Kauno apygardos teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovei V. P. ir jos atstovui M. V., atsakovui T. G. ir jo atstovei advokato padėjėjai D. B.,

teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės V. P. ieškinį atsakovui T. G. dėl be pagrindo įgyto turto priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdžiuose ieškovės atstovas palaikė ieškovės pateiktuose procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus. Paaiškino, jog yra įrodytos visos įstatyme numatytos nepagrįsto praturtėjimo sąlygos. Ginčo sumą ieškovė pervedė atsakovo paprašyta. Jai buvo paaiškinta, kad pinigus grąžins iš atsakovo sukurto verslo pajamų. Atsakovas nesakė, kad darys su ja bendrą biznį. Nors vienerius metus iki santuokos šalys gyveno kartu, finansai buvo atskiri, jos nesiekė įgyti bendrosios dalinės nuosavybės, nėra įgiję jokio bendro daikto, ieškovė pati save išlaikė. Baro patalpas atsakovas išsinuomojo iki santuokos, pritaikė jas veiklai (dažė, pirko baldus, indus). Baro versle šalis siejo darbo teisiniai santykiai, ieškovė buvo atsakinga tik už nuomos mokesčio mokėjimą. Atskiro susitarimo su atsakovu dėl nuomos mokesčio mokėjimo nebuvo, vieną mėnesį mokėjo vienas, kitą – kitas. Atsakovas neįrodė bendro ūkio. Ieškovės banko sąskaitų išrašai paneigia ginčo sumos panaudojimą bendram ūkiui vesti ir atsakovo teiginį, kad jis už viską mokėjo. Atsakovas taip pat neįrodė, jog, pardavęs baro verslą, ieškovei yra grąžinęs 15 000 Eur. Nėra CK 6.969 straipsnio 4 dalyje reikalaujamos rašytinės formos sutarties dėl jungtinės veiklos, įstatymu ar sandoriu pateisinto pagrindo ginčo sumos gavimui, todėl ją atsakovas privalo grąžinti. Negali tiksliai nurodyti, ar, rengdamas procesinius dokumentus dėl šalių santuokos nutraukimo, turėjo informaciją apie ginčo pinigus ir barą, tačiau turto teisinis režimas iki santuokos ir po santuokos skiriasi.

Palaikydamas savo pateiktuose procesiniuose dokumentuose nurodytus dokumentus atsakovas paaiškino, kad su ieškove susipažino Lietuvoje 2014 m., gegužės mėn. abu apsigyveno jo bute. Gyvendami kartu vedė bendrą ūkį, kuris susidėjo iš išlaidų maistui, kurui, automobilio remontui, bendroms išvykoms, šventėms ir pan. Viską pirkdavo paeiliui (vieną dieną jis, kitą ieškovė). Tuo metu jis dirbo keliose įmonėse. Kai susipažino, ieškovė ((duomenys neskelbtini) žaidėja) į Lietuvą buvo grįžusi pusei metų, prieš tai pusantro mėnesio žaidė sporto klube Gran Kanarijoje, jis irgi tą kraštą buvo aplankęs, todėl abu nutarė persikelti gyventi į Gran Kanariją. Išvyko 2014 m. rugpjūčio mėn. Kadangi sportine veikla užsiimti ieškovei nepavyko, abu turėjo kažko imtis. 60 000 Eur ieškovė į jo sąskaitą pervedė ne konkrečiai baro pirkimui, o užtikrinti bendrai ateičiai Ispanijoje. Pinigai atsakovui buvo pervesti todėl, kad pradėti verslą naudojantis Lietuvos banko sąskaita būtų sudėtinga (užtrunka pavedimai), o jis turėjo banko sąskaitą Ispanijoje. Pasitardami abu nusprendė, jog tenkintų baro verslas, pagal skelbimus ant pastatų kartu apžiūrėjo apie dešimt objektų ir surado tinkamas patalpas. Buvo susitarę, kad baras abiem priklausys kaip šeimai. Kadangi abu gerai nemokėjo ispanų kalbos, įsigyjant baro verslą konsultavosi su juridines-buhalterines paslaugas teikiančia įmone, įsikūrusioje name, kuriame nuomojosi butą. Verslo formą pasirinko jos patarti, įmonė parengė ir nuomos sutartį bei patarė, kad pagal įstatymus barmenė, kuria dirbo ieškovė, būtų legaliai įdarbinta pagal darbo sutartį. Su tiekėjas patarė bendrauti kaip biznio partneriams. Nuomos sutartis atsakovo vardu buvo sudaryta dėl to, kad pinigai, iš kurių bus atliekami mokėjimai įsigyjant barą, buvo jo sąskaitoje. Sumokėjus avansą ieškovė parvažiavo į Lietuvą, grįžusi kaip bendrasavininkė pasirašė laidavimo sutartį. Baro atidarymui buvo išleista apie 60 000 Eur, savo grynųjų pinigų į tai jis investavo apie 7000 Eur, nes įsigijimo metu patalpos tam verslui nebuvo pritaikytos. Baras pradėjo veikti 2015-01-14. Tuo metu ieškovė sportine veikla neužsiiminėjo. Verslu (mažu paplūdimio baru) rūpinosi abu vienodai – stovėjo už prekystalio, rūpinosi produktais. Buvo pasamdytas vienas padėjėjas. Bare prekiavo alkoholiniais gėrimais ir užkandžiais, pastaruosius gaudavo pagamintus kitur. Iš jo veiklos pelno nebuvo; kiek uždirbdavo, nežino, pinigus išleisdavo butų nuomai, pragyvenimui, įvairioms kelionėms. Problema buvo klientų stoka, per didelė nuomos kaina, augantis deficitas. Atsakovo teigimu, ieškovė papildomai iš savo sąskaitos pinigaus nusiiminėdavo dėl išlaidumo ir tik savo asmeninėms reikmėms (brangiems drabužiams, kvepalams, atsisiunčiamiems per Lietuvos gyvenančios atsakovo brolio žmonos vykdomą prekybą). Gyvenant kartu pinigai nebuvo skirstomi į „mano-tavo“, jie buvo bendri. Už būsto nuomą mokėjo jis, ieškovei uždarbis iš baro veiklos buvo mokamas grynais pinigais, ką patvirtina jos parašai; buvo begalė kelionių, už kurias buvo mokama bendrai ir bendrai keliaujama, daug kartų buvo grįžta į Lietuvą; kaip šeima jie planavo savo biudžetą ir darbo bare laiką. Mažėjant klientų, nuspręsta barą parduoti. Kadangi ieškovė pati prekiavo, naudojosi kasos aparatu, baro finansinė būklė jai buvo gerai žinoma, tik dabar ji to nepripažįsta. Šalys pradėjo pyktis dėl to, kodėl nepasisekė verslas, kas ko nepadarė, pasireiškė ir charakterių nesuderinamumas, be to, nesisekė susilaukti vaikų, todėl nusprendę taikiai išsiskirti. Baro verslas parduotas 2016 m. rugpjūtį. Kadangi šalys susitarė toliau kartu nebegyventi, išvykdamas į Lietuvą 2016 m. spalio mėn. padavė ieškovei 15000 Eur – pusę jos dalies, kuri liko pardavus verslą ir atidavus skolas (kiek buvo skolų, negali tiksliai pasakyti) bei sumokėjus už butą tris ar keturis mėnesius į priekį, nes ieškovė liko gyventi Gran Kanarijoje. Toks buvo jų tarpusavio susitarimas; kodėl to anksčiau nesakė, negali įvardinti („bendras neturintis juridinės galios susitarimas“). Po trijų mėnesių išsituokė.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys netenkintinas.

Nesutiktina su ieškinyje nurodytais teiginiais apie tai, kad ginčo pinigines lėšas atsakovas iš ieškovės gavo be pagrindo (CK 6.237 straipsnis).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.242 straipsnyje įtvirtinta, kad be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas (1 dalis), tačiau praturtėjimas nelaikomas nepagrįstu ir nesąžiningu, jeigu jis atsirado dėl tokio prievolės įvykdymo, kai nuostolių patyrusi prievolės šalis dėl savo pačios kaltės nesugebėjo įgyvendinti savo teisių taip, kad būtų išvengta nuostolių, ir kitas asmuo praturtėjo dėl nuostolių patyrusios šalies veiksmų, kuriuos ši atliko išimtinai savo interesais ir savo rizika (3 dalis). Asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaitą tai buvo įgyta (CK 6.237 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje CK 6. 237 straipsnio nuostatos aiškinamos taip, kad nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas yra tada, kai asmuo be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgyja tai, ko jis negalėjo (neturėjo) gauti, prievolė grąžinti turtą, gautą be teisinio pagrindo (nesant nei teisės akto, nei sandorio prievolei atsirasti) gali atsirasti ir tada, kai iš pradžių buvo teisinis pagrindas šį turtą gauti, o vėliau jis išnyko. Nepagrįsto praturtėjimo teisiniams santykiams atsirasti būtinos tokios sąlygos: 1) konkretaus įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė, nebuvimas; 2) kreditorių veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą ar jį pagerino, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją); 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika. Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje E. Č. ir kt. v. Kauno miesto savivaldybė, UAB „Automobilių stovėjimo aikštelės“, byla Nr. 3K-3-140/2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Okseta“, byla Nr. 3K-3-166/2008).

Visgi, teismo vertinimu, paskolos teisiniai santykiai yra neįrodyti.

Paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo praktikoje, pasisakant dėl paskolos teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo, pažymėta, kad esminiai paskolos sutarties elementai yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar kiekį daiktų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017 21 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Bylose dėl paskolos grąžinimo įrodinėjimo dalykas visuomet yra aplinkybės dėl paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto ekvivalentą. Įrodinėjimo pareiga pagal CPK 12, 178, 179 straipsnių nuostatas tenka tam, kas teigia.

Teismas konstatuoja, kad atsakovo įsipareigojimo sugrąžinti ieškinyje nurodytas sumas ieškovė nepagrindė jokiais įrodymais, t.y. paskolos teisinių santykių neįrodė.

Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą patvirtinantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos sutartinių teisinių, bet ir kitokių santykių pagrindu, pvz., bendro verslo ar partnerystės versle, atsiskaitymų už suteiktas paslaugas ar pateiktas prekes pagrindu ir t. t. Dėl to, kvalifikuojant šalių teisinius santykius ir vertinant jų pagrindu kylančias šalių teises ir pareigas, būtina įvertinti faktų, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie šalių santykių pobūdį, visumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2009; 2011 m. gruodžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2011; 2017 m. lapkričio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-422-687/2017 26 punktą). Bylose dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo ieškovas turi įrodyti, kad atsakovas praturtėjo ieškovo sąskaita, o pareiga įrodyti turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą tenka atsakovui. Pastaroji pareiga grindžiama ne tik bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), bet ir tuo, kad neigiamų aplinkybių (pagrindo gauti turtą nebuvimo) įrodinėjimas yra sudėtingesnis nei teisę sukuriančių aplinkybių. Kaip nurodė kasacinis teismas, reikalavimas įrodyti, kad atsakovas gavo turtą be teisinio pagrindo, reikštų reikalavimą įrodyti, kad kažko nėra, tačiau teisinis pagrindas gauti turtą gali būti labai įvairus, taigi tai reikštų reikalavimą ieškovui paneigti bet kokį įmanomą atsakovo turto gavimo pagrindą, t. y. įrodyti neįmanomas įrodyti aplinkybes (lot. probatio diabolica) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013). Priešingai, jei atsakovas mano, kad gavo turtą esant teisiniam pagrindui, jis turi būti pajėgus įrodyti konkretaus pagrindo buvimą.

Teismas sprendžia, kad atsakovas įrodė 60 000 Eur iš ieškovės gavęs pagal žodžiu sudarytą ir abiejų šalių konkliudentiniais veiksmais patvirtintą jungtinės veiklos (partnerystės) sandorį, skirtą sukurti bendrą verslą kaip sužadėtinių poros ir būsimos jų šeimos veiklos bei pragyvenimo pagrindą (CK 1.71 straipsnio 1 dalis).

Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis yra sutartis, kuria du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai (CK 6.969 straipsnio 1 dalis). Esminiai susitarimų, kurie vertintini kaip jungtinės veiklos sutartys, požymiai yra tokie: dviejų ar daugiau asmenų įsipareigojimas užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui; visi bendri reikalai tvarkomi bendru dalyvių susitarimu (CK 6.972 straipsnio 5 dalis); kad pasiektų tikslą, jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu arba dalyvaudami savo darbu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367-701/2016, 27 punktas). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros praktikos, kad pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę gali būti nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru savo pačių darbu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008; 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-684/2015; kt.). Jungtinės veiklos sutarties dalyvių įnešti pinigai gali būti jų asmeninės santaupos ar kitokios pajamos. Pajamos gali būti bendros, tarp jų – gautos iš kartu vedamo ūkio.

Šalių sudarytą susitarimą dėl jungtinės veiklos, skirtą sukurti naudoti ir valdyti verslą kaip bendrą dalinę nuosavybę, pagrindžia jų nurodytos faktinės aplinkybės.

Iš rašytinių įrodymų, šalių bei jų atstovų paaiškinimų ir teismų informacinės sistemos Liteko duomenų nustatyta, kad šalys susipažino 2014 m., tų pačių metų gegužės mėnesį kartu apsigyveno atsakovo bute Kaune. 2014-08-26 išvyko gyventi į Ispaniją, Gran Kanariją, ten kartu apsigyveno išsinuomotame būste. Nėra ginčo dėl to, kad prieš išvykimą įvyko šalių sužadėtuvės. Sutampantys šalių paaiškinimai, jog nuo 2014 m. gegužės mėn. jie gyveno kaip vyras ir žmona, leidžia daryti ir išvadą, jog tuo metu jos vedė bendrą ūkį, abi iš savo lėšų pirkdamos bendram pragyvenimui reikalingą maistą, dalindamosis automobilio eksploatavimo, švenčių rengimo ir bendrų kelionių bei panašias išlaidas. Atmestini ieškovės paaiškinimai apie tai, kad nei iki santuokos, nei santuokos metu bendro ūkio nebuvo, nes pragyvenimui ji leido savo santaupas. Bendro ūkio vedimą rodo šių santaupų panaudojimo paskirtis, kurią ji pati įvardijo poros gyvenimu kaip sutuoktinių, neginčytas atsakovo paaiškinimas, jog tais pačiais tikslais jis naudojo ir savo santaupas, šeimos gyvenimo tipą iliustruojančios fotonuotraukos t. 2 b. l. 95-97, 99-100, taip pat faktai, kad, atvykę į Ispaniją, šalys ieškovės vardu 2014-11-19 už 700 Eur nuomos mokesčio per mėnesį išsinuomojo butą, kuriame kartu gyveno iki 2015 m. birželio mėnesio, 2015-09-17 atsakovo vardu sudarė kito buto Ispanijoje nuomos sutartį už 475 Eur per mėnesį, kuriame irgi kartu gyveno, o nuomos mokestis grynais pinigais buvo mokamas ir ieškovės, ir atsakovo vardu (nėra įrodymų apie tai, jog už butą mokėjo koks nors sporto klubas) ( t. 2 b. l. 47-48, 51-70).

Abiejų šalių banko sąskaitų išrašai patvirtina, kad 2014-09-16 mokėjimo nurodymu ieškovė į atsakovo sąskaitą banke pervedė 60 000 Eur, 2015-09-16 mokėjimo nurodymu – 1 200 Eur, 2015-11-16 mokėjimo nurodymu – 1 300 Eur.

Gyvenimas kartu Lietuvoje, sužadėtuvės, šalių kaip poros bendro gyvenimo nukreipimas į Įspaniją bei ieškovės sportinės veiklos šioje šalyje nebuvimas (ji pripažino, kad 2014 m. negavo pajamų iš sportinės veiklos Ispanijoje, o 2015 m. tik trumpą laiką nuo rugsėjo iki Kalėdų žaidė Rumunijoje) logiškai pagrindžia atsakovo paaiškinimą, jog atvykus į Ispaniją nesusiklostė ieškovės sportinė karjera, todėl abu kartu galvojo, kaip šioje šalyje reikės verstis. Atsakovės paaiškinimas apie tai, kad būsimas šeimos pragyvenimo šaltinis (užsiėmimas, verslas) buvo tik atsakovo problema, kad ji neturėjo jokio supratimo apie tai, ko į Ispaniją vykstama, vertintinas kritiškai atsižvelgiant į šalių kaip poros santykius bei sužadėtuves, įprastai reiškiančias numatomą santuoką (CPK 185 straipsnis).

Atmestini ieškovės argumentai dėl rašytine forma sudarytos jungtinės veiklos sutarties nebuvimo.

Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys veda bendrą ūkį, tai dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo gali pasireikšti darbu bendrame ūkyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367-701/2016, 28 punktas). Pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę gali būti nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru savo pačių darbu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-378/2017 20 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Dėl tokio susitarimo formos kasacinio teismo buvo atskirai pažymėta, kad reikalavimas, jog kartu gyvenantys nesusituokę asmenys (sugyventiniai), bendrai įgydami turtą, visus klausimus vienas su kitu derintų tik rašytiniais susitarimais, neatitinka sąžiningumo ir protingumo principų (CK 1.5 straipsnis) bei kasacinio teismo praktikos, kad nerašytinis susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinių teisinių santykių, kuriais siekiama sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, įrodinėjamas visais įstatymų leistinais įrodymais ir teismui yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus tokių asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51/2014).

Tai, kad baro verslas, kurio įsigijimui buvo panaudota dalis 60 000 Eur ginčo sumos, buvo bendros jungtinės veiklos padarinys, patvirtina ir rašytiniai įrodymai. 2015-01-14 tarp nuomotojo E.M. L. L. ir nuomininko T. G. (atsakovo) buvo sudaryta patalpų nuomos sutartis, pagal kurią nuomotojas perleido nuomininkui verslo įmonės – baro (duomenys neskelbtini) – verslą ir patalpas kaip bendrą visumą. Sutarties šalys nustatė 9 000 Eur metinį nuomos mokestį, padalintą į 12 dalių, kurį sudaro 750 Eur mėnesinis nuomos mokestis, be to, nuomininkas įsipareigojo sumokėti 3000 Eur (teksto originale ranka įrašyta 30 000) prestižo vertės kompensaciją. Nuomotojas patvirtino, kad iki šios sutarties sudarymo gavo 20 000 Eur, sutarties pasirašymo metu gavo 10 000 Eur bei 750 Eur užstatą kaip tinkamo nuomininko pareigų vykdymo garantą. Sutarties galiojimo terminas nustatytas 10 metų. Bylos šalių susitarimą dėl jungtinės šalių veiklos pagrindžia tai, kad komercinių patalpų perleidimo sutarties 15 punktu ieškovė patvirtino veikianti kaip solidarus nuomininko garantas, ypatingai dėl nuomos mokesčio mokėjimo (teismo vertinimu, sutarties tekstas rodo, jog ieškovė garantavo ne tik nuomos mokesčio mokėjimą), bei kad šiame versle dirbo abi šalys (jos patvirtino, kad baras pradėjo veikti 2015-01-14, iki tol atsakovas jį įrenginėjo–pirko indus, baldus, atliko dažymo darbus). Ieškovė pripažino dirbusi barmene (tai iliustruoja ir fotonuotraukos t. 2 b.l. 98), valiusi baro patalpas, nepaneigė atsakovo nurodytos aplinkybės, kad darbo sutartis su ja buvo sudaryta legalaus darbo įforminimui. Pažymėtina, kad, nors ieškovė ir pasirašinėjo darbo užmokesčio gavimo grynais pinigais dokumentus, jos teiginį apie tai, kad faktiškai už darbą ji nieko negavo, pagrindžia atsakovo pripažinimas, jog šiam atsiskaitymui buvo naudojami ieškovės į jo sąskaitą pervesti pinigai iš 60 000 Eur sumos, t. y. jų pinigai bendram ūkiui, taip pat ieškovės teiginys, jog ji pati sutiko už darbą nereikalauti užmokesčio. Teismo vertinimu, šie faktai, siejant juos su šalių gyvenimu drauge nesusituokus, bendru namų ūkio tvarkymu, bendro verslo kūrimu asmeninėmis lėšomis ir bendru neatlygintinu savo pačių darbu, rodo, kad baro verslas buvo bendras, juolab atsižvelgiant į tai, kad 2015-08-20 šalys susituokė. Esant tokioms aplinkybėms faktas, kad ieškovė iš savo sąskaitos banke nusiiminėjo asmenines lėšas gyvenant Ispanijoje, nepaneigia nei bendro ūkio vedimo, nei susitarimo sukurti verslą kaip bendrą dalinę nuosavybę. Atsakovo banko sąskaitos Ispanijoje išrašas pagrindžia jo teiginius apie tai, kad ginčo pinigų suma (60 000 Eur) bei 2017-09-08 sąskaitoje buvę jo pinigai 6918,89 Eur buvo panaudoti bendro ūkio vedimui (sumokėta už verslo įsigijimą 10 000 Eur ir 20750 Eur, imti pinigai baro įrengimui, pragyvenimui, pramogoms, baro ir buto nuomai, pirkti lėktuvų bilietai) (t. 2 b.l. 2-25, 99, 101-106).

2016-08-27 baro verslas buvo parduotas už 30 000 Eur, 2016 m. spalio mėn. atsakovas grįžo į Lietuvą, ieškovė liko gyventi Ispanijoje. Nors ieškovė neigia atsiliepime į ieškinį bei 2019 m rugsėjo 26 d. teismo posėdyje nurodytą atsakovo paaiškinimą, kad, gautais pinigais atsakovui atsiskaičius su verslo kreditoriais, likutį jie pasidalino tarpusavyje, faktą, jog pasibaigus bendrajai nuosavybei šalys tarpusavio susitarimu neturėjo vienai kita finansinių pretenzijų, patvirtina Kauno apylinkės teismo 2016-12-15 sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-30670-214/2016 patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, sudaryta prašant nutraukti santuoką abiejų šalių bendru pareiškimu. Šioje sutartyje šalys pareiškė, kad santuokos metu nekilnojamojo ir kilnojamojo registruotino turto, kuris priklausytų bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, neįgijo. Nurodė, kad nedalintinas iki santuokos sudarymo atsakovo įgyti žemės sklypai, pastatai ir butas bei ieškovės iki santuokos sudarymo, t. y. 2014-04-22, įsigyta transporto priemonė. Sutarties 5 punkte šalys pareiškė, kad nei bendrų, nei asmeninių kreditorių neturi. Šalys pareiškia, patvirtina ir garantuoja, kad nei vienas iš jų neturi turto, esančio asmenine sutuoktinio nuosavybe, kuris galėtų būti pripažintas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pagal Civilinio kodekso 3.90 str. nuostatas; nei vienas iš jų nėra prisiėmęs jokių kitų prievolių, kurios galėtų būti vykdomos iš bendro sutuoktinių turto; neturi turtinių bei neturtinių pretenzijų vienas kitam. Konstatavo, kad šios sutarties sąlygos gali būti pakeistos tik teismo sprendimu (sutarties 6.1 punktas) (Civilinio kodekso 3.53 str. 3 d.).

Šalių santuokos nutraukimo byloje patvirtinta aplinkybė, jog jos viena kitai neturi turtinių ir neturtinių pretenzijų, reiškia ieškovės pripažinimą, kad atsakovas neturi neįvykdytų turtinių ir turtinių prievolių ieškovei nei kaip sutuoktinei (tai susiję su 1200 Eur ir 1300 Eur pervedimu atsakovui gyvenant santuokoje), nei kaip kreditorei, pervedusiai į jo banko sąskaitą 60 000 Eur (CPK 382 straipsnio 5 punktas, 279 straipsnis). Tuo remiantis ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas.

Atsakovui, kurio naudai priimtas teismo sprendimas ir kuris jo patirtas bylinėjimosi išlaidas raštu prašė priteisti pateikęs atsiliepimą į ieškinį, iš ieškovės priteistinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis). 2018-11-20 atsakovas sumokėjo 200 Eur advokato pagalbos išlaidų advokatui T. L. P. bei 50,00 Eur už atskirąjį skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Mokėjimo paskirtis nenurodyta, tačiau iš atstovavimo sutarties bei atskirojo skundo dėl 2018-11-06 teismo nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones matyti, jog mokėjimas atliktas už atskirojo skundo parengimą, atskirasis skundas patenkintas Kauno apygardos teismo 2018-11-23 nutartimi (t. 1 b. l. 58, 59-64, 70). 2018-11-27 ir 2018-12-28 atsakovas sumokėjo po 400 Eur advokato padėjėjo išlaidų už advokato padėjėjos E. Š. pagalbą surašant dokumentą ir už patarimą, atstovavimo sutartis sudaryta 2018-11-13, E. Š. parengė atsiliepimą į ieškinį ir tripliką (t. 1 b. l. 82, t. 2 b. l. 200). 2019-05-27 atsakovas advokato padėjėjai D. B. sumokėjo 250 Eur advokato padėjėjo pagalbos išlaidų už atstovavimą, 2019-10-03 sumokėjo 300 Eur advokato padėjėjo pagalbos išlaidų už atstovavimą, atstovavimo sutartis sudaryta 2019-03-28, D. B. atsakovą atstovavo 2019-05-27 teismo posėdyje, kurio trukmė 1 val. 16 min., 2019-09-26 posėdyje 1 val. 36 min. trukmės ir 2019-10-03 posėdyje 31 min. trukmės (t. 2 b. l. 124, t. 3 b. l. 61). Advokato bei padėjėjos pagalbos išlaidos už procesinių dokumentų parengimą neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) 5, 8.2, 8.3, 8.15 punktuose nustatyto maksimalaus užmokesčio už atliktus procesinius veiksmus, todėl iš ieškovės atsakovui priteistinos (200+800) + 50 Eur žyminio mokesčio)). Atstovavimo teismo posėdžiuose trukmė yra keturios valandos (rekomendacijų 9-10 punktai). Užpraėjusio 2018 m. trečiojo ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis (be individualių įmonių) buvo 935,7 Eur, pritaikius 0,1 indeksą viena advokato padėjėjo atstovavimo valanda įkainota 74,85 Eur, keturių valandų atstovavimo kaina yra 299 Eur (CPK 98 straipsnis). Bendra atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų suma yra 1349 Eur (1050+299).

2018-11-07 teismo nutartimi 1179 Eur žyminio mokesčio dalies mokėjimas ieškovei buvo atidėtas iki sprendimo priėmimo, todėl iš jos valstybei priteistina 1179 Eur žyminio mokesčio (CPK 84 straipsnis, 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Ieškovei sugrąžintina 2019 m. liepos 8 d. mokėjimo nurodymu Nr. 799 per Swedbank, AB į teismo specialiąją sąskaitą sumokėto 500 Eur avanso už vertimus dalis 293,39 Eur, likusi atskaičius vertėjimų biurui sumokėtas sumas pagal teismo 2019 m. liepos 11 d. ir 2019 m. spalio 1 d. nutartis (500 Eur – 80,77 Eur – 125,84 Eur).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 259, 263 straipsniais, 269 straipsnio 1 dalimi, 270 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės V. P., asmens kodas 4840823115, 1349 (vieną tūkstantį tris šimtus keturiasdešimt devynis) Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovui T. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini)

Priteisti valstybei iš ieškovės V. P., asmens kodas 4840823115, 8,42 (aštuonis Eur 42 ct) Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų ir 1179 (vieną tūkstantį šimtą septyniasdešimt devynis ) Eur žyminio mokesčio valstybei, sumokant valstybei priteistas bylinėjimosi išlaidas į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmonės kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

Sugrąžinti ieškovei iš Kauno apygardos teismo specialiosios sąskaitos 293,39 (dviejų šimtų devyniasdešimt trijų eurų 39 ct) Eur dydžio jos sumokėto avanso dalį.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti apskųstas Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.