Kauno apygardos teismo nutartis, e2A-328-924/2022

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-03-15
Bylos Nr.: e2A-328-924/2022
Teisminio proceso Nr.: 2-69-3-09542-2020-4
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Marius Bartninkas, Edvardas Paliokas, Anita Sereikienė
Ieškovas: M. M. M.
Atsakovas: D. K.

Kategorijos

2.6.8.1Sutarties samprata ir sutarčių rūšys
2.6.8.8Sutarčių aiškinimas
2.6.8.10Sutarčių neįvykdymo teisiniai padariniai
2.6.29.1Bendrosios paskolos sutarties nuostatos
2.6.29.4Kiti su paskola susiję klausimai
3.3.1.14Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka
3.3.1.20Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas

Civilinė byla Nr. e2A-328-924/2022Teisminio proceso Nr. 2-69-3-09542-2020-4Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.1; 2.6.8.8; 2.6.8.10; 2.6.29.1; 2.6.29.4; 3.3.1.14; 3.3.1.20 (S)

Kauno apygardos teismasNutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. kovo 15 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko, Edvardo Palioko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Anitos Sereikienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės M. M. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 25 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės M. M. M. patikslintą ieškinį atsakovui D. K. dėl paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta, prievolės pripažinimo įvykdyta, vykdomojo įrašo panaikinimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, antstolė S. V., A. S., A. S..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė M. M. M. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu prašydama: 1) pripažinti 2007 m. kovo 2 d. tarp D. K. ir M. M. M. pasirašytą paskolos sutartį nesudaryta; 2) teismui netenkinus nurodyto reikalavimo, pripažinti 2007 m. kovo 2 d. tarp D. K. ir M. M. M. pasirašytą paskolos sutartį negaliojančia, pripažinti M. M. M. prievolę D. K. grąžinti 7 197,06 Eur pagal 2003 m. gruodžio 17 d. paskolos sutartį pasibaigusia 2016 m., kaip tinkamai įvykdytą; 3) panaikinti Kauno m. 20-ojo notarų biuro notarės R. V. išduotą 2012 m. lapkričio 8 d. vykdomąjį įrašą, notarinio registro Nr. 6919 (toliau – vykdomasis įrašas).

2. Ieškovė nurodė, kad 2003 m. gruodžio 17 d. ji ir atsakovas sudarė paskolos sutartį, kuria atsakovas ieškovei iki 2004 m. kovo 17 d. paskolino 13 000 Lt (toliau taip pat – paskolos sutartis Nr. 1). Paskolos sutartyje Nr. 1 mokėjimo palūkanos numatytos nebuvo, susitarė dėl netesybų – laiku negrąžinus paskolos, už kiekvieną pavėluotą dieną ieškovė įsipareigojo mokėti 0,5 proc. dydžio delspinigius. Prievolės pagal paskolos sutartį Nr. 1 įvykdymui užtikrinti 2003 m. gruodžio 17 d. hipotekos lakštu, reg. Nr. 16969 (toliau – hipotekos lakštas), buvo įkeistas ieškovei ir jos sutuoktiniui N. M. nuosavybės teise priklausantis butas, adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – butas). Ieškovė skolos laiku negrąžino, dėl ko atsakovas priskaičiavo delspinigius ir užfiksavo, jog bendra skolos ir delspinigių suma – 30 000 Lt. Atsižvelgiant į tai, atsakovas apgaule įkalbėjo ieškovę tariamai užfiksuoti galutinį skolos dydį, tačiau iš tiesų surašė naują 2007 m. kovo 2 d. paskolos sutartį (toliau taip pat – paskolos sutartis Nr. 2) dėl 30 000 Lt (8 688,60 Eur) paskolos, tokiu būdu dvigubindamas paskolas. Ieškovė pažymėjo, kad susidariusios skolos su delspinigiais neturėjo galimybės grąžinti, todėl atsakovas 2011 m. liepos 8 d. kreipėsi į Kauno miesto apylinkės teismą dėl 30 000 Lt skolos ir 13 725 Lt delspinigių priteisimo. Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. liepos 8 d. išdavė teismo įsakymą dėl 30 000 Lt skolos, 13 725 Lt delspinigių, 5 proc. palūkanų, 328 Lt žyminio mokesčio priteisimo iš ieškovės. Nuo 2013 m. vasario 15 d. ieškovė pradėjo grąžinti skolą ir iš viso iki 2016 m. grąžino 30 000 Lt sumą. Ieškovės teigimu, nepaisant to, jog 2016 m. birželio mėnesį atsakovas pareiškė, kad paskola yra grąžinta, jis, būdamas nesąžiningas, 2019 m. rugpjūčio mėnesį pateikė antstolei S. V. priverstinai vykdyti vykdomąjį įrašą dėl priverstinio išieškojimo pagal paskolos sutartį Nr. 1. Atkreipė dėmesį į tai, kad notarės vykdomajame įraše užfiksuota, jog skolinio įsipareigojimo suma 24 850 Lt (7 197,06 Eur), t. y. 13 000 Lt skola ir 11 850 Lt delspinigiai (nėra aišku, kodėl paskaičiuota tokia delspinigių suma, nes delspinigiai už 180 dienų nuo 13 000 Lt skolos sudarytų 11 700 Lt).

Atsiliepimas

3. Atsakovas atsiliepimu į patikslintą ieškinį prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Procesiniuose dokumentuose nurodė, kad su ieškove buvo sudarytos dvi skirtingos paskolos sutartys, iš viso atsakovei yra paskolinęs 43 000 Lt, ieškovė grąžinusi 30 000 Lt. Paaiškino, jog iki 2004 m. kovo 17 d. ieškovė atsakovui paskolos negrąžino. Atsižvelgiant į tai, kad paskolos Nr. 1 grąžinimas buvo užtikrintas hipoteka, atsakovas sutiko laukti paskolos grąžinimo, nepradėti priverstinio išieškojimo iš hipoteka įkeisto ieškovės turto. 2007 metais ieškovė kreipėsi į atsakovą dėl papildomos paskolos suteikimo – ieškovė paprašė atsakovo suteikti 30 000 litų (8 688,60 Eur) paskolą. 2007 m. kovo 2 d. atsakovas suteikė paskolą ieškovei atvykęs į ieškovės namus, kartu dalyvavo atsakovo žmona M. K., ieškovės dukra, žentas (byloje tretieji asmenys A. S. ir A. S.). Paskolos Nr. 2 suteikimo metu šalys surašė rašytinę paskolos sutartį, ieškovė patvirtino, jog pinigus iš atsakovo gavo. Pažymėjo, kad abiejų sutarčių sąlygos patvirtina, jog buvo sudarytos dvi atskiros sutartys, dėl dviejų skirtingo dydžio paskolų. Atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė po teismo įsakymo išdavimo, laikotarpiu nuo 2013 metų iki 2016 metų, grąžino atsakovui 30 000 litų skolą dalimis, o atsakovas, Valstybinės mokesčių inspekcijos atliekamo atsakovo veiklos patikrinimo metu, atsisakė iš ieškovės reikalauti kitų teismo įsakymu priteistų sumų. 2016 metais, ieškovei nustojus mokėti skolą pagal paskolos sutartį Nr. 2 ir nepradėjus mokėti skolos pagal paskolos sutartį Nr. 1, atsakovas 2017 m. lapkričio 7 d. pateikė antstoliui vykdomąjį įrašą dėl priverstinio skolos, delspinigių ir nuostolių išieškojimo iš ieškovės hipoteka įkeisto turto. Atsakovo teigimu, prasidėjus vykdymo procesui, ieškovė daug kartų derino skolos grąžinimą su atsakovu pagal paskolos sutartį Nr. 1, prašė atsakovo sustabdyti vykdymo procesą. Atsakovas geranoriškai, pasitikėdamas ieškove, du kartus pagal ieškovės prašymą sustabdė vykdomąją bylą, tačiau galiausiai byla buvo atnaujinta ieškovei nevykdant susitarimų su atsakovu. 2020 m. balandžio 1 d. Kauno apylinkės teismas patenkino antstolio prašymą dėl leidimo patekti į ieškovės būstą, vykdant priverstinį išieškojimą iš ieškovės turto.

Šalies argumentai

4. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, A. S. ir A. S. su ieškiniu sutiko. Nurodė, kad patvirtina, jog ieškovė ir atsakovė 2013 m. gruodžio 17 d. sudarė paskolos sutartį, kuria atsakovas ieškovei iki 2004 m. kovo 17 d. paskolino 13 000 Lt. Ieškovė skolos negrąžino, dėl ko atsakovas paskaičiavo delspinigius ir užfiksavo, jog bendra skolos ir delspinigių suma – 30 000,00 Lt. Tretieji asmenys nurodė, kad atsakovas apgaule įkalbėjo ieškovę tariamai užfiksuoti galutinį skolos dydį, tačiau surašė naują paskolos sutartį, tokiu būdu dvigubindamas paskolas.

5. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, antstolė S. V., atsiliepimo nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Kauno apylinkės teismas 2021 m. lapkričio 25 d. sprendimu patikslintą ieškinį atmetė.

7. Dėl reikalavimo pripažinti 2007 m. kovo 2 d. paskolos sutartį nesudaryta. Teismas vertino, kad ieškovė neįrodė, jog paskola Nr. 2 realiai nebuvo sudaryta ir, kad ji negavo pinigų. Teismas atkreipė dėmesį, kad skolos raštelis buvo surašytas pas ieškovę namuose, dalyvaujant ir jos šeimos nariams (tretiesiems asmenims A. S. (ieškovės dukrai) ir A. S. (ieškovės žentui)). Tai, kad pinigai realiai buvo perduoti patvirtina pačios atsakovės ranka ant paskolos Nr. 2 rašytas patvirtinimas, kur aiškiai, nedviprasmiškai parašyta, kad „pinigus gavau“. Pinigų perdavimo faktą patvirtino tiek atsakovas, tiek liudytoja M. K., kuri dalyvavo sudarant paskolos sutartį Nr. 2.

8. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog aplinkybę, kad paskolos sutartis Nr. 2 buvo sudaryta ir pinigai buvo perduoti patvirtina, ir pačios ieškovės parodymai, duoti 2016 m. lapkričio 30 d. FNTT. Minėtame ieškovės, kaip liudytojos, apklausos protokole ieškovė aiškiai, nedviprasmiškai papasakojo paskolos Nr. 2 sudarymo aplinkybes, patvirtino, kad gavo 30 000 Lt, tačiau pinigus yra grąžinusi. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog atsakovo atžvilgiu atlikto tyrimo metu, kurio laikotarpis nuo 2003 m. sausio 1 d., nebuvo nurodyta paskolos sutartis Nr. 1, nepatvirtina, kad paskolos sutartis Nr. 2 nebuvo sudaryta. Atsižvelgęs į tai, ieškovės reikalavimą dėl paskolos Nr. 2 pripažinimo nesudaryta teismas atmetė kaip nepagrįstą ir neįrodytą.

9. Dėl reikalavimo pripažinti 2007 m. kovo 2 d. paskolos sutartį negaliojančia. Teismas atkreipė dėmesį, kad paskolos sutartis Nr. 2 buvo sudaryta pačios ieškovės bute, dalyvaujant ieškovės dukrai ir žentui. Todėl ieškovės argumentai dėl atsakovo apgaulės vertintini kritiškai. Be to, ieškovė skolinosi pinigų iš atsakovo ne pirmą kartą, todėl teismo vertinimu, ieškovė suprato pasirašytos paskolos sutarties Nr. 2 esmę ir pasekmes, byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad šalių pasirašytas sutarties tekstas neatitiko ieškovės valios (CPK 178 straipsnis).

10. Pirmosios instancijos teismas vertino, jog paskolos sutarties Nr. 2 tekste nėra jokios nuorodos į ankstesnę paskolos sutartį Nr. 1. Pažymėjo, kad ieškovė, kaip buvusi juridinio asmens vadovė, turėjo suprasti pasirašomos paskolos sutarties Nr. 2 pasekmes. Atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovei apie išduotą teismo įsakymą buvo žinoma, prieštaravimų dėl teismo įsakymo ieškovė nereiškė. Atliekant hipotekos pakeitimus 2012 m. rudenį, ieškovė jokių pastabų nepateikė, nors paskolos sutartis Nr. 2 buvo sudaryta dar 2007 m. 2016 m. lapkričio 30 d. FNTT duodama parodymus, ieškovė taip pat nenurodė aplinkybių dėl apgaulės sudarant paskolos sutartį Nr. 2, neminėjo paskolos sutarties Nr. 1. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog paskolos sutartis Nr. 2 buvo sudaryta dėl apgaulės, todėl šį ieškovės reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą ir neįrodytą (CPK 178 straipsnis).

11. Dėl reikalavimo pripažinti prievolę 7 197,06 Eur pagal 2003 m. gruodžio 17 d. paskolos sutartį, pasibaigusia 2016 m., kaip tinkamai įvykdytą. Pirmosios instancijos teismas vertino, jog šalių elgesys patvirtina, kad buvo susitarta, jog pirmiausia bus grąžinama skola, kuri nėra užtikrinta hipoteka. Tai, jog buvo grąžinama skola pagal paskolos sutartį Nr. 2 patvirtino ir pati ieškovė (ieškovės 2016 m. birželio 8 d. elektroniniu paštu Valstybinei mokesčių inspekcijai siųstas atsakymas, 2016 m. lapkričio 30 d. ieškovės (apklaustos kaip liudytojos) parodymai, duoti FNTT).

12. Teismas atkreipė dėmesį, kad pagal paskolos sutartį Nr. 1, pinigai turėjo būti grąžinami notarų biure. Be to, byloje nėra ginčo, kad ieškovė 30 000 Lt galutinai sumokėjo 2016 m. Todėl, jei būtų sumokėta skola pagal paskolos sutartį Nr. 1, ieškovė būtų reikalavusi hipotekos išregistravimo. Tolimesnis ieškovės elgesys po 2016 m. tik patvirtina, jog skola buvo grąžinta pagal paskolos sutartį Nr. 2. Pažymėjo, kad ieškovė jokių pretenzijų nereiškė iki tol, kol nebuvo gautas leidimas įeiti į ieškovės hipoteka įkeistą butą, t. y. teismo leidimas išduotas 2020 m. balandžio 1 d., ieškovė į teismą su pirminiu ieškiniu kreipėsi 2020 m. birželio 17 d. Atsižvelgęs į tai, ieškovės reikalavimą pripažinti prievolę 7 197,06 Eur pagal 2003 m. gruodžio 17 d. paskolos sutartį, pasibaigusia 2016 m., kaip tinkamai įvykdytą, teismas atmetė.

13. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad netenkinus ieškovės reikalavimų dėl paskolos sutarties Nr. 2 pripažinimo nesudaryta, dėl paskolos sutarties Nr. 2 pripažinimo negaliojančia, dėl prievolės 7 197,06 Eur pagal paskolos sutartį Nr. 1 pripažinimo pasibaigusia 2016 m., netenkinamas ir išvestinis ieškovės reikalavimas dėl vykdomojo įrašo panaikinimo.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

14. Ieškovė M. M. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

14.1. Pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą atmesti ieškovės ieškinį pažeidė CPK numatytas įrodymų vertinimo normų taisykles (CPK 176, 185 straipsniai), netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir jų pagrindu nustatytas faktines aplinkybes, kas lėmė neteisingo ir nepagrįsto sprendimo priėmimą.

14.2. Teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai nurodo, jog ieškovė neįrodė, kad paskolos sutartis Nr. 2 realiai nebuvo sudaryta ir, kad ji negavo pinigų. 2007 m. kovo 2 d. paskolos sutartis Nr. 2 buvo sudaryta atsakovui panaudojus apgaulę, t. y. jis 30 000 Lt sumos ieškovei neperdavė, o užfiksavo negrąžintos skolos ir delspinigių bendrą sumą. Pinigai ieškovei 2007 m. kovo 2 d. nebuvo perduoti, nors 2007 m. kovo 2 d. paskolos sutartyje yra ieškovės įrašas „pinigus gavau“, tačiau jį ieškovė atliko tyčia suklaidinta atsakovo, kadangi paskolą ieškovė buvo gavusi 2003 m. gruodžio 17 d., sudarydama notarinės formos paskolos sutartį, o 2007 m. kovo 2 d. jokia pinigų suma jai nebuvo skolinama.

14.1. Liudytoja M. K., kurios 2021 m. rugsėjo 10 d. teismo posėdžio metu teiktais parodymais rėmėsi teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, yra atsakovo sutuoktinė, t. y. suinteresuotas civilinės bylos baigtimi asmuo, nes ieškinio tenkinimo atveju, ji kartu su sutuoktiniu netektų pajamų, kurios šiuo metu išieškomos antstolės S. V. vykdomojoje byloje.

14.2. Teismas padarė nepagrįstą ir neteisingą išvadą, kad atsakovas Paskolos sutarties Nr. 2 pasirašymo metu perdavė ieškovei 30 000 Lt sumą. 2016 m. liepos 14 d. Finansinių nusikaltimų tyrimo valdybos prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Kauno apygardos valdyboje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl M. K. ir D. K. nusikalstamų veiklų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 189 straipsnio 1 dalyje (dėl neteisėto praturtėjimo) ir 202 straipsnio 1 dalyje (dėl neteisėto vertimosi ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla) numatytais pagrindais. Akivaizdu, jog asmenys, kurių atžvilgiu inicijuojami tokio pobūdžio ikiteisminiai tyrimai, turėtų būti vertinami kaip labiau linkę elgtis nesąžiningai ir nurodyti tikrovės neatitinkančius sau palankius duomenis.

14.3. Pirmosios instancijos teismo išvada esą šalys buvo susitarusios, jog pirmiausia bus grąžinama skola, kuri nėra užtikrinta hipoteka, yra nepagrįsta, tokio šalių susitarimo atsakovas neįrodė, be to, ji neatitinka materialinių teisės normų – CK 6.55 straipsnio 2 dalis, 6.138 straipsnis.

Atsiliepimas

15. Atsakovas D. K. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Atsakovas neigia ir nesutinka su ieškovės apeliacinio skundo argumentais, jog 2007 m. kovo 2 d. paskolos sutartis buvo sudaryta tik siekiant įtvirtinti anksčiau šalių sudarytos paskolos sutarties dydį kartu su apskaičiuotais delspinigiais ir faktiškai pagal šią sutartį pinigai ieškovei niekada nebuvo perduoti.

15.2. Nesutiktina su ieškovės apeliacinio skundo argumentais, jog atsakovas neįrodė piniginių lėšų pagal 2007 m. kovo 2 d. paskolos sutartį perdavimo. Tai, kad atsakovas perdavė 2007 m. kovo 2 d. paskolos sutarties dalyką, patvirtina eilė byloje surinktų įrodymų: 1) paskolos sutartyje ieškovės atliktas įrašas apie pinigų gavimą; 2) ieškovės el. laiškas Valstybinei mokesčių inspekcijai, kuriame teigiama, jog ieškovė gavo ir grąžino atsakovui 30 000 litų paskolą grynais pinigais, kad ši suma yra skolos suma, be delspinigių ir be palūkanų; 3) liudytojos, atsakovo sutuoktinės, M. K., kuri dalyvavo sutarties sudarymo ir pinigų perdavimo metu, parodymai; 4) Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos tyrimo metu užfiksuoti ieškovės paaiškinimai apie paskolos gavimą.

15.3. Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad ieškovė buvo apgauta atsakovo sudarant 2007 m. kovo 2 d. paskolos sutartį. Šis ieškovės argumentas nepagrįstas jokiais byloje esančiais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs bylose esančius įrodymus ir šalių paaiškinimus, pagrįstai nenustatė jokių apgaulės požymių, dėl kurių 2007 m. kovo 2 d. sudaryta paskolos sutartis turėtų būti pripažinta negaliojančia. Pirmosios instancijos teismas išanalizavo ieškovės elgesį po paskolos sutarties sudarymo ir iš to sprendė, jog ieškovė negalėjo būti apgauta atsakovo.

15.4. Atmestini ieškovės argumentai, kad atsakovas neįrodė, jog tarp šalių buvo susitarimas dėl paskolų grąžinimo, konkrečiai, kad šalys susitarė, jog ieškovė iš pradžių grąžins skolą pagal 2007 m. kovo 2 d. paskolos sutartį ir tik po to grąžins skolą pagal anksčiau sudarytą paskolos sutartį, sudarytą 2003 m. gruodžio 17 d., kurios įvykdymas buvo užtikrintas ieškovės gyvenamojo būsto hipoteka. Ieškovės atlikta subjektyvi įvykių interpretacija apie buvusius įvykusius ir šalių susitarimus, nėra patvirtinta byloje esančiais įrodymais.

15.5. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų labiausiai tikėtina, jog šalys susitarė dėl to, kaip bus vykdomos prievolės pagal abi paskolų sutartis; jų vykdymo tvarka šalių sutarimu buvo pakeista numatant, jog pirmiausia ieškovė grąžins skolą pagal vėliau sudarytą paskolos sutartį. Civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatos dėl gautų įmokų įskaitymo eiliškumo nėra imperatyvios ir leidžia kreditoriui bei skolininkui susitarti dėl kitokios įmokų skirstymo tvarkos. Tai reiškia, jog nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad toks susitarimas prieštarauja materialiosioms teisės normoms, kadangi CK 6.54 leidžia asmenims pakeisti įmokų įskaitymo tvarką.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

17. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys dėl 2007 m. kovo 2 d. tarp šalių pasirašytos paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta ar negaliojančia ir kitų su tuo susijusių teisinių pasekmių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl nustatytų bylai reikšmingų aplinkybių

18. Ieškovė ir atsakovas 2003 m. gruodžio 17 d. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią ieškovė iš atsakovo pasiskolino 13 000,00 Lt (ekvivalentas – 3765,06 Eur). Šalys susitarė, kad palūkanos nebus skaičiuojamos, o laiku negrąžinus paskolos, už kiekvieną pavėluotą dieną ieškovė privalo mokėti 0,5 proc. dydžio delspinigius (paskolos sutarties 1 punktas). Paskolos sutartis sudaryta notarine forma, paskola turėjo būti grąžinta iki 2004 m. kovo 17 d. Kauno miesto 20-ame notarų biure (paskolos sutarties 5 punktas).

19. Prievolės pagal paskolos sutartį Nr. 1 įvykdymui užtikrinti 2003 m. gruodžio 17 d. hipotekos lakštu, patvirtintu Kauno miesto 20-ojo notarų biuro notarės R. V., registro Nr. 16969, buvo įkeistas ieškovei ir jos sutuoktiniui N. M. nuosavybės teise priklausantis butas, adresu (duomenys neskelbtini). 2012 m. rugsėjo 18 d. notarė pranešimu pasiūlė ieškovei per 20 d. sumokėti 13 000,00 Lt skolą, 11 700,00 Lt delspinigius ir 150,00 Lt nuostolius. 2012 m. spalio 26 d., ieškovės sutuoktiniui mirus, atliktas hipotekos lakšto pakeitimas, pakeičiant įkaito davėją, t. y. paliekant tik ieškovę. Hipotekos lakšto pakeitimą pasirašė ieškovė ir atsakovo sutuoktinė M. K., kurį 2012 m. lapkričio 28 d. patvirtino notarė.

20. 2007 m. kovo 2 d. ieškovė ir atsakovas, pas ieškovę namuose, pasirašė antrą paskolos sutartį, pagal kurią ieškovė pasiskolino iš atsakovo 30 000,00 Lt (ekvivalentas – 8688,60 Eur), kuriuos įsipareigojo grąžinti iki 2007 m. gegužės 2 d. Šalys susitarė, kad laiku negrąžinus paskolos, už kiekvieną dieną ieškovė mokės 0,5 procento dydžio delspinigius.

21. 2011 m. liepos 8 d. Kauno miesto apylinkės teismas išdavė teismo įsakymą civilinėje byloje Nr. L2-14456-615/2011, pagal kurį nutarta išieškoti iš ieškovės atsakovo naudai 30 000,00 Lt skolą, 13 725,00 Lt delspinigius, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo įsakymo įvykdymo, 328,00 Lt žyminį mokestį. Skolininkei prieštaravimų nepareiškus, teismo įsakymas 2011 m. rugpjūčio 2 d. įsiteisėjo (teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys).

Žemesnės instancijos teismas

22. 2016 m. birželio 13 d. atsakovo atžvilgiu Valstybinė mokesčių inspekcija atliko mokestinį patikrinimą. 2016 m. birželio 8 d. ieškovė Valstybinei mokesčių inspekcijai elektroniniu paštu nurodė, kad grąžino pinigus pagal 2007 m. kovo 2 d. paskolos sutartį grynais pinigais. Byloje ginčo dėl šios paskolos grąžinimo nekilo.

23. 2016 m. liepos 14 d. Finansinių nusikaltimų tyrimo valdybos prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Kauno apygardos valdyboje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl M. K. ir D. K. nusikalstamų veiklų, numatytų BK 189 straipsnio 1 dalyje (dėl neteisėto praturtėjimo) ir BK 202 straipsnio 1 dalyje (dėl neteisėto vertimosi ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla) numatytais pagrindais. 2017 m. liepos 5 d. ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 189 straipsnio 1 dalyje nutrauktas nesant šios nusikalstamos veikos požymių. 2017 m. rugsėjo 12 d. ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 202 straipsnio 1 dalyje, atsakovo atžvilgiu buvo nutrauktas, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui.

24. 2017 m. lapkričio 7 d. atsakovas, atstovaujamas M. K., pateikė antstolei S. V. vykdomąjį įrašą priverstiniam vykdymui. 2017 m. gruodžio 8 d., 2018 m. spalio 1 d. atsakovas savo prašymais buvo sustabdęs priverstinį išieškojimą. 2019 m. rugpjūčio 27 d. antstolė S. V., vykdydama vykdomąjį įrašą, areštavo hipoteka įkeistą turtą, t. y. ieškovei nuosavybės teise priklausantį butą, adresu (duomenys neskelbtini). 2020 m. vasario 20 d. priimtas patvarkymas dėl buto apžiūros ir ekspertizės paskyrimo buto vertei nustatyti. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2020 m. balandžio 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2VP-10142-528/2020 nutarė tenkinti iš dalies antstolės S. V. prašymą ir leido įeiti į ieškovės butą jo vertei nustatyti.

25. Ieškovė prašo pripažinti, kad 2007 m. kovo 2 d. paskolos sutartis nebuvo sudaryta, o teismui netenkinus šio reikalavimo, pripažinti negaliojančia, nes sudaryta dėl apgaulės (CK 1.91 straipsnis). Ieškovė byloje nurodė, kad ši paskolos sutartis realiai nebuvo sudaryta, nes ji iš atsakovo pinigų negavo. Ieškovės teigimu, paskolos sutartį ji pasirašė, nes atsakovas apgaule įkalbėjo neva užfiksuoti pagal 2003 m. gruodžio 17 d. sudarytą paskolos sutartį susidariusios skolos dydį (negrąžinta paskola ir delspinigiai), tačiau faktiškai buvo surašyta nauja sutartis dėl 30 000 Lt (8 688,60 Eur) paskolos. Atsakovas su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad su ieškove buvo sudarytos dvi skirtingos paskolos sutartys, pagal kurias iš viso ieškovei paskolino 43 000 Lt (13 000,00 Lt + 30 000,00 Lt), ir tik pagal 2007 m. kovo 2 d. paskolos sutartį ieškovė prievolę yra įvykdžiusi, t. y. grąžinusi 30 000,00 Lt. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškinį atmetė. Ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.

Dėl teisės normų, reglamentuojančių paskolos teisinius santykius ir jų įrodinėjimą

26. Remiantis CK 6.870 straipsnio 1 dalimi, paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Pagal šio straipsnio 2 dalį, paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento.

27. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CK 6.870 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata reiškia, jog paskolos sutartis yra realinė, t. y. paskolos sutartiniams santykiams atsirasti būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui. Todėl nors viena šalis išreiškia sutikimą kitai skolinti pinigus arba daiktą, o atitinkamai kita sutinka priimti pinigus arba daiktą ir įsipareigoja nustatyta tvarka ir terminu grąžinti pinigus ar daiktą, paskolos sutartis nebus pripažinta sudaryta, jeigu paskolos dalykas paskolos davėjo nebus perduotas ar paskolos gavėjo priimtas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-184-378/2018 26 punktą).

28. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl paskolos sutarties sudarymo fakto įrodinėjimo yra pakankamai gausi ir išplėtota. Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, yra taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Minėta, kad paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – jog paskolą grąžino (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-378/2018 22 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

29. Tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui keliami tapatūs reikalavimai – jų turinys turi patvirtinti paskolos teisinių santykių egzistavimą. Paprastai šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (pvz., ,,pinigus gavau“, ,,ši sutartis yra pinigų perdavimo–priėmimo aktas“ ir pan.), nes tai sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje. Taip pat kasacinis teismas yra konstatavęs, kad bylose dėl paskolos grąžinimo teismas negali susiaurinti įrodinėjimo dalyko vien tik iki aplinkybės, ar sutartyje įrašytas paskolos dalyko perdavimo faktas, nustatymo. Šalių tikroji valia dėl sutarties dalyko perdavimo turi būti aiškinama ne vien tik pagal tai, ar yra konkretus įrašas apie pinigų ar daikto perdavimą. Sprendžiant apie paskolos sutarties sudarymą, jos dalyko perdavimą reikšmingas sutarties lingvistinis aiškinimas, pavartota terminija, gramatinės išraiškos formos, taip pat reikšmingos sutarties sąlygos dėl skolos grąžinimo užtikrinimo priemonių taikymo, įsipareigojimo grąžinti pinigus ar daiktą, reikšmingos ir aplinkybės dėl sutarties originalo buvimo pas kreditorių ar skolininką, įrašai ar kiti įrodymai apie sutarties vykdymą (grąžinimas dalimis, palūkanų mokėjimas, derybos dėl grąžinimo terminų pakeitimo ar kitokio atsiskaitymo būdų, ir kt.) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-184-378/2018 28 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

30. Aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą aplinkybę, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų viseto padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-361-378/2016 31 punktą).

31. Paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje. Šias aplinkybes privalo įrodyti paskolos gavėjas. Jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 straipsnio 1 ir 3 dalys) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-81-916/2017 19 punktą).

Dėl paskolos santykių pagal 2007 m. kovo 2 d. paskolos sutartį egzistavimo bei šios sutarties galiojimo

32. Nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės, jog: 1) paskolos sutartis buvo pasirašyta pas ieškovę namuose, dalyvaujant jos dukrai ir žentui (tretiesiems asmenims); 2) pačiai ieškovei ant paskolos sutarties parašant patvirtinimą, kad paskolos sutartyje nurodytus pinigus gavo; 3) ieškovės parodymai, duoti 2016 m. lapkričio 30 d. FNTT, kuomet ieškovė papasakojo 2007 m. kovo 2 d. paskolos sudarymo aplinkybes, patvirtino, kad gavo 30 000 Lt; 4) ieškovei nereiškus jokių prieštaravimų dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 8 d. teismo įsakymo, priimto civilinėje byloje Nr. L2-14456-615/2011, pagal kurį ieškovės ginčijamos sutarties pagrindu nutarta išieškoti iš ieškovės (skolininkės) atsakovo (kreditoriaus) naudai 30 000,00 Lt skolą, 13 725,00 Lt delspinigius, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo įsakymo įvykdymo, 328,00 Lt žyminį mokestį, t. y. įvertinant tai, kad įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu iš atsakovės yra priteista skola pagal ginčijamą 2007 m. kovo 2 d. paskolos sutartį; 5) 2012 m. rudenį, atliekant hipotekos pakeitimus, ieškovė jokių pastabų neteikė, – leidžia teisėjų kolegijai pritarti skundžiamame teismo sprendime padarytai išvadai, kad ieškovė neįrodė, jog pagal 2007 m. kovo 2 d. sutartį tarp šalių paskoliniai santykiai neegzistavo ar, kad ši sutartis buvo sudaryta dėl apgaulės.

33. Akcentuotina, kad ieškovė pasirašė 2007 m. kovo 2 d. paskolos sutartį, sutartyje asmeniškai aiškiai ir nedviprasmiškai padarant įrašą apie paskolos objekto gavimą ir nenurodant, kad ši paskolos sutartis sudaroma, siekiant įforminti anksčiau susiklosčiusius paskolos santykius (pagal 2003 m. gruodžio 17 d. paskolos sutartį). Teisėjų kolegijai labai abejotini ir įrodymais nepagrįsti ieškovės apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai dėl ginčo sutarties sudarymo aplinkybių, nes ieškovė kaip apdairus ir rūpestingas asmuo bei turintis patirties finansiniuose reikaluose, turėjo suvokti kokius įsipareigojimus prisiima. Teisėjų kolegijos vertinimu, šalių elgesys, siekiant paskolos santykius įforminti paskolos sutartimi, atitinka protingo ir rūpestingo asmens elgesio standartus, todėl ieškovės aiškinimas mažai tikėtinas. Aplinkybė, kad tiek 2003 m. gruodžio 17 d. paskolos sutartis, tiek 2007 m. kovo 2 d. skolos raštelis buvo pas kreditorių, o ne pas skolininkę (ieškovę), papildomai pagrindžia, kad pinigus ieškovė iš atsakovo pagal abi paskolos sutartis gavo (CPK 178, 185 straipsniai). Ieškovė, nei iki atsakovas kreipėsi į teismą dėl skolos pagal 2007 m. kovo 2 d. paskolos sutartį priteisimo, nei vėliau neginčijo šios paskolos sutarties, neteikė prieštaravimų dėl kreditoriaus pateikto pareiškimo išduoti teismo įsakymą, neginčijo Kauno miesto 20-ojo notaro biuro 2012 m. lapkričio 28 d. vykdomojo įrašo dėl 7 197,05 Eur (24 850,00 Lt) skolos išieškojimo iš skolininkės M. M. M. išieškotojo D. K. naudai, pagal kurį nuo 2017 m. lapkričio 7 d. antstolės S. V. kontoroje vykdomas išieškojimas, ir tik 2020 m. birželio 15 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti 2007 m. kovo 2 d. paskolos sutartį nesudaryta ar negaliojančia bei pripažinti prievolę pagal 2003 m. gruodžio 17 d. paskolos sutartį pasibaigusia. Šios aplinkybės tik sustiprina apeliacinės instancijos teismo įsitikinimą dėl paskolinių santykių pagal 2007 m. kovo 2 d. sutartį egzistavimo.

34. Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės ginčijamos paskolos sutarties sudarymo aplinkybės, jos sąlygos bei tolimesni šalių veiksmai po sutarties pasirašymo, vertinant visų byloje surinktų įrodymų kontekste, teikia pagrindą daryti išvadą, kad pagal 2007 m. kovo 2 d. pasirašytą sutartį tarp šalių egzistavo paskolos teisiniai santykiai bei ieškovė byloje neįrodė, kad ši paskolos sutartis buvo sudaryta atsakovui panaudojant apgaulę. Atsakovė, remdamasi pinigų negavimo aplinkybe, jai tenkančios įrodinėjimo pareigos neįvykdė, neįrodė, kad sutarties sąlyga apie pinigų gavimą sutarties pasirašymo dieną į sutartį įrašyta dėl apgaulės, nes pinigai, pasak ieškovės, iš tikrųjų nebuvo perduoti ir ginčo sutartimi buvo susitarta dėl anksčiau (pagal 2003 m. gruodžio 17 d. paskolos sutartį) susiklosčiusių paskolos santykių bei pagal ją prisiimtų prievolių vykdymo (CK 6.870, 6.873 straipsniai, CPK 176, 177, 185 straipsniai). Apeliantės nurodomos aplinkybės dėl atsakovo nesąžiningumo, tai grindžiant aplinkybe, kad jo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamų veiklų, numatytų BK 189 straipsnio 1 dalyje (dėl neteisėto praturtėjimo) ir BK 202 straipsnio 1 dalyje (dėl neteisėto vertimosi ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla), kurie vėliau buvo nutraukti, nėra pakankamas pagrindas spręsti, kad pagal 2007 m. kovo 2 d. paskolos sutartį ieškovei pinigai (30 000,00 Lt) nebuvo perduoti bei, kad atsakovas yra nesąžiningas.

35. Apeliantė taip pat nurodo, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepagrįstai rėmėsi liudytojos M. K., kuri yra atsakovo sutuoktinė bei suinteresuotas civilinės bylos baigtimi asmuo. Teisėjų kolegija sutinka, kad šios liudytojos paaiškinimai, kuriais atsakovas atsikirtinėjo į ieškovės argumentus dėl paskolinių santykių (ne)egzistavimo, yra abejotinos reikšmės. Kita vertus, trečiųjų asmenų A. S. ir A. S. atsiliepime išdėstyta pozicija, sutinkant su ieškinyje nurodytomis aplinkybėmis, kurie yra ieškovės giminaičiai (dukra ir žentas) taip pat gali būti suinteresuoti bylos baigtimi, todėl tai galėjo lemti ieškovei palankios pozicijos nurodymą. Tačiau, dėl šių apeliantės argumentų svarbu pažymėti, kad nei šio liudytojo paaiškinimai, nei trečiųjų asmenų byloje išreikšta pozicija nėra lemiantys teismo išvadą kitų įrodymų kontekste, kadangi, įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis, ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007; 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2008). Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų viseto padaręs išvadas, pagrįstai sprendė, jog ieškovė (paskolos gavėja), ginčydama paskolos sutartį, neįrodė, kad pagal 2007 m. kovo 2 d. paskolos sutartį pinigų negavo ar buvo apgauta.

Dėl prievolės pagal 2003 m. gruodžio 17 d. paskolos sutartį pasibaigimo

36. Ieškovė patikslintu ieškiniu byloje iš esmės įrodinėjo, jog įvykdė 2003 m. gruodžio 17 d. paskolos sutartį, nes pagal 2007 m. kovo 2 d. pasirašytą sutartį paskolos santykiai tarp šalių neegzistavo. Tačiau netenkinus ieškovės reikalavimo dėl 2007 m. kovo 2 d. paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta, nes nebuvo perduoti pinigai, ar pripažinimo negaliojančia, nes sudaryta dėl apgaulės, nėra pagrindo spręsti, kad ieškovė įvykdė 2003 m. gruodžio 17 d. paskolos sutartį bei pripažinti ją pasibaigusia CK 6.123 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu.

37. CK 6.123 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad prievolė pasibaigia, kai tinkamai įvykdoma. Byloje nustayta, kad pati ieškovė patvirtino (ieškovės 2016 m. birželio 8 d. elektroniniu paštu Valstybinei mokesčių inspekcijai siųstas atsakymas, 2016 m. lapkričio 30 d. ieškovės (apklaustos kaip liudytojos) parodymai, duoti FNTT), kad yra įvykdžiusi savo prievolę būtent pagal 2007 m. kovo 2 d. paskolos sutartį. Ieškovė bylos nagrinėjimo metu neigė pagrįstai pirmosios instancijos teismo nustatytą faktą apie sudarytas dvi paskolos sutartis, argumentų bei įrodymų, kad yra įvykdžiusi ne tik 2007 m. kovo 2 d. pasirašytą sutartį, bet ir 2003 m. gruodžio 17 d. paskolos sutartį, kurios įvykdymas buvo užtikrintas hipoteka, neteikė, todėl apeliantės argumentai dėl CK 6.55 straipsnyje nustatytos įmokų paskirtymo, kai yra kelios skolos, tvarkos, įvertinus ieškinio faktinį pagrindą, esminės teisinės reikšmės nagrinėjamai bylai neturi.

38. Apeliantė nurodo, kad konstatavus, jog egzistavo dvi paskolos, teismas privalėjo padaryti išvadą, jog ieškovė visų pirma mokėjo įmokas seniausiai skolai, kuri užtikrinta hipoteka, grąžinti. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Vadovaujantis CK 6.55 straipsnio 1 dalimi, skolininkas, privalantis grąžinti tam pačiam kreditoriui kelias tos pačios rūšies skolas, mokėdamas gali pareikšti, kurią skolą jis grąžina. Taigi įstatymas įmokų paskirstymą esant kelioms skoloms pirmiausia sieja su skolininko valia. CK 6.55 straipsnio 2 dalyje numatytos taisyklės taikomos nesant atitinkamo skolininko pareiškimo ir kitokio šalių susitarimo dėl gautų įmokų paskirstymo, t. y. esant nesutarimui tarp skolininko ir kreditoriaus. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad ieškovė kreditoriui (atsakovui) būtų nurodžiusi, kad grąžina skolą pagal 2003 m. gruodžio 17 d. paskolos sutartį. Priešingai, byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovė vykdė bei 2016 metais įvykdė tik savo prievolę pagal 2007 m. kovo 2 d. paskolos sutartį. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad byloje surinktų įrodymų visetas leidžia teigti buvus šalių susitarimą pirmiausia dėl skolos pagal 2007 m. kovo 2 d. paskolos sutartį grąžinimo. Nustačius buvus skolininko pareiškimą dėl skolos grąžinimo ar atitinkamą kreditoriaus ir skolininko susitarimą šiuo klausimu, CK 6.55 straipsnio 2 dalyje numatytos taisyklės netaikytinos. Taigi, teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad toks susitarimas/skolininko pareiškimas prieštarauja materialiosioms teisės normoms.

39. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų, kaip neįtakojančių skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, teisėjų kolegija nepasisako. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010, 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-378/2020 ir kt.).

Dėl bylos procesinės baigties

40. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, šalių procesiniuose dokumentuose pateiktus argumentus ir nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą proceso teisės normų nepažeidė, tinkamai nustatė nagrinėjamam klausimui svarbias faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias paskolos teisinius santykius ir jų įrodinėjimą, todėl, atmesdamas ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ieškovės apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

41. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

42. Atsakovas apeliacinės instancijos teisme patyrė 726 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Šios išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose rekomendacijose „Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas)“ nustatytų maksimalių dydžių ir yra pagrįstos. Atmetus apeliacinį skundą, atsakovo apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš apeliantės (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės M. M. M. atsakovui D. K. 726 Eur (septynis šimtus dvidešimt šešis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Marius BartninkasEdvardas PaliokasAnita Sereikienė