- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-05-21
- Bylos Nr.
- eI2-7802-931/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00946-2024-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Grauželis, Fausta Vitkienė, Agnė Stankevičienė
- Pareiškėjas
- Y. N.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Agnės Stankevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Faustos Vitkienės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Y. N. (Y. N.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja Y. N. kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. vasario 25 d. sprendimą Nr. 24S61378, kuriuo atsisakyta pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui; 2) įpareigoti Migracijos departamentą pareiškėjos prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo išnagrinėti iš naujo; 3) panaikinti Migracijos departamento 2024 m. kovo 7 d. sprendimą Nr. 24S73648, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2024 m. kovo 7 d. iki 2026 m. rugsėjo 6 d.; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėja skunde nurodo, kad vos tik susituokusi su Lietuvos Respublikos piliečiu ir susilaukusi dukros, kuri taip pat yra Lietuvos Respublikos pilietė, (duomenys neskelbtini) atvyko ir apsigyvento Lietuvos Respublikoje ir jokios darbinės ar mokslinės veiklos (duomenys neskelbtini), susijusios su ja, nevykdė, jokių santykių su buvusiais kolegomis - nepalaikė, jokių realių ryšių su (duomenys neskelbtini) teisėsauga - neturėjo.
Neskaitant šeimos narių, vienintelė sąsaja, kuri siejo pareiškėją su (duomenys neskelbtini), iki (duomenys neskelbtini), buvo „formalus“ darbo teisnių santykių egzistavimas tame laikotarpyje, kuriame pareiškėja buvo vaiko priežiūros atostogose ir dar nebuvo pasibaigęs kontrakto (sutarties) terminas. Kontraktas baigėsi (duomenys neskelbtini), vaiko priežiūros atostogų pabaiga (duomenys neskelbtini).
Nuo pat gimdymo ir vaiko priežiūros atostogų pareiškėja jokių faktinių darbinių funkcijų (duomenys neskelbtini) nevykdė.
Dėl Covid-19 pandemijos Lietuvoje nuo 2020 m. vasario 26 d. buvo paskelbta ekstremalioji situacija, o nuo kovo 16 d. įvestas karantinas, kuris ilgą laiko tarpą buvo tęsiamas. Taigi karantinas, o vėliau ir nėštumas apribojo pareiškėjos galimybę atvykti į Lietuvą anksčiau.
Pareiškėja pabrėžia, kad masiniai (duomenys neskelbtini) žmonių protestai ir eisenos prasidėjo iš karto po (duomenys neskelbtini) rinkimų rezultatų paskelbimo, kai pareiškėja buvo nėštumo ir gimdymo atostogose. Jei pareiškėja būtų nutraukus darbo sutartį prieš terminą, jai būtų reikėję sumokėti apie 3000 Eur.
Pareiškėja ėmėsi aktyvių veiksmų, susijusių su darbine veikla, čia, Lietuvoje, pvz., registravosi darbo biržoje kaip ieškanti darbo, ėjo į pokalbius su potencialiais darbdaviai, o nepavykus dirbti / įsidarbinti (tam didelę įtaką turėjo kalbos barjeras), išsiėmė verslo liudijimą (verslo liudijimas galiojo nuo (duomenys neskelbtini)) ir jo pagrindu pati susikūrė sau darbo vietą - pradėjo (duomenys neskelbtini).
Pareiškėja studijavo Lietuvos istoriją ir kultūrą, lankė lietuvių kalbos kursus, leido dukrą į darželio grupę lietuvių kalba, bendravo ir tebebendrauja tik su tais asmenimis, kurie yra prieš karą ir Rusijos, Baltarusijos agresiją.
(duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybos gali mėginti pasinaudoti bet kuriuo iš Lietuvos gyventojų, tiek piliečiu, tiek ir ne piliečiu, tačiau tai nereiškia, kad joms tą pavyks padaryti, nes tai priklauso ne nuo to, kokį jis darbą dirbo, praeityje, bet nuo to, ką dirba dabar ir kokie yra jo įsitikinimai, požiūris į agresiją, karą bei kt.
Pareiškėja nedirbo su Lietuvos valstybei galinčia kelti grėsmę informacija, užsienio klausimais, politika bei kt. Pareiškėja niekada netarnavo, nedirbo ir nebendradarbiavo su (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir kitomis specialiomis tarnybomis. Pareiškėjos pagrindinė veikla buvo (duomenys neskelbtini). Kas iš esmės rodo, kad jokios sąsajos su represijomis, (duomenys neskelbtini), kita prieš žmogaus teises nukreipta veikla, agresyvia užsienio politika bei kt. pareiškėja neturėjo. Jokios prieš žmogų ir jo teises nukreiptos veiklos pareiškėja nevykdė.
Sprendžiant apie pareiškėjos pavojingumą, reikėjo atsižvelgti ir į jos vykdytas darbines funkcijas, užimamas pareigas, jos kompetenciją, įtaką priimamiems sprendimams, galimybę daryti poveikį užsienio ir vidaus politikai bei kt., o ne tik apsiriboti paties darbo faktu.
Tai, kad pareiškėja baigė atitinkamus mokslus, visiškai nereiškia, kad jos tikslas buvo dirbti (duomenys neskelbtini) rėžimo palaikomose struktūrose. Pareiškėja yra už žmogų ir jo teises, o tai, kad (duomenys neskelbtini) yra užgrobęs valdžią, kurią visomis įmanomomis priemonėmis, be abejo, neteisėtomis, mėgina išlaikyti, rodo tik tai, kad (duomenys neskelbtini) šiuo metu nėra nei teisinė, nei demokratinė valstybė, ir kad kol nebus pakeistas rėžimas, taip ir bus. Tačiau pareiškėja tiki, kad vieną dieną (duomenys neskelbtini) taps laisva ir jai, jos žmonėms pavyks išsivaduoti iš (duomenys neskelbtini) rėžimo priespaudos.
Pareiškėja jokių sąsajų su (duomenys neskelbtini), išskyrus joje gyvenantį savo jau pilnametį sūnų, mamą ir brolį - nebeturi.
Pareiškėja remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2010 m. spalio 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502- 1037/2010, nutartimi Nr. eA-2266-858/2015 ir kt.
Pareiškėja pabrėžia, kad ginčijamais sprendimais Migracijos departamentas pažeidė jos teisę į šeimą, pareiškėjos vaiko teises ir interesus.
Pareiškėjos sutuoktinis - Lietuvos Respublikos pilietis, gyvenantis Lietuvoje. Pareiškėjos mažametė dukra taip pat Lietuvos Respublikos pilietė, kuri nuo (duomenys neskelbtini) kartu su pareiškėja (mama) ir tėčiu (pareiškėjos sutuoktiniu) gyvena Lietuvoje. Priėmus ginčijamus sprendimus, vaikas turi arba gyventi atskirta nuo mamos, Lietuvoje, arba gyventi (duomenys neskelbtini), atkirstas nuo tėčio.
Nuo tada, kai pareiškėja kartu su dukra buvo priverstos išvykti iš Lietuvos, mergaitė patiria itin didelį, nuolatinį stresą, nerimą, baimę, negali suprasti, kas vyksta, kodėl nėra tėčio, kodėl ji su mama negali grįžti namo, kur yra artimieji, giminaičiai, su kuriais mergaitė bendravo, draugavo, turėjo gerą, artimą santykį, kodėl negali toliau eiti į darželį, kurį lankė, kur auklėtojos, draugai. Atsižvelgiant į tai, vaikui išsivystė miego sutrikimai, nuotaikos svyravimai, baimės, nepaaiškinamas nerimas, o tai neigiamai veikia mergaitės psichinę būseną ir kelia didelį susirūpinimą, baimę dėl jos sveikatos, ateities. Tačiau niekas to nei iš Migracijos departamento, nei iš Valstybės saugumo departamento nevertino.
Šalies argumentai
Atsakovas su skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą nurodo, kad priimdamas ginčijamą sprendimą Migracijos departamentas vadovavosi kompetentingos institucijos - Valstybės saugumo departamento (toliau – VSD) 2024 m. sausio 5 d. išvada Nr. (duomenys neskelbtini) dėl pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui. Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Migracijos departamentas VSD išvadų nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti, tuo labiau, kad ši išvada nėra nemotyvuota.
Atsakovas pabrėžia, kad pareiškėja valstybinėse institucijose dirbo net (duomenys neskelbtini) metų. Toks terminas nėra mažas, net ir vertinant skunde nurodytą aplinkybę, kad pareiškėja kelis metus buvo motinystės atostogose. Pareiškėjos skunde nurodyti argumentai, kad ji nepalaiko jokių ryšių su savo buvusiais kolegomis vertinami kaip gynybinė pozicija. Migracijos departamento nuomone pareiškėja darbo kontrakto nenutraukė, o iš institucijos buvo atleista pasibaigus jo terminui. Kaip matyti pareiškėja valstybinėse institucijose išdirbo daugiau nei (duomenys neskelbtini) m., kas leidžia pagrįstai manyti, jog buvo susiformavę su buvusiai kolegomis ne tik darbiniai, bet ir draugiški ryšiai, todėl užsienietė net ir nedirbdama minėtose įstaigose gali ir toliau palaikyti ryšius su (duomenys neskelbtini) ar kitose žvalgybos tarnybose dirbančiais lojaliais asmenimis ir tai, Migracijos departamento vertinimu, yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikoma aplinkybe, suponuojančia užsienietės pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams, o ypač šiuo geopolitiškai jautriu metu. Migracijos departamentas nustatė, kad ji nacionalinės vizos nėra turėjusi, ji turėjo Lietuvos Respublikos išduotas Šengeno vizas, galiojusias nuo (duomenys neskelbtini). Asmeniui buvo išduoti leidimai laikinai gyventi, galioję nuo (duomenys neskelbtini). Asmuo Lietuvoje nedirbo. Vertinant asmens šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje gyvena jos sutuoktinis ir jųdviejų duktė, turinti Lietuvos Respublikos ir (duomenys neskelbtini) pilietybes. Taip pat įvertinti ir pareiškėjos pateikti 2024 m. vasario 5 d., 2024 m. vasario 6 d. pateikti paaiškinimai. Taigi ginčijamame sprendime buvo įvertintos visos su pareiškėja susijusios aplinkybės bei nustatyta, kad pareiškėjos keliama grėsmė gali būti susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu, o uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcingos priemonės siekiamam tikslui – užtikrinti valstybės ir visuomenės saugumą. Pareiškėjos skunde nurodytos kitos aplinkybės nepaneigia (galimybė judėti COVID-19 metu, vaiko ryšys su tėvu) jos galimos grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui.
Atsakovas pabrėžia, kad šiuo metu yra labai pasikeitusi geopolitinė padėtis ir būtent VSD kontržvalgybos duomenimis yra suaktyvėjusi (duomenys neskelbtini) žvalgybos darbas su išvykusiais jų šalies piliečiais. Visa tai tik dar labiau patvirtina VSD išvadą, kad pareiškėja gavusi leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudota šių valstybių žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, o tai pagrįstai vertinama kaip grėsmė Lietuvos saugumui, o ypač šiuo geopolitiškai jautriu metu. Pažymėtina, kad tokios nuomonės laikosi ir LVAT 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartyse administracinėse bylose Nr. eA-2023-415/2023 ir Nr. eA-2156-629/2023, LVAT 2023 m. birželio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1949-815/2023, LVAT 2023 m. birželio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1266-602/2023.
Atsiliepimas
Atsakovas nesutinka su pareiškėjos skundo argumentu, kad ginčijamuose sprendimuose turi būti nurodyti konkretūs veiksmai ir duomenys, pagrindžiantys pareiškėjos keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui realumą ir akivaizdumą.
Aplinkybė, kad pareiškėjai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nereiškia, kad ji turėjo ir teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jai šis leidimas visą laiką ateityje turės būti pakeistas ar negalės būti panaikintas Įstatyme įtvirtintais pagrindais, jeigu užsienietė neatitinka Įstatymo reikalavimų. Lietuvos Respublika neturi pareigos leisti laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu toks leidimas neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Pažymėtina ir tai, kad keičiantis geopolitinei situacijai, gali kisti ir su pareiškėja susijusių aplinkybių vertinimas.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodo, kad pareiškėjai buvo pagrįstai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką.
Šalies argumentai
Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD su skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą nurodo, kad VSD vertinimu, pareiškėjai gyvenant Lietuvoje, ji gali būti išnaudota (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas (duomenys neskelbtini) valdžiai asmuo. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra tarnavę (dirbę) šios šalies valstybės institucijose. VSD nustatė konkrečius tokią (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema. Prioritetas vykdant žvalgybą skiriamas NATO ir ES valstybėms, kurias (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis valdančiajam režimui.
(duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybų darbas su agentais yra orientuotas į ilgalaikę, konkrečiai neapibrėžtą perspektyvą, ir pritaikomas prie kintančios užverbuotų asmenų situacijos. Žvalgybos tarnybos ryšius su agentais tęsia arba atnaujina po tam tikro laiko ir tais atvejais, kai jie baigia darbą valstybės institucijoje ar profesinę karinę tarnybą, tačiau tebeturi ar įgyja naujų žvalgybinių galimybių – gali reguliariai lankytis užsienyje arba išvyksta gyventi į žvalgybą dominančias užsienio valstybes. (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybos, siekdamos tęsti ar atnaujinti buvusius ryšius su užsienio valstybėse gyvenančiais savo šalies piliečiais, gali naudoti autoritarinių šalių žvalgybos tarnyboms įprastus metodus – šantažuoti grasindamos paviešinti ankstesnio bendradarbiavimo faktą, taikyti administracinio ir teisinio poveikio priemones (duomenys neskelbtini) gyvenantiems giminaičiams (pavyzdžiui, grasinti atleisti iš darbo, apkaltinti nusikalstama veikla ir pan.).
VSD kontržvalgybos tyrimų ir žvalgybos operacijų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybos yra suinteresuotos ir dažnai tikslingai skatina savo agentus išvykti gyventi į režimui priešiškas valstybes. Gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus, strateginės civilinės ir karinės infrastruktūros objektus ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis. Pasikeitus situacijai, Rusijos karinės agresijos atveju, su (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybomis bendradarbiaujantys šios šalies piliečiai gali būti išnaudoti specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandos ir dezinformacijos platinimui, diversijų prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdymui.
VSD vertinimu, priimant sprendimus, nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat sprendimais nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjos teisės bei laisvės. Kadangi pareiškėja VSD pripažinta kaip galinti kelti grėsmę valstybės saugumui, jos asmeniniai ar šeimos interesai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo.
2024 m. gegužės 14 d. vykusio žodinio teismo posėdžio metu pareiškėja palaikė skundo argumentus ir prašė skundą tenkinti. Papildomai paaiškino, kad 2024 m. vasario 12 d. gavusi Šengeno vizą į Lietuvą negrįžo nes buvo labai ilgos eilės įsigyti bilietus grįžimui į Lietuvą. Nuo 2022 m. lapkričio mėnesio į (duomenys neskelbtini) grįždavo visada su sutuoktiniu. Ypatingų trukdžių kertant sieną nebuvo, išskyrus sutuoktinio dokumentų tikrinimą. Paaiškino, kad kai išvyko į Lietuvą, jos nepilnamečiui sūnui ir motinai jokios grėsmės dėl to nekilo. Pareiškėja į (duomenys neskelbtini) vykdavo lankyti giminių, taip pat gauti medicinos paslaugų, nes Lietuvoje brangios medicinos paslaugos. Tuomet, kai reikėjo gydytis dėl medicinos paslaugų teko važinėti į (duomenys neskelbtini) net kelis kartus per savaitę. Paaiškino, kad Lietuvai lojaliems žmonėms (duomenys neskelbtini) yra nesaugu, sunku susirasti darbą. Jai gyvenant Lietuvoje su ja nieks niekada nebandė susisiekti. Taip pat nebandė susisiekti nei su jos sūnumi, motina ar broliu, kurie gyvena (duomenys neskelbtini).
Pareiškėja pabrėžė, kad jos pase yra tik (duomenys neskelbtini) sienos kirtimą patvirtinantys antspaudai. Dirbdama (duomenys neskelbtini) neturėjo jokio leidimo dirbti su slapta informacija.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas 2024 m. gegužės 14 d. vykusio teismo posėdžio metu prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad leidimas laikinai gyventi pareiškėjai buvo išduotas neturint duomenų apie jos keliamą grėsmę valstybės saugumui. Tokius duomenis VSD nurodė tik pateikęs išvadą. Atstovo vertinimu, nelojalus (duomenys neskelbtini) valdžiai asmuo negalėtų nuolat grįžti ir tiek laiko leisti (duomenys neskelbtini). Pareiškėja turi galiojančią Šengeno vizą, jai nėra uždrausta atvykti į Šengeno erdvę, dukra turi Lietuvos pilietybę, pati pareiškėja nurodė, kad į (duomenys neskelbtini) visada vykdavo su sutuoktiniu, todėl nėra kliūčių pareiškėjos dukrai bendrauti sus tėvu.
2024 m. gegužės 14 d. teismo posėdyje liudytoja apklausta I. Š. parodė, kad pareiškėja yra jos brolio žmona. Pareiškėja padėjo jiems su broliu slaugyti jos motiną. Gyvendama Lietuvoje pareiškėja bendravo tik su vyro šeima ir gal keliomis moterimis, su kuriomis susipažino vesdama dukrą į darželį. Niekada nepastebėjo nieko įtartino apie pareiškėją. Pareiškėjos pažiūros aiškios – ji nepritaria (duomenys neskelbtini) valdžios politikai. Liudytoja nurodė, kad pareiškėjos dukrai yra labai sunku, ji liūdi, pasiilgo liudytojos dukters.
Liudytoju 2024 m. gegužės 14 d. teismo posėdyje pareiškėjos sutuoktinis M. J. parodė, kad pareiškėją lydėjo į (duomenys neskelbtini) tuomet, kai pareiškėja gydėsi, nes reikdavo prižiūrėti dukrą. Paaiškino, kad jo sutuoktinė yra tvirto charakterio, turi savo nuomonę, jos elgesys niekad jam jokių įtarimų nesukėlė, pareiškėja neturi ryšių su (duomenys neskelbtini).
Žemesnės instancijos teismas
Teismui nusprendus bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, pareiškėja pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus.
Pareiškėja remiasi LVAT (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022; 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023; kt.). pabrėžia, kad pagal LVAT išaiškinimus, Migracijos departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., LVAT 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017 ir kt.).
Pabrėžė, kad nėra nustatyta jokių faktų, kurie duotų realaus pagrindo išvadai apie pareiškėjos keliamą grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjos tariama grėsmė valstybės saugumui yra paremta tik prielaidomis ir niekuomet nepagrįstais spėjimais. Užduodant atsakovo atstovui klausimą, ar buvo nustatyti konkretūs pareiškėjos prieš Lietuvos Respubliką nukreipti veiksmais, atsakymas buvo gana trumpas ir paprastas – ne. Vienintelė grėsmė, kurią nagrinėjamu atveju įžvelgė Migracijos departamentas, o taip pat ir VSD, buvo ta, kad pareiškėja baigė (duomenys neskelbtini) mokslus ir dirbo (duomenys neskelbtini) sistemoje. Tačiau nei vienas jų nevertino, kodėl pareiškėja pasirinko (duomenys neskelbtini), kokį konkrečiai darbą pareiškėja dirbo, kokias funkcijas ji atliko, ar turėjo leidimą dirbti su slapta informacija, ar turi ryšių su karine žvalgyba, nuo kada pareiškėja faktiškai nebedirba (duomenys neskelbtini) ir joje negyvena, koks pareiškėjos požiūris į (duomenys neskelbtini) valdžią, agresiją, žmogaus teisių pažeidimus ir t.t., kokie pareiškėjos ryšiai su buvusiais kolegomis, draugais, ar ji juos palaiko/ne, su kuo pareiškėja draugauja, bendrauja, kuriai valstybei pareiškėja teikia pirmenybę, kurios kalbą, kultūrą mokosi, gilina.
Kai pareiškėja rinkosi (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) nebuvo taip, kaip yra šiuo metu. Pareiškėjos darbas niekaip nebuvo susijęs su užsienio politika, karine žvalgyba, represijomis ir (ar) pan. Pareiškėja dirbo su tokiais paprastais klausimais kaip (duomenys neskelbtini). Jos vykdytos darbinės funkcijos per se jokios grėsmės valstybės saugumui nei kėlė, nei kelti galėtų. Nuo (duomenys neskelbtini), kuomet buvo išleista į gimdymo atostogas, o vėliau ir į vaiko priežiūros, pareiškėja jokios, absoliučiai jokios darbinės veiklos (duomenys neskelbtini) ir (ar) su ja susijusios nevykdė bei neketino vykdyti. Pareiškėjos darbo santykiai, formaliai, tęsėsi iki 2022 m. pabaigos tik dėl to, kad tada buvo numatyta kontrakto pabaiga. Pareiškėja jo nenutraukė, nes būtų turėjusi grąžinti valstybei apie 3000 Eur, taip, be kita ko, paremiant (duomenys neskelbtini) rėžimą. Tuo atveju, jeigu pareiškėjai būtų reikėję faktiškai dirbti, pareiškėja patvirtino teismui, kad ji vienareikšmiškai būtų nutrauksi kontraktą, nes po 2020 m. įvykių pareiškėja jokiais būdais nebūtų grįžusi į darbą. Tačiau to jai, minėta, dėl vaiko priežiūros nereikėjo daryti ir to ji jokiais būdais neketino daryti.
Pareiškėja tiek teismo posėdžio metu, tiek iki jo, labai aiškiai deklaravo savo poziciją prieš (duomenys neskelbtini) rėžimą. Tą patvirtino ir parodymus davę M. J. bei I. Š. Užduodant klausimus liudytojams, ar jie yra pastebėję, kad pareiškėja būtų bendravusi su įtartinais asmenimis, elgusi įtartinai ir (ar) pan., pastarieji patvirtino, kad tikrai ne. Taip pat patvirtino, kad pareiškėja yra labai tvirto charakterio ir kad ją paveikti būtų pratiškai neįmanoma. Liudytojai patvirtino, kad pareiškėja labai stengėsi, integravosi į jų šeimos gyvenimą, Lietuvą – ji studijavo Lietuvos istoriją ir kultūrą, lankė lietuvių kalbos kursus, leido dukrą į darželio grupę lietuvių kalba, bandė kiek gali darbinti, o susidūrus su sunkumais, dėl kalbos barjero, dirbo pagal verslo liudijimą. Abu liudytojai apibūdino pareiškėją tik teigiamai, kaip gerą, šeimai visapusiškai atsidavusią, mylinčią mamą, žmoną. Pareiškėja, augindama vos tik gimusią dukrą, tuo pačiu metu prižiūrėjo dar ir savo sutuoktinio sunkiai sergančią mamą, ja rūpinosi, slaugė. Taip ji atsidavė visa, minėta, šeimai, ir jokių santykių su buvusiais kolegomis, pažįstamais, (duomenys neskelbtini) nebepalaikė. Vienintelė sąsaja su (duomenys neskelbtini), pareiškėjos, buvo jos (duomenys neskelbtini) gyventi mama, brolis ir sūnus. Tačiau pastarieji, kaip patvirtino pareiškėja, jokių sąsajų su (duomenys neskelbtini) valdžia neturi, dėl to (duomenys neskelbtini) rėžimui nėra įdomūs. Būtent juos, t. y. mamą, sūnų ir brolį, (duomenys neskelbtini) lankė pareiškėja. Pareiškėja, dėl jos ligos, taip pat buvo priversta naudotis medicinos paslaugomis, (duomenys neskelbtini). Būtent dėl to pareiškėja papildomai lankėsi (duomenys neskelbtini).
Migracijos departamento į bylą pateiktame Valstybės sienos apsaugos tarnybos IS išraše nurodyti visi pareiškėjos atvykimai ir išvykimai, įskaitant ir iki (duomenys neskelbtini), kai pareiškėja pradėjo gyventi Lietuvoje. Pažymėtina ir tai, kad dalis Valstybės sienos apsaugos tarnybos IS išraše nurodytų pareiškėjos sienos kirtimų kartojasi (pvz. 2021 m. gegužės 8 d. dubliuojamas 3 kartus ta pačia data ir laiku, 2023 m. rugpjūčio 21 d. - dubliuojamas 2 kartus, 2023 m. rugpjūčio 28 d. dubliuojamas 2 kartus, 2023 m. rugsėjo 24 d. – dubliuojasi 2 kartus).
Pareiškėjos atsakymus į klausimyną Migracijos departamentas vertino taip pat tik selektyviai, pasirenkant, kurie klausimai Migracijos departamentui yra aktualūs, kurie ne. Pareiškėja remiasi LVAT 2023 m. birželio 21 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-1770- 968/2023, 2023 m. rugsėjo 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2274-520/2023, kad LVAT požiūris į klausimyną ir atsakymus į jį skiriasi nuo Migracijos departamento.
Į bylą pateikta psichologo T. V. V. parengta ir pasirašyta išvada, patvirtinta, kad pareiškėja 2024 m. kovo 21 d. kreipėsi pas psichologą T. V. V. Kreipimosi priežastis – prašymas nustatyti nepilnametės J. M., tėvo vardas – (duomenys neskelbtini), šeimos narių tarpusavio santykių emocinio artumo laipsnį, taip pat nustatyti vaiko psichoemocinę būklę kreipimosi metu. Tyrimo metu darytos išvados: J. M., tėvo vardas – (duomenys neskelbtini), testų rezultatai parodė didelį prisirišimo laipsnį prie tėvo ir motinos. Tai rodo, kad mergaitės psichologinė būsena dėl jos atskyrimo nuo tėčio, namų aplinkos, Lietuvoje, yra labai įtempta, sunki ir kelia didelį susirūpinimą, nerimą. Be to, vaiko sveikata ir emocinis būklė ik blogėja. Todėl siekiant išsaugoti vaiko psichologinę ir fizinę sveikatą, būtina suvienyti šeimą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. vasario 25 d. sprendimo Nr. 24S61378 ir 2024 m. kovo 7 d. sprendimo Nr. 24S73648 teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad Y. N. yra (duomenys neskelbtini) pilietė.
Pareiškėjai 2019 m. gruodžio 10 buvo išduota Šengeno valstybės viza, galiojusiu nuo 2019m. gruodžio 20 d. iki 2020 m. gruodžio 19 d.
(duomenys neskelbtini), administracijos CBAĮ skyriuje sudarė santuoką su Lietuvos piliečiu M. J.
(duomenys neskelbtini) pareiškėjai ir jos sutuoktiniui M. J. gimė dukra M. J.
2020 m. lapkričio 13 d. pareiškėjos dukrai buvo išduota Šengeno viza, galiojusi iki 2023 m. gruodžio 19 d.
Pagal (duomenys neskelbtini) gimimo įrašą Nr. (duomenys neskelbtini) M. J. turi ir Lietuvos Respublikos ir (duomenys neskelbtini) pilietybę.
2021 m. vasario 5 d. pareiškėjai Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 40 str. 1 d. 3 p. ir 43. Str. 1 d. 5 p. (šeimos narys) pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, kuris galiojo iki 2022 m. vasario 5 d.
2021 m. gruodžio 27 d. pareiškėjai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), kuris galiojo iki 2023 m. gruodžio 27 d.
2023 m. rugpjūčio mėn. pareiškėja kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi.
2023 m. rugsėjo 27 d. pildydama Migracijos departamento klausimyną pareiškėja nurodė, kad (duomenys neskelbtini) m. mokėsi (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) m. dirbo (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) m. (duomenys neskelbtini).
(duomenys neskelbtini) pareiškėja išvyko iš Lietuvos Respublikos.
2024 m. vasario 12 d. pareiškėjai išduota Šengeno viza, galiojanti iki 2024 m. rugpjūčio 8 d.
Migracijos departamentas 2024 m. sausio 8 d. gavo Valstybės saugumo departamento 2024 m. sausio 5 d. išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad VSD vertinimu, pareiškėja mokydamasi ir dirbdama (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini), privalėjo būti lojali (duomenys neskelbtini) ir palaikyti (duomenys neskelbtini) valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. (duomenys neskelbtini) valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, užsienietei išdavus leidimą gyventi Lietuvoje ji gali būti išnaudota (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas (duomenys neskelbtini) valdžiai asmuo.
Migracijos departamentas, įvertinęs VSD išvadą ir kitus duomenis, pareiškėjos atžvilgiu priėmė šiuos sprendimus:
2024 m. vasario 25 d. sprendimą Nr. 24S61378, kuriuo atsisakė pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi, kadangi pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui (toliau – ir Sprendimas Nr. 1);
2024 m. kovo 7 d. sprendimą 24S73648, kuriuo uždraudė pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėnesių (toliau – ir Sprendimas Nr. 2).
Pareiškėja su skundžiamais sprendimais nesutinka ir prašo panaikinti kaip nepagrįstus. Teigia, kad atsakovas neįvertino ir nepateikė argumentų dėl pareiškėjo keliamos grėsmės, nevertino jos individualių aplinkybių, ypač aplinkybių susijusių su šeima, tuo pažeidė ne tik pareiškėjos, bet ir nepilnamečio vaiko interesus.
Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 4 straipsnio 3 dalį, užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Migracijos departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. Pagal to paties straipsnio 4 dalį – užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – pagal kompetenciją Policijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba.
Įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad Valstybės saugumo departamentas, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, o šis ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.
Įstatymo 35 straipsnyje nustatyti atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje 1 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.
Pažymėtina, kad, vadovaujantis Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 2 straipsniu, Valstybės saugumo departamentas yra vienas iš subjektų, užtikrinančių Lietuvos nacionalinį saugumą, jo paskirtis – apsaugoti nuo pasikėsinimų valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką. Valstybės saugumo departamento uždaviniai – vykdyti žvalgybą ir kontržvalgybą, tirti, analizuoti ir prognozuoti visuomeninius politinius bei ekonominius procesus, susijusius su grėsmėmis nacionaliniam saugumui; laiku atskleisti veikas, keliančias grėsmę valstybės saugumui, suverenitetui, teritorijos neliečiamybei ir vientisumui, konstitucinei santvarkai, valstybės interesams, gynybinei ir ekonominei galiai, užkirsti kelią šioms veikoms ir jas šalinti įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės saugumo departamentas koordinuoja Lietuvos Respublikos institucijų kovą su terorizmu. Valstybės saugumo departamentas teikia žvalgybos, kontržvalgybos ir kitą nacionaliniam saugumui reikšmingą informaciją, išvadas ir rekomendacijas Seimui, Respublikos Prezidentui, Vyriausybei, o prireikus ir kitoms valstybės institucijoms. Šios nuostatos, taip pat Įstatymo 4 straipsnio nuostatos patvirtina, kad būtent Valstybės saugumo departamentas yra kompetentingas subjektas vertinant, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3521-968/2021, kurioje taip pat buvo vertinamas užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui klausimas, yra konstatavęs, kad „nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas Raštu gavo patikimos ir pakankamos informacijos būtent apie pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui, todėl įvertinęs pateiktas aplinkybes ir nustatęs, kad yra draudimo atvykti pagrindas, privalėjo priimti ir priėmė Sprendimą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Migracijos departamentui nesuteikta teisė kvestionuoti kitos kompetentingos institucijos pateiktą informaciją ar ją vertinti kitaip“. Taigi užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD ir teikia išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui, o Migracijos departamentas ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą leidimą gyventi ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.
Teismas nesutinka su pareiškėjos argumentais, kad skundžiami sprendimai prieštarauja LVAT praktikai, atsakovas perkėlė VSD išvadą į sprendimus, neatlikęs savarankiško grėsmės vertinimo, nenustatęs grėsmės realumo.
Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju sutinka su atsakovo argumentais, kad Migracijos departamentas nekvestionuoja VSD išvadų ir nagrinėjamu atveju vertina, ar leidimo laikinai gyventi panaikinimas laikomas proporcinga ir būtina priemone tikslui (užtikrinti visuomenės saugumą) pasiekti.
Pareiškėja, nesutikdama su VSD išvadomis ir jų pagrindu priimtais sprendimais, gali savo teises ginti teisme, kur įvertinami tiek procedūriniai, tiek skundžiamo Migracijos departamento sprendimo turinio aspektai.
Byloje nustatyta, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą Nr. 1 vadovavosi VSD 2024 m. sausio 5 d. išvada Nr. (duomenys neskelbtini), jog pareiškėja mokydamasi ir dirbdama (duomenys neskelbtini) sistemoje bei (duomenys neskelbtini), privalėjo būti lojali (duomenys neskelbtini) ir palaikyti (duomenys neskelbtini) valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.
Pareiškėja su tokiomis išvadomis nesutinka, nurodo, kad darbiniai santykiai su (duomenys neskelbtini) nutrūko jai išėjus į gimdymo ir vaiko priežiūros atostogas, pareiškėjos dabas nebuvo susijęs su jokia slapta ar prieš Lietuvą nukreipta informacija, pareiškėja įsidarbino, siekdama padėti žmonėms.
Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. LVAT 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje byloje Nr. eAS-846-756/2020 yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis.
LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai, o įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį byloje Nr. A-858-2720-2014). Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija) neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės, o valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą pripažįstama tiek LVAT, tiek EŽTT (pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus) praktikoje. Be to, EŽTT teisės atvykti į šalį ar išsiuntimo iš šalies ribojimus nagrinėja proporcingumo aspektu vertindamas pusiausvyrą kitų fundamentalių Konvencijoje įtvirtintų teisių atžvilgiu (pavyzdžiui, teisės į privatumą, šeimą, kt.), t. y. ieško pusiausvyros tarp valstybės teisės neįleisti asmens ir jo fundamentalių interesų.
Nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Tokiais atvejais privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali.
EŽTT taip pat yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui, tačiau nacionalinė teisinė sistema turi suteikti galimybę asmeniui ginčyti institucijos vertinimą, kad situacija susijusi su nacionaliniu saugumu, t. y. nepriklausoma institucija ar teismas turi turėti galimybę reaguoti, jeigu nacionalinio saugumo koncepcija panaudota be racionalaus pagrindo (pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimas byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).
Tai reiškia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje galėjo kelti grėsmę.
Tokiose bylose būtina įvertinti individualią užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019 ir kt.).
Rusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, jos 14 punkte teigiama: „Didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui“. Taip pat visuotinai žinoma aplinkybė, kad Rusija ne tik priešiškai nusiteikusi Lietuvos atžvilgiu, bet ir skundžiamo sprendimo priėmimo metu buvo pradėjusi precedento neturinčią plataus masto agresiją Ukrainoje. 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą“ Lietuvos Respublikos Seimas pasmerkė Rusijos Federacijos karinę agresiją prieš Ukrainą ir siekį nuversti teisėtai išrinktą Ukrainos valdžią, išreiškė tvirtą paramą Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir tarptautiniu mastu pripažintų jos sienų neliečiamybei, taip pat pakvietė sustiprinti Europos Sąjungos ir NATO valstybių narių visuomenių atsparumą priešiškų šalių vykdomoms hibridinėms ir jų specialiųjų tarnybų keliamoms grėsmėms.
2022 m. gruodžio 13 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo Nr. XIV-1657 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“ nuostatomis, sugriežtinus vizų režimą, sustabdytas Rusijos ir Baltarusijos piliečių prašymų išduoti vizas priėmimas ir sprendimų dėl šių prašymų priėmimas Lietuvos Respublikos vizų tarnybose užsienyje. Taip pat sustiprinta valstybės sienos apsauga, t. y. Rusijos ir Baltarusijos piliečiams taikomas individualus papildomas išsamus patikrinimas dėl jų atvykimo keliamos grėsmės Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, viešajai tvarkai, viešajai politikai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai ar tarptautiniams santykiams.
Remiantis minėto Seimo nutarimo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktu, nepaprastoji padėtis įvedama dėl precedento neturinčiu mastu sutelktų Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos pajėgų, kurios vykdo karinę agresiją prieš kaimynystėje esančią Ukrainos valstybę ir sukėlė humanitarinę bei pabėgėlių krizę, grasina Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (NATO), Europos Sąjungos valstybių narių ir kitų Europos valstybių saugumui ir kelia grėsmę pirmaeiliams Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams; be to, dėl galimų hibridinių atakų ir įvairiausio pobūdžio provokacijų visuomenės rimčiai kyla grėsmė, kurios neįmanoma pašalinti netaikant Nepaprastosios padėties įstatyme nustatytų konkrečių nepaprastųjų priemonių. Nepaprastosios padėties įvedimo tikslas – naudojant šiame nutarime nustatytas nepaprastąsias priemones ir priimant sprendimus, pašalinti dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos veiksmų ir jų lemiamų procesų kilusią grėsmę pirmaeiliams Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams ir visuomenės rimčiai (1 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Nepaprastoji padėtis įvesta visame Lietuvos Respublikos pasienio ruože prie Lietuvos Respublikos valstybės sienos su Baltarusijos Respublika. Tai reiškia, kad visos indikacijos apie galimą grėsmę turi būti vertinamos itin jautriai.
Byloje nustatyta, kad pareiškėja (duomenys neskelbtini) mokėsi (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) dirbo (duomenys neskelbtini), nuo (duomenys neskelbtini), kai išėjo į gimdymo ir vaiko priežiūros atostogas, dirbo (duomenys neskelbtini).
Nors pareiškėja (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu, tačiau darbinių santykių su (duomenys neskelbtini), pareiškėja savo valia nenutraukė net ir atvykusi gyventi į Lietuvą. Darbo santykiai nutrūko tik (duomenys neskelbtini), t. y. kai baigėsi sudarytos sutarties (kontrakto) terminas. Teismas pabrėžia, kad tiek mokslus (duomenys neskelbtini), tiek darbą (duomenys neskelbtini) pareiškėja pasirinko savo noru ir faktiškai dirbo (duomenys neskelbtini) metų.
Nors pareiškėja nurodo, kad jos darbas buvo susijęs su (duomenys neskelbtini), ji neturėjo galimybės dirbti su slapta informacija, nedirbo su Lietuvos valstybei galinčia pakenkti informacija, teisės mokslus pasirinko norėdama padėti žmonėms, tačiau VSD nurodo, kad kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose.
Teismo vertinimu, ne pareigos ir galimybė dirbti su slapta informacija apsprendžia pareiškėjos lojalumą valdžiai. Kaip nurodo VSD savo išvadoje ir atsiliepime į skundą, (duomenys neskelbtini) valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybos, kurios užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam rėžimui nelojalūs asmenys. Nagrinėjamu atveju pareiškėja nurodo, kad jei būtų iš darbo pasitraukusi anksčiau laiko, tai jai būtų reikėję mokėti netesybas už kontrakto nutraukimą, jai išvykus gyventi į Lietuvą, jos tuo metu dar nepilnametis sūnus liko gyventi (duomenys neskelbtini) kartu su jos motina, (duomenys neskelbtini) gyvena ir pareiškėjos brolis. Pareiškėja nuolat juos lankė, į (duomenys neskelbtini) važiuodavo gauti medicinos paslaugas, (duomenys neskelbtini) pareiškėja su Lietuvos piliečiu sudarė santuoką, kertant sieną su ypatingais patikrinimais, kratomis ar apklausomis pareiškėja teigė nesusidūrusi, nors posėdžio metu ir nurodė, kad (duomenys neskelbtini) yra nesaugu asmenims, kurie lojalūs Lietuvai. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybos pareiškėją vertino kaip lojalų valdančiajam rėžimui asmenį.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad išvykusi gyventi į Lietuvą pareiškėja nuolat vyko į (duomenys neskelbtini). Kaip paaiškino pati pareiškėja, ji vyko pas savo sūnų, motiną, brolį ir gauti medicinos paslaugas. Tai patvirtina, kad pareiškėjos socialiniai ryšiai su (duomenys neskelbtini) yra itin tvirti.
Tokie pareiškėjos paaiškinimai taip pat leidžia daryti išvadą, kad nepaisant pareiškėjos argumentų, kad ji yra nelojali (duomenys neskelbtini) valdžiai, išvykusi ir gavusi leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, pareiškėja nuolat grįždavo ir leisdavo laiką (duomenys neskelbtini). Teismo vertinimu, pritartina Migracijos departamento atstovo argumentams, kad šios aplinkybės paneigia pareiškėjos deklaruojamą ne lojalumą (duomenys neskelbtini) valdžiai.
Aplinkybė, kad atsakydama į Migracijos departamento klausimus pareiškėja nurodė, kad nepritaria Rusijos Federacijos kariniams veiksmas Ukrainoje, Krymas priklauso Ukrainai, niekaip nepaneigia aplinkybės, kad pareiškėja gali palaikyti ryšius su buvusioje tarnyboje ir (ar) kitose žvalgybos tarnybose dirbančiais (duomenys neskelbtini) lojaliais asmenimis (pvz., buvusiais kolegomis) ir tai yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad toks ryšių palaikymas gali suponuoti pareiškėjos pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.
Teismas nagrinėjamu atveju pabrėžia trečiojo suinteresuoto asmens nurodytus argumentus, kad VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose. VSD nustatė konkrečius tokią (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema. (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybos, veikdamos savo šalyje ir vykdydamos žvalgybą prieš užsienio valstybes, remiasi kontržvalgybos darbo objektuose, kurie yra svarbūs užtikrinant nacionalinį saugumą, sistema. Kontržvalgybos objektuose - valstybės institucijose, teisėsaugos tarnybose, strateginiuose ekonomikos sektoriuose ir ginkluotosiose pajėgose - kuriamas užverbuotų asmenų (agentų) tinklas. Užverbuoti agentai, dirbantys (duomenys neskelbtini) valstybės institucijose ar tarnaujantys šių šalių ginkluotosiose pajėgose, išnaudojami: 1) kontržvalgybos tikslais - siekiant išaiškinti galimą užsienio žvalgybos tarnybų veiklą šių objektų atžvilgiu; 2) žvalgybos informacijai rinkti - jei turi galimybes bendrauti su užsienio valstybių piliečiais ir (ar) reguliariai lankytis užsienio valstybėse. Prioritetas vykdant žvalgybą skiriamas NATO ir ES valstybėms, kurias (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis valstybės valdančiajam režimui.
(duomenys neskelbtini) politinio režimo agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, tarp jų ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui. Esant įtemtai politinei situacijai išlieka didelė (duomenys neskelbtini) propagandistų veiklos prieš Lietuvą tikimybė ir tokioms veikoms vykdyti taip pat gali būti naudojami Lietuvoje gyvenantys asmenys, prijaučiantys šių valstybių vykdomai agresyviai politikai. Negalima leisti, jog išduodant leidimą laikinai gyventi būtų sukuriama palanki terpė Lietuvoje įsikurti šį režimą palaikantiems ar su režimu bendradarbiaujantiems asmenims, o leidimo laikinai gyventi suteikiama teisė būti tiek Lietuvoje, tiek keliauti po visą Šengeno teritoriją būtų naudojama Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesus neatitinkančioms veikoms vykdyti, pvz., (duomenys neskelbtini) prorežiminio turinio ir komentarų sklaida žodžiu, teigiamų pasisakymų apie režimą skleidimas. Tokie veiksmai yra nesuderinami su Lietuvos nacionalinio saugumo tikslais, rodo akivaizdžią nepagarba žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms ir, siekiant Lietuvos nacionalinio saugumo interesų, paisant visuomenės ir valstybės intereso viršenybės, būtina užkirsti kelią tokioms užsienio valstybių piliečių veikoms.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat laikosi praktikos, kad visiems žinomų aplinkybių, susijusių su Rusijos keliama grėsme Lietuvos valstybės saugumui, bent jau tol, kol tokia grėsmė yra reali, Rusijos piliečių atžvilgiu gali būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas, be kita ko, atsižvelgus į tai, kad jie priskiriami politiškai pažeidžiamų (galinčių pademonstruoti labilius įsitikinimus dėl Rusijos veiksmų ir politikos) asmenų grupei ir dėl to jų keliama rizika yra specifinė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1770-968/2023). Kaip jau buvo minėta, 2022 m. gruodžio 13 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo Nr. XIV-1657 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“ nuostatomis, sugriežtinus vizų režimą, sustabdytas Rusijos ir Baltarusijos piliečių prašymų išduoti vizas priėmimas ir sprendimų dėl šių prašymų priėmimas Lietuvos Respublikos vizų tarnybose užsienyje. Taip pat sustiprinta valstybės sienos apsauga, t. y. Rusijos ir Baltarusijos piliečiams taikomas individualus papildomas išsamus patikrinimas dėl jų atvykimo keliamos grėsmės Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, viešajai tvarkai, viešajai politikai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai ar tarptautiniams santykiams. Minėta LVAT praktika teismas vadovaujasi ir (duomenys neskelbtini) piliečių atžvilgiu.
Teismo įsitikinimu, pareiškėjos galimi ryšiai su atitinkamomis (duomenys neskelbtini) tarnybomis bylos nagrinėjimo metu nebuvo niekaip paneigti, todėl VSD nustatytas aplinkybes įvertinus atsižvelgiant į pirmiau aptartą visuotinai žinomą informaciją, surinkta informacija apie pareiškėją negali būti ignoruojama.
Teismas daro išvadą, kad VSD surinkti duomenys leidžia teigti, kad pareiškėja kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Jos asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir reikšmingesniu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Teismas pažymi, kad byloje buvo liudytojais apklaustas pareiškėjos sutuoktinis ir jo sesuo. Tačiau liudytojų parodymai nepaneigia teismo išvadų.
Pareiškėja teigia, kad Europos Sąjungos teisės aktai ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika reikalauja deramai atsižvelgti į šeimos santykių pobūdį, įvertinti, ar teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui.
Šiame kontekste pažymėtina, kad 2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos direktyvos 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą 17 straipsnyje nustatyta, kad valstybės narės, atmesdamos prašymą, panaikindamos ar atsisakydamos atnaujinti leidimą gyventi arba spręsdamos klausimą dėl globėjo ar jo šeimos nario išsiuntimo, deramai atsižvelgia į asmens šeimos santykių pobūdį ir tvirtumą, jo gyvenimo valstybėje narėje trukmę, šeimos, kultūrinių ir socialinių ryšių su jo ar jos kilmės šalimi buvimą. Direktyvos 6 straipsnyje nurodyta, kad valstybės narės gali atmesti prašymą šeimos nariams atvykti ir gyventi dėl viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ar visuomenės sveikatos interesų (1 d.). Priimdama atitinkamą sprendimą, valstybė narė apsvarsto, be 17 straipsnio, šeimos nario padaryto nusikaltimo viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui sunkumą ar rūšį arba tokio asmens keliamus pavojus (OL L 251, 2003 10 3, p. 0012 – 0018).
Užsieniečio teisė į šeimos susijungimą nėra absoliuti teisė (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3185-1062/2020). Teisė į šeimos gyvenimo gerbimą gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-342/2010; 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019, nutartį administracinėje byloje Nr. 2020 m. vasario 18 d. Nr. eA-3185-1062/2020).
Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką Konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimų Nr. 9214/80, 9473/81, 9474/81; 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją, pareiškimo Nr. 21702/93, ir kt.), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, kuri gali būti ribojama.
Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad būtina įvertinti, ar užsieniečio socialiniai kultūriniai ir šeimos ryšiai su priimančia valstybe yra tvirti, kiek laiko pareiškėjas gyveno toje šalyje, iš kurios ketinama išsiųsti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. balandžio 10 d. sprendimą byloje Balogun prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 60286/09. Be to, teismas turi nustatyti, ar asmenys gali pasinaudoti šeimos susijungimo teise ir kitoje šalyje (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą byloje Boultif prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 54273/00; 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99).
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėja santuoką su M. J. (duomenys neskelbtini) sudarė (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) sutuoktiniams dukra gimė (duomenys neskelbtini). Kaip nurodė pati pareiškėja, į Lietuvą gyventi ji atvyko tik (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos išvykos (duomenys neskelbtini) ir šiuo metu gyvena (duomenys neskelbtini). Taigi Lietuvoje pareiškėja gyveno tik (duomenys neskelbtini) metus. Pareiškėjos dukra turi ne tik Lietuvos, bet ir (duomenys neskelbtini) pilietybę. Kaip nurodė pareiškėja, jos sutuoktinis su ja nuolat vykdavo į (duomenys neskelbtini) lankyti giminių ir vykstant pas gydytojus, taip pat lankė jas išvykus (duomenys neskelbtini). Taip pat nustatyta, kad pareiškėjai 2024 m. vasario 12 d. buvo išduota Šengeno viza. Kaip nurodė atsakovo atstovas, pareiškėjai nėra uždrausta vykti į Šengeno erdvę. Teismas nagrinėjamu atveju nenustatė kliūčių, kodėl pareiškėja negali pasinaudoti šeimos susijungimo teise ir kitoje šalyje.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjos skunde nurodytai laikotarpiais – 2021 m. vasario 5 d.ir 2021 m. gruodžio 27 d. kai buvo priimti Migracijos departamento sprendimai išduoti pareiškėjai leidimą lakinai gyventi Lietuvoje, reikalavimo pildyti Migracijos departamento pateiktą klausimyną, kuriame pateikus prašomą informaciją, yra pagrindas vertinti užsieniečio keliamą grėsmę Lietuvos saugumui, nebuvo. Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 10.3¹ papunkčiu papildytas tik 2022 m. lapkričio 18 d. įsakymu Nr. 1V-700 ir įsigaliojo nuo 2022 m. lapkričio 19 d. Tik tuomet atsirado pareiga Migracijos departamentui vertinti klausimyne pateikta užsieniečių informaciją ir kilus abejonių kreiptis į VSD dėl užsieniečio grėsmės Lietuvos valstybės saugumui įvertinimo.
Dėl Migracijos departamento 2024 m. kovo 7 d. sprendimo uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėnesių (2,5 metų) laikotarpiui teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja nenurodė jokių argumentų, kodėl šis sprendimas yra neteisėtas. Pažymėtina, kad pagal Įstatymo 133 straipsnio 5 dalį, laikotarpis, kuriam uždraudžiama užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, gali būti ir ilgesnis negu penkeri metai.
Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, 38.3 punktas nustato, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui, nustatomas 10 metų draudimo atvykti laikotarpis. Pagal 39 punktą, šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis turinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nustatomas perpus trumpesnis laikotarpis, nei nurodyta Tvarkos 38.1, 38.2 ar 38.3 papunktyje. Taigi, nustačius, kad užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ir kuris turi šeimyninių ryšių su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis, nustatomas 5 metų draudimo laikotarpis.
Migracijos departamentas Sprendimu Nr. 2 nusprendė 2,5 metų uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvą, t. y. per pus trumpesnį terminą, nei galima nustatyti asmenims, keliantiems grėsmę Lietuvos saugumui. Taigi nėra pagrindo daryti išvadą, kad uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką pažeidžia pareiškėjos teises.
Pareiškėja nurodo, kad ginčijami sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatų, nes Migracijos departamentas neatliko savarankiško aplinkybių vertinimo, neanalizavo priežasčių, kodėl pareiškėja pasirinko (duomenys neskelbtini) mokslus (duomenys neskelbtini), kodėl pasirinko darbą (duomenys neskelbtini), ar Lietuvoje pareiškėja bandė ieškoti darbo.
Pažymėtina, kad pareiškėja nenurodo jokio teisės akto, nustatančio Migracijos departamento pareigą, gavus VSD informaciją, apklausti užsieniečius ar reikalauti papildomų duomenų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4702-858/2017 nurodyta, kad gero administravimo principas apima ir teisę būti išklausytam, tačiau ši teisė nėra savitikslė. Viena vertus, ja siekiama užtikrinti asmens teisę pateikti viešojo administravimo subjektui visą, jo manymu, reikšmingą informaciją ir taip užtikrinti savo teisių gynybą. Kita vertus, ja siekiama užtikrinti, kad, prieš priimdamas individualų sprendimą, viešojo administravimo subjektas būtų nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas tokiam sprendimui priimti, kadangi priešingu atveju kiltų abejonė dėl tokio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (toliau – ir Chartija) apibrėžiant gero administravimo principo turinį taip pat nurodoma „teisė būti išklausytam“, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo turi būti išklausytas prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę (Chartijos 41 straipsnio 2 dalies a punktas) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-1102/2014). Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, teisės į gynybą principas, kuris taikomas ne tik tais atvejais, kai asmeniui gresia sankcijos, bet ir tada, kai gali būti priimamas sprendimas, kuriuo asmens interesai būtų paveikiami neigiamai, reikalauja, kad sprendimų, kuriais reikšmingai paveikiami asmens interesai, adresatas turėtų galimybę veiksmingai išreikšti savo nuomonę (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2002 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Nr. C-395/00). Gero administravimo principas įpareigoja viešojo administravimo institucijas suteikti asmenims, kurių klausimai svarstomi, veiksmingą galimybę pasisakyti (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-214/2014). Gero administravimo principas reiškia, kad veiksminga suinteresuoto asmens teisė teikti argumentus ir įrodymus turi būti įgyvendinama prieš viešojo administravimo subjektui priimant administracinį aktą, ir jam turi būti suteikta pakankamai laiko pasirengti pateikti argumentus ar įrodymus dėl tokio akto (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-727/2014). Vis dėlto aptariama asmens teisė būti informuotam ir išklausytam nėra absoliuti. Pavyzdžiui, apklausa gali būti akivaizdžiai nebūtina dėl nagrinėjamos situacijos ypatumų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3052-525/2019).
Proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principai suponuoja, jog pareiškėjų teisių būti išklausytam tikslų aspektu vertinant bendrąją ginčo teisiniuose santykiuose susiklosčiusią situaciją, kai pareiškėjai turi galimybę visus savo argumentus dėl atsakovo priimto sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo išdėstyti teisme, teikti tuos argumentus pagrindžiančius įrodymus ir savo teisėmis teisme aktyviai naudojasi, nėra pagrindo pripažinti, kad teisė būti išklausytam dėl kokių nors ypatingų aplinkybių turėtų būti be išlygų įgyvendinta būtent administracinių procedūrų metu, o to nepadarius, ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3159-415/2021).
Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjai buvo sudarytos visos galimybės būti išklausytai teisme, teismas 2024 m. gegužės 14 d. teismo posėdyje išklausė pareiškėjos paaiškinimus, liudytojų parodymus, pareiškėja pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus, tačiau nei ji, nei liudytojai nenurodė tokio pobūdžio bylos aplinkybių, kurios leistų kitaip įvertinti ginčijamų sprendimų motyvų.
Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, teisėjų kolegijos įsitikinimu, ginčijamuose sprendimuose faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl darytina išvada, kad Sprendimai atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Iš ginčijamų sprendimų turinio matyti, kad, nors esminis ginčijamų sprendimų pagrindas ir yra VSD išvadoje pateikta informacija, tačiau taip pat matyti, kad Migracijos departamentas atliko pareiškėjos vertinimą (įvertino jos šeimyninius, socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuva), todėl negalima teigti, jog Migracijos departamentas neatliko jokio savarankiško tyrimo.
Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjos nurodyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamus sprendimus.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjos skundas netenkintinas, prašymas priteisti pareiškėjo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas taip pat netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjos Y. N. (Y. N.) skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.