Panevėžio apygardos teismo nutartis, 2A-430-589/2020

Teismas: Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-07-21
Bylos Nr.: 2A-430-589/2020
Teisminio proceso Nr.: 2-30-3-00710-2019-8
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Rita Dambrauskaitė
Ieškovas: V. V., P. V.
Atsakovas: P. V.
Trečiasis asmuo: akcinė bendrovė SEB bankas

Kategorijos

Civilinė byla Nr. 2A-430-589/2020Teisminio proceso Nr. 2-30-3-00710-2019-8Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.2.8; 2.6.1.3.1; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20 (S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. liepos 21 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rita Dambrauskaitė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. V. ir P. V. apeliacinius skundus dėl Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2020 m. vasario 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-404-1093/2020 pagal ieškovės V. V. ieškinį atsakovui P. V. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo – akcinė bendrovė SEB bankas.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė V. V. (toliau – ir ieškovė) patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo P. V. (toliau – ir atsakovas) 938,31 Eur skolą.

2. Ieškovė nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. balandžio 2 d. sprendimu civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo ir su tuo susijusių reikalavimų nusprendė, kad po santuokos nutraukimo prievoles kreditoriui akcinei bendrovei (toliau – ir AB) SEB bankui pagal 2012 m. gegužės 4 d. kredito sutartį Nr. 15A1218210621-D6 V. V. ir P. V. vykdys solidariai. Ieškovė ir atsakovas nuo 2018 m. gegužės 21 d. kartu nebegyveno ir nebevedė bendro ūkio, atsakovas 2018 m. gegužės 21 d. išsikraustė iš bendro būsto, todėl 2019 m. birželio 5 d. ieškovė padavė teismui ieškinį dėl santuokos nutraukimo. Nuo 2018 m. gegužės 21 d. iki 2019 m. kovo 10 d. tiek ieškovė, tiek atsakovas finansinius įsipareigojimus AB SEB bankui mokėjo solidariai. Šalys AB SEB bankui minėtu laikotarpiu iš viso turėjo sumokėti 3 657,58 Eur, kiekvienas po 1 828,79 Eur. Ieškovė AB SEB bankui sumokėjo 1 813,26 Eur, o atsakovas – 1 844,32 Eur, t. y. atsakovas 15,54 Eur sumokėjo daugiau negu ieškovė. Tačiau nuo 2019 m. kovo 11 d. iki 2019 m. gruodžio 2 d. ieškovė praktiškai viena vykdė abiejų šalių solidariąją prievolę kreditoriui AB SEB bankui: ieškovė sumokėjo bankui 2 418,08 Eur sumą, o atsakovas tik 510,38 Eur, tai yra atsakovas 953,85 Eur sumokėjo mažiau nei ieškovė, nors kiekvienas turėjo sumokėti po 1 464,23 Eur.

3. Mano, kad atsakovas sąmoningai nemokėjo prievolės, nors yra darbingo amžiaus, sveikas, o jo gaunamos pajamos siekia du kartus didesnę sumą nei ieškovės. Todėl solidariąją pareigą įvykdžiusi ieškovė turi teisę regreso tvarka reikalauti iš bendraskolio, t. y. atsakovo, lygiomis dalimis to, ką ji įvykdė, atskaičius jai pačiai tenkančią dalį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmai 2020 m. vasario 26 d. sprendimu ieškovės V. V. ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovei V. V. iš atsakovo P. V. 791,89 Eur skolą, t. y. sumokėtų įmokų pagal 2012 m. gegužės 4 d. kredito sutartį Nr. 15A1218210621-D6 laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 11 d. iki 2019 m. gruodžio 2 d. Likusioje dalyje ieškinį atmetė, taip pat priteisė atsakovui P. V. iš ieškovės V. V. 97,56 Eur bylinėjimosi išlaidų.

5. Teismas sprendė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.9 straipsnio 1 dalies prasme solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas (šiuo atveju ieškovė) įgyja teisę regreso tvarka reikalauti iš kito bendraskolio (atsakovo) to, ką jis įvykdė, ne tik pasibaigus sutarties terminui ir sumokėjus visą skolą kreditoriui, bet ir iki sutarties termino pabaigos įvykdytos prievolės (sumokėtų palūkanų ar / ir kredito) dalies.

6. Nustatė, kad nagrinėjamu atveju santuokos nutraukimo byloje solidarioji sutuoktinių prievolė nepadalinta, ieškovė ir atsakovas yra solidariai atsakingi už visos likusios kredito dalies grąžinimą kredito sutarties sąlygomis. Taip pat nustatė, kad civilinė byla dėl šalių santuokos nutraukimo iškelta 2018 m. birželio 5 d., todėl remdamasis CK 3.67 straipsnio 1 dalies nuostatomis, sprendė, kad ieškinyje nurodytu laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 11 d. iki 2019 m. gruodžio 2 d. pagal nustatytą kredito mokėjimo grafiką kiekviena iš šalių savo prievoles bankui vykdė iš savo asmeninių lėšų.

7. Esant nurodytoms aplinkybėms, konstatavo, jog ieškovė, savo asmeninėmis lėšomis sumokėjusi AB SEB bankui didesnę dalį kredito pagal 2012 m. gegužės 4 d. kredito sutartį Nr. 15A1218210621-D6 laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 11 d. iki 2019 m. gruodžio 2 d., įgijo teisę regreso tvarka reikalauti iš atsakovo dalies to, ką ji įvykdė, atskaičius jai pačiai tenkančią dalį. Tačiau teismas vertino, kad ieškovė nepagrįstai reikalauja iš atsakovo priteisti pusę jos sumokėtų kredito įmokų, nes, kaip patvirtina bylos duomenys, šalių tarpusavio dalys solidariojoje prievolėje šiuo atveju nėra lygios.

8. Pažymėjo, jog aplinkybė, kad ginčo šalys po santuokos nutraukimo išliko solidariai atsakingos kreditoriui, savaime nereiškia, kad bendraskolių šios solidariosios prievolės dalys yra lygios, kaip kad teigia ieškovė. Nagrinėjamu atveju Vilniaus miesto apylinkės teismas, nutraukęs šalių santuoką, gyvenamąjį namą, kuriam statyti paimta paskola, mokama po šalių santuokos nutraukimo, padalino nelygiomis dalimis: 55/100 dalis priteisė asmeninėn nuosavybėn ieškovei, o 45/100 – atsakovui. Ši aplinkybė yra esminė sprendžiant dėl šalių dalių solidariojoje prievolėje nustatymo. Teismo sprendimu, kuriuo konkrečiomis skirtingomis dalimis buvo padalintas nekilnojamasis turtas, buvęs bendrąja sutuoktinių nuosavybe, kartu buvo išspręstas ir solidariųjų skolininkų tarpusavio atsiskaitymo klausimas taip, kad atsakovas, gavęs 45/100 dalis namo, turi pareigą atlyginti atitinkamą dalį, t. y. 45 procentus (o ne pusę), už šį turtą kreditoriui mokamų sumų.

9. Nurodė, kad būtent taip aiškinamas šalių tarpusavio dalių solidariojoje prievolėje nustatymas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-181-313/2018.

10. Nustatė, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 11 d. iki 2019 m. gruodžio 2 d. AB SEB bankui turėjo sumokėti 1 317,81 Eur bendrą sumą kredito įmokų, tačiau sumokėjo tik 510,38 Eur, todėl likusi jo nesumokėta kredito įmokų suma už nurodytą laikotarpį yra 807,43 Eur. Kadangi šalių prievolė bankui aktualiu ginčui laikotarpiui įvykdyta ir ją didesne dalimi įvykdė ieškovė., šią sumą, iš jos atskaičius 15,54 Eur permoką už ankstesnį laikotarpį, t. y. 791,89 Eur, priteisė ieškovei.

Atsiliepimas

11. Atsakovo nurodomos aplinkybes, kad ieškovė gyvena jiems abejiems priklausančiame name, o jis turi papildomų išlaidų atskiro būsto nuomai, dėl ko ieškovė turėtų viena mokėti kredito įmokas bankui, nelaikė juridiškai reikšmingomis nagrinėjamam ginčui, nes atsakovas nereiškė teismui priešpriešinio reikalavimo priteisti jam iš ieškovės nuomos mokestį ar kompensaciją už tai, kad ieškovė naudojasi ir jo turto dalimi, todėl plačiau dėl šių atsakovo argumentų nepasisakė. Sprendė, jog aplinkybė, kad tarp šalių buvo žodinis susitarimas dėl to, kad ieškovė mokės kredito įmokas bankui, nes gyvena ginčo name, neįrodytas, o ieškovė tokį susitarimą kategoriškai neigia.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

12. Ieškovė V. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2020 m. vasario 26 d. sprendimą toje dalyje, kurioje buvo atsisakyti tenkinti ieškovės ieškinį dėl 146,42 Eur skolos priteisimo, patenkinti ieškovės ieškinį pilna apimtimi ir priteisti ieškovės naudai iš atsakovo P. V. 938,31 Eur dydžio skolą, priteisti apeliantės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

13. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė norminių teisės aktų reikalavimus ir netinkamai taikė materialinės teisės normas bei nukrypo nuo nacionalinių teismų formuojamos praktikos.

14. Mano, kad tinkamai nebuvo nustatytos ir įvertintos santuokos nutraukimo pasekmes ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 2 d. sprendimas, kuriuo buvo padalintas šalių turtas ir prievolės. Nuo lygių dalių principo buvo nukrypta ne atsižvelgiant į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar jo turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes, kurios būtų įtakoję tai, kad nukrypstant nuo lygių dalių principo, būtų priteista didesnė turto dalis, kas lemtų ir didesnę prievolės dalį, o tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas nukrypo nuo lygių dalių principo, kadangi nusprendė, kad tokiu būdu yra palankiau kompensuoti ieškovės investuotas asmenines lėšas į bendrosios nuosavybės sukūrimą. Minėti atvejai yra du visiškai skirtingi teisiniai institutai. Pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių ir aplinkybių, kodėl didesnė turto dalis buvo priteista ieškovei, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą teismo sprendimą.

15. Pažymi, jog vadovaujantis tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, susidaro teisinė situacija, kurioje yra paneigiamas įsiteisėjęs Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas, kadangi pirmosios instancijos teismui priteisus ieškovei didesne dalimi dengti solidarią prievolę, iš esmės netenka prasmės jai priteista kompensacija už investuotas lėšas į bendrosios jungtinės nuosavybės sukūrimą, nes ji privalės ta pačia dalimi procentaliai dengti solidarią paskolą, todėl ji atitinkamai netenka ir priteistos kompensacijos, kadangi ta dalimi ji privalės padengti solidarią prievolę vienasmeniškai. Ieškovei buvo kompensuotos jos asmeninės lėšos, o tai, ieškovės nuomone, negali įtakoti šalių solidarios prievolės ir juo labiau atsiskaitymo tvarkos pagal solidarią prievolę, kuri kilo dėl šalių bendrosios nuosavybės.

16. Akcentuoja, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai taikė teismų praktikos precedentą, nes vadovavosi teismine praktika, kuri nesusiformavo esant tapačioms aplinkybėms kaip ir nagrinėjamoje byloje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-181-313/2018, susiklostė visiškai skirtingas teisinis santykis, nes šioje byloje vienai iš šalių buvo priteistas visas santuokoje įgytas turtas, o kitai kompensacija, todėl turtas perėjo vienai iš šalių asmeninės nuosavybės teise. Nagrinėjamu atveju nuosavybė išliko bendra ir kompensacija nebuvo mokama už didesnę turto dalį, o tik kompensuotos asmeninės lėšos, kurios buvo įdėtos į bendrosios jungtinės nuosavybės sukūrimą, o tai yra du visiškai skirtingi teisiniai santykiai, todėl akivaizdu, kad vadovautis išaiškinimu pirmosios instancijos teismas negalėjo.

Šalies argumentai

17. Atsakovas P. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2020 m. vasario 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti visas atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas.

18. Mano, kad ieškovė neturi reikalavimo teisės į atsakovą tol, kol neįvykdys prievolę visa apimtimi. Priešinga pirmosios instancijos teismo išvada yra teisiškai nepagrįsta, nes nagrinėjamam šalių ginčui tinkamai išspręsti aktualios CK normos nenustato regreso teisės atsiradimo tol, kol neįvykdyta visa solidarioji prievolė.

19. Pagal CK 6.50 straipsnio 3 dalį, CK 4.218 straipsnį kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku, pereina trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę, o ne jos dalį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-276-469/2015).

20. Mano, kad aiškinant priešingai, t. y. kad ir tik dalį solidariosios prievolės kreditoriui įvykdęs skolininkas įgyja regreso teisę į kitą solidarųjį skolininką, gali susidaryti tokia teisinė situacija, kai vykdyti prievolę (jos dalį) iš to paties skolininko gali reikalauti tiek kreditorius, tiek dalį prievolės įvykdęs skolininkas. Tokia teisinė situacija prieštarautų bendriesiems teisingumo, sąžiningumo, protingumo teisės principams (CK 1.5 straipsnis). Be to, ji gali reikšti skolininko, vykdžiusio dalį prievolės, nepagrįstą praturtėjimą.

21. Akcentuoja, jog nepasibaigus prievolės vykdymo terminui ir neįvykdžius visos prievolės AB SEB bankui, ieškovė negali pasinaudoti CK 6.9 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta regreso teise ir tapti kreditore atsakovo atžvilgiu, nes pati yra skolininkė, t. y. privalo ir toliau vykdyti solidariąją prievolę (tiek viena, tiek kartu su atsakovu) tol, kol AB SEB bankui bus grąžintas visas kreditas sutartyje nustatyta tvarka ir terminais.

22. Mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vadovavosi teismų praktika, nurodytų bylų aplinkybės nėra analogiškos nagrinėjamai bylai.

23. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikė kelių mėnesinių įmokų sumų automatinį nuskaitymą nuo ieškovės sąskaitos pagal kredito sutartyje nustatytą grafiką dalies prievolės įvykdymu. Mokėdama įmokas pagal grafiką, ieškovė vykdė terminuotą prievolę pagal kredito sutartyje nustatytą tvarką, o ne įvykdė prievolės dalį, nes solidarioji prievolė yra nedaloma. Be to, pirmosios instancijos eismas negalėjo spręsti dėl šalių dalių solidariojoje prievolėje (ieškovės dalis 55/100, o atsakovo – 45/100), nes šalių prievolė AB SEB bankui nėra dalinė. Esant solidariai prievolei, šalių dalys solidariojoje prievolėje gali būti nustatytos tik visiškai įvykdžius prievolę.

24. Pažymi ir tai, kad ieškovė per beveik dešimties mėnesių laikotarpį nė karto nepateikė atsakovui pretenzijų ar kitų įrodymų dėl nesumokėtų įmokų, o tai tik įrodo faktą, jog ieškovė buvo sudariusi žodinį susitarimą su atsakovu dėl nuomos.

Atsiliepimas

25. Ieškovė V. V. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti iš atsakovo turėtas išlaidas.

26. Atkreipia dėmesį, kad prievolė pagal terminuotą ilgalaikę kredito sutartį yra vykdoma ne pilna apimtimi iškarto, o pagal specifišką šalims sudarytą grafiką, todėl jos galutinis įvykdymo terminas yra ne paskutinės įmokos mokėjimo terminas, nes atskiroms prievolės dalims įvykdymo terminas sueina pagal sudarytą grafiką. Pabrėžia, kad ieškovė nereikalauja įvykdyti prievolės dalies, kuriai terminas nėra suėjęs. Atsakovas teigia, kad prievolės įvykdymas siejamas su galutine įmoka pagal kredito sutartį, o tai yra laikoma prievolės įvykdymo sąlygų pakeitimu, kas iš esmės yra neįmanoma be kreditoriaus sutikimo.

27. Pažymi, ieškovė, būdama sutartinės terminuotos prievolės šalis, kai sutartimi paskolos grąžinimas buvo išdėstytas, turėjo teisėtą lūkestį, kad prievolę vykdys dalimis ne tik, kad ji, tačiau ir apeliantas, sutartyje nustatytais terminais, todėl atsakovo vienašališkas atsisakymas vykdyti prievolę yra neteisėtas.

28. Mano, kad šiuo atveju apeliacinis skundas yra grindžiamas tik deklaratyviais samprotavimais, nenurodant jokios aktualios teismų praktikos, kuri galėtų pagrįsti tokią apelianto poziciją. Apeliaciniame skunde pateikta bendro pobūdžio teismų praktika, kuri ne tik, kad nėra aktuali ginčo klausimui, tačiau atsakovas ją aiškina sau palankia linkme, taip nukrypdamas nuo formuojamos Lietuvos Aukščiausio Teismo praktikos ir darydamas elementarias teisės aiškinimo bei taikymo klaidas.

29. Pažymi ir tai, kad atsakovas bendru turtu visiškai nesirūpina ir nevykdo prievolių kylančių dėl jo išlaikymo. Juo labiau, kad skirtingai nei teigia apeliantas, jam niekas nedraudžia naudotis turtu, nes jis turi visus namo apsaugos kodus ir laisvai gali pateikti į namą. Apeliantas savo noriu pats išsikraustė iš ginčo objekto, nes sukūrė kitą šeimą ir neturi jokio noro šiuo turtu naudotis. Vien tas argumentas, kad atsakovas savo noru nesinaudoja namu, nepanaikina jo kaip bendraturčio pareigų vykdyti laisva valia priimtų prievolių. Jeigu atsakovas turi pretenzijų dėl naudojimosi turtu, jis gali ginti savo teises, tačiau tai nepanaikina jo pareigų vykdyti prievoles. Juo labiau, kad ieškovė nesinaudoja visu namu, nes gyvena viena su nepilnamečiu vaiku. Atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantas nuolatos klaidina teismą. Štai pateiktame atsiliepime atsakovas nurodė, kad neva buvo žodinis nuomos susitarimas, teismo posėdžio metu teigė, kad neatsimena tokio susitarimo, o dabar apeliaciniame skunde vėl yra nurodoma, kad buvo žodinis susitarimas.

Atsiliepimas

30. Atsakovas P. V. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir tenkinto jo apeliacinį skundą bei priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas.

31. Nesutikimą iš esmės grindžia tais pačiais motyvais, kurie nurodyti apeliaciniame skunde. Papildomai atkreipia dėmesį į tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 2 d. sprendimu, kuriuo nutraukta šalių santuoka ir padalytas jų bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe buvęs turtas, nėra nustatytos šalių solidariosios prievolės kreditoriui AB SEB bankui konkrečios dalys, šis klausimas nebuvo santuokos nutraukimo bylos nagrinėjimo dalykas. Šią aplinkybę, be kita ko, patvirtina Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-767-981/2019, kuria netenkintas ieškovės prašymas išaiškinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 2 d. sprendimo dalį.

32. Pažymi, jog vien ta aplinkybė, kad gyvenamasis namas tarp šalių buvo padalytas nurodytomis dalimis, pati savaime nereiškia, kad būtent tokios ir yra šalių dalys solidariojoje prievolėje kreditoriui AB SEB bankas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

33. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribas nenustatyta.

34. Ginčas byloje yra kilo dėl bendraskolių (buvusių sutuoktinių) atgręžtinio reikalavimo teisės atsiradimo momento ir apimties, kai vienas iš jų iš dalies įvykdė solidarią prievolę.

35. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė V. V. ir atsakovas P. V. yra buvę sutuoktiniai, kurių santuoka nutraukta, turtas padalintas bei prievolės paskirstytos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 2 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-767-1045/2019. Šiuo sprendimu padalijant tarp sutuoktinių bendrąją jungtinę nuosavybę, ieškovei, be kito turto, natūra priteistos 55/100 dalys, o atsakovui – 45/100 dalys gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), buvusiems sutuoktiniams palikta vykdyti solidariai prievolė AB SEB bankui pagal 2012 m. gegužės 4 d. kredito sutartį Nr. 15A1218210621-D6. Šį sprendimą Vilniaus apygardos teismas 2019 m. rugsėjo 24 d. nutartimi paliko nepakeistą. Ieškovė, įvykdžiusi dalį prievolės AB SEB bankui, prašė priteisti iš atsakovo ½ dalį jos šiam kreditoriui įvykdytos solidarios prievolės, t. y. 938,31 Eur.

Žemesnės instancijos teismas

36. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu teismo sprendimu ieškovės ieškinį tenkino iš dalies, kadangi konstatavo, jog, nors buvusių sutuoktinių prievolė kreditoriaus AB SEB banko atžvilgiu yra solidari, tačiau teismo sprendimu santuokos nutraukimo byloje, kuriuo konkrečiomis skirtingomis dalimis buvo padalintas nekilnojamasis turtas, buvęs bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kartu buvo išspręstas ir solidariųjų skolininkų tarpusavio atsiskaitymo klausimas taip, kad atsakovas, gavęs 45/100 dalis namo, turi pareigą atlyginti ieškovei atitinkamą dalį, t. y. 45 procentus (o ne pusę), už šį turtą kreditoriui mokamų sumų. Nesutikdami su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinius skundus padavė tiek ieškovė, tiek atsakovas.

37. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus bei procesinius šalių dokumentus, sprendžia, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nes priimtas tinkamai nustačius bylos faktines aplinkybes ir padarius pagrįstas išvadas, tinkamai pritaikius ir išaiškinus teisės normas bei atskleidus bylos esmę (CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir argumentais, kurių pagrindu ieškinys patenkintas iš dalies, todėl visų jų išsamiai nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliacinių skundų argumentų.

38. Apeliantė V. V., nesutikdama su tokiu pirmosios instancijos teismo pateiktu aplinkybių vertinimu, apeliaciniame skunde argumentuoja, jog tokiu būdu buvo paneigtas įsiteisėjęs Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas, kadangi priteisus ieškovei didesne dalimi dengti solidarią prievolę, netenka prasmės santuokos nutraukimo byloje jai priteista kompensacija už investuotas lėšas į bendrosios jungtinės nuosavybės sukūrimą. Apeliacinės instancijos teismas šiuos argumentus pripažįsta nepagrįstais.

39. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl sutuoktinių solidariųjų prievolių, yra išaiškinęs, jog nutraukiant santuoką solidariosios sutuoktinių prievolės nedalijamos ir nekeičiamos – buvę sutuoktiniai lieka bendraskoliai, išskyrus, kai kreditorius sutinka, kad liktų vienas skolininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Prievolės solidarumas reiškia, kad kreditorius turi teisę reikalauti, jog prievolę įvykdytų tiek abu sutuoktiniai bendrai, tiek ir bet kuris jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Esant solidariajai prievolei pareiga neskaidoma į dalis ir, nors yra keletas skolininkų, prievolės dalykas išlieka vientisas, nedalomas, o solidarusis skolininkas yra visos prievolės šalis. Kitaip tariant, kreditoriui solidarieji skolininkai turi vieną bendrą skolą ir visi (abu), iki bus grąžinta visa skola, turi pareigą ją grąžinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2011, 2018 m. balandžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-313/2018). Solidarioji prievolė skirta kreditoriaus interesų apsaugai, nes vieno bendraskolio nemokumas neturi įtakos prievolės kreditoriui įvykdymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-264-248/2018).

40. Sutuoktiniai yra solidarieji skolininkai kreditoriaus atžvilgiu (išoriniuose santykiuose), o vidiniuose tarpusavio santykiuose nėra draudžiama nustatyti, kokią skolos dalį mokės kiekvienas iš sutuoktinių. Toks turto (aktyvo ir pasyvo) paskirstymas sutuoktiniams nereiškia, kad solidarioji prievolė padalyta ir kad paneigta kreditoriaus teisė reikalauti, jog tiek visą prievolę, tiek jos dalį įvykdytų abu sutuoktiniai bendrai ar bet kuris vienas jų (CK 6.6 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2012).

41. Bendraskolių solidariosios prievolės dalys aktualios jų tarpusavio santykiams reguliuoti, galimų tarpusavio atsiskaitymų apimčiai, visą skolą ar didesnę jo dalį grąžinus vienam sutuoktiniui, apibrėžti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-506-969/2018). Solidariosios prievolės vykdymo tvarka atspindi kiekvieno iš bendraskolių šios prievolės dalis, kurios yra svarbios ne bendraskolių santykiams su kreditoriumi vykdant prievolę, bet bendraskolių tarpusavio atsiskaitymams, ypač tuo atveju, kai reiškiamas atgręžtinis reikalavimas (CK 6.9 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. birželio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-219-687/2019).

42. Sprendžiant dėl bendraskolių atgręžtinio reikalavimo apimties, vertintina, ar santuokos nutraukimo byloje teismo sprendimu nebuvo modifikuoti vidiniai tarpusavio skolininkų santykiai, jų apimtis, reikia nustatyti, kaip pasikeičia šalių turto apimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-181-313/2018).

43. Atsižvelgiant į aktualią kasacinio teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog ta aplinkybė, kad ginčo šalys po santuokos nutraukimo išliko solidariai atsakingos kreditoriui, savaime nereiškia, kad bendraskolių šios solidariosios prievolės dalys yra lygios. Prievolės solidarumas reikšmingas išoriniuose santykiuose, kadangi kreditorius prievolės įvykdymo gali reikalauti iš bet kurio skolininko, tačiau prievolės solidarumas nereiškia, kad kiekviena šalis kreditoriui atsako lygiomis dalimis, t. y. kad prievolę įvykdęs skolininkas iš kito skolininko gali reikalauti tik pusės sumokėtos sumos. Sprendžiant dėl bendraskolių atgręžtinio reikalavimo apimties, vertintina, kokiu būdu pasiskirsto gaunama nauda, dengiant neįvykdytus įsipareigojimus bankui.

44. Nagrinėjamu atveju santuokos nutraukimo byloje dalijant bendrą sutuoktinių turtą, iš bendro turto vertės buvo atskaityta nesumokėta skola ir dalijama tik turto išmokėtoji vertė. Nuo sutuoktinių lygių turto dalių buvo nukrypta, kadangi ieškovė panaudojo asmenines lėšas į bendrosios jungtinės nuosavybės sukūrimą. Gyvenamasis namas, kurio statybai buvo paimta paskola, mokama ir po santuokos nutraukimo, buvo priteistas natūra tiek ieškovei, tiek atsakovui nelygiomis dalimis: ieškovei atiteko 55/100 dalys, o atsakovui – 45/100 dalys gyvenamojo namo. Taigi, įvykdžius solidariąją prievolę – grąžinus kreditą kreditoriui, naudą – turto pasyvo sumažėjimą ir atitinkamai priteisto turto vertės padidėjimą – gautų tiek ieškovė, tiek atsakovas. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, teismo sprendimu, kuriuo konkrečiomis skirtingomis dalimis buvo padalintas nekilnojamasis turtas, buvęs bendrąja sutuoktinių nuosavybe, kartu buvo išspręstas ir solidariųjų skolininkų tarpusavio atsiskaitymo klausimas taip, kad atsakovas, gavęs 45/100 dalis gyvenamojo namo, turi pareigą atlyginti atitinkamą dalį, t. y. 45 procentus (o ne pusę), už šį turtą kreditoriui mokamų sumų. Ta aplinkybė, kad ieškovė panaudojo asmenines lėšas į bendrosios jungtinės nuosavybės sukūrimą, jau buvo įvertinta santuokos nutraukimo byloje, dalijant bendrą sutuoktinių turtą, todėl solidariųjų skolininkų tarpusavio atsiskaitymo klausimams nebeturi jokios teisinės reikšmės. Šią aplinkybę vertinant apeliantės pageidaujamu būdu, susidarytų faktinė situacija, kuomet įvykdžius solidariąją prievolę – grąžinus kreditą kreditoriui, ieškovės gaunama nauda nebūtų proporcinga turimai nuosavybės daliai – priteisto turto (aktyvo) vertės padidėjimas neatitiktų (viršytų) turto pasyvo sumažėjimą.

45. Apeliantas P. V. nurodo, kad ieškovė neturi reikalavimo teisės į atsakovą tol, kol neįvykdys prievolės visa apimtimi ir priešinga pirmosios instancijos teismo išvada yra teisiškai nepagrįsta. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pritarti ir šiems argumentams.

46. Kai solidariąją prievolę visiškai įvykdo vienas iš skolininkų, tai atleidžia kitus skolininkus nuo jos vykdymo kreditoriui (CK 6.6 straipsnio 6 dalis). Solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis (CK 6.9 straipsnio 1 dalis). Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, CK 6.9 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės regreso tvarka reikalauti iš kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atsiradimas nėra aiškiai susietas su visos solidarios prievolės įvykdymu.

47. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad, vienam iš skolininkų įvykdžius prievolę, tarp buvusių solidariųjų skolininkų atsiranda dalinės tarpusavio prievolės arba prievolę tokiam skolininkui turi įvykdyti vienas iš buvusių solidariųjų skolininkų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-181-313/2018). Kitas sutuoktinis, įvykdęs kreditoriui solidariąją prievolę, turėtų teisę sumokėtos sumos reikalauti iš buvusio sutuoktinio, tačiau bendraskolių (sutuoktinių) santykiai dėl tarpusavio atsiskaitymų galimi tik po to, kai prievolę ar jos dalį įvykdys kitas sutuoktinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2011).

48. Nagrinėjamos bylos ypatumas yra ir tas, kad kilęs ginčas yra dėl prievolės, atsiradusios iš kredito sutarties, pagal kurią paskolos grąžinimas išdėstytas dalimis, nurodant jų sumokėjimo terminus, vykdymo. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad pagal savo pobūdį tokia prievolė yra terminuota prievolė su atidedamuoju terminu. Prievolė su atidedamuoju terminu yra egzistuojanti prievolė, kuri nevykdytina tol, kol nesuėjo tam tikras terminas ar nebuvo tam tikros aplinkybės (CK 6.33 straipsnio 2 dalis). Terminuotos ilgalaikės kredito sutarties specifika lemia, kad pinigus skolininkas grąžina pagal sutarties šalių suderintą grafiką, kuriame nurodyti įmokų mokėjimo atidedamieji terminai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-264-248/2018. Teismų praktika. 2018, 50).

49. Atsižvelgiant į tai kas nurodyta, Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog CK 6.9 straipsnio 1 dalies prasme solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas (šiuo atveju ieškovė) įgyja teisę regreso tvarka reikalauti iš kito bendraskolio (atsakovo) to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį, ne tik pasibaigus terminuotos ilgalaikės kredito sutarties terminui ir sumokėjus visą skolą kreditoriui, bet ir iki tokios sutarties termino pabaigos įvykdytos prievolės (sumokėtų palūkanų ar / ir kredito) dalies, yra pagrįsta ir neprieštarauja pirmiau nurodytai kasacinio teismo praktikai.

50. Apelianto keliamos prielaidos, jog tokiu būdu gali susidaryti tokia teisinė situacija, kai vykdyti prievolę (jos dalį) iš to paties skolininko gali reikalauti tiek kreditorius (dėl kitos neįvykdytos dalies), tiek dalį prievolės įvykdęs skolininkas, atmestinos kaip teisiškai nepagrįstos.

51. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, nors prievolės vykdymas prieš terminą skolininko iniciatyva yra leidžiamas, jeigu to nedraudžia įstatymai, sutartis arba prievolės įvykdymas prieš terminą neprieštarauja jos esmei (CK 6.53 straipsnio 3 dalis), tačiau negalima reikalauti prievolės su atidedamuoju terminu įvykdyti tol, kol nesuėjo terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-264-248/2018. Teismų praktika. 2018, 50).

52. Vienam iš skolininkų įvykdžius prievolę, tarp buvusių solidariųjų skolininkų atsiranda dalinės tarpusavio prievolės arba prievolę tokiam skolininkui turi įvykdyti vienas iš buvusių solidariųjų skolininkų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-313/2018, 33 punktas). Prievolę pradiniam kreditoriui įvykdžiusiam bendraskoliui pereina reikalavimo teisė, jis perima kreditoriaus teises ir įgyja teisę pareikšti reikalavimą kitiems bendraskoliams. Bendraskoliui reikalavimas pereina regreso tvarka pagal įstatymą (CK 6.114 straipsnio 3 punktas – kai asmuo įvykdo prievolę, kurią jis turėjo vykdyti su kitais skolininkais), todėl nereikalingi papildomi bendraskolių susitarimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-178/2009).

53. Prievolės asmenų pasikeitimas, kad ir kokia forma jis įvyktų (įstatymo pagrindu, sutartinė cesija), yra grindžiamas principu, kad asmuo, kuris įsigijo reikalavimą, negali atsidurti geresnėje padėtyje už reikalavimą perleidusį asmenį. Šis principas reikalavimo perėjimo regreso tvarka atveju įtvirtintas CK 6.113 straipsnyje, pagal kurį trečiasis asmuo, kuriam pereina reikalavimo teisė, negali įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo pradinis kreditorius. Be to, bendraskolis, kuriam buvo pareikštas reikalavimas, gali panaudoti tokius pat atsikirtimus šiam reikalavimui, kokius jis galėjo pareikšti kreditoriui reikalavimo atsiradimo metu, taip pat kitus atsikirtimus, išskyrus tuos, kurie yra pagrįsti išimtinai asmeniniais bendraskolio santykiais su kitu bendraskoliu, nepareiškusiu atgręžtinio reikalavimo (CK 6.9 straipsnio 4 dalis). Nurodytose teisės normose išdėstytos taisyklės, be kita ko, reiškia, kad skolininkas turi lygiai tokias pat gynybos priemones prieš naująjį kreditorių, kokias turėjo prieš pradinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-264-248/2018).

54. Nagrinėjamos bylos kontekste tai reiškia, kad AB SEB bankas iš ieškovės ir atsakovo (solidariųjų skolininkų) galėtų reikalauti įvykdyti tik tą prievolės pagal terminuotą ilgalaikę kredito sutartį, dalį, kurios įvykdymo atidedamasis terminas pagal grafiką jau yra suėjęs. Atitinkamai ir ieškovė iš atsakovo (kito solidaraus skolininko) galėtų reikalauti tik asmeninėmis lėšomis įvykdytos prievolės dalies, kurios atidedamieji terminai pagal grafiką jau yra suėję, atskaičius jai pačiai tenkančią dalį, įvykdymo. Šiuo atveju trečiasis asmuo AB SEB bankas atsiliepime į ieškinį nenurodė, kad šalys bankui įsiskolino už ginčo laikotarpį. Apeliantas taip pat neneigia, kad ieškovė ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2019 m. kovo 11 d. iki 2019 m. gruodžio 2 d., savo asmeninėmis lėšomis AB SEB bankui atliko įmokas, kurių įvykdymo atidedamasis terminas jau yra suėjęs. Todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju nėra jokio teisinio pagrindo teigti, jog ieškovė, įvykdžiusi dalį prievolės ir reikalaudama iš kito bendraskolio įvykdyti tai, ką ji įvykdė, atskaičius jai pačiai tenkančią dalį, nepagrįstai praturtėtų.

55. Kasacinis teismo praktikoje taip pat nurodoma, jog tai, kad naujuoju kreditoriumi tapo vienas iš solidariųjų skolininkų, neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl kredito sutartimi prisiimtų prievolių vykdytinumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-264-248/2018).

56. Kiti neaptarti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir nesudarantys pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

57. Vadovaudamasis prieš tai nurodytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas pagal bylos duomenis konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantai, tinkamai ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių, tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės bei procesines normas, nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos šios kategorijos bylose ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismas apeliacinius skundus atmeta, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmai 2020 m. vasario 26 d. sprendimą palikti nepakeistą

Teisėja Rita Dambrauskaitė