- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-01-30
- Bylos Nr.
- e2A-177-854/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-45-3-00578-2022-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andrius Verikas, Giedrė Čėsnienė, Kristina Lysionok
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“
- Atsakovas
- L. G.
- Advokatai
- Dmitrij Aleksandrov
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kristinos Lysionok ir Andriaus Veriko,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (atsakovės) L. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2023 m. spalio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei L. G. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, A. G.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė akcinė bendrovė (toliau – AB) „Lietuvos draudimas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės L. G. 12 000 Eur žalos atlyginimą, 747,95 Eur kompensuojamąsias palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė ieškinį grindė šiomis aplinkybėmis ir argumentais:
2.1. 2020 m. rugsėjo 6 d. kilus gaisrui atsakovės L. G. valdomoje gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), dalyje, padaryta žalos trečiajam asmeniui A. G. priklausančiam turtui, kuris ieškovės buvo apdraustas būsto draudimu.
2.2. Vadovaujantis draudimo sutartimi, įvykis pripažintas draudžiamuoju. Ieškovė apskaičiavo apdraustam turtui padarytą žalą ir, kompensuodama draudėjui dėl patalpų sugadinimo padarytus nuostolius, išmokėjo jam 12 000 Eur dydžio draudimo išmoką.
2.3. Ieškovė atsakovei siuntė pretenziją, ragindama atlyginti turtinę žalą, tačiau atsakovė žalos neatlygino.
2.4. Turto sugadinimo atveju, kai žala padaryta dėl gaisro, asmens neteisėti veiksmai turi būti patalpų, iš kurių kilo gaisras, savininko nesugebėjimas naudotis savo turtu taip, kad nebūtų daroma žala kitiems asmenims. Nukentėjusysis neprivalo įrodinėti priežastį, dėl kurios kilo gaisras atsakovo patalpose. Jeigu gaisro kilimo vieta yra akivaizdi ir aiški, tai teismas turi spręsti atsakovo, jeigu jis elgtųsi kaip rūpestingas asmuo, galimybę numatyti gaisro kilimą ir imtis veiksmų jam išvengti. Tokio elgesio privalo laikytis tiek turto savininkas, tiek kitas jo valdytojas, kuriam daiktinės ar prievolinės teisės pagrindu pavesta eksploatuoti, prižiūrėti ar tvarkyti atitinkamas patalpas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2009).
2.5. Atsakovei praleidus piniginės prievolės įvykdymo terminą, ieškovė patyrė nuostolius negautų pajamų pavidalu – 747,95 Eur. Kompensuojamosios palūkanos iš delikto atsiradusiai piniginei prievolei skaičiuotinos nuo žalos padarymo dienos, o jeigu žala atsirado vėliau – nuo žalos atsiradimo dienos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.288 straipsnio 1 dalis). Prievolę, kurios įvykdymo terminas neapibrėžtas, skolininkas privalo įvykdyti per septynias dienas nuo tos dienos, kurią kreditorius pareikalavo prievolę įvykdyti, išskyrus, jeigu pagal įstatymus ar sutarties esmę aiškus kitoks prievolės įvykdymo terminas (CK 6.53 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad skolininko prievolė mokėti kreditoriui kompensuojamąją funkciją atliekančias palūkanas tampa vykdytina tik po pareikalavimo ją vykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2013).
Atsiliepimas
3. Atsakovė L. G., dalyvaudama 2023 m. balandžio 28 d. vykusiame teismo posėdyje, paaiškino, kad nėra jos kaltės dėl to, kad sudegė namas, ji ir pati nukentėjo. Ji ir trečiasis asmuo, gyvendami santuokoje, nusipirko šį namą ir trečiasis asmuo su savo tėvu keitė elektros instaliaciją, tačiau tai buvo seniai, maždaug prieš dvidešimt trejus metus. Po to daugiau nieko su elektros instaliacija nebuvo daryta. Po skyrybų buvęs sutuoktinis sudarydavo kliūtis jai naudotis namu, todėl name ji pati negyveno, iki gaisro namu naudojosi sūnus ir buvęs vyras. Elektros įvadas buvo įrengtas lauke, prie jo galėjo prieiti bet kas. Name buvo tik vienas įvadas ir vienas skaitiklis, skaitiklis buvo įrengtas jos namo dalyje buvusioje virtuvėje. Name planavo įsikurti ir gyventi jos sūnus, kuris norėjo padaryti remontą, tuo tikslu atvežė gipso kartono plokštes.
4. Atsakovės atstovas advokatas Dmitrij Aleksandrov papildomai nurodė, kad:
4.1. Neteisingai apskaičiuotas ir nurodytas žalos dydis, nėra jokių duomenų, pagrindžiančių draudimo bendrovės nurodytą namo kainą. Vienintelis dokumentas byloje, kuriame nurodyta namo vertė, yra valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centras Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašas, kuriame nurodyta namo vertė – 1 000 Eur.
4.2. Namas priklausė dviem asmenims – L. G. ir A. G. Sudegė visas namas, todėl žalą patyrė ne tik trečiasis asmuo, bet ir atsakovė. Atsakovė iš esmės jau patyrė visą žalą, kurią galėjo patirti, todėl reikalauti žalos atlyginimo iš atsakovės yra neteisinga.
4.3. Namas sudegė ne vien dėl atsakovės kaltės. Atsakovė neginčija, kad nesirūpino namu, visgi name įrengta elektros izoliacija rūpintis pareigą turėjo abu bendrasavininkai, tačiau nesirūpino abu. Dėl šios priežasties žalos dydis galėtų būti mažinamas per pusę. Jeigu ieškinys būtų atmestas, trečiasis asmuo nenukentėtų, nes yra gavęs draudimo išmoką.
4.4. Ieškovė – didelė bendrovė, gaunanti draudimo įmokas, turinti kelių milijonų eurų kapitalą, todėl ieškiniu reikalaujama suma jai nėra labai didelė. To negalima pasakyti apie atsakovę, kuri gauna mažesnį nei minimalų atlyginimą, turi seną 1953 metų statybos namą, kuriame gyvena su vaikais, jos turtinė padėtis sunki. Šios aplinkybės yra įstatyme nustatytas pagrindas mažinti žalos atlyginimo dydį. Be to, žala padaryta ne dėl tyčinių atsakovės veiksmų. Nustatyta, kad gaisras kilo dėl elektros įvado gedimo, įvadas yra bendra atsakovės ir trečiojo asmens nuosavybė. Gaisras kilo ir dėl trečiojo asmens neveikimo, t. y. nesirūpinimo elektros įvadu, abiejų bendraturčių atsakomybė bendra, todėl trečiasis asmuo neturėtų teisės prisiteisti iš atsakovės žalos atlyginimą, taip pat ir ieškovė, išmokėjusi trečiajam asmeniui draudimo išmoką, neturi teisės reikalauti nuostolių atlyginimo iš bendraturčio, nukentėjusio dėl gaisro.
5. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, A. G. paaiškino, kad namo dalyje, kuri priklausė jam, negyveno, kartais užsukdavo patikrinti. Kitoje dalyje dažnai būdavo jaunimas, linksmindavosi, todėl jis nusprendė savo namo dalį apdrausti. Elektros įvadas name buvo tik vienas ir jis buvo įrengtas ant namo sienos iš lauko pusės (įvado vietą pažymėjo namo plane ties patalpa Nr. 1-2), iš kurio buvo nuvestas laidas per viršų (per lubas) iki elektros skaitiklio, kuris buvo atsakovės pusėje, virtuvėje. Jis prieiti prie skaitiklio negalėjo, jo į tą namo dalį niekas neįleisdavo. Namo pusėje, kuria naudojosi jis, elektros nebuvo, jis ten negyveno, todėl elektra jam ir nebuvo reikalinga. Apie gaisrą jam pranešė paskambinęs kaimynas. Po gaisro atvykusi draudimo bendrovės atstovė įvertino žalą, o jis gavo draudimo išmoką. Tikėjosi gauti didesnę sumą (apie 20 000 Eur), tačiau jam užtenka tiek, kiek gavo. Namas nėra bendro naudojimo, nes turtas padalintas po 1/2 dalį ir kiekvienas turėjo savo pusę namo, todėl kiekvienas atsakingas už savo naudojamą dalį.
6. Liudytojas V. G. nurodė, kad jis – L. G. ir A. G. sūnus. Santykiai su motina geri, su tėvu jokių santykių nepalaiko. Paskutinius pusę metų ar metus iki gaisro jis gyveno name, esančiame (duomenys neskelbtini). Name būdavo ne kasdien, porą kartų per savaitę. Norėjo ir toliau ten gyventi, ketino patalpas remontuoti. 2020 m. rugsėjo 6 d. jis atvežė statybines medžiagas – gipso kartono plokštes. Jas tik iškrovė, jokių darbų neatliko, prieš išvažiuodamas išjungė elektrą. Jis pats elektros instaliacijos netvarkė, instaliacija buvo tvarkyta labai seniai, negali pasakyti prieš kiek laiko. Atvažiavęs į motinos naudojamą dalį, kelis kartus matė įjungtą elektrą ir kitoje namo dalyje, kuri priklauso trečiajam asmeniui. Elektros įvadas buvo ant namo sienos iš lauko pusės, prie įvado galėjo prieiti bet kas, o skaitiklis – viduje, motinos naudojamoje pusėje. Įvadas buvo prie patalpos Nr. 1-1, tačiau nežino, kaip toliau buvo nuvesti elektros laidai. Jo motinos turtinė padėtis sunki, todėl jis jai padeda materialiai.
7. Liudytojas G. Š. paaiškino, kad jis 2020 m. rugsėjo 6 d. padėjo V. G. nuvežti gipso kartono plokštes į namą, esantį (duomenys neskelbtini). Jiems iškrovus plokštes, V. G. motina L. G., kuri buvo atvažiavusi kartu su jais, pasakė sūnui, kad šis išjungtų elektrą. V. G. nuėjo išjungti. Liudytojui nežinoma, kurioje vietoje buvo įrengtas elektros įvadas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
8. Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmai 2023 m. spalio 9 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovei AB „Lietuvos draudimas“ iš atsakovės L. G. 1 500 Eur žalos atlyginimą, 258,75 Eur kompensuojamąsias palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (1 758,75 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2022 m. liepos 12 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir 103 Eur bylinėjimosi išlaidas; priteisė iš ieškovės atsakovei 776 Eur išlaidas už advokato teisinę pagalbą.
9. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:
9.1. Būsto draudimo liudijimo duomenimis gyvenamojo namo dalis, esanti (duomenys neskelbtini), nuo 2019 m. lapkričio 17 d. iki 2020 m. lapkričio 16 d. buvo AB ,,Lietuvos draudimas“ apdrausta būsto draudimu (draudėjas – A. G.), draudimo suma – 25 000 Eur, draudimo vertė – atkūrimo vertė.
9.2. Remiantis 2020 m. rugsėjo 11 d. turto sunaikinimo, sugadinimo aktu, 2020 m. rugsėjo 6 d. ginčo namas sudegė.
9.3. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Vilniaus priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Švenčionių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos 2020 m. rugsėjo 18 d. rašte „Dėl informacijos pateikimo“ Nr. 9.4-7-(11.7.141) nurodyta, kad 2020 m. rugsėjo 6 d. gaisro metu sudegė gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), su jame buvusiais namų apyvokos daiktais, labiausiai tikėtina gaisro priežastis – elektros instaliacijos gedimas elektros įvade.
9.4. Remiantis turto draudimo išmokos apskaičiavimo dokumentu, pranešimu apie žalos atlyginimą, mokėjimo nurodymu, draudiko nustatytas dėl gaisro padarytos žalos dydis – 12 040 Eur, iš kurio išskaičiavus 40 Eur dydžio besąlyginę išskaitą, draudėjui 2020 m. rugsėjo 21 d. išmokėtas 12 000 Eur dydžio nuostolių atlyginimas.
9.5. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenimis gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso atsakovei L. G. ir trečiajam asmeniui A. G. – po 1/2 dalį. Nuosavybės teisė įregistruota pagal Švenčionių rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 17 d. sprendimą (civilinė byla Nr. 2-33-763/2015), kuriuo padalinta bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, nustatyta naudojimosi, be kita ko, gyvenamuoju namu tvarka, paskiriant L. G. naudotis namo patalpomis, plane pažymėtomis indeksais 1-2, 1-5 ir mažesne patalpos, pažymėtos indeksu 1-3 dalimi, ją atitvėrus nuo patalpų 1-5 ir 1-2, A. G. paskirta naudotis patalpomis, namo plane pažymėtomis indeksu 1- 3, ir didesne dalimi patalpos, pažymėtos indeksu 1-4, ją atitvėrus nuo patalpų 1-5 ir 1-2, namo patalpa, pažymėta indeksu 1-1, palikta bendram bendraturčių naudojimui.
9.6. AB ,,Lietuvos draudimas“ buvo apdraudusi namo dalį, 2015 m. kovo 17 d. teismo sprendimu paskirtą naudotis trečiajam asmeniui A. G.
10. Teismas nurodė, kad, remiantis CK 6.1015 straipsnio, reglamentuojančio draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui, 1 dalimi, kad, jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju žala yra atsakovei ir trečiajam asmeniui nuosavybės teise priklausančio namo dalyje kilusio gaisro pasekmė, todėl civilinės atsakomybės taikymo klausimas dėl padarytos žalos atlyginimo sprendžiamas pagal bendruosius žalos atlyginimo pagrindus (CK 6.245-6.249 straipsniai).
11. Teismas nurodė, kad kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad žalos padarymo gaisru atvejais asmens neteisėti veiksmai turi būti patalpų, iš kurių kilo gaisras, savininko nesugebėjimas naudotis savo turtu taip, kad nebūtų daroma žala kitiems asmenims. Patalpų savininko veiksmai yra neteisėti, jei nustatomas pavojingas, gadinantis turtą poveikis iš jo patalpų, o ne iš kitų šaltinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2012; 2014 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 241/2014). Tuo atveju, kai gaisras kilo bendrame pastate, pripažįstama, kad atsakingas už gaisro kilimą yra asmuo, kurio patalpose yra gaisro židinys. Įrodytas gaisro židinio faktas yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad šis asmuo elgėsi nerūpestingai, todėl būtent jis turėtų įrodinėti savo kaltės nebuvimą, t. y. kad laikėsi visų keliamų reikalavimų, o gaisras kilo dėl trečiųjų asmenų veiksmų, gamtos jėgų veikimo ar kitokių priežasčių, už kurias jis nėra atsakingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2012).
12. Teismas, remdamasis Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pažyma, nustatė, kad labiausiai tikėtina gaisro priežastis – elektros instaliacijos gedimas elektros įvade. Galimos gaisro kilimo priežasties atsakovė ir trečiasis asmuo neginčijo. Atsakovė, trečiasis asmuo bei liudytojas V. G. paaiškino, kad elektros instaliacija buvo tvarkyta seniai, daugiau nei prieš dvidešimt metų. Šie asmenys taip pat nurodė, kad gyvenamajame name buvo vienas elektros įvadas, kuris buvo įrengtas ant išorinės gyvenamojo namo sienos ir buvo laisvai prieinamas, ši aplinkybė patvirtinta ir byloje pateikta namo dalies nuotrauka, kurioje užfiksuotas elektros įvadas. Kadangi gyvenamasis namas atsakovei ir trečiajam asmeniui priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise po 1/2 dalį, atsakovė ir trečiasis asmuo gyvenamuoju namu naudojosi pagal teismo sprendimu nustatytą naudojimosi tvarką, elektros įvadas buvo vienas, teismas sprendė, kad elektros įvadas buvo abiem bendraturčiams priklausantis objektas.
13. Atsižvelgdamas į CK 4.76 straipsnio nuostatą, į tai, kad bendrą atsakomybę pripažino tiek atsakovė, tiek trečiasis asmuo, teismas vertino, kad atsakomybė už gyvenamojo namo elektros įvadą, jo priežiūrą tenka abiem bendraturčiams lygiomis dalimis. Teismas sprendė, kad aplinkybė, kad atsakovė ir trečiasis asmuo negyveno name, savaime nepašalina jų pareigos rūpintis jiems priklausančiu namu bei jame esančiais inžineriniais tinklais, tokiu būdu išliekant atidžiais ir rūpestingais bei išvengiant galimos žalos atsiradimo.
14. Teismas nurodė, kad ieškovė padarytos žalos dydį grindė 2020 m. rugsėjo 21 d. draudimo išmokos apskaičiavimu, taip pat 12 000 Eur dydžio draudimo išmokos išmokėjimą patvirtinančiu 2020 m. rugsėjo 22 d. mokėjimo nurodymu. Atsakovė žalos dydį ginčijo, teigė, kad jis nepagrįstas, kadangi Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės 2020 m. rugsėjo 18 d. išraše nurodyta vidutinė gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), rinkos vertė tesudarė 1 102 Eur.
15. Teismas nustatė, kad pagal 2019 m. spalio 8 d. būsto draudimo liudijimą, gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), dalis apdrausta pastato atkūrimo verte, kurios suma – 25 000 Eur. AB ,,Lietuvos draudimas“ nurodė, kad draudimo išmoka apskaičiuota vadovaujantis Būsto draudimo taisyklėmis Nr. 67 (ieškinyje nurodomas Nr. 067 vertintas kaip rašymo apsirikimas), kurių 2016 m. gegužės 17 d. redakcija galioja nuo 2016 m. birželio 1 d. – pastatų sunaikinimo ar sugadinimo atveju draudimo išmoka mokama vadovaujantis draudėjo pateiktais nuostolio dydį ir faktines atstatymo (remonto) išlaidas patvirtinančiais bei su draudiku suderintais dokumentais (projektais, leidimais statybai, atstatymo/remonto sąmatomis, rangos sutartimis, sąskaitomis už darbus, kuriuos būtina atlikti atstatant (atkuriant) sunaikintą ar sugadintą draudiminio įvykio metu. turtą, pirktas medžiagas, būtiną įrangą objekto atstatymui iki būklės buvusios iki draudiminio įvykio, darbų priėmimo aktais, pastato pripažinimo tinkamu naudotis aktais ir kt. dokumentais) ir / ar draudiko atliktu vertinimu. Ieškovės pateiktame draudimo išmokos apskaičiavime nurodoma, kad draudiko įvertinta ir su draudėju suderinta 12 040 Eur dydžio draudimo išmokos suma (išmokėta 12 000 Eur). Atsakovė nepateikė duomenų apie tai, kad ieškovės nurodoma draudimo išmokos suma apskaičiuota pažeidžiant norminių aktų ar draudiko taisyklių reikalavimus. Atsakovė teigė, kad jai ir trečiajam asmeniui priklausiusio turto vidutinė rinkos vertė 1 102 Eur, tačiau iš Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išraše esančių duomenų teismas nustatė, kad nurodomos vertės nustatymo data – 2000 m. gegužės 31 d., t. y. vidutinė rinkos vertė nustatyta ne prieš draudžiamąjį įvykį.
16. Teismas sprendė, kad byloje nustatytos visos būtinos sąlygos atsakovės civilinei atsakomybei kilti – atsakovė nesinaudojo turtu taip, kad nebūtų daroma žalos ieškovės apdraustam turtui, atsakovė elgėsi nerūpestingai (neteisėtai); dėl atsakovės veiksmų dėl nuo elektros įvado kilusio gaisro atsirado turtinė žala; atsiradusi turtinė žala yra tiesioginis atsakovės pareigos elgtis rūpestingai ir atsargiai, kad nebūtų daroma žala trečiųjų asmenų turtui, nevykdymo rezultatas. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad atsakovė privalo atlyginti padarytą žalą (CK 6.263 straipsnio 2 dalis), tačiau proporcingai jai tenkančios atsakomybės daliai. Kadangi kiekvienam bendraturčiui – atsakovei ir trečiajam asmeniui, priklauso po 1/2 dalį bendrojoje nuosavybėje, teismas darė išvadą kad gyvenamasis namas, tarp jų įvadas abiem bendraturčiams priklausė bendrosios nuosavybės teise ir atsakovei nekyla pareiga atlyginti visą draudimo išmoką, draudiko išmokėtą trečiajam asmeniui gaisro padarytai žalai atlyginti.
17. Teismas nurodė, kad AB „Lietuvos draudimas“ Būsto draudimo taisyklių B. V dalies „Draudimo išmokos mažinimo ir nemokėjimo atvejai“ 1, 1.3 punkte numatyta, kad draudimo išmoka gali būti mažinama arba nemokama, be kita ko, jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė Taisyklių C. III dalies 2.4, 2.5 ir 2.10 punktuose numatytas pareigas, ir todėl buvo patirti ar padidėjo nuostoliai. Minėtame 2.4 punkte nustatyta draudėjui pareiga rūpintis, kad, be kita ko, apdraustieji pastatai, elektros instaliacija būtų nuolat prižiūrimi ir tvarkingi. Teismas pažymėjo, kad ieškovė pasirinko išmokėti draudėjui draudimo išmoką, byloje nėra duomenų apie tai, ar dėl minėtų draudimo taisyklių pažeidimų draudėjui priskaičiuota išmoka buvo mažinama, tačiau aplinkybė, kad draudėjas pažeidė taisyklių reikalavimus ir tai turėjo įtakos gaisro kilimui, teismo vertinimu, sudarė pagrindą mažinti iš atsakovės draudikui priteisiamo žalos atlyginimo dydį.
18. Teismas nurodė, kad atsakovė žalą padarė ne tyčiniais veiksmais, todėl, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė augina du nepilnamečius vaikus, jos gaunamos pajamos – apie 563 Eur, todėl viso žalos atlyginimo dydžio priteisimas žymiai pablogintų atsakovės ir jos nepilnamečių vaikų turtinę padėtį, teismas sprendė, kad yra pagrindas sumažinti priteistinos žalos dydį (CK 6.282 straipsnio 3 dalis).
19. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovei tenkanti atlyginti draudimo išmokos dalis negali būti didesnė nei pusė išmokėtos išmokos, į tai, kad ieškovė pasirinko išmokėti draudimo išmoką nors gaisras galimai kilo ir dėl to, kad draudėjas nevykdė būsto draudimo taisyklių reikalavimų ir, kaip ir atsakovė, neužtikrino, kad elektros instaliacija būtų tvarkinga, taip pat atsižvelgęs į atsakovės turtinę padėtį, teismas ieškovės ieškinį tenkino iš dalies ir ieškovei iš atsakovės priteisė 1 500 Eur dydžio žalos atlyginimą.
20. Teismas nurodė, kad ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 747,95 Eur kompensuojamąsias palūkanas – 0,05 procentų dydžio metines palūkanas nuo nesumokėtos sumos už 455 pradelstas atsiskaityti dienas. Teismas nustatė, kad ieškovė 2017 m. rugsėjo 4 d. kreipėsi į atsakovę dėl žalos atlyginimo per 15 dienų, tačiau, kaip nurodė ieškovė, atsakovė žalos neatlygino, atsakovė nepateikė įrodymų apie tai, kad ieškovei žalos atlyginimą sumokėjo. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas ieškovei iš atsakovės priteisė 0,05 procentų dydžio metines kompensuojamąsias palūkanas už priteistą sumą už 345 dienas – 258,75 Eur (CK 6.37 straipsnio 1 dalis, 6.53 straipsnio 2 dalis, 6.260 straipsnio 2 dalis, 6.261 straipsnis, 6.288 straipsnio 1 dalis).
21. Teismas taip pat ieškovei iš atsakovės priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (1 758,75 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).
22. Teismas nurodė, kad ieškovė prašė priteisti žyminį mokestį ir išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Ieškinys patenkintas 13,80 procentų, todėl ieškovei iš atsakovės priteistas 40 Eur žyminis mokestis. Teismas sprendė, kad ieškovės prašomas priteisti 455,58 Eur dydžio išlaidos advokato pagalbai apmokėti pagrįstos dokumentais, jos neviršija maksimalių dydžių, nustatytų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose ,,Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytų maksimalių dydžių“ (toliau – ir Rekomendacijos), todėl ieškovei iš atsakovės priteisė šių išlaidų atlyginimą proporcingai patenkintų reikalavimų daliai – 63 Eur (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnio 2 dalis).
23. Teismas nurodė, kad atsakovė prašė priteisti 1 050 Eur išlaidas už advokato teisinę pagalbą. Teismas sprendė, kad prašomos priteisti išlaidos advokato pagalbai apmokėti pagrįstos pateiktais dokumentais, jos neviršija maksimalių dydžių, nustatytų Rekomendacijose. Atsižvelgęs į tai, kad atsakovės atstovas teikė atsiliepimą į ieškinį ir atstovavo atsakovei teisme, vyko ne vienas teismo posėdis, tačiau į bylą nebuvo teikiama papildomų dokumentų dėl ieškinio, teismas vertino, kad atsakovės pagrįstos išlaidos advokato pagalbai apmokėti yra 900 Eur. Teismas iš ieškovės atsakovei priteisė šių išlaidų atlyginimą proporcingai atmestų reikalavimų daliai – 776 Eur.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
24. Atsakovė L. G. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2023 m. spalio 9 d. sprendimą pakeisti ir ieškinį atmesti visa apimtimi; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
24.1. Byloje nustatyta, kad atsakovė ir trečiasis asmuo yra bendraturčiai lygiomis dalimis, tiek gyvenamojo namo, tiek elektros įrangos, kurios netinkamas veikimas buvo tiesioginė gaisro priežastis. Teismo sprendime teisingai konstatuota, kad bendros nuosavybės teise valdomą daiktą bendraturčiai prižiūri ir už jo trūkumus atsako bendrai. Taip pat nėra ginčo dėl to, kad gyvenamasis namas sudegė visas – tiek atsakovės, tiek trečiojo asmens dalyje. Šių aplinkybių pagrindu, tiek atsakovė trečiajam asmeniui, tiek trečiasis asmuo atsakovei turi visiškai vienodą visais atžvilgiais prievolę – atsakovė privalo atlyginti trečiajam asmeniui kilusius nuostolius, trečiasis asmuo taip pat privalo kompensuoti atsakovei jos turto praradimą. Taigi kreditorius šiuo atveju sutampa su skolininku, o tokiu atveju prievolė besąlygiškai pasibaigia (CK 6.126 straipsnio 1 dalis). Kadangi atsakovė neturi prievolės trečiajam asmeniui, ji neatsako ir pagal draudiko ieškinį. Patenkinęs ieškinio dalį, pirmosios instancijos teismas neteisingai išnagrinėjo bylą, dėl ko skundžiamas sprendimas yra keistinas, ieškinį atmetant visiškai.
24.2. Priteisus iš atsakovės dalį trečiojo asmens patirtos žalos, trečiasis asmuo nepagrįstai praturtėtų atsakovės sąskaita, nes jam būtų atlyginta dalis žalos, kurią jis sukėlė pats, o atsakovei tektų didesnė civilinės atsakomybės dalis už gyvenamojo namo sudegimą, nors bendraturčių dalys šioje atsakomybėje yra lygios (CK 6.237 straipsnio 1 dalis). Atsakovės dalis gyvenamojo namo taip pat sudegė dėl abiejų bendraturčių prievolės tinkamai rūpintis savo turtu pažeidimo, todėl ji nebeprivalo nieko atlyginti trečiajam asmeniui. Priteisus dalį žalos iš atsakovės trečiajam asmeniui, jai tektų kreiptis į teismą dėl mažiausiai tokio pat dydžio žalos priteisimo iš trečiojo asmens, kuris prarastų atitinkamą dalį draudimo išmokos, esant galiojančiai draudimo sutarčiai. Akivaizdu, kad toks bylos išsprendimas tiesiogiai prieštarautų teisės normoms, reglamentuojančioms civilinę atsakomybę, bendrąją dalinę nuosavybę, prievolių pabaigą, turto draudimą, civilinio proceso tikslus ir protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus.
24.3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino atsakovei priteistinas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė pateikė prašymą priteisti jai iš ieškovės 1 050 Eur konsultacijų, dokumentų parengimo ir atstovavimo išlaidas. Skundžiame sprendime yra nurodyta, kad priteistinos išlaidos mažintinos iki 900 Eur, nes byloje atstovaujant atsakovę nebuvo teikti papildomi dokumentai, išskyrus atsiliepimą į ieškinį. Šis teismo motyvas yra neteisėtas, nes vien už atsiliepimo parengimą priteistina maksimali suma yra 4 971 Eur. Byloje vyko septyni teismo posėdžiai, kuriuose dalyvavo atsakovės atstovas, jo darbo vietai esant kitame mieste, Vilniuje.
Atsiliepimas
25. Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2023 m. spalio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
25.1. Nesutiktina su atsakove, kad prievolė dėl žalos atlyginimo yra pasibaigusi CK 6.126 straipsnio 1 dalies pagrindu. Ginčoje atveju atsakovė neperėmė trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, reikalavimo teisės į save pačią, todėl nėra teisinio pagrindo vertinti, kad prievolė pasibaigė skolininko ir kreditoriaus sutapimu. Be to, byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų pareiškusi reikalavimus namo bendrasavininkiui dėl neva jai dėl kilusio gaisro padarytos žalos. Byloje ir nebuvo nustatinėjamos aplinkybės dėl atsakovės reikalavimo teisių egzistavimo į kitą namo bendrasavininkį, t. y. trečiajį asmenį, nepareiškiantį savarankiškų reikalavimų. Dėl to teismas pagrįstai priteisė iš atsakovės žalos atlyginimą ieškovei.
25.2. Nepagrįsti apeliacinio skundo teiginiai, kad teismas be pagrindo sumažino atsakovei priteistinas bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vien tai, jog užmokesčio už advokato teikiamą teisinę pagalbą dydis neviršija rekomenduotino, nesuteikia teisės priteisti faktiškai turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008). Būtina atsižvelgti į konkrečios bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialiųjų žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, turto (pinigų sumų) dydį (priteistiną ar ginčijamą), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 31/2011). Pirmosios instancijos teismas šiuos aspektus įvertino ir tinkamai pritaikė CPK 98 straipsnio nuostatas. Argumentas, kad atsakovės atstovas vyko dalyvauti į teismo posėdžius iš Vilniaus, negali daryti įtaką bylinėjimosi išlaidų dydžiui.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir
26. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).
27. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
28. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria buvo patenkinta dalis ieškovės (draudikės) subrogacinio reikalavimo atsakovei dėl žalos atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl atsakovės pareigos atlyginti žalą (ne)buvimo
29. Byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad gyvenamasis namas, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausė atsakovei L. G. ir trečiajam asmeniui A. G. – po 1/2 dalį kiekvienam; gyvenamuoju namu šalys naudojosi pagal Švenčionių rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 17 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-33-763/2015 nustatytą naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarką. Byloje taip pat nustatyta, kad trečiasis asmuo A. G. (draudėjas) būsto draudimo liudijimo TIA Nr. 514507597 Serija LD Nr. 115441460 jam priklausančią gyvenamojo namo dalį laikotarpiu nuo 2019 m. lapkričio 17 d. iki 2020 m. lapkričio 16 d. buvo apdraudęs AB „Lietuvos draudimas“; būsto draudimas apėmė ir draudimą nuo gaisro ar gamtinių jėgų. Galiojant draudimo apsaugai, 2020 m. rugpjūčio 6 d. kilo gaisras, kurio metu ginčo gyvenamasis namas su jame buvusiais namų apyvokos daiktais sudegė. Remiantis Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Vilniaus priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Švenčionių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos 2020 m. rugsėjo 18 d. raštu „Dėl informacijos pateikimo“ Nr. 9.4-7-(11.7.141) labiausiai tikėtina gaisro priežastis – elektros instaliacijos gedimas elektros įvade. Ginčo dėl to, kad name buvo vienas elektros įvadas ir jis buvo įrengtas ant išorinės gyvenamojo namo sienos bei laisvai prieinamas abiems bendraturčiams, nekilo. Ieškovė (draudikė) AB „Lietuvos draudimas“ trečiajam asmeniui A. G. (draudėjui) 2020 m. rugsėjo 21 d. išmokėjo 12 000 Eur draudimo išmoką, ir, remdamasi CK 6.1015 straipsniu, teismine tvarka pareiškė atsakovei subrogacinį reikalavimą dėl žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis bendrosios dalinės nuosavybės institutą reglamentuojančiomis teisės normomis bei CK 6.282 straipsnyje numatytais pagrindais, sumažinęs ieškovės prašomą atlyginti žalos dydį, ieškovės reikalavimą tenkino iš dalies ir priteisė ieškovei iš atsakovės 1 500 Eur žalos atlyginimą.
30. Atsakovė L. G. pateikė apeliacinį skundą, kuriame nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria ieškovei iš atsakovės buvo priteistas žalos atlyginimas – dalis ieškovės (draudikės) AB „Lietuvos draudimas“ trečiajam asmeniui A. G. (draudėjui) išmokėtos draudimo išmokos. Atsakovės vertinimu, šiuo atveju prievolė atlyginti žalą pasibaigė CK 6.126 straipsnio 1 dalies pagrindu – skolininko ir kreditoriaus sutapimu. Tokią poziciją atsakovė grindžia tuo, kad sudegęs gyvenamasis namas bendrosios dalinės nuosavybės teise (po 1/2 dalį) priklausė tiek jai, tiek ir trečiajam asmeniui A. G., o gaisro kilimo priežastis buvo elektros instaliacijos gedimas elektros įvade, kuris yra bendrosios nuosavybės objektas ir už kurio priežiūrą atsakingi abu namo bendraturčiai. Kadangi gyvenamasis namas sudegė dėl abiejų bendraturčių prievolės tinkamai rūpintis savo turtu pažeidimo, dėl to tiek atsakovė trečiajam asmeniui, tiek trečiasis asmuo atsakovei turi vienodą prievolę kompensuoti vienas kito turto praradimą (atlyginti nuostolius), atsakovės teigimu, ji nebeprivalo nieko atlyginti trečiajam asmeniui, taigi ir draudikei, pareiškusiai subrogacinį reikalavimą dėl žalos atlyginimo.
31. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija toliau pasisako dėl atsakovės apeliacinio skundo ir ieškovės atsiliepimo į jį faktinių ir teisinių argumentų.
32. CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens, jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita. Pagal nurodyto straipsnio 2 dalį, reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius.
33. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CK 6.1015 straipsnį subrogacija draudimo santykiuose yra draudėjo reikalavimo teisių į žalos atlyginimą iš atsakingo už padarytą žalą asmens perėjimas draudikui. Subrogacijos (lot. subrogare – pakeisti, išrinkti vietoje kito) esmė – deliktinės arba sutartinės prievolės asmenų pasikeitimas, t. y. kai esant žalą padariusio atsakingo asmens (skolininko) prievolei nukentėjusio asmens (kreditoriaus) vietą užima draudikas, išmokėjęs draudimo atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-132-611/2020, 35 punktas). Tokiu atveju susiklosto ne draudimo, bet būtent žalos atlyginimo teisiniai santykiai, nes žalos atlyginimo prievolė nepasibaigia vien pasikeitus prievolės šaliai. Aplinkybė, kad subrogacinį reikalavimą pareiškia draudikas, išmokėjęs turto draudimo išmoką nukentėjusiam draudėjui, nekeičia santykių, iš kurių toks reikalavimas kildinamas, prigimties. Draudikas, subrogacijos būdu įgijęs reikalavimo teisę, yra saistomas tų teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų, kurios reglamentuoja prievolę, siejančią nukentėjusį ir žalą padariusį asmenis; į prievolę įstojus draudikui, nesikeičia nei prievolės pobūdis, nei taikytina jai teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-690-415/2015; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-132-611/2020; 2023 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-13-1075/2023; 2023 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-318-313/2023, 31 punktas). Draudikas, įgyvendindamas subrogacijos pagrindu perimtą teisę iš savo draudėjo, negali įgyti daugiau teisių, nei turėjo jo draudėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-43-706/2016).
34. Nagrinėjamu atveju žalos atlyginimo prievolė kildinama iš delikto. Ginčo atveju svarbu tai, kad žala kilo bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomam turtui – atsakovei ir trečiajam asmeniui (draudėjui) priklausančiam (kiekvienam po 1/2 dalį) gyvenamajam namui (jis su jame buvusiu turtu sudegė) dėl netinkamo bendrojo naudojimo objekto (elektros įvado) priežiūros. Būtent gedimas elektros įvade ir lėmė gaisro kilimą, ko pasekmė – atsakovės ir trečiojo asmens turto netekimas. Todėl, sprendžiant dėl to, ar atsakovė turi prievolę atlyginti žalą, šiuo atveju, be kita ko, būtina įvertinti ir teisės normas, reglamentuojančias bendraturčių tarpusavio teises ir pareigas valdant, naudojant bendrosios dalinės nuosavybės objektą, bei bendraturčių atsakomybės taikymo aspektus bendrų pareigų netinkamo vykdymo / nevykdymo atveju.
35. Šiame kontekste paminėtina, kad esant bendrajai dalinei nuosavybei susiklosto dvejopo pobūdžio santykiai: bendraturčių kaip vieno subjekto santykiai su trečiaisiais asmenimis (vadinamieji išoriniai bendrosios dalinės nuosavybės teisiniai santykiai) ir bendraturčių tarpusavio santykiai (vadinamieji vidiniai bendrosios dalinės nuosavybės teisiniai santykiai). Bendraturčių santykiai su trečiaisiais asmenimis yra tokie patys, kaip ir kitų savininkų. Bendrosios dalinės nuosavybės teisės ypatumas – savininkų daugetas lemia, kad, be santykių su trečiaisiais asmenimis, susiklosto ir vidiniai bendraturčių teisiniai santykiai, kitaip tariant, jie tarpusavyje turi įvairių teisių ir pareigų vienas kito atžvilgiu (2009 m. gruodžio 9 d. Teismų praktikos nagrinėjant ginčus dėl bendrosios dalinės nuosavybės apžvalga (Teismų praktika Nr. 32)).
36. Įstatyminis bendraturčių tarpusavio santykių reguliavimas nustatytas CK ketvirtosios knygos V skyriaus ketvirtajame skirsnyje. Pagrindinė bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo taisyklė, taikoma bendraturčių vidiniams santykiams, kuri kartu yra ir pagrindinis specifinis bendrosios dalinės nuosavybės teisės požymis bei esminė sąlyga bendro objekto valdymui, naudojimui, disponavimui, išdėstyta CK 4.75 straipsnio 1 dalyje: bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Tais atvejais, kai tokio sutarimo nepasiekiama, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio bendraturčio ieškinį. Bendraturčių tarpusavio santykiai reglamentuojami ir CK 4.76 straipsnio. CK 4.76 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro daikto (turto) duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms. Jeigu vienas iš bendraturčių nevykdo savo pareigos tvarkyti ir išlaikyti bendrą daiktą (turtą), tai kiti bendraturčiai turi teisę į nuostolių, kuriuos jie turėjo, atlyginimą.
37. Kasacinis teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad sprendžiant dėl bendraturčių civilinės atsakomybės labai svarbu tinkamai kvalifikuoti santykius ir tiksliai parinkti taikytiną deliktų teisės normą, nes nuo to gali priklausyti įrodinėjimo dalykas ir bylos baigtis. Atsižvelgdamas į bendraturčių tarpusavio nuosavybės teisinių santykių ypatumus, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai žala padaryta vienam iš bendraturčių dėl pastate esančio bendrosios dalinės nuosavybės objekto defekto, CK 6.266 straipsnio nuostatos netaikytinos. Tokiu atveju žala atlyginama bendraisiais žalos atlyginimo pagrindais (CK 6.263, 6.246–6.249 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-123/2009; 2017 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-445-421/2017, 18 punktas; 2022 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-243-1075/2022, 27, 29 punktai).
38. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad nėra teisinio pagrindo daugiabučio namo butų savininkų tarpusavio atsakomybei, kai žala padaryta dėl visiems butų savininkams priklausančio bendrojo naudojimo objekto netinkamos priežiūros ar naudojimo, taikyti griežtosios atsakomybės taisykles. Pirma, toks griežtosios atsakomybės atvejis nėra nurodytas įstatymu ir nėra pagrindo CK 6.266 straipsnį aiškinti plačiai, kaip apimantį ir daugiabučio namo butų savininkų tarpusavio santykius dėl bendrojo naudojimo objekto padarytos žalos atlyginimo. Antra, viena svarbiausių griežtosios atsakomybės savybių yra įrodinėjimo naštos perkėlimo atsakingam asmeniui efektas. Todėl ji yra nustatoma išimtiniais atvejais įvertinus valdomo objekto ypatumus ir su juo susijusias rizikas. Tačiau griežtosios atsakomybės nėra pagrindo taikyti, kai sprendžiamas bendraturčių tarpusavio atsakomybės klausimas. <...> Daugiabučio namo butų savininkus dėl bendrojo objekto sieja ta pati visiems bendraturčiams vienodai taikoma pareiga rūpintis bendrojo naudojimo objektais. Nepriklausomai nuo to, kad jos įgyvendinimo apimtis gali skirtis atsižvelgiant į turimą bendrosios nuosavybės dalį, pareigos turinys išlieka tas pats. Todėl bendraturčių tarpusavio santykiuose nėra tos objektyvios būtinybės, kuri lemtų poreikį vienų bendraturčių interesus saugoti labiau nei kitų. Pats savaime žalos vienam iš bendraturčių padarymo faktas nepagrindžia žalą patyrusio bendraturčio interesų apsaugos išskirtinumo ir būtinumo taikyti bendraturčiams griežtąją atsakomybę. To nepagrindžia ir aplinkybė, jog galimai bendraturčiui, kuris patyrė žalos, gali būti sudėtinga įrodyti konkretaus bendraturčio veiksmų neteisėtumą, nes lygiai taip pat gali būti sudėtinga ir kitiems bendraturčiams paneigti savo veiksmų neteisėtumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-243-1075/2022, 30 punktas).
39. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į teisinį reglamentavimą bei jį aiškinančią kasacinio teismo praktiką dėl bendraturčių tarpusavio atsakomybės dėl bendrojo naudojimo objekto netinkamos priežiūros ir / ar naudojimo, konstatuotina, kad tais atvejais, kai vienas ar keli bendraturčiai patiria žalos dėl kito bendraturčio neteisėtų veiksmų, jų tarpusavio santykiams taikytinos deliktinės teisės normos (CK XXII skyriaus antrasis skirsnis).
40. Deliktinės civilinės atsakomybės institutas yra grindžiamas visuotine pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nebūtų padaryta žala kitam asmeniui (CK 6.263 straipsnis). Asmeniui, kuris šią pareigą pažeidžia arba, kuris pagal įstatymą yra atsakingas už žalą padariusio asmens veiksmus (netiesioginė civilinė atsakomybė), kyla prievolė atlyginti padarytą žalą. Atsakomybė atsiranda tada, kai nustatytos visos jos sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, žalą padariusio asmens kaltė (CK 6.246–6.249 straipsniai). Asmuo (ieškovas), pareiškęs ieškinį atsakovui dėl atsakovo veiksmais padarytos žalos atlyginimo, turi įrodyti neteisėtus veiksmus, žalos faktą ir dydį bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos (CK 6.246, 6.247, 6.248, 6.249 straipsniai). Žalą padariusio asmens kaltė yra preziumuojama (CK 6.248 straipsnis). Šiuo aspektu pabrėžtina, kad priešingai nei griežtosios atsakomybės taikymo atveju, kuomet atsakomybė kyla be kaltės (CK 6.266 straipsnis), žalą atlyginant bendrais pagrindais, kaltė yra būtina sąlyga civilinei atsakomybei kilti.
41. Vertinant civilinės atsakomybės sąlygas, pastebėtina, kad kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog neteisėtumas bendriausia prasme aiškinamas kaip asmens elgesio neatitiktis teisei. Juo laikomas ne tik konkretaus įstatymuose ar sutartyje nustatyto įpareigojimo nevykdymas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas. Civilinės atsakomybės teisiniame santykyje kiekvieno asmens elgesys vertinamas atitikties nurodytiems standartams aspektu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-507-611/2016). Kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, gali pasireikšti ne tik tyčia, bet ir neatsargumu, kai asmuo atitinkamomis aplinkybėmis elgiasi nepakankamai apdairiai ir rūpestingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-239/2009). Pagal CK 6.248 straipsnio 3 dalį laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Ši norma asmens neteisėtus veiksmus, pasireiškusius bendro pobūdžio rūpestingumo pareigos pažeidimu, susieja su jo kalte, t. y. kaltė apima ir neteisėtus veiksmus. Tai reiškia, kad kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama, ar asmens elgesys atitiko tvarkingo, rūpestingo, padoraus asmens elgesio standartą, o nustačius tokio elgesio neatitiktį, konstatuojamas asmens kaltas elgesys, kuris kartu reiškia ir veiksmų neteisėtumą, ir kaltės elementą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-99-701/2017; 2020 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-174-695/2020, 55 punktas). Jeigu tokiu elgesiu sukeliama žalos kitam asmeniui, tai yra pagrindas reikalauti žalos atlyginimo.
42. Nagrinėjamu atveju atsakovė apeliaciniu skundu neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų jos deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų (CK 6.246–6.249 straipsniai), tačiau teigia, kad, įvertinus tai, kad gaisro kilimą ir dėl to atsiradusią žalą lėmė abiejų bendraturčių (atsakovės ir trečiojo asmens) neteisėti ir kalti veiksmai – pareigos tinkamai prižiūrėti bendrojo naudojimo objektą (elektros įvadą) pažeidimas, tai, kad tiek atsakovė trečiajam asmeniui, tiek trečiasis asmuo atsakovei turi vienodą prievolę kompensuoti vienas kito turto praradimą (atlyginti nuostolius), jos prievolė yra pasibaigusi remiantis kreditoriaus ir skolininko sutapimu (CK 6.126 straipsnio 1 dalis). Visgi teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tuo, kad šiuo atveju ginčo teisiniams santykiams, sprendžiant dėl bendraturčių tarpusavio atsakomybės klausimo, taikytina CK 6.126 straipsnio 1 dalis.
43. CK 6.126 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolė baigiasi, kai skolininkas ir kreditorius sutampa. Kasacinio teismo išaiškinta, kad CK 6.126 straipsnio 1 dalyje nustatytas atvejis egzistuoja tada, kai skolininkas ir kreditorius pagal tą pačią prievolę yra tas pats asmuo. Tai gali įvykti nelikus vienos iš prievolės šalių, be kita ko, ir mirus fiziniam asmeniui, kai skolininkui atitenka kreditoriaus teisės ir pareigos, kylančios iš tos pačios prievolės (pavyzdžiui, kai mirus kreditoriui skolininkas tampa vieninteliu jo įpėdiniu). Taigi prievolės šalių sutaptis – dėl tam tikro juridinio fakto viename prievoliniame santykyje įvykstantis prievolės šalies pasikeitimas, kurio pagrindu skolininkas įgyja kreditoriaus reikalavimo teisę, t. y. tampa ir skolininku, ir kreditoriumi pagal tą pačią prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-347/2013; 2021 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-250-943/2021, 52 punktas). Šiuo gi atveju, atsižvelgus į tarp šalių susiklosčiusius santykius, prievolės pobūdį, įvertinus tai, kad šioje byloje subrogacinį reikalavimą atlyginti žalą apskritai pareiškė draudikė, išmokėjusi draudimo išmoką trečiajam asmeniui (CK 6.1015 straipsnis), nėra pagrindo daryti išvadą, kad įvyko skolininko ir kreditoriaus sutapimas, lėmęs atsakovės prievolės pabaigą.
44. Atsakovės dėstomi teiginiai, kad tiek ji, tiek trečiasis asmuo, kaip bendrosios dalinės nuosavybės dalyviai, būdami atsakingi už bendro naudojimo objekto tinkamą priežiūrą, yra abu kalti dėl žalos atsiradimo, nereiškia kreditoriaus ir skolininko sutapties, kaip tas suprantama pagal CK 6.126 straipsnio 1 dalį. Visgi ši sąlyga – abiejų bendraturčių vienoda kaltė, teisėjų kolegijos vertinimu, neabejotinai yra reikšminga sprendžiant dėl bendraturčių tarpusavio atsakomybės (ne)taikymo. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad faktinių aplinkybių teisinis kvalifikavimas yra teismo pareiga, kurią teismas atlieka ex officio (savo iniciatyva), vadovaudamasis teisės normomis ir nesaistomas to, kaip šalys pačios teisiškai vertina savo veiksmus ar kitas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų faktiniu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-335-469/2019, 40 punktas), taip pat tai, kad atsakovė apeliaciniame skunde prievolę atlyginti žalą iš esmės būtent ir siekia paneigti argumentais dėl bendros kaltės (kartu ir neteisėtų veiksmų) su trečiuoju asmeniu buvimo, toliau pasisakytina šiuo aspektu.
45. CK 6.282 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, – ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Aptariama CK 6.282 straipsnio norma reglamentuoja nukentėjusiojo ir žalą padariusio asmens mišrios kaltės teisinius padarinius deliktinės civilinės atsakomybės atveju bei įtvirtina teismo teisę spręsti dėl prašomo priteisti žalos atlyginimo sumažinimo arba reikalavimo atlyginti žalą atmetimo. Mišrios kaltės instituto tikslas taikant civilinę atsakomybę yra tas, kad asmuo, kurio teisės buvo pažeistos, turi prisiimti nerūpestingo elgesio savo paties teisių atžvilgiu pasekmes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-88-684/2015). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog didelis neatsargumas suprantamas kaip paprasčiausių atidumo ir rūpestingumo taisyklių nepaisymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-151-421/2020, 67 punktas).
46. Kaip jau minėta, nėra ginčo dėl to, kad gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), kuris bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausė atsakovei ir trečiajam asmeniui (po 1/2 dalį), buvo tik vienas elektros įvadas (gaisro šaltinis), kuris laikytinas bendrojo naudojimo objektu (namo inžinerine sistema) ir už kurio tinkamą priežiūrą buvo atsakingi abu gyvenamojo namo bendraturčiai – atsakovė ir trečiasis asmuo (CK 4.76 straipsnis, 4.82 straipsnio 1 dalis, 4.83 straipsnio 3 dalis; Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 15 dalies 2 punktas). Būtent į tai, be kita ko, atsižvelgęs, pirmosios instancijos teismas ir sprendęs, kad atsakovei tenkanti atlyginti žalos dalis negalėtų būti didesnė nei pusė ieškovės (draudikės) trečiajam asmeniui (draudėjui) išmokėtos draudimo išmokos, t. y. 6 000 Eur (12 000 Eur / 2), bei, remdamasis ir CK 6.282 straipsniu, sumažino ieškovei iš atsakovės priteistinos žalos dydį. Visgi, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo konkrečiu ginčo atveju, remiantis CK 6.282 straipsnio 1 dalimi, byloje buvo pagrindas ne sumažinti ieškovei iš atsakovės priteistiną žalos dydį, tačiau ieškovės ieškinį dėl žalos atlyginimo atmesti.
47. Nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad abu bendraturčius – atsakovę ir trečiąjį asmenį, siejo ta pati vienodai taikoma pareiga rūpintis bendrojo naudojimo objektu (elektros įvadu), jį prižiūrėti, kad dėl to nebūtų padaryta žala ne tik tretiesiems asmenis, tačiau ir vienas kitam, nuosavybės teise po lygiai (po 1/2 dalį) valdančiam gyvenamąjį namą. Dėl to, gaisrui kilus dėl labiausiai tikėtinos priežasties – elektros instaliacijos gedimo elektros įvade, t. y. iš esmės dėl netinkamai prižiūrimo bendrojo naudojimo objekto, spręstina, kad abu bendraturčiai, įvertinus ir jų nuosavybės teise valdomas dalis, vienas kito atžvilgiu yra vienodai atsakingi, jų kaltė, pasireiškusi dideliu neatsargumu, yra lygi ir nediferencijuojama. Kitaip tariant, nė vienas iš bendraturčių šiuo atveju nelaikytinas nei daugiau, nei mažiau prisidėjusiu prie žalos, padarytos dėl bendro daikto netinkamos priežiūros, atsiradimo.
48. Teisėjų kolegija pastebi, kad nagrinėjamu atveju tiek atsakovė, tiek trečiasis asmuo yra ir kalti dėl gaisro kilimo (jų kaltas elgesys kartu reiškia ir veiksmų neteisėtumą, ir kaltės elementą), ir tuo pačiu nuo jo nukentėję asmenys. Todėl, įvertinus tai, pagrįsta teigti, kad kiekvieno iš bendraturčių vienodo dydžio kaltė eliminuoja vienas kito kaltę, kaip sąlygą civilinei deliktinei atsakomybei vienas kito atžvilgiu kilti, ir dėl šios priežasties abu bendraturčiai (taigi tiek atsakovė, tiek trečiasis asmuo), būdami vienodai atsakingi, turi prisiimti kiekvienam jų kilusias teisines pasekmes – žalos atsiradimą (savo turto netekimą). Tai atitinka ir mišrios kaltės instituto esmę (šio sprendimo 45 punktas).
49. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į tai, kad draudikas, subrogacijos pagrindu įgijęs reikalavimo teisę, yra saistomas tų teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų, kurios reglamentuoja prievolę, siejančią nukentėjusį ir žalą padariusį asmenis, taip pat į tai, kad draudikas, įgyvendindamas subrogacijos pagrindu perimtą teisę iš savo draudėjo, negali įgyti daugiau teisių, nei turėjo jo draudėjas, įvertinus anksčiau šiame sprendime nurodytus motyvus dėl bendraturčių (atsakovės ir trečiojo asmens (draudėjo)) atsakomybės vienas kito atžvilgiu netaikymo, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju ieškovės (draudikės) subrogacine tvarka atsakovei pareikštas reikalavimas atlyginti žalą nėra pagrįstas, todėl, remiantis CPK 6.282 straipsnio 1 dalimi, pirmosios instancijos teismo turėjo būti atmestas visa apimtimi, įskaitant ir išvestinius reikalavimus dėl kompensuojamųjų ir procesinių palūkanų priteisimo.
Dėl bylos baigties
50. Išanalizavusi ir įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ginčui aktualias materialinės teisės normas, reglamentuojančias civilinės atsakomybės bei atleidimo nuo jos, subrogacijos institutus, dėl ko nepagrįstai sprendė, kad yra pagrindas tenkinti (iš dalies) ieškovės (draudikės) subrogacinį reikalavimą dėl žalos atlyginimo atsakovei. Dėl šios priežasties, atsakovės apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškovės ieškinys atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose
51. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės apeliacinis skundas patenkintas ir ieškovės ieškinys atmestas, yra pagrindas perskirstyti bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 5 dalis) ir išspręsti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą apeliacinės instancijos teisme.
34. Atsakovė, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, patyrė 1 050 Eur išlaidas už konsultacijas, dokumentų parengimą ir atstovavimo išlaidas, tuo tarpu apeliacinės instancijos teisme – 340 Eur bylinėjimosi išlaidas: už apeliacinį skundą sumokėjo 40 Eur žyminį mokestį (toks žyminio mokesčio dydis įskaitytas byloje) ir patyrė 300 Eur išlaidas už apeliacinio skundo parengimą.
52. CPK 93 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Remiantis CPK 79 straipsniu, bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis bei išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, kurioms priskiriamos ir išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 98 straipsnis).
53. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. Nr. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) (toliau – Rekomendacijos) 1 punkte nustatyta, kad šios rekomendacijos nustato civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalų dydį. Remiantis Rekomendacijų 2 punktu, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes.
54. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl atsakovei atlygintinų teisinės pagalbos išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, pažymi, kad nors nurodytų teisinių paslaugų pobūdis, joms suteikti skirtas laikas, pan. atsakovės ir nėra tiksliau detalizuoti, visgi įvertinusi tai, kad šioje byloje atsakovė naudojosi advokato teisine pagalba rengiant atsiliepimą į ieškinį, ją advokatas atstovavo vykusiuose teismo posėdžiuose (2023 m. kovo 15 d., 2023 m. balandžio 28 d., 2023 m. liepos 27 d., 2023 m. rugsėjo 19 d.), taip pat Rekomendacijose numatytus maksimalius rekomenduotinus šių išlaidų dydžius, sprendžia, kad atsakovės bendrai patirta 1 050 Eur išlaidų už teisines paslaugas suma atitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo, realumo bei būtinumo kriterijus ir laikoma pagrįsta, todėl priteistina atsakovei iš ieškovės visa apimtimi (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis). Teisėjų kolegija šiuo aspektu papildomai pastebi, kad nors pirmosios instancijos teismas šias išlaidas ir buvo sumažinęs iki 900 Eur sumos, motyvuodamas tuo, kad į bylą nebuvo teikiama papildomų dokumentų dėl ieškinio, visgi šiuo atveju nenustatyta, kad atsakovė būtų prašiusi priteisti kokias nors išlaidas už papildomų dokumentų (ne atsiliepimo į ieškinį), kurių nebūtų pateikusi į bylą, parengimą. Todėl pirmosios instancijos teismo su tuo susiję motyvai, mažinant atsakovei iš ieškovės priteistinas bylinėjimosi išlaidas, nelaikytini pagrįstais.
55. Kadangi atsakovės apeliacinės instancijos teisme patirtos teisinės pagalbos išlaidos – 300 Eur už apeliacinio skundo parengimą, atitinka Rekomendacijose nurodytus rekomenduojamus maksimalius užmokesčio dydžius (Rekomendacijų 8.10 punktas), įvertinus galimas advokato darbo ir laiko sąnaudas, parengto procesinio dokumento pobūdį, turinį, tai, kad atsakovės apeliacinis skundas patenkintas, šios išlaidos atsakovei taip pat priteistinos iš ieškovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis). Atsakovei iš ieškovės priteistinas ir 40 Eur žyminis mokestis, sumokėtas už apeliacinį skundą (CPK 79, 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 4 dalis).
56. Iš viso atsakovei iš ieškovės priteistinos 1 390 Eur (1 050 Eur + 40 Eur + 300 Eur) bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
57. Patenkinus atsakovės apeliacinį skundą ir ieškovės ieškinį atmetus, ieškovės bylinėjimosi išlaidos, patirtos pirmosios ir apeliacinės instancijose teismuose, jai neatlyginamos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija
nusprendžia:
atsakovės L. G. apeliacinį skundą patenkinti.
Panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2023 m. spalio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“, juridinio asmens kodas 110051834, atsakovei L. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 1 390 Eur (vieno tūkstančio trijų šimtų devyniasdešimties eurų) bylinėjimosi išlaidas.