- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-04-23
- Bylos Nr.
- 2A-396-264/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-22-3-00644-2019-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Aušra Baubienė, Virginija Gudynienė, Izolda Nėnienė
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „Krekenavos agrofirma“
- Atsakovas
- R. S., A. S.
- Trečiasis asmuo
- Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba
- Kategorijos
- 2.6.10.2.2Priežastinis ryšys
- 3.3.1.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.3.1.20pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės (kolegijos pirmininkė, pranešėja), Virginijos Gudynienės ir Izoldos Nėnienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „Krekenavos agrofirma“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-11211-986/2019 pagal ieškovės akcinės bendrovės „Krekenavos agrofirma“ ieškinį atsakovams R. S. ir A. S. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovų R. S. ir A. S. lygiomis dalimis 30 931,73 Eur materialinei žalai atlyginti, 5% procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos nuo patenkintos ieškinio sumos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad įmonei materialinę žalą sukėlė (duomenys neskelbtini) atsakovų R. S. ir A. S. laikomų kiaulių bandose 2018 metų birželio mėnesį kilęs afrikinio kiaulių maro židinys dėl atsakovų nesilaikomų biosaugos reikalavimų. Ieškovės mėsos perdirbimo įmonė pateko į afrikinio kiaulių maro priežiūros zoną, todėl laikinai buvo uždrausta ieškovės gamybinė veikla, susijusi su kiaulienos perdirbimu ir išvežimu. Apie afrikinio kiaulių maro protrūkį (duomenys neskelbtini) ieškovė buvo informuota Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2018 m. birželio 18 d. dienos įsakymu Nr. B1-494 ir Kėdainių valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos viršininko 2018 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. 36V-71. Kadangi ieškovė pateko į afrikinio kiaulių maro židinio priežiūros zoną, buvo uždraustas ieškovės gaminamos kiaulienos produkcijos išvežimas iš įmonės teritorijos iki atskiro Valstybės maisto ir veterinarijos tarnybos Kėdainių valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos leidimo. Afrikinio kiaulių maro židinių protrūkis įvyko (duomenys neskelbtini) teritorijoje laikomų kiaulių bandose Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), kurios priklausė atsakovams R. S. ir A. S.. Afrikinio kiaulių maro priežiūros zonos režimas buvo taikomas nuo 2018 m. birželio 18 d. iki 2018 m. liepos 13 d., per šį laikotarpį ieškovė patyrė 30 931,73 Eur žalą. Dėl ieškovės patirtų materialinių nuostolių yra atsakingi būtent atsakovai, kurie nesilaikė kiaulių bandų laikytojams taikomų biosaugos dėl afrikinio kiaulių maro prevencijos reikalavimų. Per afrikinio kiaulių maro židinio priežiūros taikymo laikotarpį ieškovė negalėjo patiekti pirkėjams kiaulienos produkcijos. Ieškovė, siekdama minimizuoti nuostolius, iškart teikė Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai prašymus, kad jai būtų leista tiekti produkciją, tačiau Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba jokios išimties nedarė ir nesuteikė ieškovei tokio leidimo. Dėl atsakovų laikomose bandose kilusio afrikinio kiaulių maro židinio ji negalėjo išvežti produkcijos pirkėjams, su kuriais turi pasirašytas tiekimo sutartis, turėjo sustabdyti kiaulienos skerdimą. Tik atšaukus afrikinio kiaulių maro priežiūros zonos režimą atsakovų laikomose kiaulių bandose, ieškovei taikomi apribojimai buvo atšaukti.
Atsiliepimas
2. Atsakovai pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad vien ta aplinkybė, jog ūkyje kilo afrikinis kiaulių maras neleidžia daryti išvadų, kad tame ūkyje buvo pažeisti teisės aktuose nustatyti biosaugos reikalavimai. Be to, pats savaime tam tikro biosaugos reikalavimo pažeidimas dar nereiškia, kad būtent dėl minėto reikalavimo pažeidimo ūkyje kilo afrikinis kiaulių maras. Ieškovė ne tik kad neįrodė, jog atsakovų ūkyje afrikinis kiaulių maras kilo dėl biosaugos reikalavimų pažeidimo, tačiau nenurodė, kokio konkrečiai biosaugos reikalavimo pažeidimas lėmė tai, kad dalis atsakovų ūkyje augintų kiaulių 2018 m. birželio mėnesį užsikrėtė afrikiniu kiaulių maru. Tyrimą atlikę Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos pareigūnai nustatė, kad nėra galimybės tiksliai nustatyti, kokiu būdu afrikinio kiaulių maro sukėlėjas galėjo patekti į kiaulių laikymo vietą. Afrikinio kiaulių maro epizootinio tyrimo duomenų ir jo galutiniame papildyme V skyriuje (išvados) pažymėta, kad priežastis lieka neaiški ir po tyrimo. Taigi nėra nustatyta, kokios konkrečiai priežastys lėmė, kad atsakovų ūkyje dalis laikytų kiaulių 2018 m. birželio mėnesį užsikrėtė afrikiniu kiaulių maru. Todėl atsakovai negali būti pripažinti kaltais bei jų atžvilgiu negali būti taikoma civilinė atsakomybė. Be to, atsakovų ūkyje kilus afrikiniam kiaulių marui, atsakovams nebuvo taikytos jokios administracinės nuobaudos.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmai 2019 m lapkričio 15 d. sprendimu ieškinį atmetė bei priteisė iš ieškovės AB „Krekenavos agrofirma“ atsakovės R. S. naudai 2 406,78 Eur su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų.
4. Teismas sprendė, kad įrodyta (atsakovė nepaneigė) afrikinio kiaulių maro epizootinio tyrimo akto duomenyse (su 2018 m. liepos 26 d. priedu), skiltyje išvados (3.3. punktas, 2 t., b. l. 79) nurodytų duomenų, konkrečiai dėl į kiaulių laikymo vietą patenkančio transporto ir asmenų dezinfekavimo. Atskirai teismas pažymėjo, kad iki afrikinio kiaulių maro kiaulių laikymo vietoje konstatavimo nebuvo pašalinti ir pažeidimai, susiję su pašarų gabenimo ir mėšlo gabenimo kelių susikirtimu, taip pat įvažiuojančių transporto priemonių ir transporto priemonių, esančių kiaulių laikymo vietoje, kelių susikirtimu (2 t., b. l. 44, 73).
5. Teismas konstatavo, jog atsakovų padaryti pažeidimai yra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl jų buvimas pakankami išvadai dėl vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – atsakovų neteisėtų veiksmų, daryti. Vien tai, kad per ankstesnius patikrinimus atsakovų ūkyje nebuvo rasta trūkumų (2 t., b. l. 1, 3), nepaneigia anksčiau padarytų pažeidimų. Teismas pažymėjo, kad teismo posėdžio metu apklaustas trečiojo asmens atstovas A. M., pats patvirtino, kad ūkyje buvo fiksuoti pažeidimai, o kadangi tai viskas patvirtinta teisės aktais, tai laikoma kaip biologinio saugumo priemonių vykdymo nesilaikymu.
6. Teismas nurodė, jog faktinės aplinkybės neleidžia nei patikimai, nei jokiu kitu laipsniu spręsti, kad žalingi padariniai (kiaulių susirgimas afrikiniu kiaulių maru) kilo iš atsakovų veiksmų (neveikimo) (biosaugos reikalavimų nesilaikymo). Šią išvadą teismas darė dėl to, kad tyrimo metu afrikinio kiaulių maro patekimo į kiaulių laikymo vietą priežastis nenustatyta. Tokia išvada padaryta atsakovams pareikalavus papildomo tyrimo, po kurio, patikslinus faktinius duomenis, išvados, kad užsikrėtimas įvyko per žmonių judėjimą ar per kt. transporto priemones (b. l. 67), neliko.
7. Teismas konstatavo, kad byloje esančių įrodymų nepakanka spręsti, kad egzistuoja faktinis priežastinis ryšys, t. y. kad afrikinis kiaulių maras kilo iš atsakovų neteisėtų veiksmų, nes afrikinis kiaulių maras į kiaulių laikymo vietą galėjo, kaip nurodyta akte, patekti dėl kitų, tyrimo metu nenustatytų priežasčių.
8. Teismas darė išvadą, jog nenustačius afrikinio kiaulių maro viruso patekimo į atsakovų kiaulių laikymo vietą priežasties, nesant duomenų patvirtinančių, kad būtent biosaugos reikalavimų pažeidimas ir buvo afrikinio kiaulių maro kilimo atsakovų fermoje priežastis, negalima ne tik konstatuoti, kokiu laipsniu atsakovų padaryti biosaugos pažeidimai įtakojo afrikinio kiaulių maro patekimą į kiaulių laikymo vietą ir iš to kylantį galimą ieškovės žalos atsiradimą, bet ar iš vis jie buvo to priežastimi. Nurodė, jog byloje negalima daryti labiau tikėtinos išvados, kad būtent dėl atsakovų neteisėtų veiksmų (neveikimo) jų laikomos kiaulės susirgo afrikiniu kiaulių maru, dėl ko ieškovė pateko į priežiūros zoną, iš kurios ribojamas produkcijos (kiaulienos) išvežimas į užsienį.
9. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad teismo sprendimas negali būti grindžiamas prielaidomis ir spėjimais, ieškovė vykdydama įrodinėjimo pareigą turėjo įrodyti vieną iš civilinės atsakomybės sąlygų – priežastinį ryšį. Teismas laikė, kad ieškovė neįrodė, kad atsakovų veiksmai (neveikimas) buvo tiesioginė ar netiesioginė nuostolių atsiradimo priežastis, kas neleido spręsti, kad ieškovė įrodė privalomąją civilinės atsakomybės sąlygą – priežastinį ryšį.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai
10. Ieškovė AB „Krekenavos agrofirma“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti 2019 m. lapkričio 15 d. Kauno apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį patenkinti. Taip pat prašo apeliacinio skundo tenkinimo atveju priteisti iš atsakovų AB „Krekenavos agrofirma“ patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
10.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad šioje civilinėje byloje ir kitoje Kauno apygardos teismo 2018 m. sausio 2 d. išnagrinėtoje civilinėje byloje e2-896-413/2018 (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje e2A-714-196/2018), faktinis pagrindas, kiek tai susiję su biologinio saugumo reikalavimų pažeidimu, sutampa, todėl, teismo vertinimu, teismų sprendimai dėl šių aplinkybių turi būti vienodi.
10.2. Netinkamai vadovavosi kasacinio teismo praktika, nes visose kasacinio teismo bylose, kuriomis vadovavosi pirmosios instancijos teismas, yra išaiškinama, jog svarstant, kokio laipsnio netiesioginis ryšys yra svarbus civilinei atsakomybei, reikia vadovautis tuo, kad priežastinis ryšys yra civilinės atsakomybės sąlyga, jei nustatyta, kad žala yra neteisėtų veiksmų rezultatas.
10.3. Neatsižvelgė į tai, jog Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos patikrinimo aktų pagrindu padarytose išvadose biosaugos reikalavimų pažeidimai atsakovų kiaulių laikymo vietose buvo konstatuoti kaip tikėtina afrikinio kiaulių maro priežastis.
10.4. Nepagrįstai sprendime nutolo nuo Valstybinės maisto ir veterinarinės tarnybos išvadų, pasisakydamas, jog atsakovų iniciatyva buvo pakeistas epizootinis aktas ir išvados, todėl jomis vadovautis negalima. Šie teismo motyvai neatitinka byloje surinktos medžiagos, nes pačios išvados (jų 3 punktas) nebuvo iš esmės pakeistos, tai yra afrikinio kiaulių maro protrūkio priežasčių ir viruso patekimo būdų atsakovų ūkyje išvados iš esmės liko tokios pačios.
10.5. Teismas nepagrindė, kodėl trečiojo asmens byloje Valstybinės maisto ir veterinarinės tarnybos Kėdainių tarnybos atstovo atsakymai į klausimus, užduotus jam bylos nagrinėjimo eigoje, turi didesnę įrodomąją reikšmę nei Valstybinės maisto ir veterinarinės tarnybos kolegialaus organo išvados.
10.6. Teismo išvados, apie tai, kad nėra galimybių nustatyti, kaip į atsakovų ūkio kiaulių laikymo vietą galėjo patekti virusas, prieštarauja byloje surinktai medžiagai, ir tokios išvados nulėmė nepagrįstą teismo išvadą, jog byloje ieškovė neįrodė priežastinio ryšio buvimo.
10.7. Teismo išvados apie tai, jog byloje nėra pagrindo konstatuoti priežastinį ryšį, nors byloje teismas konstatavo atsakovų neteisėtus veiksmus, yra teisiškai ydingos ir neatitinka byloje surinktos medžiagos, patvirtinančios, jog atsakovų netinkamas elgesys buvo pakankama nuostolių atsiradimo priežastis, nors ir ne vienintelė. Apeliantės įsitikinimu, tokiu atveju teismas turėjo svarstyti atsakovų atlygintinos žalos ieškovei dydžio klausimą.
Atsiliepimas
11. Atsakovai R. S. ir A. S. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ieškovės AB „Krekenavos agrofirma“ 2019 m. gruodžio 12 d. apeliacinį skundą atmesti bei Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2019 m. lapkričio 15 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-11211-986/2019, palikti nepakeistą. Taip pat prašo atsakovams R. S. bei A. S. priteisti iš ieškovės AB „Krekenavos agrofirma“ bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas argumentais:
Šalies argumentai
11.1. Apeliantės nurodomi argumentai dėl teisės aktuose nustatyto biologinio saugumo reikalavimų pažeidimo yra nepagrįsti, nes biologinio saugumo priemonių reikalavimuose kiaulių laikymo vietose, patvirtintuose Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2011 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. B1-384, nėra nustatytos prezumpcijos, numatančios, kad pažeidus kurį nors minėtame teisės akte nustatytą biologinio saugumo reikalavimą yra laikoma, jog minėtas pažeidimas buvo priežastis dėl ko afrikinio kiaulių maro virusu užsikrėtė kiaulės, buvusios pažeidimą padariusio asmens ūkyje.
11.2. Apeliantė be pagrindo įrodinėja priežastinio ryšio byloje buvimą, nes nenustačius (neįrodžius), jog būtent dėl neteisėtų asmens veiksmų (neveikimo) asmens laikomos kiaulės užsikrėtė afrikiniu kiaulių maru, negali būti konstatuotas faktinio priežastinio ryšio egzistavimas, o nesant faktinio priežastinio ryšio negalima konstatuoti teisinio priežastinio ryšio egzistavimo.
11.3. Apeliantė byloje nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų byloje minimas Valstybinės maisto ir veterinarinės tarnybos padarytas išvadas. Apeliantė byloje neįrodinėjo bei neįrodė, kokie konkretūs neteisėti atsakovų veiksmai lėmė, kad atsakovų ūkyje dalis laikomų kiaulių užsikrėtė afrikiniu kiaulių maru. Apeliantė neįrodė, kad šioje byloje egzistuoja būtinoji civilinės atsakomybės sąlyga - priežastinis ryšis tarp atsakovų neteisėtų veiksmų bei padarinių.
11.4. Apeliaciniame skunde apeliantė priežastinio ryšio egzistavimą grindžia pirmiau paminėtose Valstybinės maisto ir veterinarinės tarnybos į byla pateiktose dokumentuose nurodomomis prielaidomis, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad prielaidomis negali būti grindžiamas priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos buvimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2005 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-483).
11.5. Kritiškai vertintinas apeliantės argumentas dėl ratio decidendi nesutapimo ta prasme, kad minėtoje civilinėje byloje Nr. e2A-714-196/2018 atsakovas nebuvo ūkininkas, laikantis kiaulių bandas, todėl jis nebuvo specialiuoju subjektu, kuriam yra taikomi apeliantės apeliaciniame skunde paminėti specialūs biosaugos reikalavimai. Atsakovų nuomone, kiaulių laikymas savo reikmėms nepanaikina pareigos laikytis teisės aktais nustatytų biosaugos reikalavimų.
11.6. Apeliantės nurodoma aplinkybė, kad atsakovai yra ūkininkai yra reikšminga nagrinėjant kitą civilinės atsakomybės sąlygą - atsakovų kaltę, todėl minėti ieškovės argumentai peržengia apeliacinio skundo ribas, todėl nėra aktualūs.
Atsiliepimas
11.7. Atsakovai nesutinka su apeliantės apeliaciniame skunde pateikiama pozicija, jog teismas nepagrįstai sprendime nutolo nuo epizootinio tyrimo duomenų 3 punkte nurodytų išvadų, nes minėto procesinio dokumento 14 pastraipoje yra nurodyta, kad Valstybinės maisto ir veterinarinės tarnybos į bylą pateiktas epizootinio tyrimo aktas bei epizootinio tyrimo duomenys nėra galutiniai dokumentai.
11.8. Nesutiktina su apeliantės argumentu, jog teismas nepagrindė kodėl trečiojo asmens byloje Valstybinės maisto ir veterinarinės tarnybos atstovo atsakymai į klausimus, užduotus jam bylos nagrinėjimo eigoje, turi didesnę įrodomąją reikšmę nei Valstybinės maisto ir veterinarinės tarnybos kolegialaus organo išvados, nes apeliantė apeliaciniame skunde nepateikia jokių įrodymų, kurie patvirtintų jos teiginius, kad teismas Valstybinės maisto ir veterinarinės tarnybos atstovo atsakymams, pateiktiems teismo posėdžio metu, suteikė didesnę įrodomąją galią nei Valstybinės maisto ir veterinarinės tarnybos kolegialaus organo išvadoms.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Dėl bylos nagrinėjimo ribų.
14. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Nenustačius Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtintų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str.).
12. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliaciniai skundai nagrinėjami rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Įvertinus apeliacijos dalyką, apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas mano, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
13. Ieškovė, prašydama priteisti iš atsakovų lygiomis dalimis 30 931,73 Eur turtinės žalos atlyginimą (dėl negautų pajamų, pritaikius Afrikinio kiaulių maro priežiūros zonos režimą laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 18 d. iki 2018 m. liepos 13 d.), atsakovų atžvilgiu prašo taikyti deliktinę civilinę atsakomybę. Tam, kad atsirastų ši turtinė prievolė, reikalinga nustatyti būtinąsias sąlygas: atsakovo neteisėtus veiksmus, ieškovo patirtą žalą, priežastinį ryšį tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir ieškovo patirtos žalos, atsakovo kaltę (CK 6.245 str. 1 d., 6.246 str. 1 d., 6.247 str., 6.248 str. 1 d., 6.249 str. 1 d.). Ieškovas turi pareigą įrodyti visas nurodytas sąlygas (CPK 178 str.).
14. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog atsakovų padaryti pažeidimai (biosaugos reikalavimų nesilaikymas) yra pakankami išvadai dėl vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – atsakovų neteisėtų veiksmų, daryti. Vis dėl to, teismas, konstatavęs atsakovų neteisėtus veiksmus, sprendė, kad byloje esančių įrodymų nepakanka išvadai, jog atsakovų padaryti pažeidimai lėmė ieškovės galimai patirtų nuostolių atsiradimą. Teismas, nenustatęs priežastinio ryšio kaip vienos iš būtinų sąlygų (CK 6.247 str.), ieškinį atmetė.
15. Teismo sprendimą skundžia ieškovė, nesutikdama su teismo išvada dėl priežastinio ryšio nebuvimo, kitų skundžiamu sprendimu nustatytų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų ji nekvestionuoja, todėl apeliacinės instancijos teismas neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, pasisakys tik dėl priežastinio ryšio tarp atsakovų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos (ne)egzistavimo.
Dėl precedentų taikymo.
16. Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų, o žemesnės instancijos teismai – ir aukštesnės instancijos teismų sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Vienodos teismų praktikos formavimą užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (CPK 4 str.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, pasisakydamas dėl teismo precedento reikšmės, yra pažymėjęs, kad konstitucinė teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) teismų praktikai, t. y. analogiškos bylos turi būti sprendžiamos taip pat.
17. Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-186/2009; 2014 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-175/2014).
18. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką tam, kad būtų teisinis pagrindas atsižvelgti į ankstesnėse bylose suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, nebūtina, kad visiškai sutaptų gretinamų bylų faktinių aplinkybių visuma; pakanka, kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų būtent tos aplinkybės, kurios buvo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių ratio decidendi, t. y. kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų (tik) tos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurių pagrindu ir buvo suformuluota atitinkama taisyklė. Tapatumo arba esminio panašumo reikalavimai netaikytini toms teisiškai nereikšmingoms bylos aplinkybėms, kurios neturėjo teisinės reikšmės ir (arba) įtakos formuluojant atitinkamą teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-162/2009; 2011 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2011).
19. Kaip vieną iš apeliacinio skundo argumentų ieškovė nurodo tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad šioje civilinėje byloje ir kitoje Kauno apygardos teismo 2018 m. sausio 2 d. išnagrinėtoje civilinėje byloje e2-896-413/2018 (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje e2A-714-196/2018), faktinis pagrindas, kiek tai susiję su biologinio saugumo reikalavimų pažeidimu, sutampa, todėl teismų sprendimai dėl šių aplinkybių turi būti vienodi.
20. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos Apeliacinio teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-714-196/2018 pateiktais išaiškinimais, nes paminėtoje byloje, kaip ir nagrinėjamu atveju, ieškovė reiškė reikalavimą dėl žalos atlyginimo, kaip pagrindą nurodydama Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos atsakovo ūkyje nustatytą afrikinio kiaulių maro židinį, dėl kurio ieškovė negalėjo vykdyti veiklos, susijusios su kiaulių pardavimu. Visiškai natūralu, kad tam tikros bylos aplinkybės nežymiai skiriasi, tačiau tai nesudaro pagrindo teigti, kad bylų faktinės aplinkybės nesutampa ir kad minėtoje Apeliacinio teismo nutartyje suformuluotomis teisės aiškinimo taisyklėmis negalima vadovautis šioje nagrinėjamoje byloje.
Dėl priežastinio ryšio.
21. Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.263 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo (CK 6.263 straipsnio 2 dalis). Kaip minėta, deliktinė atsakomybė kyla tik tuomet, kai nustatomos visos deliktinės atsakomybės sąlygos.
22. Priežastinio ryšio samprata pateikiama CK 6.247 straipsnyje: atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę, tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad CK 6.247 straipsnyje įtvirtinta lankstaus priežastinio ryšio samprata. Priežastinio ryšio lankstus taikymas atitinka civilinės atsakomybės tikslą kompensuoti padarytus nuostolius, kurių atsiradimas yra susijęs su veikimu ar neveikimu, dėl kurio šie nuostoliai atsirado (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2013).
23. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog CK 6.247 straipsnyje reglamentuotas priežastinis ryšys, kaip būtinoji civilinės atsakomybės sąlyga, reiškia, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę taip, jog nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Kasacinio teismo praktikoje priežastinio ryšio nustatymo civilinėje byloje procesą sąlygiškai galima padalyti į du etapus. Pirmajame etape conditio sine qua non testu (ekvivalentinio priežastinio ryšio teorija) nustatomas faktinis priežastinis ryšys ir sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Antrajame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo. Nustatant teisinį priežastinį ryšį, reikia įvertinti atsakovo, jeigu jis elgtųsi kaip protingas ir apdairus asmuo, galimybę neteisėtų veiksmų atlikimo metu numatyti žalos atsiradimą, neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-345/2007). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad teisine prasme pripažįstama, jog priežastinis ryšys yra tais atvejais, jeigu asmuo turėjo pareigą ką nors atlikti, kokiu nors būdu veikti, tačiau neveikė, ir toks, neadekvatus susiklosčiusiai faktinei situacijai, jo elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, tiesiogiai sukeldamas žalingus padarinius arba sukurdamas sąlygas tokiems padariniams atsirasti. Taigi net ir nesant faktinio priežastinio ryšio, teisinis priežastinis ryšys gali būti nustatomas ir to gali pakakti civilinei atsakomybei taikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-132-695/2016, 27 punktas; kt.).
24. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstamas ir netiesioginis priežastinis ryšys, kai asmens veiksmais tiesiogiai nepadarytas neigiamas turtinis poveikis, bet sudarytos sąlygos žalai atsirasti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-764/2003). Netiesioginis priežastinis ryšys pripažįstamas tinkama civilinės atsakomybės sąlyga, jeigu neteisėti veiksmai padėjo žalai (nuostoliams) atsirasti ar jiems padidėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-345/2007). Tačiau netiesioginis priežastinis ryšys kaip civilinės atsakomybės sąlyga neturi būti pernelyg nutolęs nuo neteisėto veiksmo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2014).
25. Nagrinėjamoje byloje sprendžiant, ar atsakovų veiksmai (neveikimas) prisidėjo prie žalos atsiradimo tiek, kad būtų galima konstatuoti priežastinį ryšį, kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, svarbu nustatyti ar pažeidus kurį nors Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2011 m. liepos 11 d. įsakyme Nr. B1-384 „Dėl biologinio saugumo priemonių reikalavimų kiaulių laikymo vietoje patvirtinimo“ nustatytą biologinio saugumo reikalavimą yra laikoma, jog pažeidimas buvo priežastis dėl ko afrikinio kiaulių maro virusu užsikrėtė kiaulės, buvusios pažeidimą padariusio asmens ūkyje. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nustatė, jog 2018 m. birželio 20 d. surašytame Epizootinio tyrimo akte Nr. 36GU-94 (2 t., b. l. 44–47, išvadų 5 punktas) buvo konstatuota, kad nėra galimybės tiksliai nustatyti, kokiu būdu afrikinio kiaulių maro sukėlėjas galėjo patekti į kiaulių laikymo vietą; nurodoma, kad tarp galimų afrikinio kiaulių maro viruso patekimo hipotezių yra tai, kad afrikinio kiaulių maro sukėlėjas galėjo patekti mechaniniu būdu. Šio akto priede - Afrikinio kiaulių maro Epizootinio tyrimo duomenys (2 t., b. l. 48-68), skyriuje Išvados (V skyrius, išvadų 20 lapas) 3 punkte buvo nurodoma, kad virusas pateko mechaniškai pernešant. Didžiausia tikimybė, kad ūkio darbuotojai netinkamai laikėsi biologinio saugumo reikalavimų. Pagrindine afrikinio kiaulių maro protrūkio priežastimi galima laikyti biologinio saugumo reikalavimų nesilaikymą. Konstatuota (pažymėta), kad užsikrėtimas įvyko per žmonių judėjimą, per kitas transporto priemones bei kitus ligos sukėlėjo pernešėjus. Tačiau vėliau 2018 m. liepos 26 d. buvo surašytas priedas prie 2018 m. birželio 20 d. epizootinio tyrimo akto ir Epizootinio tyrimo duomenų 5 priedo (2 t., 73–81). Šiuo priedu (2 t., b. l. 73 – 80) buvo iš dalies pakeisti Epizootinio tyrimo aktas ir jo duomenys, tai pat ir V bei VI skyriai, nurodant, kad jie turi būti skaitomi sekančiai. Tai reiškia, kad ankstesniais duomenimis, nurodytais 2018 m. birželio 20 d. epizootinio tyrimo akte ir jo duomenyse, tiek kiek jie buvo pakeisti, vadovautis nebegalima. 2018 m. liepos 26 d. iš esmės buvo konstatuota (2 t., b. l. 73, 44), kad liko nepašalinti trūkumai, susiję su galima kryžmine pašarų tarša dėl netinkamų pašarų gabenimo ir mėšlo gabenimo kelių susikirtimo, taip pat įvažiuojančių transporto priemonių kelių kirtimusi su transporto priemonių keliais, esančiais kiaulių auginimo vietoje, nurodant kad nustatytas terminas pašalinti trūkumus buvo nustatytas iki 2018 m. rugpjūčio 4 d., yra sudaryta sutartis dėl darbų atlikimo (2018 m. birželio 20 d. epizootinio tyrimo aktas, skiltis trūkumų šalinimas). Nurodoma, kad nėra galimybės tiksliai nustatyti, kokiu būdu afrikinio kiaulių maro sukėlėjas galėjo pateikti į kiaulių laikymo vietą, tarp galimų afrikinio kiaulių maro viruso patekimo hipotezių yra tai, kad afrikinio kiaulių maro sukėlėjas į kiaulių laikymo vietą galėjo patekti mechaniniu būdu – per dirbančiųjų judėjimą, transporto priemonių, kurios įveža grūdus į kiaulių laikymo vietą, judėjimą, per pelinių graužikų judėjimą (nurodoma, kad išvados dėl kiaulių užsikėtimo pateiktos epizootinio tyrimo duomenyse) (2 t. b. l. 46). Epizootinio tyrimo duomenų V skyrius pakeistas visiškai (2 t., b. l. 78-79). Skiltyje Nr. 3 ligos sukėlėjo pateikimo priežastis iš esmės nurodoma, kad nėra aišku, kokiu būdu tiksliai pateko virusas, bet labiausiai tikėtina, kad tai įvyko dėl mechaninio pernešimo (žmonės, transportas, graužikai) ar su pašarais. Viena iš labiau tikėtinų viruso patekimo priežasčių biosaugos reikalavimų trūkumai (aprašyta žemiau). 3.2. Žmogiškasis faktorius, kurį įtakoja asmens kruopštumas, sąžiningumas, biologinio saugumo priemonių išmanymas ir taikymas. Tyrimas parodė, kad visos formalios ir neformalios saugumo priemonės ūkyje buvo taikomos. Prie tvarto Nr. 1 nebuvo įrengta vieta rankų dezinfekcijai, nebuvo priemonių. 3.3 Ne visas transportas, patenkantis į kiaulių laikymo vietą buvo registruojamas ir neaišku ar dezinfekuojamas. Konstatuota, kad ligos sukėlėjo patekimo priežastis nežinoma – lieka neaiški po tyrimų, tyrimai tęsiami.
26. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliantės argumentus susijusius su priežastinio ryšio egzistavimu tarp atsakovų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos, bei argumentus, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vadovavosi kasacinio teismo praktika, ir sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad byloje esančių įrodymų nepakanka spręsti, kad egzistuoja faktinis priežastinis ryšys, t. y. kad afrikinis kiaulių maras kilo iš atsakovų neteisėtų veiksmų, nes afrikinis kiaulių maras į kiaulių laikymo vietą galėjo, kaip nurodyta akte, patekti dėl kitų, tyrimo metu nenustatytų priežasčių. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien faktas, jog atsakovai pažeidė biosaugos reikalavimus ir bendro pobūdžio pareigą elgtis rūpestingai, nėra pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog būtent dėl šių pažeidimų atsakovų laikomos kiaulės užsikrėtė afrikiniu kiaulių maru ir dėl to ieškovė patyrė prašomą priteisti žalą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nenustačius afrikinio kiaulių maro viruso patekimo į atsakovų kiaulių laikymo vietą priežasties, nesant duomenų patvirtinančių, kad būtent biosaugos reikalavimų pažeidimas ir buvo afrikinio kiaulių maro kilimo atsakovų fermoje priežastis, negalima ne tik konstatuoti, kokiu laipsniu atsakovų padaryti biosaugos pažeidimai įtakojo afrikinio kiaulių maro patekimą į kiaulių laikymo vietą ir iš to kylantį galimą ieškovės žalos atsiradimą, bet ar iš vis jie buvo to priežastimi. Nagrinėjamos bylos atveju negalima daryti labiau tikėtinos išvados, kad būtent dėl atsakovų neteisėtų veiksmų (neveikimo) jų laikomos kiaulės susirgo afrikiniu kiaulių maru, dėl ko ieškovė pateko į priežiūros zoną, iš kurios ribojamas produkcijos (kiaulienos) išvežimas. Dėl to, jog nagrinėjamos bylos atveju 2018 m. liepos 26 d. priede prie 2018 m. birželio 20 d. epizootinio tyrimo akto ir Epizootinio tyrimo duomenų 5 priedo pažymėta, jog afrikinio kiaulių maro kilimo priežastis nežinoma – lieka neaiški ir po tyrimų, o afrikinio kiaulių maro kilimo priežastis galėjo būti ir kiti ligos sukėlėjo pernešėjai negalima daryti išvados, jog tarp ieškovės patirtos žalos ir atsakovų neteisėtų veiksmų (neveikimo) egzistuoja faktinis priežastinis ryšys t. y. nėra pagrindo spręsti, kad žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę atsakovų neteisėto veiksmo. Nors nesant faktinio priežastinio ryšio, teisinis priežastinis ryšys gali būti nustatomas ir to gali pakakti civilinei atsakomybei taikyti, jeigu asmuo turėjo pareigą ką nors atlikti, kokiu nors būdu veikti, tačiau neveikė, ir toks, neadekvatus susiklosčiusiai faktinei situacijai, jo elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, tiesiogiai sukeldamas žalingus padarinius arba sukurdamas sąlygas tokiems padariniams atsirasti, tačiau šiuo atveju byloje nėra pateikta pakankamų įrodymų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, kad atsakovų neteisėti veiksmai (neveikimas) galėjo prisidėti prie žalingų padarinių atsiradimo, kadangi afrikinio kiaulių maro kilimo priežastis nežinoma, afrikinio kiaulių maro kilimo priežastis galėjo būti ir kiti ligos sukėlėjo pernešėjai.
27. Apeliantės argumentai, jog teismas neatsižvelgė į tai, jog Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos patikrinimo aktų pagrindu padarytose išvadose biosaugos reikalavimų pažeidimai atsakovų kiaulių laikymo vietose buvo konstatuoti kaip tikėtina afrikinio kiaulių maro priežastis laikytini nepagrįstais, kadangi bylos duomenimis nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad Epizootinio tyrimo duomenų V skyrius pakeistas visiškai (2 t., b. l. 78-79). Skiltyje Nr. 3 ligos sukėlėjo pateikimo priežastis iš esmės nurodoma, kad nėra aišku, kokiu būdu tiksliai pateko virusas, bet labiausiai tikėtina, kad tai įvyko dėl mechaninio pernešimo (žmonės, transportas, graužikai) ar su pašarais. Viena iš labiau tikėtinų viruso patekimo priežasčių biosaugos reikalavimų trūkumai. Be to, atsižvelgęs į byloje surinktų įrodymų visumą pirmosios instancijos teismas vertino, kad tyrimo metu afrikinio kiaulių maro patekimo į kiaulių laikymo vietą priežastis nenustatyta, o tokia išvada padaryta atsakovams pareikalavus papildomo tyrimo, po kurio, patikslinus faktinius duomenis, išvados, kad užsikrėtimas įvyko per žmonių judėjimą ar per kt. transporto priemones (b. l. 67), neliko. Remiantis išdėstytu apeliacinės instancijos teismas laiko, kad pirmosios instancijos teismas ne tik atsižvelgė į tai, jog Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos patikrinimo aktų pagrindu padarytose išvadose biosaugos reikalavimų pažeidimai atsakovų kiaulių laikymo vietose buvo konstatuoti kaip tikėtina afrikinio kiaulių maro priežastis, tačiau ir nustatė, kad išvados, jog užsikrėtimas įvyko per žmonių judėjimą ar per kt. transporto priemones (b. l. 67), neliko, atsakovams pareikalavus papildomo tyrimo, todėl minėti apeliantės argumentai laikytini deklaratyviais ir nesudarančiais pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumu.
28. Apeliacinės instancijos teismas vertina, jog taip pat nepagrįsti apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendime nutolo nuo Valstybinės maisto ir veterinarinės tarnybos išvadų, pasisakydamas, jog atsakovų iniciatyva buvo pakeistas epizootinis aktas ir išvados, todėl jomis vadovautis negalima. Taip pat, kad šie teismo motyvai neatitinka byloje surinktos medžiagos, nes pačios išvados (jų 3 punktas) nebuvo iš esmės pakeistos, tai yra afrikinio kiaulių maro protrūkio priežasčių ir viruso patekimo būdų atsakovų ūkyje išvados iš esmės liko tokios pačios. Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų nustatyta, kad pradinėse Valstybinės maisto ir veterinarinės tarnybos išvadose buvo pažymėta, jog afrikinio kiaulių maro kilimo priežastimi galėjo būti: užsikrėtimas per žmonių judėjimą; užsikrėtimas per kt. transporto priemones; kt. ligos sukėlėjo pranešėjai. Tuo tarpu 2018 m. liepos 26 d. priede prie 2018 m. birželio 20 d. epizootinio tyrimo akto ir Epizootinio tyrimo duomenų 5 priedo pažymėta, jog afrikinio kiaulių maro kilimo priežastimi galėjo būti: nežinoma – lieka neaiški ir po tyrimų; kt. ligos sukėlėjo pernešėjai. Nurodytos aplinkybės apeliacinės instancijos teismui leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog 2018 m. liepos 26 d. priedu buvo pakeistas 2018 m. birželio 20 d. Valstybinės maisto ir veterinarinės tarnybos epizootinis aktas ir išvados, o apeliantės aukščiau nurodytus argumentus paneigia byloje esantys įrodymai – 2018 m. liepos 26 d. priedas prie 2018 m. birželio 20 d. epizootinio tyrimo akto ir Epizootinio tyrimo duomenų 5 priedo.
29. Apeliantė apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nepagrindė, kodėl trečiojo asmens byloje Valstybinės maisto ir veterinarinės tarnybos Kėdainių tarnybos atstovo atsakymai į klausimus, užduotus jam bylos nagrinėjimo eigoje, turi didesnę įrodomąją reikšmę nei Valstybinės maisto ir veterinarinės tarnybos kolegialaus organo išvados. Šiuos apeliantės argumentus apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta kaip nepagrįstus, kadangi iš skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas vertino byloje esančių įrodymų visumą, detaliai aptardamas tiek Valstybinės maisto ir veterinarinės tarnybos Kėdainių tarnybos atstovo atsakymus į klausimus, užduotus jam bylos nagrinėjimo eigoje, tiek Valstybinės maisto ir veterinarinės tarnybos kolegialaus organo išvadas. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad teismas, civilinėje byloje vertindamas įrodymus, turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. V. v. S. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-443/2010).
30. Apeliaciniame skunde apeliantė nurodo, jog pirmosios instancijos išvados, apie tai, kad nėra galimybių nustatyti, kaip į atsakovų ūkio kiaulių laikymo vietas galėjo patekti virusas, prieštarauja byloje surinktai medžiagai, ir tokios išvados nulėmė nepagrįstą teismo išvadą, jog byloje ieškovė neįrodė priežastinio ryšio buvimo. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrindinių įrodymų vertinimo principų laikėsi, o apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu vertintini kaip nepagrįsti. Apeliantė, nesutikdama su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, pareiškė savo nuomonę dėl įrodymų vertinimo ir siekia, kad ja remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantė, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra nepagristas, ar to, kad teismas nevisapusiškai išsamiai ir objektyviai įvertino bylos aplinkybes.
31. Apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantė neįrodė vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų – priežastinio ryšio, atmestini apeliantės apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas turėjo svarstyti atsakovų atlygintinos žalos ieškovei dydžio klausimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, neįrodžius priežastinio ryšio tarp žalos ir neteisėtų veiksmų, teisiškai tampa nereikšmingas ir žalos dydžio klausimas, nes civilinė atsakomybė galima tik konstatavus neteisėtus veiksmus, žalą bei jų priežastinį ryšį.
Dėl procesinės bylos baigties.
32. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija vertina, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame apeliacine tvarka teismo sprendime nustatė visas svarbias bylos aplinkybes, jas teisingai įvertino, tinkamai taikė ir aiškino materialines teisės normas, teisingai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, nustatančias įrodinėjimo pareigų paskirstymo, įrodymų vertinimo principus ir pagrindus (CPK 177, 178, 185 straipsniai), dėl to buvo teisingai išspręstas šalių ginčas byloje, teismo sprendimo išvados atitinka nustatytas aplinkybes byloje. Dėl šių aplinkybių teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamas apeliacine tvarka teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o ieškovės apeliacinis skundas atmestinas (CPK 178 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
33. Kiti apeliantės skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir nedaro įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, plačiau dėl skunde pateiktų argumentų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-107/2010; 2010-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-536/2010; 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-382/2010).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
34. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostata numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priteisiamas iš antrosios šalies.
35. Ieškovės apeliacinis skundas netenkintas, todėl jos turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 93 straipsnio 1, 3 dalys).
36. Atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą, kuriuo apeliacinis skundas atmestas, atsakovų prašymas dėl 1 452 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, priteisimo iš ieškovės yra tenkintinas, kadangi prašomos priteisti išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (pakeistu 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijų) 8.11. p. numatyto dydžio (1,3 x 1 317,6), laikytinos pagrįstomis.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 15 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-11211-986/2019 palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės akcinės bendrovės „Krekenavos agrofirma“ atsakovams R. S. ir A. S. 1 452 Eur (tūkstantį keturis šimtus penkiasdešimt du eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.