- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-10-10
- Bylos Nr.
- e2-970-464/2019
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dalia Kačinskienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Aldasta“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Citadelė“
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Aldasta“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. balandžio 29 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr. e2-1076-730/2019 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Citadelė“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Aldasta“ dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Citadelė“ kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą su ieškiniu, prašydama ieškovės naudai iš atsakovės UAB „Aldasta“ priteisti 51 576,97 Eur skolą ir delspinigius, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, teismo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė savo reikalavimus kildina iš ieškovės ir atsakovės 2016-10-17 sudarytos atstovavimo parduodant (tarpininkavimo) paslaugų sutarties dėl nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo. Ieškovės teigimu, atsakovė nėra atsiskaičiusi už ieškovės suteiktas paslaugas.
2. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovė prašė skubiai taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti 51 576,97 Eur sumos atsakovės turtą – kilnojamuosius daiktus, pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančius atsakovei ir esančių pas atsakovę arba trečiuosius asmenis.
3. Prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo grindžiamas teiginiais, kad atsakovė yra juridinis asmuo, vengianti bendravimo su ieškove ir nevykdanti savo įsipareigojimų, o ieškinio suma yra didelė, atsakovės finansinė būklė yra nežinoma, ji gali bet kada kelti bankroto bylą ar kitais būdais vengti vykdyti įsipareigojimus arba slėpti turtą. Todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra būtinas.
4. Atsakovė UAB „Aldasta“ byloje pareiškė priešieškinį, kuriame teismo prašo ieškovės ir atsakovės 2016-10-17 sudarytos atstovavimo (tarpininkavimo) paslaugų sutarties 2.8 papunktį pripažinti negaliojančiu arba pripažinti, kad ši sutarties sąlyga buvo pakeista, priteisti jai bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Klaipėdos apygardos teismas 2019-04-29 nutartimi ieškovės UAB „Citadelė“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino iš dalies: taikė laikinąsias apsaugos priemones ir areštavo atsakovei UAB „Aldasta“ nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį turtą, turtines teises, esančius pas atsakovę arba trečiuosius asmenis, jų nesant arba esant nepakankamai, pinigines lėšas, neviršijant prašomos priteisti 51 576,97 Eur sumos; leido atsakovei iš sąskaitoje esančių piniginių lėšų atsikaityti su ieškove UAB „Citadelė“; paskyrė areštuoto turto savininkę UAB „Aldasta“ turto saugotoja ir apribojo teisę disponuoti nurodytu turtu, nedraudžiant areštuoto turto valdyti ir juo naudotis.
6. Teismas nenustatė pagrindo konstatuoti, kad ieškovė yra pasirinkusi akivaizdžiai neleistiną ar objektyviai neįmanomą jos galbūt pažeistų teisių gynimo būdą. Kartu su ieškiniu ieškovė pateikė ir rašytinius įrodymus, kurie galimai patvirtina ieškinio reikalavimus, nurodė faktines bylos aplinkybes. Todėl sprendė, kad ieškovės ieškinys yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) pagrįstas.
7. Teismas, viena vertus, nutartyje pacitavęs Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą praktiką, kad vien didelė ieškinio suma nėra absoliutus pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kita vertus, nurodė, kad visgi laikinųjų apsaugos priemonių taikymą siejant ir su didele ieškinio suma, įrodinėjimo našta perkeliama atsakovei, kuri turi pagrįsti, kad ieškinio suma jai nėra reikšminga, o turtinė padėtis eliminuoja grėsmę dėl būsimo teismo sprendimo neįvykdymo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso, toliau – CPK, 12, 178 str.).
8. Atsižvelgdamas į aplinkybes, kad ieškovė reiškė pretenzijas atsakovei dėl įsipareigojimų nevykdymo, kad byloje nėra duomenų apie atsakovės finansinę padėtį ir turimus įsiskolinimus, teismas vertino, kad gali kilti grėsmė teismo sprendimo įvykdymui, jei jis būtų palankus ieškovei.
9. Teismas, įvardindamas ekonomiškumo bei šalių teisėtų interesų pusiausvyros užtikrinimo principus, ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui visų pirma taikė areštą atsakovei UAB „Aldasta“ priklausančiam kilnojamajam turtui, turtinėms teisėms, o jų nepakankant – piniginėms lėšoms, neviršijant prašomos priteisti 51 576,97 Eur sumos. Nurodė, kad priešingu atveju (t. y. pirmiausia pritaikius piniginių lėšų areštą, nors būtų kitas atsakovės turtas) galėtų būti sutrikdyta atsakovės ūkinė komercinė veikla, o tai neatitiktų šių civilinio proceso principų (CPK 7 str.).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
10. Atsakovė UAB „Aldasta“ atskirajame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2019-04-29 nutartį ir nutartį dėl jos panaikinimo leisti vykdyti skubiai. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Nėra įrodyta viena iš privalomų sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti – reali grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Skundžiamoje nutartyje padidėjusi teismo sprendimo neįvykdymo rizika nepagrįstai siejama tik su didele atsakovei pareikšto reikalavimo suma, tačiau tokia argumentacija, remiantis pasikeitusia Lietuvos apeliacinio teismo praktika, nėra pakankama laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
10.2. Ieškovė nepateikė jokių duomenų apie atsakovės nesąžiningumą t. y. kad atsakovės ketinimus imtis kokių nors nesąžiningų priemonių, kuriomis siektų pablogintų savo turtinę padėtį ir, atitinkamai, vėliau apsunkintų teismo sprendimo vykdymą. Vien tai sudaro savarankišką pagrindą panaikinti skundžiamą nutartį.
10.3. Prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindžiamas tik deklaratyviais teiginiais, kad atsakovė neva vengia bendravimo su ieškove ir nesumoka ieškovei už jos neva suteiktas atstovavimo parduodant (tarpininkavimo) paslaugas. Tačiau vien neatsikaitymo faktas nesąžiningumo, kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo, nepatvirtina. Atsakovė nesutinka mokėti ieškovės prašomų pinigų, nes, atsakovės nuomone, ji tokios pareigos neturi.
10.4. Ieškovei neįrodžius atsakovės nesąžiningumo, atsakovės finansinė padėtis nėra aktuali, tačiau, siekdama papildomai pagrįsti skundžiamos teismo nutarties ydingumą, atsakovė pateikia duomenis, liudijančius jos itin gerą finansinę padėtį. Viešai skelbiamoje ir prieinamoje informacijoje nurodoma, kad atsakovės apyvarta per 2016 metus svyruoja nuo 5 000 000 Eur iki 10 000 000 Eur. Taigi pagal šiuos duomenis teismas dar iki skundžiamos nutarties priėmimo turėjo galimybę įsitikinti, kad atsakovės turtinė padėtis yra itin gera ir ieškovės reikalaujama suma atsakovei nėra didelė. Be to, iš su atskiruoju skundu teikiamo 2018 m. turto balanso matyti, kad atsakovė turi ilgalaikio turto už 231 911 Eur sumą (daugiau nei 4 kartus viršija ieškinio sumą), nuosavo kapitalo už 2 706 860 Eur sumą (daugiau nei 52 kartus viršija ieškinio sumą), nepaskirstyto pelno iš viso už 2 363 842 Eur (daugiau nei 45 kartus viršija ieškinio sumą). Taip pat atsakovei nuosavybės teise priklauso transporto priemonių už 79 641,43 Eur (beveik 30 000 Eur viršija ieškinio sumą). Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis atsakovei nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas, kurio atkūrimo vertė sudaro 258 000 Eur, o vidutinė rinkos vertė – 90 900 Eur. Atsakovei priklauso 2 žemės sklypai, 1 žemės sklypas su statiniais, 3 butai, 1 statinys. Viso šio atsakovės nekilnojamojo turto vertė neabejotinai daug kartų viršija ieškinio reikalavimų sumą. Be to, atsakovė neturi jokių kreditinių įsipareigojimų.
10.5. Atsakovei, sėkmingai ir pelningai vykdančiai ūkinę–komercinę veiklą, nėra jokio tikslo perleisti turtą ar pinigus tretiesiems asmenims ar kelti bankroto bylą.
10.6. Ieškovė, žinodama ir sąmoningai nuslėpdama informaciją apie gerą atsakovės finansinę ir materialinę padėtį, piktybiškai neprašė taikyti arešto atsakovei priklausančiam nekilnojamam turtui. Teismas, netaikydamas arešto atsakovei priklausančiam turtui, pažeidė proporcingumo, šalių interesų pusiausvyros, teisingumo principus.
10.7. Dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių atsakovė patiria tiesioginę žalą, nes areštuotos piniginės lėšos, o tai sunkina atsakovei vykdyti įprastą ūkinę–komercinę veiklą. Todėl vadovaudamasi CPK 152 straipsnio 2 dalimi, prašo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo vykdyti skubiai.
Atsiliepimas
11. Ieškovė UAB „Citadelė“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais.
11.1. Aplinkybė, kad atsakovė pateikė bendrovės finansinius dokumentus, nepatvirtina fakto, jog nėra grėsmės būsimam teismo sprendimo užtikrinimui. Atsakovės nurodytame turto sąraše yra nekilnojamasis turtas, kurį atsakovė parduoda. Dalis turto vienetų yra kaip tik šioje byloje minimo turto objekto – daugiabučio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), dalis. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė nesutinka su ieškiniu ir neigia pačios pasirašytų sutartinių įsipareigojimų egzistavimo faktą, darytina išvada, kad atsakovė gali įvairiais būdais siekti išvengti mokėjimo ieškovei, jeigu teismas tenkintų ieškinio reikalavimus.
11.2. Iš atsakovės pateiktų finansinių dokumentų matyti, kad atsakovė turi didelius įsipareigojimus. Per vienerius metus mokėtini įsipareigojimai yra 1 735 665 Eur, iš kurių 935 975 Eur – skolos tiekėjams, nemaža dalis įsipareigojimų susijusi su darbo santykiais – 264 612 Eur, 56 628 Eur – pelno mokesčio įsipareigojimai. Taigi, nors atsakovė ir turi pakankamai turto, tačiau įsipareigojimų suma nepatvirtina fakto, kad atsakovė laiku ir tinkamai vykdo savo skolinius įsipareigojimus.
11.3. Aplinkybė, kad atsakovė gali perleisti turtą tretiesiems asmenims, šiuo atveju papildomai net neįrodinėjama, kadangi atsakovės verslo tikslas yra pelnas už parduotą turtą, taigi labai realu, kad turtas gali būti perleistas tretiesiems asmenims.
11.4. Atsakovės nesąžiningumas, ieškovės nuomone, pagrindžiamas faktinėmis ginčo aplinkybėmis. Du verslo subjektai sudaro rašytinę sutartį, kuria aptariami šalių įsipareigojimai, o atsakovė, kurį laiką vykdžiusi savo įsipareigojimus, vėliau be jokių paaiškinimų ar priežasčių nustoja jų laikytis, nereaguoja į ieškovės bandymą kalbėtis, vėliau į teisininkų pretenziją. Ieškovė yra sumokėjusi valstybei mokesčius nuo atsakovei pateiktų sąskaitų faktūrų, kai tuo tarpu atsakovė, teigianti, kad yra puikios finansinės būklės, net balanse nenurodo, jog turi mokestinių įsipareigojimų (pelno mokesčio ir susijusiais su darbo santykiais). Tokiu atveju kyla pagrįstų abejonių, ar atsakovė būtų linkusi savanoriškai ir gražiuoju įvykdyti teismo sprendimą.
11.5. Atsakovės prašymas pakeisti laikinąsias apsaugos priemones netenka prasmės, kadangi antstolis, vykdydamas teismo nutartį, sudaręs turto sąrašą, taikė laikinąsias apsaugos priemones transporto priemonių atžvilgiu, t. y. kilnojamojo turto, o atsakovės banko sąskaitų areštą panaikino. Vykdomojoje byloje yra aprašytas atsakovės turtas, o ir areštuota tik dalis jos turto ieškinio reikalavimo ribose. Sąskaitos banke nėra areštuotos, taigi jokių papildomų suvaržymų atsakovė nepatiria, protingumo, proporcingumo ir tikslingumo principai nepažeisti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėja konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl naujų įrodymų prijungimo
12. Apeliantė UAB „Aldasta“ savo teiginiams apie gerą turtinę padėtį pagrįsti prie atskirojo skundo pridėjo pelno bei nuostolių ataskaitos už 2018 metus ir turto balanso už 2018 metus kopijas, apeliantei nuosavybės teisme priklausančių automobilių aprašo kopiją, Nekilnojamojo turto registro išrašą (registro Nr. 21/4980), paieškos apie apeliantės turimą nekilnojamąjį turtą Nekilnojamojo turto registre rezultatų kopiją. Taip pat pridėjo savo 2018-11-2 rašto Nr. 11/12 „Dėl išankstinės sąskaitos“, išsiųsto ieškovei, kopiją bei laiško, patvirtinančio minėto rašto išsiuntimą, kopiją. Kaip spręstina iš atskirojo skundo turinio, apeliantė šiais duomenimis siekia pagrįsti savo argumentus, kad jos finansinė padėtis yra itin gera ir kad galimai palankaus ieškovei teismo sprendimo priėmimo atveju ji bus pajėgi įvykdyti teismo sprendimą.
13. Ieškovė su atsiliepimu į atskirąjį skundą taip pat pridėjo naujus duomenis – antstolio 2019-05-06 patvarkymus, kuriais nustatyta turto aprašu aprašyto turto vertė ir panaikintas turto areštas apeliantei priklausančioms piniginėms lėšoms, esančioms bankų sąskaitose.
14. Remiantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas nepriima naujų įrodymų, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Nors nei viena iš šalių nėra suformulavusi prašymo prijungti minėtus dokumentus prie bylos medžiagos, abi jais remiasi savo procesiniuose dokumentuose. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į šalies teisę bet kuriuo procesiniu klausimu teikti įrodymus bent vienos instancijos teismui, į tai, kad ieškovė yra susipažinusi su apeliantės pateiktais naujais dokumentais ir jų turinį vertina pasisakydama atsiliepime į atskirąjį skundą, taip pat į tai, kad ieškovės pateikti antstolio patvarkymai yra priimti vėliau nei skundžiama nutartis ir atsakovei jie neabejotinai žinomi (jų turinys susijęs su jai nuosavybės teise priklausančio turto aprašymu, vykdant skundžiamą teismo nutartį), šiuo konkrečiu atveju abiejų šalių teikiamus dokumentus prijungia prie bylos.
Dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui
15. Kiekviena iš šalių savo procesiniuose dokumentuose teisingai interpretuoja įstatymų leidėjo valią, susijusia su laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nustatytina dviejų privalomų sąlygų sutaptimi: 1) ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; 2) laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas šalies prašymu gali lemti sunkesnį teismo sprendimo įvykdymą arba galimą neįvykdymą pasidaryti neįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Nesant nors vienos iš šių sąlygų, pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nėra.
16. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad egzistuoja abi šios sąlygos, todėl laikinąsias apsaugos priemones apeliantei pritaikė. Kadangi apeliantė nekvestionuoja teismo išvadų, susijusių su ieškinio preliminaraus pagrįstumo pripažinimu, apeliacinės instancijos teismas šios sąlygos nustatymo pagrįstumo nevertina ir pasisako tik dėl skundžiamos nutarties dalies, kurioje buvo konstatuota grėsmė galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui.
17. Apeliacinės instancijos teismas pritaria apeliantės atskirojo skundo argumentams, kad teismas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą iš esmės susiejo vien su pareikšto ieškinio sumos jai dydžiu ir aplinkybė, kad byloje nebuvo duomenų apie apeliantės finansinę padėtį, bendrovės būklę, turimus įsipareigojimus. Viena vertus, toks vertinimas prieštarauja šiam klausimui aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, kurią, be kita ko, pacitavo ir pats teismas skundžiamoje nutartyje, pateiktiems išaiškinimams. Kita vertus, teismas, pradinėje bylos procesinėje stadijoje, kai šalių ginčas dar nėra išspręstas ir nėra priimtas sprendimas, nustatantis (patvirtinantis) vienos iš šalių piniginę prievolę antrajai bylos šaliai, taikydamas tokias itin varžančiais priemones, kaip turto areštas, o jų taikymo poreikį iš esmės grįsdamas vien reikalavimo sumos dydžiu ir duomenų apie apeliantės finansinę padėtį bei jos turimus įsiskolinimus nebuvimu, galėjo pasinaudoti CPK 147 straipsnio 1 dalyje įtvirtina galimybe pranešti apeliantei apie gautą prašymą ir pasiūlyti tokius duomenis pateikti. Todėl teismo pozicija, kad atitinkamų duomenų nebuvimas teikia pagrindą konstatuoti grėsmę teismo sprendimo įvykdymui (skundžiamos nutarties 8 p.), stokoja pagrįstumo.
18. Pagal Lietuvos apeliaciniame teisme jau suformuotą praktiką, sprendžiant dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui didelei ieškinio sumai, kurios nurodymas visuomet priklauso tik nuo ieškovo, nesuteikiama absoliučios ir savaime lemiančios turto arešto taikymą aplinkybės reikšmė. Ieškinio sumos dydis gali būti tik vienas iš daugelio kriterijų, sprendžiant dėl kilsiančios grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, tačiau vien jis negali būti vertinamas kaip pakankamas išvadai dėl tokios grėsmės padaryti. Šio išimtinio procesinio instituto taikymas galimas tik tuomet, kai jo taikymo prašantis ieškovas pateikia konkrečių duomenų ar įrodymų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti veiksmus, turėdamas tikslą išvengti ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo. Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2016-06-23 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016, 2017-01-12 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-46-464/2017, 2017-03-02 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-351-302/2017, 2017-04-06 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-629-302/2017, 2018-01-25 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-157-464/2018).
19. Todėl, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, visų pirma turi būti vertinama ne pareikšto ieškinio suma ar apeliantės finansiniai pajėgumai įvykdyti galimai jai nepalankų teismo sprendimą, o apeliantės buvęs, esamas arba ateityje galimas (prognozuojamas) elgesys sąžiningumo aspektu, atsižvelgiant į ieškovės pateiktus argumentus bei įrodymus, kuriais grindžiamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikis.
20. Pažymėtina, kad galiojantys įstatymai nepreziumuoja asmens nesąžiningumo, kai sprendžiama dėl turto arešto ar kitų ribojimų, iki ginčas bus išnagrinėtas iš esmės, jam nustatymo. Tokias aplinkybes nurodyti pareiga visų pirma tenka ieškovui, t. y. tam subjektui, kuris paprastai ir prašo tokių suvaržymų taikymo antrajai ginčo šaliai (atsakovui), o ne tai šaliai, kuri norėtų tokių padarinių išvengti. Šiame kontekste kritikuotini ir tokie skundžiamos nutarties motyvai, kad grėsmės teismo sprendimo įvykdymui paneigimo pareiga tenka apeliantei. Negalima reikalauti to, kas neįmanoma (lot. impossibilium nulla obligatio est), taigi kitoks įrodinėjimo naštos šalims aptariamoje procesinėje situacijoje paskirstymas reikštų, kad apeliantė, aiškiai nežinodama, ką ieškovė laiko grėsme jos turtiniams interesams sukeliančiais veiksmais, objektyviai negalėtų net atsikirsti, o tai nėra suderinama su šalių procesinės lygybės principu (CPK 17 str.).
21. Nagrinėjamu atveju ieškovė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones apeliantės atžvilgiu grindė tik abstrakčiais teiginiais, kad apeliantė, atsižvelgiant į didelę reikalavimo sumą, gali perleisti turtą ar pinigus tretiesiems asmenims, todėl ir ieškovė prarastų galimybę atgauti neteisėtai pasisavintas lėšas. Jokių faktinių duomenų ar aplinkybių, patvirtinančių tokius nesąžiningus apeliantės ketinimus (turimo turto slėpimą, perleidimą, įkeitimą), turint tikslą eliminuoti bet kokią galimybę ateityje šio turto sąskaita įvykdyti galbūt nepalankų apeliantei teismo sprendimą, ieškovė neįvardija, nors, kaip minėta pirmiau, būtent jai tenka tokios aplinkybės įrodinėjimo pareiga (CPK 12, 178 str.).
22. Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovės nurodomi argumentai, kad turto perleidimo galimybę suponuoja apeliantės vykdoma nekilnojamojo turto pardavimo veikla, patvirtina tik apeliantės ūkinės veiklos pobūdį, bet ne jos nesąžiningumą kaip grėsmę teismo sprendimo įvykdymui. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje jau buvo pasisakyta, kad finansinis neišgalėjimas įvykdyti sprendimą ir nenorėjimas jį įvykdyti (t. y. siekis išvengti vykdymo) yra visiškai skirtingos faktinės situacijos, ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu ir / ar piniginėmis lėšomis apribojimai. Tuo atveju, kai ieškinio reikalavimai patenkinami, bet jiems įvykdyti skolininko turto neužtenka, negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemtų objektyvios su to asmens turtine padėtimi susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), o ne laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas (Lietuvos apeliacinio teismo 2017-12-06 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1556-464/2017, 2018-11-22 nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1567-464/2018).
23. Taip pat pritartina apeliantės atskirojo skundo argumentams, kad vien neatsiskaitymo faktas, kurį įvertinęs pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog gali kilti grėsmė teismo sprendimo įvykdymui, apeliantės nesąžiningumo, kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, nepatvirtina. Apeliantės neatsiskaitymo su ieškove faktas savaime nereiškia, kad apeliantė nesąžiningai vengia, taigi ir ateityje gali vengti atsiskaityti su ieškove. Aplinkybė, kad skolininkas nevykdo prisiimtų įsipareigojimų, yra pagrindas kreditoriui kreiptis į teismą, bet ne pagrindas teismui automatiškai taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Vertinant kitaip, laikinosios apsaugos priemonės galėtų būti taikomos kiekvienu atveju, kai skolininkas neatsiskaito su kreditoriumi ir kreditorius dėl savo galimai pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynimo kreipiasi į teismą. Toks aiškinimas akivaizdžiai prieštarauja laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirčiai ir tikslui – laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra išimtis iš bendros taisyklės, todėl jų taikymas ir turėtų būti išimtis, o ne taisyklė.
24. Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš bylos medžiagos (CPK 179 str. 3 d.), apeliantė nesutinka, kad turi prievolę ieškovei, byloje ji yra pareiškusi priešieškinį dėl sutarties sąlygos, iš kurios ieškovė kildina savo ieškinio reikalavimus, pripažinimo negaliojančia. Todėl tokie ieškovės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones argumentai, kad apeliantė atsisako vykdyti savo prievoles pagal sutartimi, kurios dalis (sąlyga), kai minėta, yra ginčijama apeliantės pareikštu priešieškiniu, prisiimtus įsipareigojimus, taip pat neleidžia spręsti dėl apeliantės turimų ketinimų ateityje vengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo, jeigu jis būtų jai nepalankus. Dėl tų pačių motyvų nėra aktualūs ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai, esą apeliantė nesutinka su ieškiniu ir neigia pačios pasirašytų sutartinių įsipareigojimų egzistavimą, juolab kad faktas, ar apeliantė turi pareigą atsiskaityti su ieškove, yra šios bylos nagrinėjimo iš esmės įrodinėjimo dalykas.
25. Aptariamame kontekste svarbūs yra ir Lietuvai privalomi tarptautiniai teisės aktai, kuriuose sureguliuoti panašūs klausimai ar santykiai. Pavyzdžiui, Europos Parlamento ir Tarybos 2014-05-15 Reglamento (ES) Nr.655/2014, kuriuo nustatyta europinio sąskaitos blokavimo įsakymo procedūra, siekiant palengvinti tarpvalstybinių skolų išieškojimą civilinėse ir komercinėse bylose, preambulės 5 punkte nurodyta, kad visose valstybėse narėse yra nustatytos nacionalinės procedūros dėl apsaugos priemonių, pavyzdžiui, sąskaitų blokavimo, tačiau labai skiriasi tokių priemonių skyrimo sąlygos ir jų įgyvendinimo procedūros. Todėl būtina ir tikslinga patvirtinti privalomą ir tiesiogiai taikomą Europos Sąjungos aktą, kuriuo būtų sukurta nauja Europos Sąjungos procedūra, sudaranti galimybę tarpvalstybiniais atvejais veiksmingai ir greitai blokuoti banko sąskaitose laikomas lėšas. Reglamento preambulės 14 punkte nustatyta, kad sąlygomis, kuriomis remiantis išduodamas blokavimo įsakymas, turėtų būti nustatyta tinkama kreditoriaus interesų siekti, kad būtų išduotas įsakymas, ir skolininko interesų užkirsti kelią piktnaudžiavimui įsakymu, pusiausvyra. Todėl kreditorius turėtų įrodyti, kad esama realios rizikos, jog gali būti trukdoma arba gerokai sunkiau įvykdyti esamą arba būsimą teismo sprendimą, nes skolininkas gali būti iššvaistęs, paslėpęs ar sunaikinęs savo turtą arba jį perleidęs už mažesnę vertę, perleidęs neįprastą jo kiekį arba tai padaręs neįprastu būdu.
26. Tačiau vien tai, kad skolininkas nemoka ar užginčija reikalavimą, neturėtų būti savaime laikoma pakankamu sprendimo neįvykdymo grėsmės įrodymu. Savaime pakankamu pagrindu tokiam įsakymui išduoti neturėtų būti ir tai, kad skolininko finansinės aplinkybės yra nepalankios arba blogėja. Į šiuos veiksnius teismas gali atsižvelgti bendrai vertindamas, ar esama rizikos (Reglamento (ES) Nr.655/2014 preambulės 14 p. 4 d.).
27. Vadinasi, tiek nacionalinis teisinis reglamentavimas, kurio aiškinimo praktika (grėsmės teismo sprendimo įvykdymui aspektu) pastaraisiais metais yra pasikeitusi, tiek ir tarptautinis, Lietuvai privalomas teisinis reglamentavimas tokių aplinkybių, kaip prievolės kreditoriui nevykdymas ar nepalanki skolininkės (apeliantės) turtinė padėtis, nesuabsoliutina ir nepriskiria jų prie savaime patvirtinančių grėsmę teismo sprendimo įvykdymui. Apie tai taip pat jau buvo pasisakyta ankstesnėje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2018-07-25 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-995-464/2018; 2018-09-06 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1156-464/2018).
28. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo sutikti su ieškovės atsiliepime į atskirąjį skundą dėstomais teiginiais, kad apeliantei turint įsiskolinimų, susijusių su pelno mokesčiu ar susijusių su darbo santykiais, yra pagrindas abejoti apeliantės mokumu. Nemokumu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 dalimi, laikytina įmonės būsena, kai ši nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Nagrinėjamu atveju, įvertinus apeliantės pateiktame 2018-12-31 balanse įrašytus duomenis, matyti, kad nors per vienerius metus mokėtinos sumos ir kiti trumpalaikiai įsipareigojimai sudaro 1 735 665 Eur, tačiau ši suma, atskirai net nevertinant pradelstų įsiskolinimų (kurių, be kita ko, balanse nėra nurodyta), neviršija pusės apeliantės į balansą įrašyto turto (4 447 104 Eur) vertės.
29. Kadangi teismo sprendimo galimo neįvykdymo rizika, ją siejant su apeliantės galimu nesąžiningumu (siekiu perleisti ar paslėpti turimą turtą), šiuo konkrečiu atveju ieškovės net nebuvo įrodinėta, sutiktina su apeliante, kad nėra vienos iš būtinųjų sąlygų laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymui – grėsmės teismo sprendimo įvykdymui.
30. Tai konstatavus, kiti apeliantės atskirajame skunde ir ieškovės atsiliepime į atskirąjį skundą nurodyti argumentai, susiję su apeliantės finansinės padėties analizavimu, tampa nebeaktualūs, todėl atskirai dėl jų nepasisakytina. Vis tik apeliantės su atskiruoju skundu teikiami nauji įrodymai (balansas ir pelno (nuostolių) ataskaita, ilgalaikio turto inventorizacijos aprašas, išrašai iš Nekilnojamojo turto registro, susirašinėjimas su ieškove, ir t. t.), kuriuos apeliacinės instancijos teismas, priėmė, leidžia labiau tikėtinai spręsti, kad sutartinių įsipareigojimų nevykdymas (neatsiskaitymas), ko apeliantė iš esmės ir neneigia, yra nulemtas ne jos finansinės padėties, o kilusių tarpusavio ginčų dėl sutarties vykdymo. Apeliantės deklaruotas kaip turimas turtas leidžia vertinti jos materialinę padėtį kaip eliminuojančią sprendimo neįvykdymo riziką, todėl dar ir šiuo aspektu laikinųjų apsaugos priemonių taikymas apeliantei neatlieka teismo sprendimo vykdymo užtikrinimo funkcijos. Primintina, kad šis institutas negali būti naudojamas kitu, nei įstatymo leidėjo įtvirtintu, t. y. ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo tikslu, jis negali tapti priemone paveikti šalį, kilus sutartinių santykių dalyvių ginčams vienu ar kitu klausimu.
Dėl taikytų apribojimų proporcingumo
31. Atskirasis skundas grindžiamas dar ir tokiais argumentais, kad pirmosios instancijos teismo taikytos priemonės neproporcingai pažeidžia apeliantės teises ir interesus, kadangi teismas, nesiaiškinęs, ar apeliantė turi nekilnojamojo turto, areštą taikė apeliantės turimam kilnojamajam turtui, turtinėms teisėms, o jų nesant arba esant nepakankamai, areštą taikė ir piniginėms lėšos, esančioms pas apeliantę ar trečiuosius asmenis.
32. Sutiktina su apeliante, kad, taikant tokias varžančiais procesines priemones, kaip turto areštas, visuomet egzistuoja poreikis nepažeisti proceso šalių interesų pusiausvyros bei proporcingumo principo. Vertindamas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones proporcingumo aspektu, teismas privalo atsižvelgti į galimus padarinius, kurie kiltų ieškovui, jeigu laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, o ieškinys būtų patenkintas, taip pat ir į padarinius, kurie kiltų atsakovui, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o ieškinys – atmestas (Lietuvos apeliacinio teismo 201810-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-936-823/2018).
33. Šio principo taikymas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėjo įvertinti tiek ieškovės, tiek apeliantės teisėtus interesus ir nė vienai iš jų nesuteikti nepagrįsto pranašumo. Pripažinus, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymui užtenka tik bet kokios teorinės galimybės, jog jų nesiėmus iškils pavojus tinkamam teismo sprendimo įvykdymui, būtų iškreipta laikinųjų apsaugos priemonių esmė, pažeisti proporcingumo, teisingumo ir protingumo principai, nes tokių priemonių, kaip šioje nutartyje jau minėta, galėtų būti imamasi iš esmės kiekvienoje byloje, kurioje reikimai turtiniai reikalavimai.
34. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstais pripažįsta apeliantės atskirojo skundo argumentus dėl areštuotino turto sudėties, įvertinant tai, kad piniginių lėšų areštas ir kilnojamojo turto (pavyzdžiui transporto priemonių, naudojamų juridinio asmens kasdienėje ūkinėje–komercinėje veikloje) labiausiai suvaržo juridinį asmenį kaip verslo subjektą. Tačiau šiuo konkrečiu atveju taikytinų jai ribojimų rūšį pasirinko ieškovė, o ne teismas, kuris yra saistomas prašymo turinio. Ieškovė neprašė taikyti arešto apeliantės nekilnojamajam turtui. Bet kuriuo atveju dar ir ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad skundžiama nutartis nepagrįsta ir dėl to, kad nepagrįstai nustatyta grėsmė teismo sprendimo įvykdymui, ir dėl to, kad nebuvo laikytasi bendrojo proporcingumo principo, parenkant laikinąsias apsaugos priemones.
35. Apibendrinant argumentus konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą išsprendė neteisingai, neatsižvelgęs į šį institutą reglamentuojančių teisės normų aiškinimą, pateikiamą Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, ir įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę. Todėl skundžiama nutartis, dalyje, kuria ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones patenkintas iš dalies, panaikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – ieškovės prašymas taikyti apeliantei laikinąsias apsaugos priemones atmetamas (CPK 329 str. 1 d., 338 str.).
Dėl šalių prašymų
36. Ieškovė atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad apeliantės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo netenka prasmės, nes antstolis, vykdydamas teismo nutartį, sudaręs turto sąrašą, taikė laikinąsias apsaugos priemones transporto priemonių atžvilgiu, t. y. kilnojamojo turto, o apeliantės bankų sąskaitų areštą panaikino. Tačiau, viena vertus, apeliantė savo atskirajame skunde nebuvo suformulavusi tokio prašymo. Kita vertus, toks klausimas apeliacinės instancijos teisme ir negalėtų būti sprendžiamas, nes, vadovaujantis CPK 147 straipsnio 1 dalimi, atitinkamas prašymas turėtų būti teikiamas pirmosios instancijos teismui.
37. Apeliantė atskirajame skunde prašo leisti skubiai vykdyti Lietuvos apeliacinio teismo nutartį dėl skundžiamos Klaipėdos apygardos teismo 2019-04-29 nutarties panaikinimo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nutartis panaikinti laikinąsias apsaugos priemones vykdoma įsiteisėjus tokiai nutarčiai (CPK 152 str. 2 d.), o apeliacinės instancijos teismo nutartis įsiteisėja nuo jų priėmimo dienos (CPK 279 str. 1 d., 331 str. 6 d.). Todėl toks prašymas teisiškai neaktualus.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. balandžio 29 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės.
Atmesti ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Citadelė“ (juridinio asmens kodas 235479690) prašymą dėl atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Aldasta“ (juridinio asmens kodas 163702014) priklausančio 51 576,97 Eur sumos turto – kilnojamųjų daiktų, piniginių lėšų ar turtinių teisių, priklausančių ir esančių pas atsakovę arba trečiuosius asmenis, arešto.
Šios nutarties kopiją pateikti Turto arešto aktų registro tvarkytojui.