Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Vilijos Mikuckienės ir Aldonos Tilindienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. O. ir atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. O. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas A. O. (toliau – ir ieškovas) kreipėsi į teismą, ieškiniu prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovė), 25 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, 161 416,66 Eur turtinei žalai atlyginti, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovas ieškinyje nurodė, kad 2022 m. rugpjūčio 25 d. jis su R. A., kaip samdomi muzikantai, grojo sužadėtuvėse (duomenys neskelbtini). Apie 23 val. 53 min. pamatė į kiemą atvykusius du policijos pareigūnus. Tarp šventės dalyvių ir policijos pareigūnų įvyko konfliktas, matė, kad atvyko papildomi policijos pareigūnų ekipažai. Jis su R. A. buvo atokiai nuo konflikto. Vienu metu, kai jis pasilenkęs dėjosi aparatūrą, pajuto stiprų smūgį į veidą. Atsisukęs pamatė nueinantį policijos pareigūną su gumine lazda rankoje. Netoliese buvo R. A. ir daugiau jokių kitų asmenų nebuvo. Dėl smūgio gumine lazda sudavimo buvo operuotas – atlikta dešinės pusės skruostikaulio repozicija ir fiksacija osteosintezės plokštele ir sraigtais. Dėl patirtų sužalojimų negali groti pučiamaisiais instrumentais, medikai nemano, kad šie potrauminiai pakitimai išnyks.

3. Ieškovas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras G. T. 2023 m. gegužės 30 d. nutarimu, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 212 straipsnio 1 dalies 1 punktu, ikiteisminį tyrimą nutraukė, nenustačius, kad buvo padaryta veika, numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 1 dalyje. Ikiteisminio tyrimo nutraukimas, be kita ko, motyvuotas tuo, kad byloje esantys duomenys objektyviai nepatvirtina, jog sužalojimai ieškovui buvo padaryti įvykyje dalyvavusių policijos pareigūnų ir kuris iš jų būtent šiuos sužalojimus padarė.

4. Ieškovas, pasisakydamas dėl turtinės žalos atlyginimo, nurodė, kad vykdė individualia veiklą, t. y. teikė muzikanto paslaugas, kaip papildomą veiklą, iš kurios gaudavo nuolatines pajamas. Grynosios pajamos iš šios veiklos 2019 metais sudarė 37 250 Eur. Dėl patirtų sužalojimų ieškovas individualios veiklos vykdyti nebegali, todėl negavo pajamų, t. y. patyrė nuostolius, kuriuos atlyginti privalo valstybė. Ieškovas prašo priteisti nuostolius už laikotarpį nuo 2022 m. rugsėjo 1 d. iki 2026 m. gruodžio 31 d., t. y. 161 416,66 Eur (37 250 Eur / 12 x 52).

5. Ieškovas, pasisakydamas dėl neturtinės žalos atlyginimo, nurodė, kad, atsižvelgdamas į patirtus skausmus, operaciją, liekamuosius reiškinius, negalėjimą groti muzikos instrumentais, dėl jo atžvilgiu nepagrįstai panaudoto smurto ir sužalojimo neturtinę žalą vertina 20 000 Eur. Be to, pažymėjo, kad dėl nepagrįstai nutraukto ikiteisminio tyrimo, valstybės pareigūnų šališkumo, tiriant jo atžvilgu padarytą nusikaltimą, tariamo negalėjimo nustatyti kaltą asmenį patyrė neigiamus išgyvenimus, nes suprato, jog valstybės pareigūnai negina jo, kaip piliečio, teisių, nesuteikia tinkamos apsaugos, todėl patyrė nusivylimą valstybės institucijomis ir pareigūnais. Dėl nepagrįsto ikiteisminio tyrimo nutraukimo ieškovas prašo 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. spalio 24 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – priteisė ieškovui iš atsakovės 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, 5 procentų dydžio procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2024 m. gegužės 10 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 399 Eur bylinėjimosi išlaidas. Kitoje dalyje ieškinį atmetė.

7. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų (ne)teisėtų veiksmų, įvertinęs ieškovo į bylą pateiktų įrodymų visetą ir išklausęs ieškovo atstovės paaiškinimus dėl jų vertinimo, konstatavo, kad neturi pagrindo nuspręsti, jog šiuo atveju ikiteisminio tyrimo metu būtų be pagrįstų abejonių nustatytas konkretus dėl ieškovo sužalojimo kaltas asmuo, ir nuspręsti, kad prokuroras nepagrįstai ir neteisėtai nutraukė ikiteisminį tyrimą. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad bylą nagrinėjant iš esmės teismo posėdyje ieškovas nurodė, jog neketina nustatyti ir (ar) reikšti reikalavimus konkrečiam jį sužalojusiam asmeniui, taip pat neteigė, kad jį sužalojo konkretus policijos pareigūnas, nes, ieškovo tvirtinimu, jį sužeidusio asmens nematė, po smūgio tik pamatė nueinantį pareigūną. Ieškovą galimai sužalojusio policijos pareigūno negalėjo nurodyti ir prie ieškovo smūgio sudavimo metu buvusi liudytoja R. A.. Teismo vertinimu, aplinkybės, kad konkretus ieškovą sužalojęs asmuo gali būti nustatytas iš vaizdo įrašų duomenų, ištyrus bylos įrodymus, nepasitvirtino. Nors ieškinyje ieškovas teigė, kad iš kelių vaizdo įrašų sugretinimo padarytų nuotraukų galima nuspręsti, jog ieškovą sužalojo vienintelis uniformą su ilgomis rankovėmis vilkintis policijos pareigūnas, vaizdo įraše užfiksuotas einantis su prožektoriumi ir lazda link ieškovo buvimo vietos, teismo posėdžio metu kelis kartus peržiūrėjus į bylą pateiktus vaizdo įrašus, nei ieškovas, nei jo atstovė negalėjo nurodyti konkrečios vaizdo įrašų vietos, pagrindžiančios šias aplinkybes. Vėliau ieškovas paaiškino, kad viename iš vaizdo įrašų matyti, jog policijos pareigūnas eina už palapinės, o foto nuotraukoje, padarytoje sustabdžius kitą vaizdo įrašą, matyti, jog šis policijos pareigūnas stovi prie ieškovo. Teismas nusprendė, kad su tokiu įrodymų vertinimu nėra pagrindo sutikti dėl kelių priežasčių: 1) nors vaizdo įraše iš tiesų matyti, jog policijos pareigūnas išeina iš palapinės, tačiau byloje nėra jokių įrodymų, kur link pareigūnas nuėjo ir (ar) sutiko ieškovą; 2) iš minėtos nuotraukos nėra galimybės nustatyti, kurių konkrečių asmenų siluetai yra joje užfiksuoti, t. y. apie tai, kad tikėtina vienas iš asmenų yra policijos pareigūnas, galima spręsti iš policijos uniformos ir įjungto prožektoriaus, tačiau nei šio asmens, nei šalia stovinčio asmens veido bruožų iš nuotraukos nustatyti neįmanoma. Taigi, nusprendė, kad ištirtų įrodymų visuma nesudaro pagrindo vertinti ikiteisminio tyrimą atlikusio prokuroro veiksmus, kaip neteisėtus.

8. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl policijos pareigūnų veiksmų viešojo administravimo srityje (ne)teisėtumo, nusprendė, kad:

8.1. Liudytojos R. A. parodymai yra nuoseklūs ir jais abejoti nėra pagrindo. Be to, tiek ieškovo, tiek liudytojos nurodytas aplinkybes apie smūgio sudavimą patvirtina ikiteisminio tyrimo metu gauta Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvada, kad A. O. nustatytas dešinės akies ir dešinio skruostikaulio sumušimas, pasireiškęs poodinėmis kraujosruvomis, kraujo išsiliejimu dešinėje junginėje, dešinio skruostikaulio kūno lūžiu ir osteosinteze bei jog sužalojimas padarytas kietu, buku daiktu (daiktais), iki kreipiantis medicinos pagalbos.

8.2. Teismas nurodė, kad nors ieškovas aplinkybę apie smūgį sudavusį asmenį (policijos pareigūną) taip pat grindė vaizdo įrašo medžiaga bei jos pagrindu padarytomis nuotraukomis, tačiau, bylos nagrinėjimo iš esmės metu ištyrus šiuos įrodymus, nenustatyta, jog minėti įrodymai ir juose užfiksuoti duomenys galėtų būti vertinami, kaip tiesioginiai įrodymai, pagrindžiantys ieškovo nurodytas aplinkybes apie tai, kad jis buvo sužalotas policijos pareigūno. Iš pateiktų vaizdo įrašų neabejotinai matyti, kad ieškovo ir jo kolegės R. A. nebuvo tarp asmenų, su kuriais policijos pareigūnai bendravo atvykę į iškvietimą, jų nebuvo svečių palapinėje ir prie vartų, kur vyko policijos pareigūnų bendravimas su romų tautybės asmenimis. Tai iš esmės patvirtina tiek ieškovo, tiek liudytojos R. A. parodymus, kad jie buvo nutolę nuo pačio incidento. Daugiau reikšmingų faktinių aplinkybių dėl ieškovo sužalojimo iš pateiktų vaizdo įrašų teismas nenustatė.

8.3. Teismas nusprendė, kad patikimų ir nuoseklių įrašų nebuvimas šiuo atveju gali būti vertinamas kaip netiesioginis įrodymas, jog incidento metu ieškovas nukentėjo būtent nuo policijos pareigūnų. Kaip pažymėta nutarime dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, Lietuvos Respublikos generalinio komisaro įsakymu dėl vaizdo stebėjimo būdu užfiksuotų duomenų tvarkymo policijos įstaigose taisyklių 23.1 bei 23.3 papunkčiuose numatyta, kad pareigūnas, kuriam yra išduodama mobilioji vaizdo stebėjimo priemonė, privalo patikrinti, ar mobilioji vaizdo stebėjimo priemonė yra techniškai tvarkinga ir paruošta naudoti, tikrindamas transporto priemones, dokumentus, bendraudamas su asmenimis (ne vėliau kaip nuo kontakto pradžios iki kontakto su įvykyje dalyvavusiais asmenimis pabaigos), reaguodamas į gautą pranešimą apie teisės pažeidimą (ne vėliau kaip nuo išlipimo iš tarnybinės transporto priemonės iki kontakto su įvykyje dalyvavusiais asmenimis pabaigos), dalyvaudamas bendroje operacijoje ar policinėje priemonėje (visą laiką) užtikrinti, kad mobilioji vaizdo stebėjimo priemonė būtų įjungta ir tinkamai fiksuotų vaizdo duomenis (išskyrus atvejus, kai dėl delsimo kyla pavojus pareigūno ir kitų asmenų gyvybei ar sveikatai). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad įvykio vietoje buvo naudojama (įjungta) tik nedidelė dalis policijos pareigūnų vaizdo įrašymo priemonių (kūno veiksmo kamerų (angl. body camera)), tačiau ir jų įrašai nėra pilni (nuo atvykimo į įvykio vietą pradžios iki išvykimo) ar ištisiniai, didesnė dalis tokių priemonių įvykio vietoje iš viso nebuvo naudojama (įjungta): vaizdo duomenų saugykloje pagal didesnę dalį pateiktų vaizdo stebėjimo priemonių identifikacinių numerių nerasta vaizdo įrašų vykusio įvykio metu. Taip pat susipažinus su byloje esančiais policijos pareigūnų darytais vaizdo įrašais, matyti, kad galimai vaizdo įrašymo priemonės buvo nejungiamos, o jas įjungus, vėliau buvo išjungiamos, vaizdo įrašai yra nutrūkstantys, filmuojama ne įvykiui reikšmingos aplinkybės, o aplinka. Prokuroro vertinimu, šios aplinkybės leido teigti, kad į įvykį reagavę policijos pareigūnai galimai tyčia pažeidė paminėtas vaizdo stebėjimo būdu užfiksuotų duomenų tvarkymo policijos įstaigoje taisykles ir netinkamai naudojo mobiliąsias vaizdo stebėjimo priemones; ši aplinkybė ne tik rodo galimus tarnybinius pažeidimus, bet ir tapo aplinkybe, apsunkinusia ikiteisminį tyrimą ir objektyvų įvykių eigos nustatymą.

8.4. Remdamasis įrodymų vertinimo taisyklėmis bei atsižvelgdamas į tai, kad byloje iš esmės nėra jokių įrodymų dėl muštynių tarp romų tautybės asmenų ar jų konflikto su ieškovu (ir (ar) R. A.), taip pat į tai, jog tarp šalių nėra ginčo, kad ieškovas buvo sužalotas po policijos pareigūnų iškvietimo ir atvykimo į ginčo įvykio vietą, įvertinęs visus į bylą pateiktus tiesioginius ir netiesioginius įrodymus, teismas nusprendė, jog byloje surinkta pakankamai įrodymų padaryti labiau tikėtiną išvadą, kad incidento metu ieškovas buvo sužalotas policijos pareigūno. Kadangi byloje nėra jokių duomenų apie ieškovo netinkamą elgesį, pvz.: kad vengtų vykdyti pareigūnų reikalavimus ir (ar) nurodymus, būtų agresyvus ir (ar) neblaivus, tokių aplinkybių byloje atsakovės atstovai neįrodinėjo, teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju nebuvo jokių įstatyme nustatytų prievartos panaudojimo prieš ieškovą prielaidų, todėl ši ieškovo atžvilgiu buvo panaudota neteisėtai, o tai sudaro pagrindą atlyginti ieškovui dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų padarytą turtinę ar neturtinę žalą.

8.5. Teismas, spręsdamas dėl turtinės žalos atlyginimo, nurodė, kad byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, jog dėl patirto sužalojimo ieškovas ginčo laikotarpiu neteko 161 416,66 Eur planuotų pajamų. Nors ieškovo pateiktus rašytinius įrodymus apie 2019 metais iš individualios veiklos gautas pajamas (atsakovės atstovams jų neginčijant ir neprašant pateikti tokių pajamų pagrindimo) teismas pripažino nekeliančiais abejonių ir patvirtinančiais gautų pajamų realumą, vertintino, kad jos nesudaro pakankamo pagrindo nuspręsti apie ieškovo 2022–2024 metais realiai planuotas, bet negautas pajamas. Teismas sutiko, kad dėl pandemijos laikotarpiu taikytų apribojimų ieškovas negalėjo užsiimti individualia veikla ir gauti bei deklaruoti (tokiu būdu pagrįsti) pajamas iš muzikavimo paslaugų 2020–2021 metais, tačiau, atkreipė dėmesį, jog byloje nėra jokių duomenų apie ieškovo muzikavimą 2022 metais iki traumos gavimo, taip pat nėra duomenų apie iš anksto suplanuotus renginius, kuriuose ieškovas negalėjo muzikuoti dėl 2022 m. rugpjūčio mėnesį gautos traumos. Teismo posėdžio metu ieškovas netgi negalėjo nurodyti, koks buvo susitarimas dėl muzikavimo ginčui aktualioje romų tautybės asmenų šventėje. Dėl nurodytų priežasčių vertino, kad 2019 metais gautos pajamos iš muzikinės veiklos yra pernelyg nutolusios, jog pagrįstų ieškovo negautas, tačiau realiai planuotas gauti pajamas ginčo laikotarpiu, todėl ieškovo reikalavimą dėl 161 416,66 Eur negautų pajamų priteisimo atmetė, kaip neįrodytą.

8.6. Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo, atsižvelgė į tai, kad ieškovas patyrė ilgalaikius sveikatos sutrikimus, jų pasekmės yra išlikusios ir, kaip nurodyta VšĮ Centro poliklinikos medicininėje pažymoje, mažai tikėtina, jog potrauminiai pakitimai išnyks. Sudėtingas gydymas ir likutiniai reiškiniais (metalinė plokštelė ir dešinės veido pusės dalinė nejautra) neabejotinai sukėlė ir vis dar kelia ieškovui tiek dvasinius, tiek fizinius nepatogumus; be to, dėl patirtų sužalojimų ieškovas, tikėtina neterminuotai, prarado galimybę groti pučiamaisiais muzikos instrumentais. Todėl vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais bei atsižvelgdamas į konkrečias faktines bylos aplinkybes, taip pat į tai, kad atsakovę atstovavęs Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas dėl prašomos priteisti neturtinės žalos dydžio ginčo nekėlė, teismas nusprendė, jog ieškovas pagrįstai įvertino patirtą 20 000 Eur neturtinę žalą, prašomas priteisti žalos atlyginimo dydis yra proporcingas ieškovo patirtoms neigiamoms pasekmėms.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

9. Atsakovė, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 24 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys patenkintas iš dalies, ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

9.1. Pirmosios instancijos teismas be pagrindo konstatavo, kad byloje surinkta pakankamai įrodymų labiau tikėtinai išvadai, jog incidento metu ieškovas buvo sužalotas būtent policijos pareigūno, padaryti. Ši išvada padaryta netinkamai taikant įrodymų vertinimo taisykles. Pirmosios instancijos teismas iš esmės rėmėsi dviem įrodymais: paties ieškovo paaiškinimais ir ikiteisminio tyrimo metu liudytoja apklaustos R. A. parodymais. Išvados dėl liudytojos R. A. parodymų patvirtinimo (kad juos patvirtino Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvada) yra nelogiškos, kadangi pastaroji liudytoja, be kita ko, nurodė, jog „[...] aš buvau pasislėpusi už kampo, visko nemačiau, mano kolega A. O. dėjosi muzikinę aparatūrą, tvarkėsi laidus. Man stovint už namo kampo, aš išgirdau garsą, panašų į smūgį ar aparatūros nukritimą, tuo metu aš pasižiūrėjau ir pamačiau, kaip nuo mano kolegos A. O. atšoko policijos pareigūnas ir greitai nubėgo nuo jo, šalia kitų asmenų nebuvo, o kolega gulėjo ant žemės, mačiau, kad jo rankose buvo laidai ir kad jo veidas kraujuotas, kiek atsimenu, kraujas bėgo iš dešinės pusės skruostikaulio“. Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvadoje pateikti duomenys tik apie sužalojimų mąstą, lokalizaciją ir atsiradimo mechanizmą. Tai, kad R. A. po ieškovo sužalojimo matė, kokie sužalojimai jam padaryti, pakankamai nepatvirtina jos parodymų nuoseklumo dalyje dėl to, kada tiksliai ir apskritai, jog šiuos sužalojimus ieškovui sukėlė policijos pareigūno veiksmai. Atkreipė dėmesį į tai, kad R. A. buvo ieškovo verslo partnerė (dainuojant ir grojant renginiuose), todėl jos parodymai, atsižvelgiant į kasacinio teismo praktiką, laikytini subjektyviais ir mažiau patikimais.

9.2. Taip pat pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą dėl įrodymų turinio, konstatuodamas, kad daugiau reikšmingų faktinių aplinkybių (be to, jog ieškovo ir R. A. incidento vietoje nebuvo) ieškovo sužalojimo kontekste iš pateiktų vaizdo įrašų nenustatyta. Teismo posėdžio metu buvo peržiūrimi ieškovo į bylą pateikti vaizdo įrašai iš policijos pareigūnų „Body Cam“ vaizdo kamerų. Vaizdo įrašo Nr. VLN_NVRS_6196E4 10 sekundę matyti, kaip policijos pareigūnas išeina iš palapinės ir pasuka į kairę, 16–17 sekundėmis matosi, kaip ieškovas stovi veidas į veidą su tuo pačiu policijos pareigūnu ir joks fizinis kontaktas tarp jų nevyksta. Pastarosiomis sekundėmis šalia jų, dešiniau, užfiksuota ir R. A.. 21 sekundę tas pats policijos pareigūnas normaliu žingsniu grįžta nuo ieškovo. Pastarasis vaizdo įrašas, kaip objektyvus įrodymas, paneigia kelis ieškovo ir R. A. parodymus, o būtent: ieškovo teiginį, nurodytą ieškinyje, kad kai ieškovas pasilenkęs dėjosi aparatūrą, pajuto stiprų smūgį į veidą, atsisukęs ieškovas pamatė nueinantį policijos pareigūną su gumine lazda rankoje; ir teismo posėdžio metu nurodytą teiginį, jog policijos pareigūnas priėjo jam iš nugaros; liudytojos R. A. parodymus, kad ji pamatė kaip nuo kolegos A. O. atšoko policijos pareigūnas ir greitai nubėgo nuo jo. Todėl pirmosios instancijos teismas be pagrindo nelaikė vaizdo įraše Nr. VLN_NVRS_6196E4 užfiksuotų aplinkybių reikšmingomis ir paneigiančiomis ieškovo paaiškinimų ir liudytojos R. A. parodymų nuoseklumą. Paneigus ieškovo paaiškinimų ir liudytojos R. A. parodymų nuoseklumą, laikytina, kad skundžiamo sprendimo išvada, jog byloje surinkta pakankamai įrodymų labiau tikėtinai išvadai, kad incidento metu ieškovas buvo sužalotas būtent policijos pareigūno, padaryti, yra nepagrįsta.

10. Atsakovė, atstovaujama Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 24 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys patenkintas iš dalies, ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

10.1. Šiuo atveju teisėsaugos institucijos pareigūnų veiksmų neteisėtumas galėtų būti konstatuojamas tik tada, jeigu jie būtų pažeidę BPK nuostatas, reglamentuojančias konkrečių procesinių veiksmų atlikimą, tačiau tokių pažeidimų byloje nenustatyta (CK 6.246 straipsnis). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje laikomasi nuostatos, kad tarnybos pažeidimo objektu pripažįstama nustatyta vidaus tarnybos tvarka, tarnybinio nusižengimo objektyvioji pusė – tai statutinio valstybės tarnautojo neteisėtas elgesys – tarnybos pareigų, nustatytų Vidaus tarnybos statute, pareigybių aprašymuose, teisės aktuose, reglamentuojančiuose policijos veiklą, viešąjį administravimą, valstybės tarnybą, neatlikimas arba netinkamas atlikimas. Tarnybinio nusižengimo subjektyvioji pusė – tai statutinio valstybės tarnautojo, neatlikusio ar netinkamai atlikusio pareigas, kaltė, kuri gali pasireikšti tiek tyčios, tiek neatsargumo forma (LVAT 2012 m. gruodžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-3015/2012; 2013 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-577/2013; 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2901/2012, 2017 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2766-438/2017 ir kt.). Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl policijos pareigūnų veiksmų (ne)teisėtumo, netinkamai taikė materialiosios teisės normas.

10.2. Pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovui iš atsakovės 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Bylų dėl valstybės pareigūnų padarytos žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad asmeniui teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tada, kai konstatuojama, jog pareigūnas atliko neteisėtus veiksmus ir žala atsirado būtent dėl neteisėtų veiksmų. Neturtinės žalos atlyginimas gali būti priteistas, jeigu įrodyta, kad neturtinė žala padaryta. Žalos padarymo faktą, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsniu, turi įrodyti tai teigianti šalis. Kita vertus, neturtinės žalos prigimtis lemia ir šios žalos įrodinėjimo specifiką. Neturtinės žalos dydis išreikštas pinigais, skirtingai nei atlyginant turtinę žalą, neturėtų būti įrodinėjamas, o yra nustatomas teismo pagal konkrečioje byloje teisiškai reikšmingų kriterijų visumą. Taigi, neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2003; 2006 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2006 ir kt.).

11. Ieškovas atsiliepimu į apeliacinius skundus prašo juos atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

11.1. Atsakovės atstovų apeliaciniuose skunduose klaidingai nurodoma, kad byloje nėra įrodymų, jog ieškovo atžvilgiu fizinį smurtą panaudojo policijos pareigūnai. Ginčo, kad ieškovas buvo sužalotas būtent ieškinyje nurodytu metu ir vietoje, tarp šalių nebuvo. Kaip matyti iš byloje esančios filmuotos medžiagos, įvykio metu fizinę jėgą kitų asmenų atžvilgiu naudojo išimtinai policijos pareigūnai. Tą patį patvirtino ir ikiteisminio tyrimo metu apklausti liudytojai.

11.2. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad iš vaizdo įrašų dėl itin prastos kokybės sunku nustatyti tikslias aplinkybes, savaip interpretuojant, kas, prie ko, kada priėjo. Kaip matyti iš įrašų, viskas vyko itin greitai, ieškovui buvo suduotas tik vienas smūgis, po kurio, kaip nurodė ir ieškovas, ir įvykį mačiusi R. A., pareigūnas iškart nuėjo. Pats ieškovas patvirtino, kad skausmas buvo toks didelis, kad persmelkė visą kūną, todėl galimai jis sekundžių tikslumu negalėjo tiksliai nurodyti pareigūno veiksmų, savo paties elgesio (atsisėdo ar nukrito). Ikiteisminiam tyrimui vadovavęs prokuroras, nepateikdamas argumentų, netenkino ieškovo atstovo prašymo skirti ekspertizę, pavedant ekspertui nustatyti, kuris iš policijos pareigūnų užfiksuotas vaizdo įrašuose, kuris galimai sudavė smūgį ieškovui. Kaip teisingai nurodyta apskųstame sprendime, aplinkybė, kad policijos pareigūnai, pažeisdami teisės aktų reikalavimus, atvykę į įvykio vietą, davė vienas kitam nurodymus išsijungti kameras, netiesiogiai patvirtina, jog būtent policijos pareigūnai naudojo fizinę jėgą kitų asmenų atžvilgiu, ir tokie veiksmai apsunkino galimybę nustatyti kaltą asmenį, padariusį sužalojimus ieškovui.

11.3. Nepagrįstas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė jokių neteisėtų policijos pareigūnų veiksmų. Kaip matyti iš vaizdo medžiagos ir rašytinių įrodymų, policijos pareigūnai į įvykio vietą buvo iškviesti dėl garsiai grojančios muzikos nakties metu. Svečiai klausė atvykusių policijos pareigūnų nurodymų – išjungė muziką. Ieškovas netgi ėmė rinkti atsivežtą aparatūrą. Renginyje buvę asmenys nenaudojo prieš policijos pareigūnus jokios prievartos, nesielgė agresyviai. Iš vaizdo įrašo medžiagos matyti, kad pirmieji pagal iškvietimą atvykę policijos pareigūnai neadekvačiai sureagavo į situaciją – staiga, nesant jokiam netinkama elgesiui ir netgi prielaidai, jog prieš policijos pareigūnus gali būti panaudota prievarta, pradėjo purkšti ašarines dujas į visus renginyje buvusius asmenis. Tuo tarpu pastiprinimui atvykę pareigūnai buvo akivaizdžiai agresyviai nusiteikę romų tautybės asmenų atžvilgiu ir visiškai nepagrįstai naudojo fizinę jėgą bei specialias priemones netgi gulinčių asmenų atžvilgiu.

12. Ieškovas taip pat padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 24 d. sprendimą ir ieškinį tenkinti visiškai bei priteisti jam iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

12.1. Ieškovas, pasisakydamas dėl nepagrįsto ikiteisminio tyrimo nutraukimo, nurodė, kad kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo medžiagos, tyrimas buvo atliekamas būtent dėl policijos pareigūnų galimai neteisėtų veiksmų, o nenustačius konkretaus pareigūno – ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas net nemėginant ieškoti nusikaltimą padariusio asmens – taigi, ikiteisminiam tyrimui vadovavusiam prokurorui buvo akivaizdu, jog tokius sužalojimus ieškovui galėjo padaryti tik policijos pareigūnas. Kaip paaiškėjo bylos nagrinėjimo metu, nors prokuratūrai buvo žinoma ir tą patvirtina byloje esanti vaizdo medžiaga, kad būtent pareigūnai naudojo teleskopines lazdas, tačiau atliekant ikiteisminį tyrimą, šios lazdos visiškai nebuvo tirtos, nebuvo paimta kraujo mėginių, neatlikti DNR tyrimai, jog nustatyti, kas konkrečiai ieškovui padarė tokį sunkų sužalojimą. Šios aplinkybės patvirtina, kad ikiteisminio tyrimo metu realiai nebuvo siekiama išaiškinti nusikaltimą ir nusikaltimo padarymu kaltą asmenį.

12.2. Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 21 straipsnis nustato, kad pareigūnai privalo: 1) gerbti ir ginti žmogaus orumą, užtikrinti ir saugoti žmogaus teises ir laisves; 2) sužinoję apie rengiamą ar daromą teisės pažeidimą, taip pat patys būdami teisės pažeidimo liudytojais imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią rengiamam arba daromam teisės pažeidimui; 3) gavę žinių apie padarytą teisės pažeidimą, nedelsdami pranešti apie tai policijai arba kitai kompetentingai institucijai ar įstaigai, imtis neatidėliotinų priemonių įvykio vietai apsaugoti, liudytojams nustatyti, suteikti nukentėjusiems asmenims neatidėliotiną medicinos ar kitą būtinąją pagalbą. Turint omenyje, kad smūgį sudavė policijos pareigūnas, kuris turi pareigą sąžiningai atlikti jam įstatymų numatytas funkcijas, smūgį sudavęs pareigūnas ikiteisminio tyrimo metu turėjo pareigą prisipažinti sudavęs smūgį ieškovui, o įvykį matę kiti pareigūnai – neslėpti šios nusikalstamos veikos ir duoti teisingus parodymus, kas ir kada buvo priėjęs prie ieškovo ir sudavė smūgį. Ieškovas atkreipė dėmesį, kad smūgis buvo suduotas, jam būnant nuošaliai nuo visų kitų šventės dalyvių ir policijos pareigūnų, nekonfliktuojant su policijos pareigūnais, todėl smūgį sudavęs pareigūnas negalėjo neprisiminti šio sužalojimo. Tuo tarpu faktą, kad Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra stengėsi užglaistyti šį incidentą ir nesiėmė visų priemonių kaltininkui surasti, patvirtina ir ieškinyje nurodyta aplinkybė, jog, nesuradus sužalojimą padariusio asmens, ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nors BPK 3¹ straipsnis nustato, kai ikiteisminio tyrimo metu visi reikiami proceso veiksmai atlikti ir išnaudotos visos galimybės nustatyti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, tačiau toks asmuo nenustatytas, ikiteisminis tyrimas prokuroro motyvuotu nutarimu gali būti sustabdytas. Šiuo atveju ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nes nenustatytas kaltas asmuo. Tokiu būdu buvo siekiama nenustatyti sužalojimus padariusio kalto asmens ir kuo skubiau nutraukti ikiteisminį tyrimą.

12.3. Nors bylos nagrinėjimo metu atsakovę atstovavęs prokuroras rėmėsi teismo nutartimi, kuria nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą buvo paliktas galioti, nurodant, kad, paaiškėjus naujoms aplinkybėms, nukentėjusysis gali kreiptis į teismą, prašydamas atnaujinti ikiteisminį tyrimą, tačiau civilinę bylą nagrinėjusi teisėja bylos nagrinėjimo metu pagrįstai atkreipė prokuroro dėmesį, kas šiuo atveju turėtų ieškoti naujų įrodymų – pats nukentėjęs asmuo. Ikiteisminio tyrimo metu ieškovą atstovavęs advokatas nurodė konkrečias vaizdo medžiagos minutes, pagal kurias buvo galima atsekti konkretų pareigūną, sudavusį smūgį ieškovui. Nors bylos nagrinėjimo metu žiūrint vaizdo įrašus jie buvo nepakankamai aiškūs, vis dėl to Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra turėjo tenkinti ieškovą atstovavusio advokato prašymą pavesti ekspertui ištirti vaizdo medžiagą, jau nekalbant, kad tinkamai atliekant ikiteisminį tyrimą, pats prokuroras turėjo priimti tokį sprendimą, nes įprastai, esant neaiškiai vaizdo medžiagai, pavedama ekspertams ją ištirti.

12.4. Pasisakydamas dėl turtinės žalos atlyginimo, nurodė, kad atsižvelgiant į 2020–2022 metais taikytus ribojimus renginiams dėl koronaviruso infekcijos, ieškovo veikla buvo iš esmės apribota ir 2020–2022 metų pajamos iš individualios veiklos neatspindi realių ieškovo įprastai gaunamų pajamų, todėl atspirties tašku dėl negautų pajamų būtent ir buvo paimtos 2019 metų gyventojų pajamų deklaracijoje nurodytos pajamos. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovas neįrodė, jog būtų gavęs minėtas pajamas, nors pats pripažino, kad nėra pagrindo abejoti 2019 metais gautų pajamų dydžiu iš individualios veiklos. Pats faktas, kad ieškovas, pasibaigus ekstremaliai situacijai, jau 2022 m. rugpjūčio 25 d. grojo privačiame renginyje – vestuvėse, patvirtina faktą, jog ieškovas, pasibaigus ribojimams, tęsė savo individualią veiklą. Ieškovo veikla buvo nutraukta, nes dėl patirtų sužalojimų pasekmių, pusės veido ir lūpų nejautros, nebegali groti pučiamaisiais instrumentais (konkrečiai saksofonu). Nors byloje yra pateikti įrodymai tiek apie ieškovo iki įvykio gautas pajamas, tiek apie faktą, kad įvykio metu jis būtent ir vykdė individualią komercinę veiklą, ieškinio reikalavimo netenkinimas dėl negautų pajamų, prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.5 straipsnyje ir CPK 3 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams, nes akivaizdu, kad asmuo, dėl sužalojimo negalintis toliau vykdyti komercinės veiklos, patyrė ir turtinę žalą.

12.5. Ieškovas, pasisakydamas dėl neturtinės žalos atlyginimo, nurodė, kad jis dėl nepagrįstai nutraukto ikiteisminio tyrimo, valstybės pareigūnų šališkumo, tiriant jo atžvilgu padarytą nusikaltimą, tariamą negalėjimą nustatyti kalto asmens, patyrė neigiamus išgyvenimus, nes suprato, jog valstybės pareigūnai negina jo, kaip paprasto piliečio, teisių, nesuteikia tinkamos apsaugos, todėl patyrė itin didelį nusivylimą valstybės institucijomis ir pareigūnais, išgyveno nesaugumo jausmą. Pažymėjo, kad turėjo teikti pakartotinius skundus dėl nepagrįsto ikiteisminio tyrimo nutraukimo, tačiau net ir nutarimo pagrįstumą kontroliuojantis vyriausiasis prokuroras bei ikiteisminio tyrimo teisėjas neapgynė jo, kaip nukentėjusiojo asmens teisių, ir paliko akivaizdžiai nepagrįstą nutarimą galioti.

13. Atsakovė, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

13.1. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas prokuroro priimto nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą teisėtumą, pagrįstai nurodė, kad baudžiamojo proceso nuostatos nenumato, kokius konkrečius ikiteisminio tyrimo veiksmus ikiteisminio tyrimo pareigūnai privalo atlikti. Policijos įstatymo 25 straipsnis, numatantis, kad kiekvienas pareigūnas, gavęs pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar administracinį teisės pažeidimą (nusižengimą) arba pats būdamas įvykio liudininku, privalo imtis neatidėliotinų priemonių įvykio vietai ir įrodymams apsaugoti, taip pat tokių veiksmų nekonkretizuoja. Nesant objektyvių duomenų, kad policijos pareigūnai atvykę į įvykį tyčia būtų siekę sužaloti nukentėjusiuosius ar kitus šventėje dalyvavusius asmenis, jog sužalojimai atsirado būtent dėl policijos pareigūnų veiksmų, t. y. nenustačius neginčytino priežastinio ryšio tarp policijos pareigūnų veiksmų ir pasekmių, o taip pat nenustačius neginčytinos konkrečių pareigūnų kaltės, t. y. nenustačius privalomos visumos požymių, apibrėžiančių BK 228 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų, nebuvo kito teisėto elgesio būdo kaip tik nutraukti ikiteisminį tyrimą.

13.2. Atsakovės atstovė pažymėjo, kad prokuroro priimto nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą teisėtumą revizavo tiek aukštesnysis prokuroras, tiek ikiteisminio tyrimo teisėjas, tiek Vilniaus apygardos teismas ir į nagrinėjamą bylą pateiktais nutarimais (nutartimis) konstatavo, kad ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas teisėtai. Dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, o ne sustabdymo skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas taip pat padarė visiškai pagrįstas išvadas. Nagrinėjamu atveju ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nenustačius neginčytino priežastinio ryšio tarp policijos pareigūnų veiksmų ir pasekmių, o taip pat nenustačius neginčytinos konkrečių pareigūnų kaltės, t. y. nenustačius privalomos visumos požymių, apibrėžiančių BK 228 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, BPK 212 straipsnio 1 punktas), o ne tuo pagrindu, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo (BPK 212 straipsnio 2 punktas). Tai reiškia, kad arba visai nebuvo įvykio, apie kurį buvo pranešta kaip apie nusikalstamą veiką, arba įvykis, pasireiškęs priešingu teisei elgesiu, yra buvęs, bet to įvykio negalima laikyti nusikalstama veika. Be to, ikiteisminio tyrimo nutraukimas minėtu pagrindu nereiškia, kad tokiu atveju sukuriama situacija, jog A. O. sužalojimo aplinkybės daugiau nebus tiriamos. Remiantis BPK 217 straipsnio 2 dalimi, ikiteisminis tyrimas gali būti atnaujintas, kai paaiškėja esminės aplinkybės, turinčios reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurios nebuvo nustatytos priimant sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą. Taigi, jokiais procesiniais sprendimais, priimtais ikiteisminio tyrimo metu, nėra užkirstas kelias, paaiškėjus naujoms aplinkybėms, spręsti dėl nutraukto ikiteisminio tyrimo atnaujinimo.

13.3. Apskųstame sprendime padarytos išvados, kad ieškovas neįrodė, jog realiai būtų gavęs pajamas, kurias prašė priteisti kaip turtinę žalą, yra visiškai pagrįstos. Pats apeliantas pripažįsta, kad pirmasis karantinas truko laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2020 m. birželio 16 d., o antrasis karantinas – laikotarpiu nuo 2020 m. lapkričio 7 d. iki 2021 m. liepos 1 d. Antrojo karantino pabaigoje renginių ribojimai buvo ženkliai sušvelninti. Taigi, tiek 2020 metų vasarą ir rudenį, tiek nuo 2021 metų vasaros ieškovas turėjo galimybę verstis privačia muzikanto veikla renginiuose ir gauti už tai pajamas, tačiau, nepateikdamas duomenų apie šias pajamas, taip pat negalėdamas nurodyti, kokių renginių po 2022 m. rugpjūčio 25 d. jis turėjo atsisakyti, neįrodė turtinės žalos – negautų pajamų realumo.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

15. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, nusprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos ribas.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

16. I. B., A. K., A. A., M. Č., L. A., E. A. ir A. O. pareiškimų pagrindu 2022 m. rugpjūčio 26 d. Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imuniteto valdybos Korupcijos tyrimų skyriuje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-32636-22 pagal nusikalstamų veikų, numatytų BK 228 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 1 dalyje, požymius dėl to, kad 2022 m. rugpjūčio 25 d., apie 23 val. 50 min., (duomenys neskelbtini), policijos pareigūnai pareiškėjų atžvilgiu panaudojo ašarines dujas, fizinį smurtą, sutrikdydami jų sveikatą, ir taip galimai piktnaudžiavo tarnybine padėtimi bei viršijo įgaliojimus.

17. Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad 2022 m. rugpjūčio 25 d. Bendrajame pagalbos centre buvo gautas pranešėjo skambutis, jog (duomenys neskelbtini) romų tautybės asmenys nakties metu kelia triukšmą, garsiai groja muzika, girdisi rėkavimai ir yra trikdoma kitų asmenų ramybė. Policijos pareigūnams P. T. bei E. Š. nuvykus į įvykio vietą, buvo girdima garsi muzika. Pareigūnams užėjus į namo kiemą, juos pasitiko neblaivūs romų tautybės asmenys, kuriems buvo paaiškinta atvykimo priežastis bei paprašyta išjungti muziką, nes yra rimties metas. Vykdant teisėtus policijos pareigūnų reikalavimus, muzika buvo išjungta, tačiau tuo metu prie jų priėjo grupė romų tautybės asmenų, bendravimas palaipsniui peraugo į konfliktą. Policijos pareigūnai iškvietė pastiprinimą, kartodami, kad vyksta muštynės, asmenys yra agresyviai nusiteikę. Iš vaizdo įrašo nustatyta, kaip baltais marškiniais apsirengęs vyras necenzūriniais žodžiais, angliškai įžeidinėja policijos pareigūnus, po to pareigūnas E. Š. jį bando sulaikyti, tarp jų įvyksta grumtynės, tačiau vyrui pavyksta ištrūkti. Policijos pareigūnai E. Š. ir P. T. pasišalina iš namo teritorijos, uždaro vartus ir laukia atvykstančių kitų pareigūnų. Per kiemo vartus iš namo teritorijos į gatvę, ta kryptimi, kuria atsitraukė policijos pareigūnai, yra mėtomi įvairūs daiktai. Atvykusiems policijos pareigūnams kartu su E. Š. ir P. T. einant pro vartus į kiemo teritoriją, policijos pareigūnai reikalauja visų gultis ant žemės, ieškoma sulaikymo vengiančių ir pasipriešinusių romų tautybės asmenų. Sulaikyti asmenys vedami į policijos pareigūnų tarnybinius automobilius. Atvykusi greitosios medicinos pagalba suteikė pirmąją pagalbą jos prašantiems asmenims.

18. 2022 m. rugsėjo 29 d. liudytoju apklaustas A. O., be kita ko, parodė, kad 2022 m. rugpjūčio 25 d., apie 23 val. 53 min., (duomenys neskelbtini), jam, kaip samdomam muzikantui grojant sužadėtuvėse kartu su R. A., pastebėjo, jog atvyko du policijos pareigūnai. Girdėjo, kaip tarp pareigūnų ir šventės dalyvių įvyko konfliktas, kas pradėjo konfliktą, nežino, įvykio nestebėjo, dėjosi savo muzikos įrangą, ruošėsi su kolege R. vykti namo. Grojo lauke, prie namo sienos. Nuo policijos pareigūnų, šventės svečių ir jo buvo maždaug 15–20 m atstumas. Tuo metu pradėjo lyti lietus ir jis skubėjo susidėti muzikos aparatūrą, kad nesulytų, todėl įvykio nestebėjo ir smulkiai detalių papasakoti negali. Kiek pamena, užsidarius vartams ir pareigūnams būnant už tvoros, matė, kaip vyko konfliktas tarp šventės svečių, t. y. kažkuris vyras stumdėsi su moterimi, asmenų duomenų nežino, kitų konfliktų nematė. Netrukus atvyko daugiau policijos pareigūnų, vartai buvo atidaryti, vyko muštynės tarp šventės svečių ir policijos pareigūnų, matė, kaip policijos pareigūnai su policijos lazdomis mušė šventės dalyvius, policijos pareigūnų neatpažintų. Jam toliau dedantis savo aparatūrą, buvo nusisukęs nugara į įvykį, po to pajuto smūgį į veidą, dešinę pusę, po smūgio jis pasakė „aš muzikantas, už ką“, atsisukdamas pamatė, kad nuo jo nueina policijos pareigūnas, rankoje laikydamas policijos lazdą. Prieš ir po smūgio šalia jo kitų asmenų nebuvo, tik už namo kampo buvo kolegė R., kuriai padavinėjo aparatūrą. Iš už namo kampo išėjusi kolegė R. taip pat matė nueinantį policijos pareigūną. Po smūgio iš skruosto pradėjo bėgti kraujas. Po to atėjo vienas iš policijos pareigūnų ir paprašė pateikti asmens dokumentą, kurį netrukus jam grąžino. Policijos pareigūno, kuris jam sudavė, atpažinti negali, išskirtinių bruožų nepastebėjo. Vėliau ant veido, dešinės pusės, atsirado mėlynė per visą skruostikaulį, iš patirto sužalojimo galima spręsti, kad policijos pareigūnas jam smūgiavo policijos lazda. Jam buvo nustatytas skruostikaulio lūžis.

19. 2022 m. spalio 13 d. liudytoja apklausta R. A., be kita ko, parodė, kad ji kartu su A. O. buvo pakviesta groti sužadėtuvėse. Apie 23 val. 50 min., pastebėjo, kaip į kiemą atėjo du uniformuoti policijos pareigūnai. Kolega A. O. pasakė, kad jie nustoja groti, kadangi buvo likusios 5 min. ir dėl to, jog buvo atvykę policijos pareigūnai. Tiksliai pasakyti negali, bet pamena, kad policijos pareigūnas kalbėjo agresyviu, pakeltu tonu, todėl romų tautybės asmenys taip pat pradėjo agresyviai elgtis. Kas vyko toliau ji papasakoti smulkiai negali, kadangi pajuto pavojų, kad gali nukentėti, buvo po akių operacijos ir bijodama pasislėpė už namo kampo, prie kurio grojo. Dėl ko įvyko konfliktas tarp policijos pareigūnų ir šventėje dalyvavusių asmenų, ji nežino. Vienu metu pamatė, kaip policijos pareigūnai išeina iš kiemo bei kaip užsidaro kiemo vartai. Išėjus policijos pareigūnams, šventėje dalyvavę asmenys toliau piktinosi, pradėjo mėtyti kėdes, butelius per tvorą į gatvės pusę, kaip suprato, šventėje dalyvavę asmenys buvo pikti ant policijos pareigūnų, kadangi buvo naudojamos ašarinės dujos vaikų bei kitų asmenų atžvilgiu. Po maždaug 10 min. į kiemą atvyko būrys policijos pareigūnų, ne mažiau kaip 5, tarp policijos pareigūnų ir šventės asmenų vyko tikros muštynės, policijos pareigūnai purškė į asmenis dujas, smūgiavo lazdomis, vėliau prievarta visus vyrus paguldė ant žemės. Nuo muštynių iki ten, kur jie grojo su A., buvo maždaug 10–15 metrų, be to, ji buvo pasislėpusi už kampo, visko nematė. Jos kolega A. O. dėjosi muzikinę aparatūrą, tvarkėsi laidus. Stovėdama už namo kampo ji išgirdo garsą panašų į smūgį ar aparatūros nukritimą, tuo metu ji pasižiūrėjo ir pamatė, kaip nuo jos kolegos A. O. atšoko policijos pareigūnas su lazda rankoje ir greitai nubėgo nuo jo, šalia kitų asmenų nebuvo, o kolega gulėjo šonu ant žemės, matė, kad jo rankose buvo laidai ir jog jo veidas yra kraujuotas, kiek atsimena, kraujas bėgo iš dešinės pusės skruostikaulio. Nuo A. nubėgančio policijos pareigūno veido nematė, atpažinti negalėtų, apibūdinti jo nei ūgio, nei kitų požymių negali, kadangi buvo streso būsenoje. A. atsistojo, nuėjo prie policijos pareigūnų ir jų paklausė „už ką – jis yra muzikantas, o ne čigonas“, tada policijos pareigūnai jį palydėjo į greitosios medicinos pagalbos automobilį, kuriame jį apžiūrėjo.

20. 2022 m. gruodžio 5 d. liudytoja apklausta J. Č. parodė, kad ginčui aktualioje vietoje ir laiku, būdama namuose, koridoriuje pamatė, kaip vienas iš policijos pareigūnų su ilga policijos lazda trenkė muzikantui į veidą, policijos pareigūno apibūdinti negali, jo neatpažintų, nes buvo streso būsenoje. 2023 m. sausio 18 d. liudytoju apklaustas A. J. parodė, kad jis matė, kad policijos pareigūnas, kurio neatpažintų, kažkokiu elektrošoku ar kokiu kitu daiktu pataikė į muzikantą, bet konkrečiai, kas vyko, jis nematė.

21. Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro G. T. 2023 m. gegužės 30 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-32636-22 nutrauktas, nenustačius, kad buvo padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 1 dalyje (BK 228 straipsnis „Piktnaudžiavimas“, 140 straipsnis „Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas”, 138 straipsnis „Nesunkus sveikatos sutrikdymas“) (1 t., b. l. 9–101).

22. Ieškovas šį nutarimą apskundė aukštesniajam prokurorui, tačiau Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiasis prokuroras 2023 m. birželio 23 d. nutarimu skundą atmetė.

23. Ieškovas Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro 2023 m. birželio 23 d. nutarimą apskundė Vilniaus miesto apylinkės teismui, kuris 2023 m. liepos 24 d. nutartimi ieškovo skundą atmetė.

24. Ieškovas, nesutikdamas su pirmiau nurodyta teismo nutartimi, pateikė skundą apeliacinės instancijos teismui, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2023 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi jo skundą atmetė, palikdamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. liepos 24 d. nutartį nepakeistą.

25. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, pareikšdamas reikalavimus atsakovei atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, grindžiamus CK 6.271 straipsnio „Atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų“ ir CK 6.272 straipsnio „Atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų“ pagrindu.

26. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs policijos pareigūnų veiksmų neteisėtumą CK 6.271 straipsnio prasme, ieškovo ieškinį patenkino iš dalies, priteisdamas 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Kitą ieškinio dalį teismas atmetė.

27. Ieškovas apeliaciniu skundu kvestionuoja apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo netenkintas jo reikalavimas dėl atsakovės civilinės atsakomybės CK 6.272 straipsnio pagrindu, prašo priteisti visą ieškiniu reikalaujamą turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą.

28. Atsakovė, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliaciniais skundais prašo apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo patenkinti ieškovo reikalavimai, panaikinti ir ieškinį atmesti.

Dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų (ne)teisėtų veiksmų

29. Ieškovas apeliaciniu skundu kvestionuoja apskųsto sprendimo dalį, kuria buvo atmestas ieškovo reikalavimas atlyginti jo patirtą žalą CK 6.272 straipsnio pagrindu, teigdamas, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-32636-22 buvo nutrauktas nepagrįstai.

30. Pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės.

31. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant ir taikant CK 6.272 straipsnį, yra nurodyta, kad tai yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Tai reiškia, kad civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų veiksmų, žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos ryšio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019 34 punktas). Šios valstybės civilinės atsakomybės sąlygos turi būti įrodytos ieškovo, pareiškusio reikalavimą priteisti žalos atlyginimą CK 6.272 straipsnio pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gegužės 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-153-313/2023 37 punktas).

32. Ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros pareigūnai organizuoja ir vykdo ikiteisminį tyrimą, siekdami greitai, išsamiai ir visapusiškai atskleisti nusikalstamas veikas bei nustatyti jas padariusius asmenis, kartu užtikrinant, kad nė vienas nekaltas asmuo nebūtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Šios minėtų pareigūnų funkcijos ir pareigos yra itin reikšmingos, nes būtent jų tinkamas vykdymas užtikrina žmogaus teises ir interesus ir visos visuomenės interesą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Teisėsaugos pareigūnams būtent dėl jų atliekamų pareigų specifikos ir svarbos ir yra keliami aukštesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-283-1075/2019 54 punktas).

33. BPK 2 straipsnyje nustatyta pareiga atskleisti nusikalstamas veikas, o tam ikiteisminio tyrimo įstaigos ir prokuroras įpareigojami imtis visų įstatymų nustatytų priemonių. Žalos atlyginimo civilinėje byloje įrodinėjant ikiteisminio tyrimo ir (ar) prokuratūros pareigūnų neteisėtus veiksmus teikiami įrodymai, pagrindžiantys, kaip konkrečiai nebuvo įvykdyta ši pareiga, kokių įstatymais nustatytų priemonių pareigūnai nesiėmė ar ką vykdė netinkamai, kad nebuvo atskleistas ir įrodytas nusikaltimas, ar kokios padarytos klaidos ikiteisminio tyrimo metu, kad asmuo buvo nepagrįstai įtartas ar apkaltintas. Tai gali būti konkrečių įrodymų surinkimo galimybių neišnaudojimas (pvz., liudytojų nenustatymas ir neapklausimas, neįsitikinimas asmenų parodymų patikimumu juos patikrinant vietoje, ekspertizės neatlikimas ar nepakankamos medžiagos jai pateikimas, įvykio vietos neapžiūrėjimas ar netinkamas jos atlikimas, nesurenkant visų įkalčių), įrodymų netinkamas fiksavimas (kaip antai, neįrašymas buvusių duomenų, įrašymas realybėje nebuvusių dalykų, technikos nepanaudojimas įrodymo duomenims patikimai fiksuoti), įrodymo duomenų praradimas, įvykio reikšmingų aplinkybių neištyrimas ar net bylai reikšmingos informacijos nuslėpimas bei kita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019 48 punktas).

34. Pagal kasacinio teismo praktiką, siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus, turi būti įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Teismas, spręsdamas dėl pareikšto tokio pobūdžio ieškinio, vadovaudamasis CPK 176–185 straipsniais, ištiria įrodymus bei juos vertina kompleksiškai, atsižvelgdamas į jų reikšmę tiek civilinio, tiek baudžiamojo proceso aspektais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-210-695/2020 75 punktas ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

35. Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, jog byloje nebuvo galimybės nustatyti kalto asmens: ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-32636-22 buvo atliekamas būtent dėl policijos pareigūnų galimai neteisėtų veiksmų, o nenustačius konkretaus pareigūno – ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, taigi, ikiteisminiam tyrimui vadovavusiam prokurorui buvo akivaizdu, kad tokius sužalojimus ieškovui galėjo padaryti tik policijos pareigūnas; būtent pareigūnai naudojo teleskopines lazdas, tačiau atliekant ikiteisminį tyrimą šios lazdos visiškai nebuvo tirtos, nebuvo paimti kraujo mėginiai, neatlikti DNR tyrimai, siekiant nustatyti, kas konkrečiai ieškovui padarė tokį sunkų sužalojimą; sudavęs smūgį pareigūnas turėjo pareigą prisipažinti, o įvykį matę kiti pareigūnai – neslėpti šios nusikalstamos veikos ir duoti teisingus parodymus, kas ir kada buvo priėjęs prie ieškovo ir sudavė smūgį; pagal BPK 3¹ straipsnį, kai ikiteisminio tyrimo metu visi reikiami proceso veiksmai atlikti ir išnaudotos visos galimybės nustatyti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, tačiau toks asmuo nenustatytas, ikiteisminis tyrimas prokuroro motyvuotu nutarimu gali būti sustabdytas, tačiau šiuo atveju ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, tokiu būdu siekiant nenustatyti ieškovui sužalojimus padariusio kalto asmens ir kuo skubiau nutraukti ikiteisminį tyrimą; ikiteisminio tyrimo metu ieškovą atstovavęs advokatas buvo nurodęs konkrečias vaizdo medžiagos minutes, pagal kurias buvo galima atsekti konkretų pareigūną, sudavusį smūgį ieškovui, ir nors šie vaizdo įrašai nėra pakankamai aiškūs, vis dėl to Lietuvos Respublikos prokuratūra turėjo tenkinti ieškovą atstovavusio advokato prašymą pavesti ekspertui ištirti minėtą vaizdo medžiagą.

36. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, patikimai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-43-458/2021). Taip pat kasacinės instancijos teismas yra nurodęs ir tai, kad toks nuosprendis negali būti grindžiamas abejotinais faktais ir tikėtinomis aplinkybėmis, tokių faktinių aplinkybių pagrindu daromos išvados taip pat yra tik abejotinos ir tikėtinos. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad paprastai nuosprendyje daromos išvados dėl įvairių aplinkybių negali būti grindžiamos principu, jog jei nėra įrodymų, nei aiškiai paneigiančių, nei aiškiai patvirtinančių tam tikrą aplinkybę, vadinasi, ta aplinkybė nepaneigta; tai prieštarauja loginio metodo, taikomo darant išvadas, taisyklėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-242-495/2019). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-48-1073/2023).

37. Visų pirmą akcentuotina, kad dėl Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro G. T. 2023 m. gegužės 30 d. nutarimo buvo paduotas skundas – Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiasis prokuroras N. P. 2023 m. birželio 23 d. nutarimu šį skundą atmetė. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. liepos 24 d. nutartimi atmetė skundą dėl Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro N. P. 2023 m. birželio 23 d. nutarimo (1 t., b. l. 134) bei Vilniaus apygardos teismas 2023 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi atmetė skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. liepos 24 d. nutarties (1 t., b. l. 134).

38. Priešingai nei nurodo ieškovas, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo padaryta išvada, kad jį galėjo sužaloti tik policijos pareigūnas – Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro G. T. 2023 m. gegužės 30 d. nutarime, be kita ko, nurodyta, kad: „Nors byloje esančiais duomenis yra objektyviai nustatyta, kad nukentėjusiesiems, galimai tiriamu laiku, buvo padaryti sveikatos sužalojimai, tačiau daugiau jokių duomenų, galinčių padėti atskleisti tų sužalojimų atsiradimo mechanizmą, aplinkybes, kaltininkus ir pan., ikiteisminio tyrimo metu nepavyko nustatyti, kiti byloje esantys duomenys objektyviai nepatvirtina, kad šie sužalojimai buvo padaryti įvykyje dalyvavusių policijos pareigūnų ir kuris iš jų būtent šiuos sužalojimus padarė, nepaneigia policijos pareigūnų parodymų, kad jie perteklinės fizinės jėgos ir specialiųjų priemonių nenaudojo.“; „Policijos pareigūnų E. Š., P. T. įvykio vietoje daryti vaizdo įrašai, tarnybiniai pranešimai, apklausų protokolai, A. O. parodymai patvirtina, kad ir tarp pačių asmenų, dalyvavusių šventėje, vyko konfliktai, susistumdymai, muštynės (apie muštynes, vykstančias tarp šventės dalyvių, garsiai kalbama E. Š. ir P. T. darytuose įrašuose, iš kiemo sklindantis triukšmas bei riksmai girdimi netgi pasišalinus E. Š. ir P. T.), o tai sudaro pakankamą pagrindą vertinti, jog jei ne visų, tai bent jau dalies nukentėjusiųjų sužalojimai galėjo atsirasti ir tokiomis aplinkybėmis.“; „Nagrinėjamu atveju, išanalizavus byloje esančius vaizdo ir garso įrašus, nukentėjusiųjų ir kitų liudytojų parodymus, policijos pareigūnų parodymus bei kitus duomenis, kito ikiteisminio tyrimo byloje esančius duomenis, darytina išvada, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo gauta pakankamai objektyvių duomenų, kuriais vadovaujantis būtų galima daryti pagrįstą išvadą, kad byloje specialiaisiais liudytojais apklausti policijos pareigūnai, nesant tam teisėto pagrindo, padarė nukentėjusiesiems sužalojimus, o jei padarė – tai kurie būtent iš jų“. Be to, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. liepos 24 d. nutartyje taip pat nurodyta, kad „Ikiteisminio tyrimo metu gautų duomenų visumoje lieka nepaneigta versija, jog specialisto išvadoje nurodyti sužalojimai A. O. galėjo būti sukelti ir vykstant konfliktui tarp šventės dalyvių“.

39. Ikiteisminio tyrimo metu, 2023 m. balandžio 7 d., buvo gautas nukentėjusiojo A. O. atstovo advokato G. B. tos pačios dienos prašymas įteikti P. T. pranešimą apie įtarimą dėl A. O. sužalojimo. Šiame prašyme buvo teigiama, kad susipažinus su policijos pareigūnų „Body Cam“ vaizdo kamerų įrašais, pavyko nustatyti, koks pareigūnas sužalojo A. O., t. y. be kita ko, nurodoma, jog vaizdo įraše Nr. VLN_NVRS_6196E4 šis pareigūnas matosi prie A. O., aplinkui kitų pareigūnų šalia nėra, tik dešinėje pusėje stovi R. A. (2 t., b. l. 100–101).

40. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su minėtu vaizdo įrašu nusprendžia, kad jame užfiksuota faktinė situacija nesutampa su A. O. ir R. A. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais apie sužalojimo padarymu momentu įvykusias faktines aplinkybes. A. O. parodė, kad buvo nusisukęs nugara į įvykį, po to pajuto smūgį į veidą, dešinę pusę ir pamatė nueinantį policijos pareigūną, R. A. parodė, jog, būdama už namo kampo, pamatė, kaip nuo kolegos A. O. atšoko policijos pareigūnas ir greitai nubėgo nuo jo, šalia kitų asmenų nebuvo, o kolega gulėjo šonu ant žemės. Tuo tarpu vaizdo įraše užfiksuota, kad galimai A. O. ir policijos pareigūnas stovėjo vienas priešais kitą, po to policijos pareigūnas nuėjo. Nei viename pirmosios instancijos teismui pateiktame vaizdo įraše nėra užfiksuotas ieškovo sužalojimo momentas.

41. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas pirmiau išdėstyta, vertina, kad nebuvo pagrindo skirti vaizdo medžiagos ekspertizę tam, jog nustatyti vaizdo įraše matomo policijos pareigūno tapatybę, nes pagal ieškovo ir liudytojos R. A. nurodytas aplinkybes nėra pagrindo nuspręsti, kad vaizdo įraše nurodytas policijos pareigūnas buvo tas pats asmuo, kuris sudavė smūgį ir nuėjo nuo ieškovo.

42. Tokia pati išvada darytina ir apie apelianto nurodomą DNR ekspertizę. Akcentuotina, kad Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2022 m. rugsėjo 8 d. specialisto išvadoje Nr. G 2828/2022(01) nurodyta, jog A. O. nustatytas dešinės akies ir dešinio skruostikaulio sumušimas, pasireiškęs poodinėmis kraujosruvomis, kraujo išsiliejimo dešinėje junginėje, dešinio skruostikaulio kūno lūžiu ir osteosinteze bei jog sužalojimas padarytas kietu, buku daiktu (daiktais). Taigi, nors apeliantas teigia, kad buvo sužalotas policijos pareigūnų naudojama teleskopine lazda (nors ieškinyje nurodė, kad buvo sužalotas gumine lazda), tačiau, kaip jis parodė apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, nei jis, nei jo kolegė smūgio momento nematė, sužalojimas galėjo būti padarytas bet kokiu kietu, buku daiktu (daiktais).

43. Faktinė aplinkybė, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-32636-22 buvo ne sustabdytas, o nutrauktas, taip pat nesudaro pagrindo nuspręsti apie vykdytam ikiteisminiam tyrimui vadovavusio prokuroro veiksmų nepagrįstumą. Kaip pažymėta Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 21 d. nutartyje, nėra užkirstas kelias, paaiškėjus naujoms aplinkybėms, spręsti dėl nutraukto ikiteisminio tyrimo atnaujinimo – remiantis BPK 217 straipsnio 2 dalimi, ikiteisminis tyrimas gali būti atnaujintas, kai paaiškėja esminės aplinkybės, turinčios reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurios nebuvo nustatytos priimant sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą.

44. Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes ir išdėstytus argumentus teisėjų kolegija vertina, kad apeliantas neįrodė valstybės civilinės atsakomybės pagal CK 6.272 straipsnį sąlygų egzistavimo, todėl apskųstas pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje yra teisėtas ir pagrįstas.

Dėl policijos pareigūnų veiksmų viešojo administravimo srityje (ne)teisėtumo

45. Atsakovę atstovaujantys Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra ir Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas apeliaciniais skundais kvestionuoja apskųsto sprendimo dalį, kuria buvo patenkintas ieškinio reikalavimas atlyginti ieškovo patirtą žalą CK 6.271 straipsnio pagrindu, ieškovui teigiant, kad policijos pareigūnas neteisėtai jo atžvilgiu panaudojo fizinę prievartą ir jį sužalojo.

46. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės; žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcija (CK 6.271 straipsnio 2 dalis). Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (CK 6.271 straipsnio 3 dalis). Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis).

47. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2017; 2016 m. vasario 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-686-261/2016; 2015 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2175-662/2015; ir kt.).

48. Nors pirmosios instancijos teismas apskųstame sprendime nurodė, kad ieškinyje ieškovas ir jo atstovė teismo posėdžio metu teigė, jog šiuo atveju neįrodinėja konkretaus policijos pareigūno neteisėtų veiksmų, žalą prašo priteisti iš valstybės, kaip atsakingos už visų policijos pareigūnų neteisėtais veiksmais sukeltą žalą, teisėjų kolegija tokią poziciją vertina nenuoseklia ir prieštaringa. Ieškovas, reikalaudamas žalos atlyginimo CK 6.271 straipsnio pagrindu, kitomis aplinkybėmis, išskyrus nurodytas (policijos pareigūno panaudotos fizinės prievartos ir padaryto sužalojimo), ieškinio faktinio pagrindo negrindė ir nenurodė bei neįrodinėjo jokių kitų aplinkybių, kuo pasireiškė policijos pareigūnų veiksmų neteisėtumas ir kaip tokiu atveju jis yra susijęs priežastiniu ryšiu su reikalaujama atlyginti žala. Todėl, vertinant ieškinio pagrįstumą šiuo aspektu, būtina nustatyti, ar byloje esantys įrodymai sudaro pagrindą išvadai, kad ieškovo atžvilgiu policijos pareigūnas ginčui aktualiomis aplinkybėmis panaudojo fizinę prievartą ir jį sužalojo.

49. Pirmosios instancijos teismas, argumentuodamas, kad byloje nėra įrodymų dėl muštynių tarp romų tautybės asmenų ar jų konflikto su ieškovu ir (ar) R. A., jog tarp šalių nėra ginčo, kad ieškovas buvo sužalotas būtent po policijos pareigūnų iškvietimo ir atvykimo į ginčo įvykio vietą, įvertinęs visus į bylą pateiktus tiesioginius ir netiesioginius įrodymus, nusprendė, jog byloje surinkta pakankamai įrodymų labiau tikėtinai išvadai, kad incidento metu ieškovas buvo sužalotas būtent policijos pareigūno, padaryti. Pirmosios instancijos teismas tokią išvadą padarė, be kita ko, atsižvelgdamas į tai, kad: bylos duomenimis nustatyta, jog iškviesti dėl keliamo triukšmo (garsios muzikos) atvykę į vietą policijos pareigūnai panaudojo vietoje buvusių romų tautybės asmenų atžvilgiu ašarines dujas, lazdas, kovinės gynybos priemones; ikiteisminio tyrimo metu į įvykio vietą atvykusio pirmojo ekipažo policijos pareigūnų veiksmai ikiteisminio tyrimo metu buvo įvertinti kaip pažeidžiantys teisės aktų reikalavimus, reglamentuojančius specialiųjų priemonių panaudojimą; įvykio vietoje buvo naudojama (įjungta) tik nedidelė dalis policijos pareigūnų vaizdo įrašymo priemonių, tačiau ir jų įrašai nėra pilni (nuo atvykimo į įvykio vietą pradžios iki išvykimo) ar ištisiniai, didesnė dalis tokių priemonių įvykio vietoje iš viso nebuvo naudojama (įjungta): vaizdo duomenų saugykloje (programoje - bodycam camdata) pagal didesnę dalį pateiktų vaizdo stebėjimo priemonių identifikacinių numerių nerasta vaizdo įrašų vykusio įvykio metu; prokuroro vertinimu, šios aplinkybės leidžia teigti, jog į įvykį reagavę policijos pareigūnai galimai tyčia pažeidė paminėtas vaizdo stebėjimo būdu užfiksuotų duomenų tvarkymo policijos įstaigoje taisykles ir netinkamai naudojo mobiliąsias vaizdo stebėjimo priemones; ši aplinkybė ne tik rodo galimus tarnybinius pažeidimus, bet ir tapo aplinkybe, apsunkinusia ikiteisminį tyrimą ir objektyvų įvykių eigos nustatymą.

50. Teisėjų kolegija pirmiau nurodytą pirmosios instancijos teismo išvadą laiko nepagrįsta. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009). Nė vienas įrodymas teismui neturi iš anksto nustatytos galios ir turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2010). Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir jog nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-251-1075/2018 36 punktas). Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-219-701/2020 55 punktas). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010). Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktas). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016 23 punktas).

51. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-251-1075/2018 37 punktas). Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Sprendžiant vieno ar kito įrodymo patikimumo klausimą, labai svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios rūšies ar skirtingų įrodinėjimo priemonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2008). Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti, t. y. atsakyti į klausimą, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2009). Įrodymų sąsajumas reiškia, jog faktiniai duomenys yra susiję su byla, t. y. jie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis), o leistinumas savo ruožtu reiškia, kad atitinkami faktiniai duomenys gali būti įrodymais pagal proceso įstatymą, kitaip tariant, proceso įstatyme nėra įtvirtinto draudimo ar ribojimo remtis tam tikrais faktiniais duomenimis kaip įrodymais (tokie draudimai (ribojimai) yra įtvirtinti, pvz., CPK 177 straipsnio 3–5 dalyse). Leistinumo reikalavimo (plačiąja prasme) neatitinka, inter alia (be kita ko), tokie faktiniai duomenys, kurie pateikti nesilaikant proceso įstatyme įtvirtintos procesinių dokumentų ir jų priedų pateikimo tvarkos (CPK 113–114 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-350-701/2018 39 punktas).

52. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad įrodymų skirstymas į tiesioginius ir netiesioginius turi didelę reikšmę sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Tiesioginiai įrodymai yra susiję su įrodinėjamais faktais taip, kad leidžia daryti vienareikšmę išvadą apie tai, egzistuoja įrodinėjamas faktas ar ne. Netiesioginiai įrodymai tokios vienareikšmės išvados padaryti neleidžia. Jie turi silpnesnę įrodomąją galią. Tai svarbu darant išvadą, ar pateiktų netiesioginių įrodymų pakanka tam tikrai aplinkybei patvirtinti arba paneigti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-540/2009). Jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai neturi pakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą vertinti kitaip, turi būti vertinama, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-184-378/2018; 2023 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-31-781/2023).

53. Nagrinėjamu atveju policijos pareigūno neteisėti veiksmai, dėl kurių, ieškovo teigimu, jis patyrė žalą, buvo įrodinėjami ieškovo paaiškinimais, liudytojų R. A., J. Č. ir A. J. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, į bylą pateiktais vaizdo įrašais iš policijos pareigūnų „Body Cam“ vaizdo kamerų.

54. Pirmiausia akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismo nurodytas teiginys, jog byloje nėra jokių įrodymų dėl muštynių tarp romų tautybės asmenų ar jų konflikto su ieškovu ir (ar) R. A., nėra teisingas – pats ieškovas parodymų davimo metu patvirtino, kad matė, kaip vyko konfliktas tarp šventės svečių, t. y. kažkuris vyras stumdėsi su moterimi; vaizdo įraše Nr. VLN_PR_5F6F20 girdima, jog policijos pareigūnas E. Š. kelis kartus pakartoja, kad kažkas mušasi; ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, jog pirmieji į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai E. Š. ir P. T., laukdami atvykstančių kitų policijos pareigūnų, buvo pasišalinę iš namo teritorijos, už vartų buvo girdimas romų tautybės asmenų triukšmas (šis momentas užfiksuotas vaizdo įraše Nr. VLN_PR_5F10C0). Aplinkybes, kad teritorijoje vyko neramumai patvirtina ikiteisminio tyrimo duomenys: liudytoja apklausta R. A. parodė, jog, išėjus policijos pareigūnams iš kiemo, šventėje dalyvavę asmenys toliau piktinosi, pradėjo mėtyti kėdes, butelius per tvorą į gatvės pusę; liudytoju apklaustas A. J. patvirtino, kad pirmiems į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams išėjus už vartų, buvo mėtomos dėžės iš namo teritorijos ir į ją; liudytoju apklaustas A. K. taip pat parodė, kad iš namo teritorijos ir į ją buvo mėtomos kėdės.

55. Antra, byloje nėra jokių tiesioginių įrodymų, kad ieškovas buvo sužalotas būtent policijos pareigūno. Nors ieškovas bei jo atstovė teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu tvirtino, kad vaizdo įraše Nr. VLN_NVRS_6196E4 užfiksuotas jų nurodytas sužalojimo momentas, tačiau, kaip jau aptarta pirmiau, susipažinus su minėtu vaizdo įrašu, tokia aplinkybė nepasitvirtino.

56. Trečia, skiriasi ieškovo bei R. A. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai – ieškovas parodė, kad buvo nusisukęs nugara į įvykį, po to pajuto smūgį į veidą, dešinę pusę, po smūgio jis pasakė „aš muzikantas, už ką“, atsisukdamas pamatė, jog nuo jo nueina policijos pareigūnas, tuomet priėjo kitas ir paprašė asmens dokumentų, tuo tarpu R. A. parodė, kad, stovėdama už namo kampo, išgirdo garsą panašų į smūgį ar aparatūros nukritimą, pasižiūrėjo ir pamatė, kaip nuo jos kolegos A. O. atšoko policijos pareigūnas ir greitai nubėgo nuo jo, bei jog A. atsistojo, nuėjo prie policijos pareigūnų ir jų paklausė „už ką – jis yra muzikantas, o ne čigonas“. Liudytoja J. Č. parodė, kad būdama namuose, koridoriuje pamatė, kaip vienas iš policijos pareigūnų su ilga policijos lazda trenkė muzikantui į veidą, o liudytojas A. J. – jog muzikanto atžvilgiu buvo panaudotas elektrošokas.

57. Vertinant aukščiau nurodytą asmenų parodymų prieštaringumą konstatuotina, kad nėra galimybės nustatyti ieškovo patirto kūno sužalojimo mechanizmą – pats ieškovas smūgio ir kaip jis buvo suduotas nematė; smūgiuoti lazda į veidą stovint nukentėjusiajam už nugaros sudėtinga techniškai ir nelogiška, nes lengviau ir veiksmingiau mušti lazda per užpakalines kūno dalis; smūgis teleskopine standžia (plienine, metaline ar karbono) lazda į skruostą turėtų sukelti didesnį išilginį audinių pažeidimą; smūgio į žmogaus kūną ir aparatūros kritimo garsai ženkliai skiriasi; ieškovo nurodytą aplinkybę paneigia jo paties nurodytas vaizdo įrašas.

58. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytos faktinės ginčo įvykio aplinkybės, byloje esantys tiesioginiai įrodymai, tarp kurių yra esminiai prieštaravimai, ir netiesioginiai įrodymai, kuriais apskųstą sprendimą grindė pirmosios instancijos teismas (policijos pareigūnų tarnybinio nusižengimo konstatavimas, netinkamai panaudojus specialiąsias priemones ir vaizdo įrašymo priemones), nėra pakankami išvadai, kad ieškovas buvo sužalotas dėl policijos pareigūnų neteisėtų veiksmų. Byloje nėra įrodytas policijos pareigūnų tarnybinių nusižengimų ir ieškovo patirtos žalos priežastinis ryšys.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

59. Į esminius apeliacinių skundų argumentus atsakyta, dėl kitų skundų argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010, 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010, 2020 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-611/2020).

60. Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija nusprendžia, kad apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria nuspręsta patenkinti ieškovo ieškinį iš dalies, panaikinama ir šioje dalyje priimamas naujas sprendimas – ieškovo ieškinys dėl 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo CK 6.271 straipsnio pagrindu netenkinamas. Likusi pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

61. Panaikinus skundžiamą sprendimą iš dalies ir priėmus naują sprendimą, pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

62. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

63. Ieškovo ieškinys yra atmestas visiškai, todėl jo patirtos bylinėjimosi išlaidas neatlyginamos.

64. Atsakovę atstovaujantys Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra ir Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas bylinėjimosi išlaidų atlyginti neprašė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose, duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė.

65. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis). Ieškovo apeliacinis skundas yra atmestas, todėl jo patirtos bylinėjimosi išlaidas neatlyginamos.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 24 d. sprendimo dalį, kuria buvo patenkintas ieškovo ieškinio reikalavimas atlyginti ieškovo A. O. patirtą neturtinę žalą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu, ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.