Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Gasiūnienės ir Vytauto Zeliankos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. spalio 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-844-324/2019 pagal ieškovės V. P. ieškinį atsakovui T. G. dėl be pagrindo įgyto turto priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

I. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

I. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Bylai reikšmingos faktinės aplinkybės

17. Byloje nustatyta, kad ieškovė V. P. 2014 m. rugsėjo 16 d. pervedė į atsakovo T. G. sąskaitą banke 60 000 Eur, 2015 m. rugsėjo 16 d. – 1 200 Eur, o 2015 m. lapkričio 16 d. – 1 300 Eur, viso – 62 500 Eur. Šias lėšas, remdamasi CK 6.237 straipsniu, ieškovė prašė priteisti iš atsakovo, teigdama, kad lėšas T. G. įgijo be pagrindo.

19. Apeliantė V. P., nesutikdama su tokiu teismo sprendimu, teigia, kad tarp jos ir atsakovo nebuvo susiklostę jokie jungtinės veiklos teisiniai santykiai. Tokį argumentą apeliantė iš esmės grindžia tuo, kad tarp šalių nebuvo jokios jungtinės veiklos (partnerystės) rašytinės sutarties, be to, nors apeliantė ir gyveno kartu su atsakovu, tačiau vesti bendrą ūkį, įsigyti bendrą nuosavybę, kurti bendrą verslą planų ir susitarimo nebuvo. Apeliantės teigimu, atsakovas jam pervestus 62 500 Eur įgijo be pagrindo, todėl, remdamasi CK 6.237 straipsnio nuostatomis, prašo šias lėšas jai priteisti.

20. Taigi nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas, ar atsakovo T. G. iš ieškovės V. P. gautos piniginės lėšos – viso 62 500 Eur – buvo įgytos be pagrindo (CK 6.237 straipsnis), ar šios lėšos, kaip nustatė teismas ir teigia atsakovas, buvo skirtos bendram verslui ir šalių bendram pragyvenimui bei šeimos poreikiams tenkinti, t. y. tarp bylos šalių susiklosčius jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniams santykiams.

Dėl be pagrindo įgytų lėšų priteisimo

21. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė, ar kitokią naudą, gautą kreditoriaus sąskaita (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-214-611/2019 20 punktą). CK 6.237 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką turtas pripažįstamas įgytu be pagrindo tada, kai: 1) asmuo įgyja tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti; 2) turtas įgyjamas savo veiksmais ar kitokiu būdu; 3) turtas įgyjamas tyčia arba dėl neatsargumo; 4) turtas įgytas be teisinio pagrindo arba pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau (CK 6.237 straipsnio 1, 2 dalys) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-475-684/2015). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, esant reikalavimui priteisti be pagrindo įgytą turtą, teismas visų pirma turi teisiškai kvalifikuoti ginčo teisinį santykį: nustatyti, kokiu pagrindu turtas gautas ir iš ko kyla (jei kyla) prievolė turtą grąžinti, ir atitinkamai koks įstatymas, reglamentuojantis gauto turto išreikalavimo taisykles, ginčo atveju turi būti taikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-335-469/2019).

22. Pažymėtina, kad bylose dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo ieškovas turi įrodyti, kad atsakovas praturtėjo ieškovo sąskaita, o pareiga įrodyti turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą tenka atsakovui.

23. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus bei remdamasi aukščiau aptarta kasacinio teismo praktika, sprendžia, kad ieškovė (apeliantė) V. P. neįrodė, jog atsakovas praturtėjo ieškovės sąskaita, t. y. kad prašomas priteisti lėšas atsakovas iš jos gavo nesant tam teisinio pagrindo.

24. Visų pirma pažymėtina tai, kad ieškovės teismui pateiktuose AB SEB banko sąskaitos išrašuose nenurodyta jokia piniginių lėšų pervedimo atsakovui paskirtis. Atsakovo T. G. teigimu, jam pervestos ginčo piniginės lėšos buvo investuotos į jo ir ieškovės bendrą verslą – baro pirkimą Ispanijoje, atlyginimų mokėjimą darbuotojams, taip pat į jųdviejų pragyvenimą bei poreikių tenkinimą.

25. Bylos duomenys, šalių paaiškinimai patvirtina, kad ieškovė ir atsakovas susipažino 2014 m., tais pačiais metais gegužės mėnesį kartu apsigyveno atsakovo bute Kaune, po maždaug dviejų – trijų mėnesių, t. y. 2014 m. rugpjūčio 26 d. kartu išvyko gyventi į Ispaniją, Gran Kanariją, prieš išvykdami susižadėjo, o 2015 m. rugpjūčio 20 d. susituokė. Kaip matyti iš ieškovės paaiškinimų (išdėstytų dublike), ji su atsakovu gyveno kartu, ketino kurti šeimą, todėl jai buvo žinoma, kad atsakovas nori kurti verslą Ispanijoje ir jam reikalingi pinigai pradiniam įnašui, todėl, kaip patvirtina bylos duomenys, 2014 m. rugsėjo 16 d. pervedė atsakovui 60 000 Eur, o vėliau, jau po santuokos sudarymo ir pristigus lėšų, 2015 m. rugsėjo 16 d. pervedė dar 1 200 Eur, o 2015 m. lapkričio 16 d. – 1 300 Eur.

26. Bylos duomenys patvirtina, kad 2015 m. sausio 14 d. tarp atsakovo T. G. (nuomininko) ir E. M. L. L. (nuomotojo) buvo sudaryta patalpų nuomos sutartis, pagal kurią nuomotojas perleido nuomininkui (atsakovui) verslo įmonės – baro „La posada“ – verslą ir patalpas. Komercinių patalpų nuomos sutarties 2 punktu sutarties šalys (nuomotojas ir nuomininkas) sutarė dėl 9 000 Eur metinio nuomos mokesčio arba 750 Eur mėnesinio nuomos mokesčio ir 3 000 Eur prestižo vertės kompensacijos sumokėjimo. Nuomotojas E. M. L. L. patvirtino, kad iki nuomos sutarties sudarymo gavo iš atsakovo 20 000 Eur, o sutarties pasirašymo metu – 10 000 Eur. Komercinių patalpų nuomos sutarties 15 punkte nustatyta, kad ieškovė V. P. veikia kaip solidarus nuomininko garantas, ypatingai dėl nuomos mokesčio mokėjimo. Paminėta komercinių patalpų nuomos sutartis buvo pasirašyta tiek nuomotojo, tiek ir šios bylos šalių – ieškovės V. P. ir atsakovo T. G.. Byloje esantys atsakovo banko sąskaitos išrašai laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. iki 2015 m. gegužės 17 d. patvirtina atliktus mokėjimus, vykdant sudarytą Komercinių patalpų nuomos sutartį, t. y. kad už ieškovės jam pervestas lėšas bei paties T. G. sąskaitoje buvusias 6 918,89 Eur lėšas buvo mokama už baro įsigijimą, įrengimą, baro patalpų nuomą.

27. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptartos aplinkybės paneigia apeliantės poziciją, kad tarp jos ir atsakovo nebuvo jokio susitarimo kurti bendrą verslą. Priešingai, paminėti bylos duomenys patvirtina, kad apeliantė V. P., pasirašiusi Komercinių patalpų nuomos sutartį ir prisiėmusi įsipareigojimus, kaip solidarus nuomininko (atsakovo) garantas, žinojo apie įsigyjamą verslą, t. y. sudaromą baro verslo ir patalpų nuomos sutartį, prisiimtus įsipareigojimus dėl nuomos mokesčio, prestižo vertės kompensacijos, iki sutarties bei sutarties pasirašymo metu sumokėtas sumas. Be to, pirmosios instancijos teismui ieškovė (apeliantė) buvo nurodžiusi, kad dirbo bare barmene ir darė viską, ko tik baro veikloje reikėjo. Šios aplinkybės (jų seka) patvirtina atsakovo paaiškinimus, kad šalys verslą įsigijo drauge, bendra rizika ir kad apeliantė (ieškovė), pervesdama atsakovui lėšas, žinojo kokiam tikslui šios lėšos bus skiriamos. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad aptartos aplinkybės paneigia V. P. argumentus, jog lėšas atsakovas iš jos įgijo be jokio teisinio pagrindo ir kad tarp jos ir atsakovo T. G. nebuvo jokio susitarimo kurti bendrą baro verslą. Pažymėtina, kad apeliantė, neigdama, jog lėšos atsakovui buvo pervestos bendro verslo (baro) įsigijimui bei nurodydama, kad šias lėšas atsakovas buvo žadėjęs grąžinti, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių įtikinamų ir logiškų argumentų, kokiu visgi tuomet pagrindu ir kokiam tikslui ginčo lėšas ji pervedė atsakovui, nes, viena vertus, paskolos teisinius santykius ji pati neigė (nors jeigu atsakovas buvo įsipareigojęs lėšas grąžinti, pagal tokių paaiškinimų turinį tai atitiktų paskolos teisinius santykius), antra vertus, atsakovo įsipareigojimo ginčo lėšas grąžinti (jeigu toks įsipareigojimas egzistavo) nepagrindė jokiais įrodymais.

28. Bylos duomenys patvirtina, kad verslui nepavykus, jis 2016 m. rugpjūčio 27 d. buvo parduotas už 30 000 Eur. Nustatyta ir tai, kad Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-30670-214/2016 buvo patvirtinta V. P. ir T. G. santuokos nutraukimo pasekmių sutartis, kurioje šalys nurodė kiekvieno dar iki santuokos sudarymo įgytą asmeninį turtą ir kad jis nedalintinas, taip pat patvirtino, kad neturi turtinių ir neturtinių pretenzijų vienas kitam (Sutarties 5.1.3 punktas). Teisėjų kolegijos vertinimu, paminėta santuokos nutraukimo pasekmių sutartis, kuri vertintina kartu su kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais bei šalių paaiškinimais, taip pat laikytina vienu iš įrodymų, paneigiančių apeliantės argumentus, kad ginčo lėšas atsakovas iš jos įgijo be teisinio pagrindo, kadangi jokių pretenzijų dėl atsakovo neva be pagrindo iš ieškovės įgytų ir negrąžintų lėšų V. P. santuokos nutraukimo metu nereiškė, kai tuo tarpu santuokos nutraukimo pasekmių sutartyje buvo aiškiai aptartas visas kitas šalių iki santuokos sudarymo turėtas turtas ir jo teisinis likimas po santuokos nutraukimo. Piniginės lėšos (60 000 Eur.) taip pat buvo turtas, apeliantės įgytas iki santuokos sudarymo, tačiau jokių susitarimų dėl šio turto teisinio likimo po santuokos nutraukimo šalys nesudarė, kartu pažymėdamos, kad jokių turtinių pretenzijų viena kitai po santuokos nutraukimo neturi. Šios pinigų sumos neišskyrimas santuokos nutraukimo pasekmių sutartyje patvirtina būtent atsakovo dėstomą poziciją, kad jos buvo panaudotos bendru šalių susitarimu kuriant bendrą verslą, t. y. patvirtina atsakovo nurodomą jų gavimo pagrindą – šalių jungtinę veiklą ir paneigia ieškovės poziciją, kad jas atsakovas gavo be pagrindo.

29. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skundžiamame sprendime vertino, ar tarp šalių buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai, nes ieškinio pagrindas buvo be pagrindo gautų lėšų iš atsakovo priteisimas ir nei viena iš bylos šalių paskolos teisinių santykių neįrodinėjo.

30. Teisėjų kolegija sutinka, kad ieškinio reikalavimą priteisti iš atsakovo pinigines lėšas ieškovė grindė CK 6.237 straipsnio nuostata, t. y. kaip be pagrindo įgytą turtą. Kita vertus, pati apeliantė neneigė to, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teismo posėdžio metu buvo nurodžiusi, kad ginčo lėšas ji atsakovui paskolino (skunde nurodė, kad neturėdama teisinio išsilavinimo nesugebėjo atskirti paskolos teisinių santykių nuo kitų teisinių santykių). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, esant ginčui tarp šalių ir tokiems ieškovės posėdžio metu duotiems paaiškinimams, pagrįstai skundžiamame sprendime vertino ir tai, ar tarp šalių nebuvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai. Įvertinęs visas bylos aplinkybes, šalių paaiškinimus, tai, kad ginčo pinginių lėšų pavedimuose nebuvo nurodyta jų mokėjimo paskirtis, o atsakovo įsipareigojimo sugrąžinti ieškinyje nurodytas sumas ieškovė nepagrindė jokiais įrodymais, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad tarp ieškovės V. P. ir atsakovo T. G. paskolos teisiniai santykiai nesusiklostė ir toliau skundžiamame sprendime vertino ieškovės argumentus dėl lėšų įgijimo pagrindo. Teisinių santykių kvalifikavimas pagal šalių nurodomas faktines aplinkybes yra teismo pareiga, todėl pačioms šalims bylos nagrinėjimo eigoje skirtingai įvardijant savo santykių turinį, teismas pagal byloje esančius įrodymus privalo įvertinti, kokie santykiai iš tiesų buvo susiklostę tarp šalių. Todėl nepripažįstami pagrįstais apeliantės argumentai, kad teismo sprendimas, kiek tai susiję su paskolos teisinių santykių nebuvimu, yra prieštaringas.

31. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad apeliantė V. P. neįrodė, kad ginčo lėšas (62 500 Eur) atsakovas iš jos gavo be teisinio pagrindo, t. y. įgijo lėšas, kurių negalėjo ir neturėjo gauti, tokiu būdu praturtėdamas ieškovės sąskaita. Priešingai, bylos duomenys, šalių paaiškinimai patvirtino, kad ieškovės atsakovui pervestos lėšos buvo investuotos į baro verslą, pati ieškovė pasirašė įsigyto baro verslo ir patalpų nuomos sutartį, priimdama atitinkamus įsipareigojimus, be to, minėtame bare dirbo, taigi, lėšų pervedimo tikslas buvo bendro verslo įsigijimas, turint tikslą uždirbti pajamų bendram sužadėtinių, o vėliau ir sutuoktinių pragyvenimui bei poreikių tenkinimui. Kitaip tariant, ginčo pinigines lėšas, gyvendama kartu su atsakovu ir juo pasitikėdama, realizavo pati ieškovė.

Dėl jungtinės veiklos (partnerystės) teisinių santykių

32. Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, konstatavo, kad tarp ieškovės V. P. ir atsakovo T. G. susiklostė jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai.

33. Minėta, kad apeliantė, nesutikdama su tokiu teismo sprendimu, nurodė, kad jokie jungtinės veiklos teisiniai santykiai tarp jos ir atsakovo nesusiklostė, jokia rašytinė sutartis nebuvo sudaryta, susitarimo kurti bendrą tęstinio pobūdžio buitį ar bendrą baro verslą nebuvo.

34. CK 6.969 straipsnio 1 dalis nustato, kad jungtinės veiklos (partnerystės) sutartimi du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 6.696 straipsnio 1 dalies normą, yra išskyręs šiuos esminius jungtinės veiklos sutarties požymius: 1) kelių asmenų turtinių, intelektinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; 2) įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; 3)bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas. Skiriamasis šios sutarties bruožas, leidžiantis ją atriboti nuo panašių sutartinių teisinių santykių, – tai bendri jungtinės veiklos sutarties dalyvių interesai ir bendras jų tikslas (sutarties dalykas) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-103-219/2019 21 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Kasacinis teismas yra išaiškinęs ir tai, kad pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę gali būti nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru savo pačių darbu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-378/2017 20 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

35. Nagrinėjamoje byloje nustatytos ir prieš tai aptartos faktinės aplinkybės, t. y. šalių gyvenimas kartu, sužadėtuvės, o vėliau ir sudaryta santuoka, verslo (baro) tiek už ieškovės atsakovui pervestas pinigines lėšas, tiek ir paties atsakovo turėtas lėšas Ispanijoje įsigijimas, pačios apeliantės parodymai, kad tiek atsakovas, tiek ji pati dirbo paminėtame bare, kitaip tariant šalių turtinių bei darbinių išteklių kooperavimas, turint tikslą įsigyti ir plėtoti baro verslą, siekiant iš to uždirbti pajamų bendro gyvenimo poreikių tenkinimui, priešingai nei teigia apeliantė, įrodo, kad tarp šalių buvo susiklostę jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai. Priešingai nei teigia apeliantė, tai, kad 60 000 Eur pavedimas atsakovui buvo atliktas 2014 m. rugsėjo 16 d., t. y. šalims kartu negyvenant nei trijų mėnesių, nepaneigia ieškovės ir atsakovo siekio kurti bendrą buitį ir verslą, ypač atsižvelgiant į tai, kad iki paminėtų lėšų 2014 m. rugsėjo 16 d. pervedimo ieškovė ir atsakovas jau buvo susižadėję, o ši aplinkybė (sužadėtuvės), teisėjų kolegijos vertinimu, kaip tik patvirtina šalių rimtus ketinimus kurti bendrą ateitį, buitį, taip pat ir bendrą verslą ateityje, ką šalys vėliau ir padarė.

36. Nepagrįstas apeliantės skundo argumentas, kad, remiantis CK 6.969 straipsnio 4 dalimi, jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties formos nesilaikymas tokią sutartį daro negaliojančia.

37. CK 6.969 straipsnio 4 dalis nustato, kad jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis turi būti rašytinė, o įstatymo numatytais atvejais – notarinės formos. Jeigu sutarties formos reikalavimų nesilaikoma, sutartis tampa negaliojanti. Minėta, kad pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę gali būti nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru savo pačių darbu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-378/2017 20 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Dėl tokio susitarimo formos kasacinio teismo buvo atskirai pažymėta, kad reikalavimas, jog kartu gyvenantys nesusituokę asmenys (sugyventiniai), bendrai įgydami turtą, visus klausimus vienas su kitu derintų tik rašytiniais susitarimais, neatitinka sąžiningumo ir protingumo principų (CK 1.5 straipsnis) bei kasacinio teismo praktikos, kad nerašytinis susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinių teisinių santykių įrodinėjamas visais įstatymų leistinais įrodymais ir teismui yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus tokių asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51/2014).

38. Remdamasis aptarta kasacinio teismo praktika, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad rašytinės sutarties nebuvimas, priešingai nei teigia apeliantė, nepaneigia, jog tarp bylos šalių – buvusių sužadėtinių, o vėliau ir sutuoktinių V. P. ir T. G. – buvo susiklostę jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai.

Dėl procesinės bylos baigties

39. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atmetęs ieškovės ieškinį, tinkamai aiškino ir taikė nepagrįsto praturtėjimo bei jungtinės veiklos (partnerystės) teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas bei kasacinio teismo suformuotą praktiką, todėl konstatavęs, kad ginčo pinigines lėšas atsakovas iš ieškovės gavo ne be pagrindo, o bendram ieškovės ir atsakovo, kaip sužadėtinių (vėliau ir sutuoktinių) verslui įsigyti, taip pat pragyvenimui bei šalių poreikiams tenkinti, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti nėra teisinio pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

40. Apeliantės V. P. apeliacinį skundą atmetus, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

41. Atsakovas T. G., pateikęs atsiliepimą į apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidų priteisti neprašė, jų faktą ir dydį pagrindžiančių dokumentų nepateikė.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2019 m. spalio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.