra galima. Pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį valstybės atsakomybė atsiranda tik esant teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltei. Taigi civilinėje byloje, kurioje pareikštas žalos atlyginimo iš valstybės priteisimo ieškinys, sprendžiant dėl valstybės atsakomybės taikymo, turi būti nustatyta teisėjo kaltė nagrinėjant civilinę, baudžiamąją ar administracinę bylą.

46. Teisėjų kolegija pažymi, kad civilinio proceso tikslas yra, be kita ko, ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus, tinkamai taikyti įstatymus nagrinėjant civilines bylas, priimant sprendimus bei juos vykdant, taip pat kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių (CPK 2 straipsnis). Teismas, nagrinėdamas civilines bylas, turi veikti maksimaliai atidžiai ir rūpestingai, teismas negali pažeisti civilinį procesą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų ir dalyvaujančių byloje asmenų teisių, turi objektyviai įvertinti byloje esančius įrodymus ir nustatyti ginčo aplinkybes, tinkamai kvalifikuoti susiklosčiusius teisinius santykius, išspręsti kilusį ginčą. Teismo priimtas sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 straipsnio 1 dalis).

47. Kita vertus, visiškai išvengti teisingumo vykdymo klaidų nėra įmanoma. Jas gali lemti tiek pažinimo ribos, tiek įstatymų netobulumas, jų nesuderinamumas, teisės ar įstatymo spragos, žmogaus realios galimybės žinoti viską, teisėjo subjektinės savybės ir daugelis kitų veiksnių. Klaidos galimybė nepateisina to, kad teisėjas turi teisę ją padaryti. Priešingu atveju būtų paneigta asmens teisė į teisingą teismą ir teisė, kad dėl jo būtų priimtas teisingas sprendimas. Tačiau bet kokia teismo klaida negali lemti valstybės civilinės atsakomybės taikymo. Teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą. Vertinant klaidos akivaizdumą ir šiurkštumą gali būti atsižvelgta į taikytinos nuostatos vartojamų terminų suprantamumą, nuostatos tikslumą, įrodymų aiškumą, bylos aplinkybių sudėtingumą, ar teismui pagal aiškias bylos aplinkybes ir taikomą teisės nuostatą reikėjo tik ją pritaikyti ir kt. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2011; 2015 m. spalio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-557-313/2015). Tik nustačius, kad bylą nagrinėjęs teismas savo kaltais veiksmais padarė akivaizdų ir šiurkštų pažeidimą, tokiu būdu sukeldamas žalą, valstybei gali kilti civilinė atsakomybė.

48. Nagrinėjamu atveju apeliantai teigia, kad skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas iš esmės neaptarė vieno iš esminių ieškinio pagrindų, įrodančių teismo veiksmų neteisėtumą, – Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 3 d. sprendime nurodytos valstybinės žemės nuomos teisinių santykių pasibaigimo nuo 2000 m. balandžio 24 d. ir neatnaujinimo aplinkybės nebuvo tos bylos nagrinėjimo dalyku, toks sprendimas buvo siurprizinis, pažeidė teisinio tikrumo, šalių lygybės, subsidiarumo principus. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamo sprendimo turinys neleidžia pritarti tokiems apeliantų teiginiams.

49. Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir įvertino Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 3 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-123-258/2008 dėl administracinio akto panaikinimo, įpareigojimo sudaryti sutartį, turtinės žalos, padarytos valstybės institucijų neteisėtais veiksmais atlyginimo. Teismas detaliai aptarė ieškovės UAB „JGK STATYBA“ pareikštus reikalavimus (panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. balandžio 12 d. įsakymą Nr. 1188-41, dalyje, kuria buvo patvirtintas 9,8 ha žemės plotas, esantis šalia Gilužio ežero (pagal žemės reformos žemėtvarkos projektą (duomenys neskelbtini)) Vilniaus m. 1500 gyventojų komplekso „Salotė“ detaliajame plane pažymėtą skaičiumi 7; įpareigoti Vilniaus apskrities viršininko administraciją išnuomoti UAB „JGK Statyba“ be aukciono natūra 8,7 ha ploto žemės sklypą, esantį Buivydiškių kadastrinės vietovės buvusių (duomenys neskelbtini) kaimų teritorijoje, dabar Vilniaus miesto Zujūnų sen. komplekso „Salotė“ šiaurinėje dalyje, gyvenamiesiems namams statyti ir eksploatuoti, vietoj paimto 9,8 ha ploto sklypo šalia Gilužio ežero; priteisti iš Lietuvos Respublikos turėtas statybos išlaidas bei negautas pajamas), jų faktinį pagrindą, atsakovų pateiktus atsikirtimus ir atsižvelgiant į bylos nagrinėjimo dalyką ir tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą padarytą išvadą, kad 1990 m. gegužės 25 d. aktu perdavus Jaunimo gyvenamųjų namų kompleksų direkcijai 42,8 ha žemės sklypą, žemės nuomos sutartis baigėsi 2000 m. gegužės 24 d. ir byloje nėra įrodymų, jog žemės nuomos sutartis tarp šalių buvo atnaujinta.

50. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, yra pasisakęs, kad dispozityvumo principas, įtvirtintas CPK 13 straipsnyje, reiškia, kad tik asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas. Pareiškiantis ieškinį asmuo privalo tinkamai surašyti ieškinio pareiškimą, aiškiai suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą tam, kad teismas, vadovaudamasis koncentracijos ir ekonomiškumo principais (CPK 7 straipsnis), galėtų tinkamai atlikti vieną iš savo tikslų – kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp šalių (CPK 2 straipsnis). Ieškinio pagrindas – tai faktinės aplinkybės (lot. causa petendi), kuriomis ieškovas grindžia savo materialųjį teisinį reikalavimą, t. y. ieškinio dalyką (lot. causa actiones; causa petendi) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad ieškovas privalo nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą, o teisinių santykių kvalifikavimą vykdo teismas. Teisės taikymas yra teismo prerogatyva. Tai teismas atlieka pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes. Įstatymą, taikomą byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas parenka savo nuožiūra (CPK 265 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-56-219/2016 20 punktą). Taigi nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių sutartinių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto. Netgi tais atvejais, kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriomis nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-475-684/2015).

51. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 3 d. sprendimu nustatytas faktines aplinkybes, akivaizdu, kad Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas civilinę bylą Nr. 2-123-258/2008, turėjo nustatinėti ir nustatinėjo teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su tuo, ar ieškovės UAB „JGK STATYBA“ ginčijamas Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. balandžio 12 d. įsakymas pažeidė ieškovės teises, kurias ji sieja su ginčo žemės naudojimu, bei esant prašymui išnuomoti kitą žemės sklypą, pagrįstai taikė ginčo santykiams aktualų galiojusio CK 297, 299 ir 301 straipsnių reglamentavimą ir sprendė dėl faktinių nuomos teisinių santykių bei pasisakė dėl jų galiojimo ir pasibaigimo aplinkybių. Be kita ko, byloje nustatyta, jog atsiliepime į ieškinį Vilniaus apskrities viršininko administracija nurodė, kad 9,8 ha žemės sklypas niekada nebuvo išnuomotas ieškovei. Todėl ieškovų argumentai, kad Vilniaus apygardos teismas 2008 m. balandžio 3 d. sprendime neturėjo teisės pasisakyti dėl ieškovės teisės į ginčo žemę, dėl kurios ir buvo priimtas jos ginčijamas administracinis aktas, o pasisakęs dėl jos peržengė byloje pareikštų reikalavimų ribas, ir sprendimas jai buvo siurprizinis, todėl pažeidžiantis Konvencijos nuostatas, yra nepagrįsti.

52. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 111 straipsnyje įtvirtinta teismų sistema. Teismų kompetencija nustatyta kituose įstatymuose, pvz., Teismų įstatyme, atitinkamame proceso kodekse. Civilinio proceso kodekse nustatyta sprendimų teisėtumo kontrolė, kuri reiškia, kad proceso dalyviai turi teisę reikalauti, kad žemesnės instancijos teismo sprendimas būtų peržiūrimas aukštesnės instancijos teisme. Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, kad teismų instancijos paskirtis yra šalinti galimas žemesnių teismų klaidas, neleisti, kad būtų įvykdytas neteisingumas, ir šitaip apsaugoti visuomenės teises ir teisėtus interesus. Kasacinis teismas pažymėjo, kad teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo instancinės kontrolės, o atskirais atvejais taikant ir proceso atnaujinimo institutą, nustatymas taip pat reiškia, jog neįmanoma visiškai išvengti teisingumo vykdymo klaidų, nes jas gali lemti tiek pažinimo ribos, tiek įstatymų netobulumas, jų nesuderinamumas, teisės ar įstatymo spragos, žmogaus realios galimybės žinoti viską, teisėjo subjektinės savybės ir daugelis kitų veiksnių. Tačiau klaidos galimybė nepateisina to, kad teisėjas turi teisę ją padaryti. Priešingu atveju būtų paneigta asmens teisė į teisingą teismą ir kad dėl jo būtų priimtas teisingas sprendimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2011).

53. Nagrinėjamu atveju skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė UAB „JGK STATYBA“ pasinaudojo apeliacijos teise ir 2008 m. balandžio 3 d. sprendimą apskundė apeliacine tvarka, skunde, be kita ko, nurodydama, kad teismas nepagrįstai Vyriausybės 1990 m. gegužės 16 d. potvarkiu žemės suteikimą ieškovei prilygino nuomos sutarčiai ir, taikydamas senojo CK 297, 299, 301 straipsnių nuostatas, nepagrįstai ignoravo CK 298 straipsnį. Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-484/2008 Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 3 d. sprendimą paliko nepakeistą Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad šalių teisiniai santykiai kvalifikuoti teisingai ir pagrįstai spręsta, jog esant nuomos teisiniams santykiams neterminuotiems, jie nutrūko praėjus maksimaliam įstatymuose įtvirtintam terminui; pasibaigus šiems nuomos teisiniams santykiams, tolesni atsakovo veiksmai, atlikti su ginčo žemės sklypu, t. y. žemės reforma, žemėtvarkos projekto tvirtinimas ir pan., turi būti laikomi teisėtais žemės administratoriaus sprendimais dėl patikėto žemės naudojimo; pasibaigus minėtiems faktiniams žemės nuomos teisiniams santykiams, tolesnis žemės naudojimas niekaip negali būti siejamas su apeliantės teisėmis ir jų nepažeidžia. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nenustatė ir apeliantės nurodyto Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio suteikiamos apsaugos pažeidimo.

54. Byloje nustatyta ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. sausio 9 d. nutartimi ieškovės kasacinį skundą atsisakė priimti, nes kasacinis skundas paduotas nesumokėjus nustatyto dydžio žyminio mokesčio, be to, kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų bent vieną CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytą bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindą, todėl spręsta, kad teiktas kasacinis skundas neatitinka CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

55. Ieškovų skundžiamo sprendimo turinys liudija, kad teismas išnagrinėjo ir ieškovų argumentus dėl jų nurodomos EŽTT jurisprudencijos dėl teisės į teisingą teismą (Konvencijos 6 straipsnis). EŽTT praktikoje pasakyta, kad Konvencijos požiūriu gali kilti Konvencijoje įtvirtintų teisių pažeidimo pavojus, kai teismai, nagrinėdami bylas, priima siurprizinius sprendimus tiek įrodymų tyrimo ir vertinimo, tiek teisės taikymo aspektu. Pagal Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintą teisingo bylos nagrinėjimo koncepciją šalys turi teisę į rungtynišką procesą, reiškiančią, kad jos privalo turėti galimybę ne tik pateikti įrodymus savo reikalavimams pagrįsti, bet taip pat teisę žinoti ir komentuoti visus įrodymus ar pastabas, pateiktus siekiant paveikti teismo sprendimą (žr. EŽTT 1997 m. vasario 18 d. sprendimo byloje Nideröst-Huber prieš Šveicariją, peticijos Nr. 18990/91, 24 punktą; 2001 m. gegužės 31 d. sprendimo byloje K. S. prieš Suomiją, peticijos Nr. 29346/95, 21 punktą; 2014 m. kovo 3 d. sprendimo byloje Duraliyski prieš Bulgariją, peticijos Nr. 45519/06, 30 punktą; kt.). Dėl teisės į teisingą bylos nagrinėjimą (rungimosi principo) žmogaus teisių apsaugos požiūriu gali būti svarbu tai, ar proceso šaliai buvo suteikta galimybė pateikti argumentus dėl teisinio aspekto, turėjusio esminę reikšmę bylos rezultatui (žr., pvz., EŽTT 2005 m. spalio 13 d. sprendimo byloje Clinique des Acacias and Others prieš Prancūziją, peticijos Nr. 65399/01, 65406/01, 65405/01 ir 65407/01, 38 punktą; 2006 m. vasario 16 d. sprendimo byloje Prikyan and Angelova, peticijos Nr. 44624/98, 42 punktą ir kt.). Vis dėlto, Konvencijos prasme analizuojant teisės į teisingą teismo procesą užtikrinimą, vertinama proceso, įskaitant ir apeliacinius procesus, visuma, o vėlesnis peržiūros procesas gali iš esmės ištaisyti proceso trūkumus (žr., pvz., mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) EŽTT 2011 m. birželio 18 d. sprendimą dėl peticijos priimtinumo byloje Amirov prieš Azerbaidžaną, peticijos Nr. 25512/06). Taigi, nagrinėjamu atveju ieškovė teikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 3 d. sprendimo, taip pat teikė kasacinį skundą, kurio atitikimas galiojančiam teisiniam reglamentavimui priklausė tik nuo pačios ieškovės valios. Tokiu atveju ieškovės argumentai dėl jos teisės į teisingą bylos nagrinėjimą (rungimosi, lygiateisiškumo principai) žmogaus teisių apsaugos požiūriu pažeidimo, priimant Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 3 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-123-258/2008 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartį nepagrįsti. Vien tai, kad ieškovų netenkina priimti teismų procesiniai sprendimai neteikia pagrindo išvadai dėl jų teisės į teisingą teismą pažeidimo.

56. Teisėjų kolegija sprendžia nesant pagrindo pritarti apeliantės UAB „JGK STATYBA“ argumentams dėl teisinio siurprizo, kurio šalis kreipdamasi į teismą iš anksto negalėjo numatyti nagrinėjant antstolės V. M. pareiškimą dėl sprendimo neįvykdymo (skolininkas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius, išieškotojas UAB „JGK STATYBA“). Skundžiamame sprendime teismas išsamiai analizavo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. liepos 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-10191-809/2012, kuria skolininkui skirta bauda; Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-277-340/2013, priimtą išnagrinėjus išieškotojo UAB „JGK STATYBA“ ir skolininko Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atskiruosius skundus, kuria Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. liepos 26 d. nutartis panaikinta ir klausimas išspręstas iš esmės – netenkintas antstolės pareiškimas dėl atsakomybės taikymo skolininkui dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. balandžio 1 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-647-8/2005 nevykdymo. Teismas atsižvelgė į faktinius pokyčius bei ginčo aspektu aktualius priimtus teismų procesinius sprendimus ir nurodė, kad nors Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. balandžio 1 d. sprendimas nėra panaikintas, tačiau jo įvykdymas objektyviai nėra galimas, nes prieštarauja bendriesiems CPK taikymo principams ir susijusiose bylose priimtiems bei prejudicinę galią turintiems teismo sprendimams. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2014 išnagrinėjęs UAB „JGK STATYBA“ kasacinį skundą, 2014 m. spalio 27 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį paliko nepakeistą. Skundžiamame sprendime teismas teisingai pabrėžė, kad pasikeitusios aplinkybės yra nustatytos įsiteisėjusiais teismų sprendimais, kurie buvo peržiūrėti instancine tvarka, ieškovei įgyvendinant rungtyniškumo ir lygiateisiškumo principus. Byloje nustatytų faktų visuma leidžia teigti, kad ieškovei buvo žinoma, kokie prejudiciniai faktai sąlygojo 2005 m. balandžio 1 d. sprendimo priėmimą, todėl ieškovės UAB „JGK STATYBA“ reikalavimas vykdyti sprendimą, kuris dėl pasikeitusių aplinkybių negali būti įvykdytas, nesuponuoja išvados, kad teismai padarė akivaizdžias ir šiurkščias teisės aiškinimo, taikymo klaidas ar priėmė siurprizinius procesinius sprendimus.

57. Ieškovų nurodomų abejonių dėl Vilniaus apygardos teismo teisėjos ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos teisėjų nešališkumo, teisiškai kvalifikuojant tarp valstybės ir ieškovės UAB „JGK STATYBA“ susiklosčiusius teisinius santykius, kontekste teisėjų kolegija sutinka, kad viena iš tinkamo proceso garantijų yra užtikrinimas, kad šalių ginčą nagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Teisė į nešališką teismą yra viena žmogaus teisių, ginamų tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis, 31 straipsnio 2 dalis, 109 straipsnis, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, CPK 6, 21 straipsniai). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d. nutarime konstatavo, kad asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia ir tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių. Teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus. Teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, būtina teisingo bylos išnagrinėjimo, taigi ir pasitikėjimo teismu, sąlyga. Teisėjo ir teismų nešališkumas užtikrinamas nustatant draudimus ir apribojimus teisėjams nagrinėti bylas, jeigu yra aplinkybės, keliančios abejonių dėl teisėjo nešališkumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353-701/2017). Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, CPK normose įtvirtintas nušalinimo institutas. Byloje dalyvaujantis asmuo, manantis, kad jo bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti neobjektyvus ir šališkas, gali, remdamasis CPK 65–66 straipsniuose nurodytomis aplinkybėmis, teikti motyvuotą teisėjo nušalinimo pareiškimą (CPK 68 straipsnis). Asmuo, reikšdamas nušalinimą, turi pagrįsti, kad egzistuoja pakankamas pagrindas manyti, jog byla bus išnagrinėta neobjektyviai ir šališkai, t. y. nurodyti konkrečias aplinkybes ir pateikti jas patvirtinančius įrodymus, kurie patvirtintų tokį pagrindą egzistuojant. Šiuo atveju jokių objektyvių teisėjų šališkumo argumentų apeliantai nenurodo, pateikdami tik savo subjektyvų vertinimą, kad teismams priimant 2008 m. balandžio 3 d. sprendimą bei 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartį, tiesioginę įtaką turėjo 2004 m. liepos 15 d. Nr. IX-2400 Seimo nutarimas „Dėl laikinosios komisijos nuosavybės į žemę tvarkos pažeidimams Vilniaus apskrityje ištirti atliktos stebėsenos išvadų“, kuriose priežastys, trukdančios grąžinti miestų žemę pretendentams, nurodytas būtent 1990 m. gegužės 16 d. Vyriausybės potvarkis Nr. 142p. Taip pat tik subjektyviu vertinimu grindžiami teiginiai dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo šališkumo. Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju, apeliantų argumentai dėl ieškinį nagrinėjusių teisėjų šališkumo neparemti jokiomis pagrįstomis aplinkybėmis. Procesinių veiksmų atlikimas bei atitinkamų procesinių sprendimų priėmimas (net tuo atveju, jeigu jie nepalankūs ieškovams) savaime negali būti vertinami kaip teisėjo šališkumo įrodymas. Taip pat pažymėtina, kad bylų nagrinėjimo eigoje ieškovė nereikė nušalinimo minėtas bylas nagrinėjantiems teisėjams.

58. Vadovaujantis CPK 18 straipsniu, įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams ir juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tai reiškia, kad tai, kas nuspręsta teismo, yra privaloma visiems teisės subjektams ir turi būti vykdoma, įsiteisėjusio teismo sprendimo teisingumas negali būti kvestionuojamas kitaip negu instancine tvarka. Tai yra viena iš esminių teisinio stabilumo prielaidų. Dalyvavusiems byloje asmenims įsiteisėjęs teismo sprendimas, be to, dar turi res judicata (išspręstos bylos, galutinio teismo sprendimo) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas negrįžtamai ir bylos šalys bei kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, t. y. nebeturi teisės dėl to paties ginčo kreiptis į teismą ateityje (CPK 279 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-59-378/2021). Įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo prejudicinės galios išraiška įtvirtinta ir CPK 182 straipsnio 2 punkte, kuriame nustatyta, kad šalis ar kitas dalyvavęs byloje asmuo kitose bylose gali remtis teismo sprendimu kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu ir tų faktų jam nereikia įrodinėti. Kasacinis teismas, aiškindamas teismo sprendimo prejudicinę reikšmę, suformulavo tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Tam, kad teismo nustatyta aplinkybė būtų pripažinta prejudiciniu faktu, būtinas nurodytų sąlygų visetas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-286-421/2018 22 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). EŽTT savo praktikoje yra ne kartą pabrėžęs, kad vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, kuris suponuoja pagarbą res judicata principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Nukrypimai nuo res judicata principo pateisinami tik tada, kai jų būtinybę sąlygoja esminio ir įtikinamo pobūdžio aplinkybės; vien dviejų nuomonių tam tikru klausimu egzistavimas nėra pagrindas bylą nagrinėti iš naujo (žr., pvz., mutatis mutandis 2007 m. sausio 18 d. sprendimą, priimtą byloje Kot prieš Rusiją, peticijos Nr. 20887/03, paragrafas 24; 2003 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Ryabykh prieš Rusiją, peticijos Nr. 52854/99, paragrafai 51–52, ir kt.). Iš EŽTT jurisprudencijos matyti, kad nukrypimą nuo teisinio tikrumo principo galėtų pateisinti primygtinis socialinis poreikis, susijęs su esminėmis teisės aiškinimo ir taikymo klaidomis, rimtais teisminio proceso pažeidimais, piktnaudžiavimu valdžia ir pan. (žr., pvz., 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje E. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 50208/06, paragrafas 29; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-557-313/2015).

59. Nagrinėjamu atveju, priešingai nei įsitikinę apeliantai, jokių teismo teisės aiškinimo ir taikymo, teisminio proceso pažeidimo ar kt. klaidų nenustatyta, todėl nėra pagrindo apeliantų argumentams, kad teismai nepagrįstai taikė Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 3 d. sprendimu sukurtą precedentą, pervertindami bei suabsoliutindami jo reikšmę. Spręsdami ginčus, susijusius su ieškovei 1990 m. gegužės 16 d. Vyriausybės potvarkiu Nr. 142p perduoto sklypo, jo dalių naudojimu (plačiąja prasme), siekiu įteisinti faktinius santykius ir kt., teismai pagrįstai rėmėsi įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 3 d. sprendime padaryta išvada dėl susiklosčiusių faktinių nuomos santykių šio potvarkio pagrindu egzistavimo ir nutrūkimo.

60. Apeliantai nurodo, kad ne tik valstybė nuo 2008 m. balandžio 3 d. sprendimo priėmimo, bet ir teismas skundžiamu sprendimu, suvaržė UAB „JGK STATYBA“ teisę į turtinio komplekso visumos netrukdomą naudojimą ir jo apsaugą, nes bendrovės savarankišką teisę pratęsti žemės naudojimo teisę kita forma nekvalifikavo kaip „possession“ pažeidimo pagal Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnį. Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe; iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir tik įstatymo nustatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais. Tačiau ankstesnės nuostatos jokiu būdu neriboja valstybės teisės taikyti tokius įstatymus, kokie, jos manymu, jai reikalingi, kad ji galėtų kontroliuoti nuosavybės naudojimą atsižvelgdama į bendrąjį interesą arba kad garantuotų mokesčių, kitų rinkliavų ar baudų mokėjimą. Vadovaujantis nurodyta formuluote ir EŽTT praktika, pirmasis ir svarbiausias šio straipsnio reikalavimas yra tas, kad kiekvienas valstybės institucijos vykdomas netrukdomo naudojimosi savo turtu, t. y. nuosavybės teisės, apribojimas turi būti teisėtas. Šis reikalavimas pagal EŽTT praktiką lemia tai, kad apribojimas turi turėti aiškų teisinį pagrindą nacionalinėje teisėje (žr., pvz., Forminster Enterprises Limited v. the Czech Republic, no. 38238/04, judgment of 9 October 2008). Pirmosios instancijos teismas įvertino ieškovų nurodytoje byloje Strech r. Slovakia, No. 44277/98, 24 June 2003 EŽTT priimtame sprendime konstatuoto teisėto lūkesčio, kilusio iš nuomos sutarties ir gintino kaip „possessions“, reikšmę teismų procesiniais sprendimais išnagrinėtų ginčų esmei ir teisingai nurodė, kad šis lūkestis Europos Žmogaus Teisių Teismo buvo konstatuotas tokioje teisinėje situacijoje, kai nuomininkų teisės ir lūkesčiai yra pagrįsti nuomos sutarties sudarymu, tada ginami Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio prasme. Nagrinėjamu atveju esant neapibrėžtam perdavimui naudotis žemės sklypu ir vertinant, kad nuo 2000 m. gegužės 24 d. žemės nuomos teisiniai santykiai pasibaigė, o nauja nuomos sutartis nebuvo sudaryta, laikytina, jog ieškovai neturėjo nei žemės nuosavybės teisės, nei teisėto lūkesčio, gintino kaip „possessions“, buvimo. Teisėjų kolegija šiame kontekste pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-696-415/2017 nurodė, kad dėl pareiškėjui (UAB „JGK STATYBA“) suteikto žemės sklypo nuomos santykių, teisinių pagrindų jiems pasibaigti ir pareiškėjo teisių į valstybinės žemės nuomą jau yra priimti ir įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai, kuriuose konstatuota, kad žemės sklypo suteikimo sąlygos ir mokėtas mokestis sudarė pagrindą pripažinti, jog tarp valstybinės žemės savininko ir pareiškėjo buvo žemės nuomos santykiai, tačiau žemės nuomos santykiai baigėsi 2000 m. gegužės 24 d., sutartis nebuvo atnaujinta (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-386-142/2009). Pasibaigus teisiniams santykiams, kuriems atsirasti buvo pagrindas Vyriausybės 1990 m. gegužės 16 d. potvarkis Nr. 142p, remdamasis šiuo teisės aktu pareiškėjas neturi teisinio pagrindo reikalauti, kad atsakovas rengtų žemės reformos projekto papildymą ir suteiktą paminėtu potvarkiu žemės sklypą pažymėtų kaip valstybės išperkamą žemę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-415/2010). Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-484/2008 konstatavo, kad nėra įrodymų, jog ieškovas (UAB „JGK STATYBA“) atitiktų nustatytas išimtis (Žemės įstatymo 9 straipsnio 6–9 punktai), todėl atsakovai neturi teisinės pareigos ne įstatymu nustatyta tvarka suteikti ieškovui teisę nuomoti žemės sklypą ne aukciono tvarka. Taigi UAB „JGK STATYBA“ turėtas interesas pratęsti žemės naudojimo teisę kita forma, nesant tam objektyvių galimybių, savaime nekvalifikuotinas kaip „possession“ pažeidimas.

61. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantų argumentais dėl Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, 13 ir 38 straipsnių nuostatų pažeidimo nagrinėjant šią bylą pirmosios instancijos teisme. Apeliantų teigimu, pažeidimą sąlygojo tai, kad atsakovė nesuteikė visos pagalbos ieškovų ieškiniui veiksmingai išnagrinėti, nepateikė turimos informacijos apie Vyriausybės 1990 m. gegužės 16 d. potvarkio Nr. 142p 1–4 priedėliuose nurodytų valstybės žemės sklypų, suteiktų kitiems asmenims, likimą; bylos šalims nebuvo sudaryta galimybė palyginti valstybės elgesį ieškovų ir kitų asmenų atžvilgiu bei tokiu būdu realizuoti šalių subjektines teises, siekiant daryti įtaką teismo sprendimo priėmimui. Pagal CPK 199 straipsnio 1 dalį asmuo, prašantis teismą išreikalauti kokį nors rašytinį įrodymą iš dalyvaujančių byloje ar kitų asmenų, turi nurodyti: 1) rašytinį įrodymą, kurio reikalaujama; 2) pagrindą, kuriuo remiantis manoma, kad šį rašytinį įrodymą turi tas asmuo; 3) aplinkybes, kurias rašytinis įrodymas gali pagrįsti. Kasacinio teismo praktikoje, pasisakant dėl rašytinių įrodymų išreikalavimo, yra konstatuota, kad CPK 199 straipsnyje nustatyti rašytinių įrodymų rinkimo būdai yra dalyvaujančio byloje asmens pareigos pateikti įrodymus įgyvendinimo išraiška; įrodymų išreikalavimas yra viena iš teismo bendradarbiavimo su dalyvaujančiais byloje asmenimis formų, siekiant tinkamai išnagrinėti bylą (CPK 8 straipsnis), bet ne teismui perkeliant įrodinėjimo pareigą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-695/2017). Teismas neturi riboti šalies įrodinėjimo galimybių įrodinėjimo procese, jeigu šalis pagrindžia savo prašymą dėl įrodymų išreikalavimo, nurodo aplinkybes, kurias rašytinis įrodymas gali pagrįsti, pateikia įrodymus, kad atitinkamo įrodymo negali gauti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-695/2017 58 punktas). Nagrinėjamu atveju ieškovai nepateikė įrodymų, kad kreipėsi į subjektą, turintį jų prašomą informaciją, o šis atsisakė ją pateikti, todėl nėra pagrindo teigti, kad valstybė nesuteikė visos pagalbos, reikalingos ieškovų ieškiniui veiksmingai išnagrinėti, nes įrodymų, pagrindžiančių jų nurodomas aplinkybes pateikimas, yra ieškovų pareiga. Kita vertus, informacija, kaip susiklostė kitų privačių ūkio subjektų ir valstybės žemės nuomos teisiniai santykiai, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, nes byloje nagrinėjamos sąlygos valstybės civilinei atsakomybei kilti dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų, nagrinėjant civilinę bylą, o ne vertinami valstybės priimti sprendimai dėl jai priklausančių žemės sklypų atskirų subjektų atžvilgiu.

62. Skundžiamo sprendimo turinys liudija, kad pirmosios instancijos teismas įvertino ieškovų J. G. ir A. K. nurodomus argumentus, tačiau jų teisių pažeidimų nenustatė: teismas nurodė, kad nenustačius akivaizdžių ir šiurkščių teisės taikymo ir aiškinimo klaidų, nurodomas UAB „JGK STATYBA“ akcijų paketo nuvertėjimas nėra susijęs priežastiniu ryšiu teismų procesinių sprendimų priėmimu; argumentai, susiję su tuo, jog buvo įvykdytas šeimos statybos verslo esminės dalies de fakto ekspropriacijos įteisinimas, ar, kad teismų procesiniais sprendimais buvo padarytas ieškovo J. G. asmeninio gyvenimo apsaugos pažeidimas, yra tik deklaratyvūs; Konvencijos 8 straipsnio apsauga taikoma asmeniui, kuriam apribojama galimybė užsiimti pasirinkta veikla ir tuo ribojama jo teisė į darbą, tačiau A. K. atžvilgiu nebuvo priimtas nei vienas teismų procesinis sprendimas, o teisė užsiimti pasirinkta veikla suprantama, kaip teisė į darbą, bet ne teisė gauti pelną, užsiimant pasirinkta veikla. Taip pat teismas įvertino ir EŽTT praktiką proceso trukmės aspektu bei teisingai nustatė, kad ieškovai nenurodė jokių argumentų, susijusių su kiekvienos bylos proceso trukme, tuo tarpu nėra pagrindo spręsti, kad bylos procesine trukme būtų laikomas laikotarpis nuo pirmosios bylos iškėlimo iki paskutiniosios – dešimtosios bylos išnagrinėjimo, todėl ieškovų nurodomo Konvencijos 6 straipsnio (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką) pažeidimo nenustatyta.

63. Teisėjų kolegija pažymi, kad savo teisių įgyvendinimu turi rūpintis šalys, nes tik subjektinės teisės turėtojas turi galimybę nuspręsti, ar ginti turimą teisę. Civilinė byla gali būti iškelta tik ieškovo (pareiškėjo) iniciatyva; teismas negali iškelti civilinės bylos savo iniciatyva, taip pat niekas negali priversti ieškovo pareikšti ieškinį; teismas tik motyvuotu šalių prašymu gali pakeisti ieškovą ar atsakovą; šalys taip pat nustato bylos nagrinėjimo dalyką, teismas negali keisti nei ieškinio dalyko, nei jo pagrindo; teismas negali grįsti sprendimo šalių nenurodytais faktais (CPK 5, 12, 13, 45, 178, 179 straipsniai). Civilinio proceso dalyviu, galinčiu įgyvendinti savo teises teisme, gali būti tiek fizinis, tiek juridinis asmuo (CPK 38 straipsnio 1 dalis, 41 straipsnio 1 dalis). Jų procesines teises, įskaitant ieškinio pateikimą (CPK 5 straipsnio 1 dalis), ir pareigas reglamentuoja CPK normos. Asmenys gali vesti bylas teisme patys arba per atstovus (CPK 51 straipsnio 1 dalis). Bylas juridinių asmenų vardu teisme veda jų vienasmeniai valdymo organai, o įstatymuose ir steigimo dokumentuose nustatyta tvarka – kitų organų nariai ir dalyviai fiziniai asmenys, veikiantys pagal įstatymuose ir steigimo dokumentuose jiems suteiktas teises ir pareigas. Šiais atvejais laikoma, kad bylą veda pats juridinis asmuo (CPK 55 straipsnis). Atstovavimu pagal įstatymą pripažįstamas atstovavimas, kurio pagrindas nustatytas įstatyme, t. y. tokio atstovavimo įgaliojimų apimtį lemia ne juridinio asmens pagal pavedimą išduotas įgaliojimas, o įstatymas. Atstovas pagal įstatymą veikia be atskiro įgaliojimo ar pavedimo sutarties ir turi visas atstovaujamojo juridinio asmens procesines teises bei pareigas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-347-219/2020 16–17 punktus). Įmonių, kurių teisinės formos yra akcinė bendrovė ir uždaroji akcinė bendrovė, valdymą, veiklą, akcininkų teises ir pareigas reglamentuoja Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymas (toliau – ABĮ). Šio įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bendrovė turi turėti visuotinį akcininkų susirinkimą ir vienasmenį valdymo organą – bendrovės vadovą. Pagal ABĮ 37 straipsnio 1 dalies nuostatą, bendrovės vadovas yra vienasmenis bendrovės valdymo organas. Bendrovės vadovu turi būti fizinis asmuo; bendrovės vadovu negali būti asmuo, kuris pagal teisės aktus neturi teisės eiti tokių pareigų (šio straipsnio 2 dalis). Bendrovės vadovą renka ir atšaukia bei atleidžia iš pareigų, nustato jo atlygį, tvirtina pareiginius nuostatus, skatina jį ir skiria nuobaudas bendrovės valdyba (jeigu valdyba nesudaroma, – stebėtojų taryba, o jeigu nesudaroma ir stebėtojų taryba, – visuotinis akcininkų susirinkimas) (šio straipsnio 3 dalis). Bendrovės vadovas veikia bendrovės vardu (šio straipsnio 10 dalis). Juridiniai asmenys įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus (CK 2.81 straipsnio 1 dalis). Akcininkų turtinės ir neturtinės teisės reglamentuotos atitinkamai ABĮ 15 ir 16 straipsniuose. Bendrovės akcininkas tiesiogiai nedalyvauja valdant įmonę, išskyrus balsavimą visuotiniame akcininkų susirinkime sprendžiant šiam susirinkimui patikėtus klausimus (ABĮ 20 straipsnis). Aplinkybė, kad akcininkas yra suinteresuotas pelninga bendrovės veikla, savaime nelemia, kad bet kokie ginčai, kuriuose dalyvauja juridinis asmuo, automatiškai įtakoja akcininko teises ir sąlygoja jo, kaip savininko, teisių pažeidimus.

64. Nagrinėjamu atveju nenustačius teisėjų neteisėtų veiksmų, nes priimant ieškovų nurodytus procesinius sprendimus nenustatyta, kad būtų padaryta akivaizdžių ir šiurkščių teisės taikymo ir aiškinimo klaidų, ieškovų J. G. ir A. K. nurodomi jų, kaip akcininko ir vadovo, teisių pažeidimai, nėra susijęs priežastiniu ryšiu su teismų procesinių sprendimų priėmimu, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo plačiau dėl kiekvieno iš jų pasisakyti, kaip neįtakojančių skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo vertinimo.

65. Ieškovų argumentai dėl turtinės ir neturtinės žalos, jos dydžio yra teisiškai nereikšmingi ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai jų iš esmės neanalizavo, nes, neįrodžius bent vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, todėl atitinkamai ir teisėjų kolegija dėl apeliacinių skundų argumentų turtinės ir neturtinės žalos dydžio nustatymo aspektu, kaip neturinčių teisinės reikšmės skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, nepasisako.

66. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli: įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-121-421/2019 40 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką, kt.). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, spręsdamas dėl pagrindų valstybės civilinei atsakomybei kilti neegzistavimo. Akivaizdu, kad ieškovai savo apeliaciniame skunde iš esmės nesutikdami su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, tiesiog pateikia savo nuomonę dėl faktinių bylos aplinkybių, siekdami, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Todėl vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, kuris nėra palankus ieškovams, nesudaro pagrindo konstatuoti kitokių, nei nustatė teismas, požymių ar faktų buvimo, spręsti dėl ieškovų teisių pažeidimo.

67. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis).

68. Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl ieškinio senaties termino praleidimo, teigdami, kad jų nurodomi teisių pažeidimai į teisingą teismą bei į teisių gynimą pagal Konvenciją yra tęstinio pobūdžio, tokiems teisių gynybos pažeidimams yra taikomos ne CK 1.125 straipsnio 8 dalies, o CK 1.127 straipsnio 5 dalies nuostatos.

69. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008; 2017 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-63-969/2017). Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-496-378/2016 23 punktą).

70. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal kasacinio teismo išaiškinimą, kai ieškovas reiškia reikalavimą priteisti žalos atlyginimą, tai tam, kad toks ieškinys būtų patenkintas, turi būti nustatyta civilinės atsakomybės sąlygų visuma: atsakovo neteisėti veiksmai, žalos faktas ir dydis, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, taip pat atsakovo kaltė (išskyrus tuos atvejus, kai atsakomybė kyla be kaltės). Tokiais atvejais ieškinio senaties termino eigos pradžia laikytinas momentas, kai ieškovas sužinojo arba turėjo sužinoti, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė žalą. Ieškovas tuo momentu dar gali nežinoti tikslaus žalos dydžio, bet žalos faktą jis turi suvokti. Tais atvejais, kai žala atsiranda tuo pačiu metu, kai atliekami neteisėti veiksmai, sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie neteisėtus veiksmus momentas sutaps su sužinojimu (turėjimu sužinoti) apie žalos patyrimo faktą. Tais atvejais, kai žala atsiranda vėliau negu atlikti neteisėti veiksmai, tai senaties termino eigos pradžia laikytinas momentas, kai ieškovas sužinojo arba turėjo sužinoti, kad atsirado žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-457-684/2017).

71. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog ieškovai savo konvencinių teisių pažeidimus nurodo dėl kiekvieno teismų priimto ieškinio pagrindą sudarančio sprendimo, todėl ieškinio senaties pradžia skaičiuotina pagal kiekvieną ieškovų nurodomą teismų priimtą procesinį sprendimą, jų įsitikinimu, pažeidusį Konvencijos nuostatas. Kadangi ieškinio senaties termino pradžia siejama su suinteresuoto asmens teisių pažeidimo momentu, ar sužinojimu apie pažeistą teisę, nagrinėjamoje byloje nenustačius teisėjų kaltų veiksmų, kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlygos, ieškinio senaties instituto taikymas yra neaktualus. Teisėjų kolegija šiuo aspektu plačiau nepasisako.

72. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepime į apeliacinius skundus prašė išspręsti pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų (ekspertizės) paskirstymo klausimą. LITEKO duomenimis nustatyta, kad atsakovė Kauno apygardos teismui 2020 m. rugsėjo 8 d. pateikė pareiškimą dėl papildomo sprendimo priėmimo, kuriame prašė atnaujinti terminą pareiškimui dėl papildomo sprendimo priėmimo pateikti, priimti papildomą sprendimą ir išspręsti bylinėjimosi išlaidų už teismo ekspertizę priteisimo klausimą. Kauno apygardos teismas 2020 m. rugsėjo 23 d. nutartimi šio atsakovės prašymo netenkino ir pareiškimą grąžino jį padavusiam asmeniui. Išnagrinėjęs atsakovės atskirąjį skundą Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. gruodžio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1703-1120/2020 Kauno apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 23 d. nutartį paliko nepakeistą. Taigi klausimas dėl ekspertizės išlaidų atlyginimo laikytinas išspręstu ir teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo jį svarstyti.

73. Ieškinio netenkinimo atveju ieškovai neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis), atitinkamai teisėjų kolegija nepasisako dėl jų prašymų priteisti 6 proc. išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, skaičiuojamas nuo teismo patenkintos ieškinio sumos.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

74. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinių skundų bei atsiliepimų į juos argumentus, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino visas teisiškai reikšmingas faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias valstybės atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl teisėjų (teismų) neteisėtų veiksmų, todėl, atmesdamas ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ieškovų apeliacinių skundų argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

75. Duomenų apie apeliacinės instancijos teisme šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikta, todėl jų priteisimo klausimo teisėjų kolegija nesprendžia.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2020 m. liepos 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.