Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ingos Staknienės ir Rūtos Petkuvienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (atsakovo) K. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2063-897/2021 pagal ieškovės V. K. patikslintą ieškinį atsakovui K. K. dėl išlaikymo nepilnametei dukrai padidinimo ir bendravimo tvarkos su nepilnamete dukterimi nustatymo, išvadą byloje teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

III. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

18. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

19. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovė ir atsakovas turi nepilnametę dukrą A. K., gimusią (duomenys neskelbtini). Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 24 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-2531-435/2014, V. K. ir K. K. santuoka nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Nepilnamečio vaiko A. K. gyvenamoji vieta nustatyta su motina V. K., o iš tėvo K. K. nepilnamečio vaiko išlaikymui priteista periodinėmis išmokomis po 500,00 Lt (144,81 Eur) kas mėnesį iki dukters pilnametystės, nustatant, kad ši suma turi būti sumokėta iki einamojo mėnesio 15 dienos, išlaikymo suma indeksuojama kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją.

Dėl vaiko poreikių ir apelianto turtinės padėties pasikeitimo

20. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Dispozityvių civilinių bylų procese be išimčių taikoma CPK 178 straipsnyje nustatyta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Įstatymo nustatyta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė reiškia, kad ieškovas privalo įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą, o atsakovas – nesutikimo su ieškovo reikalavimais pagrindą. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių turėtų būti nukrypstama nuo rungtyniškumo principo, todėl taikytina bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė, t. y. kiekviena iš šalių turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai).

21. Nagrinėjamu atveju ginčas tarp šalių yra kilęs dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui dydžio pakeitimo. Ieškovė, prašydama padidinti sprendimu priteisto išlaikymo dydį nepilnamečiam vaikui A. K., remiamasi nepilnamečio vaiko poreikių padidėjimu bei atsakovo turtinės padėties pagerėjimu.

22. CK 3.201 straipsnyje nustatyta, kad teismas gali pagal vaiko, jo tėvo (motinos) arba valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos ar prokuroro ieškinį sumažinti arba padidinti priteisto išlaikymo dydį, jeigu po teismo sprendimo, kuriuo buvo priteistas išlaikymas, priėmimo iš esmės pasikeitė šalių turtinė padėtis (CK 3.201 straipsnio 1 dalis).

23. Kasacinis teismas ne kartą išaiškinęs, kad sprendžiant išlaikymo dydžio pakeitimo klausimą turi būti laikomasi vieno pagrindinių šeimos teisinių santykių reglamentavimo principų – prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo (CK 3.3 straipsnio 1 dalis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2006). Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad pagal CK 3.201 straipsnio nuostatas pagrindas pakeisti išlaikymo dydį yra iš esmės pasikeitusi šalių turtinė padėtis, taip pat pasikeitę vaiko poreikiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2008; 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-24/2013). Tai turi būti esminis pokytis per laikotarpį nuo teismo sprendimo, kuriuo priteistas išlaikymas, priėmimo iki kreipimosi į teismą dėl išlaikymo dydžio pakeitimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-24/2013).

24. Taigi, teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas pakeisti priteistą išlaikymo dydį, turi nustatyti ir įvertinti dvejopo pobūdžio aplinkybes: pirma, aplinkybes, susijusias su tėvų turtinės padėties esminiu pasikeitimu (pvz., vienas iš tėvų, teikęs vaikui išlaikymą, iš dalies ar visiškai prarado darbingumą ir dėl to gerokai sumažėjo jo nuolatinės pajamos arba, priešingai, pakeitė darbą ir gauna gerokai didesnes pajamas; pablogėjus sveikatos būklei, jei toks pablogėjimas yra nuolatinio pobūdžio, padidėjo išlaidos sveikatos priežiūrai; gavo palikimą arba laimėjo didelę pinigų sumą loterijoje; atsirado kitų pagal įstatymą išlaikytinų asmenų ir kt.), ir, antra, aplinkybes, susijusias su vaiko poreikių pasikeitimu – padidėjimu (pvz., dėl vaiko ligos atsirado papildomų sveikatos priežiūros išlaidų, didesnių išlaidų reikia vaiko mokymui, gebėjimų ugdymui, pomėgiams ir kt.) ar sumažėjimu (vaikas nebelanko papildomo ugdymo užsiėmimų, pasveiko po ligos, kurios gydymui reikėjo specialių išlaidų; kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2008; 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-70-969-2018, 24 punktas).

25. Bylos duomenimis nustatyta, kad Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 24 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-2531-435/2014, nepilnamečio vaiko A. K. gyvenamoji vieta nustatyta su motina V. K., o iš tėvo K. K. nepilnamečio vaiko išlaikymui priteista periodinėmis išmokomis po 500,00 Lt (144,81 Eur) kas mėnesį iki dukters pilnametystės, nustatant, kad ši suma turi būti sumokėta iki einamojo mėnesio 15 dienos, išlaikymo suma indeksuojama kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją.

26. Ieškovė išlaikymo dydžio padidinimą grindė padidėjusiais vaiko poreikiais bei atsakovo turtinės padėties pagerėjimu. Pirmosios instancijos teismas įvertino, kad Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 24 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2531-435/2014 nustatant šalių nepilnamečiui vaikui mokėtiną išlaikymo dydį, vaikui buvo beveik 9 metai, o skundžiamo sprendimo priėmimo metu vaikas buvo (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, per (duomenys neskelbtini) metus pasikeitė situacija, padidėjo kainos, taip pat atsirado didesnių vaiko poreikių maistui, drabužiams, higienai, laisvalaikiui. Pirmosios instancijos teismas įvertino ir tai, kad mergaitė pradėjo lankyti ne tik mokyklą, bet ir papildomus būrelius, dėl ko atsirado papildomų mokymosi priemonių, drabužių ir avalynės poreikis, patiriamos kitos susijusios išlaidos, taip pat transporto išlaidos. Taigi, pirmosios instancijos teismas įvertinęs vaiko amžių ir ne tik minimalius būtinuosius poreikius (maistas, apranga, būstas, higiena, sveikata, mokslas, poilsis, laisvalaikis, bendravimas, saviraiškos pomėgių ir gabumų lavinimas ar tobulinimas, kultūrinio ir kitokio ugdymo tenkinimas), sprendė, jog išlaikymo suma yra 750,00 Eur. Kadangi šiuo metu socialinės išmokos dydžio išmoka per mėnesį yra 70,00 Eur, kuri išskaitoma iš ieškovės nurodomų dukters poreikių sumos, todėl pirmosios instancijos teismas vertino, kad vaiko racionalių poreikių užtikrinimui reikia ne mažiau kaip 680,00 Eur per mėnesį.

27. Nagrinėjamu atveju apeliantas iš esmės neginčija, kad vaiko poreikiai nuo 2014 m. liepos 24 d. teismo sprendimo yra padidėję, tačiau nurodo, jog pirmosios instancijos teismo priteista nepilnametei dukrai 340,00 Eur dydžio išlaikymo suma yra per didelė, nes ši suma neatitinka atsakovo turtinių galimybių ir pažeidžia proporcingumo kriterijų. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas klaidingai nustatė atsakovo turtinės padėties pagerėjimą nuo santuokos nutraukimo proceso – atsakovo finansinė padėtis net pablogėjo. Savo turtinės padėties pablogėjimą apeliantas sieja su tuo, kad jo atlyginimas priklauso nuo išdirbtų valandų, kurių vis mažėja. Atsakovo teigimu, jo turimas turtas yra minimalus, o jo neįgalios motinos priežiūra reikalauja atsakovo papildomų finansinių sąnaudų.

28. CK 3.192 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai. Proporcingumo tarp vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties principas reiškia, kad vaiko išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo jo tėvų turtinės padėties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2009; kt.).

29. CK 3.192 straipsnio 2 dalyje išlaikymo dydis nesiejamas su konkrečiu tėvų pajamų dydžiu, tačiau įstatyme nustatyti, taip pat teismų praktikoje suformuluoti tam tikri orientaciniai kriterijai – šiais, taip pat įstatyme (CK 1.5, 3.3 straipsniai) įtvirtintais šeimos santykių teisinį reglamentavimą grindžiančiais principais vadovaujamasi sprendžiant dėl išlaikymo dydžio konkrečiu atveju. Vienas tokių kriterijų – protingi vaiko poreikiai, kuriuos lemia jo gabumai, polinkiai, taip pat amžius (vaikui augant jo poreikiai didėja ir pan.). Nustatant nepilnamečio išlaikymo dydį turi būti atsižvelgiama į tai, kad nustatytas išlaikymas užtikrintų būtinas vaiko raidos sąlygas, kurioms sudaryti turi būti patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-620/2005). Vaikui, atsižvelgiant į jo gebėjimus ir norus, taip pat turi būti sudarytos materialinės sąlygos dalyvauti įvairiuose papildomuose užsiėmimuose, sporto, kultūros renginiuose, lankyti teatrus, koncertus, vaikų atostogų stovyklas, įgyti reikiamų priemonių jo gabumams lavinti, taip pat žaidimams ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2010; 2011 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2011; kt.). Minimaliosios mėnesinės algos dydžio išlaikymas kasacinio teismo praktikoje pripažįstamas tik kaip orientacinis, taikytinas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2004; 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-276/2013; kt.). Teismas, nustatęs vaiko poreikių dydį, sprendžia, kaip tarp tėvų jį paskirstyti ir nustatyti iš išlaikymo neteikiančio tėvo (motinos) priteistiną išlaikymo sumą.

30. Teismas negali priteisti vaiko išlaikymui daugiau, negu objektyviai leidžia jo tėvų turtinė padėtis, todėl, nagrinėdamas bylą dėl išlaikymo priteisimo, privalo nustatyti tėvo (motinos) turtinę padėtį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2010). Tėvų turtinė padėtis vertintina atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą: tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, taip pat į tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamas vaikams išlaikyti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010). Be to, vertindamas tėvų turtinę padėtį, teismas turi atsižvelgti į prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą (CK 3.3 straipsnio 1 dalis), lemiantį, kad visos abejonės dėl išlaikymo priteisimo, jo dydžio, formos nustatymo ir pan. turi būti vertinamos vaiko interesų naudai. Jei yra pagrįstų abejonių dėl tikrosios tėvų turtinės padėties, jų gaunamų pajamų ir pan., teismas ją turi vertinti vaiko interesų naudai, t. y. laikyti, kad padėtis leidžia priteisti vaiko poreikius atitinkantį išlaikymo dydį. Sąžiningo ir rūpestingo asmens, kuris turi pareigą išlaikyti savo nepilnametį vaiką, elgesio standartai reikalauja imtis visų jam prieinamų priemonių, kad gautų pajamas, pakankamas vaikui išlaikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009; 2015 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-27-686/2015; kt.). Kilus ginčui dėl tėvų turtinės padėties, įstatymo pareiga tėvams išlaikyti vaiką lemia pareigą teikti tikrosios jų turtinės padėties įrodymus. Šios kategorijos bylose turtinės padėties įrodinėjimo pareigą turi abu tėvai (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-79/2006; 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2009; kt.).

31. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovas nuo 2014 m. rugsėjo 2 d. iki 2014 m. lapkričio 21 d. dirbo (duomenys neskelbtini), šiuo laikotarpiu darbo užmokestis per mėnesį sudarė apie 1 000,00 Lt (289,62 Eur), nuo 2014 m. gruodžio 2 d. iki 2015 m. vasario 27 d. dirbo (duomenys neskelbtini), darbo užmokestis per mėnesį 300,00 Eur neatskaičius mokesčių, nuo 2015 m. gegužės 18 d. iki 2015 m. birželio 5 d. dirbo (duomenys neskelbtini), nuo 2015 m. birželio 17 d. iki 2015 m. gruodžio 28 d. dirbo (duomenys neskelbtini), darbo užmokestis per mėnesį neatskaičius mokesčių sudarė 400,00 Eur, nuo 2015 m. gruodžio 28 d. iki 2016 m. gegužės 18 d. dirbo (duomenys neskelbtini), darbo užmokestis per mėnesį neatskaičius mokesčių sudarė nuo 600,00 Eur iki 985,71 Eur, nuo 2018 m. vasario 1 d. dirba (duomenys neskelbtini), šiuo laikotarpiu darbo užmokestis palaipsniui didėjo nuo 781,14 Eur iki 1729,89 Eur neatskaičius mokesčių. VĮ „Regitra” duomenis atsakovo vardu registruotos 5 transporto priemonės: Land Rover Range Rover, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Tiki CS265-L, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), Volvo V70, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Land Rover Range Rover, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) VW Touran, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) VĮ „Registrų centras” duomenimis atsakovo vardu asmeninės nuosavybės teise registruotas žemės sklypas su statiniais, esantis adresu (duomenys neskelbtini), 0,1736 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Duomenų apie turimus kreditorinius įsipareigojimus byloje nėra. Atsakovas daugiau nepilnamečių vaikų neturi. Duomenų, kad atsakovui K. K. būtų nustatytas netekto darbingumo lygis nėra.

32. Pažymėtina ir tai, kad iš byloje pateiktų AB „Swedbank“ banko sąskaitų išrašų, matyti, jog atsakovas ne kartą buvo įnešęs į savo banko sąskaitą grynų pinigų, pavyzdžiui, 2014 m. lapkričio 14 d. įnešė į savo banko sąskaitą 3 000,00 Eur grynų pinigų, o per 2017-2018 metus tretieji asmenys pervedė į atsakovo sąskaitą ir pats atsakovas į savo sąskaitą grynais pinigais įnešė viso 22 000,00 Eur. Be to, 2021 m. balandžio 29 d. teismo posėdžio metu, atsakovas nurodė, kad turi veterinarinį išsilavinimą, yra dresūros specialistas – profesionalas, šį darbą dirba nuo 1995 metų, jį atsimena žmonės ir paprašo dresuoti. Nors atsakovas teigia, kad už šunų dresavimą pajamų negauna, tačiau iš minėtų atsakovo pateiktų banko sąskaitų išrašų matyti, kad į atsakovo banko sąskaitą buvo atlikti pavadinimai, kurie buvo įvardinti kaip už šunų dresavimą, t. y. 2019 m. gruodžio 16 d. pavedimas įvardintas – už Rojaus dresavimą, 2020 m. rugpjūčio 27 d. pavedimas įvardintas – už šunį, 2020 m. gruodžio 7 d. pavedimas įvardintas – už šunį ir kt.

33. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto daryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; ir kt.). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010). Kitaip tariant, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu.

34. Atsižvelgiant į tai, jog tiek tretieji asmenys pervesdavo atsakovui į jo banko sąskaitą pinigų, tiek pats atsakovas įnešdavo į savo sąskaitą grynuosius pinigus ir įvertinus tai, kad pats atsakovas pripažino, jog turi veterinarinį išsilavinimą, yra dresūros specialistas – profesionalas, dirba nuo 1995 metų bei kad atsakovo banko sąskaitos išrašuose mokėjimų pavedimų pavadinimai patvirtina, jog tam tikri pavedimai buvo įvardinti už šunų dresūra, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovas gauna papildomai pajamų už šią veiklą. Be to, nors atsakovas teigia, kad pinigai buvo pasiskolinti ir/ar už draugų (pažįstamų) smulkias paslaugas už kurias simboliškai sumoka, tačiau jokių kitų įrodymų, patvirtinančius šiuos teiginius atsakovas nepateikė (CPK 178 straipsnis), todėl minėti atsakovo argumentai atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

35. Nors atsakovas teigia, jog jis patiria papildomų išlaidų prižiūrėdamas neįgalią motiną, tačiau sutiktina su pirmosios instancijos argumentais, jog minėti atsakovo argumentai yra vertintini kritiškai. Atsakovas jokių įrodymų, patvirtinančių, jog jis patiria papildomas išlaidas motinos priežiūrai, nepateikė (CPK 178 straipsnis), be to, į bylą pateikta atsakovo motinos Z. K. neįgaliojo pažymėjimo kopija, savaime nepatvirtina aplinkybės, kad atsakovas patiria išlaidas susijusias su motinos priežiūra. Dėl šios priežasties minėti atsakovo argumentai taip pat atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

36. Taip pat atsakovo teiginiai, kad ieškovė vertina savo turtinę padėtį, išnaudodama nepilnametės dukros interesus, t. y. bandydama patenkinti savo neadekvačiai didelius materialinius interesus dukros sąskaita, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra tik deklaratyvaus pobūdžio prielaidos. Taigi, įvertinus atsakovo turtinę padėtį matyti, kad po Kauno miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 24 d. priimto teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2531-435/2014 atsakovas turėjo nuolatinį darbą ir pastovias pajamas, kurios periodiškai didėjo, taip pat gauna papildomų pajamų iš šunų dresūros. Po priimto teismo sprendimo atsakovas įgijo nekilnojamojo turto (žemės sklypą), keturias transporto priemones ir kreditorinių įsipareigojimų neturi. Atsakovas daugiau nepilnamečių vaikų neturi. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog atsakovo turtinė padėtis po Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 24 d. priimto sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2531-435/2014, pagerėjo.

37. Atsižvelgiant į šalių nepilnamečio vaiko amžių ir aiškiai pasikeitusius (išaugusius) nepilnamečio vaiko poreikius, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, esminis šalių nepilnamečio vaiko poreikių pakeitimas yra akivaizdus ir įrodytas. Taip pat nenustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas šalių nepilnamečiui vaikui iš apelianto 340,00 Eur periodinių išmokų per mėnesį, būtų nepilnamečio vaiko poreikius pervertinęs, juo labiau, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu minimalus darbo užmokestis siekė 642,00 Eur (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. spalio 14 d. nutarimas Nr. 1114 Dėl 2021 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio), o atskaičius mokesčius – 468,41 Eur (priklausomai nuo aplinkybių, susijusių su papildomu pensijos kaupimu ir kt.). Taigi iš apelianto priteista suma (340,00 Eur per mėnesį) yra daug mažesnė už minimalios mėnesinės algos orientacinį kriterijų.

38. Taigi, nėra pagrindo sutikti su atsakovo argumentais, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, nustatinėdamas šalių turtinę padėtį, klaidingai nustatė atsakovo turtinės padėties pagerėjimą. Pažymėtina, jog atsakovui dėl sveikatos būklės nėra apribotas darbingumas bei nenustatyta kitų aplinkybių, trukdančių atsakovui gauti didesnių pajamų, todėl vienareikšmiškai teigti, kad atsakovo pajamos ateityje negalėtų didėti, negalima. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, teismų praktiką, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą – įrodymus apie šalių nepilnamečio vaiko poreikių padidėjimą bei atsakovo turtinę padėtį, jos pasikeitimą ir kitas aplinkybes, pagrįstai sprendė, jog nepilnamečio vaiko poreikiai padidėjo ir atsakovo turtinė padėtis pagerėjo, todėl yra teisinis pagrindas didinti priteisto išlaikymo dydį, priteisiant po 340,00 Eur per mėnesį. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ieškovė įrodė, kad vaiko poreikiai padidėjo bei įrodė, kad atsakovo turtinės padėties pasikeitimas vertinant visų atsakovo poreikių, gaunamų pajamų ir turimo turto kontekste, sąlygoja būtinybę didinti būtent išlaikymą vaikui.

Dėl bendravimo tvarkos su nepilnamečiu vaiku nustatymo

40. Visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu (CK 3.165 straipsnio 3 dalis), nes vaiko saugumui ir ugdymui užtikrinti reikalingas tėvų bendradarbiavimas tarpusavyje ir su vaiku. Būtent todėl tėvai turi siekti spręsti visus su vaiku susijusius klausimus taikiai. Tuo tikslu tėvai į pagalbą gali pasitelkti tarpininkus, mediatorius, psichologus ir pan., nes tik tėvų tarpusavyje rastas sprendimas, kaip geriausiai auklėti vaiką, galės būti geranoriškai vykdomas ir geriausiai atitiks vaiko interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016).

41. Jeigu tėvai nesusitaria dėl klausimų, susijusių su vaiko auklėjimu, ginčijamą klausimą sprendžia teismas (CK 3.165 straipsnio 3 dalis). Tėvų, negyvenančių kartu su vaiku, teisė bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant yra asmeninio pobūdžio tėvų teisė, kurią įgyvendinti galima, kai kitas iš tėvų nekliudo šiam bendravimui, o pats bendravimas yra tiesioginis ir pastovus. Šios teisės įgyvendinimas reiškia ir įstatymu nustatytos tėvų pareigos bendrauti su vaiku bei dalyvauti jį auklėjant įvykdymą. Ši tėvų asmeninė teisė ir pareiga turi būti vykdoma tik vaiko interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-454/2014).

42. Apeliantas kvestionuoja teismo sprendimo dalį dėl apelianto bendravimo su šalių nepilnamečiu vaiku tvarkos dalies, kurioje teismas nustatė, kad tėvas bendrauja su dukra 12 kalendorinių dienų su nakvynėmis kiekvieną kalendorinį mėnesį darbo dienomis ir savaitgaliais (Bendravimo tvarkos 1 punktas). Apeliantui nesuprantama, kokios aplinkybės pasikeitė nuo 2014 m. liepos 24 d. sprendimo priėmimo, kuomet ieškovė nurodė, kad konkrečios bendravimo tvarkos nebūtina nustatyti. Taip pat apelianto teigimu, jis niekaip negali su nepilnamete dukra bendrauti per mėnesį net 12 kalendorinių dienų su nakvynėmis, nes kiekvieną mėnesį jo darbo grafikas yra vis kitokio pobūdžio ir jis negali užtikrinti tinkamą ieškovės prašomo bendravimo tvarkos pirmojo punkto įgyvendinimą. Atsižvelgiant į tai, apeliantas prašo nustatytos bendravimo tvarkos 1 punktą, nustatant, kad tėvas bendrauja su dukra kiekvieną mėnesį du savaitgalius pasirinktinai, atsižvelgdamas į darbo grafiką ir A. K. norus bei interesus. A. K. išreiškus norą bendrauti su K. K. bet kurią darbo dieną, K. K. suderina bendravimo laiką su V. K., ir informuoja ją elektroniniu paštu: (duomenys neskelbtini), likus ne mažiau 24 valandoms iki susitikimo.

43. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal kasacinio teismo praktiką tėvų teisių ir pareigų lygybės bei maksimalaus abiejų tėvų dalyvavimo auklėjant vaiką principai teismui nustatant skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką reiškia, jog apribojimai bendrauti su vaiku daromi tik, jeigu jie reikalingi vaiko interesams užtikrinti. Tačiau tai nereiškia, kad, nesant priežasčių riboti skyrium gyvenančio tėvo (motinos) dalyvavimą auklėjant vaiką, teismas visada privalo nustatyti tokią skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką, pagal kurią vaiko praleidžiamas laikas su abiem tėvais būtų vienodas. Pažymėtina, kad tokiais atvejais teismo nustatoma skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarka pirmiausia turėtų būti orientuojama į maksimalų laiko, kurį vaikas praleidžia su kiekvienu iš tėvų savaitgaliais, švenčių dienomis ir atostogų metu, suvienodinimą bei tam tikro laiko, kurį vaikas galėtų bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu darbo dienomis, nepakenkiant normaliam vaiko dienos režimui, nustatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016).

44. Iš byloje pateiktos Tarnybos 2020 m. lapkričio 26 d. išvados bei 2020 m. lapkričio 9 d. Vaiko nuomonės išklausymo akto matyti, jog buvo apklausta šalių dukra. Nors su mergaite nebuvo bendrauta apie konkrečią bendravimo tvarką su tėvu, tačiau iš pateiktos išvados bei minėto akto aiškiai matyti vaiko pozicija dėl bendravimo su tėvu, t. y. mergaitė yra linkusi maksimaliai bendrauti su tėvu, džiaugiasi leisdama laiką su juo, mano, kad sveika palaikyti artimesnį ryšį su tėvu. Tarnybos nuomone, atsakovas pagal vaiko užimtumą ir dienotvarkę turėtų maksimaliai bendrauti su dukra.

45. Nors apeliaciniame skunde atsakovas teigė, kad prašė teismo apklausti dukrą per Tarnybą tikslu išsiaiškinti dukros nuomonę dėl bendravimo su tėvu, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su ieškovės argumentais, jog šie atsakovo teiginiai yra klaidinantys, t. y. mergaitė buvo apklausta ir tai patvirtina Tarnybos 2020 m. lapkričio 26 d. išvada bei 2020 m. lapkričio 9 d. Vaiko nuomonės išklausymo aktas. Be to, atsakovas 2021 m. kovo 30 d. teismo posėdžio metu prašė teismo Tarnybos dalyvavimą pripažinti būtinu, o ne apklausti vaiką ir pirmosios instancijos teismas tokį prašymą tenkino.

46. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismo nustatyta bendravimo tvarka yra neįgyvendinama, kadangi atsakovas dirba slenkančiu grafiku ir jo siūlomas bendravimo tvarkos pirmo punkto pakeitimas į tai, jog tėvas K. K. bendrauja su dukra A. K. kiekvieną mėnesį du savaitgalius pasirinktinai, atsižvelgdamas į darbo grafiką ir A. K. norus bei interesus, būtų patogesnis ir lengviau įgyvendinamas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vien atsakovo slenkantis darbo grafikas savaime nedaro pirmosios instancijos teismo nustatytos bendravimo tvarkos su vaiku neįgyvendinamos. Be to, atsakovas jokių kitų įrodymų dėl pirmosios instancijos teismo nustatytos bendravimo tvarkos neįgyvendinamumo nepateikė (CPK 178 straipsnis). Dėl šios priežasties, minėti atsakovo argumentai atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

47. Tėvų pareiga bendrauti su vaiku reiškia tinkamą vaiko teisės bendrauti su tėvu ar motina įgyvendinimą. Tinkamas vaiko teisės bendrauti su tėvu ar motina įgyvendinimas reiškia, kad bendraujama bus tokiais būdais, forma ir laiku, kuris labiausiai atitiks vaiko poreikius, atsižvelgiant į jo amžių, gyvenimo būdą, įpročius ir pan., ir norus. Vaiko noras bendrauti (nebendrauti) su vienu iš tėvų paprastai formuojasi priklausomai nuo tėvų tarpusavio santykių, kiekvieno iš jų elgesio, vaiko patirties, išgyvenimų ir pan., todėl teismas, vertindamas vaiko norus, turi siekti atskleisti vieną ar kitą norą lemiančius veiksnius, kurie gali turėti esminę reikšmę ir nustatant bendravimo su vaiku tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016).

48. Pažymėtina, kad ieškovė prašydama nustatyti bendravimo tvarką atsižvelgė į aplinkybes dėl atsakovo darbo grafiko, t. y. nenurodė konkrečių atsakovo ir nepilnamečio vaiko bendravimo dienų, jog atsakovas kiekvieną mėnesį galėtų konkrečiai susiderinti. Taip pat 2021 m. balandžio 8 d. Tarnyba pateiktoje papildomoje išvadoje aiškiai nurodo, kad ieškiniu prašoma nustatyti bendravimo tvarka, atsižvelgiant į paaiškėjusias aplinkybes, t. y. atsakovo darbo grafiką, būtų realiai vykdoma ir pakankamai konkreti bei atitiktų nepilnametės interesus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog atsakovo siūloma nustatyti bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarka yra minimali, tiksliai ir aiškiai neapibrėžta. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes bei įvertinus nepilnamečio vaiko norą maksimaliai bendrauti su tėvu, pirmosios instancijos teismo nustatyta bendravimo tvarka, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra maksimali ir geriausiai atitinka nepilnamečio vaiko interesus. Tokia tvarka neriboja nei šalių, nei jų nepilnamečio vaiko interesų, todėl nėra pagrindo ir keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl šio bendravimo tvarkos punkto.

49. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, jog teismas nustato bendravimo tvarką tokią, kokia ji galima pagal esamą situaciją. Teismo sprendimas dėl bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo neįgyja res judicata galios ir dėl jo pakeitimo tėvas ar motina gali kreiptis ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2014).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme

50. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teisme ieškovė turėjo 75,00 Eur žyminio mokesčio išlaidų ir 3 085,50 Eur advokato pagalbos išlaidų, o atsakovas turėjo 350,00 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato teisinei pagalbai.

51. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad patikslintas ieškinys patenkintas 90 procentų, todėl ieškovei iš atsakovo priteisė 2 844,45 Eur jos patirtų bylinėjimosi išlaidų, o atsakovui iš ieškovės priteisė 35,00 Eur jo patirtų bylinėjimosi išlaidų. Taip pat atsižvelgiant į tai, jog ieškovai bylose dėl išlaikymo priteisimo atleidžiami nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, pirmosios instancijos teismas iš atsakovo priteisė į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai, t. y. 53,00 Eur, nuo kurių mokėjimo ieškovė buvo atleista bei 7,01 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.

52. Apelianto teigimu, teismas neproporcingai paskirstė šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apelianto manymu, priteista bylinėjimosi išlaidų suma, t. y. 2 844,45 Eur yra neadekvati bylos ir parengtų procesinių dokumentų sudėtingumui bei neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Apeliantas prašo įvertinti ginčo pobūdį, parengto ieškinio turinį, apimtį, pateiktus argumentus, galimas advokato darbo ir laiko sąnaudas, bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, atsižvelgti į sąžiningumo, teisingumo ir proporcingumo principus bei Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio pateiktomis rekomendacijomis, ieškovės naudai priteistinas bylinėjimosi išlaidas sumažinti.

53. Nagrinėjamu atveju matyti, jog pirmosios instancijos teismas ieškovės reikalavimą dėl bendravimo tvarkos nustatymo teismas tenkino 100 procentų, o reikalavimą dėl išlaikymo padidinimo tenkino 80 procentų, tad pagal bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai laikė, kad ieškovės ieškinys tenkintas 90 procentų (100 proc. + 80 proc.= 180 proc.; 180 proc. / 2 reikalavimų).

54. Remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas. Teismas, nustatęs, kad šalis neargumentuotai atsisakė pasinaudoti privalomąja mediacija arba prašymą perduoti ginčą spręsti mediacijos būdu pareiškė nesąžiningai, arba nesąžiningai naudojosi mediacija, arba mediacijos metu reiškė nesąžiningus prašymus, taip pat gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių (CPK 93 straipsnio 4 dalis).

55. Vadovaujantis CPK 98 straipsnio 2 dalimi, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

56. Nagrinėjamu atveju matyti, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovei priteistinos 2 844,45 Eur bylinėjimosi išlaidos už advokato teisinę pagalbą neviršija pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Be to, apeliantas neneigia, kad iš jo priteistos bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių, tačiau prašo šias išlaidas sumažinti.

57. Iš byloje ieškovės atstovo pateiktos darbo apskaitos lentelės matyti, kad ieškovė patyrė bylinėjimosi išlaidas už advokato teisinę pagalbą, t. y. 2020 m. liepos 28 d. konsultacijos (121,00 Eur), 2020 m. spalio 13 d. ieškinio parengimas (1 210,00 Eur), 2020 m. gruodžio 15 d. prašymas dėl papildomų dokumentų prijungimo (726,00 Eur), 2021 m. vasario 3 d. pasirengimas teismo posėdžiui (121,00 Eur), 2021 m. vasario 4 d. atstovavimas parengiamajame teismo posėdyje, konsultacija klientei (121,00 Eur), 2021 m. kovo 3 d. patikslintas ieškinys (181,50 Eur), 2021 m. kovo 29 d. pasirengimas teismo posėdžiui (181,50 Eur), 2021 m. kovo 30 d. atstovavimas teisme (60,50 Eur) ir 2021 m. balandžio 29 d. atstovavimas teisme (363,00 Eur).

58. Nors apeliantas teigia, kad ieškinyje reiškiami reikalavimai standartiniai, byloje nebuvo keliami naujų teisės aiškinimo ar taikymo klausimai, o ieškovės ruošti procesiniai dokumentai nėra didelės apimties ir yra standartinio turinio, t. y. ieškovės atstovo parengtą ieškinį sudaro 8 puslapiai ir dėl ieškovės atstovo nepatyrimo, jam ieškinio parengimas užtruko 10 valandų, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad prie ieškinio ieškovė yra pateikusi 22 priedus, ieškinyje nemažą jo dalį sudaro detali nepilnamečio vaiko poreikių analizė, poreikių padidėjimo analizė ir kt., todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su ieškovės argumentais, kad vertinti vien ieškinio apimtį (8 lapus) nebūtų teisinga. Be to, ieškovė teikė papildomus paaiškinimus, rinko įrodymus, siekiant atskleisti tikrąją atsakovo turtinę padėtį, kuri bylos nagrinėjimo metu nebuvo vienareikšmiškai aiški ir dėl to bylinėjimosi išlaidos tik augo. Pažymėtina ir tai, kad atsakovas 2021 m. balandžio 29 d. teismo posėdžio metu, pripažino, jog neargumentuotai atsisakė pasinaudoti privalomąja mediacija. Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas pats savo veiksmais ir savo paties principine pozicija tokias išlaidas ir sukėlė ieškovei bei prisiėmė riziką dėl ieškovės bylinėjimosi išlaidų dengimo, o ieškovės išlaidos už ieškinio parengimą bei kitas aukščiau minėtas suteiktas advokato paslaugas, atitiko teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, buvo byloje būtinos, pagrįstos į bylą pateiktais dokumentais, dėl ko nėra teisinio pagrindo jų mažinti.

Dėl procesinės bylos baigties

59. Apibendrindama nurodytus argumentus ir padarytas išvadas dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinusi apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentus, materialiosios bei proceso teisės nuostatas, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Tai, kad apeliantas nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo išanalizuotus įrodymus, nėra pagrindo pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

60. Kiti šalių argumentai vertintini kaip neturintys esminės reikšmės sprendžiant dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų atskirai nepasisakytina.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

61. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

62. Atsižvelgus į tai, kad šiuo procesiniu sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, ieškovė turi teisę į jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą parengimą.

63. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 1 210,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų už advokato teisinę pagalbą (atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ginčo pobūdį, rengto apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą turinį, apimtį, nurodytus argumentus, galimas darbo ir laiko sąnaudas, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais bei vadovaudamasis Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio pateiktomis rekomendacijomis (8.11 punktas), sprendžia priteisti iš apelianto ieškovei 1 210,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

64. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 5,00 EUR sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2020-01-23), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

65. Apeliacinės instancijos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo K. K. ieškovei V. K. 1 210,00 Eur (vieną tūkstantį du šimtus dešimties eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.