Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, V. F., jos atstovui advokatui R. S.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo I. F. (I. F.) ieškinį atsakovui E. P. dėl pirkimo - pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, V. F., J. B., Klaipėdos miesto 11-ojo notaro biuro notarė V. K..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2019 m. spalio 11 d. buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo - pardavimo sutartį, notaro registro Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytą tarp ieškovo I. F. ir atsakovo E. P., taikyti restituciją ir grąžinti ieškovui butą, esantį Taikos pr. (duomenys neskelbtini), priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad jis 2003 m. balandžio 15 d. santuokos su trečiuoju asmeniu J. B. metu nuosavybės teise įgijo butą, esantį (duomenys neskelbtini). Panašiu metu ieškovo brolis S. F. nuosavybės teise gretima esantį butą, (duomenys neskelbtini). 2005 m. spalio 25 d. buvo nutraukta ieškovo ir trečiojo asmens J. B. santuoka ir šalių susitarimu ieškovas suteikė J. B. piniginę kompensaciją, o ieškovui nuosavybės teise atiteko butas, esantis (duomenys neskelbtini). 2009 m. vasario 11 d. ieškovas sudarė santuoką su trečiuoju asmeniu V. F.. 2012 m. vasario 29 d. buvusi ieškovo sutuoktinė J. B. išdavė jam įgaliojimą. Mirus ieškovo broliui, jis kartu su sutuoktine V. F. 2016 m. rugpjūčio 4 d. įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini). 2019 m. gegužės mėn. ieškovas patyrė miokardo infarktą, jam buvo atliktas širdies šuntavimas, dėl ko kelis mėnesius jis buvo nedarbingas. 2019 m. rugsėjo 24 d. ieškovui buvo nustatytas 48,60 proc. bazinio darbingumo lygis. Kadangi ieškovo žmona V. F. taip pat turėjo sveikatos problemų, šeimoje buvo pradėta kalbėti apie sutuoktinių mirtį, šių mirčių pasekmes turtiniams reikalams, ieškovas pradėjo rūpintis, kas jį prižiūrės, jei sutuoktinė mirtų pirmoji. 2019 m. spalio mėn. ieškovo sutuoktinė V. F. pradėjo kalbėti apie sutuoktinių testamentų surašymą bei užsiminė apie ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), nurodydama, kad jos sūnus atsakovas E. P. gali prižiūrėti ieškovą po jos mirties, tačiau reikia atsakovui reikia perrašyti butą, esantį (duomenys neskelbtini), kadangi ieškovas turi tris vaikus iš ankstesnių santuokų. Ieškovas pasitikėjo sutuoktine, todėl tokiam sandoriui neprieštaravo, kadangi jį vertino kaip testamentą. Kadangi ieškovas prastai moka lietuvių kalbą, todėl visus reikalus, susijusius su testamento sudarymu, patikėjo sutuoktinei V. F.. 2019 m. spalio 11 d. sutuoktinė ieškovui pasakė, kad reikia eiti pas notarą, pasirašyti dokumentus. Ieškovas pažymi, kad iki tol jis su atsakovu apie buto pardavimą bei jo kainą nekalbėjo, jokių pinigų iš atsakovo nebuvo gavęs. Pažymi, kad jis niekada nebūtų sutikęs parduoti savo buto, nes ten gyvena, ir manė, jog butas atsakovui nuosavybės teise atiteks po ieškovo mirties. Ieškovas nepamena, kokius dokumentus pasirašė pas notarą, tačiau sutuoktinė teigė, jog viskas atlikta gerai, o po sandorio sudarymo paėmė visus dokumentus ir jų ieškovui neperdavė. Aplinkybė, jog atsakovas ir sutuoktinė V. F. jį apgavo, ko pasėkoje ieškovas neteko nuosavybės teisės į butą, esantį (duomenys neskelbtini), jam tapo žinoma 2020 m. kovo mėn. pabaigoje, kai apie tai jam pareiškė V. F. dukra E.. Kai ieškovas paprašė sutuoktinės perduoti jam buto sutartį, ji nurodė, kad dokumentai atiduoti invalidumo tarnybai. Minėtą sutartį ieškovas gavo tik 2020 m. birželio mėn., po jo sesers skambučio sutuoktinei. Ieškovas suprato, kad jo sutuoktinė ir jos vaikai išviliojo iš jo turtą bei faktiškai išmetė jį iš jam priklausančio būsto panaudodami smurtą bei kaltindami jį girtuokliavimu bei smurtu. Po šio įvykio ieškovas du mėnesius buvo nedarbingas, o grįžus iš ligoninės jo niekas nebeįsileido į namus. Ieškovas nurodo, kad jis dėl savo prastų lietuvių kalbos žinių, sveikatos būklės bei menko išsilavinimo, neteisingai suvokė 2019 m. spalio 11 d. pirkimo - pardavimo sutarties esmę, todėl atvykęs į Klaipėdos miesto 11-ąjį notarų biurą pas notarę V. K. pasirašė ginčytiną sandorį. Ieškovas mano, jog sutuoktinė suprasdama, kad jam mirus jo turtą paveldės ieškovo vaikai, pasinaudojo susidariusia situacija ir jį suklaidino, norėdama pasisavinti jo asmeninį turtą. Ieškovo valios ydingumą įrodo ir sandorio vertė, kadangi pirkimo - pardavimo sutartyje nurodyta, kad butas buvo parduotas už 3 000 Eur, tačiau buto rinkos vertė yra apie 12 000 Eur, t.y. gerokai didesnė. Ieškovui iš tiesų siekiant parduoti ginčo butą, jis būtų nustatęs didesnę turto kainą.

Teismo posėdžio metu ieškovas ir jo atstovė ieškinį palaikė ir prašė jį tenkinti. Ieškovas paaiškino, kad 2003 m. balandžio 15 d. santuokos su trečiuoju asmeniu J. B. metu jis nuosavybės teise įgijo butą, esantį (duomenys neskelbtini). Po santuokos nutraukimo minėtas butas atiteko ieškovui. 2009 m. vasario 11 d. ieškovas sudarė santuoką su trečiuoju asmeniu V. F.. Santuokos metu jis su sutuoktine taip pat įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini). 2019 m. ieškovą ištiko infarktas ir sutuoktinė V. P. pradėjo klausti, kas rūpinsis juo ateityje, ragino sudaryti testamentą, kuriuo turtas būtų paliktas atsakovui. Nuvykus pas notarę su ja bendravo sutuoktinė V. F., kadangi jis lietuvių kalbą moka prastai. Ieškovas pažymi, kad jis pasirašydamas 2019 m. spalio 11 d. buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo - pardavimo sutartį, manė, kad tai yra testamentas. Po sandorio sudarymo jis taip pat nesuprato, kokį sandorį sudarė, kadangi niekas faktiškai nepasikeitė, o visus dokumentus pasiėmė jo sutuoktinė. Pažymėjo, kad pinigų už buto pirkimą – pardavimą jis iš atsakovo negavo.

Teismo posėdžio metu trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, J. B. paaiškino, kad ji buvo sudariusi santuoką su ieškovu ir santuokos metu jie buvo įgiję butą, esantį (duomenys neskelbtini). Po santuokos nutraukimo ji neturėjo pretenzijų dėl buto, todėl išdavė ieškovui įgaliojimą, kad jis galėtų savo nuožiūra laisvai disponuoti minėtu turtu.

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Klaipėdos miesto 11-ojo notaro biuro notarė V. K. į teismo posėdį neatvyko, į teismo posėdį neatvyko, gautas prašymas bylą nagrinėti trečiajam asmeniui nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys atmestinas

Ieškovas prašo pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2019 m. spalio 11 d. buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo - pardavimo sutartį, kaip sudarytą dėl suklydimo ir apgaulės. Nurodo, kad jo sutuoktinė - trečiasis asmuo V. F. ir atsakovas apgavo jį nurodydami, kad tarp šalių sudaromas testamentas, kuriuo jis butą esantį (duomenys neskelbtini), po savo mirties palieka atsakovui, o ne šio turto pirkimo - pardavimo sutartis. Kadangi ieškovas prastai supranta lietuvių kalbą, jis suklydo pas notarę pasirašydamas 2019 m. spalio 11 d. pirkimo - pardavimo sutartį, kadangi manė, jog tai testamentas.

Pirkimo-pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą) (CK 6.305 straipsnio 1 dalis). Kiekvienas fizinis asmuo gali testamentu palikti visą savo turtą arba jo dalį (neišskiriant ir įprastinio namų apstatymo bei apyvokos reikmenų) vienam ar keliems asmenims, kurie yra arba nėra įpėdiniai pagal įstatymą, taip pat valstybei, savivaldybėms, juridiniams asmenims (CK 5.19 straipsnio 1 dalis). Oficialieji testamentai – tai testamentai, kurie sudaryti raštu dviem egzemplioriais ir patvirtinti notaro arba Lietuvos Respublikos konsulinio pareigūno atitinkamoje valstybėje (CK 5.28 straipsnio 1 dalis). Testamente nurodoma testamento sudarymo vieta ir laikas. Surašytas testamentas perskaitomas vienam testatoriui arba dalyvaujant liudytojams. Testamentą pasirašo pats testatorius. Jo akivaizdoje testamentas tvirtinamas ir registruojamas notariniame registre. Vienas testamento egzempliorius duodamas testatoriui, o kitas lieka jį patvirtinusioje įstaigoje. Informacija apie testamento sudarymą ir jo turinį yra konfidenciali (CK 5.28 straipsnio 3 dalis).

Sandorio sudarymas yra valinis veiksmas, todėl galimi atvejai, kai sandorį sudarančio asmens veiksmai neatitinka jo vidinės valios. Tokiais atvejais sandorį sudaręs asmuo gali ginčyti šį sandorį, remdamasis ir bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais dėl valios ydingumo. CK 1.90 straipsnyje nustatyta galimybė pripažinti sandorį negaliojančiu iš esmės suklydus. Tokiais atvejais teismas sprendžia dėl suklydimo, vertindamas, ar bylos aplinkybės iš tikrųjų patvirtina suklydimo faktą pagal įstatyme ir teismų praktikoje suformuluotus suklydimą apibūdinančius kriterijus.

Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (šio straipsnio 2 dalis). Suklydimas turi esminę reikšmę, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (šio straipsnio 4 dalis).

Remiantis CK 1.90 straipsnyje įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, pažymėtina, jog tam, kad dėl suklydimo sudarytas sandoris galėtų būti pripažįstamas negaliojančiu, visų pirma turi būti konstatuotas suklydimas dėl sandorio sudarymo metu egzistavusių esminių sandorio faktų (suklydimas dėl sandorio esmės, sandorio esminių sąlygų, kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių) ir, antra, toks suklydimas turi turėti esminę reikšmę, kadangi normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis. Dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi suklydusios sutarties šalies valios trūkumų, kurie nulemia sutarties sudarymą arba klaidingą suklydusios sutarties šalies valios išraišką dėl sutarties turinį sudarančių esminių sutarties sąlygų.

Toks CK 1.90 straipsnyje įtvirtinto suklydimo, kaip sandorio negaliojimo pagrindo, aiškinimas formuojamas ir kasacinio teismo praktikoje, kuria remiantis suklydimas – tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas; suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas asmuo sandorio nebūtų sudaręs. Dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, kad suklydimas buvo esminis, t. y. konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009; 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2014; 2015 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-77-378/2015; 2018 m. gruodžio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-515-1075/2018 52 punktą).

Konkrečiu atveju vertinant, ar buvo suklydimas, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Konkretaus sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos; dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalį, jeigu tai yra fizinis asmuo, tai tokio asmens amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011; 2014 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014; 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2014; 2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23-248/2015; 2015 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188-687/2015; 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015. Teismų praktika. 2015, 44, p. 73–103; 2016 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13-969/2016, 33 punktas; 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-515-1075/2018, 52 punktas).

Kita vertus, suklydimo nėra pagrindo vertinti kaip turinčio esminę reikšmę, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 straipsnio 5 dalis). Taigi tais atvejais, kai suklydimas yra tik suklydusios sandorio šalies neapgalvotos rizikos ar neatsargumo rezultatas, pripažinti sutartį negaliojančia nėra teisinio pagrindo, nes tokiu atveju šalies suklydimo negalima pateisinti. Toks vertinimas siejamas su tuo, kad tokiu atveju suklystama dėl pačios šalies kaltės, todėl sandorio pripažinimas negaliojančiu prieštarautų kitos sandorio šalies interesams, kuri pasikliovė priešingos šalies ketinimais, pagrįstai tikėdamasi, jog tie ketinimai išreiškia tikrąją šalies valią. Analogiškai, jeigu sandoris, atsižvelgiant į jo prigimtį, yra rizikingas, tai sandorio šalis, prisiimdama galimą riziką, kartu praranda ir teisę vėliau tą sandorį ginčyti remdamasi suklydimu. Nurodytos vertinimo gairės lemia tai, kad ir teisių ir pareigų, atsirandančių sandorio pagrindu, klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu tas klaidingas įsivaizdavimas įvyko dėl pačios sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Šalies elgesys gali būti kvalifikuojamas kaip suklydimas tik tuo atveju, jeigu analogiškomis aplinkybėmis apdairus ir atidus žmogus būtų sudaręs sandorį tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir suklydusi šalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2005; 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2014; 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524-686/2016; 2017 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113-219/2017 27 punktas).

CK 1.91 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad dėl apgaulės sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Pagal nurodyto straipsnio 5 dalį apgaulė taip pat gali būti sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių.

Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad valios išreiškimas yra vienas svarbiausių kiekvieno sandorio elementų. Apgaule galima pripažinti tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Dėl to būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių veiksnių. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2013; 2015 m. gegužės 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-329-916/2015). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad suklydimas (CK 1.90 straipsnis) ir apgaulė (CK 1.91 straipsnis) kaip sandorio negaliojimo teisiniai pagrindai nėra suderinami. Suklydimas yra ir vieno, ir kito teisinio sandorio negaliojimo pagrindo elementas, tačiau apgaule laikomas tyčinis asmens elgesys, kuriuo siekiama suklaidinti sandorio šalį ir taip ją palenkti sudaryti sandorį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2011).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai plėtojamoje praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. CPK 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus.

Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002) Pabrėžtina, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius rašytinius įrodymus (prima facie), kuriais patvirtintos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos nebus paneigtos įstatymų nustatyta tvarka (CPK 197 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48/2005).

Taigi, įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą reikalauja, kad prieštaravimai, tiriant bei vertinant byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu nustatant faktines bylos aplinkybes, būtų pašalinti, prieinant teismo vidiniu įsitikinimu pagrįstą išvadą dėl vienų ar kitų teisiškai reikšmingų aplinkybių, kuriomis grindžiamas priimamas galutinis teismo sprendimas. Tačiau pabrėžtina, kad vien tik ta aplinkybė, kad šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, nesudaro pagrindo išvadai, jog bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009).

Nagrinėjamu atveju ieškovas apgaulę grindžia tuo, kad visus klausimus, susijusius su 2019 m. spalio 11 d. pirkimo – pardavimo sutarties sudarymu, tvarkė jo sutuoktinė – trečiasis asmuo, V. F., kuri po sandorio sudarymo pasiėmė visus dokumentus ir jų ieškovui neperdavė. Įvertinęs byloje esančius duomenis, šalių ir liudytojų paaiškinimus teismo posėdžio metu, teismas vertina, kad ieškovas nepateikė duomenų, pagrindžiančių nurodytas aplinkybes. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2019 m. spalio 11 d. tarp ieškovo I. F., veikiančio savo vardu ir pagal 2012 m. vasario 29 d. įgaliojimą, atstovaujančio buvusiai sutuoktinei J. B., ir atsakovo E. P. sudaryta pirkimo - pardavimo sutartis, kuria ieškovas I. F. pardavė atsakovui E. P. butą, esantį (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, kad iš byloje pateikto notarės elektroninės sistemos išrašo matyti, kad sandorio rengimas užtruko nuo 2019 m. spalio 4 d. iki 2019 m. spalio 11 d. Taigi, iki ginčijamo sandorio sudarymo turėjo būti surinkti visi dokumentai bei atlikti kiti veiksmai, reikalingi sandorio sudarymui. Atsiliepimu į ieškinį notarė nurodė, jog be kreipimosi į notarą dėl sutarties sudarymo ieškovas kreipėsi ir į kitas įstaigas. Kadangi jis neturėjo išsaugojęs buto įsigijimo nuosavybės dokumentų, ieškovas turėjo kreiptis į VĮ „Registrų centras“ archyvo Klaipėdos grupę ir gauti 2003 m. balandžio 15 d. buto pirkimo - pardavimo sutarties ir 2003 m. birželio 26 d. priėmimo - perdavimo akto archyvines kopijas bei DNSB „Vaizdas“ 2019 m. rugsėjo 30 d. pažymą, kad nėra skolingas bendrijai už komunalinius patarnavimus. Ieškovas nurodo, kad minėtus dokumentus surinko ne jis, o jo sutuoktinė V. F., tačiau nepateikė šias aplinkybes patvirtinančių duomenų. Bylos duomenimis nustatyta, kad siekiant sudaryti 2019 m. spalio 11 d. pirkimo – pardavimo sutartį notarei turėjo būti pateikti buto, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimą patvirtinantys dokumentai, t. y. 2003 m. balandžio 15 d. pirkimo - pardavimo sutartis, kuria M. V. pardavė, o ieškovas įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini), bei 2003 m. birželio 26 d. perdavimo – priėmimo aktas, kuriuo M. V. perdavė, o ieškovas priėmė butą, esantį (duomenys neskelbtini). Minėti dokumentai buvo išduoti 2019 m. rugsėjo 16 d. VĮ „Registrų centras“ archyvo Klaipėdos grupės. Atkreiptinas dėmesys, jog Nekilnojamojo turto registro duomenimis, iki 2019 m. spalio 11 d. pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo butas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausė būtent ieškovui, t.y. ieškovo sutuoktinė V. F. nuosavybės teisės į šį turtą neturėjo. Ieškovas nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad jis buvo išdavęs trečiajam asmeniui V. F. įgaliojimą veikti jo vardu, t.y. teikti prašymus įmonėms, įstaigoms bei kitoms organizacijoms jo vardu bei gauti iš jų duomenis apie ieškovui priklausantį turtą, ar kitų duomenų, patvirtinančių, kad šie dokumentai buvo išduoti ne jam, o trečiajam asmeniui V. F..

Ieškovas ieškinyje nurodytas aplinkybes taip pat grindžia liudytojų L. P. ir N. Š. paaiškinimais teismo posėdžio metu. Teismas pažymi, jog minėtos liudytojos paaiškino, kad yra ieškovo seserys. Nurodė, kad ieškovas apie tai, jog sudaro buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sandorį nežinojo, kadangi jį apgavo sutuoktinė, o ieškovas manė, kad jis sudaro testamentą. Aplinkybė, kad ieškovas 2019 m. spalio 11 d. sudarė buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartį jam tapo žinoma 2020 m. balandžio mėn., kai jis buvo išvarytas iš jam priklausančio būsto panaudojant smurtą bei kaltinant jį girtuokliavimu bei smurtu. Vis dėlto, liudytojos L. P. ir N. Š. patvirtino, kad jos 2019 m. spalio 11 d. pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu nedalyvavo, apie šios sutarties sudarymą nežinojo, o minėtas aplinkybes joms papasakojo ieškovas. Taigi, liudytojos savo nurodytų aplinkybių tiesiogiai nematė bei negirdėjo, šie faktai joms tapo žinomi iš ieškovo. Tokiu būdu, jų nurodytos aplinkybės nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, kad ieškovas 2019 m. spalio 11 d. pirkimo – pardavimo sutartį sudarė dėl prieš jį panaudotos apgaulės.

Ieškovas taip pat nurodo, kad jis 2019 m. spalio 11 d. buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartį sudarė dėl suklydimo, kadangi prastai moka lietuvių kalbą, sutartis į rusų kalbą nebuvo išversta, ir jis manė, kad sudaro testamentą. Vertindamas nurodytas aplinkybes, teismas pažymi, kad trečiasis asmuo notarė V. K. atsiliepimu į ieškinį nurodė, kad tvirtinant sutartį ji sutartį žodžiu išvertė į rusų kalbą. Teismo posėdžio metu atsakovas ir trečiasis asmuo V. F. paaiškino, kad sutarties sudarymo metu notarė klausė ieškovo, ar jis viską supranta, ar jam reikia vertimo, tačiau jis nurodė, kad jam viskas aišku ir vertimo nereikia. Atsakovas ir trečiasis asmuo V. F. taip pat nurodė, kad ieškovas moka lietuvių kalbą, yra išlaikęs lietuvių kalbos egzaminą raštu ir žodžiu, įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybę. Ieškovas aplinkybės, kad išlaikė lietuvių kalbos egzaminą, reikalingą Lietuvos Respublikos pilietybei įgyti, bei, kad yra įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybę neginčijo. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, teismas vertina, kad labiau tikėtina, jog nors 2019 m. spalio 11 d. pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu notarė neišvertė visų sutarties nuostatų į rusų kalbą, tačiau paaiškino ieškovui paties sandorio esmę, t.y. kad tarp šalių yra sudaroma būtent pirkimo – pardavimo sutartis.

Ieškovas taip pat teigia, kad jis neturi žinių apie notarinių sandorių sudarymą. Teismo posėdžio metu liudytojomis apklaustos L. P. ir N. Š. paaiškino, kad 2016 m. rugpjūčio 4 d. tarp jų ir trečiojo asmens V. F. buvo sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis, kuria jos pardavė ieškovui ir V. F. butą, esantį (duomenys neskelbtini), tačiau ieškovas šioje sutartyje, kaip pirkėjas nurodytas nebuvo, o visus dokumentus tvarkė ne ieškovas, o jo sutuoktinė V. F.. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2016 m. rugpjūčio 4 d. tarp A. K., L. P., N. Š. ir V. F. sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis, kuria A. K., L. P., N. Š. pardavė, o V. F. sau ir sutuoktiniui I. F. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini). Teismas pažymi, jog nors sutiktina su liudytojų nurodytoms aplinkybėmis, kad ieškovas faktiškai 2016 m. rugpjūčio 4 d. buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutarties nepasirašė, tačiau vien ši aplinkybė, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad ieškovas nėra susidūręs su notarinių sandorių sudarymu. Kaip matyti iš byloje pateiktų duomenų, 2003 m. balandžio 15 d. tarp ieškovo ir M. V. sudaryta pirkimo - pardavimo sutartis, kuria M. V. pardavė, o ieškovas įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini). 2003 m. birželio 26 d. tarp ieškovo ir M. V. sudarytas perdavimo – priėmimo aktas, kuriuo M. V. perdavė, o ieškovas priėmė butą, esantį (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, kad ieškovas, sudarydamas šiuos sandorius veikė asmeniškai, t.y. nebuvo atstovaujamas kito asmens. Šalių ir liudytojų paaiškinimais teismo posėdžio metu nustatyta, kad butą, esantį (duomenys neskelbtini), ieškovas įgijo santuokos su trečiuoju asmeniu J. B. metu. Jų santuoka nutraukta 2005 m. spalio 25 d., tačiau nutraukiant santuoką nebuvo išspręstas klausimas dėl jiems bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančio turto - buto, esančio (duomenys neskelbtini), padalijimo. Buvę sutuoktiniai tarpusavyje susitarė, jog butas, esantis (duomenys neskelbtini), atiteks ieškovui, o pastarasis sumokės J. B. piniginę kompensaciją. Dėl šios priežasties J. B. išdavė ieškovui 2012 m. vasario 29 d. įgaliojimą, kuriuo jam suteikta teisė disponuoti minėtu turtu J. B. vardu, t.y. kad pastarasis galėtų sudaryti sandorius dėl šio turto savo nuožiūra J. B. faktiškai nedalyvaujant. Taigi, ieškovas jau yra dalyvavęs buto pirkimo – pardavimo sutarties sudaryme bei sprendęs kitus teisinius klausimus, susijusius su disponavimu turtu. Be to, 2003 m. balandžio 15 d. pirkimo - pardavimo sutartis ir 2003 m. birželio 26 d. perdavimo – priėmimo aktas sudaryti lietuvių kalba. Taigi, nors ieškovas teigia, kad nesupranta lietuvių kalbos, tačiau jau nuo 2003 m. balandžio 15 d. jis sudarė pirkimo – pardavimo sandorius lietuvių kalba.

Atkreiptinas dėmesys, jog 2019 m. spalio 11 d. pirkimo – pardavimo sutartyje nurodyta, kad sutarties tekstą notarė žodžiu išvertė į rusų kalbą. Analogiškos nuostatos buvo numatytos ir 2003 m. balandžio 15 d. pirkimo - pardavimo sutartyje. Ieškovas 2020 m. liepos 2 d. pareiškimu panaikino 2019 m. spalio 11 d. bendrąjį sutuoktinių testamentą, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo visą jam priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų, buvo palikęs sutuoktinei V. F., o mirus pergyvenusiam sutuoktiniui, visą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų, buvo palikę V. F. sūnui E. P.. Minėtas pareiškimas taip pat parengtas lietuvių kalba ir patvirtintas ieškovo parašu.

Esant šioms aplinkybėms, teismas vertina, jog labiau tikėtina, kad ieškovas iš esmės supranta lietuvių kalbą ir sutarties sudarymas lietuvių kalba jį tenkino. Be to, pažymėtina ir tai, kad sudarydamas sandorį ieškovas taip pat turi pareigą būti apdairus, atidus ir rūpestingas. Tokiu būdu, tuo atveju, jeigu jis sudarydamas 2019 m. spalio 11 d. pirkimo – pardavimo sutartį nežinojo, kokį sandorį sudaro, jam nebuvo aiškios pastarojo nuostatos, jis turėjo prašyti sutartį išversti į rusų kalbą bei atitinkamai atsisakyti jį sudaryti.

Ieškovas nurodo, kad prieš 2019 m. spalio 11 d. pirkimo – pardavimo sutarties sudarymą jis buvo patyręs miokardo infarktą, jam buvo atliktas širdies šuntavimas, dėl ko kelis mėnesius jis buvo nedarbingas ir 2019 m. rugsėjo 24 d. jam buvo nustatytas 48,60 proc. bazinio darbingumo lygis. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2019 m. birželio 6 d. ieškovui diagnozuota juosmeninė osteochondrozė, tarpslankstelinio disko išvarža dešinėje su radikulopatija, 2019 m. rugpjūčio 29 d. – dešinės alkūnės kanalo tunelinis sindromas, 2020 m. gegužės 5 d. - krūtinės skausmas, apalpimas, šonkaulių lūžimas kairėje pusėje. VSDFV duomenimis laikotarpiu nuo 2019 m. gegužės 30 d. iki 2019 m. rugpjūčio 30 d. ieškovui suteiktas laikinas nedarbingumas dėl ligos. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos II teritorinio skyriaus 2019 m. rugsėjo 24 d. sprendimu laikotarpiu nuo 2019 m. rugsėjo 24 d. iki 2020 m. rugsėjo 22 d. ieškovui nustatytas 55 proc. darbingumo lygis. Vis dėlto, byloje nenustatyta, kad dėl minėtų aplinkybių ieškovas būtų negalėjęs suvokti savo veiksmų esmės, bei suprasti sudaromų sandorių esmės, dalyko ar kitų esminių sąlygų.

Ieškovas nurodo, kad jo valios ydingumą sudarant 2019 m. spalio 11 d. pirkimo - pardavimo sutartį įrodo ir sandorio vertė, kadangi pirkimo - pardavimo sutartyje nurodyta, jog butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo parduotas už 3 000 Eur, tačiau buto rinkos vertė yra apie 12 000 Eur. Ieškovui iš tiesų siekiant parduoti ginčo butą, jis būtų nustatęs didesnę turto kainą.

Vertindamas nurodytas aplinkybes, teismas pažymi, kad CK 6.313 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog parduodamo daikto kaina nustatoma pinigais šalių susitarimu. Taigi, teisės aktai numato šalių teisę pačioms susitarti dėl parduodamo daikto kainos. Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra nurodęs, kad turto vertė gali būti nustatoma remiantis VĮ „Registrų centras“, turto vertintojų pateiktais duomenimis ir kitais įrodymais; šalys taip pat gali sutarti dėl turto vertės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 10 d. nutartis civilėje byloje Nr. 3K-3-251/2006). VĮ „Registrų centras“ duomenimis buto, esančio Taikos pr. 34-78, Klaipėda, vertė pagal 2019 m. spalio 7 d. masinį vertinimą 12 100 Eur. Vis dėlto, atkreiptinas dėmesys į tai, kad masinis turto įvertinimas atliekamas neindividualizuojant vertinamo turto, neįvertinant realaus turto stovio ir būklės, todėl faktinė turto rinkos kaina gali skirtis nuo turto kainos, nustatytos atliekant masinį turto įvertinimą.

Teismo posėdžio metu atsakovas paaiškino, kad apie buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimą – pardavimą šalys pradėjo kalbėti prieš maždaug septynerius metus. Atsakovas su ieškovu buvo susitaręs, kad buto kaina sudarys 3 000 Eur. Taigi, atsakovo teigimu, šalys dėl turto kainos susitarė 2014 m. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2016 m. rugpjūčio 4 d. tarp A. K., L. P., N. Š. ir V. F. sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis, kuria A. K., L. P., N. Š. pardavė, o V. F. sau ir sutuoktiniui I. F. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini), už 3 476 Eur. Minėtas butas yra greta buto, esančio (duomenys neskelbtini), jie yra panašaus dydžio, t.y. butas, esantis (duomenys neskelbtini), yra 11,79 m² ploto, o butas, esantis (duomenys neskelbtini), - 17,29 m² ploto. Pažymėtina, kad VĮ „Registrų centras“ duomenimis buto, esančio (duomenys neskelbtini), vertė pagal 2016 m. rugpjūčio 2 d. masinį vertinimą sudarė 5 840 Eur. Esant išdėstytoms aplinkybėms, teismas vertina, jog labiau tikėtina, kad šalims dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), susitarus apie 2014 m., jo kaina, atsižvelgiant į faktinę turto būklę, galėjo sudaryti apie 3 000 Eur, kadangi ieškovas ir trečiasis asmuo V. F. 2016 m. rugpjūčio 4 d., t.y. praėjus keleriems metams, sudarydami sandorį dėl greta esančio panašaus dydžio buto, adresu (duomenys neskelbtini), įsigijimo buvo susitarę, kad jo kaina sudarys 3 476 Eur, t.y. numatė panašią nekilnojamojo turto kainą. Be to, nagrinėjamu atveju taip nėra aišku, kodėl, esant ieškovo nurodytoms aplinkybėms, jog atsakovas ir trečiasis asmuo V. F. jį apgavo dėl 2019 m. spalio 11 d. pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo, teigdami, kad tai yra testamentas, pastarieji šioje sutartyje nurodė būtent 3 000 Eur kainą, o ne didesnę. Juolab, jei, kaip teigia ieškovas, atsakovas jokių piniginių lėšų už butą jam nėra sumokėjęs.

Ieškovas taip pat nurodo, kad jokių pinigų iš atsakovo už butą nėra gavęs. Atsakovas su šiomis aplinkybėmis nesutinka ir nurodo, kad jis už butą, esantį (duomenys neskelbtini), sumokėjo ieškovui iš viso 3 000 Eur iki 2019 m. spalio 11 d. pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo, mokėjimus atlikdamas dalimis grynaisiais o paskutinį mokėjimą už butą atliko bankiniu pavedimu. Teismas pažymi, kad 2019 m. spalio 11 d. pirkimo - pardavimo sutarties 4 punkte šalys patvirtino, kad visa pardavimo kaina sumokėta prieš sutarties sudarymą. Ieškovas patvirtino, kad 3 000 Eur gavo iš atsakovo grynaisiais pinigais. Atsakovas taip pat pateikė teismui 2016 m. liepos 9 d. mokėjimo pavedimą, kuriuo pervedė ieškovui 550 Eur, mokėjimo paskirtis „už butą“. Nors ieškovas nurodo, kad šios piniginės lėšos buvo skirtos butui, esančiam (duomenys neskelbtini), įsigyti pagal 2016 m. rugpjūčio 4 d. pirkimo - pardavimo sutartį, tačiau nepateikė šias aplinkybes patvirtinančių duomenų. Visų pirma, atsakovas nebuvo 2016 m. rugpjūčio 4 d. buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutarties šalis, todėl neturėjo prievolės mokėti už šį turtą. Antra, kaip matyti iš atsakovo pateiktų banko sąskaitos išrašų už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2020 m. kovo 31 d., atsakovas pinigines lėšas, skirtas mamos V. F. asmeniniams bei šeimos poreikiams tenkinti, pervesdavo būtent į jos vardu registruotą banko sąskaitą. Tokiu būdu jeigu 2016 m. rugpjūčio 4 d. pavedimas, buvo skirtas už buto, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimą, nėra aišku, kodėl jis buvo atliktas ieškovui, o ne trečiajam asmeniui V. F., kaip buvo įprasta. Be to, teismo posėdžio metu liudytojomis apklaustos L. P. ir N. Š. paaiškino, kad nors 2016 m. rugpjūčio 4 d. buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartį pasirašė trečiasis asmuo V. F., tačiau butas buvo įgytas ieškovo piniginėmis lėšomis. Taigi, nėra aišku, kodėl atsakovas prisidėjo prie buto, esančio (duomenys neskelbtini), jeigu ieškovas turėjo lėšų šio turto įsigijimui, ir butas buvo įgytas tik ieškovo, o ne atsakovo mamos lėšomis.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, teismas konstatuoja, kad ieškovas nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad 2019 m. spalio 11 d. buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo - pardavimo sutartis sudaryta dėl suklydimo ir apgaulės, todėl ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas.

Ieškinį atmetus laikinosios apsaugos priemonės, taikytos teismo 2020 m. liepos 28 d. nutartimi, teismo sprendimui įsiteisėjus naikintinos (CPK 150 straipsnio 2 dalis).

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškinį atmetus, ieškovui jo patirtos bylinėjimosi išlaidos iš atsakovo nepriteistinos.

Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas patyrė 1 200 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato padėjėjos teisinę pagalbą. Ieškinį atmetus, atsakovui iš ieškovo priteistina 1 200 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2020 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo trečiasis asmuo V. F. procentų atleista nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų. Bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo trečiasis asmuo buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą, proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai (CPK 96 straipsnio 1 dalis). Pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2021 m. kovo 5 d. pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, antrinės teisinės pagalbos išlaidas sudaro 174 Eur. Ieškinį atmetus, iš ieškovo į valstybės biudžetą priteistina 174 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų (CPK 96 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 268, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo I. F. (I. F.) 1 200 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovui E. P..

Priteisti iš ieškovo I. F. (I. F.) 174 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų į valstybės biudžetą, šią sumą pervedant į Valstybės mokesčių inspekcijos prie LR Finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąsias sąskaitas Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, „Swedbank“; AB, Nr. LT78 7290 0000 0013 0151, AB Citadele“ bankas; Nr. LT74 4010 0510 0132 4763, Luminor bank AS Lietuvos skyrius; Nr. LT05 7044 0600 0788 7175, AB SEB bankas; Nr. LT32 7180 0000 0014 1038, AB „Šiaulių bankas“; Nr. LT42 7230 0000 0012 0025, UAB „Medicinos bankas“, įmokos kodas 5630.

Teismo sprendimui įsiteisėjus panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2020 m. liepos 28 d. nutartimi (senas bylos Nr. e2-8430-323/2020) pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.