Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Dobrovolskio, Almanto Padvelskio, Mildos Skersienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo I. F. (I. F.) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. kovo 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo I. F. (I. F.) ieškinį atsakovui E. P. dėl pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, V. F., J. B., Klaipėdos miesto 11-ojo notarų biuro notarė V. K..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

5. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Todėl apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Kadangi ieškovė apeliaciniame skunde teigia, jog šiuo atveju egzistuoja absoliutus negaliojimo pagrindas, argumentai, susiję su absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo egzistavimu, bus nurodyti tolesnėse nutarties dalyse.

6. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis, todėl byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

8. Pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą) (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.305 straipsnio 1 dalis). Kiekvienas fizinis asmuo gali testamentu palikti visą savo turtą arba jo dalį (neišskiriant ir įprastinio namų apstatymo bei apyvokos reikmenų) vienam ar keliems asmenims, kurie yra arba nėra įpėdiniai pagal įstatymą, taip pat valstybei, savivaldybėms, juridiniams asmenims (CK 5.19 straipsnio 1 dalis). Oficialieji testamentai – tai testamentai, kurie sudaryti raštu dviem egzemplioriais ir patvirtinti notaro arba Lietuvos Respublikos konsulinio pareigūno atitinkamoje valstybėje (CK 5.28 straipsnio 1 dalis). Testamente nurodoma testamento sudarymo vieta ir laikas. Surašytas testamentas perskaitomas vienam testatoriui arba dalyvaujant liudytojams. Testamentą pasirašo pats testatorius. Jo akivaizdoje testamentas tvirtinamas ir registruojamas notariniame registre. Vienas testamento egzempliorius duodamas testatoriui, o kitas lieka jį patvirtinusioje įstaigoje. Informacija apie testamento sudarymą ir jo turinį yra konfidenciali (CK 5.28 straipsnio 3 dalis).

9. Sandorio sudarymas yra valinis veiksmas, todėl galimi atvejai, kai sandorį sudarančio asmens veiksmai neatitinka jo vidinės valios. Tokiais atvejais sandorį sudaręs asmuo gali ginčyti šį sandorį, remdamasis ir bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais dėl valios ydingumo. CK 1.90 straipsnyje nustatyta galimybė pripažinti sandorį negaliojančiu iš esmės suklydus. Tokiais atvejais teismas nusprendžia dėl suklydimo, vertindamas, ar bylos aplinkybės iš tikrųjų patvirtina suklydimo faktą pagal įstatyme ir teismų praktikoje suformuluotus suklydimą apibūdinančius kriterijus. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (CK 1.90 straipsnio 2 dalis). Suklydimas turi esminę reikšmę, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 straipsnio 4 dalis).

10. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, tam, kad dėl suklydimo sudarytas sandoris galėtų būti pripažįstamas negaliojančiu, turi būti konstatuotas suklydimas dėl sandorio sudarymo metu egzistavusių esminių sandorio faktų (suklydimas dėl sandorio esmės, sandorio esminių sąlygų, kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių), ir toks suklydimas turi turėti esminę reikšmę, kadangi normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis. Dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi suklydusios sutarties šalies valios trūkumų, kurie nulemia sutarties sudarymą arba klaidingą suklydusios sutarties šalies valios išraišką dėl sutarties turinį sudarančių esminių sutarties sąlygų.

11. Toks CK 1.90 straipsnyje įtvirtinto suklydimo, kaip sandorio negaliojimo pagrindo, aiškinimas formuojamas ir kasacinio teismo praktikoje, kuria remiantis suklydimas – tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas; suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas asmuo sandorio nebūtų sudaręs. Dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, kad suklydimas buvo esminis, t. y. konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009; 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2014; 2015 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-77-378/2015; 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-515-1075/2018).

12. Konkrečiu atveju vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Konkretaus sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos; dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalį, jeigu tai yra fizinis asmuo, tai tokio asmens amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011; 2014 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014; 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2014; 2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23-248/2015; 2015 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188-687/2015; 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015; 2016 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13-969/2016; 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-515-1075/2018).

13. Kita vertus, suklydimo nėra pagrindo vertinti kaip turinčio esminę reikšmę, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 straipsnio 5 dalis). Taigi tais atvejais, kai suklydimas yra tik suklydusios sandorio šalies neapgalvotos rizikos ar neatsargumo rezultatas, pripažinti sutartį negaliojančia nėra teisinio pagrindo, nes tokiu atveju šalies suklydimo negalima pateisinti. Toks vertinimas siejamas su tuo, kad tokiu atveju suklystama dėl pačios šalies kaltės, todėl sandorio pripažinimas negaliojančiu prieštarautų kitos sandorio šalies interesams, kuri pasikliovė priešingos šalies ketinimais, pagrįstai tikėdamasi, jog tie ketinimai išreiškia tikrąją šalies valią. Analogiškai, jeigu sandoris, atsižvelgiant į jo prigimtį, yra rizikingas, tai sandorio šalis, prisiimdama galimą riziką, kartu praranda ir teisę vėliau tą sandorį ginčyti remdamasi suklydimu. Nurodytos vertinimo gairės lemia tai, kad teisių ir pareigų, atsirandančių sandorio pagrindu, klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu tas klaidingas įsivaizdavimas įvyko dėl pačios sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Šalies elgesys gali būti kvalifikuojamas kaip suklydimas tik tuo atveju, jeigu analogiškomis aplinkybėmis apdairus ir atidus žmogus būtų sudaręs sandorį tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir suklydusi šalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2005; 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2014; 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524-686/2016; 2017 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113-219/2017).

14. CK 1.91 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad dėl apgaulės sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Pagal nurodyto straipsnio 5 dalį apgaulė taip pat gali būti sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių.

15. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad valios išreiškimas yra vienas svarbiausių kiekvieno sandorio elementų. Apgaule galima pripažinti tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Dėl to būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių veiksnių. Nusprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2013; 2015 m. gegužės 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-329-916/2015). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad suklydimas (CK 1.90 straipsnis) ir apgaulė (CK 1.91 straipsnis) kaip sandorio negaliojimo teisiniai pagrindai nėra suderinami. Suklydimas yra ir vieno, ir kito teisinio sandorio negaliojimo pagrindo elementas, tačiau apgaule laikomas tyčinis asmens elgesys, kuriuo siekiama suklaidinti sandorio šalį ir taip ją palenkti sudaryti sandorį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2011).

16. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog nagrinėjamu atveju ieškovas apgaulę grindžia tuo, kad visus klausimus, susijusius su 2019 m. spalio 11 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymu, tvarkė jo sutuoktinė trečiasis asmuo V. F., kuri po sandorio sudarymo pasiėmė visus dokumentus ir jų ieškovui neperdavė. Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, šalių ir liudytojų paaiškinimus, duotus teismo posėdžio metu, konstatavo, kad ieškovas nepateikė duomenų, pagrindžiančių nurodytas aplinkybes. Kolegija sutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada. Kaip nustatyta iš bylos medžiagos, 2019 m. spalio 11 d. tarp ieškovo I. F., veikiančio savo vardu ir pagal 2012 m. vasario 29 d. įgaliojimą atstovaujančio buvusiai sutuoktinei J. B., ir atsakovo E. P. sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, kuria ieškovas I. F. pardavė atsakovui E. P. butą, esantį (duomenys neskelbtini). Iš byloje pateikto notarės elektroninės sistemos išrašo matyti, kad sandorio rengimas užtruko nuo 2019 m. spalio 4 d. iki 2019 m. spalio 11 d. Iki ginčijamo sandorio sudarymo turėjo būti surinkti visi dokumentai ir atlikti kiti veiksmai, reikalingi sandorio sudarymui. Siekiant sudaryti 2019 m. spalio 11 d. pirkimo–pardavimo sutartį, notarei turėjo būti pateikti buto, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimą patvirtinantys dokumentai, t. y. 2003 m. balandžio 15 d. pirkimo–pardavimo sutartis ir 2003 m. birželio 26 d. perdavimo–priėmimo aktas. Šiuos dokumentus išdavė 2019 m. rugsėjo 16 d. VĮ Registrų centro archyvo Klaipėdos grupė. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, jog 2019 m. spalio 11 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo butas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausė būtent ieškovui, o ieškovas nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad jis buvo išdavęs trečiajam asmeniui V. F. įgaliojimą veikti jo vardu, ar duomenų, patvirtinančių, kad šie dokumentai buvo išduoti ne jam, o trečiajam asmeniui V. F..

17. Ieškovas apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, nevertino trečiojo asmens vaidmens sudarant ginčytiną sandorį, nors V. F., kaip sutuoktinė, davė sutikimą parduoti butą savo sūnui. Kaip nurodo ieškovas, atsiliepime į ieškinį trečiasis asmuo nemini, kodėl sutuoktinis pardavė butą, nepatvirtino, kad pagal sandorį buvo atsiskaityta, nenurodė, kaip ir kokia tvarka vyko atsiskaitymas, nepaminėjo testamentų. Šios ieškovo nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti, jog ginčijamas sandoris buvo sudarytas dėl apgaulės. Kolegija pažymi, jog ginčijamą sandorį ieškovas pasirašė asmeniškai. Notarės patvirtintoje buto pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta, jog šalims išaiškinta sandorio prasmė ir pasekmės. Duomenų, kad trečiasis asmuo būtų ėmęsis veiksmų apgauti ieškovą, klaidinęs ieškovą dėl sandorio esmės ar pasekmių, byloje nėra, todėl ieškovo argumentai, kad teismas neįvertino trečiojo asmens vaidmens sudarant ginčytiną sandorį, atmestini kaip nepagrįsti. Tai, kad, kaip teigia ieškovas, V. F. davė sutikimą parduoti butą sūnui, taip pat, jog atsiliepime nenurodė, kodėl sutuoktinis pardavė turtą, nepatvirtino, kad pagal sandorį buvo atsiskaityta, nepaminėjo testamentų, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti trečiojo asmens nesąžiningumą. Ginčijant sandorį kaip sudarytą dėl apgaulės, būtent ieškovui tenka pareiga įrodyti šį sandorio negaliojimo pagrindą.

18. Ieškovas ieškinyje nurodytas aplinkybes grindė liudytojų L. P. (L. P.) ir N. Š. parodymais. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu šių liudytojų parodymų vertinimu. L. L. P. ir N. Š., duodamos parodymus, patvirtino, kad jos 2019 m. spalio 11 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu nedalyvavo, apie šios sutarties sudarymą nežinojo, o jų paliudytas aplinkybes joms papasakojo ieškovas.

19. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Pagal CPK 185 straipsnį teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Teismai turi įsitikinti, kad pakanka duomenų daryti išvadą, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Svarbu, kad faktiniai duomenys (informacija) būtų patikimi. Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Nešališka išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo turi būti daroma vadovaujantis logikos taisyklėmis, pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-469/2015).

20. Vertinant vienos iš šalių paaiškinimus reikia kreipti dėmesį į priešingos šalies ir kitų byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimus, byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis). Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad, vertinant šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimus kaip įrodymus pagal CPK 185 straipsnį, turi būti remiamasi įrodymų patikimumo principu. Įrodymai, kurie yra fizinių asmenų – civilinės bylos šalių – paaiškinimuose, gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, duoti gera valia, be pašalinės įtakos, faktinius duomenis gaunant tiesiogiai (stebint, skaitant, klausant ar kitokiu būdu tiesiogiai surenkant informaciją), turint normalius gebėjimus rinkti, įsiminti, atgaminti ir perteikti informaciją, sugebant būti pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių. Jeigu šių reikalavimų asmens gebėjimai ar teikiama informacija neatitinka, tai įrodymai vertinami pagal konkrečias aplinkybes kaip mažiau patikimi, abejotini ar nepatikimi (CPK 185, 186 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-701/2016).

21. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog liudytojų žinios apie ginčijamą situaciją yra subjektyvios, sąlygotos to, kaip ieškovas pateikė liudytojoms sandorio sudarymo aplinkybes, pačios liudytojos tiesiogiai nedalyvavo sudarant sandorį, taigi jų parodymai nelaikytini patikimais ir pagrindžiančiais, kad ieškovas 2019 m. spalio 11 d. pirkimo–pardavimo sutartį sudarė dėl prieš jį pavartotos apgaulės.

24. Vertindamas nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad labiau tikėtina, jog, nors 2019 m. spalio 11 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu notarė neišvertė visų sutarties nuostatų į rusų kalbą, tačiau paaiškino ieškovui paties sandorio esmę, t. y. kad tarp šalių yra sudaroma būtent pirkimo–pardavimo sutartis. Nagrinėjamu atveju pagrindo priešingai išvadai nėra. Kaip minėta, nuoroda apie tai, jog šalims išaiškinta sutarties prasmė ir pasekmės ir sutarties tekstą notarė žodžiu išvertė į rusų kalbą, yra pačioje pirkimo–pardavimo sutartyje. Kita vertus, ieškovas yra sudaręs ir kitų sandorių lietuvių kalba, pavyzdžiui, 2003 m. balandžio 15 d. buto pirkimo–pardavimo sutartis, kurios pagrindu ieškovas įgijo vėliau parduotą ginčo butą, buvo sudaryta lietuvių kalba, sutartyje taip pat yra nurodyta, jog sutarties tekstas iš lietuvių kalbos žodžiu išverstas į rusų kalbą. Taigi vien tas faktas, kad sutartis sudaryta lietuvių kalba ir ieškovui neįrodžius, jog jam nebuvo rusų kalba paaiškinta sutarties esmė, nelaikytinas galėjusiu lemti ieškovo suklydimą dėl sudaromo sandorio esmės.

25. Sutiktina su pirmosios instancijos teismu, jog, įvertinus bylos medžiagą, labiau tikėtina, kad ieškovas iš esmės supranta lietuvių kalbą ir sutarties sudarymas lietuvių kalba jį tenkino. Be to, jeigu ieškovas, sudarydamas 2019 m. spalio 11 d. pirkimo–pardavimo sutartį, nežinojo, kokį sandorį sudaro, jam nebuvo aiškios sandorio nuostatos, taikant atidaus ir rūpestingo žmogaus elgesio standartą, ieškovas turėjo prašyti išversti sutartį į rusų kalbą.

26. Ieškovas laikosi pozicijos, jog manė, kad sudaro testamentą. Apeliaciniame skunde nurodo, kad ginčijamo sandorio sudarymo dieną buvo sudaryti keli notaro patvirtinti dokumentai – be ginčo sutarties buvo sudaryti testamentai. Ieškovo nuomone, teismas nevertino šios aplinkybės ir jos įtakos tam, kad ieškovas suklydo, nevertino šių dokumentų kaip sandorių visumos ir kokią įtaką šie dokumentai turėjo ginčijamam sandoriui. Ieškovas teigia manęs, kad buto nuosavybė atsakovui pereis tik po ieškovo mirties; būtent testamentų sudarymas suklaidino ieškovą dėl pirkimo–pardavimo sandorio esmės. Iš bylos medžiagos matyti, jog ieškovas 2020 m. liepos 2 d. pareiškimu panaikino 2019 m. spalio 11 d. bendrąjį sutuoktinių testamentą, notarinio registro Nr. 5391, kuriuo visą jam priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų, buvo palikęs sutuoktinei V. F., o mirus pergyvenusiam sutuoktiniui, visą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų, buvo palikęs V. F. sūnui E. P.. Taigi sutarties sudarymo dieną taip pat buvo sudarytas bendrasis sutuoktinių testamentas. Kolegijos nuomone, tai, kad tą pačią dieną buvo sudarytas bendrasis sutuoktinių testamentas, vertinant sandorių visumą, nepagrindžia to fakto, jog ieškovas suklydo dėl pirkimo–pardavimo sandorio esmės. Priešingai, kaip matyti, tą pačią dieną buvo sudaryti du sandoriai. Jeigu, kaip teigia ieškovas, jis manė, kad sudaro ne pirkimo–pardavimo sutartį, o testamentą, lieka visiškai neaišku, kodėl, be testamento, pagal kurio nuostatas visas kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas po sutuoktinių mirties būtų atitekęs atsakovui, buvo sudarytas ir dar vienas sandoris – pirkimo–pardavimo sutartis, kurią ieškovas neva suvokė kaip testamentą. Be to, pagrįstų abejonių dėl tariamų ieškovo valios trūkumų kelia ir tai, jog nepraėjus nė metams po sandorių sudarymo ieškovas kreipėsi į notarą dėl bendrojo sutuoktinių testamento panaikinimo; tai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, jog vis dėlto ieškovas suvokė sudaromų sandorių esmę.

27. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad ieškovas taip pat teigė, kad jis neturi žinių apie notarinių sandorių sudarymą. Apeliaciniame skunde ieškovas nesutinka su šiuo teismo teiginiu, nes ieškinyje buvo nurodyta, kad ieškovas neteisingai suvokė sutarties esmę dėl prastų lietuvių kalbos žinių, sveikatos būklės, menko išsilavinimo. Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų, susijusių su ieškovo patirtimi sudarant notarinius sandorius, vertinimas aktualus šalies elgesio vertinimo per apdairaus ir atidaus elgesio standartą aspektu. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Konkretaus sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias praras. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies, jeigu tai yra fizinis asmuo, amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo ir kitas svarbias aplinkybes.

28. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, 2003 m. balandžio 15 d. tarp ieškovo ir M. V. sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, 2003 m. birželio 26 d. tarp ieškovo ir M. V. sudarytas perdavimo–priėmimo aktas. Ieškovas, sudarydamas šiuos sandorius, veikė asmeniškai. Butą, esantį (duomenys neskelbtini), ieškovas įgijo santuokos su trečiuoju asmeniu J. B. metu. Jų santuoka nutraukta (duomenys neskelbtini), tačiau nutraukiant santuoką nebuvo išspręstas klausimas dėl jiems bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), padalijimo. Buvę sutuoktiniai tarpusavyje susitarė, jog butas, esantis (duomenys neskelbtini), atiteks ieškovui, o šis sumokės J. B. piniginę kompensaciją. Dėl šios priežasties J. B. išdavė ieškovui 2012 m. vasario 29 d. įgaliojimą, kuriuo jam suteikta teisė disponuoti butu J. B. vardu. Taigi akivaizdu, kad ieškovas jau yra dalyvavęs buto pirkimo–pardavimo sutarties sudaryme ir sprendęs kitus teisinius klausimus, susijusius su disponavimu turtu.

29. Ieškovas teigia, jog teismas, spręsdamas klausimą dėl to, ar ieškovas suklydo, nepasidomėjo, koks jo išsilavinimas, ar jis dirba su dokumentais, tik koncentravosi ties ieškovo lietuvių kalbos lygiu. Kolegija atmeta šį atsakovo argumentą kaip nepagrįstą. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas tai, ar ginčijamas sandoris galėjo būti sudarytas suklydus, pakankamai išsamiai ištyrė ir įvertino visus byloje pateiktus įrodymus, pasisakė dėl ieškovo argumentų, susijusių su lietuvių kalbos žinių lygiu, sveikatos būklės, įvertino ieškovo patirtį sudarant notarinius sandorius, taigi nustatė faktinių aplinkybių visumą ir jų pagrindu nusprendė dėl to, ar sandoris buvo sudarytas suklydus. Pavienių ieškovo nurodomų aspektų – tokių, kaip išsilavinimas ar darbo su dokumentais patirties, – neįvertinimas nesudaro pagrindo teigti, jog teismo ištirti ir įvertinti duomenys nepakankami padaryti teisiškai pagrįstoms išvadoms dėl suklydimo fakto egzistavimo / neegzistavimo. Kita vertus, pagal CPK įtvirtintus rungimosi ir dispozityvumo principo reikalavimus, taip pat vadovaujantis įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykle, ieškovas, teigdamas, jog menkas išsilavinimas galėjo lemti suklydimą, pats turėjo pateikti šią aplinkybę pagrindžiančius įrodymus.

30. Ieškovas apeliaciniame skunde teigia, jog teismas taip pat neįvertino to fakto, kad sutartyje nebuvo ieškovui svarbių sąlygų, t. y. kad ieškovas turės teisę gyventi ginčo bute po jo pardavimo, taip pat nenumatyta pareiga atsakovui prižiūrėti ieškovą. Kolegija atmeta šiuos ieškovo argumentus kaip teisiškai nereikšmingus. Sudarant sutartį, šalys privalo aptarti privalomas sąlygas, taip pat yra laisvos susitarti dėl kitų sutarties sąlygų. Šalių sutartyje buvo visi privalomi nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties elementai. Be to, iš bylos medžiagos nustatyta, kad 2016 m. rugpjūčio 4 d. tarp A. K., L. P., N. Š. ir V. F. sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, kuria A. K., L. P., N. Š. pardavė, o V. F. sau ir sutuoktiniui I. F. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini), už 3 476 Eur. Trečiasis asmuo ir atsakovas teigė, jog šiame bute ieškovas su sutuoktine ir gyveno iki tol, kol tarp sutuoktinių kilo konfliktas ir ieškovas buvo įpareigotas gyventi skyrium nuo sutuoktinės. Taigi ieškovo argumentas dėl to, jog sutartyje nenumatyta, kad ieškovas toliau galės gyventi ginčo bute po jo pardavimo, kritikuotinas.

31. Ieškovas nurodė, kad jo valios ydingumą, sudarant 2019 m. spalio 11 d. pirkimo–pardavimo sutartį, įrodo ir sandorio vertė: pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta, jog butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo parduotas už 3 000 Eur, tačiau buto rinkos vertė yra apie 12 000 Eur. Ieškovas teigia, jog, siekdamas parduoti ginčo butą, jis būtų nustatęs didesnę turto kainą.

32. VĮ Registrų centro duomenimis, buto, esančio (duomenys neskelbtini), vertė pagal 2019 m. spalio 7 d. masinį vertinimą sudarė 12 100 Eur. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, vertindamas nurodytas aplinkybes, CK 6.313 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog parduodamo daikto kaina nustatoma pinigais šalių susitarimu. Teisės aktai numato šalių teisę pačioms susitarti dėl parduodamo daikto kainos. Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra nurodęs, kad turto vertė gali būti nustatoma remiantis VĮ Registrų centro turto vertintojų pateiktais duomenimis ir kitais įrodymais; šalys taip pat gali susitarti dėl turto vertės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 10 d. nutartis civilėje byloje Nr. 3K-3-251/2006). Pritartina pirmosios instancijos teismo argumentui, kad masinis turto įvertinimas atliekamas neindividualizuojant vertinamo turto, neįvertinant realios turto būklės, todėl faktinė turto rinkos kaina gali skirtis nuo turto kainos, nustatytos atliekant masinį turto įvertinimą. Be to, šalys, sudarydamos sutartį, yra laisvos susitarti dėl kitokios turto kainos nei turto rinkos vertė.

33. Ieškovas teigia, kad, jei jis būtų norėjęs parduoti turtą, būtų numatęs didesnę kainą. Kolegija atmeta šį ieškovo argumentą, kaip prieštaringą ir nepagrindžiantį suklydimo dėl sutarties esmės fakto. Pagrįstų abejonių dėl ieškovo nurodomų aplinkybių, susijusių su sutarties kainos nustatymu, kelia tai, jog ieškovas teigia manęs, kad sudaro testamentą, tačiau sutartyje sutiko numatyti parduodamo turto kainą.

34. Ieškovas taip pat teigė, kad jokių pinigų iš atsakovo už butą nėra gavęs. Apeliaciniame skunde ieškovas nurodo teismo posėdžio metu paaiškinęs, jog, jeigu būtų gavęs pinigų, būtų supratęs, jog sudaro pirkimo–pardavimo sandorį, tačiau, kadangi pinigų negavo, galvojo, jog sudaro testamentą. Atsakovas su šiomis aplinkybėmis nesutinka ir nurodo, kad jis už butą, esantį (duomenys neskelbtini), yra atsiskaitęs. Kolegija, įvertinusi bylos rašytinių įrodymų turinį, konstatuoja, jog ieškovas neįrodė neatsiskaitymo pagal sutartį fakto. 2019 m. spalio 11 d. sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties 4.4 punkte šalys patvirtino, kad visa pardavimo kaina sumokėta prieš sutarties pasirašymą; pardavėjai patvirtino, kad 3 000 Eur iš pirkėjo gavo grynaisiais pinigais, o pareiškimas apie pinigų gavimą yra ir prievolės įvykdymo patvirtinimas pagal CK 6.65 straipsnį. Kadangi atsiskaitymo pagal sutartį faktas užfiksuotas notaro patvirtintoje sutartyje, ieškovui nepateikus jokių šį faktą paneigiančių įrodymų, ieškovo argumentas dėl neatsiskaitymo atmestinas kaip neįrodytas.

35. Ankstesnėse nutarties dalyse nurodytų argumentų pagrindu kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovas 2019 m. spalio 11 d. pirkimo–pardavimo sutartį sudarė dėl suklydimo ar prieš jį pavartotos apgaulės.

36. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimui išspręsti, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009).

Dėl bylos procesinės baigties

37. Apibendrinant išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, pagrindo jį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo

38. Pagal Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

39. Atsakovas prašo priteisti iš ieškovo 1 000 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų advokato teisinės pagalbos, surašant atsiliepimą į apeliacinį skundą, išlaidų. Prašymą grindžia detalizuota pažyma apie teisinės pagalbos išlaidas ir mokėjimo nurodymų kopijomis.

40. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylinėjimosi išlaidų pagrįstumą ir atsižvelgusi į Rekomendacijoje dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytus maksimalius dydžius, nusprendžia, kad atsakovo turėtos bylinėjimosi išlaidos neviršija nustatytų maksimalių dydžių, todėl, atmetus apeliacinį skundą, atsakovui iš ieškovo priteistinas jo patirtų 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 98 straipsnio 1 dalis, 3 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui E. P. ir ieškovo I. F. 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo.