- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-11-16
- Bylos Nr.
- e2S-2455-936/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-08533-2023-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Urmila Valiukienė
- Ieškovas
- T. K.
- Atsakovas
- A. S.
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
- 3.1.18.1.1.2Tikėtinas ieškinio pagrįstumas
- 3.1.18.2.1Atsakovo nekilnojamojo daikto areštas
- 3.1.18.7Nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių vykdymas ir apskundimas
- 3.3.2.4Apeliacinės instancijos teismo, išnagrinėjusio atskirąjį skundą, teisės
- 3.3.2.5Apeliacinės instancijos teismo nutartis dėl atskirojo skundo
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Urmila Valiukienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo (apelianto) T. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 19 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovo T. K. ieškinį atsakovei A. S. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas T. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei A. S., prašydamas priteisti iš atsakovės 28 000 Eur skolą, 2 520 Eur delspinigius, 840 Eur sutartines palūkanas, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.
1.1. Taip pat ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovei A. S. nuosavybės teise priklausantį turtą – butą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini), 31 360 Eur sumai, leidžiant atsiskaityti su ieškovu T. K. ir uždraudžiant bet kokį areštuoto turto perleidimą, įkeitimą kitiems asmenims ar kitokį nuosavybės teisės pakeitimą, apribojimą bei turto vertės sumažinimą.
Žemesnės instancijos teismas
2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. birželio 9 d. nutartimi patenkino ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių ir iki įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje areštavo atsakovės A. S. nekilnojamąjį daiktą – butą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini), 31 360 Eur sumai, leisdamas atsiskaityti su ieškovu T. K. bei uždrausdamas bet kokį areštuoto turto perleidimą, įkeitimą kitiems asmenims ar kitokį nuosavybės teisės pakeitimą ar apribojimą bei turto vertės sumažinimą.
3. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. rugsėjo 7 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 9 d. nutartį panaikino ir išsprendė klausimą iš esmės – atmetė ieškovo T. K. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Šalies argumentai
4. Ieškovas 2023 m. rugpjūčio 29 d. pateikė savo reikalavimų patikslinimą, kuriuo atsisakė 2023 m. gegužės 7 d. ieškinyje išdėstytų reikalavimų priteisti iš atsakovės 2 520 Eur delspinigių ir prašė priteisti iš atsakovės A. S. 28 000 Eur skolą, 3 procentų dydžio sutartines metines pelno palūkanas, sudarančias 840 Eur, 0,05 procentų dydžio kompensuojamąsias palūkanas nuo 2021 m. balandžio 17 d. iki skolos grąžinimo dienos už kiekvieną praleistą dieną po 14 Eur, taip pat prašo grąžinti permokėtą 45,50 Eur žyminį mokestį ir priteisti iš atsakovės ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
5. 2023 m. rugsėjo 13 d. ieškovas pakartotinai kreipėsi į teismą, prašydamas areštuoti atsakovės A. S. butą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini), 31 360 Eur sumai, leidžiant atsiskaityti su ieškovu ir uždraudžiant bet kokį areštuoto turto perleidimą, įkeitimą kitiems asmenims ar kitokį nuosavybės teisės pakeitimą, apribojimą bei turto vertės sumažinimą. Taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas, kurias pagrindžiantys dokumentai bus pateikti teismui vėliau. Ieškovas prašymą grindžia šiais argumentais:
5.1. Priešingai nei teigia atsakovė, būtent ji pasinaudojo ieškovo T. K. patiklumu ir geranoriškumu, o dabar net neketina grąžinti pinigų. Nei besibaigiant prievolės įvykdymo terminui (2021 m. balandžio 17 d.), nei jam pasibaigus atsakovė jokiomis komunikacijos priemonėmis nebandė susisiekti su ieškovu, nesistengė bent paaiškinti skolos negrąžinimo priežastis, neprašė sutartį pakoreguoti ar skolos grąžinimą išdėstyti dalimis. Ieškovo T. K. bandymai susisiekti su atsakove nebuvo sėkmingi, nes paskolos iniciatorius A. C. reikalavo, kad bet koks bendravimas su atsakove vyktų ne tiesiogiai, o tik per jį.
Atsiliepimas
5.2. Atsiliepime atsakovė nurodė, jog nesutinka su ieškiniu, bet ginčijo tik delspinigių ir netesybų dydį, neišsakė pozicijos dėl pagrindinio ieškovo reikalavimo – 28 000 Eur grąžinimo. Be to, teigė, kad sutiktų sudaryti taikos sutartį abiem šalims priimtinu pagrindu, tačiau nedetalizavo, kokiomis sąlygomis.
5.3. Atsakovė paskolos sutartimi įsipareigojo ieškovui grąžinti ne tik skolą nustatytu terminu – iki 2021 m. balandžio 17 d., – bet ir įkeisti jo naudai hipoteka turtą. Pastarojo įsipareigojimo atsakovė neįvykdė. Atsakovė nė viename savo procesiniame dokumente net neužsiminė apie įsipareigojimų vykdymą, tik nuolat kaltino ieškovą T. K. nesąžiningumu. Iš to darytina išvada, kad dar pinigų skolinimosi metu atsakovė A. S. buvo apsisprendusi negrąžinti skolos T. K. .
5.4. Atsakovės motyvai dėl skolos negrąžinimo yra ne tik išgalvoti ir visiškai nepagrįsti, bet ir vertintini kaip akivaizdus tiek teismo, tiek kitos proceso šalies kvailinimas.
5.5. Atsakovė savo procesiniuose dokumentuose nuolat kaltino ieškovą piktnaudžiavimu teisėmis, kad jis, neva, be tinkamo įspėjimo apie skolos grąžinimą 2023 m. gegužės 7 d. pareiškė ieškinį teisme ir nenustatė papildomo termino sutarčiai įvykdyti, tačiau nutylėjo, kad žinojo apie ieškovo ketinimą prisiteisti paskolintą sumą.
5.6. Atsakovė siekia nepagrįstai apriboti ieškovo teisę turėti atstovą šioje byloje ir gauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Prašydama nagrinėti bylą rašytinio proceso tvarka dėl tariamo negalėjimo dalyvauti teismo posėdžiuose, tikėtina, vengdama paaiškinti teismui ir proceso dalyviams tikruosius savo elgesio ir įsipareigojimų nevykdymo motyvus, nurodė išgalvotas ir tiesiog juokingas priežastis.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. rugsėjo 19 d. nutartimi ieškovo T. K. prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones netenkino.
6.1. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje ieškovas, pakartotinai prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, atsakovės nesąžiningumą grindžia tokiomis aplinkybėmis, kad atsakovė pasinaudojo ieškovo patiklumu ir geranoriškumu, nebendradarbiavo, nesistengė paaiškinti skolos negrąžinimo priežastis, neprašė sutartį koreguoti, skolos grąžinimą išdėstyti dalimis, o dabar vengia vykdyti savo įsipareigojimus ir net neketina grąžinti pinigų. Ieškovas nepateikia konkrečių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog atsakovė ketintų paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti; nurodo tik abstrakčius teiginius, jog atsakovė, jo įsitikinimu, yra nesąžininga ir kad būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti neįmanomas. Pažymėta, kad neatsiskaitymo su ieškovu ar sutartinių prievolių nevykdymo faktai atsakovės nesąžiningumo, kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo, nepatvirtina. Tai, kad atsakovė savo veiksmais galimai pažeidžia ieškovo teises, yra pagrindas kreiptis į teismą, bet ne pagrindas konstatuoti, jog, priėmus ieškovui palankų teismo sprendimą, tokio sprendimo vykdymas (šiuo metu nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių) galėtų pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas. Kol byla nėra išnagrinėta iš esmės, nėra neginčijamai įrodyta, jog atsakovė yra nesąžininga. Atsakovės neteisėti veiksmai (jeigu tokie iš tiesų buvo), neatsiskaitymo su ieškovu faktas, bus nustatyti tik išnagrinėjus bylą iš esmės.
6.2. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovui neįrodžius būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės būsimo teismo procesinio sprendimo įvykdymui, pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra, todėl šis ieškovo prašymas atmestas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo teisiniai argumentai
7. Ieškovas T. K. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 19 d. nutartį ir ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir prašymas, nurodytais šios nutarties 5.1 – 5.6 punktuose, kurių apeliacinės instancijos teismas detaliai nekartoja, tačiau juos vertins nagrinėdamas bylą, bei papildomai nurodė šiuos argumentus:
7.1. Pažymėjo, kad ieškovui pakanka įrodyti atsakovės nesąžiningą elgesį, dėl kurio gali kilti grėsmė ieškovo tikėtinai palankaus teismo sprendimo įvykdymui, ir tokios aplinkybės buvimas sudaro savarankišką pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepagrįstai nurodė, kad kol byla neišnagrinėta iš esmės, nėra neginčijamai įrodyta, jog atsakovė nesąžininga.
7.2. Apeliantas atsakovės nesąžiningumą iš esmės įrodinėja tuo, kad: atsakovė pasinaudojo ieškovo patiklumu; negrąžino skolos; neįkeitė turto, nors buvo įsipareigojusi; nesusisiekė su ieškovu, nepaaiškino negrąžinimo priežasčių; piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis; nurodo nieko nepagrįstus argumentus dėl skolos negrąžinimo; atsakovė kaltina ieškovą nesąžiningumu ir piktnaudžiavimu savo teisėmis; atsakovė siekia apriboti ieškovo teisę turėti atstovą; vengia dalyvauti teismo posėdžiuose ir paaiškinti tikrąsias skolos negrąžinimo priežastis.
7.3. Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, ne tik gali pasunkėti tikėtinas teismo sprendimo įvykdymas, bet ir būtų pažeisti teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai, o taip pat ieškovo teisės bei šalių teisių ir pareigų pusiausvyros principas, nes nesąžiningai besielgianti atsakovė būtų akivaizdžiai geresnėje padėtyje, nei ieškovas.
Atsiliepimas
8. Atsakovė A. S. pateikė atsiliepimą į ieškovo T. K. atskirąjį skundą, kuriuo prašo atmesti ieškovo atskirąjį skundą ir palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
8.1. Pažymėjo, kad atsakovas neįrodė grėsmės būsimo teismo procesinio sprendimo įvykdymui, taip pat nenurodė jokių naujų reikšmingų argumentų dėl atsakovės nesąžiningumo, naujų įrodymų nepateikė, todėl pakartotinis prašymas turėtų būti atmestas.
Šalies argumentai
8.2. Ieškovo nurodoma teismų praktika netaikytina nagrinėjamoje byloje, kadangi jose pasisakyta dėl juridinio asmens nesąžiningumo. Patikslinto ieškinio reikalavimas yra 28 840 Eur, o prašoma areštuoti 31 360 Eur sumai, todėl vien šiuo pagrindu prašymas turėtų būti atmestas. Atsakovė pateikė argumentus, kodėl nesutinka su ieškiniu, t. y. negavo 3000 Eur grynais pinigais, taip pat nesutinkama su išvestiniais reikalavimais dėl palūkanų, delspinigių ir procesinių palūkanų, nesutikimą pagrindė argumentais. Taip pat pagrindė ir atsikirtimus dėl bylinėjimosi išlaidų nepagrįstumo. Detaliai ir išsamiai išdėstė savo poziciją dėl objektyvių aplinkybių, kurios sutrukdė jai laiku grąžinti skolą, nors atsakovė ne kartą prašė ieškovą pratęsti sutartį, tačiau ieškovas nesutiko be jokių suprantamų motyvų, priešingai elgėsi nesąžiningai, nes siūlė pratęsti paskolos sutartį tik iš esmės padidinant paskolos sąlygas. Atsakovė byloje labai detaliai ir išsamiai išdėstė savo poziciją dėl ieškovo nurodomų aplinkybių, todėl negalima laikyti jos nesąžininga.
8.3. Ieškovas nurodė, jog atsakovė yra senatvės pensininkė, jokių kitų pajamų, išskyrus pensiją, negauna, į raginimus grąžinti skolą nereaguoja ir piktybiškai vengia įvykdyti savo prievolę, t. y. elgiasi nesąžiningai, tačiau šiuo atveju nėra jokio pagrindo manyti, kad atsakovė gali parduoti (perleisti) turimą nekilnojamąjį turtą, nes butas yra atsakovės vienintelis gyvenamasis turtas.
8.4. Kadangi byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, kad prievolės įvykdymo termino atsakovė neprašė pratęsti, ir kad į raginimus grąžinti įsiskolinimą geruoju atsakovė nereagavo, ir į telefoninius skambučius neatsiliepdavo, todėl šios ieškovo išdėstytos, jokiais įrodymais nepagrįstos, faktinės aplinkybės neleidžia ir nesudaro jokio pagrindo teigti, kad byloje yra bent kokių tikėtinų duomenų apie atsakovės galimą elgesį, nesuderinamą su sąžiningo asmens elgesio principu, todėl toks analogiškas prašymas ir skundas turėtų būti atmesti.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
10. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 – 7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas.
11. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 19 d. nutarties, kuria netaikytos laikinosios apsaugos priemonės, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
12. Atsakovė kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė ieškovo 2023 m. rugpjūčio 25 d. patikslintą ieškinį ir dubliką. Tačiau atsiliepime į atskirąjį skundą nesuformulavo prašymo priimti tokius įrodymus.
13. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pažymėtina, kad atsakovės apeliacinės instancijos teismui pateikti dokumentai yra pateikti byloje (dokumentas Nr. DOK-31056). Atsižvelgiant į tai, kad tokių įrodymų pateikimas yra perteklinis, jie nėra priimami.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo
14. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi tam, kad laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos teisėtai, įstatymas numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai (prima facie) pagrįstas; antra, turi egzistuoti reali grėsmė, kad nesiėmus tokių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti / pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas kiekvienoje byloje yra sprendžiamas atsižvelgiant į tos bylos faktines aplinkybes, t. y. nustatant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų buvimą būtent toje konkrečioje byloje (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1020-798/2019; 2020 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1102-881/2020).
15. Spręsdamas klausimą, ar egzistuoja pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas pirmiausiai turi atlikti pareikštų reikalavimų pagrįstumo preliminarų vertinimą. Ieškinio tikėtino pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikinimas, ar, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Kai vertinamas ieškinio preliminarus pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais. Tačiau toks ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas negali ir neturi pateikti kategoriško atsakymo dėl pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo ieškovo nurodytiems argumentams patvirtinti, jų sąsajumo (jei aplinkybė, kad su ieškiniu pateikti įrodymai nesusiję su byla, nėra akivaizdi dar pradinėje bylos nagrinėjimo stadijoje) ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1464-516/2016).
16. Pirmosios instancijos teismas, netenkindamas ieškovo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nepasisakė dėl preliminaraus pagrįstumo. Šiuo atveju pažymėtina, kad kaip matyti iš ieškovo pareikšto ieškinio turinio, jis suformulavo ieškinio dalyką (savo reikalavimus), taip pat įvardijo jų faktinį bei teisinį pagrindą, išdėstė savo poziciją ir prie ieškinio pridėjo nurodomas aplinkybes, ieškovo manymu, pagrindžiančius dokumentus. Pareikšto ieškinio pobūdis nesudaro pagrindo teigti, kad ieškovo reiškiami reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti ar, kad ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškiniu pareikšti reikalavimai gali būti pareikšti teisme, todėl egzistuoja pirma būtina laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – ieškinio tikėtinas pagrįstumas. Preliminariai įsitikinus, kad, išnagrinėjus bylą iš esmės, palankus sprendimas ieškovui gali būti priimtas, todėl reikalinga nustatyti, ar nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
17. Kadangi apeliantas pakartotinai kreipėsi dėl laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo, tai šiuo konkrečiu atveju aktuali ir teismų praktika, suformuota dėl pakartotinio prašymo pateikimo prielaidų (sąlygų). Lietuvos apeliacinis teismas nuosekliai pasisako, kad nors CPK neriboja prašymų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pateikimo skaičiaus, todėl net ir teismui atsisakius taikyti laikinąsias apsaugos priemones dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų teisė kreiptis su pakartotiniu prašymu nėra paneigiama (CPK 42 straipsnis, 144 straipsnio 3 dalis, 245 straipsnio 3 dalis), visgi pakartotiniame prašyme turi būti nurodytos iš esmės naujos ir (ar) papildomos aplinkybės, kurios teismų dar nebuvo analizuotos sprendžiant prieš tai pateiktus prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1073-464/2022; 2023 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-178-464/2023 ir kt.).
18. Nagrinėjamu atveju ieškovas grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą grindžia vienintele aplinkybe, t. y. atsakovės nesąžiningumą, kuris gali lemti sprendimo įvykdymo pasunkėjimą ar padaryti tokio sprendimo įvykdymą neįmanomu. Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismas 2023 m. rugsėjo 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2S-2004-661/2023 iš dalies įvertino atsakovės nesąžiningumą, t. y. nagrinėdamas bylą nenustatė aplinkybių, kurios neabejotinai patvirtintų atsakovės nesąžiningumą ar ketinimą slėpti savo turtą (žr. nurodomos nutarties 23 punktą). Visgi, apeliantui detaliau pagrindžiant atsakovės nesąžiningumą, apeliacinės instancijos teismas įvertina atsakovės elgesį nesąžiningumo aspektu, atsižvelgiant į naujus argumentus.
19. Vertinant grėsmės teismo sprendimo neįvykdymui egzistavimą, pažymėtina, kad CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika, todėl sprendimas dėl grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimo priimamas įvertinus kiekvienos atskiros situacijos faktines aplinkybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1591-370/2020; 2021 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-133-370/2021). Kiekvienu atveju vertinant aplinkybes, kuriomis šalis įrodinėja grėsmę teismo sprendimo įvykdymui, bei nusprendžiant dėl jų pakankamumo išvadai, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikis egzistuoja, turi būti atsižvelgiama į aplinkybių visumą, nesuteikiant išskirtinės reikšmės tik tam tikroms pavienėms aplinkybėms (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1581-943/2020; 2021 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-438-241/2021). Taigi, laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis ekonomiškumo bei proporcingumo principais.
20. Grėsmė būsimam teismo sprendimui įvykdyti siejama su atsakovės elgesiu – siekiu sumažinti turimo turto vertę, turint tikslą išvengti būsimo teismo sprendimo. Asmens nesąžiningumas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste nepreziumuojamas, todėl taikyti laikinąsias apsaugos priemones siekiantis asmuo turi pateikti konkrečių duomenų (informacijos) apie atsakovės jau atliktus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu (turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.). Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-673-943/2018; 2021 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-494-516/2021). Taip pat paminėtina, kad skolininkė neturi pareigos paneigti savo nesąžiningumo, nes ji pagal civilinėje teisėje galiojančią sąžiningumo prezumpciją laikytina sąžininga bylos šalimi, kol nėra įrodyta kitaip.
21. Tikėtiną grėsmę, kaip vieną iš būtinų sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, patvirtinti gali tik duomenys apie atsakovės (galimą) nesąžiningumą ir (ar) jos ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti, turint tikslą išvengti ieškovo naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo, t. y. laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai asmuo pateikia konkrečių duomenų, bent tikėtinai pagrindžiančių atsakovės sąmoningą siekį pabloginti savo turtinę padėtį ir taip išvengti išieškojimo iš šio turto pagal teismo sprendimą. Dėl to svarbu nustatyti ne asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti apribojimus, turtinę padėtį ir pareikšto jam ieškinio sumos reikšmingumą, bet jo elgesį sąžiningumo aspektu (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-90-464/2019; 2022 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-949-1120/2022).
22. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje jau ne kartą buvo pasisakyta, kad finansinis neišgalėjimas įvykdyti sprendimą ir nenorėjimas jį įvykdyti (t. y. siekis išvengti vykdymo) yra skirtingos faktinės situacijos, ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu ir (ar) piniginėmis lėšomis apribojimai. Tuo atveju, kai ieškinio reikalavimai patenkinami, bet jiems įvykdyti skolininko turto neužtenka, negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemtų objektyvios su to asmens turtine padėtimi susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), o ne laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1556-464/2017; 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1567-464/2018; 2019 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1046-790/2019; 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-195-450/2020). Ne kartą pirmiau priimtose nutartyse buvo įvardyta ir tokia aplinkybė, kad laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtis yra ne kaupiamoji, o konservacinė (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017, 2023 m. spalio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1013-464/2023).
23. Nagrinėjamu atveju duomenų, bent tikėtinai pagrindžiančių atsakovės galimą nesąžiningumą, siekį išvengti jai nepalankaus teismo sprendimo įvykdymo, tuo tikslu perleidžiant, įkeičiant, kitaip apsunkinant turtą ar kitais būdais sąmoningai bloginant turtinę padėtį, ieškovas nepateikė (CPK 178 straipsnis). Aplinkybės, kad skolininkė naudojasi įstatymo jai suteikiamomis procesinėmis teisėmis ir teikia prieštaravimus dėl tam tikrų reikalavimų, su kuriais nesutinka, neįrodo jos nesąžiningumo ar siekio išvengti ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo. Taip pat tai, kad atsakovė neatsiskaito su ieškovu, atsakovės nesąžiningumo, kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, nepatvirtina. Atsakovės neatsiskaitymo su ieškovu faktas savaime nereiškia, kad apeliantė nesąžiningai vengia ir ateityje gali vengti atsiskaityti su ieškovu. Ieškovo argumentai, kad atsakovė ieškovą kaltina nesąžiningumu, niekaip nepagrindžia atsakovės nesąžiningumo.
24. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nurodoma, kad aplinkybė, kad skolininkas nevykdo prisiimtų įsipareigojimų, yra pagrindas kreditoriui kreiptis į teismą, bet ne pagrindas teismui automatiškai taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Vertinant kitaip, laikinosios apsaugos priemonės galėtų būti taikomos kiekvienu atveju, kai skolininkas neatsiskaito su kreditoriumi ir kreditorius dėl savo galimai pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynimo kreipiasi į teismą. Toks aiškinimas akivaizdžiai prieštarauja laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirčiai ir tikslui – laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra išimtis iš bendros taisyklės, todėl jų taikymas ir turėtų būti išimtis, o ne taisyklė (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-970-464/2019).
25. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, kad ieškovas nepateikia konkrečių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog atsakovė ketintų paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti, todėl pagrįstai spręsta, kad ieškovas neįrodė būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės būsimo teismo procesinio sprendimo įvykdymui (CPK 178 straipsnis).
26. Pažymėtina, kad tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek kasacinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje R. T. prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 22–26 punktai; 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022, 29 punktas).
27. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo nutarties turinį, atskirojo skundo ir atsiliepimo į skundą argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis netaikyti laikinąsias apsaugos priemonės yra pagrįsta ir padarytos teisingos teisinės išvados. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai naikinti ar keisti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290-291 straipsniai, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Atskirojo skundo netenkinti.
Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 19 d. nutartį nepakeistą.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.