Kauno apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „Krekenavos agrofirma“ ieškinį atsakovams R. S. ir A. S. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnyba.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Byloje nustatyta, kad atsakovė yra ūkininkė, jos sutuoktinis yra jos partneris, dideliais kiekiais auginę kiaules, kurios buvo skirtos realizuoti. Taigi atsakovai yra verslininkai (CK 2.4 straipsnio 2 dalis). Atsakovai neneigė, kad jiems žinomi biosaugos reikalavimai, patvirtino, kad visada dalyvaudavo VMVT rengiamuose mokymuose. Taigi atsakovai, būdami savo srities profesionalais, neabejotinai žinojo apie AKM keliamą grėsmę, suvokė biologinės saugos priemonių laikymosi priemonių svarbą tam, kad išvengti nepageidaujamų padarinių (AKM viruso patekimo į KLV). Atsakovai kvestionavo (neigė) kai kurias aplinkybes, nurodytas VMVT surašytame galutiniame epizootiniame tyrimo akte ir jo duomenyse, susijusius su biologinės saugos reikalavimais. Nustačius, kad atsakovai neįvykdė įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas), dėl ko konstatuotas biosaugos reikalavimų pažeidimas, arba net pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ar rūpestingai, būtų pagrindas konstatuoti esant atsakovų neteisėtus veiksmus (veikimą), kaip vieną iš civilinės atsakomybės sąlygų (CK 6.246 straipsnis).

Atsakovų atstovas nurodė, kad 2018 m. liepos 26 d. nurodyta, kad visos formalios ir neformalios saugumo priemonės ūkyje buvo taikomos, taigi atsakovai ėmėsi priemonių, kad mechaniniu būdu į jų ūkį nepatektų AKM virusas. Tačiau VMVT išvada dėl šių priemonių laikymosi padaryta tik sprendžiant dėl žmogiškojo faktoriaus įtakos AKM patekimui į KLV (b. l. 78, 3.2 punktas). Tuo tarpu galutiniame 2017 m. liepos 26 d. VMVT akte skyriuje išvados (kurių turinys iš esmės ) 3 p. nurodyta, kad viena iš labiau tikėtinų viruso patekimo priežasčių: biosaugos reikalavimų trūkumai (aprašyti žemiau). Nurodoma, kad atmesti graužikų versijos visiškai negalima. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad graužikų kontrolę pagal sutartį vykdė UAB „Dezinfa“ (2 t., b. l. 50, 73), kuri dar palieka nuodų papildomai, kad savininkai galėtų patys papildomai išdėlioti nuodus, ką šeimininkai patys uoliai ir sąžiningai vykdė, kas taip pat reiškia, kad kova su graužikais buvo iš esmės vykdoma. Be to apklausiamas trečiojo asmens atstovas taip pat patvirtino, kad nebuvo nustatyta, kad dėl to nebuvo imtasi priemonių, o 100 proc. išnaikinti graužikų net neįmanoma. Akte taip pat nurodoma, kad graužikai nėra potencialūs infekcijos šaltiniai (b. l. 78, 3.1 punktas). Teismas sutinka su atsakovų atstovo motyvais, kad išvadų 3.2 p. nurodytas teiginys, kad prie tvarto Nr. 1 nebuvo įrengta vieta ir nebuvo priemonių rankų dezinfekcijai (2 t., b. l. 79) prieštarauja VI skyriuje 6 punkte (2 t., b. l. 80) nurodytai informacijai (nurodoma, kad prie kiekvieno tvarto durų buvo papildomi maži purškikliai žmogui batams ir rankoms. Išvadų 3.3 punkte (2 t., b. l. 79) nurodoma, kad ne visi asmenys ir ne visas transportas patenkantis į KLV, buvo registruojamas ir neaišku ar dezinfekuojamas. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad dezinfekcinis tirpalas ruošiamas kasdien ir registruojamas žurnale (2 t., b. l. 77). Todėl nors teismas ir sutinka su atsakovų atstovu, kad transporto priemonė, net jei ji ir nebuvo registruota žurnale, vis vien įvažiuojant buvo dezinfekuota, tačiau ši aplinkybė neleidžia spręsti, kad biosaugos reikalavimo buvo tinkamai laikytasi.

Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes teismas sprendžia, kad įrodyta (atsakovė nepaneigė) Afrikinio kiaulių maro epizootinio tyrimo akto duomenyse (su 2018 m. liepos 26 d. priedu), skiltyje išvados (3.3. punktas, 2 t., b. l. 79) nurodytų duomenų, konkrečiai dėl į KLV patenkančio transporto ir asmenų dezinfekavimo. Atskirai teismas pažymi, kad iki AKM KLV konstatavimo nebuvo pašalinti ir pažeidimai, susiję su pašarų gabenimo ir mėšlo gabenimo kelių susikirtimu, taip pat įvažiuojančių transporto priemonių ir transporto priemonių, esančių KLV, kelių susikirtimu (2 t., b. l. 44, 73). Nors šių dviejų pažeidimų pašalinimui ir buvo nustatytas terminas iki 2018 m. rugpjūčio mėn. 4 d., tačiau tai neleidžia spręsti, kad šie pažeidimai nebuvo konstatuoti – atsakovams tik sudaryta galimybė juos iki nustatyto termino pašalinti. Nors atsakovų atstovas ir įrodinėjo, kad kiti pažeidimai, pvz. atsakingo asmens nepaskyrimas už biologinio saugumo reikalavimų vykdymo kontrolę kiaulių laikymo vietoje, taip pat tai, kad kiaulių laikymo vietoje susidarę šalutiniai gyvūniniai produktai nebuvo tvarkomi teisės aktų nustatyta tvarka, nes atsakingas asmuo šalinant trūkumus vėliau buvo paskirtas, o šalutiniai produktai, kaip parodė tyrimas, nesukėlė AKM, tačiau neteisėtų veiksmų buvimui šios aplinkybės nėra reikšmingos (tai reikšminga priežastiniam ryšiui). Šie atsakovų padaryti pažeidimai yra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl jų buvimas pakankami išvadai dėl vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – atsakovų neteisėtų veiksmų, daryti. Vien tai, kad per ankstesnius patikrinimus atsakovų ūkyje nebuvo rasta trūkumų (2 t., b. l. 1, 3), nepaneigia anksčiau padarytų pažeidimų Be to teismo posėdžio metu apklaustas trečiojo asmens atstovas A. M., pat patvirtino, kad ūkyje buvo fiksuoti pažeidimai, o kadangi tai viskas patvirtinta teisės aktais, tai laikoma kaip biologinio saugumo priemonių vykdymo nesilaikymu.

Nustačius vieną iš civilinės atsakomybės buvimo sąlygų, spręstina dėl kitos civilinės atsakomybės sąlygos – priežastinio ryšio buvimo. Nustačius, kad atsakovai ir pažeidė biosaugos reikalavimus, t. y. konstatuoti neteisėti veiksmai, norint taikyti civilinę atsakomybę būtina nustatyti, ar šie pažeidimai pakankamu laipsniu įtakojo atsakovų laikomų kiaulių užsikrėtimą AKM, dėl ko ieškovė VMVT sprendimu negalėjo išvežti jos gaminamos produkcijos į Latvijos Respubliką ir dėl to galimai patyrė nuostolių. Tam įvertinti taip pat reikalinga analizuoti į bylą Tarnybos pateiktą bylos medžiagą.

CK 6.247 straipsnyje, reglamentuojančiame civilinės atsakomybės sąlygos – priežastinio ryšio sampratą, nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus.

Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad CK 6.247 straipsnyje įtvirtinta lankstaus priežastinio ryšio samprata. Priežastinio ryšio lankstus taikymas atitinka civilinės atsakomybės tikslą kompensuoti padarytus nuostolius, kurių atsiradimas yra susijęs su veikimu ar neveikimu, dėl kurio šie nuostoliai atsirado (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2013).

Priežastinio ryšio nustatymo civilinėje byloje procesą sąlygiškai galima išskirti į du etapus. Pirmame etape conditio sine qua non (privaloma sąlyga) testu nustatomas faktinis priežastinis ryšys ir sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Kitame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisine prasme nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (neveikimo). Nustatant teisinį priežastinį ryšį reikia įvertinti atsakovo, jeigu jis elgtųsi kaip protingas ir apdairus asmuo, galimybę neteisėtų veiksmų atlikimo metu numatyti žalos atsiradimą, neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-53/2010 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Pagal CK 6.247 straipsnyje pateiktą priežastinio ryšio sampratą ir kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką dėl teisinę pareigą pažeidusio asmens veiksmų žala gali atsirasti tiesiogiai, ir galima situacija, kai asmens veiksmais tiesiogiai nepadaryta žalos, tačiau sudarytos sąlygos žalai atsirasti ar jai padidėti. Pastaruoju atveju paprastai asmens veiksmai (veikimas, neveikimas) nėra vienintelė žalos atsiradimo priežastis, jie tik prisideda prie sąlygų šiai žalai kilti sudarymo, t. y. kartu su kitomis neigiamų padarinių atsiradimo priežastimis pakankamu laipsniu lemia šių padarinių atsiradimą. Nustačius, kad teisinę pareigą pažeidusio asmens elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, jam tenka civilinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014). Tačiau netiesioginis priežastinis ryšys kaip civilinės atsakomybės sąlyga neturi būti pernelyg nutolęs nuo neteisėto veiksmo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2014 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Svarstant, kokio laipsnio netiesioginis priežastinis ryšys yra svarbus civilinei atsakomybei, reikia vadovautis tuo, kad priežastinis ryšys yra civilinės atsakomybės sąlyga, jei nustatyta, kad žala yra neteisėtų veiksmų rezultatas. Tai reikštų, kad neteisėti veiksmai nelėmė, bet pakankamu laipsniu turėjo įtakos žalai atsirasti. Ši taisyklė taikoma kiekvienu deliktinės atsakomybės atveju esant netiesioginiam priežastiniam ryšiui Be to kasacinėje jurisprudencijoje dėl teisinio priežastinio ryšio nurodoma, kad priežastinio ryšio nustatymas kartu reiškia teismo diskreciją svarstyti apie civilinės atsakomybės ribas, todėl kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas priežastinį ryšį, turi neprotingai neišplėsti atsakomybės ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53/2010).

Minėta, kad 2018 m. gegužės 24 d. VMVT aktų turinys (2 t., b. l. 1-2, 3-7), susijęs su AKM protrūkiu KLV, yra analizuotas ir įtrauktas į vėlesnius VMVT aktus (surašytus po AKM atsakovų KLV kilimo), todėl teismas jų atskirai neanalizuoja ir dėl jų nepasisako. 2018 m. birželio 20 d. surašytame Epizootinio tyrimo akte Nr. 36GU-94 (2 t., b. l. 44–47, išvadų 5 punktas) buvo konstatuota, kad nėra galimybės tiksliai nustatyti, kokiu būdu AKM sukėlėjas galėjo pateikti į KLV; nurodoma, kad tarp galimų AKM viruso patekimo hipotezių yra tai, kad AKM sukėlėjas galėjo patekti mechaniniu būdu. Šio akto priede - Afrikinio kiaulių maro Epizootinio tyrimo duomenys (2 t., b. l. 48-68), skyriuje Išvados (V skyrius, išvadų 20 lapas) 3 punkte buvo nurodoma, kad virusas pateko mechaniškai pernešant. Didžiausia tikimybė, kad ūkio darbuotojai netinkamai laikėsi biologinio saugumo reikalavimų. Pagrindinė AKM protrūkio priežastimi galima laikyti biologinio saugumo reikalavimų nesilaikymą. Konstatuota (pažymėta), kad užsikrėtimas įvyko per žmonių judėjimą, per kitas transporto priemones bei kitus ligos sukėlėjo pernešėjus. Atsakovai su tokiu VMVT sprendimu nesutiko ir pareiškė nuomonę ir pastabas (2 t., b. l. 69-71), dėl ko buvo surašytas priedas prie 2018 m. birželio 20 d. epizootinio tyrimo akto ir Epizootinio tyrimo duomenų 5 priedas (2 t., 73–81). Šiuo priedu (2 t., b. l. 73 – 80) buvo iš dalies pakeisti Epizootinio tyrimo aktas ir jo duomenys, tai pat ir V bei VI skyriai, nurodant kad jie turi būti skaitomi sekančiai. Tai reiškia, kad ankstesniais duomenimis, nurodytais 2018 m. birželio 20 d. epizootinio tyrimo akte ir jo duomenyse, tiek kiek jie buvo pakeisti, vadovautis nebegalima.

Pagal anksčiau paminėtą Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktiką nagrinėjant šią bylą būtina spręsti, ar pakankamu laipsniu atsakovų neteisėti veiksmai (neveikimas) lėmė AKM patekimą į atsakovų KLV, dėl ko buvo sutrikdyta normali ieškovės ūkinė veikla ir dėl ko ieškovei galėjo atsirasti žala (nuostoliai). Nei teismas, nei šalys neturi specialių žinių dėl AKM patekimo į KLV neturi, ekspertizė šioje byloje nebuvo atliekama. Tačiau Afrikinio kiaulių maro epizootinio tyrimo akto duomenų pagrindu VMVT, kaip specialus įgalinimus turintis subjektas, savo kompetencijos ribose suformulavo galutines išvadas (V skyrius) dėl AKM išplitimo KLV, kurios, kartu ir su kitais duomenimis ir yra reikšmingos sprendžiant faktinio priežastinio ryšio buvimą.

2018 m. liepos 26 d. iš esmės buvo konstatuota (2 t., b. l. 73, 44), kad liko nepašalinti trūkumai, susiję su galima kryžmine pašarų tarša dėl netinkamų pašarų gabenimo ir mėšlo gabenimo kelių susikirtimo, taip pat įvažiuojančių transporto priemonių kelių kirtimusi su transporto priemonių keliais, esančiams kiaulių auginimo vietoje, nurodant kad nustatytas terminas pašalinti trūkumus buvo nustatytas iki 2018 m. rugpjūčio 4 d., yra sudaryta sutartis dėl darbų atlikimo (2018 m. birželio 20 d. epizootinio tyrimo aktas, skiltis trūkumų šalinimas). Nurodoma, kad nėra galimybės tiksliai nustatyti, kokiu būdu AKM sukėlėjas galėjo pateikti į kiaulių laikymo vietą, tarp galimų AKM viruso patekimo hipotezių yra tai, kad AKM sukėlėjas į kiaulių laikymo vietą galėjo patekti mechaniniu būdu – per dirbančiųjų judėjimą, transporto priemonių, kurios įveža grūdus į KLV, judėjimą, per pelinių graužikų judėjimą (nurodoma, kad išvados dėl kiaulių užsikėtimo pateiktos epizootinio tyrimo duomenyse) (2 t. b. l. 46). Epizootinio tyrimo duomenų V skyrius pakeistas visiškai (2 t., b. l. 78-79). Skiltyje Nr. 3 ligos sukėlėjo pateikimo priežastis iš esmės nurodoma, kad nėra aišku, kokiu būdu tiksliai pateko virusas, bet labiausiai tikėtina, kad tai įvyko dėl mechaninio pernešimo (žmonės, transportas, graužikai) ar su pašarais. Viena iš labiau tikėtinų viruso patekimo priežasčių biosaugos reikalavimų trūkumai (aprašyta žemiau). 3.2. Žmogiškasis faktorius, kurį įtakoja asmens kruopštumas, sąžiningumas, biologinio saugumo priemonių išmanymas ir taikymas. Tyrimas parodė, kad visos formalios ir neformalios saugumo priemonės ūkyje buvo taikomos. Prie tvarto Nr. 1 nebuvo įrengta vietą rankų dezinfekcijai, nebuvo priemonių. 3.3 Ne visas transportas, patenkantis į kiaulių laikymo vietą buvo registruojamas ir neaišku ar dezinfekuojamas. Konstatuota, kad ligos sukėlėjo patekimo priežastis nežinoma – lieka neaiški po tyrimų, tyrimai tęsiami.

Teismas visų pirma pažymi, kad išvadų 3.2 p. nurodytas teiginys, kad prie tvarto Nr. 1 nebuvo įrengta vieta ir nebuvo priemonių rankų dezinfekcijai (2 t., b. l. 79) prieštarauja VI skyriuje 6 punkte (2 t., b. l. 80) nurodytai informacijai (nurodoma, kad prie kiekvieno tvarto durų buvo papildomi maži purškikliai žmogui batams ir rankoms. Tai teismas nurodė anksčiau, spręsdamas dėl civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtų veiksmų, buvimo. Likusios faktinės aplinkybės neleidžia nei patikimai, nei jokiu kitu laipsniu spręsti, kad žalingi padariniai (kiaulių susirgimas AKM) kilo iš atsakovų veiksmų (neveikimo) (biosaugos reikalavimų nesilaikymo). Ši išvada visų pirmiausia darytina dėl to, kad tyrimo metu AKM patekimo į KLV priežastis nenustatyta. Tokia išvada padaryta atsakovams pareikalavus papildomo tyrimo, po kurio, patikslinus faktinius duomenis, išvados, kad užsikrėtimas įvyko per žmonių judėjimą ar per kt. transporto priemones (b. l. 67), neliko. Apklausiamas trečiojo asmens atstovas A. M. patvirtino, kad atliekant tyrimą nebuvo nustatyta, kad į teritoriją buvo patekusi transporto priemonė ne per vartus. Dezinfekcinis tirpalas ruošiamas kasdien ir registruojamas žurnale (2 t., b. l. 77), kas reikštų, kad transporto priemonė, net jei ji ir nebuvo registruota žurnale, vis vien įvažiuojant buvo dezinfekuota. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad graužikų kontrolę pagal sutartį vykdė UAB „Dezinfa“ (2 t., b. l. 50, 73), kuri dar palieka nuodų papildomai, kad savininkai galėtų patys papildomai išdėlioti nuodus, ką šeimininkai patys uoliai ir sąžiningai vykdė, kas taip pat reiškia, kad kova su graužikais buvo iš esmės vykdoma. Be to apklausiamas trečiojo asmens atstovas taip pat patvirtino, kad nebuvo nustatyta, kad dėl to nebuvo imtasi priemonių, o 100 proc. išnaikinti graužikų net neįmanoma. Akte taip pat nurodoma, kad graužikai nėra potencialūs infekcijos šaltiniai (b. l. 78, 3.1 punktas). Antra, trečiojo asmens atstovas A. M. tai pat patvirtino, kad nors ūkyje ir buvo fiksuoti pažeidimai, tačiau jie nebuvo tiesioginė AKM kilimo priežastis. Be to pažymėjo, kad laikytojai vykdė VMVT reikalavimus ir juos šalino, ir pagal išvadas negalima pasakyti kokiu konkrečiu būdu virusas pateko į fermą.

Anksčiau aptartų, byloje esančių įrodymų nepakanka spręsti, kad egzistuoja faktinis priežastinis ryšys, t. y. kad AKM kilo iš atsakovų neteisėtų veiksmų, nes AKM į KLV galėjo, kaip nurodyta akte, galėjo patekti dėl kitų, tyrimo metu nenustatytų priežasčių. Priežastinis ryšys gali būti laikoma civilinės atsakomybės sąlyga tada kai neteisėti veiksmai pakankamu laipsniu paveikia žalos atsiradimą. Priežastinis ryšys galėtų būti konstatuotas ir tada, kai sudarytos sąlygos žalai atsirasti, t. y. asmens veiksmai nėra vienintelė žalos kilimo priežastis, tačiau jie pakankamu laipsniu turi lemti padarinių atsiradimą. Tačiau nenustačius AKM viruso patekimo į atsakovų KLV priežasties, nesant duomenų patvirtinančių, kad būtent biosaugos reikalavimų pažeidimas ir buvo AKM kilimo atsakovų fermoje priežastis, negalima ne tik konstatuoti, kokiu laipsniu atsakovų padaryti biosaugos pažeidimai įtakojo AKM patekimą į KLV ir iš to kylantį galimą ieškovės žalos atsiradimą, bet ar iš vis jie buvo to priežastimi. Taigi byloje negalima daryti labiau tikėtinos išvados, kad būtent dėl atsakovų neteisėtų veiksmų (neveikimo) jų laikomos kiaulės susirgo afrikiniu kiaulių maru, dėl ko ieškovė pateko į priežiūros zoną, iš kurios ribojamas produkcijos (kiaulienos) išvežimas į užsienį. AKM priežastimi gali būti ir veiksniai, kurie nėra susiję su atsakovų neveikimu, taip pat ir bendros pareigos elgtis rūpestingai pažeidimu. Kaip nurodoma VMVT interneto svetainėje, afrikinio kiaulių maro virusą gamtoje platina tam tikros rūšies erkės; be to mechaniškai virusą gali pernešti šunys, katės, laukiniai žvėrys, paukščiai. AKM virusas plinta ir per kontaktus su užsikrėtusiais gyvūnais (prekyba kiaulėmis, šernų medžioklė), per užkrėstus pašarus (pašarai iš AKM zonos, maisto atliekos). Taigi, AKM priežastimi aiškiai gali būti ir veiksniai, kurie priežastiniu ryšiu nesusiję arba yra aiškiai nutolę nuo atsakovo veiksmų (neveikimo). Teismo sprendimas negali būti grindžiamas prielaidomis ir spėjimais, ieškovė vykdydama įrodinėjimo pareigą turėjo įrodyti vieną iš civilinės atsakomybės sąlygų – priežastinį ryšį. Laikytina, kad ieškovė neįrodė, kad atsakovų veiksmai (neveikimas) buvo tiesioginė ar netiesioginė nuostolių atsiradimo priežastis, kas neleidžia spręsti, kad ieškovė įrodė privalomąją civilinės atsakomybės sąlygą – priežastinį ryšį.

Teismas pažymi, kad Lietuvos apeliacinis teismas apeliacine tvarka nagrinėdamas apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. sausio 2 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje Nr. e2-896-413/2018 nurodė, kad administracinio teisės pažeidimo protokole užfiksuoti biologinio saugumo, gyvūnų registravimo ir ženklinimo pažeidimai nesudaro pagrindo daryti išvados, jog būtent dėl šių pažeidimų atsakovo laikomos kiaulės užsikrėtė afrikiniu kiaulių maru. Taigi šios ir teisme nagrinėjamos bylos faktinis pagrindas, kiek tai susiję su biologinio saugumo reikalavimų pažeidimu, sutampa, vertinimai dėl šių aplinkybių turi būti vienodi. Be to apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad afrikinio kiaulių maro priežastimi gali būti ir veiksniai, kurie nėra susiję su atsakovo neveikimu, taip pat ir bendros pareigos elgtis rūpestingai pažeidimu (2018 m. gruodžio 21 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-714-196/2018).

Įvertinus nurodytas aplinkybes teismas sprendžia, kad ieškovei neįrodžius vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų – priežastinio ryšio, ieškinys atmestinas. Kaltės ir žalos dydžio klausimai šios bylos teisingam išsprendimui yra nebereikšmingi, nes civilinė atsakomybė, nesant bent vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, nėra galima.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

CPK 98 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Taigi, išlaidos advokato pagalbai apmokėti, įvertinus CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus negali viršyti maksimalių dydžių, kurie apskaičiuojami vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 „Dėl teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos).

Atsakovai teisme patyrė šias išlaidas – už susipažinimą su byla, analize, atsiliepimo į ieškinį surašymą ir kt., 1778,70 Eur sumai (1 t., b. l. 130-133). Atsakovų atstovas bylą nagrinėjant teisme pateikė papildomus prašymus priteisti 1322,77 Eur išlaidas susijusias su VMVT analize, paaiškinimų parengimu, pasirengimu bei klientų atstovavimu teismo posėdyje ir kt., taip pat vykimu už Vilniaus m. ribų. Taip pat prašo priteisti 453,75 Eur išlaidas, susijusias su advokato pagalbos teikimą atsakovams. Byloje yra duomenys, patvirtinantys šių sumų apmokėjimą (2 t., b. l. 100–104, 6 t., b. l. 69–73). Šios atsakovų patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti buvo apskaičiuojamos pagal faktinį advokato darbo valandų skaičių. Atsižvelgiant į tai, maksimalus galimas advokato teikiamų paslaugų valandinis įkainis apskaičiuotinas vadovaujantis Rekomendacijų 7, 8.19 punktais.

Taigi atsakovai šioje byloje patyrė bendras 3555,22 Eur išlaidas, susijusias su advokato pagalbos apmokėjimu. Teismas, įvertinęs laikotarpius, kuriais buvo patirtos atsakovų išlaidos advokato pagalbai apmokėti, pažymi, kad atsakovų išlaidoms advokato pagalbai apmokėti, patirtoms 2019 m. II ketvirtį taikytinas maksimalus 97,03 Eur/val. įkainis, 2019 m. III ketvirtį – 126,27 Eur/val. įkainis. Tai reiškia, kad už pagal 2019 m. liepos 9 d. prašymą dėl teismo posėdžio atidėjimo (4 val.) maksimali priteistina suma advokato pagalbai apmokėti yra 388,12 Eur (vietoje 580,08) Eur, pagal šį prašymą priteistina suma mažintina 192,68 Eur. Pagal 2019 m. rugsėjo 9 d. prašymą atitinkamai, už keturias valandas priteistina 505,08 Eur, o pagal 2019 m. spalio 28 d. prašymą už 2,5 val. 315,68 Eur suma. Taigi iš ieškovės atsakovei R. S. (ji apmokėjo bylinėjimosi išlaidas) priteistina 2406,78 Eur suma advokato pagalbos išlaidoms apmokėti (CPK 93, 98 straipsniai).

Nustatant šį galutinį išlaidų dydį neįtrauktas advokato nurodomas sugaištas laikas kelionėje (2 t., b. l. 103). Rekomendacijų 3 punkte nustatyta, jog advokato dėl atvykimo teikti teisines paslaugas į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, turėtos išlaidos, taip pat gyvenamosios patalpos nuomos ir kelionės išlaidos atlyginamos papildomai pagal teisės aktus, reglamentuojančius tarnybines komandiruotes Lietuvos Respublikos teritorijoje. Komandiruočių išlaidų apmokėjimo biudžetinėse įstaigose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 526 (2014 m. gruodžio 15 d. nutarimo Nr. 1433 redakcija), 17.4 punkte nustatyta, kad komandiruotės metu sunaudotų degalų įsigijimo išlaidos nustatomos, atsižvelgiant į komandiruotės metu nuvažiuotų kilometrų skaičių ir įstaigos patvirtintas degalų sunaudojimo normas atitinkamai transporto priemonei pagal atitinkamos transporto priemonės gamintojo nurodytus transporto priemonės techninius duomenis (degalų sunaudojimo normas 100 kilometrų), jeigu į komandiruotę buvo važiuojama įstaigos transporto priemone, išsinuomota ar pagal panaudos sutartį perduota transporto priemone arba komandiruoto darbuotojo transporto priemone. Tuo tarpu atsakovų advokato pateiktose ataskaitose išlaidos kelionėms apskaičiuotos nesilaikant Rekomendacijų 3 punkte nustatytos tvarkos. Kadangi į bylą nėra pateikti duomenys apie advokato kelionėms į teismo posėdžius ir atgal naudotas transporto priemones ir jų degalų sunaudojimo normas, teismas neturi galimybės apskaičiuoti šių išlaidų Rekomendacijose nustatyta tvarka, todėl išlaidos kelionėms nepriteistinos.

Valstybei iš ieškovės priteistina 15,57 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 260, 263, 270, 307 straipsnio 1 dalimi, teismas,

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės AB „Krekenavos agrofirma“, į. k. 168586873, atsakovės R. S., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 2406,78 Eur (du tūkstančius keturis šimtus šešis eurus 59 ct) su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų.

Priteisti iš ieškovės AB „Krekenavos agrofirma“, į. k. 168586873, 15,57 Eur (penkiolikos eurų 51 ct) bylinėjimosi išlaidas valstybei (sumokėti į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmonės kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660).

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmus.